SELINGAS

F.W.J Schellingas. Žmogaus laisvės filosofija.
Esė

Įvadas

Friedrichas Vilhelmas Josephas Schellingas (1775-1854) buvo labai anksti subrendusio proto mąstytojas. Jo filosofija pirmiausia yra perėjimas prie Dievo pažinimo; jis remiasi Kanto, o po to Fichte‘s filosofija. Reikšmingiausi Schellingo darbai buvo sukurti dar jaunystėje. Vėliau jo kūrybinis potencialas silpnėjo, nes jis liguistai pavydėjo jį pranokusiam Hegeliui ir nukrypo į teologiją.
Paskyręs savo gyvenimą filosofijai, Schellingas ėmėsi kurti tokią pažinimo sistemą, kuri paaiškintų būtį ir visą jos pilnatvę kaip absoliutus žinojimas. Schellingui, kaip ir daugeliui filosofų, svarbiausias dalykas yra viisko pradžia, kuri gal būt yra „Aš“ savimonė, absoliuti dvasia ar pagaliau asmenybiškas Dievas , apreiškęs šį pasaulį kaip savo kūrinį. Dėl tokios minčių raidos Schellingas į filosofiją įėjo kai „tapatybės“ filosofas.

„Žmogaus laisvės filosofija“

Pagal Schellingą, laisvė yra kaip visos esinijos bruožas ir net pati esmė. Laisvė yra gėrio ir blogio, pasireiškiančio ne tik žmoguje, bet ištisoje esinijoje, galimybė. Laisvės, gėrio ir blogio galimybės, šaknys glūdi neišmatuojamoje Dievo gelmėje, o žmogaus laisvė yra tik tos gelmės išsiveržimas į paviršių. Tai, kas yra laisva egzistuoja Dieve irr atvirkščiai.
Schellingas sako, kad vienintelė galima proto sistema yra panteizmas. Žmones į panteizmą pastūmėja laisvės jausmas. Panteizmas yra dieviškumas. Visi daiktai ir viskas, kas mus supa yra tapatinama su Dievu. Mano manymu, tai reiškia, kad protu mes turime suvokti, kad Dievas yr

ra visur. Gal žmogus, norėdamas susitapatinti su Dievas, siekdamas tobulybės, jaučia laisvę. Schellingas rašo: „ Tik žmogus yra Dieve ir kaip tik tuo buvimu jis pajėgus lasvei“
Dievas Schellingui yra gyvenimas, meilė ir asmuo. Jis yra gyvasis Dievas, jame turi glūdėti tikrąjį gyvastingumą sudarantys pradai, o tas tikras gyvastingumas yra dinamiška šviesos ir tamsos, gyvenimo ir mirties, gėrio ir blogio, būties ir nebūties dermė. Dievas yra dviejų pradų – kuriančiojo ir naikinančiojo, būties ir nebūties vienybė. Kadangi žmogus ir gamta yra iškylantys iš Dievo gelmės, tai jie irgi turi abu šituos pradus – būties ir nebūties, šviesųjį ir tamsųjį. Tačiau tai, kas Dieve ir gamtoje susilieja į vieną, žmoguje gali atsiskirti. Kadangi Dievas yra pats egzistuojantis, yra pats savaime, tai jis gyvena grynoje šviesoje. O viisų kitų Dievo kūrinių paveldas yra tamsa. Blogis nėra pats tamsusis pagrindas, blogis atsiranda tada, kai žmogus laisvės aktu pasirenka tamsųjį pagrindą ir nukreipia jį prieš meilės ir šviesos pradą. Dvasia tamsos ir šviesos pradų yra nevaržoma. Ji yra viršesnė už šviesą, nes gamtoje ji iškyla virš šviesos ir tamsos prado vienovės. Blogį sudaro dviejų pradų – šviesos ir tamsos – nesantaika, tai gėrį sudaro visų tų pradų visiška santarvė. Blogio teigiamybė – tiek, kiek ji yra teigiamybė – gėris. Dėl to jis niekad ne
eišnyksta. Mūsų laikų gamtos filosofija pirmiausia nustatė mokslinį skirtumą tarp esybės, egzistuojančios savaime, ir esybės, sudarančios tik egzistencijos pagrindą. Ir nors šis skyrimas sudaro puikiausią pagrindą gamtos nuo Dievo atskirti, tai netrukdė absoliutinti ją Dievo ir gamtos maišymu. Skyrimas yra pagrįstas šiais aiškinimais:
Kadangi iki Dievo ar Dieve nėra nieko, tai jo egzistencijos pagrindas turi būti jame pačiame. Tas Dievo egzistavimo pagrindas, kuri yra Dieve, nėra Dievo egzistencinė prasmė, nes tai tik jo egzistavimo pagrindas. Dievas turi vidinį savo egzistencijos pagrindą, kuris eina pirma jo taip egzistuojančio. Bet taip pat Dievas yra pirmesnioji pagrindo dalis, nes pagrindas savaime nebūtų įmanomas, jeigu Dievas neegzistuotų iš veiksmo.
Taip pat prie tokio skirimo veda samprotavimas apie daiktus. Daiktai tapti Dieve negali, kadangi jie nuo jo labai skiriasi. O kad jie būtų nuo Dievo atskirti, jų tapsmo pagrindas turi būti kitoks negu Dievas. Tad daiktų pagrindą sudaro tai, kas yra Dievo egzistencijos pagrindas.
Ką gi kalba apie valią? Schellingas teigia, kad žmogaus valios iškilimas yra blogis. Į žmogaus valią reikia žiūrėti kaip į gyvų jėgų sąjungą. Kol toji valia neišardo vienovės su universalia valia, tol jėgos išlaiko dievišką pusiausvyrą. Bet jei tik toji valia pasitraukia iš centro kaip jai priklausančios vietos, išyra ir jėgų sąjunga, vietoje sąjungos pradeda viešpatauti da
alinė valia, kuri sugeba suvienyti ir pajungti sau jėgų ir todėl dalinė valia turi siekti iš atsiskyrusių viena nuo kitos jėgų, turi formuoti savo atskirą gyvenimą – melo gyvenimą, kadangi nėra pirminių pradų santykio. Valia, pagal Schellingą, siekia gėrio visuotinybėje it reikalauja tobulybės, kurios maksimumas yra Dievas.
Dievas yra gyvenimas, o ne tik būtis. Taigi kiekvienas gyvenimas turi savo likimą, jis paklūsta kančiai ir tapsmui. Vadinasi tam Dievas pasidavė savanoriškai jau tada, kai norėdamas tapti asmenybe, atskyrė šviesos ir tamso pradus.

Gamtos filosofija. Gamtos filosofija yra ne kas kitą, o mąstantis gamtos traktavimas. Gamta nėra vien priemonė žmogaus tikslams pasiekti. Schellingas užuot užsiėmęs gamtos metafizika, siekia pagauti gamtos sąvoka. Gamtą jis vadina negyvu, sustingusiu intelektu. Jis Dievo – kadangi Dievas kaip begalinė įžvalga pats save padaro pagrindu – esmę apibrėžia kaip gamtą, ir taip gamta tampa negatyviu momentu Dieve, kadangi intelektas it mąstymas egzistuoja tik kaip kokios nors būties priešybė. Schellingui rūpėjo harmoninga žmogaus ir gamtos pusiausvyra. Dievas gamtą priima būtent per žmogų.
Schellingas manė, kad organiškuose procesuose pasireiškia tikra daiktų prigimtis. Jis kovojo su mechanistinėmis teorijomis, kurios neigė atskirų gyvybės reiškinių būvimą. Jis neigė grynai mechanistinių procesų egzistavimą. Jis ne tik gynė organinių jėgų būvimą, bet savo pažiūrose į gamtą tvirtino, jog neįmanoma, kad gr

reta organinių jėgų egzistuotų mechanistinės jėgos. Tik gyva būtybes jis laikė normaliais gamtos kūriniais, o neorganinius kūnus aiškino kaip gamtos vystimosi rezultatą. Vadinasi, Schellingo filosofijoje įveikiamas gamtos pasaulio, kaip reiškinio, ir laisvės pasaulio, suvokiamo protu, priešpastatymas. Į šias abi sferas jis žiūri kaip į besivystančią iš vieningo prado, absoliutinę subjekto ir objekto tapatybę. Tai – absoliučioji tapatybė, kurios negalima rasti stebimoje realybėje. Iš absoliučios tapatybės gali būti išvesta visa stebimoji pasaulio realybė. Šiame procese gamta nenustoja būti dvasiška: gamta yra matoma dvasia, o dvasia yra nematoma gamta.
Schellingas gamtoje ieškojo gamtos kūrinių atsiradimo tapsmą. Šį procesą jis laikė „gamtos vidumi“. Jis gamtą suprato kaip gyvą ir kuriančiąją jėgą. Schellingas ieškojo absoliuto, kuris pranoktų materiją.

Iš to galima suprasti, iš kur, pagal Schellingą, atsiranda daiktų įvairovė. Ji atsiranda iš to, kad pirminė būties tapatybė suskyla į priešybes. Tą prieštaringumą jis matė visuose gamtos reiškiniuose. Jei gamtoje pastebėdavo kokią nors veikiančią jėgą, ten pat tuojau rasdavo tą, priešingą jėgą.
Išvados
Schellingo nuopelnas yra tas, kad jis, kad jis savo gamtos filosofijoje atskleidė dvasios formas gamtoje. Jo filosofijoje yra užsiimama turiniu, tuo, kas tikra, ir tai suvokiama kaip konkretu. Mąstymas pats sau yra laisvas, savyje konkretus. Schellingas suteikė idealizmui naują pavidalą, jis grindė idealizmą intuicija ir jausmu. Schellingo gamtos filosofija ir tapatybės filosofija yra objektyvus idealizmas.
Jo laisvės samprata, mano nuomone, yra susijusi su visadieviškumu. Dievas, atvirkščiai nei laisvė, yra visa ko galimybė.

Naudota literatūra:
1. F.W.J. Schelling. Žmogaus laisvės filosofija,- V., 1995
2. Aleksandras Jasmontas. Filosofavimo pamatai ir pavyzdžiai,- V., 1999
3. Wladyslaw Tatarkiewicz. Filosofijos istorija II,- V., 2002

Leave a Comment