AsteroidaiAsteroids
Mažosios planetos, mažesni už planetas Saulės sistemos kūnai, elipsinėmis orbitomis skriejantys aplink Saulę, arti pagrindinės Saulės sistemos plokštumos. Skersmuo 1-1000 km. Daugiausia (95%) asteroidų skrieja tarp Marso ir Jupiterio orbitų. Jų periodai yra tarp 3 ir 6 m. Kai kurie asteroidai turi kitokias orbitas ir priklauso kelioms grupėms: Žemės orbitą kertantys asteroidai (Amūro, Apolono ir Atenės grupės), asteroidai skriejantys Jupiterio orbita – Trojėnai, asteroidai su afeliais už Saturno ir Urano orbitų (kentaurai) ir kt. Didesnieji asteroidai susikondensavo iš proplanetinės medžiagos, mažesnieji yra jų irimo produktai. Iki 1988 sukataloguota ~5500 asteroidų. Jų bendra masė lygi 1.1•1022 kg (~15% Mėnulio masės). 120 asteroidų yra didesni už 130 km ir 10 – didesni už 250 km. Didžiausi asteroidai: Cerera, Paladė, Vesta, Higėja, Eunomija, Junona.
Pavojingi asteroidaiVis daugėja pranešimų apie arti Žemės pralekiančius asteroidus. JAV artimų Žemei asteroidų ir kometų paieškų centras “Linear” Niu Meksiko valstijoje š.m. kovo 12 d. aptiko tolstantį 70 m skersmens asteroidą EM7, kuris prieš 4 dienas buvo praskriejęs 460 000 km nuo Žemės. Tai truputį toliau nei vidutinis Mėnulio nuotolis – 384 000 kilometrų. Birželio 14 d. panašiai pasielgė maždaug tokio pat dydžio asteroidas, pavadintas MN. Šį kartą jis praskriejo tik už 120 000 km nuo Žemės, t.y. tris kartus arčiau negu Mėnulis. Per visą asteroidų stebėjimo istoriją, kuri trunka 200 metų, atrasti tik šeši kūnai, praskrieję arčiau Mėnulio. Liepos 21 d. pro Žemę pralėkė dar stambesnis asteroidas NY40. Jo skersmuo – apie 500-800 metrų. Šį kartą atstumas buvo kiek didesnis už Mėnulio – 526 000 km.Negana to, liepos mėnesį Anglijos žiniasklaida paskelbė sensaciją, kad 2 km skersmens asteroidas NTZ, atrastas liepos 9 d., 2019 m. vasario 1 d. gali smogti į Žemę. Tik po kelių dienų, patikslinus asteroido orbitą, paaiškėjo, kad susidūrimo nebus, nebent tai įvyks po 40 metų…
Kas gi vyksta? Nejau Žemė pastaraisiais metais tapo kosminių uolų taikiniu?Įvairiausių dydžių asteroidai zuja aplink Saulę jau 4,5 milijardo metų. Dauguma jų skrieja beveik apskritomis orbitomis vadinamąja asteroidų juosta, esančia tarp Marso ir Jupiterio planetų orbitų. Ten iki šiol atrasta jau daugiau nei 20 000 objektų, kurių dydžiai nuo 960 km (asteroidas Cerera) iki kelių kilometrų. Kuo asteroidai mažesni, tuo jų daugiau. Neseniai nustatyta, kad asteroidų juostoje yra 700 000 kūnų, kurių skersmenys yra 1 km arba didesni. Mažesni nei 1 km skersmens asteroidai dažnai vadinami meteoroidais. Tačiau ši riba grynai sąlyginė – yra nuoseklus perėjimas nuo asteroidų prie meteoroidų.Asteroidų juosta skriejantys kūnai nepriartėja prie Žemės arčiau nei iki 250 mln. km, taigi jokio pavojaus mums nesukelia. Tačiau yra keli procentai asteroidų, kurių orbitų periheliai (artimiausi Saulei orbitų taškai) yra ties Žemės orbita arba net arčiau Saulės. Tokie asteroidai kada nors ateityje gali susidurti su Žeme. Skiriamos Apolono, Amūro ir Atono asteroidų grupės. Apolono grupės asteroidų periheliai yra ties Veneros ar Merkurijaus orbita, o afeliai (tolimiausi nuo Saulės orbitų taškai) – netoli asteroidų juostos. Iki 2001 m. atrasta apie 650 šios grupės asteroidų. Amūro grupės asteroidų periheliai yra ties Žemės orbita, o afeliai siekia asteroidų juostą. Žinoma apie 670 tokių asteroidų. Pagaliau Atono grupei priklauso asteroidai, kurių afeliai yra netoli Žemės orbitos, o periheliai – Žemės orbitos viduje, jų apskriejimo aplink Saulę periodai trumpesni už 1 metus. Atono grupei priklauso apie 120 žinomų asteroidų. Dėl planetų gravitacijos bei Saulės spinduliavimo įtakos artimų Žemei asteroidų orbitos pamažu keičiasi ir ilgainiui jie gali susidurti su Žeme.Į Žemės atmosferą be paliovos krinta tarpplanetine erdve skrajojantys įvairaus dydžio meteoroidai. Žirnio dydžio ir mažesni meteoroidai paprastai sudega 140-160 km aukštyje – tai visiems žinomi meteoritai. Kelių ar kelių dešimčių gramų masės meteoroidai irgi sudega atmosferoje, tik gerokai žemiau – 60-110 km aukštyje. Jie sužimba labai ryškiai, juda gerokai lėčiau ir vadinami bolidais. Dar didesnės masės meteoroidai įsminga giliai į tankius atmosferos sluoksnius, kartais sprogsta ir ant Žemės paviršiaus nukrinta meteoritų kruša. Dauguma asteroidų ir meteoroidų yra akmeniniai, tačiau pasitaiko ir geležinių. Akmeniniai meteoroidai atmosferoje dažniausiai sprogsta ir subyra į smulkesnius gabalus. Geležiniai meteoroidai yra daug stipresni. Kartais Žemės paviršių pasiekia kelių tonų masės gabalas.Beveik kasmet į atmosferą įlekia 5-10 m skersmens (maždaug Anykščių Puntuko dydžio) meteoroidai. Jie sprogsta kokių 20 km aukštyje. Sprogimo energija (apie 10 000 t trotilo) prilygsta branduolinei bombai, kuri 1945 m. sunaikino Japonijos miestą Hirosimą. Daugumą tokių sprogimų atmosferoje registruoja JAV priešraketinės gynybos sistemos palydovai. Naujausias toks sprogimas buvo šių metų birželio pradžioje virš Viduržemio jūros.Kuo didesni meteoroidai, tuo jų mažiau pasitaiko tarpplanetinėje erdvėje ir jie rečiau susiduria su Žeme. Pavyzdžiui, 50-100 m skersmens kūnai įlekia į atmosferą tik kartą per šimtmetį. Žinomiausias maždaug 50 m skersmens objektas nukrito 1908 m. Sibire, Akmeningosios Tunguskos upės baseine. Meteoroidas sprogo 8 km aukštyje. Sprogimas, kurio galia buvo lygi 15 mln. t trotilo, buvo girdimas už 1000 km nuo įvykio vietos. Taigos medžiai buvo išversti 2000 km2 plote. Smūginė banga atmosferoje nusirito per visą Žemės rutulį.Kiek mažesni meteoroidai krito 1930 m. virš Amazonės džiunglių ir 1940 m. virš Centrinės Azijos negyvenamų vietovių. Gerai ištyrinėtas vadinamasis Arizonos krateris JAV. Jo skersmuo 1,2 km, gylis 180 metrų. Krateris susidarė prieš 25 000 metų kritus apie 70 m skersmens geležiniam meteoroidui.Dar retesni yra kelių šimtų metrų ar kelių kilometrų skersmens asteroidai. Tačiau jie yra pavojingiausi, nes gali sukelti pasaulinę katastrofą. Ypač pavojingi didesni nei 1 km skersmens asteroidai, kurių smūgis ir sprogimas prilygsta maždaug 1 mln. megatonų trotilo. Šio sprogimo išdava – visos Žemės klimato pokytis. Išmestos į stratosferą dulkės apgaubia visą planetą, jos nepraleidžia Saulės spindulių. Dėl to krinta temperatūra, masiškai žūva augalija ir gyvūnija. Jei asteroidas kristų į vandenyną, milžiniška potvynio banga nušluotų didelius žemynų plotus. Klimatas būtų pakeistas šimtmečius.Kad Žemė yra bombarduojama iš kosmoso, liudija mūsų planetos palydovas Mėnulis. Visas jo paviršius yra nusėtas smūginių kraterių, susidariusių krintant įvairiausio dydžio meteoroidams. Tas pat būtų matoma ir Žemės paviršiuje, jeigu ne nuolatinė atmosferos procesų sukelta erozija ir tektoniniai procesai.Taigi Žemė apšaudoma iš kosminės erdvės per visą jos geologinę istoriją, trunkančią 4,5 mlrd. metų. Ypač daug kosminių kūnų krito per pirmąjį 0,5 mlrd. metų, kai Saulės sistemoje buvo gausu planetų susidarymo liekanų. Pačioje Žemėje randama įvairaus amžiaus kraterių, tik juos nelengva atpažinti, nes per ilgą geologinę istoriją jie buvo apkloti nuosėdinėmis uolienomis. Tokie seni meteoroidiniai krateriai vadinami astroblemomis, o tai reiškia “žvaigždžių žaizdos”. Iš viso Žemėje žinoma apie 100 astroblemų. Vienas didžiausių yra Popigajaus krateris šiauriniame Sibire, jo skersmuo apie 100 kilometrų. Dar didesnis yra Čiksulubo krateris prie Jukatano pusiasalio kranto (Meksika) – jo skersmuo apie 180 kilometrų. Lietuvoje žinomi 5 km skersmens Mizarų (Lazdijų rajonas, ties Nemunu) ir 8 km skersmens Veprių (Ukmergės rajonas) krateriai. Juos kadaise paliko maždaug 300 m skersmens asteroidai.Bet grįžkime prie milžiniško Čiksulubo kraterio Meksikoje. Šį kraterį atrasti buvo ne taip paprasta, nes jo šiaurinė pusė slypi po Meksikos įlankos vandeniu. Įtarimą sukėlė didelis reto elemento iridžio kiekis Jukatano apylinkėse. Šis elementas aptinkamas meteorituose ir meteoritinėse dulkėse. Matuodami iridžio kiekį Žemės uolienose, mokslininkai nustato, kokiu greičiu senovės vandenynų dugne ir Žemės paviršiuje rinkosi nuosėdos. Buvo aptikta, kad iridžio kiekis labai padidėjęs nuosėdose, kurių amžius 65 mln. metų. Apskaičiuota, kad tokį iridžio kiekį galėjo atnešti iš kosminės erdvės apie 10 km skersmens asteroidas. 1991 m. pagaliau atrasta kita šio įvykio pasekmė – minėtasis krateris Jukatano pusiasalyje. Kraterio dydis patvirtina ankstesnę išvadą, kad jį išmušė apie 10 km dydžio asteroidas, kurio sprogimo energija buvo 100 mln. megatonų, t.y. daugiau nei 5 mlrd. branduolinių bombų, tokių kaip ta, kuri sunaikino Hirosimą. Dabar neabejojama, kad šis asteroidas buvo dinozaurų žudikas, nes maždaug tuo metu, prieš 65 mln. metų, visoje Žemėje staiga išnyko didieji ropliai ir daugybė kitų gyvūnijos rūšių.Manoma, kad Čiksulubo asteroidas trenkėsi į seklią jūrą ir sprogo. Sprogimas išmetė į atmosferą uolienų masę, kuri net 100 kartų buvo didesnė už paties asteroido masę. Dalis šių uolienų nukrito atgal į paviršių, o dalis dulkėmis pasklido po atmosferą aplink visą Žemės rutulį. Dulkės užtemdė Saulę, net ir dieną buvo tamsu kaip naktį. Liovėsi augalų fotosintezė, o tai sumažino maisto kiekį gyvūnams. Visoje Žemėje krito temperatūra ir prasidėjo ilgus metus trunkanti žiema. Dėl pasikeitusio klimato ir maisto stokos žuvo visi dinozaurai ir daug kitų gyvūnijos ir augalijos rūšių.Manoma, kad Čiksulubo dydžio asteroidas pataiko į Žemę bent kartą per 100 mln. metų ar dar rečiau. Tačiau ir mažesni asteroidai gali pridaryti aibę nelaimių. Manoma, kad ir 1 km skersmens asteroidas, kurio masė yra tik 1/1000 dinozaurų žudiko masės, gali sukelti pasaulinio masto katastrofą. Tokio dydžio asteroidų , skriejančių pavojingomis orbitomis, yra maždaug 1100. Manoma, kad tokie asteroidai susiduria su Žeme kartą per 4000-8000 metų. Taigi kilometrinio asteroido smūgio į Žemę tikimybė maža, bet nelygi nuliui. Kitaip tariant, vienas iš šių asteroidų per artimiausius tūkstantmečius smogs į Žemę ir bandys sunaikinti civilizaciją. Kada tai bus – sunku pasakyti. Astronomai yra suregistravę ir apskaičiavę orbitas maždaug 600 pavojingų asteroidų. Jų skriejimas nuolatos sekamas, kelis dešimtmečius į priekį apskaičiuoti jų prasilenkimai su Žeme. Tačiau dar mažiausiai 500 pavojingų asteroidų nėra aptikti. Kol kas neturime žinių, ar kuris iš jų nepasipainios Žemei ant kelio artimiausiais metais ar dešimtmečiais.Keliose šalyse vykdomos programos visiems pavojingiems asteroidams suregistruoti. Daugiausia šia kryptimi dirbama JAV, kur veikia 6 specialios astronomų grupės, stebinčios dangų kiekvieną giedrą naktį. Tai “Linear” observatorija Niu Meksiko valstijoje (priklauso Masačiūsetso technologijos institutui), “Loneos” grupė Lovelo observatorijoje Arizonoje, dvi “Neat” grupės Havajų salose ir Palomaro observatorijoje ir dvi “Spacewatch” grupės Kit Pyko observatorijoje Arizonoje. Daugiausia naujų asteroidų atranda “Linear” observatorija, naudojanti du 1 m skersmens teleskopus. Per 2001 metus čia atrasta 317 asteroidų. Asteroidų paieškos darbus finansuoja JAV nacionalinė aeronautikos ir kosminės erdvės tyrimo administracija (NASA), kiekvienais metais tam skirianti po 3,5 mln. dolerių. Manoma, kad visi didesni nei 1 km skersmens pavojingi asteroidai bus surasti iki 2008 metų.Kuriami planai mažesnių asteroidų paieškai. Tam tikslui reikia gerokai didesnių ir brangesnių teleskopų. Norint sugaudyti visus 300 m skersmens objektus reikėtų bent 8 m skersmens teleskopo, kuris be paliovos turėtų veikti keliolika metų. Toks teleskopas kainuotų 180 mln. dolerių, o paskui jo darbui užtikrinti reikėtų po 20 mln. dolerių per metus. Taigi asteroidai yra brangus užsiėmimas.Yra dar viena pavojingų Žemei kosminių objektų kategorija – kometoidai. Pagal dydžius kometoidai panašūs į nedidelius asteroidus – jų skersmenys yra nuo kelių iki keliasdešimt kilometrų. Tačiau skiriasi jų sudėtis. Kometoidai susideda iš sušalusių dujų, dulkių ir nedidelių akmenų, taigi jie yra palyginti purūs ir trapūs kūnai. Dauguma kometoidų skrieja aplink Saulę labai ištįsusiomis orbitomis, kurių afeliai yra daug toliau nei tolimiausia planeta Plutonas. Kai kometoidas priartėja prie Saulės arčiau nei Jupiterio orbita, sušalusios dujos (metanas, cianas, amoniakas, vanduo ir kt.) ima sparčiai garuoti, kometoidą apsupa dujų skraistė. Kometoidas su skraiste ir uodega matomas iš toli ir vadinamas kometa. Kai toks kūnas priartėja prie Saulės iki atstumo, kuris tik du kartus didesnis už Žemės ir Saulės atstumą, Saulės vėjas ir spinduliai išstumia iš kometos skraistės dalį dujų ir dulkių – jos sudaro vieną ar kelias uodegas, nutįsusias per milijonus kilometrų.Žemės susidūrimas su kometoidu yra ne mažiau pavojingas negu su asteroidu. Visi mes buvome liudininkai, kai 1994 m. į Jupiterio planetą krito suskilusios Šūmeikerio-Levio kometos gabalai, palikdami didžiules juodas dėmes. Kometoido sudėtyje yra daug nuodingų medžiagų, kurios smūgio metu gali išgaruoti ir užnuodyti visą Žemės atmosferą. Be to, kometoidų pavojus negali būti iš anksto numatytas. Šie kūnai nuolatos traukia link Saulės iš įvairiausių pusių, ir Žemė bet kada gali pasitaikyti jų kelyje. Kometa gali būti pastebėta ne anksčiau kaip likus 1 metams iki tokio susidūrimo. Taigi liktų labai mažai laiko imtis kokių nors apsaugos ar gynybos priemonių. Laimė, kad tikimybė susidurti su kometoidu yra gerokai mažesnė negu su artimu asteroidu.Kai visi artimi Žemei pavojingi asteroidai bus suregistruoti ir apskaičiuotos tikslios jų orbitos aplink Saulę, bus galima numatyti jų judėjimą ateityje dešimtis ir šimtus metų. Gali paaiškėti, kad vienas iš jų tokiais metais tokią dieną smogs į Žemę. Kuo anksčiau apie tai sužinosime, tuo geriau. Bus galima mobilizuoti visas pasaulio mokslininkų jėgas ir techniką, kad pavojus būtų likviduotas. Kokios yra galimybės apsiginti nuo asteroidų ar kometoidų?Bene vienintelė priemonė apsiginti nuo artėjančio kometoido yra bandymas jį susprogdinti. Pasitikti kosminio atėjūno turėtų būti pasiųsta raketų eskadra su galingiausiais branduoliniais užtaisais. Kadangi kometoidai purūs, yra viltis juos suskaldyti į mažesnius gniužulus. Tačiau jei tų gniužulų spiečius vis vien kristų į Žemę, mums būtų maža paguoda. Reikalingi ilgi ir kantrūs bandymai sprogdinant pro šalį pralekiančius nepavojingus kometoidus.Asteroidų atveju kai kas yra paprasčiau, o kai kas ir sudėtingiau. Paprasčiau yra tai, kad apie artėjantį susidūrimą žinosime gerokai iš anksto ir turėsime daug laiko jam pasirengti. Be to, pavojingas asteroidas prieš susidurdamas dar daug kartų praskries arti Žemės ir bus galimybė išbandyti įvairias priemones jo orbitai pakeisti. Sudėtingiau yra todėl, kad akmeninį ar geležinį asteroidą susprogdinti daug sunkiau negu ledo luitą kometoidą.Iki šiol pasiūlyta įvairių idėjų, kaip pakeisti asteroido orbitą, kad jis nesusidurtų su žeme. Be branduolinių raketų ir sprogimų dar siūloma ant asteroido įrengti raketinius variklius arba Saulės vėjo genamas bures, nudažyti vieną asteroido pusę baltai ar juodai. Siūlome ir skaitytojui pasukti galvą ir išrasti dar geresnį būdą, kuris nors truputėlį pakeistų asteroido greitį ir jo orbitą. Sakoma, kad lašas po lašo ir akmenį pratašo. Per daugelį metų asteroido greitį tereikia pakeisti vos keliais centimetrais per sekundę ir to gali užtekti susidūrimui išvengti.Prieš keletą metų ir Lietuvos astronomai įsijungė į asteroidų paieškas bei pavojingų Žemei objektų stebėjimus. 2001 m. K.Černis, V.Laugalys ir K.Zdanavičius Molėtų observatorijoje atrado pirmąjį nežinomą apie 3 km skersmens asteroidą. Vėliau atrasta dar keletas naujų objektų. K.Černis pirmasis pasaulyje yra atradęs keliolika kometų. Šiuo metu Molėtų observatorija įsigijo modernią skaitmeninio fotografavimo CCD kamerą, kuri duos galimybę dar aktyviau prisidėti prie pavojingų dangaus kūnų paieškos ir sekimo.Meteorai ir meteoritai
Meteorus, arba krintančiąsias žvaigždes, šiaurės pusrutulyje geriausia stebėti rugpjūčio mėnesį. Tai greitai judantys šviesūs taškeliai, dažnai su švytinčiomis uodegomis, kurios atsiranda kažkokiems objektams judant dangaus skliautu. Krintančiosios žvaigždės žinomos nuo senų senovės, bet jų prigimtis paaiškėjo tik XIX a. pradžioje.Meteoritų ne tiek daug kaip meteorų. Tai skirtingi dalykai. Meteoritas – tai ne didžiulis meteoras; jų išvaizda nieko bendro neturi su kometomis, nors krintantys stambūs meteoritai ir turi panašias kaip kometų uodegas. Meteoritai veikiausiai yra kometų branduolių ar asteroidų skeveldros.
Greitosios dalelėsMeteorą sukelia maža (mažesnė net už smėlio kruopelyte) dalelė (meteorinis kūnas), skriejantis aplink Saulę. Jį galima pamatyti tik tada, kai dalelė įskrieja į Žemės atmosferos išorinius sluoksnius, skriejimo greitis gali siekti 72 km/s. Meteorinį kūną veikia didžiulė oro molekulių trintis, nuo kurios jis suyra gerokai anksčiau, negu spėja pasiekti Žemės paviršių. Danguje matomas šviesus brūkšnys yra ne krintančio meteorinio kūno požymis, o atmosferos, kurią jis skrodžia, reakcija.Meteorai yra dviejų pagrindinių rūšių: jie sudaro meteorų srautus ir būna sporadiniai, arba atsitiktiniai. Pastarieji gali blykstelti bet kada ir bet kurioje dangaus vietoje. O meteorų srautai susiję su kometomis. Pavyzdžiui, garsusis Leonidų srautas, į kurį Žemė patenka lapkričio mėnesį, yra susijęs su blyškia periodine Templio kometa: jam priklausantys meteoriniai kūnai juda ta pačia orbita kaip minėta kometa. Sakoma, kad meteorai yra kometų pažertos skeveldros. Gal tai skamba pernelyg suprastintai, bet tvirtai nustatyta, kad periodinė Bielos kometa suiro ir jos vietoje atsirado meteorų srautas. Neabejojama, kad skriejanti erdvėje kometa palieka paskui save meteorinės medžiagos.
Meteorų srauto intensyvumas matuojamas meteorų skaičiumi per valandą. Labiausiai patikimas yra kasmetinis Perseidų srautas, kurio intensyvumas lygus maždaug 70. Į šį skaičių neįskaitomi meteorai, nematomi plika akimi, taigi meteorinių kūnų yra gerokai daugiau. Pernelyg maži ir negalintys sukelti švytėjimo meteoriniai kūnai vadinami mikrometeorais; jų yra labai daug.Nors pavieniai meteorų srauto kūnai skrieja erdve lygiagrečiais keliais, atrodo, kad jie išlekia iš vieno konkretaus dangaus skliauto taško. Šis taškas vadinamas radiantu. Tai šiek tiek primena reginį į autostradą nuo tilto: lygiagrečios kelkraščių linijos horizonte sueina į vieną tašką, kurį galima vadinti kelkraščio linijų radiantu. Lapkričio mėnesį lyjančių Leonidų radiantas yra Liūto žvaigždyne, rugpjūčio Perseidų – Persėjo žvaigždyne ir t. t.Reguliarūs kasmetiniai meteorų lietūsMeteorų lietūs pasikartoja kasmet. Tai Kvadrantidai (sausio l-6 d., maksimumas 3-4 d.), Lyridai (balandžio 19-24 d.)
Eta Akvaridai (gegužės l-8 d., susiję su garsiąja Halio kometa), Perseidai (liepos 25-rugpjūčio 18 d.), Orionidai (spalio 16- 26 d.), Tauridai (spalio 20-lapkričio 30 d.), pietiniai Fenikidai (gruodžio 4-5 d.), Geminidai (gruodžio 7-15 d.), Ursidai (gruodžio 17-24 d.), Leonidai, kurių maksimumas būna lapkričio 17 d., mažiau reguliarūs, nes meteoriniai kūnai nėra vienodai pasklidę visame kometos kelyje, o lekioja pulkais. Stiprų meteorų lietų galima pamatyti tik tada, kai Žemė patenka į tankų meteorinių kūnų telkinį.
MeteoritaiStambus meteorinis kūnas, įskriejęs į planetos atmosferą, gali pasiekti jos paviršių nesuiręs. Nukritęs į Žemę, toks kūnas arba jo skeveldros vadinami meteoritais. Jie būna kelių rūšių: aerolitai, arba akmeniniai meteoritai, ir siderolitai, arba akmeniniai geležiniai meteoritai. Yra įvairių tarpinių tipų. Išėsdinus meteorito paviršių rūgštimis, randama būdingų struktūros piešinių, vadinamų Vidmanšteteno figūromis.
Meteoritus žmonės žinojo prieš daug šimtmečių. Pavyzdžiui, Mekos Šventasis akmuo yra meteoritas, tiktai jo kosmine kilme ilgai abejota. Kai 1795 m. 25 kg sveriantis meteoritas nukritoJorkšyre, iš pradžių manyta, kad tai Islandijoje veikusio vulkano išsviestas akmuo. Pagaliau 1803 m., kai L’Eglio miestelyje Prancūzijoje nukrito iškart keli meteoritai, žinomas astronomas Žanas Batistas Bio (1774-1862) įrodė, kad šie akmenys iš tikrųjų nukrito iš dangaus. Didžiausias meteoritas eksponuojamas Niujorko Heideno planetariume. Jis sveria 31 toną. Laimei, dideli meteoritai krinta retai. Geriausi tokio meteorito atvykimo pavyzdžiai – meteoritinis krateris Arizonoje (JAV), vadinamas Velnio Kanjonu, ir Vulf Kriko krateris Australijoje.KometosPro teleskopus Saulės sistemoje galima pamatyti ir labai keisto pavidalo, su uodegomis, mažų asteroidų dydžio dangaus šviesulių, vadinamų kometomis (gr. kometes aster — uodeguota žvaigždė). Priartėjusios prie Žemės per keletą dešimtųjų astronominių vienetų (astronominiu vienetu vadinamas atstumas, lygus vidutiniam Žemės centro nuotoliui nuo Saulės centro; sutrumpintai žymimas av; jo skaitinė vertė lygi 149 597 870 km), jos matomos ir plika akimi.Pastebėtos naujos kometos pavadinamos jų atradėjo pavarde ir pažymimos atradimo metais bei eilės numeriu. Kometų yra atradę ir Lietuvos astronomai. 1980 m. liepos 31 d. pirmieji kometą pastebėjo Vilniaus universiteto studentai Kazimieras Černis ir Jovaras Petrauskas. Ši kometa buvo pavadinta Černio-Petrausko kometa. K. Černis vėliau atrado dar dvi kometas. Šiuo metu yra žinoma maždaug tūkstantis kometų. Spėjama, kad 50000 astronominių vienetų atstumu aplink Saulę jų gali būti net keli milijonai.Kometos skrieja aplink Saulę įvairiomis orbitomis. Tos kometos, kurių apskriejimo periodas yra trumpesnis nei 200 metų, vadinamos trumpaperiodėmis, o kurių periodas ilgesnis — ilgaperiodėmis ar net vienkartinėmis. Kas 76 metai prie Žemės grįžta Halio kometa, kinų metraščiuose aprašyta dar 239 m. pr. Kr. Paskutinį kartą iš Žemės ji buvo matoma 1986 metais. Dažniausias Žemės aplinkos svečias yra Enkės kometa, pasirodanti kas 3,3 metų. Astronomams ji žinoma nuo 1786 metų. Didesnė dalis matomų kometų yra ilgaperiodės ar vienkartinės.
Kometą sudaro branduolys, galva ir uodega. Branduolys yra 1 – 50 km skersmens vientisas luistas, susidedantis iš negaruojančių silikatų, metalų dulkių ir sušalusių į ledą lengvai garuojančių medžiagų: vandens, amoniako, metano, anglies dioksido, diciano ir kt.Prie Saulės artėjančios kometos branduolys pradeda garuoti. Aplink jį susidaro didelė dujų skraistė, vadinama kometos galva (jos skersmuo kartais siekia net 50 000 km), ir nuo Saulės nukreipta uodega. Kometos uodegą kreipia Saulės vėjas (iš Saulės vainiko į visas puses srūvanti plazma) ir šviesos slėgis. Kometos galvos skersmuo palankiomis sąlygomis gali siekti net 1 – 2 milijonus kilometrų, o uodega ištįsti iki dešimčių ar šimtų milijonų kilometrų.Kometos švyti jų atspindėta saulės šviesa. Skraistės ir uodegos dujos, gavusios saulės spindulių energijos, ima spinduliuoti pačios.Pralėkdama pro Saulę, kometa netenka maždaug 0,2—0,5 % savo masės. Uodegos medžiaga negrįžta į branduolį ir išsisklaido kosminėje erdvėje.Ar pavojinga Žemei susidurti su kometa? Be abejo, tačiau tokia tikimybė yra labai maža. Kai kuriais skaičiavimais, tai galėtų įvykti vieną kartą per 100 000 metų. Dažniau pasitaiko atvejų, kai Žemė patenka į kometos uodegą. 1910 m. pro Halio kometos uodegą pranėrusiai Žemei nieko neatsitiko. Manoma, kad parabolinės kometos patenka į Saulės sistemą iš sferinės formos Orto kometų debesies, gaubiančio Saulės sistemą 50000 – 200000 av nuotoliu nuo Saulės. Heilo – Bopo kometa (C/1995 O1) buvo viena šviesiausių praeito šimtemčio kometų. Skriedama beveik paraboline orbita su 89 laipsniu posvyriu į ekliptikos plokštumą, kometa praėjo per Erelį, Strėlę, Gulbę, Driežą, Andromedą ir Persėją ir nutolo į pietų hemisferą. Arčiausiai Saulės (perihelis) praskriejo 1997 balandžio 1 d 0,914 a.v. atstumu ir buvo 0,5 ryškio. Turėjo dvi uodegas – melyna joninė uodega buvo pasiekusi 15 laipsnių ilgį, gelsva dulkinė uodega buvo net 40 laipsnių ilgio. Kometos branduolys buvo apie 30 km skersmens. Kometa prie Saulės griš po 2400 metų.