zmogaus vertingumo saprata

PLANAS:

I.Ivadine dalis .Apmastymai apie krikšcionybe ir krikšcioniška filosofija.

II.Destymas:

1.Meiles itaka.

2.Dievo vieta vertybiu sampratoje.

3.Kancia – pagrindinis žmogiškosios egzistencijos faktas.

4.Žmogaus vertinimas – jo vieta pasaulyje.

5.”Krikšcionis skiriasi nuo nekrikšcionio”-taip teigia J.Girnius.

6.Kas yra nuodeme?

7.Kuo pagarista laime?
III.Kokia krikšcioniška žmogaus vertingumo samprata? – lieka atviru klausimu.

KOKIA ŽMOGAUS VERTINGUMO SAMPRATA?

Kas yra žmogus begalybeje, amžinybeje. Dulkele? “Dulke buvai, dulke ir pavirsi.” Bet žmogus privalo gyventi ir ta savo trumpa gyvenimo tarpsni nugyventi kuo naudingiau.

Krikšcionybe susijusi su Dievu.Ar yra Dievas?Ar imanoma irodyti jo buvima? Irodymai išplaukia iš priežasties ir iš padarinio, “jeigu koks noors padarinys yra mums aiškesnis už priežasti, tai mes esame priversti suvokti priežasti per padarini.Juk galima irodyti bet kokio padarinio priežasti, nes jeigu padarinys priklauso nuo priežasties, tai butina, kad priežastis butu anksciau už padarini”.Dievo buvimas mums irodomas “remiantis padariniais kurie yra prieinami musu pažinimui.Pažinimas priklauso tik nuo paties žmogaus, jo sugebejimo priimti, analizuoti supanti pasauli.

Pagal Šv. Toma Akvinieti irodyti ar Dievas yra galima penkiais budais.”Pirmasis ir aiškesnis budas išplaukia iš judejimo supratimo.Kai kas šiame pasaulyje juda.Taciau visa, kas juda, yrra judinama kieno nors kito.<.> Tas, kas judina viska turi galia, potencija, bet jokio daikto potencijos negalima paversti veiksmu kitaip, kaip tik tam tikros veikiancios buties deka”.

“Antrasis budas išplaukia iš veikianciosios priežasties.Mat pojuciais suvokiamuose dalykuose mes randame veikianciuju priežasciu eile. &l

lt;.> Trecias budas išplaukia išgalimybes ir butinybes supratimo. <.> Ketvirtas – iš skirtingu laipsniu, kurie pastebimi daiktuose, supratimo.Vadinasi, yra kažkas, kas pasireiškia kaip visu egzistuojanciu dalyku gerumo ir tobulumo priežastis.Ja vadiname Dievu. <.> Penktas budas išplaukia iš daiktu valdymo supratimo.Taigi yra kažkokia protinga butybe, kuri visa, kas egzistuoja gamtoje, nukreipia i tam tikra tiksla“.Tai Dievas, jo galybe ir rustumas. Krikšcionybe taip supranta Dieva, o krikšcioniška filosofija bando nagrineti žmogaus santyki su Dievu ir visu žmogu supanciu pasauliu.

Iš kur krikšcioniška filosofija? Ar ji nekildinama iš žmogiškosios buties, asmenybes, doroves ir vertybiu problematikos poziciju? Vertybiu pasaulis ivairus. “I klausima, ar iš tikruju yra toks pasaulis, koki ji isivaizduoju, negaliu atsakyti nieko pagrista, nieko kas iškiltu virš visu abejoniu, išskyrus štaika: neabejotinai ir tikrai tuuriu tas konkrecias pareigas, kurios man yra pareigos tam tikru objektu atžvilgiu ir tam tikruose objektuose”. Kokie objektai vertingi, pagal ka, kokiais principais remiantis mes skirstome vertybes? Vienas tas pats daiktas ar reiškinys vienam vertingas, kitam – ne. Kas pasakys, kur tas atskaitos taškas, pagal kuri lygindami galime pasakyti, tai vertinga ar ne? Viskas pasaulyje mus vercia abejoti ir nesvarbu ar tu lekštas, ar viska matantis filosofas. Abejone veda prie teisingumo ieškojimo, nors absoliucios tiesos nera ir buti negali, taciau abejone ve
ercia mastyti. Kas gali žmogui, mastytojui sukliudyti “atskleisti naujus faktus ir tiesas – tas, kurios neatitinka iš anksto susikurtos sistemos. Butina klausyti galingo ivairiagarsio buties balso ir atskleisti jame vis naujas dimensijas”. Žmogus, problemos “sprendejas, privalo buti “atviras” buties problemoms”, jas suvokti ne tik mastymu, bet ir iracionaliu išgyvenimu.

Koks musu supratimas apie tai, kas duota? Mes savo pojuciais, jutimu jauciam, kad kažkas yra, bet negalime paaiškinti, todel sugalvojame ivairias dogmas, žmogaus mastyma varžancius dalykus: isakymus, nuostatas, ugdome asmenybeje nuolanku tikejima, nereikalaujanti galvojimo.

Žmogus narve – kokia gali buti vertingumo samprata? “Esminis žmogiškos buties bruožas yra gebejimas pažinti, išgyventi vertybes, pasiduoti ju ivairiapusiškam poveikiui.<.> Žmogus kaip samoninga ir laisva esybe, ir yra asmenybe – vieninga, substanciali butis, “pasaulis sau”. Savo buties pilnatve asmenybe išreiškia, bendraudama su kitomis asmenybemis. Ju bendravimas realizuojasi ivairiomis pakopomis ir formomis.”

Pirmiausia su kitais asmenimis turi buti “dvasinis salytis”, kai asmenybe “gerbdama, myledama, stebedama, pyktindamasi vidiniai krypsta prie kitos asmenybes, dalyvaujancios jos gyvenime.” Susidaro kažkokia bendruomene, kuri turi bendresnes žmoniu ryšiu formas. Tas bendruomenes nariu dvasinis pasaulis yra panašus arba bent jau krypstantis vienu i kitus, bandantis supanašeti, priimant kitu reiškiamas mintis, taip pat jas reiškiant, viska sintezuojant ir bandant analizuoti.

Veiksminga žmones veikianti jega yra meile.” Meile yra intencija, dalyvaujanti kitoje as
smenybeje, intencionalus atsidavimas, buvimas kartu su ja.<.> D. Fon Hildebrandas analizuoja ivairias meiles rušis, pradedamas nuo pirmines, pusiau instinktyvios tevu meiles vaikams, sutuoktiniu meiles ir baigdamas aukšciausia, dvasine, šventa meile ir isitikinimu meile, kai žmones jungia aukojimasis tiems patiems idealams.”

Meile asmenybe suvertybina, vertybes pripildo visa asmenybes buti. Meile linksta i aukštas dvasines vertybes, “taciau ši polinki kiek sukausto tai, kad realus meiles objektas, kita asmenybe, yra “materialios kokybes”. Šia disharmonija iveikia tokia meile, kuri parodo kitos asmenybes vertinguma iki giliausiu buties sluoksniu, iki jos paslaptingo ryšio su Dievu”. Tai ir yra meile religinems vertybems. Iš tos meiles gimsta tu vertybiu siekimas, noras buti geru, kad Dievas ivertintu, stengimasis neapvilti Jo.

Atskiram individui siekti vertybiu yra sunku, nes nera su kuo dalintis meile, jos ryšiai truksta esant vienam asmeniui. Iš to galetu gimti tik meile sau ir toks žmogus tampa savimyla, besirupinantis tik savimi. Cia iš karto norisi krypti prie bendruomenes savokos. “ Bendruomenes harmonija, D. fon Hildebrandas mato tiek, kiek žmoniu tarpusavio santykiuose esama meiles, kiek siekiama vertybiu. Kuo glaudesni asmenybiu ryšiai, tuo labiau jas vienija meile ir santykis, tuo bendruomene vieningesne ir patvaresne. Taciau giliausioji vertybiu esme, ju personalus šaltinis esas Dievas. Jo asmenybeje vienijasi grožio, gerio ir tiesos vertybes. Todel ir
r visuomene visiškai harmonizuoti gali tik religija”. Ji perduoda Dievo vertybes žmogui, stengiasi priartinti žmogu prie Dievo.

Per grožio, gerio ir tiesos vertybes bandoma vertinti ir pats žmogus. “Nieko nera nuostabiau už žmogu”. Pagal krikšcionybe “žmogus yra tarpininkas tarp visu kuriniu, artimas aukšciausiems, valdovas tarp žemiausiu, del proto ižvalgumo ir mastymo aiškumo galintis buti gamtos aiškintoju, užimantis tarpine padeti tarp pastovios amžinybes ir tekancio laiko, pasaulio mazgas,nedaug ka menkesnis už angelus”. Taciau ne vien del to žmogus kelia susižavejima”.

“Žmogus teisetai yra vadinamas ir laikomas didžiausiu stebuklu ir nuostabos verta butybe. <.> Jam aukšciausiasis Tevas Kurejas Dievas pagal paslaptingus išminties desnius sukure šiuos pasaulio namus, kurie mums atrodo kaip nuostabiausia dievybes šventove. Viršdangiška sriti papuoše protu. Žmogus jau nuo seno stengesi iminti gamtos paslaptis, domisi aplinkui vykstanciais reiškiniais”. Ar tas vertinimas yra teisingas, del to galima gincytis ir gincijamasi ilga laika. Sunku irodyti, kad tiesa yra tokia, kokia supranta kiekvienas individas savaip. Cia ir susikerta tiesos supratimo keliai. “Religiniu bendruomeniu vertybes aukštesnes už pasaulietišku bendruomeniu, ir už asmenybiu vertybes”. Cia žmogus tarsi nuvertinamas, tarsi pasmerkiamas neegzistencijai kaip asmenybe, cia egzistuoja mase kaip bendruomene. Žmogus niekada neapciuope apskritai, o apciuopia savo jutima ir tik ji isisamonina. “Kiekvienas pojutis yra apibrežtas. Niekada nera vien tik matoma, apciuopiama ar girdima, bet visada matome, apciuopiame ar girdime kažka apibrežta”.

“I. Tamošaiti labiausiai domino vertybiu problematikos kilimo, vertybiu pedagogikos, asmenybes ir vertybiu santykio problemos”. Kas gali paaiškinti, kiek turi buti asmenybes ( žmogaus ) ir joje vertybiu, kokios jos turi buti, kad sudarytu žmoguje pilna harmonija? Kokia dali žmogaus sielos pilnatves turi užimti krikšcionybe? Tai filosofiniai klausimai, i kuriuos tiesaus atsakymo nera ir negali buti. Galima pateikti prielaidas, šimtus keliu i ši atsakyma, bet konkretaus teiginio – niekada. Žinoma, galima atsakyti taip: krikšcioniško vertingumo jokio arba jis idealus, bet tai bus netiesa. “I. Tamošaitis vertybiu problematikos atsiradima sieja su abstrakciai suprantamu žmonijos dvasines kulturos augimu, buržuazines kulturos prieštaravimus aiškino žmogaus nutolimu nuo dievo, teige, kad dora neatsiejama nuo religijos”. Ir iš viso, kas gali atsakyti i klausima, kas yra Dievas, ar tai žmogaus sukurtas idealizuotas kultas, i kuri galetu kreiptis, kuriuo galetu tiketi, pasitiketi juo, aklai sekti? Ar yra kažkas aukšciau už mus, ar tai tik musu samones padarinys?

Iš to seka, kad egzistuoja paties žmogaus problema, “žmogaus subjektyvumo, gyve-nimo, samones strukturos, kurybos, laiko ir kt. Egzistencija susideda iš nerimo, abejones, rupescio, nuogascio, baimes ir vilties. <.> Individualios samones analize galima išplesti iki galutiniu “fundamentaliu” žmogiškosios buties apskritai salygu, tokiu kaip vienišumas, laikinumas, trapumas, prasmes poreikis, mirtis – visu žmogaus galimybiu riba”. Ar ta riba teisinga? Ir iš ko mes galime spresti apie ja ir jos teisinguma?

“Pasak ateistiniu egzistencialistu žmogus yra “pasmerktas laisvei“, pasmerktas visada savo paties rizika rinktis ir apsispresti, nes nera dievo, kuris nustatytu absoliucius, visiems privalomus idealus bei normas”.

“Religiniai egzistencialistai drauge nurodo, kad kai kuriais išgyvenimais žmogus gali suvokti aukštesne transcendentine buties prasme – Dieva. Transcendencija žmogui geriausiai atsiverianti kraštutinese tragiškose aplinkybese – “ribinese situacijose”, vilties, meiles, tikejimo išgyvenimuose <.> Žmogus yra visai savita realybe, jame susikerta “visi buties ratai”, todel filosofine žmogaus problema negali buti pakeista etikos, pažinimo, ekonomikos ar kitomis problemomis”.

Žmogus priklauso tiek “dvasios viešpatijai, tiek sustingusiai materijos viešpatijai, todel yra esybe, prieštaringa ir paradoksiška, talpinanti savyje prieštaravimus”. Žmogus kaip asmenybe yra dvasiška esybe, norinti ištrukti iš ja varžanciu varžtu, norinti begti i nežinia su viltimi, kad ten, nežinomybeje, geriau.

Dievo santykis su žmonemis grindžiamas meile, o i pati Dieva žiurima kaip i “teva”, galbut Dievas i pasauli ieina kaip aktyvi kurianti jega. Tevas ir sunus, Dievas ir žmogus, tuo “ grindimu sudvasinamas žemiškasis vaiko – tevo santykis. Tevo autoritetas yra iš Dievo perkeltas ir pasiskolintas, o vaiko paklusnumas, jo pagarba tevams – tai naturalus laikysenos Dievo atžvilgiu simbolis.”

Tokiu budu žmogaus individualizmas suvaržomas, tarsi išstumiamas. Taip dingsta žmogaus laisve. Ji dingsta ne visai, žmogus gali mastyti, kurti, bet jis jau yra varžomas kažkokiu stereotipu, standartu, kuriu paminti nevalia. Žmogus ikišamas už grotu – tam tikru ribu, kuriu negalima peržengti. Jis tarsi praranda kurybiškuma. “Prarasdamas kurybiškuma, praranda laisve, smunka jo asmenybe, tampa objektyvumo, materijos, savo sukurtu daiktu vergu”. Taigi esminis dvasiškumo bruožas – laisve. “Žmoguje yra pirmapradis, niekieno nedeterminuotas, kylantis iš nebuties bedugnes laisves principas. Jame taip pat yra dieviškasis principas – “dievo ideja, dievo planas” , kuri laisvai apsispresdamas žmogus gali realizuoti, gali pražudyti. Dieva žmogus intensyviai suvokia savo individualios egzistencijos gelmese. Žmogus privalo gilintis i dvasini pasauli, iš jo pasiimti viska, kas imanoma, nieko neatstumdamas. “Asmenybe tobuleja, pasiekia savo pilnatve tik iveikdama pacia save, peržengdama savojo “Aš” ribas”.

“Bet kokia žmogaus veikla ir pastangos, anot N. Berdiajevo, siejasi su kancia. Kancia yra pagrindinis žmogiškosios egzistencijos faktas. Jis pabrežia, jog kancia kyla del to, kad žmogus, dvasiška esybe, siekianti begalybes ir amžinybes ir kartu varžoma žemiškojo gyvenimo salygu. <.> Žmogaus gyvenimas pilnas kancios ir džiaugsmo, nelaimiu ir laimes, egzistencines dialektikos”. Žmogus egzistuoja savo konkrecios dvasios ir kuno vienybe, savo kitimu. Jis jaucia, kad kažkas yra daugiau, aukšciau, nori suprasti, kas tikrasis šio pasaulio tvarkytojas. Ir vel kyla abejone. Ji veda i kancia. Per kancia žmogus bando eiti i tiesa, teisingumo pažinima, pasaulio supratima, jo gelmiu patyrima. “Kiekvienas pasaulio supratimas turi buti glaudžiai susijes su vienokiu ar kitokiu paties žmogaus supratimu”.

Kaip mes turime suprasti musu paciu vieta pasaulio sarangoje? Pagal Šv. Toma Akvinieti, žmogus stovi ant dvieju – laiko ir amžinybes – pasaulio ribos. “Laiko pasaulis – gamtos tikrove, amžinybes pasaulis – dvasios tikrove. Žmoguje tiedu gamtos ir dvasios pasauliai pasiekia nuostabios vienybes. Dvasia labiau vertinama už kuna. Dvasine siela žmogus “palieka gamtos aklos butinybes plotme ir pasiekia laisves ranga”. Bet viskas nera laisve, žmogaus dvasia susijungia su materialiu kunu, kuris kartu su dvasia sudaro darna, harmonija, be kurios nebutu imanomas žmogaus egzistavimas. Dvasia, tai tarsi kuno gyvenimo išraiška arba kunas yra dvasinio žmogaus pasaulio išraiška. Dvejopas žmogaus supratimas – kunas ir siela (dvasia) kelia ir dvejopus reikalavimus žmogui. “Kunu mes priklausome laiko, dvasine siela – amžinybes pasauliu. Laiko pasaulyje musu uždavinys siekti kulturinio žemes apvaldymo ir jos jegu palenkimo musu žmogiškajai valiai; priklausomybe amžinybes pasauliui mus ipareigoja rupintis dvasine tobulybe, teologiniu terminu tariant, sielos išganymu”. Kiekvienas žmogus pasaulyje turi savo pašaukima, tas pašaukimas yra vienas taip pat kaip ir pats žmogus yra vienas, individualus. Mes su paciu pasauliu esame taip susieti, kad privalome buti jame. Jau “gimdami ateiname i pasauli vienu kuriuo jo istorijos momentu, vienoje kurioje šeimoje, vienoje kurioje tautineje, kraujo ir dvasios, bendruomeneje. Tos bendruomenes fizinis ir psichinis tipas jau iš anksto apsprendžia ir mane, mano rasine konstitucija, mano jausena ir galvosena. Beaugant man toji bendruomene perteikia savaji gyvenimo supratima, jo buda ir paprocius. Aš visa laika priklausau žmogiškajam savo aplinkos pasauliui”. Žmogaus buvimas pasaulyje nera tai, ko negalima išvengti, tai yra dvasinio buvimo salyga. Žmogus negali buti vienas, nes vienatve žudo, ir ne tik dvasiškai, bet žudo ir kuna. Bendravimas nera kažkoks laiko “užmušimo” budas, ar nuobodulio nuviji-mas tolyn. Kai žmogus dirba, jis neturi laiko nuobodžiauti. “Todel kalboje apie nuoboduli ir matyti užslepta dvejopa tiesa:
1) žmogus negali pakelti neveikimo, saves neapreiškimo, ir 2) šis veikimas saves apreiškimas, privalo žmogiškosios bendruomenes, kurioje jis igytu, prasmes. Kiekvienai butybei veikimas yra jos pacios buties reikalavimas. Neveikima visada siaubia nebuties šešelis”. Turi buti bendruomene ir tik joje žmogus atsiskleidžia kaip asmenybe. Ta bendruomene išklauso, stebi, masto, vertina. Ji priima tavo nuomone arba žiauriai ja atmeta. Tada pajunti, kad viskas slysta iš ranku ir imi pats vertinti kitaip, ir jei sugebi kovoti už savo nuomone – tave ima vertinti. Kovoti, tai nereiškia fizines kovos. Kovoti – tai moketi itikinti, kad tai ka tu sakai yra tiesa. Ir tari “tol, kol aš esu vienas, aš negaliu rasti jokios prsmes savo reiškimuisi, savo žodžiu ir darbu”. Tu privalai daryti tik tai, kas duoda naudos kitiems, o ne vien sau, tavo žodžiai turi uždegti kitame mastyma, nora gyventi, nora padeti.

Krikšcionybe “uoliai saugoja savaji krikšcioniškaja artimo meile grindžiama pasaulyje buvimo reikalavima nuo sektiniu pasaulio ir paties žmogaus niekinimu. Ir faktiškai šiuo savo nusistatymu krikšcionybe yra išganingai veikusi kulturos pažanga. Ta krikšcioniška meile artimam vercia mus buti atvirais tiek blogiui, tiek geriui, buti atvirais savo artimam, o ir visai nepažistamam žmogui. Moko išklausyti, suprasti ir jei ne padeti, tai bent užjausti. Kartais truksta to vieno vienintelio lašo padrasinimo, kad galbut net žmogus nužengtu nuo ribos, kuri skiria gyvenima ir mirti. Tas padrasinimo žodis ne tik privercia žengti žingsni i apsisprendima, bet net surasti tinkamiausia ar bent protingiausia sprendima.

Krikšcioniška meile ir reikalauja iš musu buti artimuju tarpe, visur ir visada padeti jiems. “Pasaulyje buvimo reikalavimas sietinas su pasaulyje žmogiškosios laisves bei pilnutines nepriklausomybes pasaulio atžvilgiu išsaugojimo reikalavimu”. Tai dar viena iš “krikšcioniškosios pasaulyje laikysenos “tiesu.” Visai kitos prasmes turi pasaulio meile. Pasaulio meiles esme yra pasaulio sudievinimas ir tuo paciu nusigrežimas nuo Gyvojo Dievo šviesos. Ji pasauli myli ne kaip Kurejo liudijima, o jame paciame”. Kadangi pasaulyje nera nieko aukštesnio už žmogu, tai iš tikruju pasaulio meile yra savimeile arba saves sudievinimas. Toks sudievinimas reiškia, kad žmogus pats save ima kaip pasaulio savininka, kuriam turi priklausyti visa, kas pasaulyje yra. Pasaulio meilei, kuria savininkas myli savo daiktus. Daiktai priklauso savininkui, bet šis priklauso pirmiesiems.

“Negalima manyti, kad žmogiškasis gyvenimas yra Dievybes liudijimas tik tais savo momentais, kuriais mes specialiai malda kreipiames i Dievybe. <.> Krikšcioniška gyvenima nuo nekrikšcioniško neskiria tik religine praktika, o visas gyvenimo stilius”. J.Girnius rašo, kad “atseit krikšcionis turi skirtis nuo nekrikšcionio ne tik tuo, kad jis tam tikra laiko dali skiria religinems pareigoms, bet kad visas jo gyvenimas yra kitoks”. Iš tikruju krikšcionybe, Dievo kultas, tikejimas jau uždeda žmogui savotiška antspauda. Dievas niekada nemoko daryti nieko bloga, jo isakymai moko gerbti tevus, savo paties triusu uždirbta turta, gerbti kito žmogaus gyvybe, teise gyventi, džiaugtis gyvenimu, teise rinktis. To niekam nevalia atimti iš žmogaus. Ir nebutinai gali buti didelis tikintysis, bet šiu priesaku besilaikydamas turi vertybe, kuri ne tau naudinga, bet tavo artimui.

“Ateities dienos netikros ir grasios.Ir vis delto butu neteisinga pasiduoti fatalistinei nuotaikai. Tiesa, labai dažnai ateitis atrodo nesulaikomai i mus žengianti, bet mes patys jau esame ja sukure. Žmonijos gyvenima lemia ne kaprizai, bet musu paciu kuriamoji dabartis. Nevalia ir tik teatriškai stebeti artejancia ar jau siauciancia katastrofa ir slapcia geretis suteikiama aštriu išgyvenimu proga. Tai butu didžioji savo paties kalte gerejimosi nuodeme”.

Kas yra nuodeme? Iš ko ji kyla? Ar kyla iš noro daryti ka pikta, ar iš netikrumo, abejojimo arba klaidingo supratimo? Bet kur tas teisingasis gyvenimo supratimas? Vel gi nera etalono, pagal kuri galetume lyginti, kuriuo galetume remtis. Todel kiekvienas vis kitaip supranta vertybes ir kiekvienas kitaip pagal vertybes supranta nuodeme. Nuodeme, tai darymas kažko bloga. Blogybe, tai kas atvirkšcia geriui. Ir jei geris yra vertybe, tai nuodeme galime traktuoti kaip vertingumo sampratos pamynima. O nuodemes gali buti skirstomos i piktybines, tas, kurios daromos suvokiant, kad tai tikrai blogai; ir nemokšiškos nuodemes – tai tokios, kurios padaromos nevalingai, net neitariant, kad tai blogai. “Vis delto aš visada pasilieku tik pats savyje, savo paties srityje; viskas, kas man yra, išsipletoja vien tik iš manes paties; visur stebiu tik pats save, o ne kokia nors man svetima buti už manes. Bet tame savo pasaulyje aš kartu da-rau prielaida apie veiksmus kitu butybiu, kurios turetu buti nuo manes nepriklausomos ir tokios pat savarankiškos, kaip ir aš. Kaip tos butybes pacios sau gali žinoti apie iš ju išplaukiancius padarinius, galima suprasti – jos žino apie juos taip pat, kaip aš žinau apie savuosius. Bet visai nesuprantama, kaip aš galiu žinoti apie juos, lygiai kaip nesuprantama tai, kaip jos gali žinoti apie mano egzistavima ir mano apraiškas – o toki žinojima aš joms juk priskiriu. Kaip jos patenka i mano pasauli”? Bet kokiu atveju žmogus privalo nugyventi jiems skirta gyvenimo tarpsni. Koks tas tarpsnis bus – pilnas geru darbu ar vien tik nuodemes, priklausys vien tik nuo jo pacio, nuo jo sugebejimo suvokti ji supanti pasauli. “Vienu žodžiu, aš visa laika priklausiau žmogiškajam savo aplinkos pasauliui. Šis pasaulis yra naturali mano paskyrimo vieta, jame aš turiu vyk-dyti savo žmogiškaji pašaukima. <.> Bet toks buvimas žmogiškosios bendruomenes pasaulyje nera tiktai man primesta neišvengiamybe. Mano santykiai su šiuo pasauliu nera tiktai ekonomine butinybe, bet taip pat, ir visu pirma, mano visokio reiškimosi, ypatingai dvasinio, salyga”.

Kokia musu paskirtis šiame pasaulyje? “Visos savo paskirties nesuvokiu; tai, kuo turiu tapti ir kuo busiu, pranoksta visa mano mastyma. Dalis tos paskirties paslepta ir nuo manes paties; ja mato tik vienas dvasiu tevas, kuriam ji pati kita. Aš tik žinau, kad ji tikrai yra, kad ji amžina ir puiki, kaip ir jis pats”. Tai vercia mus stengtis gyventi kuo naudingiau ir nevisiškai asmeniškai.

“Asmeninis filosofijos pobudis grindžia ir tolimesne filosofinio pažinimo savybe, kuria pavadintume ‘egzistencine’ ”. Žmogiškojo buvio apraiška, kuri “taciau šiame buvyje randa vietos ne ta prasme, kad buvotu šalia daugybes ivairiu kitu apraišku, bet ji apsprendžia paties šio buvio lyti. Tai nera dorinis apsprendimas, bet paties buvio linkme”. Filosofuojantis žmogus turi busena. Mes patys buvojame taip, kaip filosofuojame, todel gyvename taip, kaip filosofuojame, tai gerai ar blogai tesprendžia kiekvienas. Filosofuojame kiekvienas pagal savo intelekta, kuri apsprendžiame ne mes patys, jo negalima išugdyti, jis igimtas, vadinasi, yra iš Dievo. Krikšcionybe bando neigti filosofija. Ja sulieja su dogmomis, todel filosofija sutapateja su teologija, kas jau savaime yra dogmizmas. “O jeigu krikšcionybe, kaip sakyta, filosofija kaip busena neigia, tai tik todel, kad ji filosofavima keicia tikejimu, paversdama šiji krikšcioniškojo buvio lytimi.Bet tokia pakaita kaip tik ir yra geriausias irodimas, jog filosofija sudaro ne viena kuri atskira musu buvio reikmeni, o paties šio buvio buda arba musu paciu busena, apimancia visus reikmenis. <.> Budamas krikšcionies busena, tikejimas negali susitaikinti su filosofine busena kaip ja yra suvoke bei vykde graikai”. Tai ir yra tikejimo ir filosofijos sankirta arba kryžkele. “Kaip ši sankirti butu galima pašalinti, yra skirtinas klausimas, reikalingas išskirtino apmastymo. Šitoje vietoje pakanka isisavinti, kad ano sankircio tikrove remiasi abieju apraišku – filosofijos ir tikejimo – kaip žmogiškuju busenu tikrove”. Jei žmogus filosofuoja, tai jis filosofuoja sau ir visa gyvenima, kaip ir žmogus paskyres visa gyvenima Dievui ir tikejimo tiesoms. Tiek filosofas, tiek tikintysis gyvena savo idealais, savo mintimis, kurios apnikusios ji. Tos mintys – viena apie pasauli, buti ir buvima jame, kita – apie Dieva ir dvasinius dalykus, žmogu pakyleja nuo kasdienybes. Žmogus tarsi užsidaro i savo vidini pasauli, pasilieka su savo jausmais, išgyvenimais, su savo beribe vidine kancia. Tai ryškiai “pabrežia K. Jaspersas, sakydamas: “Jei nefilosofuoju kasdien, iš viso nefilosofuoju”. Žodis ‘kasdien’ cia reiškia nekasdieniškai sisteminga užsiemima, o esmini atsidejima, neturinti laisvalaikio, kaip jo neturi tikejimas religijoje arba ištikimybe moterysteje. <.> Filosofinis mastymas yra gyvenimas, tai filosofijos santykis su musu buviu. Kitaip tariant filosofija yra bio – grafine, tai yra mano gyvenimo aprašymas ta prasme, kad pro ja byloja manasis buvis, kaip jis yra susiklostes mano laiko vyksme” ir kancioje. Kencia visi, tik vieni daugiau, kiti mažiau, taciau visi kencia del nežinomybes arba nežinomos iteigtos, ikaltos žinomybes, koks mums atrodo tikejimas.

Kaip pažinti kancia, kaip pažinti supanti pasauli, buti? Kaip pažista Dievas ir kaip kurinys? Iš Šv. Aurelijaus Augustino “Išpažinimu”.

“ 4.1 Viešpatie Dieve mano, kokia gili yra tavo didžioji paslaptis ir kaip toli mane nuo jos atstumia mano nuodemes: Pagydyk mano akis, kad aš galeciau džiaugtis Tavaja šviesa! Iš tikruju, jei del didelio žinojimo ir nematymo siela butu tokia galinga, kad jai butu žinoma viskas, kas buvo ir kas bus, kaip man žinomoje daineleje, tai tokia siela butu nuostabi ir stulbinanti iki siaubo, jei nebutu paslaptis, kas praejo ir kas bus dar ateityje, panašiai kaip man, kai aš dainuoju ana dainele, ne paslaptis, kas ir kiek nuo pradžios jau padainuota ir kas bei kiek lieka iki galo. Bet nereiketu ir mineti, jog Tu, pasaulio, visu sielu ir kunu Kurejau, kitaip žinai visa, kas buvo ir kas bus. Tu žinai visa daug nuostabiau ir daug paslaptingiau. Juk ne taip, kaip dainuojantis žinoma dainele arba jos klausantis, kuris patiria kintanti poveiki ir kurio demesys blaškomas, laukiant tu garsu, kurie dar tures skambeti ir prisimenant tuo, kurie jau nuskambejo. Tau yra ne taip, nes Tu esi pastovus ir amžinas, t. y., tikrai amžinas minciu kurejas. Kaip tu be jokio žiniu pasikeitimo iš pat pradžiu pažinai dangu ir žeme, taip iš pradžiu ir sukurei juos, neskaidydamas savo veiksmo. Kas tai supranta, tegul Tau išpažista; kas nesupranta, tegul Tau išpažista. O koks esi didis, o nusižemine širdimi yra Tavo namai. Juk Tu padedi klumpantiems vel atsistoti (Ps 145,8) ir nesuklumpa tie, kuriu stiprybe tu esi”. Viskas Dieve išaukštinta, tik Jis nepriekaištingas, nedarantis klaidu, idealybe.

Kokia žmogaus paskirtis? Žmogus nori kuo daugiau pažinti, tai skatina nauja potrauki gyventi ir daugintis. “Ir kiekvienas pažinimas, kuri protas išsikovoja iš gamtos turi buti išsaugotas laiko tekmej ir tapti pagrindu bendrajam musu gimines intelektui, siekti naujo pažinimo. <.> Išradimais ginkluota žmogaus jega turi be vargo ja valdyti, taikingai išsaugodama tai, kas karta jau buvo užkariauta. Ilgainiui mechaniško darbo tures reiketi ne daugiau, negu jo reikia žmogaus kunui – jo vystymuisi, lavinimui, sveikatai; ir tas darbas tures nustoti buves našta, nes protingos butybes skirtos ne sunkumams nešioti. <.> Taciau ne gamta, o pati laisve sukelia musu gimineje didžiausia ir baisiausia netvarka; nuožmiausia žmogaus priešas yra žmogus”.

Tai kada gi žmogus buna laimingas ir ar iš viso jis kada gali buti tokiu? Kiekvienas turi tiksla gyvenime. Vienu tikslai buna paprasti, greitai pasiekiami, dažniausiai materialiam pavidale, kitu gi tikslai buna moralinio tipo, kaip pavyzdžiui – garbe, liaupsinimas, tarsi jo pacio sudievinimas. “Cia svarbesnis yra tas, kuris teikia garbe, o ne tas, kuris ja gauna, tuo tarpu aukšciausiaji geri mes isivaizduojame gludint musu paciu viduje ir sunkiai atskiriama nuo musu. Be to, atrodo, jog žmones siekia garbes noredami isitikinti, kad jie patys yra verti to. Todel jie nori, kad juos gerbtu išmanantys žmones, kurie juos pažista ir gerbtu už doruma. Iš to darosi aišku, kad dorumas yra didesne vertybe, ir galetume sakyti, kad tai ir bus tikslas žmogaus, gyvenancio valstybes labui”. Gerio savoka yra labai neapibrežta, nes “kiekvienoje veikloje ir kiekviename mene geris buna vis kitoks”. Tikslo siekimas, ejimas i ji iš leto, bet tiksliai, stengiantis be reikalo nenuklysti i šali, manyciau, vadinamas tam tikra gerio rušimi – laime. ” Aukšciausio gerio sutapatinimas su laime galbut jau yra apskritai visu pripažistamas dalykas”. Bet kas yra laime? “Cia kyla dar vienas klausimas: ar laime igyjame mokydamiesi, ar i ja iprasdami, ar kokiu kitu budu lavindamiesi? O gal laime yra dievu dovana arba atsiranda atsitiktinai? Jeigu dievai apskritai žmonems duoda kokiu dova-nu, tai nuosekliai galvojant, ir laime turetu buti dievu duota, tuo labiau, kad ji yra vertingiausia iš visu žmogišku gerybiu”.

“O gal ne vieno žmogaus negalima laikyti laimingu, kol jis tebegyvena”? Bet nesamone butu žvelgti i mirti ar gyvenimo pabaiga, vien tam, kad žmogu butu galima laikyti laimingu ar nelaimeliu ir tuo labiau, kad žmogaus gyvenima veikia likimas. “Laimingas žmogus taip pat negali buti nepastovus ir lengvai pažeidžiamas permainu. <.> Tad kas galetu kliudyti pavadinti laimingu žmogumi ta, kuris darbuodamasis pagal tobulos dorybes desnius ir budamas pakankamai aprupintas išorinemis gerybemis, nugyvena ne kuri nors trumpa laiko tarpa, bet visa savo gyvenima? O gal dar reikia pridurti – kuris visa gyvenima šitaip nugyvens ir gražiai numirs? Juk mes ateities nežinome, o laime tariame esant galutini tiksla ir visais atžvilgiais perdem tobula. O jeigu taip, tai laimingais vadiname tebegyvenancius žmones”. Vadinasi, laimingas žmogus tiek, kiek jis pats gali ir nori buti laimingu. Taigi žmogaus vertingumo samprata apskritai ir taip pat krikšcioniška žmogaus vertingumo samprata galime traktuoti ivairiai. Vertinga tai, ka mes suprantame, jauciame, matome, tai kaip darosi, gerio darymas kitam, pagalba ir t.t., ir vertybes pasleptos giliai, ne kiekvienam žmogui suprantamoje vietoje – butyje. Jam neaišku, kas yra butis, o jau ka kalbeti apie vertingu-ma.

Pirma, kiekvienas turime gerai išsiaiškinti, kas yra vertybe, kokia žmogaus paskirtis, kas mes ir koks mus supantis pasaulis, i ka jis panašus? Pagal kokius kriterijus galime sakyti, kad tas ar kitas yra pilnas vertybiu, jomis spinduliuoja?

Nuo klausimo einame prie bandymo atsakyti. Tas bandymas pagristas yra ilgu apmastymu, bendruomenes, kurioje gyvena žmogus – krikšcionis, gincu, tikrojo sprendimo ieškojimu. Bet bandymas lieka tik bandymu su daugeliu galimu atsakymu ir beribe nežinomybe, kas yra tiesa. Nuo sprendimo vel grižtama prie to, ka jau turejome. O turejome ir daug ir nedaug – klausima. Ir vel uždaras ratas. Pasirodo, kad tai tik buvo Krikšcioniškos žmogaus vertingumo sampratos ieškojimas, bet tai nebuvo jos radimas. Todel lieka klausimas: KOKIA ŽMOGAUS VERTINGUMO SAMPRATA?

Naudota literatura: Ernst von Aster “Filosofijos istorija”

B. Kuzmickas “Šiuolaikine katalikiškoji

filosofija”

J.G. Fichte “Žmogaus paskirtis”

Juozas Girnius “Raštai I “

“Filosofijos chrestomatija”

Leave a Comment