Bermudų trikampis. Katastrofos, hipotezės, tyrimaiNetolimos praeities sensacija Bermudų trikampį galima vadinti netolimos praeities sensacija. Manoma, kad prieš 60–70 metų apie jį nebuvo daug žinoma. Įvairių šaltinių duomenimis, Bermudų trikampio bumas prasidėjo apie 1964 m., kai pasirodė straipsnis „The Deadly Bermuda Triangle“. Tai nebuvo pirmas straipsnis apie Bermudus, buvo jų ir anksčiau, tačiau tie, ankstesnieji, didesnio dėmesio nesulaukė. Kaip esminis lūžis minimi 1974 m., kai Charles Berlitzs išleido knygą „The Bermuda Triangle“. Knyga iškart tapo bestseleriu, manoma, jos tiražas buvo gerokai didesnis nei 20 milijonų. Šios knygos dėka Bermudų trikampis tapo milijonų žmonių domėjimosi objektu. Tačiau metais vėliau Amerikoje buvo išleista taip pat gerai žinoma, tik ne tokia populiari Larry Kusches knyga „The Bermuda Triangle Mystery — Solved“. Ji buvo tarsi atsakas Charles Berlitzs knygai. Larry Kusches Bermudų trikampio nemistifikavo, o stengėsi paneigti įvairias legendas ir mitus. Jis kur kas kruopščiau knaisiojosi po įvairiausius dokumentus ir išsiaiškino, kad kiti autoriai netiksliai pateikė faktus, o kai kurias katastrofų detales net prasimanė. Nuo 1964 m. apie du dešimtmečius straipsniais apie „paslaptingą“, „pavojingą“, „mirtiną“, „prakeiktą“, „neištirtą“ Atlanto vandenyno zoną buvo „prifarširuoti“ ir žurnalai, ir laikraščiai. Nuo spaudos žurnalistų neatsiliko ir kino kronikų kūrėjai. Apie Bermudus buvo susukta keliasdešimt filmų. Tokį ažiotažą iš dalies galima suprasti: tais laikais Bermudų trikampyje paslaptingas katastrofas patyrė ne vienas didelis laivas ir keliolika didelių lėktuvų.
Trikampio geografijaKlasikinio Bermudų trikampio, kurio viršūnės yra ties Bermudų salomis, Puerto Riku ir Majamiu, plotas yra apie 1 mln. kvadratinių kilometrų. Tai gan didelė Atlanto vandenyno teritorija, pasižyminti savitais ypatumais. Daugelis mokslininkų teigia, kad Bermudų trikampio vandenyno dugno reljefas yra gerai ištyrinėtas. Žinoma net tai, kas yra po vandenyno dugnu kelių kilometrų gylyje. Taip yra todėl, kad šiose vietose buvo padaryta daug gręžinių ir atlikta šimtai geologinių tyrimų. Manoma, kad šia prasme Bermudų trikampis yra viena iš labiausiai ištyrinėtų pasaulio vandenynų vietų. Tačiau tai netrukdo kurti įvairias legendas ir tam iš dalies padeda pats Bermudų trikampis. Esmė ta, kad tai iš ties „sudėtingas“ Atlanto vandenyno rajonas, kuriame yra ir milžiniškų seklumų, ir beprotiškai didelių gylių. Tai regionas, kuriame povandeninių srovių sistema itin sudėtinga, o atmosferos srautų cirkuliacija labai paini. Norint gerai suvokti, kas tai yra Bermudų trikampis, reikėtų bent populiariai aprašyti šios vandenyno dalies dugno geografiją, susidarančias vandens sroves, atmosferos srautų judėjimą, Sargaso jūrą ir t .t., tačiau net paviršutiniam aprašui nepakaktų ir pusės A–ZET puslapių.
Incidentai ir aukosBermudų trikampio populiarumą didina katastrofos. Štai trys banginiai, ant kurių laikosi liūdna Bermudų šlovė:1. Bermudų trikampyje paslaptingomis aplinkybėmis dingo neįtikėtinai daug lėktuvų ir laivų.2. Laivai ir lėktuvai dingdavo netikėtai. Dažnai nei lėktuvų ekipažo, nei laivų komandos nariai nepranešdavo apie kokius nors gedimus ir nesiųsdavo pavojaus signalo.3. Nepaisant visų pastangų, gana dažnai nei katastrofą patyrusių laivų, nei lėktuvų nuolaužos nebūdavo surastos.To visiškai pakanka, norint, kad bet koks pasaulio kampelis pelnytų prakeiktojo vardą. Šios trys įvykių grupės — dažniausiai cituojami Bermudų trikampio incidentai, bet jokiu būdu ne patys paslaptingiausi. Prie paslaptingiausių galima būtų priskirti šiuos:1. Kažkur vandenyne, Bermudų trikampyje, randamas sveikas, nepažeistas laivas, kuriame nėra nė vieno žmogaus.2. Lėktuvas, kirtęs Bermudų trikampį, staiga trumpam praranda ryšį su Žeme, o vėliau paaiškėja, kad visų lėktuve esančių žmonių laikrodžiai vėluoja tiek pat minučių, kiek ir buvo nutrūkęs ryšys su Žeme.Tokių ir kitokių paslaptingų įvykių yra ne vienas. Nors ir labai norėtume paneigti Bermudų trikampio fenomeną, vis tik reikia pripažinti, kad tai yra ta Atlanto vandenyno dalis, kurioje vyksta gana paslaptingi reiškiniai. Galbūt visa tai galima būtų paaiškinti unikaliomis gamtinėmis sąlygomis, o ne sieti su mistika? Deja, mokslas iki šiol negali paaiškinti, kas iš tikrųjų vyksta Bermudų trikampyje, nors atsakymo į šį klausimą ieško jau daug metų.
„Flight 19“1945 m. gruodžio 5 d. 14 val. 10 min. Skrydis „Flight 19“. Penki kariniai vienmotoriai bombonešiai–torpednešiai „TBM Avenger“ pakyla iš karinėms jūrų pajėgoms priklausančio Floridos oro uosto Fort Lauderdale. Kiekvieno lėktuvo ekipažą sudarė 3 žmonės, tik viename lėktuve skrido dviese. Nors daugelyje knygų teigiama, kad eskadrilės vadas ir visų lėktuvų pilotai buvo patyrę lakūnai, ore praleidę daug valandų, tačiau tai netiesa. Išskyrus eskadrilės vadą ir dar vieną ekipažo narį, visi kiti pilotai buvo kursantai. Nors aprašinėjant šį įvykį dažniausiai tvirtinama, kad skrydžio metu oras buvo idealus, tačiau tai taip pat netiesa — tankūs kamuoliniai debesys kabojo 2 500 pėdų aukštyje, vėjo greitis buvo apie 35 km/h, gūsiai siekė iki 55 km/h.
Iš apie 16 val. gautų radijo pranešimų bei perimtų pokalbių tarp eskadrilės vado ir lėktuvų pilotų buvo galima suprasti, kad eskadrilė pametė kursą ir pilotai nėra garantuoti, kad skrenda Floridos pakrantės link. Be to, eskadrilės vadas leido suprasti, kad jis nepasitiki savo kompaso parodymais ir nežino, kaip grįžti į bazę. Tačiau užfiksuotuose pilotų pokalbiuose panikos ženklų nebuvo, jautėsi tik nerimas dėl pamesto kurso. Vėliau ryšys dingo. 20 val. Žemėje visi suprato, kad nėra jokių vilčių išvysti lėktuvus, nes kaip tik tuo metu turėjo baigtis jų degalų atsargos. Apie šį skrydį pasaulis nieko nesužinojo, nes nebuvo rastos nė vieno lėktuvo nuolaužos. Bet tai ne viskas.Tą pačią gruodžio 5 d. 19 val. 30 min., kai skrydžio „Flight 19“ lėktuvams degalų liko tik pusvalandžiui, iš to paties Floridos oro uosto pakilo patrulinis lėktuvas „Martin Mariner“ su 13 žmonių ekipažu. „Martin Mariner“, kuris gali kilti ir leistis nuo vandens, skrydžio tikslas — surasti dingusią 5 lėktuvų eskadrilę. Iš pradžių viskas vyko sklandžiai, lėktuvas ir bazė palaikė ryšį, tačiau po kurio laiko ryšis nutrūko ir lėktuvas dingo. Yra versija, kad lėktuvas sprogo ore ir nukrito į jūrą. Vieno laivo, plaukusio tose vietose, kur turėjo skristi „Martin Mariner“, žurnale yra įrašas apie ore pastebėtą sprogimą. Be to, teigiama, kad daugelis Antrojo pasaulinio karo lakūnų dėl to, jog „Martin Mariner“ dažnai ore užsidegdavo, jį vadino „skraidančiu kanistru“. Šio lėktuvo nuolaužų taip pat niekas niekada nerado.„Rosalie“ ar „Rossini“Persikelkime šimtmečiu atgal, t. y. į 1840 metus. Tų metų įvykiai — tai viena pirmųjų žinomų legendų apie Bermudų trikampį. Tiesa, oficialiuose dokumentuose pirmasis laivas, dingęs Bermudų trikampyje, buvo „General Gates“. Manoma, kad jis nuskendo 1780 m. Po šešiasdešimties metų netoli Bahamų salų, Sargaso jūroje, buvo rastas dreifuojantis prancūzų laivas „Rosalie“. Laivas buvo visiškai sveikas, nepažeistas ir atrodė taip, tarsi komanda jį paliko prieš keletą valandų. Laivu vežtas krovinys taip pat nebuvo paliestas. Šią legendą norėję patvirtinti ar paneigti tyrinėtojai jokių dokumentų apie šį laivą nerado. Užtat rado įrašus apie kitą laivą — „Rossini“, kuris tuo pat metu plaukė tuo pačiu maršrutu. Šis laivas buvo užplaukęs ant seklumos, o jo įgula ir keleiviai išgelbėti. Manoma, kad kuriant legendą buvo supainioti laivų pavadinimai, o laivas atvirame vandenyne atsidūrė tuomet, kai potvynio metu seklumoje pakilo vanduo ir palankus vėjas burlaivį nuo jos nutraukė. Negi tai dar vienas nepalankių aplinkybių sutapimas?
Dar daugiau triukšmo sukėlė 1872 m. įvykiai, kai 800 km į vakarus nuo Gibraltaro buvo rastas laivas „Mary Celeste“. Apie jį buvo prirašyta šimtai straipsnių. „Mery Celeste“ taip pat buvo rastas sveikas ir tuščias. Krovinys neliestas, trūko tik gelbėjimo valčių. Kodėl įgula paliko laivą, spėliojama iki šiol. Skeptikų versija labai paprasta: esą jūreiviai kažkaip pateko prie romo statinių, prisigėrė ir nužudė kapitoną bei kitus aukštesnio rango pareigūnus. Tada sėdo į gelbėjimo valtis ir paliko laivą. Deja, tokia versija juokinga. Vidury vandenyno iš didelio nepažeisto laivo, kuriame maisto ir vandens atsargų buvo šešioms savaitėms, į gelbėjimo valtis persėsti galėjo tik tie, kurie troško nusižudyti.Tokių paslaptingų įvykių buvo tiek senais laikais, tiek kur kas vėliau, kai laivai tapo modernūs ir saugesni. Senesnius įvykius labai lengva apipinti legendomis, nes dokumentų išlikę nedaug, nėra kaip patikrinti įvairius faktus, nėra jokių liudytojų.Du milžiniški lėktuvai1963 m. iš vienos Floridoje esančios aviabazės pakilo du lėktuvai „KC–135“ ir pasuko Atlanto vandenyno link. „KC–135“ — tai karinis lėktuvo „Boeing 707“ variantas. Jie yra vadinami „stratotankeriais“ ir šių lėktuvų dėka naikintuvai ir bombonešiai ore gali pasipildyti degalų. Apie vidurdienį, kai lėktuvai nuo Majamio į šiaurės rytus buvo nutolę apie 1 200 km, į bazę iš lėktuvų atskriejo standartiniai radijo pranešimai. Ir tai buvo paskutinė žinia — lėktuvai dingo. Rajone, kuriame skrido lėktuvai, buvo rastos lėktuvo „KC–135“ nuolaužos. Kitą dieną maždaug 135 km atstumu nuo tos vietos buvo surastos ir kito lėktuvo nuolaužos. Oficiali informacija apie šią katastrofą nebuvo pateikta. Įvairaus rango karinių oro pajėgų pareigūnai tik gūžčiojo pečiais puse lūpų užsimindami, kad Bermudų trikampyje dedasi keisti dalykai. Tačiau toks atsakymas legendų griovėjų nepatenkino. Jie iš kažkur „iškapstė“ informaciją, esą kitoje vietoje buvo rastos ne lėktuvo nuolaužos, o sena buja ir rąstai, o pirmojoje vietoje buvo rasta abiem lėktuvams priklausančių nuolaužų. Todėl, jų manymu, katastrofa įvyko abiem lėktuvams susidūrus, atseit įrodymų yra pakankamai ir nereikia kurti kokių nors mistinių versijų. Tačiau kiekvienas žmogus, bent šiek tiek nutuokiantis apie aviaciją, gerai žino, kad skrydis — tai ne važinėjimas automobiliu. Tokie milžiniški lėktuvai kaip „KC–135“ ore negali daryti staigių posūkių, viražų, skrydžio metu jie nebūna viens kito taip arti kaip naikintuvai, be to, lėktuvų pilotai nuolat palaiko ryšį ir koordinuoja savo veiksmus, todėl kalbėti apie dviejų milžiniškų lėktuvų susidūrimo tikimybę reikėtų labai atsargiai.
Pats didžiausiasBermudų trikampio legendų griovėjai dažnai teigia, kad lėktuvų nuolaužos dažniausiai nerandamos todėl, kad per tą laiką, kol būdavo pradedamos paieškos, tos nuolaužos, kurios nenuskendo, galėjo būti srovių nuneštos toli nuo menamos katastrofos vietos. Tai logiška, tačiau kodėl po 1962 m. katastrofos, kai Bermudų trikampyje dingo lėktuvas „C–133 Cargomaster“, jūroje nieko nebuvo rasta. Esmė ta, kad lėktuvas „C–133“ yra pats didžiausias Amerikos karinių pajėgų lėktuvas. Tai transportinis lėktuvas, skirtas gabenti didžiulius krovinių kiekius tolimus atstumus. Tą lemtingą 1962 m. gegužės 27 dieną lėktuvas „C–133“ gabeno 25 t sveriantį krovinį, kurį sudarė dėžės, krepšiai, maišai, drabužiai, t. y. daiktai, kurie gerai laikosi vandens paviršiuje. Be to, lėktuve buvo apie 40 t degalų, kurių didžioji dalis nebuvo sunaudota. Jei lėktuvas nukrito, vandens paviršiuje turėjo būti didelė degalų dėmė, plaukioti įvairiausi krovinio daiktai. Deja, iškart po lėktuvo dingimo paieškas pradėjusi pakrančių tarnyba nieko nerado. Po pusantrų metų Bermudų trikampyje paslaptingomis aplinkybėmis dingo antras lėktuvas „C–133 Cargomaster“. Jis skrido tuo pačiu maršrutu ir, kad ir kaip keista, dingo toje pačioje vietoje kaip ir pirmasis. Negi tai vėl nepalankių aplinkybių sutapimas?
Kitas trikampisBermudų trikampis pasaulyje yra ne vienas. Jis turi savo antrininką kitoje Žemės rutulio pusėje, Ramiajame vandenyne. Ten taip pat yra milžiniška Ramiojo vandenyno akvatorija, vadinama Velnio jūra ir garsėjanti savo pavojingumu. Beje, kai kurie šaltiniai teigia, kad Velnio jūra taip pat yra trikampio formos ir išsidėsčiusi tiksliai kaip Bermudų trikampis. Tiesa, Bermudų trikampis yra garsesnis už Velnio jūrą, tačiau ne dėl to, kad jame įvyksta daugiau paslaptingų katastrofų. Tiesiog Bermudų trikampis yra prie pat JAV, todėl jis ir minimas dažniau.
Pabandykime panagrinėti kelias versijas, bandančias paaiškinti, kas vis dėlto vyksta tuose paslaptinguose regionuose.1 versija. Kosmoso tunelisFantastiška versija. Pagal ją Bermudų trikampis ir Velnio jūra yra glaudžiai susijusios. Kadangi šios teritorijos yra priešingose Žemės rutulio pusėse, per jas Žemės centru neva eina savotiškas tunelis, kuris į Kosmosą atiduoda ar iš jo pasiima energiją. Bermudų trikampis ir Velnio jūra yra du šio tunelio galai. Jei tikėti šia teorija, tai laivus skandina ir lėktuvus pradangina kažkokia milžiniška energija, sklindanti iš Žemės į Kosmosą arba, atvirkščiai, atkeliaujanti į Žemę iš Kosmoso. Deja, tokio paaiškinimo negali patvirtinti joks mokslas, o ir šios versijos šalininkai nelabai gali papasakoti, kokiu būdu Kosmosas naikina laivus, lėktuvus ir žmones.Lygiai taip pat sėkmingai galima būtų nagrinėti ir ateivių iš kosmoso, kurie grobia lėktuvus ir laivus, versiją, bet čia jos net neminėsiu, nes nesu matęs nė vieno ateivio ir nežinau, kaip jie atrodo.
2 versija. Amerikiečių eksperimentaiŠi versija, kurią labai mėgsta propaguoti senyvo amžiaus rusų rašytojėliai, teigia, kad Bermudų trikampis buvo slapto JAV ypatingo ginklo bandymų poligonas. Teigiama, kad prie slapto ginklo kūrimo prisidėjo ir A. Einšteinas bei K. Aljendė. Koks tai ginklas? Šios versijos autorių teigimu, tai buvo eksperimentai, turintys garantuoti Amerikos laivų ir lėktuvų nematomumą. Tuo tikslu aplink objektą (laivą arba lėktuvą) būdavo sudaromas įspūdingo dydžio elektromagnetinis burbulas, kuris turėjo suklaidinti radarus. Tačiau pradėję tyrimus amerikiečiai pamatė, kad laivą apskritai galima paversti nematomu, t. y. akimirksniu pernešti į kitą už kelių šimtų kilometrų esančią vietą. Toks reiškinys, kai daiktas akimirksniu perkeliamas iš vienos vietos į kitą, vadinamas teleportacija. Taigi jei tikėti šia versija, amerikiečiai jau seniai išmoko teleportacijos, tik visa tai laiko gilioje paslaptyje. Teigiama, kad jei laivą ar lėktuvą iš vienos vietos į kitą amerikiečiams pavykdavo perkelti, tai įgulos nariai teleportacijos neištverdavo — jie prarasdavo orientaciją, negalėdavo judėti, išprotėdavo. Aišku, ši versija taip pat iš fantastikos srities, bet užtat ji gali paaiškinti bet kokios katastrofos priežastį. Net ir tai, kur dingo keli šimtai litų, nuėjus į kelis barus.
3 versija. MagnetizmasBermudų trikampis yra viena iš dviejų vietų pasaulyje, kur kompaso rodyklė rodo tiksliai į šiaurę. Antroji vieta — netoli Japonijos esanti Velnio jūra. Visose kitose vandenynų vietose kompaso rodyklė rodo ne į geografinį Šiaurės polių, bet į magnetinį Šiaurės polių, kuris yra 900 km nuo geografinio poliaus. Kadangi poliai nesutampa, kai kuriose Žemės vietose kompaso rodyklė net 20 laipsnių kampu būna nukrypusi nuo geografinio Žemės poliaus. Prie Bermudų trikampyje esančios Floridos krantų kompaso rodyklė tiksliai rodo Šiaurės polių, nes žiūrint iš šios vietos magnetinis ir geografinis poliai yra vienoje linijoje. Keliaujant į rytus ir artėjant prie Bermudų salų, kompaso rodyklė nuo geografinio Šiaurės poliaus būna nukrypusi net 15 laipsnių. Ši versija galbūt ir paaiškina, kodėl pasiklydo reiso „Flight 9“ pilotai, tačiau nepaaiškina, kodėl skęsta laivai ir dingsta lėktuvai, kurių navigacijos priemonės kur kas modernesnės.Beje, kai kurių lėktuvų pilotai teigdavo, kad skrisdami pro Bermudų trikampį jie kartais negalėdavo orientuotis, nes kompaso rodyklė kaip pašėlusi sukdavosi ratu. Kai kurių laivų jūreiviai teigdavo, kad Bermudų trikampyje staiga nustodavo veikę įvairūs prietaisai. Visa tai bandoma paaiškinti įvairiomis magnetinio žemės lauko anomalijomis. Tačiau kas gali sukelti tokias anomalijas?Atlanto vandenyne kasmet įvyksta apie 50 000 povandeninių žemės drebėjimų. Jų epicentrai susikoncentravę ties didžiausiu mūsų planetos plutos lūžiu, kuris eina ir per Bermudų trikampį. Be to, čia labai daug veikiančių povandeninių ugnikalnių. Teigiama, kad Bermudų trikampyje aptikti didelio tankio elektros laukai, sukeliantys įvairių prietaisų trukdžius, be to, 1977 m. Bermudų trikampyje buvo užfiksuota viena iš didžiausių magnetinių anomalijų. Pastebėta, kad daugiausia katastrofų Bermudų trikampyje įvyko maksimalaus žemės plutos lūžio išsiplėtimo metu.
4 versija. InfragarsasEksperimentai patvirtina, kad intensyvus infragarsas, kurio žmogus negirdi, gali pakenkti jo vidaus organams. Mūsų vidaus organai jautrūs 8–12 Hz virpesiams. Galingi tokio dažnio virpesiai skrandyje, širdyje ir plaučiuose gali sukelti rezonansą, dėl kurio vidaus organai gali pradėti vibruoti, sukeldami stiprų skausmą. Eksperimentai parodė, kad dėl labai intensyvaus 7 Hz garso gali sustoti širdis. Infragarso poveikis žmogaus psichikai sukelia paniką, siaubą, neviltį.
Stiprų infragarsą gali sukelti laivo drebėjimas, atsiradęs dėl kur nors vandenyno dugne vykstančio žemės drebėjimo. Specialistai teigia, kad kai dėl vandenyne vykstančio žemės drebėjimo laivas pradeda vibruoti, įgula paprastai mano, kad užplaukė ant seklumos ar minos. Po vandeniu vykstančio žemės drebėjimo smūgiai neretai kartojasi vienas po kito, todėl toks žemės drebėjimas gali būti jūreivių žūties priežastis, nes jų vidaus organai paprasčiausiai negali ištverti galingo infragarso. Manoma, kad kai kurie laivai gali būti puikūs infragarso rezonatoriai ir gerokai sustiprinti iš jūros gelmių sklindančius virpesius. Ši hipotezė paaiškina tuos atvejus, kai jūroje būdavo randami nepažeisti laivai, kuriuos paliko įgula (poveikis psichikai), ir tuos atvejus, kai būdavo randami laivai, kurių visi įgulos nariai būdavo žuvę (pažeisti vidaus organai). Tačiau ši hipotezė nepaaiškina nė vienos lėktuvo katastrofos.5 versija. Metanas ir eterisPačią naujausią versiją neseniai paskelbė žurnalas „New Scientist“. Pagal ją, laivų katastrofos siejamos su staiga pasikeitusiu vandens tankiu. Pasak mokslininkų, Bermudų trikampyje laivai netikėtai skęsdavo dėl gausybės metano burbuliukų. Milžiniškas metano burbuliukų kiekis kyla į vandens paviršių, vandens tankis staiga sumažėja, laivas netenka plūdrumo ir nuskęsta.Šią hipotezę neseniai eksperimentais patikrinę fizikai gavo naujus įrodymus. Metanas susidaro tuose vandens telkinio plotuose, kur vandenyje nėra deguonies. Dalis jo yra jūros dugne kristalohidratų (kietų junginių su vandeniu) pavidalu. Kai sąlygos pasikeičia (povandeninis žemės drebėjimas, ugnikalnio išsiveržimas), metanas išsilaisvina ir virsta dujomis. Kai kurie mokslininkai iškėlė hipotezę, kad kartais metanas išsilaisvina tokiais milžiniškais kiekiais, kad į metano burbulų zoną patekęs laivas kaip mat nuskęsta. Montere esančio Karinių jūrų pajėgų mokyklos tyrinėtojas Bruce Denardo nusprendė šią hipotezę patikrinti, nes iš pirmo žvilgsnio ji prieštarauja sveikam protui, juk daug kas mano, kad į viršų kylantys burbuliukai ir jų sukeltas vandens sluoksnių judėjimas turėtų ne skandinti, o kelti laivą aukštyn. Tikrindami hipotezę eksperimentatoriai į vandenį įleisdavo rutulį, kurio plūdrumas buvo toks, kad rutulys vos vos laikydavosi vandens paviršiuje, ir iš apačios paleisdavo oro srovę, kuri sukeldavo šimtus burbuliukų. Kai tik oro burbuliukai pasiekdavo rutulį, šis iš karto nuskęsdavo. Ši versija paaiškina kai kurių gyvų likusių katastrofų liudytojų pasakojimus, apie staigų ir netikėtą laivo skendimą, be to, paaiškina tai, kodėl skęstantys laivai nespėdavo pasiųsti S.O.S. signalo. Dabar belieka išsiaiškinti, ar gali vandenyne susikaupti toks dujų burbuliukų kiekis. Rod Ailendo karinio jūrų koledžo tyrinėtojas Mickle Stumborg mano, kad jei toks efektas gamtoje natūraliai neįmanomas, jį galima išprovokuoti. Pasak jo, tą padaryti gali povandeniniai laivai.
O kaip su lėktuvų katastrofomis? Jiems yra panaši teorija, tik susijusi ne su metano dujomis, o su eteriu. Rusų akademikas Anatolijus Černiajevas mano, kad katastrofos vyksta ten, kur yra didelė iš žemės plutos lūžio vietų besiskverbiančio eterio koncentracija. Vandenynų akvatorijoese isiveržęs eteris nuo dugno iki vandens paviršiaus vandeniu nukeliauja kelis kilometrus. Pasiekęs vandens paviršių jis esą atmosferoje sugeba sudaryti gigantišką vakuumo zoną, kurios tūris — dešimtys kubinių kilometrų. Eterio sudarytos vakuumo zonos veikia ir pilotus. Daugelis praranda orientaciją, elgiasi neadekvačiai ar apskritai „atsijungia“. O susidaręs vakuumas nesugeba išlaikyti lėktuvų.EpilogasTai tiek apie versijas, kurių yra kur kas daugiau. Tačiau dėl vietos stokos jų visų panagrinėti negalėjome. Ar pasidarė nors kiek aiškiau? Įtariu, kad ne. Pernelyg daug neatskleistų reiškinių, paslapčių, pernelyg viskas supainiota ir neištirta. Bermudų trikampis ir toliau lieka vienas paslaptingiausių pasaulio kampelių, kurio fenomeno nei storiausios knygos, nei sudėtingiausi moksliniai išvedžiojimai nesugeba paaiškinti.