Guabtasekliai

GAUBTASĖKLIAI (ŽIEDINIAI) AUG.
( ANGIOSPERMAE )

Šio skyriaus aug. vyrauja didesnėje planetos dalyje. Tai sausumos aug., apspriandžiantys žmogaus egsistavimą. Potenciniai šių aug sugebėjimai susyję su progresyvios jų morfologinės struktūros pakitimais. Dėka jų jie tapo dominuojančių aug. karalystės grupe. Už plikasėklius pranašesni, nes atsiranda trachėjos, jų aud labiau diferencijuoti, labiau plastiškesni. Daugelis jų kryžminasi sudarydami naujas formas. Svarb. progresyviniu požymiu laikomas žiedo atsiradimas. Žiede yra apjungtos lyt. ir nelyt. dauginimosi struktūros ir funkcijos.
Yra kelios žiedo atsiradimoteorijos: Euantinė teor. Tiegia, kad žiedas – tai metamorfozuotas ūgglys, atitinkantis plikasėklių strobilą.
Žiedo sandara:
Pavadinimas ‘’Angiospermae’’ kilęs iš gr. k. ‘’angio’’-indas, ‘’sprmae’’-sėkla; Sėklos indas. Kadangi žiedui būdingi vaislapėliai. Jie yra tarsi indai, kuriuose randasi sėklapradžiai. Po apvaisinimo pavirstantys į sėklas. Žiedai gali būti sukrauti žiedynuose. Stiebas, ant kurio išauga žiedas, vad. žiedkotis. O sustorėjusi viršūnė žiedsosčiu. Prie jo prisitvirtina žiedo dalys. Aplinkžiedo ašį išsidėsto apyžiedžio lapeliai – taurėlapiai ir vainiklapiai, o į vidaus pusę kuokeliai ir piestelės. Taurėlapiai sudaro taurelę o vainiklapiai – vainikėlį. Ir vieni ir kk. savo struktūra ie kt. požymiais prrimena lapus. Filogenetiškai pirminių aug. t.y. magnolijų, vėdryniečių žiedo dalys išsidėstę spirališkai arba acikliškai. O vėlesnių aug. – ratiškai arba cikliškai. Tai kryžmažiedžiai, liniečiai. Būna tokių žiedų, kuriuose vieno žiedo dalys išsidėstę acikliškai, o kt. – cikliškai ( pvz. lelijos žiedas ).
Daugelio aug ži

iedo dalys išsidėsčiusios 5 ratais:

1-as ratas–taurėlapiai

2-as–vainiklapiai

3, 4–kuokeliai

5-piestelė
Tolesnėje evoliucijoje susidarė keturačiai žiedai, kur kuokeliai išsidėsto 1-ame rate (bulvinių š.). Daugeliui aug žiedų dalys filogenezės eigoje suaugo. Žiedo dalių sk. sumažėjo. Pirminių gaubtasėklių (pvz. vėdryniečių) žiedai yra daugianariai, o labiau išsivysčiusių aug. (pvz. raktažolinių) būtų 5-nariai, kryžmažiedžių –4-nariai; lelijinių 3-nariai.
Žiedui būdingas simetriškumas. Gvazdikinių žiedai yra taisysklingi (aktinomorfiniai). Jei žiedo dalys yra įvairiaformės ir išsidėstę tik tai 1-oje simetrijos plokštumoje, tokie žiedai vad. netaisyklingais (zigomorfiniais) – notrelinių. Asimetriškais žiedais vad. tokius žiedus, per kuriuos negalima išvesti nei vienos simetrijos plokštumos (valerijono). Žiedai g.b. vienalyčiai arba 2-čiai, o aug. vienanamiai (tokie aug., kai piesteliniai ir kuokeliniai žiedai yra ant to paties aug.) ir dvinamiai (kai atskirai). Yra aug., turinčių pilnavidurius žiedus (kai padidėjęs vainiklapių sk.). Tokie žiedai iššauga padvigubėjus apyžiedžiui arba kuokeliams virtus į vainiklapius.
Žiedo sandarą parodo žiedo diagramos, o žiedo dalių sk. ir jų santykį– žiedo formulės.
ŽIEDO DALYS
APYŽIEDIS (PERIGONIUM)
Apyžiedį sudaro 2 dalys: taurėlapiai (calix) ir vainiklapiai arba vainikėlis (corolla). Taurėlapiai evol. eigoje išsivystė susitelkus ir morfologiškai pakitus viršutiniams lapams. Svarb. jų f-ja – žiedo apsauga jam formuojantis. Žiedui skleidžiantys taurėlapiai gali nukristi arba užlinkti. Taurėlapiai dažniausiai būna žali, bet pasitaiko ir spalvotų. Tokius turi dumplaikiai, kurpelis, pentinius ir kt. aug. Taurėlapiai g.b. laisvi ar suaugę, kartais jie gali virsti pl
laukeliais (pvz. pas pienes, usnis) ir vaisiams išsiplatinti. Gali būti žvyneliai ar šereliai. Vainikėlis sudaro vidinę apyžiedžio dalį ir apsprendžia žiedo išvaizdą. Vainiklapių sk., spalva, forma būna l. įvairi. Gali būti laisvi ar suaugę. Vainikėlis padeda žiedo apsidulkinimui. Jis apsaugo žiedą ne tik butonizacijos, bet ir žydėjimo metu. Dėka savo ryškios spalvos, vainiklapiai gali atspindėti dalį saulės spindulių spektro ir taip apsaugo žiedą nuo perkaitimo, o orui atšalus nuo sušalimo t.p. nuo šaltos rasos. Jei žiedas turi tik taurelę ar tik vainikėlį, jis vad. paprastu. Taisyklingi žiedai vad. aktinomorfiniais, o zigomorfiniais – netaisyklingi žiedai. Dalies aug. (pvz. medžių, krūmų) žiedai yra redukavęsi ir neturi nei taurėlapių, nei vainiklapių ir yra sunkiai įžiūrimi.
KUOKELYNAS (ANDROCEUM)
Tai visi kuokeliai drauge. ‘’Vyro namas’’ – graik. androceum. Moteriškais vad. žiedai, kurie kuokelių neturi, o neturintys piestelių vad. vyriškais. Kuokeliai yra mikrosporofilai. Žiede gali tik 1 ar net keli 100 kuokelių. Jei kuokelių yra daug toks kuokelynas vad. polimeriniu. Kuokeliai tokiuose žieduose išsidėsto spirališkai, grupėmis arba 4 ratais. Tačiau daugumai žiedų būdingi 3,4,5,6 arba net 10 kuokelių. Toks kuokelynas vad. digomeriniu ir kuokeliai jame būna išsidėstę 1-2 ratais. Evol. eigoje kuokelynas vystėsi nuo polimerinio iki digomerinio.
Kuokelį sudaro 2 dalys: kotelis ir viršutinė praplatėjusi dalis – dulkinė.
Kotelio ilgis gali būti l. įvairus. Dulkinę sudaro 2 pusdulkinės. Kiekvienoje pusdulkinėje yr
ra po 2 dulkializdžius arba mikrosporanges. Dulkializdžiuose randasi motininės mikrosporų ląst. mikrosporos – žiedadulkės. Mikrosporos susidaro iš mikrosporofitų mejozės būdu, o patys mikrosporofitai iš archesporio ląst. Subrendus dulkinei, ji atsidaro plyšelių, skylučių arba kitokiu pavidalu. Jai atsidarius žiedad. yra išbarstomos.Kuokeliai be dulkinių arba nesudarantys žiedadulkių vad. staminoidžiais
Tai nevaisingi kuokeliai. Kai kada kuokeliai gali virsti nekterinėmis t.y. sekrecinėmis aug. dalimis išskiriančiomis nektarą. Nekterinėmis gali virsti ir vainiklapiai.
Žiedadulkių vystymasis

Kuokelių dulkinėse vyksta mikrosporogenezės ir mikrogametogenezės procesai. Jų rezultate susiformuoja žiedadulkės. Mikrosporogenezės metu susidaro mikrosporos. Šis procesas vyksta mikrosporangėse t.y dulkializdžiuose. Juos gaubia plaušingas aud Dulkializdžio vidus išklotas aud., kuris vad. tapetumu. Jis maitina besivystančias mikrosporas. Po kelių mitotimių archesporių ląst. pasidalijimų susidaro sporogeninis aud. su motininėmis mikrosporų ląst. t.y. mikrosporocitai, turintys diploidinį chromosomų sk. Kiekviena motininė ląst. 2k. dalijasi redukciniu arba mitotiniu būdu ir susidaro ląstelių ketvertukai, vad. tetrados, kurios lengvai suyra į atskiras mikrosporas. Susiformavusi mikrospora turi 1 branduolį, ją gaubia apvalkalėlis. Ši mikrospora yra žiedadulkės pradininkė.

Mikrosporai virstant žiedadulke, įvyksta vėl mitotinis pasidalijimas ir po mikrosporos apvalkalu susidaro 2 ląst.: didesnė – vegetatyvinė ir mažesnė – generatyvinė. Tai redukuoto vyr. gametofito liekanos. Patekusi ant purkos, žiedadulkė sudygsta. Gametogenezė – tai procesas, kurio metu žiedadulkė pasiruošia apvaisinimui. Generatyvinė ląst. 1 kartą dalijasi ir susidaro 2 spermiai. Tai vyr. haploidinės gametos, neturinčios ži
iūželių. Iš vegetatyvinės ląst. išsivysto dulkiadaigis. Subrendusią žiedadulkę dengia apvalkalas vad. sporoderma, kurią sudaro 2 sluoksniai: išorinė sienelė egzina ir vidinis apvalkalo sluoksnis– intina.
Kai išorinės sienelės angelėse esantį pektiną ištirpdo cukringas purkos t-las, žiedadulkė pradeda dygti. Žiedadulkės plazma yra l. maistinga. Joje yra daug vit., fitohormonų, fermentų, karotino, todėl žiedadulkės vartojamos kaip vaist. preparatas, esant organizmo nusilpimui.
VAISLAPYNAS (GYNAECEUM)
Tai moters namas. Mot. žiedo dalį sudaro vaislapėliai, kurie laisvi arba suaugę, būna išsidėstę žiedo centre ir sudaro piestelę arba piesteles.( Savo kilme vaislapėliai yra susyję su lapais, bet ne paprastais vegetatyviniais, o megasporofilais, todėl galima sakyti, kad tai yra megasporofilai. Piestele vad. todėl, kad savo išvaizda primena piestelę). Piestelę sudaro purka, liemenėlis ir mezginė. Purka pritaikyta žiedadulkei sulaikyti. Į jos paviršių išskiriamas lipnus skystis, kuris padeda sulaikyti žiedadulkę. Pats purkos paviršius padengtas, plonu baltyminiu sluoksniu pelikula, kuri saveikoje su žiedadulkės egzinos baltymais skatina jos sudygimą. Purka iškelta ant liemenėlio. Liemenėlių sk. ir ilgis g.b. įvairus. Jie sudaryti iš puraus parenchiminio aud. purkos ir liemenėliai g.b. laisvi ar suaugę. Apatinėje piestelės dalyje, mezginėje, yra sėklapradžiai, kurie esti išsidėstę tam tikruose lizduose, sėklalizdžiuose. Sėklalizdžius sudaro vaislapėliai. Jų skaičius atitinka sėklalizdžių sk. Mezginė tarsi drėgna kamera, apsauganti sėklapradžius nuo išdžiūvimo. Priklausomai nuo mezginės padėties skiriamos 3 tipų mezginės: viršutinė, kuri yra aukščiau visų žiedo dalių prisegimo vietos. Viršutinė mezginė laikoma, tokia mezginė laikoma pirmine, o iš jos išsivystė vidurinė ir apatinė mezginės. Vidurinė bus, kai žiedo dalys yra prisegtos ties jo pusiauju. Apatinė –virš jos. Piestelė sudaryta iš 1 vaislapėlio vad. paprasta, o iš 2 ir daugiau –sudėtine. Vaislapynas sudarytas iš 1 paprastos piestelės vad. monokarpiniu. Jei sud. iš daug laisvų piestelių apokarpiniu. Jei iš daug suaugusių – cenokarpinis.
Cenokarpinių vaislapynų vidinė sandara priklauso nuo vaislapėlių suaugimo būdo. Kai vaislapėliai suaugdami viduje sudaro pertvarą – sinkarpinis (kriaušės žiedas). Kai vaislapėlių kraštai suaugdami įlinksta į vidų, bet nesiekia centro, vad. parakarpiniu (kopūsto žiedas). Kai įlinkę į vidų kraštai išnyksta, bet centre lieka jų suaugimo vieta arba ašis, toks vaislapynas lizikarpinis (gvazdikožiedas). Dar būna pseudomonokarpinių, kai vaislapėliai būna suaugę, bet suaugimo vietų nesimato.

Sėklapradžių prisegimo vieta sėklalizdėje vad. sėklasosčiu arba placenta, o prisegimo būdas mezginėje placentacija. Yra keli placentacijų tipai:
1)pasieninė arba parietalinė, kai sėklapradžiai yra prisisegę pasieniais ties vaislapėlių suaugimo vietomis.
2)kai suaugę vaislapėlių kraštai siekia mezginės centrą, kuriame būna prisisegę sėklapradžiai. Turime centrinę placentaciją.
3)kai sėklapradžiai būna prisisegę prie centre išlikusios ašies. Turime ašinę placentaciją, kuri yra būdinga lizikarpiniams vaislapynams.

Megasporangės branduole vyksta sėklų susiformavimas. Čia iš archesporio išsivysto 1 motininė ląst., turinti diploidinį chromosomų sk. Po to iš jos mejozės būdu susidaro haploidinių megasporų tetrada. Megasporos išsidėsto vertikalia linija. Iš jų toliau f-uoja tik 1 apatinė, o kt. – žūva. Iš funkcionuojančios megasporos formuojasi mot. gametofitas vad. gemaliniu maišeliu. Tai vyksta taip. Pirmą kartą pasidalijus megasporai susidaro 2 branduoliai, kurie nueina į priešingus polius, otarp šių įsiterpia stambi vakuolė. Jie abu sinchroniškai dalijasi dar 2k ir taip kiekvienam gale susidaro po 4 branduolius, iš viso 8 branduoliai. Vėliau po1-ą brand. Iš kiekvienogalo nueina į centrą, kur usilieja tarp savęs sudarydami diploidinį centrinį branduolį. Galuose likę 3 brand., arčiau mikropilės, apsigaubia citoplazma. Iš vieno didesnio išsivysto kiaušialąstė, kiti du sudaro sinergides. Iš 3 kitų gale esančių brand.- 3 antipodės. Taip iš megasporos išsivysto gemalinis maišelis su ♀ gameta, t.y.moteriškasis gametofitas.

ŽIEDYNAI
Žiedai gali būti išsidėstę pavieniai arba sudaro žiedynus (daug žiedų). Dauguma aug. sudaro žiedynus, nes padeda apsivaisinti. Vabzdžiai žiedynus pastebi iš tolimo atstumo. Kiekvienas žiedynas turi pagr. ašį ir šonines ašis, kurios savo ruožtu g.b. išsišakoję vad. sudėtiniais, o kurių neišsišakoję –parcialiniais. Žiedynai g.b. susitelkę stiebų ar šakų viršūnėse, jie vad. viršūniniais, arba lapų pažastyse ir vad. šoniniais. Stiebo dalis, ant kurios yra išsidėstęs žiedynas`vad. žiedynkočiu, o maži lapeliai išsidėstę ant atskirų žiedų kotelių vad. pažiedlapiais.

Visi žiedynai yra skirstomi į 2 dideles grupes:
1)tai žiedynai, kurių pirma išsiskleidžia apatiniai žiedai. Jie vad. neribotais arba raceminiais. Jie šakojasi monopodiniu būdu.

Monopodiniai žiedynai skirstomi į parastuosius ir sudėtinius. Paprastiesiems є skėtis, kekė, skėtiška kekė, paprastasis skėtis, paprasta varpa, žirginys, burbuolė, galvutė arba graižas (saulėgrąža).

Monopodiniai sudėtiniai: sudėtinis skėtis (krapas, kmynas), sudėtinė varpa (kviečio, rugio, miežio), šluotelė (viksvų)
2)tie, kurių pirma pražysta viršūniniai žiedai. Jie vad. ribotais arba cimoidiniais šie žiedynai šakojasi simpodiniu būdu. Savo ruožtu jie skirstomi į vienstypius (riestukas, suktukas, kamuolėlis, žiedmenturis), dvistypius ir daugiastypius (karpažolė).
Monikarpiniai aug. – tokie kurie perdešimtmečius žydi tik kartą ir subrandinusios sėklas nudžiūva (agava).
APDULKINIMAS
Atsidarius dulkinėms ir išbyrėjus žiedadulkėms, jos turi būti pernešamos ant piestelės purkos. Šis pernešimo procesas vad. apdulkinimu ir gali vykti įv. būdais. Pirmiausia toks procesas išsivystė pas plikasėklius. Gaubtasėklių gali vykti keliais būdais ir yra tobulesnis nei plikasėklių. Pagr. būdai yra 2: savidulka ir kryžminis apdulkinimas.

Savidulka (autogamija) –toks apdulkinimo būdas, kai ant žiedo purkos patenka to paties žiedo žiedadulkės. Šiam būdui priskiriama ir gretimasis apd.(geitenogamija) Kai nuo vieno žiedo žiedadulkės pernešamos ant kt. to paties aug. žiedo.
Kryžminis (ksenogamija) abd., kai žiedadulkės pernešamos ant kt. aug. žiedo purkos. Kryžm. Būdu apsidulkina apie 90% visų aug. Šis apd. būdas įgalina aug. pasikeisti genais ir padeda išlikti natūralios atrankos būdu. Aug. užaugina stipriausius palikuonis, užmezga geriausias sėklas.Dirbtinis apd. t.p.yra kryžminis. O savidulkos atveju, pasitaikančių daug rečiau, rūšys gali skilti į kelias grynas linijas. Aug. apsidulkinantys savomis žiedadulkėmis subrandina vaisius su sėklomis ir vad. autofertiliais, o aug., kurie apsidulkina kryžm. b. vad. autostertiliais.
Kryžminis apd. skirstomas į 2 tipus: biotinį ir abiotinį.

Abiotinis vyksta padedant negyviems gamtos faktoriams. Jiems priskiriami vėjas (toks apd. –anemofolija); vėjo pagalba dažniausiaiapsidulkina medžiai, krūmai, varpiniai aug. Žiedadulkes gali pernešti ir H2O – hidrofilija. Apsidulkina vandens aug.

Biotiniams apsid. būdams priklauso apd. gyvūnų pagalba vad. zeofilija. Labiausiai paplitusi zeofilijos rūšis – entomofilija (vabzdžių pagalba). Dažniausiai vabzdžiai nutūpia ant žiedo ir prilipę prie jų kojų žiedadulkės pernešamos ant kt. žiedų. Augalui apsidulkinti padeda biomechaninės priemonės, pvz. judrūs kuokeliai. Nutūpus vabzdžiui ant žiedo, jie palinksta ir apiberia jį žiedadulkėmis (pvz. šalavijas). Aug. apsid. entomofilijos būdu, jie paprastai perneša did. kiekį žiedadulkių, tikie aug. subrandina daug sėklų. Aug. apd. gali ir maži paukščiai – orpitofilija. Aug. gali įv. prisitaikyti kryžm. apd. Pvz.1-o žiedo kuok. ir piest. subręsta ne vienu laiku. Toks reiškinys, kai aug.., dėl skirtingo įv. žiedo dalių. Subrendimo laipsnio, negali apsidulkinti savo žiedadulkėmis vad. dichogamija.
Ji gali būti 2-opa:

1)kai aukščiau subręsta kuokeliai, susiformuoja žiedadulkės, tada ji vad. proteoadrine dichogamija...
2)jei anksčiau susiformuoja piestelė, tai susiformuoja gemalinis maišelis ir būdas vad. proterogininė dichogamija.

Kai kurie aug. negali apsid. savo žiedadulkėmis, nes jų piestelių liemenėliai nevienodo aukščio ir kt. – heterostilija.
APSIVAISINIMAS
Kad įvyktų apsivaisinimas, būtina kad subrestų gyvibingos žiedadilkės, o sėklapradyje būtų susiformavęs gemalinis maišelis. Žiedadulkė, patekusi ant piestelės purkos, sugeria jos skystį ir sudygsta, t.y. išleidžia dulkiadaigį. Generat. ląst. greitai dalijasi sudarydama du spermius, kurie kartu su veget. ląst. brand. patenka į dulkiadaigį. Greitai dulkiadaigis per mikropilę įsiskverbia į sėklapradį. Dulkiadaigio viršūnėlė, pasiekusi gemalinį maišelį, įsikverbia per jį įsinergidę, plyšta ir jo turinys išsilieja į vidų. Taip abu sermiai patenka į gemalinį maišelį. Ten vienas iš jų susilieja su kiaušialąste ir sudaro sėklos gemalo užuomazgą t.y. diploidinė zigota. Antrasis spermis susilieja su diploidiniu antriniu branduoliu, kuris yra gemalinio maišelio centre. Jiems susiliejus susidaro triploidinės sėklos endospermas, todėl toks apsivaisinimas vad. dvigubu. Kt. gemalinio maišelio ląst. (sinergidės ir antipodės) degeneruoja arba visai sunyksta. Todėl gaubtasėklių apsiv. skirasi nuo plikasėklių, kuriuose tik 1-as spermis susilieja, o kt. žūva. Plikasėklių endospermas vystosi nepriklausomai nuo apsivaisinimo, o gaubtasėklių – tik apsivaisinus. Taip gaunami energijos rezervai. Apie 10% žiedinių aug. sėklas gali sudaryti ir be apsivaisinimo. Lyt. daug. čia pakeičie nelyt. šis reiškinys vad. apomikse. Kai dygios sėklos gemalas susidaro iš neapvaisintos kiaušialąstės. Tuo būdu įvyksta partenogenazė., o kai gemalas neišsivysto ir sėklos yra nedaigios, nors apsivaisinimas įvyko, toks reiškinys vad. – partenospermija (pvz. liepų, maumedžių, kai kurių klevų sėklų). Kai gemalas išsivysto ne iš kiaušialąstės, bet iš kt. gemalinio maišelio ląst., toks procesas vad. apogamija. O kai gemalas formuojasi iš sėklapradžių veget. ląst., neyvykus mitotiniam pasidalijimui, toks procesas vad. aposporija. Kai vietoj normalaus gemalo išsivysto keli įv. kilmės gemalai. Toks reiškinys vad. daugiagemališkumu (poliembrionija). Ji būd. citrusininiams vaisiams.
□□□□□□□□□□□□□□□
ENDOSPERMIO VYSTIMASIS

Įvykus II apsiv. prasideda keli procesai: I.procesas vyksta taip – I-inis endospermo brand. dalijasi., sudarydamas endospermą. II.procesas – iš zigotos vystosi gemalas. III.procesas- apvalkalas (integumentum) virsta į sėklos luobelę, apsaugamčią gemalą. IV.procesas- mezginės sienelė ir su ja susyjusios struktūros formuoja vaisių.
Endospermas –maitinamasis aud., maitinantis gemalą. Jo sudėtyje yra antrinio krakmolo, lipidų, baltymų ir kt. medž. priklausomai nuo ch. endospermo sudėties sėklos skirstomos į: krakmolingas, aliejingas ir maltymingas. Gaub. aug. endospermas išsivysto iš 3-ploidinės zigotos ir vad antriniu. Plikasėkliai turi tik pirminį endospermą, kuris susidaro dalijantis ląst. Įv. aug. endospermas vystosi skirtingai. Pvz. 1-čių ir 2-čių aug. nuklerinis endospermas išsivysto tada, kai gemaliniame maišelyje plazma sudaro pasieninį sluoksnį. Joje pasiskleidžia daug dukterinių brand., susidarančio iš 2-io brand. Plazma tampa panaši į pieną, todėl varpinių aug. ši fazė vad. pienine branda. Kartu su endospermu vystosi ir gemalas, kuris būna endospermo viduje. Sėklos formavimasis prasideda nuo to, kad zigota esanti sėklaptadyje ištįsta į ilgį ir dalijasi, 1-a zigotos ląst. sudaro suspenzorių. Jis yra prisitaikęs, kad padėtų aprūpinti gemalą maisto medž., sujungdamas jį su endospermu. Kt. ląst. daug kartų mitotiškai dalijasi, kol galiausiai susiformuoja gemalas, t.y. naujo individo užuomazga sėkloje. Daugumos augalų sėklose būna po 1 gemalą. Dažniausiai jis būna bespalvis, rečiau turi chlorofilo ir būna žalsvos sp.

Gemalas yra sud. iš meristeminių ląst. gemalo ašį sudaro šaknelė ir stiebelis. Viršūninėje stiebelio dalyje prisitvirtinę sėklos skiltys. Vienaskilčių aug. sklitis yra viena, o 2-čiai turi 2 skiltis. L. retai pasitaiko 3 ar 4 skiltys. Šios sklitys tai pirmieji aug. lapai. Evol. eigoje pirmiau atsirado 2-čiai, po to 1-čiai aug. Stiebelio dalis esanti po skiltimis vad hipokotilija, o virš skilčių- epikotilija. Stiebelio viršūnėje yra pumpuras (arba pliumulė). Gemalo šaknelė visada būna nukreipta link mikropilės. Iš jos išsivysto pagr. aug. šaknis.
VAISIŲ VYSTIMASIS
Iš gaubtasėklių aug. sėklapradžių vystosi sėklos, o paviršinės mezginės dalies-apyvaisis, kuris svarbus sėklų plitimui. Kartu jie sudaro vaisių. Iš mezginės išsivystę vaisiai vad. tikraisiais, o iš mezginės ir kt. žiedo dalių vad. netiktraisiais. Ir vieni ir kt. tinkami maistui, t.p. dauginimuisi.
Apyvaisį sudaro 3 sluoksniai:
1)viršutinis- egzokarpis, kuris plonas, bet tvirtas ir apgaubia vaisių.
2)vidurinis- mezokarpis, suteikia vaisiui standumą, aprūpina jį maisto medž., jame yra daug in. pl. kūlelių.
3)vidinį- endokarpis. Sultingų vaisių jis virtęs į kauliuką. Citrusinių virtęs į sultingas ląst., užpildačiomis vaisių vidų.
Vaisiai išsivystę iš mezginės, vad. paprastaisiais (pvz.serbentas). sutelktiniai yra išsivytę iš daugelio mezginių (avietė). Vaisiai susidarę iš žiedynų vad. vaisynais (šilkmedis). Jei apyvaisyje yra iki15% drėgmės, tokie vaisiai vad. sausais. Jei drėgmės yra 70% ir daugiau- sultingi. Sausi vaisiai g.b. uždari ir atsidarantys. Sausiems atsidarantiems vaisiams є lapavaisis, ankštis, anakštara, ankštarėlė dėžutė. Uždari sausi vaisiai: riešutas, riešutėlis, gilė, sparnavaisis, grudvaisis, skeltavaisis (kmyno, krapo, skėtinių aug. vaisiai). Sultingi vaisiai: uoga, kaulavaisis (persikas), obuolys (netikras vaisius), obuolėlis (šermukšnio), citrinvaisis, agurkvaisis (moliūginių š. aug)

Vaisius ir sėklas gali platinti vėjas. Tokie aug. vad.anemochoriniais. Kai vaisius platina gyvūnai- zoochoriniai. Aug., kurie platina vaisius patys vad. autochoriniais (pvz. našlaitė).
GAUBTASĖKLIŲ AUG. ŠEIMOS
LŪGNINIAI (NYPHAEACEAE)
Visi auga vandeny, turi did. lapus. Turi daugiamečius šakniastiebius. 2-jų rūšių lapus. Vieni lapai platūs, padengti vašku, kt. povandeniniai- gležni, skaidrūs, siauresni. Žiedai pavieniai ant ilgo žiedkočio, dažniausiai stambūs. Jie yra aktinomorfiniai, 2-lyčiai. Žiedo dalys išsidėstę spirališkai, taurėl 4-5, vainiklapių daug, dažniausiai jie būna geltoni ar balti, kuokelių t.p. daug. vaislapynas cenokarpinis. Mezginė viršutinė ar vidutinė, vaisius neatsidaranti dėžutė ar sausa uoga su daug sėklų, kurias dengia gleivės. Apdulkinama dažniausiai vabzdžiais.
ATSTOVAI: Geltonoji lūgnė (Numphar lutaem), med. naudojami preparatai, pagaminti iš jos šakniastiebių. Veikia prieš pirmuonis ir spermatocidiškai. Kaupia alkaloidus, naud. kaip kontraceptinė preim.
Baltoji lelija (Numphaea alba), nėra vaist. aug. Viktorija- auga Amazonės upėje, lapai gali siekti iki 2m skersmens.
VĖDRYNINIAI (RANUNCULACEAE)
Tai žolės, pagrinde daugiametės, kurio turi primityvias trachėjas. Lpai paprasti arba pirštiškai ar plunksniškai suskaidyti. Dažniausiai pražanginiai ir be prielapių. Apyžiedis būna įv. formos ir struktūros. Daugumos aug. apyžiedis yra sud. tiek iš taurėlapių, tiek iš vainiklapių, bet yra išimčių (pentinius ir kurpelis). Jie turi mėlynos sp. netaisyklingą žiedą. Sud. tik iš taurėlapių. Žiedai dažniausiai išsidėstę žiedynuose, rečiau pavieniai. Jei žiedas turi taurėlapius ir vainiklapius, tai taurėlapių yra 5 (rečiau 3ar9), vainiklapiai dažniausiai būna 5, bet g.b. ir daugiau. Prie žiedkočio pagrindo išsidėstę daug nektarinių. Kuokelių daug, išsidėstę spirališkai. Vaislapynas apokarpinis (nesuaugęs), sud. iš daug vaislapėlių, kurie išsidėstę spirališkai.G.b.,kad vaislapynas sud. iš 1 vaislapėlio. Sėklapradžių daug, keli ar vienas. Vaisius- lapavaisis ar sudėtinis riešutėlis. Apdulkina vabz. Vaisius išplatina vėjas ar gyvūnai. Daug atsovų vaistingi.
ATSOVAI: Pavasarinis adonis (Adonis vernalis)- kaupia ŠVG ir vart. kaip kardeotoninė priem.nuodingiausias Liet. aug Mėlynoji kurpelė (Aconitum napelus)- kaupia šakniastiebyje alkaloidus. Kurpelė įeina į daugelį homeopatinių preparatų sudėtį. Pasižymi antiritminiu ♥ veikimu. Didysis pentinius (Delphinium elatum)- t.p. nuodingas, kaupia alkaloidus, kurie atpalaiduoja skersaruožius skeleto raumenis, todėl veikia, kaip kurarė nuodai. Kaukazinis čieras ar raudonasis (Helleborus calamus)- kaupia ŠVG, vart. ♥ nepakankamumo atveju. Įv. vėdrynų rūšys priklauso šiai š. Pelkinis vėdrynas- nuodingas, kaupia alkaloidus. T.p. žibutė, plūkė- ne vaist. aug.
AGUONINIAI (PAPAVERACEAE)
Žol. aug., pasižymi, kad išskiria į pieną panašias sultis baltos ar gelt. sp. Lapai pražanginiai, be prielapių, daugiau ar mažiau suskaldyti. Paprasti žiedai, taisyklingi, dvilyčiai, g.b. stambūs, spalvingi, išsidėstę pavieniai, arba skirtingo tipo žiedynuose. Apyžiedis 2-bas, taurelė sud. iš 2-jų taurėlapių, kurie žiedui skleidžiantis nukrenta, vainiklapiai 4 ar5, išsidėstę 2 ratais, nesuaugę. Kuokelių daug, jie išsidėstę daugelyje ratų, nesuaugę. Vaislapynas cenokarpinis sud. iš 2 ar daug vailapėlių. Sėklapradžių daug, mezginė viršutinė. Vaisius dėžutė ar kt. Sėklos smulkios, turinčios aliejingą endospermą, apdulkinami vabz.
ATSTOVAI: Opijinė aguona (Papaver somniferum)- kaupia virš 20 pavadinimų įv. alkaloidų (morfinas, kodeinas, papaverinas). Išgaunami šie alkaloidai iš vad. opijaus, kuris yra nesubrendusių aguonų išdžiovintos sultys. Vart. kaip nuskausminanti priem., kaupia alkaloidus ir kaip narkot. medž. Papaverinas atpalaiduoja virškinamojo trakto skersaruožius raumenis, vart. kaip spazmolitas. Kodeinas 10k silpniau malšina skausmą ir įeina į analgetikų sudėtį, vart. kosuliui slopinti. Didžioji ugniažolė (Helidonium majus)- kaupia alkaloidus ir naud. prie odos ligų, t.p. tulžį varanti priem.Geltonasis glaucijus (Glaucium flavum)- kaupia alkaloidus, vart. kosuliui slopinti (įeina į broncholitino sudėtį).
BUKINIAI (FAGACEAE)
Tai galingi medžiai, pasitaiko krūmokšnių, kurie Liet. nesutinkami. Lpai paprasti, pražanginiai, turi greitai nukrentančius prielapius. Žiedai vienalyčiai, susikaupę varpos arba žirginio pavidalo žiedynuose. Apyžiedis paprastas, sudarytas iš 4-7 dalių, kuokeliai laisvi, jų sk. 2k didesnis nei apyžiedžio dalių skaičius. Mezginė redukuota, viršutinė, trilizdė. Kiekvienam sėklalizdyje yra po2 sėklapradžius. Vaisius riešutėlis su 1 stambia sėkla. Apdulkinami vėjo, rečiau vabz.
ATSTOVAI: Paprastasis ąžuolas (Quercus robur)- vart. jo žievė, kuri kaupia raugines medž. ir vart. kaip sutraukianti priemonė, priešuždegiminis, bakteriocidinis poveikis. (plačiai naud. išor. poveikiui- nuo prakaitavimo).
DILGĖLINIAI (URTICACEAE)

ЄUrticales eilei, kuriai dar є 4 šeimos. Kanapinių š.(Cannabaceae). Jai є Sėjamoji kanapė (Cannbiis sativa)- iš indiškosios kanapės gaunamas žalingas narkotikas hašišas. Paprastasis apynys (Humulus lupulus)- vaist. aug., vart. jo piesteliniai žiedai, kaupia kartumynus, todėl naud. alaus pramonėje, o med. kaip nervus raminanti priemonė. Dilgėlinių š. aug. paplitę visam žemės rytuly. Tai žolės ir krūmokšniai. Lapai paprasti su prielapiais, kraštai dažnai dantyti. Daugelio augalų tiek stiebai, tiek lapai padengti dilginamaisiais plaukeliais. Žiedai aktinomorfiniai, 1-yčiai. Vyr. ir mot. žiedai paprastai būna ant atskirų aug.. todėl dvinamiai. Žiedynai cimoidiniai, daugiastypiai. Apyžiedis nežymus, 4-naris, rečiau 5-aris. Vyr. žieduose būna 4-5 kuokeliai, mot. žiedai sudaryti iš pseudomonokarpinio vaislapyno, kurį sudaro 2 vaislapėliai, susijungę į vienalizdę viršutinę mezginę. Vaisius- lukštavaisis. Apdulkinami vėjo.
ATSOVAI: Didžioji dilgėlė (Urtica dioica)- lapai turi daug chlorofilo ir vit. C,A,K,B. Dėl vit.K naud. kaip kraujavimą stabdanti priem., įeina į polivitaminines arbatas, nuo mažakraujystės. Šaknys vart. nuo prostatos susirgimų. Gailioji dilgėlė (Urtica urens)- kaip vaist. aug., bet Liet. nenaudojamas.

Leave a Comment