—————————— Seminariniai klausimai ——————————1. Pirmosios filosofinės mokyklos: Mileto, Elėjos. Pitagoras.*Mileto mokykla. Natūrfilosofija. Talis (apie 6 a.pr.m.e) – astronomija, geometrija, fizikas, geografas, matematikas. Talis, empiriškai stebėdamas gamtą, daro išvadą, kad visko pradas – vanduo; įvairovė yra „dieviška“. Taliui Žemė, oras ir vanduo – monizmo kategorijos (Monizmas – metafizinė ir teologinė pažiūra, kad visa tikrovė sudaryta iš vienos esybės, substancijos ar energijos)Anaksimandras (apie 6 a.pr.m.e) – ieškojo archė (archė – pradinis elementas), kaip visa ko pagrindas, pradžia, šaltinis. Jis įveda naują sąvoką – apeironas (materija). Materija skiriasi nuo visų medžiagų savo beribiškumu, bei kokybiniu neapibrėžtumu. Vanduo, oras, žemė ir ugnis – apeironas, t.y. pats sau tikslas ir priežastis. Anaksimandras mano, kad žemė yra stulpo formos ir kybo visatos centre; žmogus atsiranda iš žuvies pilvo. Echatologija – tikėjimas pasaulio pabaiga (dėl kaltės).Anaksimenas – Talio mokinys. Archė – oras. Viskas pasidaro iš oro jam labiau sutankėjant ar išretėjant. Anaksimenas filosofija pagrįsta stebėjimais – empiriška.Heraklitas – archė – ugnis – vyksmas, tapsmas ir išnykimas. Iškelia vieną priežastį – „logos“ – tai tarsi prasmė jungianti žodžius į sakinius, o raides į žodžius. Sielos reinkarnacija.*Elėjos mokykla. Šios mokyklos atstovai suformavo sampratas apie būtį, apie jos santykį su mąstymu.Ksenofanas (VI-V a. pr. m. e.) – vienas pirmųjų žinomų eleatų. Jis teigė, kad būtis sudaryta iš keturių elementų, kurie viduje yra nesuskaičiuojami. Dievą yra rutulio formos – Kosmosas. Viskas iš jo ateina ir viskas į jį grįžta, visa yra kontroliuojama minties jėga.Parmenidas (V a. pr. m. e.) teigia, kad būtis yra viena ir nekintanti, kaip tiesa, „kas gali galvoti apie nebūtį, tas yra dvigalvis“. Mąstymas ir būtis yra viena. Bet koks bandymas mąstyti apie daugį veda, jog egzistuoja nebūtis. Tendencija skirti empirinį pažinimo būdą nuo racionaliojo. Zenonas (490-430 m. pr. m. e.) – būtis vientisa, o nebūties nėra. Spręsdamas vienio ir daugio problemas Zenonas iškelia judėjimą, kaip filosofinę problemą.*Pitagoras. Pitagoriečių mokykloms būdingas uždarumas. Mokėsi tiek vyrai, tiek moterys, žmonės buvo priimami su visu turtu. Domėtasi matematika ir muzika. Pitagoras (570-500 m. pr. m. e.) – geometrija ir matematika, medicina. Archė – skaičius, sveikieji skaičiai laiko harmonijos pagrindas. Matematinė tvarka yra aukščiau žmogaus. Pitagoras skyrė tris gyvų būtybių rūšis – dievus, pusdievius ir panašius į Pitagorą, t.y. filosofus.2. Sofistai ir Sokratas, sokratiškoji tiesos samprata, eudemonizmas.*Sofistai mokė žmones praktinės išminties, mokė ginti asmeninius interesus. Vėlesnių filosofų kritika išryškino sofistų trūkumus, kurie buvo suformuoti objektyvių to meto priežasčių. Trūkumai: atsiribojimas nuo abstrakčių klausimų, išminties neieškojimas, tik žinių ir mokslo perdavimas. Beveik visos perduodamos žinios orientuotos į politikos mokslo vystymą.Protagoras (480-410 m. pr. m. e.) „žmogus visų daiktų matas“. Keliamas žmogaus, kaip socialinės ir kultūringos būtybė išsiskyrimo iš gamtos klausimas. Bandoma apibrėžti tai, kas žmogui yra privaloma ir būtina nuo prigimties. Išryškėja dvi skirtingos valstybės ir teisės teorijos. Viena jų skelbia, kad visi žmonės iš prigimties lygūs ir valstybė tėra tik laisvo susitarimo reikalas, kita gi teigia, jog valstybė yra vienų viešpatavimas kitiems, o skirtumai tarp valdančiųjų ir valdomųjų yra natūralūs. *Sokratas (470/469-399 m. pr. m. e.) Visų negandų šaltinis – nekompetetingų asmenų valdymas. Visų pirma pažink save, ir žinok kaip elgsies konkrečioje stuacijoje ir tik po to stenkis pažinti kitus. Nagrinėja žmonių tarpusavio elgesio motyvus. Etinė sistema, dialektinio įrodinėjimo metodas. Rašytinių šaltinių nepaliko. Dora – tai: gėris; nauda ir laimė; žinojimas. Jis tvirtindavo, kad nieko nežino. Taip jis patikrindavo savo teiginius, išaiškindamas miglotas sąvokas. Galiausiai tai atvesdavo prie naujų įžvalgų. Žinių įgijimo būdas, naudojant klausimų-atsakymų metodą.3. Demokrito atomizmas, jo idėjų reikšmė gamtos mokslams ir filosofija.Demokritas (420 m. pr. Kr.). Viskas susideda iš atomų, kurie yra nedalūs, bet skiriasi forma ir dydžiu. Atomas yra erdvinis, svarus, amžinas ir nesuardomas. Atomų skaičius ― begalinis. Atomai, būdami skirtingo dydžio ir formos, užimdami tam tikrą padėtį erdvėje, sudaro daiktus, kurie skiriasi tarpusavy (kietumu, sunkumu ir kitomis savybėmis). Judėjimas randasi spaudžiant ir stumiant atomus. Ugnis susideda iš mažų sferiškų atomų, taip pat ir siela. Susidurdami atomai sudaro sūkurius, kurie, savo ruožtu, sukuria kūnus, ir, galų gale – pasaulius. Atskyrė juslinį ir racionalųjį pažinimo būdus, kaip kokybiškai skirtingus. Jis neigė dievus, bet ne religiją, nes pastarieji neatitiko jo atomistinės teorijos. Taigi, Demokritas sukūrė materealistinę filosofinę sistemą.4. Platono idealizmas, „Olos alegorijos“ interpretacija.Platonas (428/427-348/347 m. pr m. e.) Suformuoja objektyviojo idealizmo sistemą. Tikrasis žinojimas pasiekiamas protu, sąvokomis, fiksuojant tai kas daiktuose yra bendra ir pastovu. Taip atsirada pagrindinė jo filosofijos kategorija – „eidos“ (idėja). Platonui idėja reiškia rūšį, formą; pirminė; prie jos nieko negalima nei pridėti nei atimti; ji tarsi idealus daikto kriterijus. Idėja tolygi vyrui (aktyviajam pradui), o materija – moteriai (pasyviajam pradui) ir tik abiejų kategorijų atsiranda daiktas. Idėja įtakoja daikto išliekamąją vertę ir panašumą į kitus tos pačios rūšies daiktus, o materija tuo tarpu sąlygoja nepastovumą ir žuvimą, dėl jos daiktas tėra panašus į savo idėją, t.y. tėra tik šešėlis. Stebėdami pasaulį per jusles pažįstame tik daiktus, idėjos yra pažįstamos protu-siela. Taip atskiriamas juslinis ir racionalusis pažinimas. Sieloje egzistuoja trys pradai – geidžiantysis, impusyvusis ir protingasis. Valstybė – gyvas organizmas: išmintis, drąsa, susivaldymas ir teisingumas. Utopinei valstybei būdinga griežta specializacija, t.y. valdovai – valdo, kariai – kariauja, žemdirbiai – dirba žemę; piliečių teisių ir iniciatyvos suvaržymams.
5. Aristotelio metafizika, jo technikos samprata.Aristotelis (384-322 m. pr. m. e.) – vienas geriausių Platono mokinių. Bandymas suderinti: sensualizmą (pažinimo koncepcija, pagal kurią vienintelis tikro pažinimo šaltinis yra pojūtis) su racionalizmu; materealizmą su idealizmu. Formalizuotos silogizmo (dedukcinio samprotavimo loginė forma) metodu pagrįstos logikos sistemos sukūrimas: sąvokų apibrėžimus, sąvokų jungimą, sudarant teisingus sprendinius, sugebėjimą įrodinėti. Daiktai egzistuoja kaip vieninga substancija, juos suvokiame tokius, kokie jie yra tik mintis išskiria materiją ir formą. Materija – medžiaga, daikto substratas. Forma – daikto pavidalas. „Forma – tai esmė“. Pirmuoju judintoju vadina – pasaulinį protą. Didžiausia dorybė – saikas, sugebėjimas surasti aukso vidurį tarp kraštutinumų. Valstybės tikslas, pagal Aristotelį, ugdyti pilietyje tobulumą, asmenybę.6. Naujųjų laikų metafizika. Dekarto dualizmas, Leibnico monadologija, Dž. Berklio subjektyvizmas. Kopernikas. Niutonas. Galilėjus.*Dekartas. Kiekvieną erdvės tašką, įveddus kartezines koordinates, galima išreikšti trimis skaičiais. Dekartas stengiasi matematinį išskaidymo metodą perkelti į filosofiją, t.y. parodyti sudėtingus dalykus taip, kad jie atrodytų tokie akivaizdūs, kaip sudedamų ar atimamų skaičių santykiai. Norėdamas išskirti tai, kas neabejotinai tikra, Dekartas pašalina visa tai, kuo galima abejoti. Abejotina yra kūniško pasaulio egzistencija, matematikos yrodymai, Dievo egzistavimas ir kt. Kiekviena abejonė turi savo pagrindą, ir tai yra abejojančio “aš” egzistencija. „Mąstau, vadinasi, esu – cogito ergo sum“. Pasaulėvaizdis grynai dualistinis: siela ir kūnas, sąmonė ir erdvė, norintis ir jaučiantis. Jam sielos vyksmas, tai arba veikli arba pasyvi būsena, kurią iš vienos pusės apsprendžia grynasis norėjimas ir mąstymas iš kitos pusės pojūčiai ir aistros.*Leibnico monadologija. Įrodinėjo esant nesuskaičiuojamą aibę substancijų, kurias pavadino „monadomis“. Monados absoliučiai savarankiškos ir nepriklausomos ir neturi jokių angų, pro kurias viena pas kitą ateitų ir susijungtų. Vystosi ir kinta tiktai savyje. Tarp monadų jokio ryšio nėra.*Dž. Berklio subjektyvizmas. Apie patyrimą galime kalbėti kaip apie vieną dalyką, ir jokio išorinio ir vidinio patyrimo skirtybių nėra ir negali būti. Ir išorinis, ir vidinis patyrimas (ir sensacija, ir refleksija) yra to paties pažinimo akto produktai: išorinis patyrimas gaunamas, kai pažįstanti substancija orientuota į išorę, o vidinis — kai į save. Todėl nėra ko kalbėti ir apie pirmines bei antrines kūnų savybes kaip apie mažiau ar daugiau subjektyvias —ir tos, ir kitos yra subjektyvios. Jeigu sakome „balta” (spalva), tai dar nereiškia, kad yra kažkas „balta” (apskritai) — yra konkretus baltumas, kurį turi sniegas, drobė, gulbė ir t. t. Tų pačių baltų miltų patyręs malūnininkas atskiria keliasdešimt atspalvių! Pirminės savybės yra dar subjektyvesnės negu antrinės.*Kopernikas. Pasaulis yra materialus, o visi tos pačios prigimties kūnai juda pagal mechanikos dėsnius.*Galilėjus. Aiškinti dar nepažintus reiškinius. Visatai pažinti taikė eksperimentinį metodą. Įrodinėjo, kad pasaulis egzistuoja objektyviai, kad jis – begalinis, materija – amžina.*Niutonas. Pasaulis yra didelis mechanizmas, kurį sutvėrė Dievas, o pasaulis veikia pagal gamtos dėsnius.7. F. Beikono empirizmas, Ž. Lametri „Žmogus – mašina“.*F. Beikono empirizmas. Žmogus pažinime remiasi savo juslėmis – regėjimu, klausa, lytėjimu, uosle, skoniu. Pažinimo šaltinis yra jutimas ir suvokimas. Jutimas atsiranda tada, kai yra betarpiškas kontaktas tarp juslių subjekto ir atspindimo objekto.*Ž. Lametri. Teigė, kad organizuota materija ne tik tįsi, bet turi judėjimo galią bei jautrumą. Žmg – lb sudėtinga mašina. Pagal Lametri, mąstymas yra smegenų savybė/funkcija. Organizuota materija turi judėjimo pradą ir viską, kad galėtų judėti, mąstyti, jausti. Žmogus – materijos substancijos tobuliausia dalis. *Locke’as: visos mūsų idėjos įgytos, ir jų turinys priklauso nuo patyrimo. Žmogaus protas ― tai tabula rasa, kurią rašmenimis užpildo patyrimas. Visos sudėtingos idėjos sudarytos iš paprastų, o jų tiesioginis šaltinis ― patyrimas.8. I. Kanto apriorizmas (neįrodinėjamas).„Grynojo proto kritikoje“ atskleidžia savo požiūrį į metafizikos problematiką. Pasak jo, apriorinio pažinimo pagr – apriorinės pažinimo formos, tai reiškia, kad daiktai egzist. nepriklausomai nuo to, ar juos suvokiame ar ne. Tačiau kiekvieną galima ir reikia traktuoti dvejopai: kaip pažįstamą reiškinį ir kaip daiktą savaime. Reiškinius Kantas vad. fenomenais, o pačius daiktus savaime – noumenais. Norėdamas įveikti metafizikos dogmatiškumą, Kantas nuodugniai nagrinėja pažinimo subjekto ir objekto santykį. Pažinimo subjektas nėra individualus žmg, nes subjektas pažįsta objektus, remdamasis apriorinėm pažinimo formom, kurios bendros visiems žmn. Aprior. pažin. formos yra visuotinės, todėl Kanto grynasis protas laikomas bendru, rūšiniu žmonijos protu. 9. Hegelio dialektinis idealizmas, K. Markso materialistinės istorijos samprata.*Hegelis. Mąstymas priklauso nuo antiasmeniško proto raidos, šiai raidai būdinga vidinė logika. Ne juslėmis suvokiama išorė, o mąstoma vidinė jų prigimtis, turinti idealų pobūdį. Substancija – pasaulinis protas, kuris nuo nieko nepriklauso. Pasaulinis protas – absoliutas – filosofinė ir loginė dievo abstrakcija.Pagrindiniai trys Hegelio dialektikos principai būtų: priešybių vienybė; triadinis dialektinio principo procesas:tezė, antitezė, sintezė; idealizmo pirmumas.Hegelio dialektika tai metodas tiesai surasti, metodas kuriuo mes galime ir turime naudotis ir šiandien. *Marksas materializmu (materija pripažįstama pirminiu ir amžinu tikrovės pradu) aiškina ir visuomenės reikalus: visuomenės raida tėra viena iš materijos judėjimo ir raidos formų. Žmogui svarbiausi yra materialus dalykai. Istoriniam materializmui svarbiausia žmonių sąveika tenkinant materialistinius poreikius. Marksas lemiamu istorinės raidos veiksniu laiko ekonominius santykius.10. Iracionalizmas.Iracionalizmo šalininkai kitaip negu racionalistai, pagrindinį dėmesį skyrė žmogaus asmenybei, individui, jo sąryšiui su aplinka. Žodžiu jiems žmogaus individualybė yra vienintelė ir nepakartojama, jų nedomina abstrakčios schemos, kaip racionalistų. *Nyčė ironiškai vertino metafiziką. Jo požiūriu, būtis – ne atomai, idėjos ar pasaulinis protas, o stichiškas tapsmas, ir žmogui, ir visai gyvajai gamtai būdingas siekimas įtvirtinti save, “galios valia”, o ne šaltos ir bejausmės metafifikų abstrakcijos.*V. Diltėjus siūlė kurti sistematiškas ir moksliškas interpretacijas, išlaikant jų kūrėjo kontekstą. V. Diltėjus aiškinimui bandė suteikti filosofinį pamatą, aptardamas jį kaip metodologinį humanitarinių mokslų pagrindą, ir kaip konstitucinį gyvenimo tikrovės elementą.*A. Šopenhaueris. Prioritetas teikiamas žmogaus vidiniams prioritetams, o išorinis pasaulis yra kančių buveinė. Filosofijos išeities taškas yra valia ir su ja susijusi kančia. Žmogui pasaulis duotas kaip vaizdinys, objektai – kaip juos sąlygoja subjektai.11. Egzistencializmas.Egzistencializmas (iš lot. existensia – egzistavimas, buvimas) — XX a. filosofijos kryptis, kuri individą, individualią patirtį ir jos unikalumą laikė žmogaus egzistencijos supratimo pagrindu.*M. Heideggeris sako, kad pirmapradis būties supratimas yra buvimo pasaulyje būdas, konstitucinis jo elementas, o supratimas — būdingas žmogui kaip buviniui — aptinkančiam save pasaulyje. Jis pabrėžia, kad supratimas yra vienas iš egzistencialų.*S. Kirkegoras. Žmogaus raidą galima suskirstyti į 3 egzistencinės raidos pakopas:1. Estetinė – malonumų pakopa (jausminė). Nepriklausomai nuo to, kokioje gyvenimo stadijoje gyvena individas, vis tiek ateina toks momentas, kada jis turi pasirinkti ir apsispręsti „arba – arba“. Arba etinė stadija, arba religinė. 2. Etinė (protinė). Čia viskas suvokiama protu, juo nuolat remiamasi.3. Religinė – absoliutus apsisprendimo etapas, nes čia labai lengva paslysti ir vėl grįžti į 2 pakopą. Čia yra susigrąžinama egzistencija, per atsivėrimą Dievui. Tiek religinė, tiek etinė stadija yra susijusi su paties žmogaus pasirinkimu, su savo kaip moralios asmenybės „atskleidimu“ ir „atbudimu“. *A. Kamiu savo kūryboje žmogaus gyvenimą traktuoja kaip absurdą, neturintį jokios aukštesnės prasmės. Žmogus svetimas ir priešiškas pasauliui, nes pasaulis savo ruožtu priešiškas, svetimas ir nepavaldus žmogui. Beviltiškumui ir absurdui galima priešintis tik maištaujant, protestuojant ir kuriant. Vienintelė pateisinama maišto forma – kūryba. Tik patyręs ir suvokęs absurdą žmogus gali patirti nors ir trumpą, tačiau prasmingą džiaugsmo akimirką.*Ž. P. Sartras plėtojo moralinės atsakomybės, absurdo ir maišto idėjas, neatskiriamas nuo individo, kasdienybės neigimo. Jas skatino dvasiškai nuskurdinto žmogus atsiradimas, prieštaringa jo vieta pasaulyje.„Žmogus yra toks, kokį pats save sukuria.“*K. Jasperas. Pasaulis yra toks, kokį jį suprantame. Pasaulio tikrovė yra nykstanti būtis tarp Dievo ir egzistencijos.—————————— Teoriniai klausimai ——————————1. Filosofijos atsiradimas; filosofija ir mitologija, mąstymo būdų palyginimas (nuo Dox‘o prie Logos). Filosofijos objekto problema, filosofija kaip transcendencinė metafizika. Filosofija ir mokslas.Filosofija atsirado Kinijoje, Indijoje ir Graikijoje maždaug prieš 2,5-3 tūkst.m. Tėvynė – Graikija. Filosofiškai mąstyti privertė žmogaus savybės: sugebėjimas stebėti, kentėti, abejoti, taip pat mirties bausmė – filosofijos ištakos, slypinčios žmogaus sieloje. Filosofija atsirasti reikėjo palankių visuomeninių sąlygų (Platonas): *vergų darbas (būtina socialinė prielaida) – atsirado daug žmonių, nedirbančių fizinio darbo; *pakankama asmeninė laisvė – filosofija merdi, kur tryvo dvasinė priespauda (komunistinis riežimas). Rytų šalys liko prie pirmapradės žymės – protofilosofija; parafilosofija – sutrikusi filosofija, kur daug (iki)(ne)filosofinių pradų. Atsiradimui reikia laisvos, demokratiškos visuomenės. Naujųjų laikų filosofijos pradininkas Renė Dekartas; išreiškė nepasitikėjimą scholastika (autoritetas-svarbiausias tiesos kriterijus). Reikšmingas dalykas filosofijos atgimimui buvo bažnyčios reformacija ir bažnyčios autoriteto smukimas, buržuazijos atsiradimas. Kultūra ima plėtotis sparčiau. Ypač mokslas. Naujųjų laikų filosofijos žymė – sąveika su mokslu.Mituose randame filosotemų (pasaulio atsiradimas, žmogaus sukūrimas). Filosofija – mitų tęsinys. Mitologinis mąstymas: *antropomorfizmas (sužmoginimas); *pasaulėvaizdyje pgr. veikėjai Dievai; *analogija kaip principas; motologinis pasaulėvaizdis – pasakojimo forma; viskas atskleidžiama metaforomis, poetizmu; mitai grindžiami tradicija, autoritetu. Filosofinis mąstymas: *Dievus keičia gamtos jėgos; *griežtai naudojamos sąvokos (archė, logos, atomas, stichija); pasakojimus pakeičia teorija – taisyklės, principai; tikrumas grindžiamas įrodymais ir argumentais. „Dox‘o“ – nuomonė; „Logos“ (Herakleitas) – žodis, tvarka (Herakleitui logos amžinas, visuotinas, būtinas, amžinai judrus / Platonui ir Aristoteliui – taisyklingas mąstymas). Žmogus – mikrokosmosas – sutvarkytas pagal visatos dėsnius.
Filosofija – mokslų motina (Tėvas – Aristotelis), bet ne mokslas, nes: *filosofijoje nėra pripažintų tiesų, faktų; *ji nesivysto; *nėra teisingos, daug pakraipų. Mokslo aspektai: *objektas – tai, ką tiria mokslas (viena sritis); *pažinimo būdas; *rezultatai; *kultūrinis vertingumas. Filosofijos objekto mąstymas – pasaulis kaip visuma. Tyrinėja konceptus (fundementaliausi bandymo dalyviai). Filosofijos objektai – metafiziniai (antijutiminių būties ir pažinimo pradų tyrimas).2. Refleksinė filosofijos prigimtis, interpretacinis jos pobūdis. Filosofijos struktūra ir jos sistemiškumo problema. Filosofinių sistemų tipologija; filosofija kaip problemų ir teorijų sistema.Filosofija glaudžiai siejasi su refleksija (mąstymas, nukreiptas į patį mąstymo procesą, prielaidas, sąvokas, kurias vartojame, sprendimus). Galime tai tapatinti su veidrodžiu: žmogaus ir jam rūpimų daiktų pastatomas veidrodis, atspindintis į jį krintantį proto žvilgsnį ir nukreipiantis jį atgal – į mąstančiojo protą. Labiausiai domimasi žmogaus santykiu su pasauliu ir pačiu savimi bei aiškina būties pagrindus.Filosofijos apibrėžimas problematiškas, todėl bandoma apibūdinti filosofijos problemų loginę prigimtį: „Kas yra gėris?“, „Kas yra laisvė?“, „Kas yra tiesa?“.Filosofijos problemų grupės: *problemos, susijusios pasaulio (būties) prigimtimi, daiktų, reiškinių tvarka. „Kas yra daiktų pradas?“, „kas yra būtis?“ – vadinta metafizika, vėliau ontologija (būties teorija, nagrinėja visuotines būties problemas); *šerdis – klausimynas – „kaip reikia gyventi?“, „kas yra dorybė?“ – etika; šliejosi politika, nagrinėjanti valdymo būdus ir principus; *pažinimo ir žinojimo problema – gnoseologija (pažinimo teorija).Pagal tradicinį filosofijos sisteminimą ir dabar skiriama teorinė ir praktinė filosofija. Šioje tradicinėje sistemoje teorinei filosofijai paprastai priskiriama būties teorija (ontologija), gamtos filosofija, teodicėja (Dievo filosofija), antropologija, hermeneutika ir pan. Praktinei filosofijai dažniausiai priskiriama etika, estetika ir technikos filosofija. Toks filosofijos žinių sisteminimas yra gana santykiškas, nes ir praktiškiausios paskirties filosofija turi teorijos formą. Platonas sukūrė pgr.filosofijos dalį – idėjų teorija; Aristotelis pradėjo filosofinį žinojimą sisteminti, dualizmo pagrindu (juslinis, empiriškas, materialus pasaulis ir neempiriškas, nematerialus). Dvi pagrindinės filosofijos kryptys: *materializmas – būties pgr., priežastis, sąlyga yra mateialumas; *idealizmas – nematerialumas: Dievas, Absoliutas, sąmonė. Pagal realumo sąlygą skirstoma į būties teorija (ontologija) ir pažinimo teorija (gnoseologija). Pagal pastarąjį sandrą filosofija skirstoma į racionalizmą (protas galintis pažinti nepriklausomai nuo patyrimo) ir empirizmą (viskas, ką galima patirti juslėmis yra tikra) arba sensualizmą.3. Kasdienybės nepakeičiamumas ir klasta – neklausianti žmogaus būklė (vienmatis žmogus). Kasdienybės sudužimas – egzistencinė katastrofa, klausianti žmogaus būklė. Nuostaba, abejonė ir kančia – žmogiškieji filosofavimo šaltiniai.Kasdienybė tai būti čia ir dabar. Kasdienybė yra nepakeičima ta prasme, kad visuomet esi kasdienybėje.Kasdienybė priverčia nuolat keistis ir prisitaikyti prie buities sąlygų. Neklausiančią būklę galima apibūdinti kaip buvimo ir turėjimo tapatumo būklė. Įvykus nelaimei, žmogus atsiduria ribinėje padėtyje – suvokimas, kad pasaulis ir buvimas yra tik laikinas – egzistencinė katastrofa. Pradedama klausti visą ko prasmės. Gyvenimas nėra kasdienybė, tai dvasiškai įgaunam vertybė. Kuo entuziastiškiau gyveni, tuo labiau jis tave ryja. Pavojus yra dvasinis apdujimas, nemąsli būklė. Nuostabos metafiznė būklė įveikia gyvenimo lėkštumą. Kasdienybė dūžta. Dingsta tariamas aiškumas, todėl filosofija iš nuostabos susiejama su žmogaus amžinybe. Ieškoti prasmės savo laikinume yra beprasmiška.Dekartas padaro parodoksalę išvadą : “viskas abejotina, tik neabejotinas pats abejojimas”; “viskas ką patiria žmogus turi būti išnagrinėta ir priimta su didžiausia abejone “ – „mąstau vadinasi esu“. Protas – kančia – kaip filosofavimo šaltinį suvokiame atsiplėšimą, atskirtinumo nuo amžinybės išgyvenimo. Žmogus yra iracionalus. Graikai ieškojo būties esmės iš nuostabos. Nuostaba, abejonė ir kančia ir yra neišsenkantys žmonių filosofavimo šaltiniai.4. Filosofijos funkcijos, vieta ir vaidmuo kultūroje, reikšmė žmogui.Filosofijai tenka nemažas vaidmuo žmogaus gyvenime. Nerimstanti dvasia, žvelgdama į save ir pasaulį, vis klausia: kodėl, iš ko, kaip, kam? Kiekvienas žmogus sulig savo jėgomis ir gabumais susiranda geresnių ir blogesnių atsakų į tuos klausimus – sava filosofija. Filosofija, tarnaudama tiesai, padaro žmogų laisvesnį – padrindinė reikšmė žmogui. Filosofinės minties krutėjimas turi įtakos žymesniems kultūros judesiams. Pažanga paprastai buvo vykdoma vardan idėjų, kurios sudarydavo naujas filosofinės pasaulėžiūros dalis. Naujos filosofinės idėjos paplinta miniose ir veikia jų dorinį nusistatymą. Deja, filosofinės atotraukos viršūnės beveik neprieinamos žmonėms, neturimtiems tam tikro pasiruošimo. Bet tai ne tiek filosofijos, kiek žmonių netobulumas. Teorinė filosofija sprendžia pasaulio prigimties – materialios ar dvasinės – problemą, o tai, be abejo, yra vienas svarbiausių pasaulėžiūros klausymų. Praktinė filosofija, konkrečiai etika ir politinė filosofija, siekia nustatyti bendrus elgsenos principus, o juk poelgiai kaip tik ir išryškina žmonių pasaulėžiūrą (žmonės gali išvis nežinoti, kas yra pasaulėžiūra, bet iš jų elgsenos galima spręsti, kokia ji yra). Filosofija daro didžiulį poveikį žmonių įsitikinimams, idealams, vertybinei orientacijai. Pasaulėžiūra yra masinės, socialinės psichologijos reiškinys – žmonių įsitikinimai, kurių apraiškos yra jų poelgiai, o filosofija yra teorinis darinys – ją sudaro įvairios teorinės doktrinos ir koncepcijos, dėstomos visų pirma knygose ir straipsniuose.5. Ontologinės problemos. Būties filosofinio interpretavimo ypatumai ir aspektai. Būties filosofinių interpretacijų tipologija: materializmas, idealizmas, subjektyvizmas. Jų taikymo galimybės ir ribotumai.Ontologija nagrinėja būties teorija, tikrovės pobūdį. Remiantis Aristoteliu, dažniausiai ontologija suprantama kaip „pirmoji filosofija“ arba būties metafizika. Klausiama apie būtybės kaip TOKIOS kilmę ir prigimtį.Interpretuodama būtį, filosofija gina savo specifiką prieš mokslą, religiją, meną. Būties mąstymas – tai savitas gyvenimo būdas. Tai ypatingas minties budėjimas, kuris pašauktas saugoti mūsų egzistenciją nuo slydimo į beprasmybę. Tai retos ir tik kraštutinėmis visų žmogaus jėgų pastangomis išlaikomos dvasinės akimirkos, kurios ir įprasmina mūsų buvimą pasaulyje, tai savotiškas amžinybės įvietinimas laikinoje kasdienybėje. Šiuolaikinėje filosofijoje tęsiama apofatinė būties mąstymo tradicija. Būtis – tai paslaptis, bet ne slėpimosi prasme, ką reikėtų atskleisti. Būties paslaptis reikia pergyventi arba išgyventi, tik tuomet ji tampa suvokta (bet ne pažinta!). Ji tegali būti kiekvieno asmeniškai įvykdyta. Būties paslaptis negali būti sužinoma, gaunama iš kito. Būties atskleidimui reikia būti gyvu, mąstančiu, asmenišku žmogumi. Reikia didžios narsos, suvokiant būties paslaptį.Būtis interpretuojama pirmapradu: ugnis (kintamumas – tampa ir nyksta; gimsta per kovą, oras, vanduo. Anaksimenas, Herakleitas, Ksenofanas, Parmenidas, Zenonas – mąstymo bruožai: *Jie pirmieji ima mąstyti jau ne daiktų pirmapradžius, o būtį. Ksenofanui priskiriamas būties sąvokos (“ontos”) sukūrimo nuopelnas. *Būtį jie suvokė kaip neatsirandančią, neišnykstančią, amžiną, neturinčią vidinės struktūros. *Jie jau skiria du pažinimo būdus: jutiminį suvokimą ir mąstymą. Tik pastarasis teikia tikrą žinojimą, nes tikras žinojimas yra būties mąstymas, jutimiškai gi suvokiamas pasaulis – tik regimybė, o jo žinojimas tik tariamas.Parmenidas skirsto filosofus į tuos, kurie: a)pripažįsta, kad yra tik būtis, o nebūties nėra, b)pripažįsta, kad yra ir būtis, ir nebūtis, c)teigia, kad būtis ir nebūtis – viena ir tas pat.Materializmas-(lot. materialis- medžiaginis), pažiūra, kad pirminis dalykas yra materija, būvis, gamta, o išvestinis- sąmonę, mąstymas, dvasia, idėja (Dievas, protas). Sąmonė-materijos vystymosi rezultatas ir savybė, sąmonės turinys- materialaus pasaulio atspindėjimas. Kaip ir idealizmas, jis yra filosofinis monizmas: jis remiasi pasaulio, gamtos, materialios vienovės prielaida, o idealizmas- mąstymo, dvasios vienove. Plačiausia reikšme materializmas yra moksliškumo sinonimas. Terminą pradėjo vartoti XVII, siejant su struktūrine materijos samprata (Bolis), vėliau juo imta žymėti fil. sąvoka, reiškianti idealizmo priešybę (Leibnicas). Jo raidą sąlygojo mokslo, ypač gamtotyros pažanga, kurios objektyvus pamatas yra žmonių praktinė veikla.Idealizmas – filosofijos kryptis, teigianti, jog realiai egzistuoja ne realus, jutiminis daiktas, bet protu nesuvokiama, jutimais nepažįstama daikto esmė (Platonas).6. Determinizmo problemos: teleologija (finalizmas) ir kauzalizmas. Šiolaikinis determinizmas ir mokslas. Determinizmas ir žmogaus laisvė; voliuntarizmas ir fatalizmas.Pačia plačiausia prasme determinizmas – tai požiūris, kad visi pasaulio reiškiniai paklūsta aiškiai tvarkai, yra dėsningi. Čia reikia pabrėžti, kad gana dažnai determinizmo koncepcija suprantama siauriau, tapatinant ją su kauzalizmu. Tačiau, interpretuojant determinizmo sąvoką plačiau, ji apima ir kauzalizmą, ir finalizmą: tiek priežastys, tiek tikslai gali lemti, sąlygoti, t.y. determinuoti reiškiius. Nuosaikaus determinizmo principas neprieštarauja laisvos valios idėjai. Gamtos dėsniai iš esmės nevaržo žmogaus daiktinės veiklos galimybių. Tai, kad žmogus gali pritaikyti gamtos dėsnius savo tikslams ir kad tų dėsnių egzistavimas toli gražu nepaverčia žmogaus bevaliu gamtos vergu, daugeliui pakankamai aišku. Kuo geriau mes pažįstame gamtą, tuo labiau išsiplečia mūsų laisvos veiklos galimybės: techninės priemonės, sukurtos remiantis pažintais gamtos dėsniais, daugybę kartų sustiprino žmogaus rankas, davė jam geresnes akis ir ausis, eiklesnes kojas ir aštresnį intelektą. Laisvę būtų galima apibrėžti kaip galimybę pasirinkti, remiantis savo interesais, polinkiais ir žiniomis.Determinizmo problemą labai glaustai galima suformuluoti taip : ar egzistuoja griežta, nekintama ir visuotinė pasaulio reiškinių tvarka ir jeigu taip, tai koks tos tvarkos pobūdis ? yra protinga ir tikslinga, ar ne? ir t.t. Pradinę pasaulio būseną mitas apibūdina kaip chaosą. Ilgainiui iš chaoso atsiranda absoliuti jo priešybė – kosmosas. Jam būdinga apibrėžta daiktų ir reiškinių tvarka, darna ir grožis. Kalbėdami apie pasaulio tvarką dažniausiai turime gavoje gamtos tvarką, kuri atrodo griežtesnė ir pastovesnė už socialinę, visuomenės tvarką. Viskas turi savo tikslą – atrodo, kad viskas harmoninga ir protinga. Glaudžiai siejasi tikslingumas ir protingumas. Finalizmas – tai reiškinių aiškinimas nurodant jų tikslus, požiūris, kad visi pasaulio reiškiniai ir jis pats yra tikslingi. Kauzalizmas (Demokritas) – viskas turi priežastis, pasaulio aiškinimas – nurodyti reiškinių priežastis. Visi reiškiniai yra būtini, atsirandantys su priežastimi.Fatalizmas. Tačiau daugelis žmogaus vaidmenį istorijoje traktuoja iš esmės fatalistiškai (lot. fatum – likimas, lemtis, būtinybė), t.y. kaip iš anksto nulemtą, nepriklausomą nuo jo valios, sprendimų ir veiksmų. Bet juk lygiai taip pat, kaip gamtos dėsnių egzistavimas nepaverčia žmogaus gamtos vergu, taip ir socialinių dėsnių (kokie jie bebūtų) egzistavimas nepaverčia žmogaus bejėge ir bereikšme būtybe. Jei žmogus tuos dėsnius ignoruoja, jo veikla bus neefektyvi, bet kuo geriau jis juos pažįsta ir panaudoja, tuo jo veiklos efektyvumas auga. Tikrasis istorijos subjektas, veikiantis ir pertvarkantis visuomenę, yra žmogus. Voliuntarizmas. Žmogus pirmiausia yra nepažįstanti, bet norinti būtybė, valia skatina jį pažinti, ir valioje, o ne prote glūdi palaimos šaltinis.7. Antopologinė pažinimo prasmė. Pažinimo šaltinio problema: sensualizmas, racionalizmas, empirizmas.Pažinimas – tai esminių daikto ar reiškinio savybių bei jų ryšių sklaida. Esminės savybės nei regimos, liečiamos ar girdimos. Gamta yra begalinė ir viskas joje susiję, o žmonių gyvenimo reikšmės įsitvirtina per istorinius bei kultūrinius ryšius.Sveikas protas, kasdieninė buitinė sąmonė bando paaiškinti žinojimą tiesioginių juslinių ryšių pagrindu arba empiriniu patyrimu. Gnoseologija (pažinimo teorija) įrodo, kad pirmas žingsnis į rūšies esminius ryšius, į jos pagrindą skleidžiasi ne juslinio patyrimo ar praktinės veiklos kelyje. Jis skleidžiasi dėl intuityvaus impulso. Jo pagrindas yra juslėmis neužčiuopiamų ryšių vaizdas. Jis gali būti tiesiogiai susijęs su dominančio objekto reikšme arba perteiktas subjektui simbolio forma. Toliau iš asociacijų ir lyginimų, t.y. loginiu būdu, konstruojamas visiems suprantamas vedinys – Tiesa. Kuo žmogus skiriasi nuo gyvulio? Gyvuliai, kaip biologinės būtybės, yra siaurai specializuoti. Gyvulio organizmo formos, struktūra yra tobulai prisitaikiusios prie tam tikrų sąlygų. Elgsena instinktyvaus pobūdžio, juslės specializuotos. Aplinkos chaose gyvulys veikia standartiškai, instinktyviai. Žmogus nėra charmoningai įaugęs į gamtą.Žmogui gamta ne motina,o greičiau pamotė. Žmogus susvetimėjęs gamtos atžvilgiu. Žmogus, kaip biologinė būtybė nėra specializuotas. Šis bruožas iš kitos pusės reiškia, kad žmogus yra daugiau, nei biologinė būtybė. Jis turi dvasinės laisvės dovaną. . Pripažinus, kad pasaulio pažinime tokį dielį vaidmenį vaidina juslės, galima būtų tarti, kad pažinimo šaltinis yra jutimas, tai daiktų ir reiškinių savybių, organizmo vidinių būvių, kai jie tiesiogiai veikia jutimo organus, atspindėjimas, bei suvokimas. Suvokimas – tai daikto ar reiškinio visumos atspindėjimas, jam tiesiogiai veikiant jutimo organus. Jutimas ir suvokimas yra procesai, o jų rezultatai vadinami pojūčiais ir suvokiniais. Pojūčiais ir suvokiniais, taip pat atmintyja išsaugota justinės kilmės informacija yra svarbiausia patyrimo ar patirties dalis. Patirtis, be abejo, būtina žmogaus orientacijai pasaulyje, be jos būtų neįmanoma žmogaus gyvybinė veikla. Patirtis teikia mums informaciją apie konkrečius įvykius, daiktus ar asmenis. Bet ar ji yra pažinimo šaltinis? Rėgėjimu neįmanoma nustatyti Demokrito atomų sąvybių – jie per daug maži ir todėl nematomi. Negalima pamatyti, palitėti ar išgirsti ir Platono idėjų – jos išvis nėra juslėmis suvokiami daiktai. Dėl to Demokritas ir Platonas ir nesirėmė juslių liudijimais, aiškindami kokie yra atomai ar idėjos. Jie buvo įsitikinę, kad filosofinio pažinimo šaltinis yra ne juslinė patirtis. Jų atsakymas į klausimą apie pažinimo šaltinį buvo kitas: juo yra intelektas, protas. Protu mes galime įžvelgti tai, ko nemato mūsų akis. Remdamiesi loginiais argumentais, galime įrodyti tai ko nežinome iš patirties. Antikos filosofijoje vyravo racionalizmas. Kodėl? Todėl, kad tuo metu filosofijoje vyravo metafizinė problematika, buvo ieškoma daiktų pradų, pirmųjų priežasčių. Sprendžiant tas problemas ir už fizinių reiškinių pasaulio ieškant tikrosios būties, justinė patirtis buvo prasta pagalbininkė. Filosofai kėlė sau didingesnius uždavinius, ir protas buvo vienintelis būdas atskleisti būties pradus, kosmoso harmoniją ar aukščiausiojo gėrio prigimtį. Renesanso folosofai nuo scholastinių problemų pamažu suko empirinių gamtos filosofijos ir kasdienio žmogaus gyvenimo problemų link. Šioje epochoje didėjo meninkų , kuriems būdingas juslinis pasaulio suvokimas ir empirinis sąlytis su medžiaga, reikšmė.8. Tiesos problema filosofijoje, agnosticizmas. Klasikinė tiesos samprata. Kitos tiesos interpretacijos: akivaizdumo teorija, loginės darnos koncepcija, pragmatinė tiesos samprata, konvencionalizmas.Ieškant alternatyvos klasikiniam požiūriui į tiesą, buvo bandyta suformuluoti tokią tiesos sampratą, kurioje tikrovė (daiktai) būtu visiškai neminimi. Juk didelių keblumų kelia bandymas žynias palyginti su tuo, kuo jos nėra (su tikrove) tap buvo bandyta tirti pačių žinių savybes ir vienas žinias palyginti su kitomis. Racionalistui toks požiūris atrodytu gan natūralus (protų nušviestų žinių teisingumas neturėtų krlti problėmų.). Priimti tokį požiūri empiristui atrodo sunkiau, juk patyrimas (kurį jis laiko pažynimo šaltiniu) nėra tapatus žinioms. Silpniausia klasikinės tiesos sampratos vieta buvo ta, kad reikia nurodyti aiškų ir galutinį tiesos kritėrijų. Taigi ieškant tam alternatyvos, buvo pripažinta, kad tiesa yra pačių žynių savybė, ir tiesą reikia tapatinti su aiškiu ir galutiniu t.y. nereikalaujančiu pagrindo, tiesos kriterijumi. ią alternatyva pagrindė akivaizdumo žynių šalininkai, kurie tiesą tapatino su žynių akivaizdumu, su žynių neprieštaringumu. Žymiausias akivaizdumo šalininkas, buvo racionalistas Dekartas. Akivaizdūs yra daugelis juslinio patyrimo dalykų (pvz.: sėdžių ir užsiemu nesamonėm, rašau filosofijos bilietus). Be patyrimo yra dvi sritys, (matematika ir religija) kurių teiginiai laikomi tikri, (pvz.: matematikoje laikomos akivaizdžiomis Euklido geometrijos aksiomos). Dekartas aiškindamas iš kur žinoma, kad teiginiai teisingi, pasako, kad jie apšviesti “natūralios proto šviesos” ir pagal jo pozicija teisingos žinios yra elementarios, kad yra akivaizdžios arba žinios kurios gali būti dedukcijos būdu išvestos iš akivaizdžių tiesų. Bet akivaizdumo teorija, nors ir paprasta, bet ne universali, juk daugelis teiginių apie žmogų ir pasaulį nėra akivaizdūs (nustatant dėsnius reikia remtis eksperimentais), todėl Deakrto tikėjimą grynuoju protu, atmetė nemaža dalys filosofų, antras trūkumas buvo tai, kad akivaizdumas suprantamas per intuiciją, kurios problema filosofijoje gveldenama iki šiol.
Antra klasikinės tiesos samprata sieja žinių teisingumą su jų nepriekaištingumu. Tiesos samprata susijusi su žynių teisingumu ir logine darna – vadiname konkretine tiesos teorija. Pasak Leipnico pasaulis yra geriausias iš visų galimų, nes sunku patikėti, kad kurėjas galėjęs sukurti tobulą pasaulį, sukurė jį netobulą. Racionalus protingas mąstymas – tai loginis mąstymas, todėl turi ekzistuoti ir pačių proto tiesų loginė tvarka. Teisingi tie teiginai, kurie logiškai suderinami su kitais teiginiais. Tokiu budu tiesa sutapatinama su žynių sistemos logine darna (konkretiškumu).Antikos mąstytojai buvo įsitikinę, kad labiausiai filosofui turi rūpėti trys dalykai: gėris, grožis ir tiesa. Epistemologijoje (pažinimo teorijoje) – Tiesa. Pažinimo teorijoje teisingumo reikšmė priskiriama mintims, teiginiams, koncepcijoms, teorijoms. Jei mintis ar teorija teisinga ji vadinama tiesa. Teisinga yra mintis, kuri atitinka mąstomus daiktus, t.y. nurodo jų tikrai turimas savybes arba tikruosius jų tarpusavio santykius. Šia natūralia ir paprasta tiesos samprata rėmėsi tiek Platonas, tiek Aristotelis, kas leidžia vadinti ją klasikine. Viduramžių mąstytojai, sekę antikos autoritetais, tiesą glaustai apibrėždavo taip: “Tiesa yra tikrovę atitinkanti mintis”. Atrodo viskas paprasta ir aišku. Tačiau tai apgaulingas įspūdis. Norint tuo įsitikinti pakanka paklausti koks yra tiesos ir melo santykis.Jei žmogus mano, kad jo teiginys yra teisingas, tai dar nereiškia, kad taip yra iš tikrųjų. Teisinga yra tik tokia mintis, kuri atitinka tikrovę. Bet apie kokį atitikimą čia kalbama? Ką tai reiškia, kad mintis ar teiginys atitinka tikrovę? Atitikimas dažnai reiškia vienokį ar kitokį panašumą. Bet ar mintis “sniegas yra baltas” panaši į sniegą? Juk ši mintis nėra nei balta, nei šalta. Mintys tiek skiriasi savo prigimtimi nuo daiktų, kad kalbėti apie jų panašumą į daiktus, tikrovę, atrodo, visiškai nepagrįsta. Klasikiniu požiūriu, tiesa yra tikrovę atitinkantis teiginys. Tarkime, kad atitikimo ir tikrovės sąvokos yra patikslintos ir problemų nebelieka. Bet kokiu būdu nustatysime, kad teiginys atitinka tikrovę? Tam tikslui būtinas tam tikras tiesos kriterijus, aiškiai suformuluota taisyklė. Bet ar galime būti tikri, kad pats mūsų kriterijus yra teisingas? Jo teisingumui nustatyti būtinas kitas kriterijus, šio teisingumui dar kitas ir t.t.9. Technikos filosofijos problematika, uždavinai.Technikos filosofija prasideda tuomet, kai žmogus pradeda mąstyti apie ji supančio pasaulio formą, apie savo veiklą ir darbus. Ji tapo intensyvesnė nuo to, kai mes įgijome teisę kalbėti, jog gyvename “technikos pasaulyje”, technikos filosofija kaip tik turi nuolat atsinaujinti; tam reikia, kad joje jau išnagrinėtas, bet ilgainiui pakitęs jos objektas būtų ir toliau tyrinėjamas. Tačiau kartu reikia pabrėžti, kad techfilosofija nėra istorijos disciplina. Filosofijos tyrimo objektas yra būtent pati tikrovė.Tokia filosofija yra pirmiausia epistemologija kaip pažinimo ir mokslo teorija. Taigi ji stengiasi tapti nauja bendra pasaulėžiūra ir kartu tampa esmine antropologija, kuri išsirutulioja iš įvairių disciplinų. Pagal šitokią filosofiją interpretacijos uždavinys – paaiškinus tikrovę pasistengti tuos apmąstymus integruoti, pavienes išvadas įterpti į bendrą vaizdą. Toki tikslą ji gali pasiekti tuomet, kai ji sudaryta ir išdėstyta teminiu požiūriu, kai išryškina pramoninės visuomenės žmogaus tarpusavio priklausomybių sampyną ir nurodo būdus, kaip žmogus galėtų šią aplinką prasmingai suformuoti ir įkūnyti, tai reiškia taip pat, kad filosofijoje tiek socialinės, ekominės bei politinės technikos prielaidos, tiek technikos grįžtamasis poveikis šioms sritims turės būti neišvengiamai apmąstomi. Kritiško patikrinimo ir įvertintu objektu turėtų tapti taip pat prognozės ir planavimas socialiniame, ekonominiame, politiniame ir techniniame tikrovės komplekse.Patiems filosofams technikos filosofija atsako į jų pažinimo klausimus; visuomenė ir jos nariai laimi vertybinę orientaciją pasaulyje, kuriame jie gyvena; šitaip per technikos filosofiją atliekamas integracinis darbas humaniško auklėjimo prasme. Filosofams ir visiems žmonių bendrijos nariams tokia filosofija padeda tuo, kuo ji pirmiausia turi padėti technikos kūrėjui, nes jinai atlieka išlaisvinimo funkciją paaiškindama jam jo vietą socialiniu, ekonominiu, politiniu atžvilgiu ir atskleisdama šiame komplekse jo laisvės ir veiklos erdvę.10. E. Kapsas – technikos filosofijos pradininkas.Pratarmėje Kappas aiškina, kad „mokslinis nagrinėjimas padarė tokią pažangą, jog žmogaus rankų sukurti dirbtiniai reiškiniai, jų atsiradimas bei patobulinimas yra pirmoji sąlyga, kuri paaiškina žmogaus vystymąsi į savimonę turinčią būtybę”. Jo tezė – technika yra žmogaus organų projekcija. Žmogaus sukurtos technikos vaizdas ir funkcijos, taip pat pati gamyba yra analogiška pavyzdžiams, kurie turi žmogaus organizmo formų bei funkcijų prototipus.Pirmiausia nenuginčijamais faktais yra įrodyta, kad žmogus savo rankų kūrinius. nesqmoningai perkelia savo kūno suskaidymus, pagal formas, funkcijų santykius bei normalias proporcijas ir šiuos analogiškus ryšius jis pats tik po to įsisąmonina.Pirmoji žmogiškų formų projekcijos į neformuotą medžiagos pakopa yra įrankių gamyba. Kitas žingsnis būtų pažinimas veikiančių žmogaus organizme formų, dėsnių bei algoritmų ir pagal juos formuojamas medžiagos galėjimas funkcionuoti, kuriam reikia apibrėžtų formų. Pagaliau technikoje gali būti išreikštas net ncsąmoningumas, tad mums patiems tik belieka pažinti tą konkrečia tapusią išraišką.Kappo aprašymui būdingas optimizmas, kuris atspindi jo didžiosios dalies technikų ir mąstytojų dvasines nuostatas. Žinoma, Kappas irgi nepastebi, kad žmogus neįsisąmonina, technikos grėsmingų galimybių taip, kaip jos didingumo, kad technika gali tapti savarankišku pasauliu, kuris taip susvetimės žmogui, kad jis turės baimintis, jog daugiau neįmanoma jos visuvaldyti. Jo pretenzija yra nepaprastai aktuali; išcentrinius technikos siekius turėtų atitikti tokie pat stiprūs icentriniai, žmogaus dvasinių gelmių siekiai, – tada laimėtų antropologinis technikos suvaldymo kriterijus.11. F. Dessauerio ontologinė technikos apibrėžis. „Technika kaip realioji būtis, kilusi iš idėjų“Dessauerio tehnikos filosofiją smarkiai puola beveik visi marksistiniai autoriai, kurie apie ją kalba. Svarbiausias argumentas yra neva nepakankamas žmogaus kaip gamybinės jėgos pažinimas. Esą būtų žmogaus pažeminimas, jeigu į jį žvelgti, kaip į dieviškosios kūrybos galios įrankį; tuomet žmogus nuo technikos kūrėjo ir valdytojo galėtų būti tik jos tarnas, kuris įgyvendina jam skirtus Dievo kūrybos planus ir norus. Iš čia būtinai išplaukia dar didesnis priekaištas, kad Dessauerio technikos filosofija atsakomybę už techniką ir jos padarinius nukreipianti i tik vaizduotėje csanti Dievą ir įteigianti technikos inteligentijai, kad ji už savo profcsinę veiklą ir už jos darbo pritaikymą nėra atsakinga visuomenei.12. Marksistinė technikos samprata.Nuolat pabrėžiama, kad materialių priemonių gamyba ir pritaikymas priklauso nuo visuomeninio sąlygoto veiklos būdo. Įgyvendinant siekius ir patenkinant poreikius, kurie atsiranda užvaldant ir panaudojant gamtą pasireiškia jos dėsningumai, susiklosto klasiniai santykiai ir dominojantis gamybos būdas bei įmonių teisės. Pabrėžiama, kad reikalauja antstato ir tolesnio socialistinės bei komunistinės visuomenės vystymosi, ji turi tarnauti humaniškiems tikslams. Taigi technikai visuomet būdinga politinių ir visuomeninių momentų vienybė. Kadangi visais savo momentais technika yra žmonių veiklos produktas, tai joje svarbiausia vieta tenka ne gamtai, o visuomenei – jos dalis čia yra dvasia. “Ji nėra tik “sužmoginta”, žmogaus pajungta gamta, aktyvus visuomeninio žmogaus organas”.1844 m. K. Marxas suformulavo šią tezę: “Kadangi socialiniam žmogui visa vadinamoji pasaulio istorija tėra žmogaus atsiradimas per darbą, gamtos tapsmas žmogui, tai jis turi akivaizdų, nepaneigiamą įrodymą, kad jis sukūrė pats save, tai savo atsiradimo proceso įrodymą”.Būtent marksistams nekelia abejonių ta aplinkybė, „kad kintant žmonių gyvenimo sąlygoms, jų visuomeniniams santykiams bei visuomeninei būčiai, taip pat keičiasi jų vaizdiniai, pažinimai bei sąvokos, žodžiu, keičiasi ir jų sąmonė”. Šis procesas tesėsi ilgai, nes “šiuolaikinėje pramonėje esamos formos ir gamybos procesai traktuojami ir naudojami ne kaip galutiniai. Jų teorinė bazė yra revoliucinga”. Dėl to marksistinėje technikos filosofijoje labai dažnai svarstomos mokslinės technikos revoliucijos problemos.Marksistų indėlis į technikos filosofiją mažiau susijęs su pačių tcchninių įvykių analize ir moksliniu teoriniu aiškinimu, nors čia marksistai autoriai taip pat daug pasiekė; tačiau daugiausia jie nusipelnė antropologinių bei socialinių filosofinių aspektų tyrinėjimais, pabrėždami gamybinių santykių svarba, kurie yra sutapatinami su nuosavybės santykiais, poveikį. Per gamybinius santykius visuomenė daro poveikį technikai, o technika kaip gamybinė jėga – poveiki visuomenei.13. Antropologinė K. Jaspero technikos samprata.Pasak Jasperso, techninis žinojimas yra tikslo žinojimas, kurio reikalingumo ir pritaikomumo žinojimas įpareiguoja žmogų paskutinei instancijai, o tuomet atsiranda pavojus. kad žmogus neprarastų paties savęs. Jaspersas apibūdina techniką „kaip išmanančio žmogaus veikimo būdą siekiant viešpatauti gamtai, turint tikslą suteikti būčiai apipavidalinimą, kuris leistų žmogui nusimesti vargo ir suteiktų aplinkai jam reikalingą formą”Jaspersas technikos apmąstymus sieja su žmogumi. Šita keliama problema yra antropologiškai orientuota. Racionalumas gali tapti pavojingas, kyla grėsmė technikos racionalumą supainioti su ekonominę, o techniką suprasti tik kaip masinę gamybą. Iš šių minčių dabar suprantamas taip pat jo perspėjimas dėl griaunamosios grėsmės, kurią, palyginti su gamta ir žmogumi. turi technika. Tai netrukdo teigti, kad technika iš principo esanti neutrali. “Dvasinė amžiaus situacija”; tai pirmiausia apmąstymai apie “techniką ir istaigų sistemą kaip masių čia-būti”. Anot Jasperso, veiksmų racionalumas pažaboja šitokią raidą ir įgalina daugumą darbų atlikti naudojantys žinojimu ir mechanizuotu apskaičiavimudėl to dirbančiajam kyla pavojus tapti mašinerijos dalimi.Jaspersas tiki, kad technikos analizė rodo, jog plėtojantis technikai turėtų neišvengiamai išnykti tradicinės bendrijų formos, o atsirastų vietos masinei visuomenei. Funkcionuojanti didelė techninės čia-būties sanklodos mašinerija orientuojasi į darbo jėgos poreikius bei realizaciją ir vartojimą dideliais kiekiais.Jaspersas neižvelgia technikoje jokios prasmės, kuri būtų jai savaime būdinga; ta prasmė turi būti jai suteikiama iš šalies. Jo technikos filosofija priverčia mus mažiau gilintis į pačią lcchniką, bet davė impulsą pažinti, suvaldyti jos poveiki atskiriems žmonėms ir visuomenei. Šitokiam aiškinimui, žinoma, stinga nuodugnaus įsigilinimo įtechninės veiklos būdo bei įvykdymo realybę.14. „Technika kaip gamtos išslaptinimas, kaip iššūkis žmogui“. M. Heidegerio požiūris į techniką; žmogus kaip sergėtojas, atsakingas už būties apreiškimą technikoje.M. Heideggeris ne kartą rašė apie žmogaus siekį išaiškinti gamtos paslaptis. Techniškas realizavimas yra toks pat slaptinimo būdas kaip ir paremtas gamtotyra racionalus suskirstimas. Technikos tobulumas jam yra visai toks pat išslaptintas, kaip daikto pagaminimas arba moksliškai stropus abstraktus kūrimas.Išrasti – vadinasi semtis išminties iš ketvirtojo būties pasaulio.Su raidos pažanga. kurioje pasiekia savo tikslą šiuolaikinė technika, į pirmą vietą iškyla naujas elementas, kurį Heideggeris vadina iššūkiu. Gamtos objektus žmogus savo aktyvumu paverčia atsargomis, kurios gali būti pradėtos leisti serijiniu būdu ir gali būti likviduotos; jomis disponuoja žmogus. Šitą žmonių aktyvumo paremtą išslaptinimą Heideggeris vadina po-stata. Po-statoje išryškėja technikai būdinga tendencija nugalėti pasaulį ir palenkti jį žmogaus dispozicijai. Bet šitoje tendencijoje yra pavojus, kad pats žmogus ir kiti žmonės gali būti suprantami tokios pat pagamintos atsargos, kurios yra kiekybiškai matuojamos ir panaudorinos. Šito pavojaus žinojimas ledžia suprasti technikos esmę ir darosi aišku, kad žmogus išslaptintą procesą gali valdyti.Žmogus kaip būties sergėtojas yra atsakingas už būties apsauga nuo technikos.15. Sisteminis požiūris į techniką. Sistemos „žmogus-technika“ dėsningumai.Technika yra mūsų pasaulio struktūrinis rezginys, kuris gaubia mus kaip pasauli formuojančios ir poreikius tenkinančios mūsų veiklos rezuhatas, igijęs įrankius, mašinas priskiria kaip aprūpinimo ir susisiekimo sistemų pavidalą. Ši technikos struktūra pateikia mums priemonių kompleksą, palengvinanti ir įgalinanti efektyviai įgyvendinti tikslus;Sisteminis požiūris į technikąSistema – tam tikrų elementų derinys susijusių tarp pusavy butinais funkciniais ryšiais.Galima išskirti bent 3 dėsningumus budingus sistemai žmogus-mašina.1)tikslingumo, vienovės dėsningumas.Tikslinė paskirtis naturalių žmogaus organų ir dirbtinių yra ta pati.2)Funkcinis modeliavimas. Pvz.Verpimo staklės neatkartoja virpėjo.Technika įkūnyja ne žmogu o funkcija. technikos filosofijos pradininkas Ernstas Kappas: žmogus kūria techniką imituodamas žmogaus kūno sandarą.3)Kompensacijos dėsningumas. Praktiškai naudojama tik produktivi technika.Technika papildo žmogų.Mechaninių funkcijų klasė: 1)gamibinias medžiagas tiesiogiais apdorojimais (nežmogiškas) naturaliais organais 2)veiklos įrankio judinimo funkcija 3)Judėjimo energijos šaltinio nukreipimas 4)mašininės funkcijosProtinės (valdymo) funkcijos: 1)Tikslo nustatymas 2)Technologinės kontrolės 3)Loginė-skaičiavimo 4)technologinių procesų paieškų giedimų nustatymas, ššalinimas, ieškojimas optimalaus sprendimo. 5)Inžinierinė konstravimo funkcija 6) Vadybinė (administracinė) 7)informacinė veikla 8)Meninė, estetinė III Technologinis veikimas – žmogaus ir ryšioSu kokia technika ir kokiu būdu žmogus veikia.Mašininis gamybinis būdasMašina papildo žmogų. žmogus papildo mašiną. Žmogus – gyvas mašinos priedas. Mechanizacija- plokština žmogų.Kapitalizmas „štampuoja“ reikiamus žmonęs.16. Techninių revoliucijų esmė; jos socialinių, antropologiniųš padarinių tyrinėjimo metodologiniai pagrindai.techninės revoliucijos lemia gamybos esminius pokyčius. Techninės revoliucijos buna kiekvieną kartą, kai žmonija pereina nuo seno gamybos būdo prie aukštesnio, naujo būdo.Trumpai galima pasakyti, kad tam tikrame istoriniame periode gamybinės jėgos pergyvena techninę revoliuciją, kurios ėsmė gludi atradimų atsiradime ir įvedime, kurie lemia perversmą (ėsminį pokytį) darbo įrankiuose, energijos formose, gamybos technologijoje ir bendrose materialiniose gamybinio proceso sąlygose.Tokiu būdu, techninė revoliucija yra sukurimo ir įvedimo procesas tokių techninių priemonių, kurios paruošia perėjimą prie naujo technologinio gamybos būdo.Techninė revoliucija prie atitinkamų gamybinių santykių sukūria gamybinę revoliuciją (dažnai ją vadina pramonine revoliucja), tai yra procesas, kai naujų gamybinių priemonių pagrindu, sudaromas naujas gamybos būdas, charakterizuojamas nauju darbo pasiskirstimu, nauja gamintojų vieta ir naujais visuomeniniais gamybiniais santykiais,nauja socialine visuomenės struktūra. Jei socialinė (politinė) revoliucija priveda prie naujų gamybinių sąlygų įvedimo, tai techninė revoliucija pertvarko gamybos priemones, o išaugusi iš jos gamybinė revoliucija priveda prie visiškos „pergalės“, naujo gamybos būdo „viešpatavimo“. Neabėjotinai, perėjimo procesas nuo vienos visuomeninės-ekonominės formacijos prie kitos yra sudėtingas, priklausantis nuo kiekvienos šalies konkrėčių istorinių sąlygų ir nuo bendro išsivystymo lygio visos žmonių visuomenės. Būtina pabrėžti, kad techninė, o po to ir gamybinė revoliucijos vyksta perėjimo laiku nuo vienos fazės dotos formacijos prie kitos, išsivysčiusios fazės, kai ši formacija laimi pasaukiniame istoriniame maste.Istorinio vystymosi analizė įtikinamai įrodo šią teisyklę, kuri kartojasi kiekvieną kartą, kai žmonija įžengia į perėjimo laikotarpį nuo seno gamybos būdo prie naujo. Butent reiškinio pasikartojimas, kaip žinoma, liudija apie dialektinį vystymosi charakterįPlatonas „Faidras“
Kasdienišku klausimu „Kur gi ir iš kur?“ Platonas susistabdo skaitytoją ir pradeda rutuliuoti vieną iš labiausiai trikdančių savo dialogų. Inteleaktualus Faidras išsiveda Sokratą iš miesto, viliodamas mąstytoją „kalbų vaišėmis“. Šiame tekste dominuojančios temos neįmanoma apibrėžti, tai ir grožis, gėris, meilė, retorika. Pasak, neoplatoniko A. Losevo, pagrindinė Faidro užduotis – atskleisti amžiną idėjų ir daiktų cirkuliaciją, kurioje aktyvūs ir daiktai, ir amžini jų provaizdžiai. Kalbant apie „Faidras“ struktūra, pastebime, kad jis yra draminės formos, išplėsta palinodija (įtrauktas sielos nemirtingumo įrodymas, tridalė sielos sandara, kosmologinės ir metafizinės įžvalgos, diskusijos apie dialektiką ir retoriką. Tačiau Platonas nesugebėjo (o gal net ir nenorėjo) pasiekti pakankamos teksto koherencijos, todėl „Faidras“ skaitomas labai sunkiai, kiekviena sakinys, žodis yra lyg skirtingas pasaulis. Visą kūrinį turime skaityti kaip visumą, tačiau vidinės įtampos negali būti aiškinamos formaliai.
Kita vertus, Platonas apgauna skaitytojus, kai pagrindines dialogo sąvokas ir pagrindines įtampas atskleidžia teksto pradžioje. Reikia pastebėti, kad Sokratas atsiduria neįprastoje sau aplinkoje. Jis tampa kitoks, negu jį pažįsta įprastiniai draugai. Tačiau klysime, jei manysime, kad Platonas atskleidė „kitą“ Sokratą. Miestas teturi tik simbolinę prasmę. Sokratas vis gi išlieka toks pat sąmoningas ir atidus. Sokratas greičiau parodijuoja, nors ir įkvėptas nežinomos vietovės, jis lieka ironiškas ir vikriai išvengia vienprasmių apibūdinimų.