Saules sistema

Didžiausi kūnai, judantys aplink Saulę, yra planetos. Planetos skrieja
aplink Saulę, veikiamos jos traukos. Saulė kartu su planetomis, jų
palydovais ir kitais mažesniais dangaus kūnais sudaro Saulės
sistemą(heliocentrinę sistemą). Šį teiginį pirmasis įrodė 1543m. lenkų
mokslininkas Mikalojus Kupernikas.

Planetos išsidėsčiusios aplink Saulę tokia tvarka: Merkurijus,
Venera, Žemė, Marsas, Jupiteris, Saturnas, Uranas, Neptūnas, Plutonas.
Saulės sistemos planetos skirstomos į dvi grupes:

• Žemės grupės planetas, prie kurių priskiriami Merkurijus, Venera,

Žemė ir Marsas;

• Didžiąsias planetas: Jupiterį, saturną, Uraną ir Neptūną.
Tolimiausia ir mažiausia planeta-Plutonas-nepriklauso nė vienaui šių
grupių.

Saulė

Centrinis ir pats didžiausias Saulės sistemos kūnas yra Saulė.
Matuojant koosminiais mastais, tai palyginti netoli Žemės esanti
žvaigždė.

Saulė yra įkaitintas dujų rutulys, sudarytas iš 74% vandenilio,
23,7% helio ir 1,6% sunkesniųjų cheminių elementų. Saulės centre yra
šerdis, kurioje temperatūra siekia 15mln. Celsijaus laipsnių. Čia
vyksta branduolinės reakcijos, kurių metu vandenilis virsta heliu,
išskirdamas milžinišką kiekį energijos. Dėl to helio kiekis Saulės
centrinėje dalyje didėja, o vandenilio-mažėja(kas sekundę sumažėja 564
milijonais tonų). Šis procesas vyksta jau beveik 6 milijardus metų,
tačiau iki šiol išeikvota tik menka dalis Saulės vandenilio. Jo dar
turėtų užtekti maždaug 5 milijardams metų. Žemė gauna tik vieną
dvimilijardąją dalį Saulės išspindulioutos energijos.

Saulė suudaryta iš 6 sluoksnių: šerdis, spinduliavimo sluoksnis(juo
energija pernešama į išorę spinduliais), konvekcijos sluoksnis(čia
temperatūra sparčiai krinta, todėl vyksta konvekcija), fotosfera,
chromosfera(joje dažnai vyksta dujų,elektringųjų dalelių
prasiveržimai), vainikas.

Merkurijus

Arčiausiai Saulės skriejanti planeta yra Merkurijus. Jo vardas
siejamas su romėnų prekybos ir keliautojų globėju dievu Merkurijumi,
kurį graikai vadino Hermiu, o

lietuviai- Saulės dukra Vaivora.

Merkurijaus paviršius panašus į mėnulio: labai nelygus, jame gausu
įvairaus dydžio(iki 200km)meteoritų išmuštų kraterių, pasitaiko net
4km. aukščio kalnų.

Spėjama, kad šios planetos 1800km. spindulio branduolį sudaro
geležis ir nikelis, virš jo yra silikatų mantija ir granito bei bazaltų
pluta. Prie paviršiaus atmosfera labai reta, sudaryta iš helio,
vandenilio, deguonies, neono, argono.

Merkurijaus apšviestosios pusės temperatūra siekia 290-430 C, o
neapšviestosios- -160 C. Magnetinis laukas 200-300 kartų silpnesnis už
Žemės magneytinį lauką.

Merkurijus palydovų neturi. Ten gyvybės nėra.

[pic]

Venera

Antroji pagal atstumą nuo Saulės planeta yra Venera. Jos vardas
siejamas su romėnų grožio ir meilės deive, tapačia senovės graikų
Afroditei. Lietuviai ją laikė Saulės dukromis Vakarine ir Aušrine.

Venera turi apie 2800km. spindulio skystą branduolį, apie 3200km.
storio silikatų mantiją ir apie 16km. storio bazaltų plutą.

Veneros paviršius nelygus, nusėtas uolienų luitais, kurių daugelį
yra maždaug vieno metro skkersmens. Yra didekių(net iki 100km skersmens)
vulkaninės kilmės kraterių. Aukščiausio kalno aukštis siekia apie 11km.
Venera-sausa ir karšta dykuma.

Jos atmosfera labai tanki, sudaryta iš angliesn dioksido(apie 96%),
azoto( 3,5%), vandens garų(apie 0,2%) ir kt. Planetos slėgis net 90
kartų didesnis nei prie Žemės paviršiaus. 45-65km. aukštyje Venera
dengia du sieros rūgšties lašelių debesų sluoksniai su juos skiriančia
lengva miglele. Apatiniame sluoksnyje gali būti ir smulkių sieros
kristalėlių. Viršutiniuose sluoksniuose pučia pastovus rytų vėjas,
kurio greitis siekia iki 100km/h.

Veneroje ryškus „šiltnamio reiškinys“-atmosfera praleidžia
regimuosius saulės spindulius, planetos paviršius įkaista, tačiau jo
siunčiamus infraraudonuosius sp

pindulius sulaiko atmosferos anglies
dioksidas. Gyvybės Veneroje nėra. Ji palydovų neturi.

Veneros sukimosi ašis beveik statmena orbitos plokštumai, todėl
Veneroje nesikeičia metų laikai. Saulė teka vakaruose, o leidžiasi
rytuose, nes Venera sukasi apie savo ašį priešinga kryptimi negu Žemė.
Magnetinis
laukas labai silpnas.

[pic]

Žemė

Trečioji pagal atstumą nuo Saulės planeta yra Žemė. Tai vienintelė
Saulės planeta, kuroje egzistuoja gyvybė.

Žemės rutulį sudaro keletas koncentrinių apvalkalų. Pačiame Žemės
centre yra branduolys, dalijamas i vidinį ir išorinį. Vidinis yra
kietas, sudarytas daugiausia iš geležies ir nikelio, o išorinis-
skystas. Žemės branduolį supa silikatų mantija, slūgstanti po kietu
apvalkalu-pluta, kurią sudaro sustingusios lavos produktai(granitas ir
bazaltai).Žemės rutulį gaubia dujų apvalkalas, vadinamas atmosfera. Ją
sudaro 78% azoto, 21% deguonies ir tik truputis kitų dujų. Savo ruožtu
atmosfera dalijama į 3 sluoksnius: troposferą, stratosferą ir
jonosferą. Žemė turi gana stiprų magnetinį lauką. Žemės sukimosi ašis
sudaro statmeniu sukimosi plokštumai, vadinamai ekliptika, 23,5 kampą
ir visą laiką nekeičia savo padėties. Aplink Žemę skrieja jos gamtinis
palydovas Mėnulis ir daugybė dirbtinių palydovų.

[pic]

Mėnulis yra artimiausias mums kosminis kūnas. Kartu tai yra
vienintelis dangaus kūnas, kuriame pabūvojo žmonės. Pirmieji 1969m.
liepos 21d. ten nusileido JAV astronautai Nylas Armstrongas ir Edvinas
Oldrinas. O iš viso mėnulį jau yra aplankę 12 astronautų.

Mėnulis sudarytas iš uolienų, o jo paviršius yra kelių dešimčių
metrų grudėtas skeveldrų ir dulkių sluoksnis. Didesnę paviršiaus dalį
užima kalnai, kurių aukščiausi siekia net 9km.

Mėnulio paviršiaus temperatūra svyruoja nuo -700 C iki 13

300 C.
Mėnulyje nėra nei oro, nei vandens, taigi nėra ir atmosferos. Mėnulis į
Žemę visada yra atsukęs tą pačią pusę. Pats nešviečia, o tik atspindi
saulės šviesą.

Marsas

Marsas yra ketvirtoji Saulės sistemos planeta. Tai artimiausia Žemei
išorinė planeta. Aukštaičiai ją vadino Saulės dukraŽiezdre. Rausva,
kraują primenanti spalva lėmė jos vardo susiejimą su kruvinuoju karo
dievu Marsu.

Marso para šiek tiek ilgesnė už Žemės parą. Jo ašies pokrypis į
orbitos plokštumą panašus į Žemės ašies pokrypį. Taigi Marse keičiasi
metų laikai. Kadangi Marsas yra apie 1,52 karto toliau nuo Saulės negu
Žemė ir mažesnis jo skriejimo orbita greitis, tai metai jame yra
ilgesni ir lygūs apie 1,8809 Žemės metų.

Marsas turi labai retą atmosferą, kurios slėgis 170 kartų mažesnis
už Žemės. Ją sudaro anglies dioksidas(95%), azotas(2,5%),
argonas(1,5%), nedidelis kiekis deguonies ir vandens garų. Temperatūra
Marse labai svyruoja. Vidutinė temperatūra siekia vos -60 C.

Marsui būdingi stiprūs vėjai, sukeliantys dideles smėlio audras.
Rausvo smėlio debesys kartais pakyla net į 50km. aukštį.

Marso paviršius primena Mėnulį, tik yra daug įvairesnis: kalnuotas
su ryškiais ugnikalnių pėdsakais, jame gausu plutos lūžių, kraterių.
Didžiulis 4000 km. ilgio, 100km. pločio ir iki 6 km. gylio plutos lūžis-
Marnierio slėnis_ ištįsęs beveik lygiagrečiai su pusiauju. Didžiausio
Marso kalno(Olimpo) aukštis siekia net 25km, o papėdės skersmuo-600km.
Upių senvagės ir išdžiūvę ežerai liudija, kad kažkada Marse būta daug
vandens. Dabar vandens ledas kartu su anglies dioksido ledu ašigaliuose
sudaro baltas dėmes, kurios vadinamos ašigalinėmis ke

epurėmis.

[pic]

Jupiteris

Jupiteris-pati didžiausia Saulės sistemos planeta. Jos masė 2,5
karto didesnė ūž kitų aštuonių planetų masę. Dėl greito sukimosi apie
savo ašį Jupiteris yra šiek tiek susiplojęs-pusiaujo skersmuo didesnis
už ašigalinį skersmenį.

Tankią atmosferą sudaro molekulinis vandenilis(apie 74%), helis(apie
24%), metanas, amoniakas ir kt. Lygiagrečiai su pusiauju debesyse
pakaitomis eina 10porų rudų ir baltų juostų. Baltosiose dujos kyla
aukštyn ir vėjas pučia iš vakarų į rytus, rudosiose dujos leidžiasi
žemyn ir vėjas pučia iš rytų į vakarus. Vėjo greitis kartais siekia net
130m/s. Rudų ir baltų juostų lietimosi vietoje susidaro sūkuriai, kurių
didžiausias yra daugiau kaip prieš 300 metų pastebėta ovalinė Didžioji
Raudonoji Dėmė. Jos ilgis 25000km, o plotis 14000km. Debesų temperatūra
žema-apie -138 C. Atmosferoje nuolat blykčioja žaibai.

Jupiterio paviršius-apie 17000km storio skysto molekulinio
vandenilio sluoksnis. Po juo yra apie 44000km storio metalinis
vandenilis ie 10000km spindulio branduolys, sudarytas iš silikatų,
susimaišiusių su vandens, amoniako ir metano ledais. Temperatūra centre
turėtų būti apie 25000 C.

Planeta yra stiprus radijo bangų šaltinis. Jos magnetinis laukas 20
kartų stipresnis negu Žemės.

Sukimosi ašis beveik statmena orbitos plokštumai, dėl to ten beveik
nesikeičia metų laikai.

Aplink Jupiterį iš Žemės nematomas ledo gabalėlių ir dulkių žiedas,
kuris kartu su 16 palydovų juosia šią planetą. Trys jos palydovai-
Ija,Ganimedas ir Kalista-didesni už mūsiškį Mėnulį, tik Europa mažesnė.

[pic]

Saturnas

Saturnas pagal dydį yra antroji planeta. Daug kuo panašus į Jupiterį:
panaši vidinė sandara, greitas sukimasis apie ašį, nedidelis
tankis(mažiausias iš visų planetų), dėl greito sukimosi susiplojęs.

Atmosfera, kurios storis 300km, o temperatūra -178 C, sudaryta
daugiausia iš molekulinio vandenilio, helio, metano ir amoniako. Joje
ties pusiauju visą laiką iš vakarų į rytus pučia stiprus vėjas(net iki
500m/s). Tai tikra audra, kurią lydi dažni žaibai.

Saturnas, kaip ir Jupiteris, neturi kieto paviršiaus. Po storu
debesų sluoksniu čia prasideda skystas 32000km storio molekulinio
vandenilio ir helio sluoksnis. Dar giliau yra 12000km storio
metališkojo vandenilio sluoksnis, o po juo-16000km spindulio
branduolys, sudarytas iš silikatų bei vandens, metano ir amoniako ledų.
Saturno centre temperatūra turėtų būti apie 20000 C.

Įdomiausias Saturno elementas- pusiaujo plokštumoje planetą
juosiantys žiedai. Yra žinomi 7 pagrindiniai žiedai, sudaryti iš
daugybės įvairaus dydžio ledo gabalėlių, kurie aplink planetą skrieja
tarsi maži mėnuliukai. Bendras žiedų plotis siekia daugiau kaip
400000km, o storis-vos 1km.

Saturnas turi 18 gamtinių palydovų. Didžiausias jų-Titanas-dydžiu
nenusileidžia Merkurijui. Tai vienintelis Saulės sistemos planetų
palydovas, turįs 250km storio atmosferą, sudarytą daugiausia iš azoto.
Saturno magnetinis laukas vos keletą kartų stipresnis už Žemės
magnetinį lauką.

[pic]

Uranas

Uranas- septintoji saulės sistemos planeta. Tai pirmoji 1781m.
teleskopu Viljamo Heršelio atsrasta planeta.

Uraną dengia šalta(apie -210 C) ir nepaprastai
stora(11000km)atmosfera, sudaryta iš vandenilio, helio bei
plaukiojančių sušalusio metano ir amoniako debesų. Po ja yra 8000km
gylio vandens, metano ir amoniako sluoksnis, o planetos centre-Žemės
dydžio branduolys, sudarytas iš silikatų bei vandens, amoniako ie
metano ledų. Jo temperatūra siekia apie 11000 C.

Uranas turi 11 plonų, tik1977-1978m. atrastų žiedų, kurių bendras
plotis sudaro 9000km, o storis- 5-15km. Aplink Uraną skrieja 17
palydovų.

Planeta turi magnetinį lauką.

Viena įdomiausių Urano įpatybių yra ta, kad jo sukimosi ašis beveik
guli orbitos plokštumoje. Taigi planeta tarsi rieda savo orbita
gulėdama ant šono: pusę ilgų metų atsukusi į Saulę vieną ašigalį, kitą
pusę Urano metų-kitą ašigalį. Atitinkamai atsisuka ir planetos
pusrutuliai.

[pic]

Neptūnas

Neptūnas aštuntoji, plika akimi nematoma Saulės sistemos planeta.
Šią planetą atrado 1846m. vokiečių astronomas Johamas Galė.

Neptūną gaubia tanki, audringa molekulinio vandenilio, helio ir
metano atmosfera, kurioje plaukioja amoniako ir vandens kristalų
debesys. Neptūne pučia patys stipriausi iš visų Saulės sistemos planetų
vėjai. Protarpiais jų greitis siekia net 500-700m/s. Pietiniame
planetos pusrutulyje gerai matyti Didžioji Raudonoji Dėmė sulig Žemė.

Neptūno paviršių greičiausiai dengia plonas amoniako ir metano
vandenynas, kurio temperatūra vos -214 C. Giliau yra apie 3500 km
storio vandens, amoniako ir metano ledo sluoksnis, o centre – apie
20500 km spindulio to paties ledo ir silikatų branduolys.

Planeta turi penkis iš žemės nematomus žiedus ir silpną magnetinį
lauką.

Aplink Neptūną skrieja 8 palydovai.Du iš jų , Tritonas ir Nereidė,
įžiūrimi pro teleskopą , kitus atrado automatinė kosminė stotis
„Vojadžeris“.

[pic]

Plutonas

Plutonas- devintoji, tolimiausioji ir mažiausioji Saulės sistemos
planeta. 1930m. ją fotografiniu būdu atrado JAV astronomas Klaidas
Tombas. Apie šią planetą žinoma nedaug, mat šios tolimos planetos kol
kas dar nepasiekė jokia automatinė tarpplanetinė stotis.

Plutonas savo sandara skiriasi nuo didžiųjų planetų. Turi retą azoto
ir metano atmosferą. Paviršių dengia kelių kilometrų storio metano
ledas, kurio temperatūra -235 C.

Plutonas turi vieną palyginti didelį palydovą Charoną, atrastą 1978
metais. Jis yra vos du kartus mažesnis už Plutoną. Manoma, kad
praeityje Plutonas ir jo palydovas buvę Neptūno palydovai, tačiau
vėliau ištrūkę iš Neptūno gravitacijos lauko. Plutonas tapo
savarankiška planeta.

[pic]

Leave a Comment