marsas

Marsas yra ketvirtoji Saulės sistemos planeta. Tai artimiausia Žemei išorinė planeta. Aukštaičiai ją vadina Saulės dukra Žiezdre. Rausva, kraują primenanti spalva lėmė jos vardo susiejimą su kruvinuoju karo dievu Marsu.

Marso para šiek tiek ilgesnė už Žemės parą. Jo ašies pokrypis į orbitos plokštumą panašus į Žemės ašies pokrypį. Taigi Marse keičiasi metų laikai. Kadangi Marsas yra apie 1,52 karto toliau nuo Saulės negu Žemė ir mažesnis jo skriejimo orbita greitis, tai metai jame yra ilgesni ir lygūs apie 1,8809 žemės metų.

Marsas turi labai reetą atmosferą, kurios slėgis 170 kartų mažesnis už žemės. Ją sudaro anglies dioksidas (95%), azotas (2,5%), argonas (1,5%) nedidelis kiekis deguonies ir vandens garų. Temperatūra Marse labai svyruoja: ties pusiauju ji būna iki -103C naktį ir 17C dieną. Tai susiję su reta atmosfera, dėl kurios nėra šiltnamio reiškinio. Vidutinė temperatūra siekia vos -63C.

Kaip ir Žemės, Marso pietų ašigalis atsisukęs į saulę. Marso klimatui šis reiškinys turi didesnę įtaką negu Žemės orams, nes Marso orbita labiau ištęsta. Dėl to pietų pusrutulyje, palyginti su šiaurės pusrutuliu, ryyškesnis klimato kontrastai: vasaros karštos ir trumpos, o žiemos ilgesnės ir šaltesnės. Ties Marso pusiauju vasaros vidurdienį temperatūra gali pakilti iki 16C ir aukščiau.

Marso paviršiuje nėra skysto vandens, tačiau baltos jos ašigalių kepurės veikiausiai sudarytos iš vandens ledo su ta

am tikra sušalusio anglies dvideginio sauso ledo priemaiša. Ašigalių kepurių dydis kinta priklausomai nuo metų laikų; Kai kepurės didžiausios, jas galima pamatyti pro teleskopą.

Nustačius, kad tamsios Marso paviršiaus dėmės negali būti jūros, kilo mintis, jog tai yra augmenijos plotai žemumose. Automatinėms stotims nusileidus Marse ir atsiuntus į Žemę jo paviršiaus nuotraukas, buvo nustatyta, kad rusvą Marso paviršiaus spalvą lemia geležies oksidas (rūdys) . Jokių gyvybės požymių kol kas nerasta. Planetos atmosferoje pučia vėjai, dažnos dulkių audros. Marso magnetinis laukas yra net 1000 kartų silpnesnis už Žemės magnetinį lauką.

Jau pirmosios kosminio aparato „ Marineris-4“ nuotraukos parodė, kad Marse yra kraterių, o stočiai priartėjus prie planetos ir perdavus aiškesnes nuotraukas, galutinai paaiškėjo paviršiaus pobūdis. Užuot buvęs lygus, Marsas pasirodė esąs grublėtas, įvairios vietos smarkiai skiriasi.
Upių senvagės irr išdžiuvę ežerai liudija, kad kažkada Marse būta daug vandens.

Marso pabviršius kur kas įvairesnis negu Mėnulio. Jau sudarytas Marso paviršiaus žemėlapis, kuriame visas Marso paviršius yra padalytas į 30 geometriškai taisiklingų rajonų. Stambiausi paviršiaus objektai vadinami mokslininkų, mažesni –Žemės miestų vardais. Marse yra Gusevo ( XIX a. Vilniaus astronomo) ir Alytaus krateriai.

Marsas turi du nedidelis, pailgus, netaisiklingos formos gamtinius palydovus: 28km ilgio Fobą ( gr. Phobos – baimė) ir 16 km ilgio Deimą ( gr. Deimos- siaubas).

Marso amžius beveik toks pat kaip ir Žemės (
apie 4,7 milijardo metų) jo tūris ir masė yra tiek daug mažesni, kad jis evoliucionavo sparčiau.

Palankiausias laikas skrieti į Marsą būna kas 25-26 mėnesiai, kai Marsas atsiduria opozicijoje. Pagal vieną JAV projektą, atidėtą dėl pernelyg didelios kainos, dar šiame amžiuje buvo planuota ekspedicija į Marsą. Du kosminiai laivai, varomi atominiu kuru, kiekvienas 82,3 m ilgio, galėtų gabenti po šešis žmones. Astronautai turėtų apskrieti Saulę ir pasiekti erdvės tašką, kuriame po 9 mėnesių nuo starto būtų Marsas. 80 parų jie skrietų aplink Marsą, per tą laiką po tris astronautus iš kiekvieno laivo nusileistų į planetos paviršių. Didžiulė tokio skrydžio kaina ( 1969 m. Duomenimis 80 milijardų dolerių) sudėtinga technika ir ilga trukmė lemia, kad šiame amžiuje pilotuojančių skrydžių į marsą nebus.

Leave a Comment