Nobelio premijos lauretai 2004metu

REFERATAS:

Nobelio premijos apdovanojimai Stokholme 2004 metais

Trakai, 2005

Nobelio premija – kasmetinė premija, skiriama žmonėms ar organizacijoms už svarbius pasiekimus tam tikro mokslo srityje arba už ypatingai svarbią visuomeninę veiklą. Premija sukurta gerbiant švedų chemiko Alfredo Nobelio (Alfred Nobel), išradusio dinamitą, valią. Šokiruotas savo išradimo panaudojimo destrukciniais tikslais, šis mokslininkas 1895 lapkričio 27 pasirašė dokumentą, kuriuo 96% savo turto skyrė 5 premijoms, kurios būtų skiriamos žmonėms, pasitarnavusiems žmonijai. Per penkerius metus buvo įkurtas Nobelio fondas, o 1901 metais skirtos pirmosios premijos. Visas premijas, išskyrus taikos, nuo 1902 metų įteikia Švedijos karalius Stokholme, o taikos premija įteikiama Osle, Norvegijoje. Pretendentai gauti premijas paprastai paskelbiami spalio mėnesį, o premijos teikiamos Nobelio mirties dieną – gruodžio 10. Premiją sudaro auksinis medalis, diplomas ir pinigų suma, šiuo metu apie 1 mln. eurų. Jei tais metais kažkurios srities premija skiriama keliems žmonėms, premijos pinigai padalinami po lygiai.

Kasmet teikiamos premijos už pasiekimus šiose srityse:• Fizikoje (renka Karališkoji Švedijos Moksllų Akademija) • Chemijoje (renka Karališkoji Švedijos Moksllų Akademija) • Fiziologijoje ar Medicinoje (renka Karolinska Institutas) • Literatūroje (renka Švedijos Akademija) • Taikos (renka komitetas, paskiriamas Norvegijos parlamento – Stortingo) Nuo 1969 metų dar skiriama premija už pasiekimus• Ekonomikoje (renka Karališkoji Švedijos Mokslų Akademija)

Penktadieni Stokholmo Koncertų salėje Švedijos karalius – Karlas XVI Gustavas įteikė premijas 2004 metų nobelio laureatams. Ceremonija prasidėjo 16:30 vietiniu laiku ir baigėsi apie 18 valanda. Joje dalyvavo visi laureatai, išskirus austrijos rašytojos Elfrydės Jelinek, kurią kamuoja sociofobija ir dėl to ji vengia didėlių žmonių susirinkimų. Po iškilmingosios dalies svečiai nuvyko į tradicinį banketą, kuris vyko Mėlynoje Salėje sostinės rotušėje. 2004 metų spalio 4 diena fiziologijos ir medicinos srityje Nobelio premijos laureatais buvo paskelbti Richard Axel iš Kolumbijos universiteto ir Linda Buck iš Sietlo vėžio tyrimų Centro. R. Ekselis su savo kolegomis pateikė fizinius įrodymus apie uoslės kodavimą, kuriame jutimo neuronai siunčiantis duota receptorį yra ne tik atsitiktinai suskirstyti epitelio viduje, bet ir sudaro savo ašies cilindrus, pritvirtintus lokuso uoslės svogūnėlyje. Todėl duota aromatizuota medžiaga sąveikaus su įvairiarūšiais receptoriais ir aktyvuos sudėtinga kamuoliuką, kuris būna kaip tik įtaisytas lokuse uoslės svogūnėlyje. Aromato rūšies nustatymas atsiranda rezultate kai neįprastu atvirų mėginių judesiai yra toje pačioje uoslės galvelėje. Tokiu būdu perifirinė uosles galvelės logika greičiausiai atsiranda iš įtraukinėjimo topografiškai fiksuotų genetiškų žemėlapių galvelės viduje, kuri šifruoja aromato rūšį.

L. Buck atrado genus, kurie koduoja stuburinius uoslės receptorius ir vėliau parodė, kaip kiekvienas uoslės neuronas siunčia po vieną vienintelį receptorį, kuris yra susijęs su uoslės svogūnėliu su nepaprasta specifika. Taip pat ji pademonstravo, kad aromatinė medžiaga yra atskleista kombinatorinio kodo receptoriu aktyvizacijos. Tyrinėtojai nustatė, kad tam, kad nustatyti skirtumą tarp kvapų jie naudoja1000 rūšių receptorių, kiekvinas iš kurių reaguoja į tam tikras molėkules. Šitų receptorių signalų kombinacija interpretojasi smegenyse kaip vienas iš kvapų. Nobelio premijos laureatais fizikos srityje tapo amerikiečiai David J. Gross, H.Davis Politzer ir Frank Wilczek. Jie yra apdovanuoti už „stipriosios sąveikos teorijos atradimą“. Mokslininkai savo darbą buvo publikavę jau net 1973 metais. Jie padarė tikra fizikos elementariųjų dalelių perversmą, kuris atvedė prie absoliučiai naujos teorijos atsiradimo – kvantinės chromodinamikos. Esmė jų atradimo yra tokia. Protonuose ir neironuose egzistuoja taip vadinamosios stiprios sąveikos tarp kvarkų – dalelių is kurių susidaro elementariosios dalelės. Atradimo autoriai matematiškai suformavo kvarkų elgesio modelį minimaliais atstumais vienas nuo kito. Taip jau atsitiko, kad kuo mažesnis yra tarp kvarkų atstumas, tuo silpnesnis jų „spalvotas krūvis“, vadinasi, esant vienas nuo kito tiesioginiu artumu, jie pradeda elgtis kaip savarankiškos dalelės. Ir atvirkščiai, kuo didesnis atstumas tarp kvarkų, tuo stipresnis tarp jų sąveikis. Šitas fenomenas gavo „asamptominės laisvės“ pavadinimą. Su kvantinės chromodinamikos teorijos pagalba fizikai sugebėjo paaiškinti, kodėl labai aukštų energijų, kvarkai elgiasi kaip savarankiškos dalelės, ir kodėl kiekviename protone ir neirone visada yra po tris kvarkus. Mokslininkų atradimas padėjo atlikti svarbų įnašą į Standartinį modelį, kuris aprašo fizinius reiškinius, sisijusius su elektromagnetinėmis silpnomis ir stipriomis sąveikomis. 2004 metų Nobelio premija chemijos srityje buvo paskyriama dviem Izraelio ir vienam Amerikos mokslininkams už baltymų tyrimus. Kaip yra paskelbta Nobelio komiteto saite, jiems pavyko atrasti vieną iš svarbiausių ciklinių procesų, vykstančių ląstelėje – ubikvitinas – baltymų skaldymasis.
Biochemikai Aaron Ciechanover ir Avram Hershko iš Izraelio technologijos istituto Chaifėje ir Irwin Rose iš Kalifornijos Universiteto Irvine atlikinėjo savo mokslo darbus net 1980-siais pradžioje. Jie atrado, kad ląstelė, rikdama defektinį baltymą, kuris yra prie sunaikinimo ribos, paženklina ji biocheminiu markeriu, susidėdančiu iš molekulės pavadinimu „ubikvitinas“, kuris dar yra vadinamas „ mirties bučiniu“. Ubikvitinas – tai polipeptidas, kuris susidėda iš 76 aminorūgščių. Jo pavadinimas kilęs iš lotynų kalbos, ubique – „visur“ ir reiškia „visur esantis“. Pažymėti „mirties bučinių“ ląstelės patenka į savotišką ląstelės „utilizacijos centrą“ – proteasomą, kur ir susiskaldo į juos susidarančius aminorūgščius, iš kurių vėliau sintezuoja nauji baltymai. Dabartyje laureatų darbų dėka mokslininkai suvokia kokiu būdu molekuliariniame lygyje dirba universalinė reguliatorinė ląstelės sistema, kuri vadovauja baltymų sintezei, DNR transliacijai, genų transkripcijai ir „kokybės kontrolei“ vėl sintezuotų baltymų. Be to, šis atradimas leido paaiškinti imuninio ląstelių atsakymo mechanizmą. Esant ląstelės kontaktui su bakterija arba kitai gresmei, joje aktyvizuojasi specialus baltymas – „transkripcijos faktroius“. Jis aktyvizuoja „miegančius“ genus, atsakančius už sintezę biologiškai-aktyvios medžiagos, apsaugančių ląstelių. Po savo funkcijos atlikimo šis baltymas taikosi ubikvitinu ir susiskaldo. Tokiu būdu, imuninis ląstelės atsakymas į infekciją baigiasi. Darbo klaida šiame procese priveda prie rimtų ligų, taip pat prie autoimuninės reakcijos arba net gi vėžio. Literatūros srityje Nobelio premija priskyriama jau minėtai Austrijos rašytojai Elfrydei Jelinek (Elfriede Jelinek),, kuri Vienoje duodama intervių žurnalistams, paskelbė, kad būtent dėl sveikatos sitrikimų negalės nuvykti į ceremoniją, nes serga „ socialinę fobija“. Vietoj Jelinek premija galės atsiimti jos leidėjas. Elfrydės nuomone, ji nenusipelno šio apdovanojimo. „ Aš greičiausiai jaučiu nusivilimą, negu džiaugsmą,“ – pasisakė rašytoja, – „Niekada net ne drįsau pagalvoti, kad kada nors busiu paskelbta Nobelio premijos laureate, geriau jau šita premija būtų priskirta kitam Austrijos rašytojui – Peteru Xandcke“.
E. Jelinek tapo įžymi Europoje 1983 metais, kai parašė iš dalies autobiografiška romaną „Pianistė“ todėl ji buvo paskelbta įvairiausių apdovanojimų laureate, taip pat už dramaturginius kūrinius. Remiantis šios knygos siužetu buvo nufilmuotas filmas, apdovanotas Gran-pri Kanų kinofestivalio 2001 metais. Ekonomikos srityje Nobelio premija atiteko norvegui Finnui Kydland ir amerikiečiui Edwardui Prescott už darbus atliktus dinamiškojoje makroekonomikoje. Kaip skelbia Nobelio komiteto saitas, ji atiteko už jų įnašą tyrinėjime apie tai kokią įtaką turi laiko faktorius ekonominiai politikai ir už tyrinėjimą apie judesių jėgas versliniuose cikluose. F. Kydland iš Karnegio-Melono Universiteto Pitsburge ir Kalifonijos universiteto Santa-Barbaroje, kaip ir E. Prescott – jo kolega iš Arizonos universiteto Tempėje – tapo įžymus ne tik dėl darbų makroekonominiuosiuose analyzuose, bet ir dėl praktinės veiklos – išnagrinėjimo fiskalinės ir monėtarinės politikos daugybei šalių. Šių ekonomistų darbai padėjo paaiškinti kodėl gali vystytis aukšta infliacija, nepaisant to, kad vyriausybės monitarinės politikos tikslas yra – kainų stabilizacija. Busimos ekonominės politikos atžvilgiu, tai yra susiję su laukimo efektu. Pavyzdžiui, jeigu ateityje žmonės laukia mokesčių didėjimo, tai jie pradeda mažiau kaupti pinigus, o jeigu laukiamas emisionins įnašas ekonomikoje, todėl vėliau padidėja ifliacija, tai reiškia kad tenka padidinti kainas ir darbo užmokesčius. Ankščiau dėl panašių problemų atsiradimo kaltino neteisingus sprendimus, tačiau Kydland ir Prescott parodė, kad jos atsiranda nuo strategiškai ekonominių ir politinių klaidų. Todėl jų mokslo tyrinėjimas tapo reformos pagrindu įvairių šalių centraliniuose bankuose. Prie laureatų nuopelnų yra priskirtas taip pat verslo ciklų teorijos suvienijimas su ekonominio augimo teorija. Ankstesnis verslo ciklo modelis visada naudojo tradicinius sąryšius tarp pagrindinių makroekonominių permainų. Bet su pokyčiais ekonominiuose reikalavimuose 1970-asiais metais šitie modeliai nustojo aiškinę klostančiosius įvykius. Kydland ir Prescott sukūrė verslo-ciklų pagrindą šiuolaikiniams modeliams. Kuris atrodo maždaug taip: visuminis rezultatas daugybės sprendinių, kurius priima individualūs namų ūkiai ir firmos, atžvilgiu būsimu vartojimo dydžiu, investiciju ir darbo jėgos aprūpinimu.
Laureatai gavo 10 milijonų Švedijos kronų (apie 1 milijoną ir 500 tūks. dolerių) ir aukso medalius bei diplomus. Kas liečia taiką pasaulyje, tai Nobelis dėl nežinomos priežasties nutarė, kad Norvegijos parlamento penkių asmenų komitetas skirtų penktą premiją – Taikos premiją. Alfredas Nobelis taip pat tiksliai neįvardijo kas turi gauti Taikos premiją, tačiau pateikė taisykles, kuriomis vadovaudamasis komitetas turi parinkti kandidatą premijai. Jis nurodė, kad Taikos premija turi būti skiriama asmeniui, kuris deda pastangas dėl tautų taikaus sambūvio. Vadovaudamasis šia nuostata Norvegijos parlamento Nobelio komitetas 1969 metais Taikos premiją paskyrė Tarptautinei darbo organizacijai. Ant pagrindinio TDO pastato Ženevoje kertinio akmens yra parašyta: “Si vis pacem, cole justitiam” – jeigu trokštate taikos, vadovaukitės teisingumu. O 2004-asiais metais, Pasaulio Nobelio premija, tai yra – taikos premija gavo 64 metų Kenijos ekologė Vangari Maatai „už jos įnašą į pastovų brendimą, demokratiją ir pasaulio veiklą“. Maatai aktyviai pasisakė prieš būvusį reakcioninį režimą Kenijoje, tokių būdų patraukdama dėmesį tarptautinėje arenoje į besiklostančią situaciją šalyje. Prieš pora metų Vangari net su didele persvara laimėjo rinkimuose prieš valdomos partijos parlamente atstovą. O vėliau prezidentas net paskyrė ją aplinkos ministro padėjėja. 1977 metais Vangari Maatai buvo viena iš pagrindinių visuomeninio judėjimo įkūrėju, kuris vadinasi „Žalia juosta“ («Green Belt Movement»). Ši organizacija dabar veikia net visame Afrikos kontinente. Per 25-erius metus jos dalyviai, daugiausiai moterys, pasodino daugiau kaip 20 milijonų medžių. Nes organizacija užsiima Kenijos sunaikintų medžių atkurimu. Nobelio komiteto pranėšime yra rašoma, kad būtent V. Maatai veiklos dėka pavyko pristabdyti Afrikos medžių pavirtima į dykumą. Nes ji aktyviai kovojo už Kenijos demokratijos įkūrimą, be to dirbo ir ekologijos srityje. Vangari tai pirmoji moteris gavusi mokslo laipsnį centrinėje ir vakarinėje Afrikos dalyje, taip pat pirmoji moteris vadovaujanti universiteto fakultetui, be to 11-ata moteris gavusi Nobelio premija, per jos egzistavimą.
Visi pripažįsta nepaneigiamą faktą, kad Nobelio premijos, skiriamos už pasiekimus įvairiose mokslo srityse, yra savotiškas indikatorius, rodantis apie mokslo lygį ir išsivystymą įvairiose valstybėse. Taigi, dabar pasaulyje tarp gyvų Nobelio premijos laureatų yra 74 fizikai, 54 chemikai, 66 biologai, 26 ekonomistai. Iš viso – 220 žmonių, kurie pagrįstai vadinami pasaulio mokslo superelitu. Pagal valstybes, kuriose gyvena ir dirba Nobelio premijų laureatai fizikos srityje, be konkurencijos, pirmauja Jungtinės Amerikos Valstijos – 52 laureatai, Šveicarijoje – septyni, Prancūzijoje – trys, po du mokslininkus – Nyderlanduose, Anglijoje, Vokietijoje, Danijoje ir Rusijoje, po vieną – Švedijoje ir Japonijoje. Pagal mokslo sritis: chemijos srityje – 35 laureatai. Iš jų penki – JAV, keturi – Vokietijoje, trys – Anglijoje, po du – Japonijoje, Šveicarijoje ir Izraelyje, po vieną – Danijoje, Nyderlanduose ir Kanadoje. Biologijos mokslas turi 50 laureatų. Jungtinėse Valstijose, Anglijoje – septyni, Vokietijoje – trys, po du – Prancūzijoje, Šveicarijoje ir Švedijoje. Ekonomikoje – 21 JAV, trys – Anglijoje, po vieną – Vokietijoje ir Prancūzijoje. Iš viso Nobelio premijų lygio mokslininkų yra dvylikoje valstybių. Čia be konkurencijos pirmauja JAV – 158 (72 proc. visų laureatų), Anglija (16; 7 proc.), Vokietija (11; 5 proc.), Šveicarija (11; 5 proc.), Prancūzija (7; 3 proc.), Japonija (4; 2 proc.), Švedija (3; 1,3 proc.), Danija (3; 1,3 proc.), Rusija (2; 1 proc.), Nyderlandai (2; 1 proc.), Izraelis (2; 1 proc.), Kanada (1; 0,5 proc.). JAV, Anglija, Vokietija ir Prancūzija turi visų mokslo sričių laureatų. Šis, atrodytų, sausų skaičių sąrašas labai iškalbingas, turint galvoje tai, kad Nobelio premijos mokslo srityje nei konjunktūriniais, nei politiniais sumetimais niekada neskiriamos. Kad ir kaip žiūrėtume, tačiau labiausiai krenta į akis absoliutus JAV dominavimas visose, be išimties, mokslo srityse. Kuo tai būtų galima paaiškinti, yra įvairiausių nuomonių. Tačiau net didžiausi JAV nedraugai pripažįsta, jog toks tiesiog monopolinis JAV pirmavimas yra galingos valstybinės strategijos rezultatas. Visos JAV vyriausybės ir prezidentai nuolat siekė ir siekia, kad JAV visada būtų pirmaujanti pasaulio mokslo ir technikos progreso lyderė. Pasak vieno švedų mokslininko, JAV galybė – ne pirmavimas gamyboje, kurią amerikiečiai pastaruoju metu sėkmingai perkelia į Indiją ar Kiniją, ne finansinė galia, dargi ne galingiausia ir geriausia bei moderniausiai apginkluota armija, o nuolatinis mokslinis progresas. Šioje srityje Jungtinės Valstijos sugebėjo tapti absoliučia ir nepralenkiama lydere ir visiškai nesirengia užleisti tos pozicijos. Šiuo metu visi pripažįsta, jog tas, kas tvirtai pirmauja pasaulio moksle, tas ir valdo pasaulį.