Radiacija

REFERATAS: „RADIACIJA IR JOS POVEIKIS ŽMOGAUS ORGANIZMUI”

2004-02-07

Vilnius

Įvadas

Žmogus išgirdęs žodį ”radiacija” daugumoje suvokia kažką baisaus ir pavojingo. Ypatingai tai tapo aktualu po Černobilio atominės elektrinės avarijos ar radiologinių avarijų įvykusiu įvairiose pasaulio šalyse. “Radiacija” arba kitaip jonizuojančioji spinduliuotė mus veikia nuo skirtingų jonizuojančiosios spinduliuotės šaltinių. Tai ir gamtinė apšvita nuo kosminės spinduliuotės ar skirtingų radionuklidų esančių grunte, statybinėse medžiagose, radono ir jo skilimo dukterinių produktų bei žmogaus sukurtų jonizuojančiosios spinduliuotės šaltinių, kurie naudojami atominėje energetikoje, medicinoje, pramonės, mokslo ir mokymo beei kitose įmonėse ir įstaigose.

Jau kelis dešimtmečius nagrinėjamas jonizuojamosios radiacijos poveikis sveikatai. Potencialūs pavojai yra urano uolienų radonis, taip pat profesinė aplinka ir atominės avarijos ar branduolinių ginklų bandymai. Dėl jonizuojamosios radiacijos gali išsivystyti vėžys.
Nejonizuojamosios radiacijos šaltinis yra saulės ir dirbtinių šviesos šaltinių ultravioletinė radiacija (UVR) bei natūralūs ir žmogaus sukurti elektromagnetiniai laukai. Nustatytas ryšys tarp saulės UVR ir odos vėžio. Įrodyta, kad piktybinės melanomos – anksčiau retai pasitaikančios vėžio formos – atvejų labai padaugėjo (30 -50 proc.).
Jonizuojanti Radiacija – tai a, b, g daalelių, kurias skleidžia radioaktyvios medžiagos, bei rentgeno spindulių radiacija. Šios radioaktyvios dalelės yra sugeriamos žmogaus organizmo audinių arba juos praeina nepakitusios. Praėjusios pro organizmą dalelės ir spinduliai žalos jam nepadaro,o ląstelėje sulaikytos gali ją veikti dviem būdais:
1. Jonizuoja ląstelę – t. y. jo

oje susidaro laisvieji radikalai
2. Iš jonizuotų dalelių susidaro toksinės medžiagos. Jos dažnai būna ne tik nuodingos, bet ir kancerogeninės (skatinančios vėžio vystymąsį)
Jonizuojanti radiacija sukelia genų mutacijas ir gali būti paveldimų ligų priežastimi, sąlygoja onkologinio proceso vystymąsį, ir sukelia spindulinę ligą.
Apšvita gali būti išorinė ir vidinė.
1. Išorinė – kai radioaktyvios medžiagos esančios ore, įvairiuose daiktuose, nusėdę ant odos ir įvairių paviršių organizmą veikia iš išorėje. Dalį tokios radiacijos sudaro iš kosmoso atėję spinduliai.
2. Vidinė – kai organizmą veikia radioaktyvios medžiagos patekusios į organizmą kvėpuojant ar valgant. Didžiausią dalį vidinės radiacijos sudaro radonas.
Jonizuojančios radiacijos šaltiniai plačiai naudojami daugelyje pramonės šakų, medicinoje bei moksliniams tyrimams. Pramonėje ji naudojama metalų struktūrai, susidėvėjimui ir patvarumui vertinti, naujų medžiagų sintezei ir jų paieškoms. Jų yra kontrolės, signalizacijos ir kituose įrengimuose. Biiologijoje ir medicinoje radioaktyvūs izotopai naudojami molekuliniams medžiagų apykaitos tyrimams, sterilizacijai, susirgimų diagnostikai ir gydymui. Realus jonizuojančios radiacijos poveikis galimas aptarnaujant atominius rektorius ir energetinius įrengimus, visų rūšių atominę ginkluotę.
Elektromagnetinė radiacija vadinami elektromagnetinio lauko virpesiai susiję sūkuriniai elektriniai ir magnetiniai laukai), sklindantys erdvėje šviesos greičiu (300000 km/s) Jos naudojamos radiolokacijoje, navigacijoje, radio ryšiuose, metalo, plastmasių, stiklo lydime, fizioterapijoje, buityje. Buityje šių bangų šaltiniai yra televizoriai, radijas, mobiliojo ryšio telefonai, kompiuteriai, mikrobangų krosnelės ir kiti elektrą naudojantys prietaisai. Kuo prietaisas galingesnis, tuo ga
alingesnį ir intensyvesnį elektromagnetinį lauką jis skleidžia. Pagal bangos ilgį elektromagnetinės bangos yra skirstomos į: ultratrumpas, trumpas, vidutines ir ilgas. Sveikatai kenksmingiausios yra trumposios elektromagnetinės bangos. Kurio dar skirstomos į: milimetrines, centimetrines, decimetrines ir metrines. Poveikis organizmui priklauso nuo bangos ilgio. Į organizmą bangos patenka tokiu gyliu, koks yra jų ilgis. Milimetrinės bangos patenka tik kelis milimetrus ir sukelia tik paviršinius nudegimus. Centimetrinės bangos – kelis centimetrus, todėl gali pakenkti odai ir poodžiui. Decimetrinės bangos yra pačios pavojingiausios, nes patenka į organizmą 10 cm. gylyje ir neigiamai veikia galvos smegenis bei vidaus organus. Metrinės bangos yra mažai pavojingos, nes nėra sulaikomos organizme. Jautriausi elektromagnetinių bangų poveikiui – akys ir lytiniai organai. Elektromagnetinės bangos laikiną nevaisingumą, akių kataraktą, veikia kancerogeniškai – sukelia tam kirų rūšių vėžį. Taip pat slopina imuninę ir endokrininę sistemą.

Apsauga nuo elektromagnetinės radiacijos: Reikia kiek įmanoma mažinti veikimo laiką. Ekranavimui naudojami metalai, tačiau jie pašalina tik elektrinį lauką, o magnetinio ne.

1896 metais atradus rentgeno spinduliuotę žmonės suprato, kad jonizuojanti spinduliuotė be duodamos tiesioginės naudos diagnozuojant ar gydant atskiras ligas, gali padaryti ir žalinga poveikį žmogaus sveikatai jeigu minėta spinduliuotė bus naudojama neprisilaikant parengtų radiacinės saugos reikalavimų. Todėl gyventojų radiacinė sauga bei jonizuojančiosios spinduliuotės šaltinių saugumo garantija tapo kiekvienos valstybės, jos vyriausybės rūpesčiu. Tai ypatingai aktualu ir reikiamai pa

asirengiant stojimui į Europos Sąjungą, adaptuojant Europos Tarybos teisės aktus, reglamentuojančius gyventojų ir aplinkos radiacinę saugą, sukuriant valstybės valdymo institucijas atsakingas už radiacinės saugos reglamentavimą, valstybinę radiacinės saugos priežiūrą ir kontrolę bei radiacinės saugos būklės ištyrimą, vertinimą ir prognozavimą bei reikiamą pasirengimą galimoms radiologinėms avarijoms.

Išdėstymas 1990 metais susigrąžinus Lietuvos nepriklausomybę tapo aktualu sukurti šalies gyventojų ir aplinkos radiacinę saugą garantuojančią infrastruktūrą. Tai tapo ypatingai aktualu Lietuvai apsisprendus siekti narystės Europos Sąjungoje.

Remiantis Europos Atominės Energijos Sutarties (EURATOM) 2, 30, 33, 35 straipsnių nuostatomis kiekviena šalis-narė turi nustatyti pagrindinius saugos standartus, kad apsaugoti darbuotojų ir gyventojų sveikatą nuo žalingų jonizuojančiosios spinduliuotės poveikio bei pagrindinius principus, kuriais remiasi darbuotojų sveikatos priežiūra. Įstatymais ir kitais teisės aktais, administraciniais veiksmais šalys – narės turi nustatyti priemones liečiančias mokymą, lavinimą ir profesinį parengimą bei įsteigti institucijas, būtinas radioaktyviosios taršos ore, vandenyje ir dirvožemyje ištyrimui, vertinimui ir prognozavimui bei atitikimo pagrindiniams standartams užtikrinti.

Kiekviena valstybė, garantuodama gyventojų radiacinę saugą, tai atlieka per atitinkamą nacionalinę infrastruktūrą, kurios pagrindinės dalys yra įstatymai ir kiti teisės aktai, reguliuojantys gyventojų ir aplinkos radiacinę saugą, per reguliuojančiąją instituciją (ar institucijas), kuriai suteikta teisė leisti (licencijuoti) ir inspektuoti reguliuojamąją veiklą, kad būtų garantuojamas teisės aktų, reglamentuojančių radiacinę saugą, reikalavimų vykdymas.

Todėl, atkūrus Lietuvoje nepriklausomybę, buvo parengti ir priimti Sv
veikatos sistemos, Sveikatos priežiūros įstaigų, Aplinkos apsaugos, Branduolinės energijos, Radioaktyviųjų atliekų tvarkymo, Administracinių teisės pažeidimų kodekso pakeitimo ir papildymo įstatymai, kurie reglamentuoja radiacinės, branduolinės saugos reikalavimus atskirose veiklos srityse. Sveikatos apsaugos ministerijos iniciatyva, aktyviai dalyvaujant Radiacinės saugos centro ir kitų institucijų atstovams ir remiantis Europos Tarybos direktyvos 96/29 nustatančios pagrindinius saugos standartus apsaugant darbuotojų ir gyventojų sveikatą nuo žalingo jonizuojančiosios spinduliuotės poveikio bei Tarptautinės atominės energijos agentūros, Pasaulio sveikatos organizacijos, Tarptautinės darbo organizacijos, Jungtinių Tautų maisto ir žemės ūkio ir kitų tarptautinių organizacijų rekomendacijomis bei reikalavimais, buvo parengtas Radiacinės saugos įstatymo projektas, kuris 1999 m. sausio 12 d. buvo priimtas Lietuvos Respublikos Seime. Minėto įstatymo pagrindinė paskirtis – reguliuoti juridinių asmenų ir asmenų, neturinčių juridinio asmens teisių, ir fizinių asmenų santykius, atsirandančius dėl veiklos su jonizuojančios spinduliuotės šaltiniais bei radioaktyviųjų atliekų tvarkymo. Šis įstatymas nustato radiacinės saugos teisinius pagrindus, apsaugant žmones ir aplinką nuo žalingo jonizuojančiosios spinduliuotės poveikio.
Lietuvos Respublikos Vyriausybė įgyvendindama Radiacinės saugos ir kitų įstatymų nuostatas patvirtino Veiklos su jonizuojančiosios spinduliuotės šaltiniais licencijavimo nuostatus, Valstybės jonizuojančiosios spinduliuotės šaltinių ir darbuotojų apšvitos registro įsteigimą bei jo nuostatus, Valstybinę radiacinės saugos programą, Dozimetrinės kontrolės radiacinės avarijos atveju bendruosius nuostatus.

Remiantis Europos Tarybos direktyvos 96/29 nustatančios pagrindinius saugos standartus apsaugant darbuotojų ir gyventojų sveikatą nuo žalingo jonizuojančiosios spinduliuotės poveikio bei direktyvos 97/43 dėl sveikatos apsaugos nuo jonizuojančiosios spinduliuotės pavojaus, susijusios su asmenų medicinine apšvita ir kitų direktyvų, sprendimų bei Europos Komisijos rekomendacijų nuostatomis Radiacinės saugos centras, pasitelkdamas radiacinės saugos specialistus parengė, o sveikatos apsaugos ministras patvirtino per 16 Higienos normų ir išleido per 10 įsakymų, kuriuose reglamentuojami radiacinės saugos reikalavimai veikloje su jonizuojančiosios spinduliuotės šaltiniais, ribojant medicininę ir gamtinę apšvitą bei reikalavimai ir kriterijai pasirengiant radiologinėms avarijoms. 1997 metai buvo parengta ir 2001 metais papildyta šalies Higienos norma “Pagrindinės radiacinės saugos normos “ HN 73-1997 (2001).
Aplinkos ministras siekdamas įgyvendinti Europos Tarybos Sutarties atskirų straipsnių bei direktyvų, rekomendacijų nuostatas patvirtino normatyvinius dokumentus reglamentuojančius aplinkos elementų užterštumo radionuklidais matavimus, radionuklidų nebekontroliuojamuosius lygius, medžiagų pakartotinio naudojimo ir atliekų šalinimo sąlygas bei nustatė radionuklidų išmetimo į aplinką iš medicinos, pramonės, žemės ūkio objektų bei atliekant mokslinius tyrimus normas ir radioaktyviųjų teršalų išmetimo leidimų išdavimo tvarką. Nustatė radionuklidų išmetimo į aplinką iš branduolinės energetikos objektų ribojimo ir radionuklidų išmetimo leidimų išdavimo bei radiologinio monitoringo tvarką.

Krašto apsaugos ministras patvirtino Lietuvos Respublikos gyventojų apsaugos radiacinės avarijos Ignalinos atominėje elektrinėje atveju planą, kuriame išdėstytos pagrindinės Europos Tarybos nuostatos dėl šalies pasirengimo perspėjant bei likviduojant galimas radiacines avarijas.

Iki 1990 metų Sveikatos apsaugos ministerija ir jos higienos centrai buvo vienintelė sistema, atsakinga už valstybinės radiacinės higienos priežiūros ir kontrolės organizavimą bei vykdymą šalyje. Atkūrus nepriklausomybę buvo įsteigta Valstybinė atominės energetikos saugos inspekcija, kuri atsakinga už valstybinę branduolinės saugos priežiūrą ir kontrolę branduolinės energetikos objektuose, bei Aplinkos ministerijos radioaktyviųjų medžiagų skyrius, kuris atsakingas už valstybinės priežiūros ir kontrolės organizavimą bei vykdymą aplinkos radiacinės saugos klausimais.

Įgyvendinant Sveikatos priežiūros įstaigų bei Radiacinės saugos įstatymų nuostatas, 1997 metais buvo įsteigtas Radiacinės saugos centras, kuriam sveikatos apsaugos ministro įsakymu buvo perduotos visuomenės sveikatos priežiūros įstaigų atliekamos funkcijos vykdant gyventojų valstybinę radiacinės saugos priežiūrą ir kontrolę. Remiantis Radiacinės saugos įstatymo 7 straipsnio nuostatomis Radiacinės saugos centras yra valstybės valdymo bei savivaldos vykdomųjų ir kitų institucijų veiksmus radiacinės saugos srityje koordinuojanti bei radiacinės saugos valstybinę priežiūrą ir kontrolę, gyventojų apšvitos vertinimą ir ekspertizę atliekanti institucija. Jam pavestas veiklos su jonizuojančiosios spinduliuotės šaltiniais licencijavimas, minėtos veiklos valstybinė priežiūra ir kontrolė, individualiosios apšvitos ir darbo vietų, maisto produktų, statybinių medžiagų, gamtinės apšvitos ir kitų monitoringų vykdymas, Valstybės jonizuojančiosios spinduliuotės šaltinių ir darbuotojų apšvitos registro tvarkymas bei kitos funkcijos. Atitinkamos Radiacinės saugos centro funkcijos išvardintos Radioaktyviųjų atliekų tvarkymo, Administracinių teisės pažeidimų kodekso pakeitimo ir papildymo įstatymuose, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimuose, sveikatos apsaugos ministro įsakymuose bei kituose teisės aktuose.

Be išvardintų funkcijų Radiacinės saugos centre atliekami tiriamieji darbai vertinant Ignalinos atominės elektrinės veiklos įtaką gyventojų apšvitai, nustatant radono gyvenamosiose patalpose tūrinius aktyvumus bei jo įtaką gyventojų apšvitai ir jų sveikatai, atliekami maisto produktų, jų žaliavų, geriamojo vandens, statybinių ir kitų medžiagų taršos radionuklidais bei medicininės apšvitos įvertinimas ir kiti tiriamieji darbai. Radiacinės saugos centras turi savo skyrius Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje.

Radiacinės saugos centre ir jo skyriuose dirba per 50 darbuotojų iš jų 9 radiacinės higienos gydytojai, 19 inžinierių radiologų, 2 higienos chemikai, 9 technikų radiologų, higienos laborantų, gydytojo higienisto padėjėjų.. Minėti specialistai įgijo ir tobulino savo profesines žinias tiek šalies tiek užsienio aukštojo mokymo bei kvalifikacijos kėlimo bazėse, praktinėse darbo vietose.
Lietuvoje 888 įmonių, įstaigų, organizacijų savo veikloje naudoja per 40000 skirtingų jonizuojančiosios spinduliuotės šaltinių. Su minėtais šaltiniais, įskaitant ir dirbančius Ignalinos atominėje elektrinėje, dirba per 7000 dirbančiųjų. Lietuvoje, kaip ir kitose šalyse, yra aktualu mažinti profesinę, medicininę apšvitą, tirti bei vertinti gamtinės apšvitos būklę, pasirengti galimoms radiologinėms avarijoms, reikiamai tvarkyti radioaktyviąsias atliekas bei atidirbtą branduolinį kurą. Lietuvos Respublikos Vyriausybė siekdama konkretizuoti būtinas įgyvendinti gyventojų ir aplinkos radiacinės saugos priemones 2000 metais patvirtino Valstybinę radiacinės saugos programą. Minėtoje programoje numatyta per 2000 – 2004 metus įgyvendinti eilę konkrečių radiacinę saugą gerinančių priemonių, kurių įgyvendinimui planuojama skirti per 35800 tūkstančių litų.

Įgyvendinant radiacinės saugos priemones bei atliekant Radiacinės saugos centrui pavestas funkcijas bei tiriamuosius darbus aktyviai bendradarbiaujama su eile šalies ir užsienio valstybių institucijų, tarptautinėmis organizacijomis.

Didžiulę techninę, praktinę pagalbą Radiacinės saugos centras gavo iš Švedijos Vyriausybės Švedijos radiacinės saugos instituto, Tarptautinės atominės energijos agentūros, Olandijos vyriausybės, Suomijos branduolinės ir radiacinės saugos reguliuojančiosios institucijos ir kitų užsienio šalių bei tarptautinių organizacijų.

Ypatingai džiaugiamės Europos komisijos pagalba, kurią gausime 2002-2004 metais įgyvendinus PHARE projektą “Radiacinės saugos infrastruktūros sukūrimas ir pagalbinių tarnybų vystymas”. Minėto projekto įgyvendinimui Europos komisija kartu su Lietuvos Respublikos Vyriausybe skirs 2,45 MEUR ir tai leis rekonstruoti esamą Radiacinės saugos centro bazę, įsigyti reikiamą radiometrinę, spektrometrinę, dozimetrinę ir kitą būtiną įrangą, parengti specialistus bei sukurti vidaus veiklos kokybės garantijos ir kokybės kontrolės sistemą.
Fizikinė tarša. Radiacija, elektromagnetiniai laukai, šiluminė tarša ir triukšmas – tai labiausiai pasireiškianti fizikinė tarša, kurios poveikis aplinkai pastebėtas ir nustatytas.
Ignalinos AE yra didžiausias potencialus radioaktyviosios taršos šaltinis Lietuvoje. Radioaktyviosios dujos iš gamybinių patalpų kartu su oru išmetamos į atmosferą.
Televizijos ir radijo stotys, oro uostų radarai ir ryšio sistemos, karinio bei civilinio radijo ryšio sistemos yra elektromagnetinės radiacijos skleidėjai. Lietuvoje yra vietų, kuriose elektromagnetinių laukų srautas viršija leistiną normą.
Kai Ignalinos AE dirba visu pajėgumu, dėl išleidžiamo vandens šiluminio poveikio ežero vandens temperatūra pakyla trimis laipsniais. Šis terminės taršos židinys smarkiai veikia ežero ekosistemą, čia aiškiai pastebimi eutrofijos požymiai.
Transportas ir pramonės įmonės yra ne tik pagrindiniai oro teršėjai, bet ir triukšmo šaltiniai. Kai kuriose didžiųjų miestų vietose triukšmas viršija higienos normas, todėl jau dabar reikalingos prevencinės priemonės, o netolimoje ateityje galima prognozuoti, kad dėl šios blogybės didėjimo prireiks didelių investicijų.
Apsauga nuo fizikinės taršos. Ignalinos AE radioaktyvioji tarša, terminis poveikis Drūkšių ežerui ir kt. kelia pavojų sutrikdyti ekologinę pusiausvyrą ir dėl galimo radiacijos poveikio gresia gyventojų saugumui. Todėl būtina parengti radiacinės saugos įstatymą, taip pat poįstatyminius teisės aktus, reglamentuojančius radiacinio saugumo normas, AE aplinkos radiacinę kontrolę, radioaktyviosios emisijos į aplinką normavimą, mokesčius už radioaktyviąją taršą, radioaktyviųjų ir branduolinių medžiagų importą, gabenimą, įsigijimą, naudojimą bei saugojimą, radioaktyviųjų atliekų tvarkymą ir kt.
Užtikrinant informacijos apie radiacinę taršą ir pavojų viešumą, svarbu, kad, Ignalinos AE susidarius avarinei situacijai, gyventojai mokėtų ir galėtų apsisaugoti.
Nusprendus atsisakyti branduolinių reaktorių, turi būti parengta speciali programa, kurioje būtų numatytos saugumo priemonės uždarant AE.
Mažinant triukšmo lygį miestuose, pirmiausia siūloma sudaryti triukšmo lygio bei triukšmo sklidimo žemėlapius, o po to parengti triukšmo lygio mažinimo programas.
Žemėnaudos struktūrai gerinti būtina padidinti natūralių ar pusiau natūralių teritorijų, pirmiausia miškų, plotą. Vienas svarbiausių uždavinių formuojant žemėnaudos struktūrą – sukurti optimalią teritorinio planavimo dokumentų sistemą

APLINKOS TARŠA

Atmosferos oro teršimas
Oras, kuriuo kvėpuojame, gali būti teršiamas – natūraliais komponentais:
1.dulkėmis
2.mikroorganizmais,grybeliais
3.žiedadulkėmis
4. fitvaleksinais
5.balzaminėmis,augalų medžiagomis
6. organinių medžiagų irimo komponentais
7. NH3, CO2, H2S, antropodujomis (žmogaus kūno išskiriamomis dujomis)ir kt.
Jie gali sukelti viršutinių kvėpavimo takų pažeidimus, bei alergines reakcijas
dirbtinės taršos komponentais:
pramonės dulkėmis, dūmais
kuro degimo produktais (pramonės ir transporto) NOx, SO2, CO, CO2 .
aerozoliais
Jie gali :
1. pažeisti netik viršutinius kvėpavimo takus, bet ir plaučių audinį – sukelti plaučių dulkeligę (pulmokontozę), uždegiminius procesus;
2. ryški ekologine žala – susidarę rūgštiniai lietūs keičia vandens telkinių ir dirvožemio pH, todėl kinta tiek augalų, tiek gyvūnų egzistavimo sąlygos;
3. gali patekti į mitybos grandines ir kauptis organizme, ilgainiui jį intoksikuoti;
4. sukelti nuodinguosius rūkus pramoniniuose miestuose fotocheminius rūkus (dėl transporto taršos ir saulės radiacijos sąveikos (kurie stipriai dirgina kvėpavimo organus. Tai mažina organizmo atsparumą.
Pagrindiniai atmosferos taršos šaltiniai Lietuvoje yra transportas, kuris sudaro apie 65% viso oro užterštumo. Antroje vietoje yra pramonė – 20-25%, trečioje – energetika, sudaro 10-15% oro užterštumo.
Pagrindiniai atmosferos oro teršalai yra skirstomi į 5 grupes:
1. anglies monoksidas – smalkės
2. azoto oksidai
3. sieros oksidai
4. angliavandeniliai
5. dulkės
Visi šie teršalai sudaro 90% viso oro užteršimo.

Anglies monoksidas (CO) arba smalkės – tai bespalvės ir bekvapės dujos, kurios susidaro:
Degimo metu, kuomet nepilnai sudega kuras, nes aplinkoje nepakankamai deguonies. Daugiausia tai būdinga transporto priemonėms.
CO2 + C ® 2CO
Esant labai aukštai temperatūrai (daugiau nei 1000°C) kai anglies dvideginis skyla. Šie atvejai yra dažni pramonėje.
2CO2 ® 2CO + O2
Anglies monoksido šaltiniai:
Transportas 63,8 %
Pramonė 9,6 %
Kietų atliekų nukenksminimas 7,8 %
Stacionarus kuro deginimas 1,9 %
Patekęs į atmosferą CO ilgai išlieka stabilus.
CO įtaka sveikatai: patekęs į kraują (per plaučius) jungiasi su hemoglobinu ir sudaro labai patvarų junginį – karboksihemoglobiną. Tokiu atveju hemoglobinas negali atlikti savo funkcijos, t. y. pernešti deguonį į audinius, ko pasėkoje vystosi audinių hipoksija. CO galimybė susijungti su hemoglobinu yra 200 kartų didesnė nei O2, todėl net nedidelė jo koncentracija aplinkoje neigiamai veikia sveikatą ir gali būti pavojinga. Organizmo veiklos sutrikimai labiausia priklauso nuo karboksihemoglobino koncentracijos kraujyje. Gali būti pažeista centrinė nervų sistema, regėjimas, kvėpavimo, širdies ir kraujagyslių sistemos. Esant labai dideliai karboksihemoglobino koncentracijai kraujyje – koma ir net mirtis.
Pavojingiausia padidėjusi CO koncentracija vaikams ir vyresnio amžiaus žmonėms, ypač jei jie nerūko.
Azoto oksidai
NO–bespalvės,bekvapės dujos.
NO2 – raudonai rudos spalvos, nemalonaus kvapo dujos.
Pagrindiniai teršimo azoto oksidai šaltiniai:
Transportas 39,3 %

Stacionarus kuro deginimas 48,5 %
Kietų atmatų nukenksminimas 2,9 %
Pramonė 1,0 %
Lietuvoje azoto oksidais labiausiai užteršti didieji miestai – Kaunas, Vilnius, Klaipėda, taip pat Mažeikiai (dėl “Mažeikių naftos” ir šalia esančios cemento gamyklos)
Azoto oksidų įtaka sveikatai: Dirgina kvėpavimo takų gleivinę, didelės koncentracijos sukelia gleivinės paburkimą ir edemą. Toksiškai veikia plaučius. Dirgina akių gleivinę.
Sieros oksidai
SO2 (sieros dioksidas) ir SO3 (sieros trioksidas) – bespalvės, turinčios specifinį kvapą dujos.
Pagrindiniai taršos sieros oksidais šaltiniai:
Stacionarus kuro deginimas 73,5 %
Pramonė 22,0 %
Transportas 2,4 %

Kietų atmatų nukenksminimas 0,3 %
Lietuvoje didžiausias užterštumas sieros oksidais Elektrėnuose (Elektrėnų elektrinėje kaip kuras naudojamas mazutas, kuriame yra sieros).
Sieros oksidų poveikis sveikatai priklauso nuo jų koncentracijos ore. Sieros oksidai dirgina sukelia refleksinį kosulį, kvėpavimo takų gleivinių paburkimą, dirgina akių gleivinę. Esant didelei koncentracijai pavojinga ir labai trumpalaikis poveikis. Jautresni sieros oksidų poveikiui – vaikai ir asmenys sergantys kvėpavimo bei širdies ir kraujagyslių sistemos ligomis.
Angliavandeniliai
Pagrindiniai taršos angliavandeniliais šaltiniai:
Transportas
(ypač automobiliai benzininiais varikliais) 48,8 %
Pramonė 14,4 %
Stacionarus kuro deginimas 2,2 %
Poveikis sveikatai: Sukelia gleivinių (kvėpavimo takų ir akių) paburkimus. Esant didesnei angliavandenilių koncentracijai, per plaučius jie patenka į kraują ir neigiamai veikti centrinę nervų sistemą – sukelia motorinį slopinimą iki narkozės.
Dulkės
Ši grupė jungia įvairias chemines medžiagas
Pagrindiniai teršimo šaltiniai:
Pramonė
(Lietuvoj – cemento, stiklo pramonė) 26,5 %
Kuro deginimas
(daugiausia akmens anglis) 31,4 %
Poveikis sveikatai priklauso nuo dalelių dydžio ir cheminės sudėties. Mažesnės nei 5mm (0,000005m) dulkės gali patekti į plaučius. Didesnės dalelės sulaikomos viršutiniuose kvėpavimo takuose. Jei dalelių sudėtyje yra švino, mangano, arseno arba fluoro, jos gali sukelti lėtinius apsinuodijimus. Dulkės, kurių sudėtyje yra silicio oksidų (Molio, smėlio, cemento, stiklo vatos ir kt.),o taip pat organinės ir metalų dulkės sukelia specifinius plaučių audinio susirgimus – pneumokonjozes.
Globalinės oro užterštumo problemos
Globaliniai ekologiniai pokyčiai pasaulyje prasidėjo XIX amžiaus pabaigoje. Pagrindine šių pokyčių priežastimi laikomas miestų gigantų atsiradimas, kurie tapo dirvožemio, oro ir vandens teršėjais. Ekologinė krizė – tai ekosistemų normalios veiklos sutrikimas didelėse teritorijose.
Rūgštūs lietūs susidaro kuomet atmosferos ore yra didelė koncentracija sieros ir azoto oksidų, kurie lengvai jungiasi su vandeniu ir susidaro rūgštys. Rūgštūs lietūs keičia dirvožemio ir įvairių vandens telkinių rūgštingumą. Dėl to kenčia augmenija ir gyvūnija. Norint neutralizuoti rūgščių lietų poveikį yra kalkinami dirvožemis ir ežerai.
Temperatūrinė inversija ir smogas Normaliomis sąlygomis kylant aukštyn atmosferos oro temperatūra mažėja. Esant temperatūrinei inversijai prie žemės paviršiaus oro temperatūra mažėja, o pakilus į kelių šimtų metrų aukštį yra pasiekiama inversinė zona, kurioje kylant aukštyn temperatūra didėja. Praėjus šią zoną ji vėl mažėja kylant aukštyn. Temperatūrinė inversija viena, kaip gamtos reiškinys nėra pavojinga, tačiau esant didelei oro taršai ši situacija gali būti pavojinga daugelio žmonių gyvybei. Viršutiniams atmosferos sluoksniams būdingas vertikalus oro masių judėjimas. Orų srautai atmosferos apatiniuose sluoksniuose juda horizontalia kryptimi.. Tokį judėjimą sąlygoja vėjo stiprumas ir kryptis. Jei vėjas yra pakankamai didelis, teršalai nesikaupia vienoje vietoje – jie yra išsklaidomi. Kalnuotose vietovėse arba didelėse daubose vėjo įtaka yra žymiai mažesnė. Todėl tokiose vietovėse teršalų pasiskirstymas priklauso nuo vertikalaus oro masių judėjimo. Atsiradusi temperatūros inversinė zona neleidžia maišyti apatiniams ir viršutiniams atmosferos sluoksniams. Tokiomis sąlygomis teršalai kaupiasi ir pasiekia labai didelę koncentraciją, atsiranda didelė ekologinė problema – smogas. Esant saulėtam orui ore esančius teršalus veikia ultravioletiniai spinduliai, ko pasėkoje įvyksta fotocheminės reakcijos, kurių metu susidaro daug toksiškesni junginiai. Šis reiškinys vadinamas fotocheminiu smogu. 1948 metais Pensilvanijoje Donora vietovėje dėl temperatūrinės inversijos ir smogo mirė 20 žmonių, 1952 metais Londone mirė 4000 žmonių. Jautriausi šioms ekologinėms problemoms yra vaikai ir asmenys sergantys kvėpavimo bei širdies ir kraujagyslių sistemos ligomis.

Leave a Comment