Vienas pirmųjų eksperimentinių radijo imtuvų Paprasčiausio (detektorinio) radijo imtuvo elektrinė schema
Įpastinis XX amžiaus pabaigos radijo imtuvas
Radijas yra technologija, kuri leidžia perduoti signalus elektromagnetinių bangų moduliavimu. Radiju taip pat vadinamas prietaisas radijo bangoms priimti. Radijo bangosRadijo bangos keliauja (sklinda) oru bei vakuumu visiškai vienodai nereikalaudamos papildomos energijos.Radijo banga atsiranda bet kada, kai pasikrauna kažkokia dalelytė, ji įgija pagreitį nuo radijo dažnio elektromagnetinio bangu spektro porcijų. Už radijo bangas trumpesnės elektromagnetinės bangos – gama spinduliai, rentgeno spinduliai, infraraudonieji spinduliai ir ultravioletiniai spinduliai ir regimoji šviesa matoma žmonių.Kai radijo banga pasiekia vielą, ji sukelia judančią elektros srovę (įtampą), kuri, jei reikia, gali būti elektronikos sustiprinta. Paprasčiausiu atveju siųstuvas periodiškai nutraukia bangų spinduliavimą, tokiu būdu perduodamas trumpus bei ilgus impulsus (Morzės abėcėlė). Perduodant garsą, radijo bangos stiprumas (amplitudinė moduliacija) arba jos dažnis (dažnumunė moduliacija) sutartose ribose keičiasi žemesnio (garsinio) signalo dažnio taktu.Nors žodis „radijas“ dažniausiai yra vartojamas apibūdinant šitą reiškinį, kiti informacijos perdavimo būdai, tokie kaip televizija, radiolokacija ir telefonas, taip pat naudoja radijo veikimo principus.Radijo bangų perdavimas dideliu atstumuKaip ir regimoji šviesa, radijo bangos gali tapti imtuvui “nematomos” jei siųstuvo antena “pasislepia už horizonto” (sakoma – palieka tiesioginio matomumo zoną). Ilgos (žemesnio dažnio) bangos turi savybę šiek tiek “užlinkti”, todėl jomis galima signalą perduoti ir kiek didesniu atstumu. Trumposios bangos turi savybė atsispindėti žemyn nuo viršutinių atmosferos sluoksnių (jonosferos), todėl jomis palankiomis sąlygomis galima susisiekti praktiškai bet kuriuo atstumu. Tačiau ryšio kokybė ir galimybė labai priklauso nuo atmosferos būklės. Stabilaus ryšio spinduliui padidinti siųstuvo ir imtuvo antenas naudinga iškelti kuo aukščiau (bokšto viršūnė gali būti matoma virš horizonto ir kai jo papėdės jau nematyti). Itin trumpos (pavyzdžiui, mobiliųjų telefonų) radijo bangos gali būti priimamos tik tiesioginio matomumo zonoje, todėl nestabiliai dirbant telefonui paprastai naudinga mėginti pakilti į aukštesnę vietą.
Tiesioginio stiprinimo imtuvasTiesioginio stiprinimo imptuvas. Pirmieji du tranzistoriaistiprina radijo dažnį. Po iš dviejų diodų susidedančio detektoriaus paskutinis tranzistorius stiprina garso dažnį.Tiesioginio stiprinimo radijo imtuvas – radijo imtuvas, turintis antenos virpamąjį kontūrą ir po jo sekančius radijo dažnio stiprintuvą, detektorių ir garso dažnio stiprintuvą.Šis imtuvo planas paprastai mėgstamas mėgėjų dėl paprastumo ir patikimo darbo. Tačiau tokie imptuvai turi daugiau detalių bei vartoja didesnį galingumą nei tokio pat jautrumo ir garsumo refleksiniai imtuvai ir yra daug mažiau jautrūs nei superheterodinai. Pasitaiko schemos variantų su tik radijo dažnio arba tik garso dažnio stiprintuvu. Imtuvas paprastai priima ilgąsias arba viduriniąsas radijo bangas.Refleksinis radijo imtuvasRefleksinis radijo imtuvas – imtuvas, kuriame tas pats stiprintuvas panaudojamas tiek radijo dažniui (iki detekcijos), tiek ir garso dažniui (po detekcijos) sustiprinti. Pirmąkart sustiprintas signalas detektuojamas ir vėl paduodamas į to paties stiprintuvo įėjimą. Stiprintuvas sustiprina dabar jau garso dažnio signalą antrą kartą.Stiprintuvo išėjime paprastai statomas radijo dažnio transformatorius, nuo kurio antrinės apvijos nuimamas sustiprintas radijo dažnio signalas. Šis transformatorius (pateikiamame pavyzdyje – taip pat ir magnetinės antenos apvija L2) garso dažnio stiprinimui daug įtakos neturi.Refleksinis radijo imtuvas turi mažiau detalių ir vartoja mažiau galingumo, nei kiti panašaus jautrumo ir garsumo imtuvų tipai (pavyzdžio schema vartoja mažiau nei 1 mA). Tačiau tokia schema yra nelabai stabili ir ją reikia rankiniu būdu derinti, parenkant optimalias kai kurių rezistorių (pavyzdyje – R1) reikšmės.