Didžiausi kūnai, judantys aplink Saulę, yra planetos. Planetos skrieja aplink Saulę, veikiamos jos traukos. Saulė kartu su planetomis, jų palydovais ir kitais mažesniais dangaus kūnais sudaro Saulės sistemą(heliocentrinę sistemą). Šį teiginį pirmasis įrodė 1543m. lenkų mokslininkas Mikalojus Kupernikas.
Planetos išsidėsčiusios aplink Saulę tokia tvarka: Merkurijus,
Venera, Žemė, Marsas, Jupiteris, Saturnas, Uranas, Neptūnas, Plutonas.
Saulės sistemos planetos skirstomos į dvi grupes:
• Žemės grupės planetas, prie kurių priskiriami Merkurijus, Venera,
Žemė ir Marsas;
• Didžiąsias planetas: Jupiterį, saturną, Uraną ir Neptūną.
Tolimiausia ir mažiausia planeta-Plutonas-nepriklauso nė vienaui šių grupių.
Saulė
Centrinis ir pats didžiausias Saulės sistemos kūnas yra Saulė.
Matuojant kosminiais mastais, tai palyginti netoli Žemės esanti žvaigždė.
Saulė yra įkaitintas dujų rutulys, sudarytas iš 74% vandenilio,
23,7% helio ir 1,6% sunkesniųjų cheminių elementų. Saulės centre yra šerdis, kurioje temperatūra siekia 15mln. Celsijaus laipsnių. Čia vyksta branduolinės reakcijos, kurių metu vandenilis virsta heliu, išskirdamas milžinišką kiekį energijos. Dėl to helio kiekis Saulės centrinėje dalyje didėja, o vandenilio-mažėja(kas sekundę sumažėja 564
milijonais tonų). Šis procesas vyksta jau beveik 6 milijardus metų, tačiau iki šiol išeikvota tik menka dalis Saulės vandenilio. Jo dar turėtų užtekti maždaug 5 milijardams metų. Žemė gauna tik vieną dvimilijardąją dalį Saulės išspindulioutos energijos.
Saulė sudaryta iš 6 sluoksnių: šerdis, spinduliavimo sluoksnis(juo energija pernešama į išorę spinduliais), konvekcijos sluoksnis(čia temperatūra sparčiai krinta, todėl vyksta konvekcija), fotosfera, chromosfera(joje dažnai vyksta dujų,elektringųjų dalelių prasiveržimai), vainikas.
Merkurijus
Arčiausiai Saulės skriejanti planeta yra Merkurijus. Jo vardas siejamas su romėnų prekybos ir keliautojų globėju dievu Merkurijumi, kurį graikai vadino Hermiu, o lietuviai- Saulės dukra Vaivora.
Merkurijaus paviršius panašus į mėnulio: labai nelygus, jame gausu įvairaus dydžio(iki 200km)meteoritų išmuštų kraterių, pasitaiko net
4km. aukščio kalnų.
Spėjama, kad šios planetos 1800km. spindulio branduolį sudaro geležis ir nikelis, virš jo yra silikatų mantija ir granito bei bazaltų pluta. Prie paviršiaus atmosfera labai reta, sudaryta iš helio, vandenilio, deguonies, neono, argono.
Merkurijaus apšviestosios pusės temperatūra siekia 290-430 C, o neapšviestosios- -160 C. Magnetinis laukas 200-300 kartų silpnesnis už
Žemės magneytinį lauką.
Merkurijus palydovų neturi. Ten gyvybės nėra.
[pic]
Venera
Antroji pagal atstumą nuo Saulės planeta yra Venera. Jos vardas siejamas su romėnų grožio ir meilės deive, tapačia senovės graikų
Afroditei. Lietuviai ją laikė Saulės dukromis Vakarine ir Aušrine.
Venera turi apie 2800km. spindulio skystą branduolį, apie 3200km.
storio silikatų mantiją ir apie 16km. storio bazaltų plutą.
Veneros paviršius nelygus, nusėtas uolienų luitais, kurių daugelį yra maždaug vieno metro skersmens. Yra didekių(net iki 100km skersmens)
vulkaninės kilmės kraterių. Aukščiausio kalno aukštis siekia apie 11km.
Venera-sausa ir karšta dykuma.
Jos atmosfera labai tanki, sudaryta iš angliesn dioksido(apie 96%), azoto( 3,5%), vandens garų(apie 0,2%) ir kt. Planetos slėgis net 90
kartų didesnis nei prie Žemės paviršiaus. 45-65km. aukštyje Venera dengia du sieros rūgšties lašelių debesų sluoksniai su juos skiriančia lengva miglele. Apatiniame sluoksnyje gali būti ir smulkių sieros kristalėlių. Viršutiniuose sluoksniuose pučia pastovus rytų vėjas, kurio greitis siekia iki 100km/h.
Veneroje ryškus „šiltnamio reiškinys“-atmosfera praleidžia regimuosius saulės spindulius, planetos paviršius įkaista, tačiau jo siunčiamus infraraudonuosius spindulius sulaiko atmosferos anglies dioksidas. Gyvybės Veneroje nėra. Ji palydovų neturi.
Veneros sukimosi ašis beveik statmena orbitos plokštumai, todėl
Veneroje nesikeičia metų laikai. Saulė teka vakaruose, o leidžiasi rytuose, nes Venera sukasi apie savo ašį priešinga kryptimi negu Žemė.
Magnetinis laukas labai silpnas.
[pic]
Žemė
Trečioji pagal atstumą nuo Saulės planeta yra Žemė. Tai vienintelė
Saulės planeta, kuroje egzistuoja gyvybė.
Žemės rutulį sudaro keletas koncentrinių apvalkalų. Pačiame Žemės centre yra branduolys, dalijamas i vidinį ir išorinį. Vidinis yra kietas, sudarytas daugiausia iš geležies ir nikelio, o išorinis-
skystas. Žemės branduolį supa silikatų mantija, slūgstanti po kietu apvalkalu-pluta, kurią sudaro sustingusios lavos produktai(granitas ir bazaltai).Žemės rutulį gaubia dujų apvalkalas, vadinamas atmosfera. Ją sudaro 78% azoto, 21% deguonies ir tik truputis kitų dujų. Savo ruožtu atmosfera dalijama į 3 sluoksnius: troposferą, stratosferą ir jonosferą. Žemė turi gana stiprų magnetinį lauką. Žemės sukimosi ašis sudaro statmeniu sukimosi plokštumai, vadinamai ekliptika, 23,5 kampą ir visą laiką nekeičia savo padėties. Aplink Žemę skrieja jos gamtinis palydovas Mėnulis ir daugybė dirbtinių palydovų.
[pic]
Mėnulis yra artimiausias mums kosminis kūnas. Kartu tai yra vienintelis dangaus kūnas, kuriame pabūvojo žmonės. Pirmieji 1969m.
liepos 21d. ten nusileido JAV astronautai Nylas Armstrongas ir Edvinas
Oldrinas. O iš viso mėnulį jau yra aplankę 12 astronautų.
Mėnulis sudarytas iš uolienų, o jo paviršius yra kelių dešimčių metrų grudėtas skeveldrų ir dulkių sluoksnis. Didesnę paviršiaus dalį užima kalnai, kurių aukščiausi siekia net 9km.
Mėnulio paviršiaus temperatūra svyruoja nuo -700 C iki 1300 C.
Mėnulyje nėra nei oro, nei vandens, taigi nėra ir atmosferos. Mėnulis į
Žemę visada yra atsukęs tą pačią pusę. Pats nešviečia, o tik atspindi saulės šviesą.
Marsas
Marsas yra ketvirtoji Saulės sistemos planeta. Tai artimiausia Žemei išorinė planeta. Aukštaičiai ją vadino Saulės dukraŽiezdre. Rausva, kraują primenanti spalva lėmė jos vardo susiejimą su kruvinuoju karo dievu Marsu.
Marso para šiek tiek ilgesnė už Žemės parą. Jo ašies pokrypis į orbitos plokštumą panašus į Žemės ašies pokrypį. Taigi Marse keičiasi metų laikai. Kadangi Marsas yra apie 1,52 karto toliau nuo Saulės negu
Žemė ir mažesnis jo skriejimo orbita greitis, tai metai jame yra ilgesni ir lygūs apie 1,8809 Žemės metų.
Marsas turi labai retą atmosferą, kurios slėgis 170 kartų mažesnis už Žemės. Ją sudaro anglies dioksidas(95%), azotas(2,5%), argonas(1,5%), nedidelis kiekis deguonies ir vandens garų. Temperatūra
Marse labai svyruoja. Vidutinė temperatūra siekia vos -60 C.
Marsui būdingi stiprūs vėjai, sukeliantys dideles smėlio audras.
Rausvo smėlio debesys kartais pakyla net į 50km. aukštį.
Marso paviršius primena Mėnulį, tik yra daug įvairesnis: kalnuotas su ryškiais ugnikalnių pėdsakais, jame gausu plutos lūžių, kraterių.
Didžiulis 4000 km. ilgio, 100km. pločio ir iki 6 km. gylio plutos lūžis-
Marnierio slėnis_ ištįsęs beveik lygiagrečiai su pusiauju. Didžiausio
Marso kalno(Olimpo) aukštis siekia net 25km, o papėdės skersmuo-600km.
Upių senvagės ir išdžiūvę ežerai liudija, kad kažkada Marse būta daug vandens. Dabar vandens ledas kartu su anglies dioksido ledu ašigaliuose sudaro baltas dėmes, kurios vadinamos ašigalinėmis kepurėmis.
[pic]
Jupiteris
Jupiteris-pati didžiausia Saulės sistemos planeta. Jos masė 2,5
karto didesnė ūž kitų aštuonių planetų masę. Dėl greito sukimosi apie savo ašį Jupiteris yra šiek tiek susiplojęs-pusiaujo skersmuo didesnis už ašigalinį skersmenį.
Tankią atmosferą sudaro molekulinis vandenilis(apie 74%), helis(apie
24%), metanas, amoniakas ir kt. Lygiagrečiai su pusiauju debesyse pakaitomis eina 10porų rudų ir baltų juostų. Baltosiose dujos kyla aukštyn ir vėjas pučia iš vakarų į rytus, rudosiose dujos leidžiasi žemyn ir vėjas pučia iš rytų į vakarus. Vėjo greitis kartais siekia net
130m/s. Rudų ir baltų juostų lietimosi vietoje susidaro sūkuriai, kurių didžiausias yra daugiau kaip prieš 300 metų pastebėta ovalinė Didžioji
Raudonoji Dėmė. Jos ilgis 25000km, o plotis 14000km. Debesų temperatūra žema-apie -138 C. Atmosferoje nuolat blykčioja žaibai.
Jupiterio paviršius-apie 17000km storio skysto molekulinio vandenilio sluoksnis. Po juo yra apie 44000km storio metalinis vandenilis ie 10000km spindulio branduolys, sudarytas iš silikatų, susimaišiusių su vandens, amoniako ir metano ledais. Temperatūra centre turėtų būti apie 25000 C.
Planeta yra stiprus radijo bangų šaltinis. Jos magnetinis laukas 20
kartų stipresnis negu Žemės.
Sukimosi ašis beveik statmena orbitos plokštumai, dėl to ten beveik nesikeičia metų laikai.
Aplink Jupiterį iš Žemės nematomas ledo gabalėlių ir dulkių žiedas, kuris kartu su 16 palydovų juosia šią planetą. Trys jos palydovai-
Ija,Ganimedas ir Kalista-didesni už mūsiškį Mėnulį, tik Europa mažesnė.
[pic]
Saturnas
Saturnas pagal dydį yra antroji planeta. Daug kuo panašus į Jupiterį:
panaši vidinė sandara, greitas sukimasis apie ašį, nedidelis tankis(mažiausias iš visų planetų), dėl greito sukimosi susiplojęs.
Atmosfera, kurios storis 300km, o temperatūra -178 C, sudaryta daugiausia iš molekulinio vandenilio, helio, metano ir amoniako. Joje ties pusiauju visą laiką iš vakarų į rytus pučia stiprus vėjas(net iki
500m/s). Tai tikra audra, kurią lydi dažni žaibai.
Saturnas, kaip ir Jupiteris, neturi kieto paviršiaus. Po storu debesų sluoksniu čia prasideda skystas 32000km storio molekulinio vandenilio ir helio sluoksnis. Dar giliau yra 12000km storio metališkojo vandenilio sluoksnis, o po juo-16000km spindulio branduolys, sudarytas iš silikatų bei vandens, metano ir amoniako ledų.
Saturno centre temperatūra turėtų būti apie 20000 C.
Įdomiausias Saturno elementas- pusiaujo plokštumoje planetą juosiantys žiedai. Yra žinomi 7 pagrindiniai žiedai, sudaryti iš daugybės įvairaus dydžio ledo gabalėlių, kurie aplink planetą skrieja tarsi maži mėnuliukai. Bendras žiedų plotis siekia daugiau kaip
400000km, o storis-vos 1km.
Saturnas turi 18 gamtinių palydovų. Didžiausias jų-Titanas-dydžiu nenusileidžia Merkurijui. Tai vienintelis Saulės sistemos planetų palydovas, turįs 250km storio atmosferą, sudarytą daugiausia iš azoto.
Saturno magnetinis laukas vos keletą kartų stipresnis už Žemės magnetinį lauką.
[pic]
Uranas
Uranas- septintoji saulės sistemos planeta. Tai pirmoji 1781m.
teleskopu Viljamo Heršelio atsrasta planeta.
Uraną dengia šalta(apie -210 C) ir nepaprastai stora(11000km)atmosfera, sudaryta iš vandenilio, helio bei plaukiojančių sušalusio metano ir amoniako debesų. Po ja yra 8000km gylio vandens, metano ir amoniako sluoksnis, o planetos centre-Žemės dydžio branduolys, sudarytas iš silikatų bei vandens, amoniako ie metano ledų. Jo temperatūra siekia apie 11000 C.
Uranas turi 11 plonų, tik1977-1978m. atrastų žiedų, kurių bendras plotis sudaro 9000km, o storis- 5-15km. Aplink Uraną skrieja 17
palydovų.
Planeta turi magnetinį lauką.
Viena įdomiausių Urano įpatybių yra ta, kad jo sukimosi ašis beveik guli orbitos plokštumoje. Taigi planeta tarsi rieda savo orbita gulėdama ant šono: pusę ilgų metų atsukusi į Saulę vieną ašigalį, kitą pusę Urano metų-kitą ašigalį. Atitinkamai atsisuka ir planetos pusrutuliai.
[pic]
Neptūnas
Neptūnas aštuntoji, plika akimi nematoma Saulės sistemos planeta.
Šią planetą atrado 1846m. vokiečių astronomas Johamas Galė.
Neptūną gaubia tanki, audringa molekulinio vandenilio, helio ir metano atmosfera, kurioje plaukioja amoniako ir vandens kristalų debesys. Neptūne pučia patys stipriausi iš visų Saulės sistemos planetų vėjai. Protarpiais jų greitis siekia net 500-700m/s. Pietiniame planetos pusrutulyje gerai matyti Didžioji Raudonoji Dėmė sulig Žemė.
Neptūno paviršių greičiausiai dengia plonas amoniako ir metano vandenynas, kurio temperatūra vos -214 C. Giliau yra apie 3500 km storio vandens, amoniako ir metano ledo sluoksnis, o centre – apie
20500 km spindulio to paties ledo ir silikatų branduolys.
Planeta turi penkis iš žemės nematomus žiedus ir silpną magnetinį lauką.
Aplink Neptūną skrieja 8 palydovai.Du iš jų , Tritonas ir Nereidė, įžiūrimi pro teleskopą , kitus atrado automatinė kosminė stotis
„Vojadžeris“.
[pic]
Plutonas
Plutonas- devintoji, tolimiausioji ir mažiausioji Saulės sistemos planeta. 1930m. ją fotografiniu būdu atrado JAV astronomas Klaidas
Tombas. Apie šią planetą žinoma nedaug, mat šios tolimos planetos kol kas dar nepasiekė jokia automatinė tarpplanetinė stotis.
Plutonas savo sandara skiriasi nuo didžiųjų planetų. Turi retą azoto ir metano atmosferą. Paviršių dengia kelių kilometrų storio metano ledas, kurio temperatūra -235 C.
Plutonas turi vieną palyginti didelį palydovą Charoną, atrastą 1978
metais. Jis yra vos du kartus mažesnis už Plutoną. Manoma, kad praeityje Plutonas ir jo palydovas buvę Neptūno palydovai, tačiau vėliau ištrūkę iš Neptūno gravitacijos lauko. Plutonas tapo savarankiška planeta.
[pic]