Organų donorystė ir transplantacija

Organų donorystė ir transplantacija
Moralinė organo atidavimo ir persodinimo vertė
83. Transplantacinės medicinos bei chirurgijos pažanga ir paplitimas šiandien įgalina gydymą ir garantuoja pasveikimą daugelio pacientų, kurie dar neseniai galėjo laukti tik mirties arba geriausiu atveju riboto skausmingo egzistavimo[179]. Tokia “tarnystė gyvybei”[180], kuri apima tiek organų donorystę, tiek jų persodinimą, apibrėžia jų moralinę vertę ir įteisina šią medicininę praktiką. Medicininė praktika turi gerbti tam tikras sąlygas, esmingai susijusias su donoru ir dovanojamais bei persodinamais organais. Bet kurio organo ar audinio persodinimas yra susijęs suu eksplantu, kuris kažkiek pakeičia donoro kūno nepažeidžiamumą.
Persodinimas, atliekamas tam pačiam asmeniui
84. Autotransplantaciją, kai implantas paimamas ir persodinamas tam pačiam asmeniui, įteisina visumos principas, kuris leidžia disponuoti viena dalimi viso organizmo gerovei.
Vieno asmens organų persodinimai kitam asmeniui
85. Homotransplantaciją, kai donoras ir gavėjas tos pačios rūšies, įteisina solidarumo principas, kuris vienija žmogiškąsias būtybes, ir gailestingumas, skatinantis padėti kenčiantiems savo broliams[181].
Pastaba apie solidarumo principą
“Atsiradus organų persodinimui, kurio pradžia buvo kraujo perpylimai, žmogus atrado būdą dovanoti dalį savęs paties, savo kraujo, savo kūno, kad kiiti galėtų toliau gyventi. Dėl mokslo, medikų ir slaugos personalo profesinio pasirengimo ir jų atsidavimo atsiranda naujų ir neįtikėtinų galimybių – mylėti savo artimus nauju būdu: Evangelijos žodžiais tariant, mylėti “iki galo” (Jn 13, 1), vien žmogaus prigimties nubrėžtose ribose, kurių nevalia peržengti”[182].

br />Homotransplantacijos metu galima persodinti ir gyvo, ir mirusio donoro organus.
Gyvo žmogaus organo donorystės teisėtumo kriterijai
86. Pirmuoju atveju organo paėmimas yra teisėtas, jeigu kalba eina apie organus, kurių paėmimas nesukelia sunkių ir nepataisomų pasekmių donorui. “Asmuo gali atiduoti tik tai, be ko jis gali apsieiti nepatirdamas rimto pavojaus savo gyvybei ar asmeniniam identitetui ir remdamasis tinkamais bei pamatuotais motyvais[183].
Mirusių žmonių donorystės teisėtumo kriterijai
87. Antruoju atveju mes susiduriame ne su gyva būtybe, o su lavonu. Su juo visuomet turi būti elgiamasi pagarbiai, kaip ir dera elgtis su žmogaus lavonu, tačiau jam nebūdingas mąstančios būtybės orumas ir aukščiausia gyvo asmens vertė. “Lavonas nėra tikrąja prasme teisių subjektas, kadangi jame nebėra asmenybės, kuri vienintelė gali būti teisių subjektu”. Štai kodėl sprendimas “panaudoti jį morališkai nepriekaištingam ir neetgi kilniam tikslui “ne smerktinas, bet vertintinas teigiamai”[184].
Diagnostika – tikrumo pagrindas
Tačiau reikia būti tikriems, jog žmogus miręs, kad nebūtų išprovokuojama mirtis arba paprasčiausiai pasiskubinama paimti organą. Lavono organų paėmimas yra teisėtas tik nustačius garantuotą donoro mirties diagnozę. Todėl reikia “imtis priemonių, kad žmogus nebūtų laikomas mirusiu, kol mirtis nėra tinkamu būdu konstatuota”[185].
Kad asmuo būtų laikomas mirusiu, pakanka tik įsitikinti donoro smegenų mirtimi, kurios esmė – “negrąžinamas visų smegenų funkcijų nutrūkimas”. Kai konstatuojama visiška smegenų mirtis, po įprastinių patikrinimų yra leistina paimti organus i
ir dirbtinai palaikyti jų veiklą bei gyvybingumą, kad būtų galima juos persodinti[186].
Išimtį sudarantys organai
88. Etiniu požiūriu ne visi organai gali būti donorystės objektas. Į persodinimo sritį neįeina galvos smegenys ir lytinės liaukos, kurios nulemia žmogaus asmeniškumo ir jo prokreacijos identitetą. Kalba eina apie organus, kurie būtent įkūnija nė su niekuo nesulyginamą asmens pobūdį, kurį medicina privalo saugoti.
Skirtingų rūšių būtybių organų persodinimai
89. Egzistuoja ir heterologinės transplantacijos, kai organas paimamas iš subjekto, kuris yra kitos rūšies nei gavėjas. “Negalima sakyti, kad bet kuris audinio persodinimas iš vienos rūšies individo kitos rūšies individui yra smerktinas, bet dar labiau yra tiesa, jog ne visi įmanomi persodinimai yra leistini ar nesmerktini. Turi būti apsvarstomas kiekvienas atskiras atvejis ir atskirai atsižvelgiama į kiekvieną persodintiną audinį ar organą. Gyvūno lytinių liaukų persodinimas žmogui yra atmestinas, nes tai amoralu; tačiau ne iš žmogaus organizmo paimtos ragenos persodinimas žmogui nesukeltų jokių sunkumų, jeigu būtų biologiškai įmanomas ir patartinas”[187].
Kai kurių organų persodinimo amoralumas
Greta heterologinių transplantacijų reikia paminėti ir dirbtinių organų persodinimą, kurio teisėtumą sąlygoja efektyvi nauda žmogui ir pagarba jo orumui.
Atidavimas kaip auka
90. Transpalantacijų medicininė intervencija “yra neatskiriama nuo humaniškojo davimo akto”[188]. Gyvas ar miręs asmuo, kurio organas yra imamas, privalo turėti teisę būti pripažintas davėju – donoru, t.y. tuo, kuris savo noru sutiko netekti organo.
Persodinimo pr
rielaida yra išankstinis, savanoriškas ir sąmoningas donoro arba teisėtai jam atstovaujančio asmens, dažniausiai jo artimiausių giminaičių, apsisprendimas. “Tai ryžtas padovanoti be jokio užmokesčio kurią nors kūno dalį dėl kito žmogaus sveikatos ir gerovės. Ta prasme medicininis veiksmas yra donoro aukos veiksmas – nuoširdus savęs aukojimas, įkūnijantis esminį pašaukimą meilei ir bendrystei”[189].
Pašaukimas skleisti meilę ir po mirties
Biomedicinos pažangos suteikta galimybė “skleisti savo pašaukimą meilei ir peržengus mirties ribą” turėtų skatinti dar gyvus žmones “dovanoti savo kūno dalį kaip auką, kuri bus atiduota tik po jų mirties”. Tai “didelės meilės išraiška, meilės, kurios esmė – padovanoti gyvybę kitiems”[190].
Medicininės intervencijos tarpininkaujantis pobūdis
91. Sudarydamas dalį šios meilės aukojimo “ekonomijos”, pats medicininis persodinimo veiksmas ir net paprastas kraujo perpylimas nėra medicininė “intervencija kaip kitos”. Jis yra neatskiriamas nuo donoro aukos veiksmo ir gyvybę dovanojančios meilės”[191].
Čia sveikatos apsaugos darbuotojas “tampa tarpininku
Gyvybės vertė: kūno ir sielos vienybė
Išskirtinis kiekvienos žmogiškosios būtybės orumas
38. Žmogaus gyvybei visiškai teisėtai priklausanti pagarba, apsauga ir rūpinimasis kyla iš tik jai savito orumo. “Tarp visų kūrinių ji turi unikalią vertę”. Žmogus iš tikro yra “vienintelis kūrinys, kurio Dievas norėjo dėl jo paties”[97]. Viskas yra sukurta žmogui. Vien tik žmogus, sukurtas pagal Dievo atvaizdą ir panašus į Dievą (plg. Pr 1, 26-27), nėra ir negali būti skirtas niekam kitam, tik vi
ienam Dievui, kuriam jis egzistuoja. Vien tik žmogus yra asmenybė: jam būdingas “mąstančios būtybės orumas ir tikslai”[98].
Kūniškoji ir dvasiškoji gyvybė
39. Žmogiškoji gyvybė vienu metu neatsiejamai yra ir kūniška, ir dvasiška. “Dėl esminės vienybės su dvasine siela, kūnas negali būti traktuojamas tik kaip audinių, organų ir funkcijų derinys, jis negali būti vertinamas lygia greta su gyvūnų kūnu: jis yra sudedamoji dalis asmens, kuris per jį reiškiasi ir veikia”[99]. “Kiekvienos žmogiškosios asmenybės, josios nepakartojamo savitumo esmę sudaro ne tiktai siela, bet ir kūnas, kadangi tiktai kūne ir per kūną apčiuopiame konkretų, realų asmenį”[100].
Glaudi įvairių žmogiškosios būtybės lygmenų vienybė
40. Bet kuri intervencija į žmogaus kūną “paliečia ne tiktai audinius, organus ir jų funkcijas, bet įvairiais lygmenimis ir patį asmenį”[101]. Gydomoji veikla niekada neturi išleisti iš akiračio “itin glaudžios žmogiškosios būtybės vienovės, tiek akivaizdžios visų kūno funkcijų sąveikos, tiek fizinės, emocinės, intelektinės ir dvasinės plotmių vienybės”. Negalima atskirti “techninio klausimo, iškilusio gydant tam tikrą ligą, nuo dėmesio, kuris turi būti skiriamas ligonio asmeniui visapusiškai. Reikia tai priminti šiuo metu, kada medicinos mokslas krypsta į atskirų disciplinų specializaciją”[102].
Kūnas kaip asmenybės išraiška
41. Kūnas, savo biologine sandara ir dinamika atskleisdamas asmenybę, yra moralinės atskaitos pagrindas ir šaltinis[103]. Tai, kas egzistuoja ir kas vyksta biologiškai, nėra nesvarbu. Atvirkščiai, tai turi etinę reikšmę, tai yra veiklos indikatyvas – imperatyvas[104]. Kūnas yra tipinga asmeninė tikrenybė santykių su kitais žmonėmis, Dievu bei pasauliu ženklas ir vieta.[105] Negalima izoliuotis nuo kūno ir paversti sielą moralės kriterijumi ir šaltiniu: subjektyvūs jausmai ir troškimai negali atstoti ar nepaisyti objektyvių fizinių sąlygų. Tendencija subjektyvius jausmus ir troškimus laikyti svarbesniais už objektyvią kūno tikrovę lemia tai, kad psichologija padaroma viršesnė už etiką bei teisę ir savo ruožtu individualūs troškimai ar techninės galimybės paverčiami elgesio ir intervencijų į gyvybę teisėtumo arbitru.
Dėmesys kūniškajai tikrovei
Sveikatos apsaugos darbuotojas negali nekreipti dėmesio į kūniškąją asmens realybę ir pasiduoti vien tenkinimui poreikių, subjektyviai išreikštų arba surašytų teisiniuose dokumentuose, bet prieštaraujančių objektyviai gyvybės prigimčiai.
Gyvybės nepriklausomumas ir neliečiamumas
Kūnas priklauso Dievui
42. “Asmens neliečiamumas – paties Dievo neliečiamumo atspindys – pirmiausia pasireiškia žmogaus gyvybės neliečiamumu”[106]. “Klausimas “Ką tu padarei?” (Pr 4, 10), kuriuo Dievas kreipiasi į Kainą, kai tas nužudo savo brolį Abelį, paaiškina kiekvieno žmogaus išgyvenimą: sąžinės gelmės žmogui nuolatos primena apie gyvybės – jo paties ir kitų žmonių gyvybės – neliečiamumą; tai dalykas, kuris jam nepriklauso, nes ji yra Dievo, Kūrėjo ir Tėvo, dovana bei nuosavybė[107].
Asmenybės orumo pažeidimas
Kūnas, neatskiriamai nuo sielos, yra išskirtinio asmenybės žmogiškosios vertės kilnumo dalis: kūnas-subjektas, o ne kūnas-objektas ir, kaip toks, nedisponuotinas bei neliečiamas[108]. Negalima disponuoti kūnu kaip nuosavybe. Neleistina gaminti jo kopijos, tarsi kokio daikto ar įrankio, kuris grynai tau priklausytų ir kurį galėtum visiškai valdyti.
Kiekviena neteisėta intervencija į kūną yra asmens orumo pažeidimas, – taigi ir Dievo, kuris yra jo absoliutus ir vienintelis Valdovas, įžeidimas: ” Žmogus nėra savo gyvybės šeimininkas, jis tik gauna teisę ja laikinai naudotis; jis nėra jos savininkas, o tik jos prižiūrėtojas, nes tik Dievas yra gyvybės Valdovas”[109].
Gyvybės šventumas
43. Gyvybės priklausomybė Dievui,[110] o ne žmogui, suteikia jai tą šventumo bruožą,[111] keliantį gilios pagarbos jausmą: “gyvybė, būdama dieviškosios kilmės, tampa nedisponuotina, neliečiama, tai yra – šventa”[112]. Ji nedisponuotina ir nepažeistina, nes yra šventa: ji yra “šventa iš prigimties ir kiekvienas sveikas protas gali tai pripažinti, netgi nepriklausomai nuo religinio tikėjimo[113].
Medicininė gydomoji veikla pirmiausia yra dėmesingas tarnavimas tam šventumui ir jo saugojimas: profesija, ginanti vertę žmogaus gyvybės, “šio gėrio savyje”, tai yra ne dėl santykio su kuo kitu ar kitais, o tik su Dievu, todėl nelaikytina priemone[114]. “Žmogaus gyvybė kyla iš Dievo; tai Jo dovana, Jo paveikslas ir panašumas, dalijimasis Jo gyvybės alsavimu. Taigi Dievas yra vienatinis šios gyvybės Viešpats, žmogus negali daryti su ja, ką tik nori”[115].
Gyvybės šventumas
44. Šiais biomedicinos technologijų dinamiškos plėtros laikais, kai didėja neteisėtų manipuliacijų žmogaus gyvybe rizika, tai turi būti tvirtai teigiama ir su bendra atsakomybe suvokiama. Kalba eina ne apie metodų esmę, o apie jų tariamą etinį neutralumą. Ne visa, kas techniškai įmanoma, savaime turėtų būti laikoma ir morališkai leistina.
Techninė galimybė ir etinis teisėtumas
Techninės galimybės turi būti matuojamos pagal etinį teisėtumą, nusakantį jų žmogiškąjį atitikimą, tai yra jų efektyvų panaudojimą globojant ir gerbiant žmogiškojo asmens orumą ir pagarbą jam[116].
Mokslas išvien su išmintimi
45. Mokslas ir technika “negali patys savaime nurodyti žmogaus būties ir jo pažangos prasmės. Jie yra skirti tarnauti žmogui, iš kurio kyla bei kurio dėka plėtojasi, o jų tikslus nurodo bei ribas apibrėžia asmuo ir jo moralinės vertybės”[117].
Dėl šios priežasties mokslas turi susivienyti su išmintimi. Mokslas ir technika yra linkę į kraštutinumus, jie diena iš dienos plečia savo erdvę. Protas ir sąžinė užbrėžia jiems neperžengtinas žmogiškumo ribas[118].
Teisė gyventi
Dievo valdžia gyvybei ir žmogaus teisė gyventi
46. Aukščiausioji Dievo valdžia gyvybei pagrindžia ir užtikrina žmogaus teisę gyventi, kuri tačiau nereiškia šio valdžios gyvybei[119]. Tai veikiau – teisė gyventi pagal žmogiškąjį orumą[120], turėti garantuotą ir apsaugotą tą pagrindinį, pirminį ir neliečiamą gėrį, kuris yra visų kitų asmenų gėrių ir teisių šaltinis ir sąlyga[121]. “Šios teisės subjektas yra žmogiškoji būtybė bet kuriuo savo vystymosi metu – nuo pat pradėjimo iki natūralios mirties; taip pat kiekvienoje būklėje: sveika ar serganti, stipruolis ar invalidas, turtuolis ar skurdžius”[122].
Paciento teisių ir galių ribos
47. Teisė į gyvybę ragina sveikatos apsaugos darbuotoją susimąstyti ties dviem dalykais. Pirma, kalbant apie gyvybę, kuria jis turi rūpintis, jis sau nepriskiria valdymo teisės, kurios neturi nei jis pats, nei pacientas, ir kurios šis negali jam suteikti[123]. Paciento teisė nėra nei nuosavybės teisė, nei absoliuti teisė, ji yra susijusi su tikslais, sąlygotais prigimties, ir yra tų tikslų apribota[124]. “Niekas negali savavališkai pasirinkti gyventi ar numirti; absoliutus tokio sprendimo šeimininkas tėra vienas Kūrėjas, kuriame “gyvename, judame ir esame” (Apd 17, 28)”[125].
Čia, kalbant apie pačios subjekto teisės disponuoti savo gyvybe ribas, “iškyla moralinė gydytojo, kuris veikia gavęs paciento sutikimą, veiklos riba”[126].
Privalėjimas globoti gyvybę
48. Antra, sveikatos apsaugos darbuotojas aktyviai imasi įtvirtinti tą teisę – jo profesijos “pagrindinį tikslą”, kuris yra “teigti žmogaus teisę į savo gyvybę ir orumą”[127]. Jis darbuojasi, atitinkamai įsipareigojęs rūpintis sveikatos profilaktine ir terapine pasauga[128] ir žmonių gyvenimo bei jų gyvenamosios aplinkos kokybės gerinimu, savo srityje vartodamas jam priklausančias priemones[129]. “Savo kelionėje vadovaujamės ir stiprinamės meilės įstatymu: meilės, kurios šaltinis ir pavyzdys – žmogumi tapęs Dievo Sūnus, “mirtimi suteikęs pasauliui gyvenimą'”[130].
Profsąjunginių teisių antraeiliškumas
49. Pagrindinė ir pirminė kiekvieno žmogaus teisė į gyvybę ir iš jos išplaukianti teisė į sveikatos apsaugą yra viršesnė už sveikatos apsaugos darbuotojų profsąjungines teises.
Iš to galima padaryti prielaidą, kad kiekvienas teisėtas sveikatos apsaugos darbuotojo reikalavimas turi būti taip išreiškiamas, kad būtų išsaugotos ligonio teisės gauti būtiną jo būklę atitinkantį gydymą. Taigi streiko atveju esminės ir būtinos medicininės paslaugos, reikalingos sveikatai išsaugoti, turi būti garantuotos netgi ypatingomis įstatymų priemonėmis.
[179] Plg. Jonas Paulius II, Kalba I tarptautinio organų transplantacijos kongreso dalyviams (1991 06 20), 1 // Insegnamenti XIV/1 (1991), 1710.
[180] Ibid. “Organų persodinimas doriniu požiūriu nepriimtinas, jei donoras ar už jį atsakingi asmenys nėra davę aiškaus sutikimo. Bet persodinimas atitinka dorinį įstatymą ir net gali būti girtinas, jei donoro patiriami pavojai ir fizinė bei psichinė rizika yra proporcingi naudai, kurią persodinimas suteiktų ligoniui. Doriniu požiūriu neleistina tiesiogiai suluošinti ar net numarinti žmogų, idant būtų atitolinta kitų žmonių mirtis” (KBK, 2296).
[181] Plg. Pijus XII, Kalba Italijos ragenos donorų asociacijos ir Italijos aklųjų sąjungos delegatams (1956 05 14) // AAS 48 (1956), 464-465; Jonas Paulius II, Kalba I tarptautinio organų transplantacijos kongreso dalyviams (1991 06 20), 3 // Insegnamenti XIV/1 (1991), 1711-1712.
[182] Jonas Paulius II, Kalba I tarptautinio organų transplantacijos kongreso dalyviams (1991 06 20), 2 // Insegnamenti XIV/1 (1991), 1711.
[183] Ibid.,1712.
[184] Plg. Pijus XII, Kalba Italijos ragenos donorų asociacijos ir Italijos aklųjų sąjungos delegatams (1956 05 14) // AAS 48 (1956), 462-464.
[185] Ibid., 466-467.
[186] Plg. Popiežiškoji Mokslų Akademija, Deklaracija dėl dirbtinio gyvenimo prailginimo ir mirties momento tikslaus nustatymo (1985 10 21), 1, 3.
[187] Pijus XII, Kalba Italijos ragenos donorų asociacijos ir Italijos aklųjų sąjungos delegatams (1956 05 14) // AAS 48 (1956), 460.
[188] Jonas Paulius II, Kalba I tarptautinio organų transplantacijos kongreso dalyviams (1991 06 20), 3 // Insegnamenti XIV/1 (1991), 1711.
[189] Ibid.; Pijus XII, Kalba Italijos ragenos donorų asociacijos ir Italijos aklųjų sąjungos delegatams (1956 05 14) // AAS 48 (1956), 465. Plg. Pijus XII, Kalba gydytojams, 467: “Propaguojant ragenos donorystę, be abejo, reikia išlaikyti tam tikras ribas, kad būtų išvengta rimtų vidinių ir išorinių konfliktų. Iškyla klausimas, argi būtina, kaip tai dažnai atsitinka, atsisakyti atlygio? Be abejo, gali prasidėti didžiulis piktnaudžiavimas, jeigu bus reikalaujama atlyginimo, bet būtų per toli nueita, jeigu imtume smerkti visokį atlygio priėmimą ar reikalavimą. Šis atvejis yra analogiškas kraujo perpylimui: donoro atsisakymas priimti atlygį yra pagirtinas, tačiau sutikimas paimti jį nėra nusikaltimas”.
[190] Plg. Jonas Paulius II, Kalba I tarptautinio organų transplantacijos kongreso dalyviams (1991 06 20), 4 // Insegnamenti XIV/1 (1991), 1712.
[191] Plg. Ibid. 5, 1713

[106]Jonas Paulius II, Apaštalinis paraginimas Christifideles laici (1988 12 30), 38 // Insegnamenti XI/4, 2133.
[107] Plg. EV, 40.
[108] Plg. Pijus XII, Kalba Italijos katalikiškojo akušerių susivienijimo dalyviams (1951 10 29) // AAS 43 (1951), 838; Jonas Paulius II, Kalba Milano katalikų universiteto tobulinimosi 54-ųjų kursų klausytojams (1984 09 06), 2 // Insegnamenti VII/2 (1984), 333; “Žmogaus kūnui irgi tenka “Dievo paveikslo” orumo: jis yra žmogaus kūnas būtent dėl to, kad jį gaivina dvasinė siela, o visas žmogaus asmuo yra skirtas Kristaus kūne tapti Šventosios Dvasios šventove” (KBK, 364).
[109] Jonas Paulius II, Kalba Judėjimo “Už gyvybę” kongreso dalyviams (1985 10 12), 2 // Insegnamenti VIII/2 (1985), 933-936; plg. Kalba mokslininkams ir sveikatos apsaugos darbuotojams (1987 11 12), 2 // Insegnamenti X/3 (1987), 1084-1085; plg. Pijus XII, Kalba Nervų sistemos histopatologijos tarptautinio kongreso dalyviams (1952 09 14) // ASS 44 (1952), 782
[110] Plg. Pijus XII, Kalba Biologinės medicinos sąjungai (1994 11 12): Kalbos ir kreipimaisi per radiją VI (1944 – 1945), 191-192; Jonas Paulius II, Kalba Popiežiaus Mokslų Akademijoje ( 1985 10 21), 3 // Insegnamenti VIII/2, 1081.
[111] Jonas Paulius II, Kalba Akušerių kongreso dalyviams (1980 01 26), 2 // Insegnamenti II/1, (1980), 192; taip pat Kalba Italijos anesteziologų asociacijos kongreso dalyviams (1984 10 04), 4 // Insegnamenti VII/ 2 (1984), 750; taip pat Kalba JAV katalikiškoms sveikatos organizacijoms (1987 09 14), 5 // Insegnamenti X/3 (1987), 504.
[112] Jonas Paulius II, Kalba Judėjimo “Už gyvybę” kongreso dalyviams (1985 10 12), 2 // Insegnamenti VIII/2 (1985), 934.
[113] Jonas Paulius II, Kalba Sveikatos apsaugos darbuotojų katalikų asociacijos III kongreso dalyviams (1986 10 24), 3 // Insegnamenti IX/2 (1986), 1172.
[114] Plg. Jonas Paulius II, Kalba Popiežiaus Mokslų Akademijoje (1985 10 23), 3 // Insegnamenti VIII/2 (1985), 1081: “Mokslininkai ir gydytojai neturi manyti esą gyvybės valdovai, o atvirkščiai – jos sumanūs ir kilnūs tarnai”.
[115] EV, 39.
[116] Plg. Jonas Paulius II, Kalba Judėjimo “Už gyvybę” kongreso dalyviams (1982 12 04), 5 // Insegnamenti V/3 ( 1982), 1513; taip pat Kalba Popiežiaus Mokslų Akademijoje (1982 10 23), 2 // Insegnamenti V/3 , 896; taip pat Kalba Tarptautinio fondo “Nova spes” kolokviumo dalyviams (1987 11 9), 2 // Insegnamenti X/3 (1987), 1050-1051.
[117] TMK, Instr. Donum vitae (1987 02 02) // AAS 80 (1988), 73.
[118] Vatikano II Susirinkimas, Konst. Gaudium et spec, 15: “Labiau nei bet kada mūsų epochai reikia tokio protingumo, kuris sužmogintų savo paties atradimus”.
[119] Plg. Popiežinė taryba “Cor unum”, Kai kurie etikos klausimai, liečiantys sunkius ligonius ir mirštančiuosius (1981 07 27), 2.1.1 // Enchiridion Vaticanum, 7, 1137.
[120] Plg. Jonas Paulius II, Kalba Italijos katalikų gydytojų asociacijos nariams (1978 12 28) // Insegnamenti I (1978), 438; taip pat Kalba Medicinos ir Chirurgijos kongresų dalyviams (1980 10 27), 3 // Insegnamenti III/2 (1980), 1007; taip pat Kalba “Food and Disarmament International” asociacijos delegacijai (1986 02 13), 3 // Insegnamenti IX/1 (1986), 458-459.
[121] Plg. TMK, Dekl. Iura et bona (1980 05 05) // AAS 72 (1980), 544-545; Jonas Paulius II, Kalba Tarptautinės medikų asociacijos nariams (1983 10 29), 2 // Insegnamenti VI/2, 918; taip pat Apaštalinis paraginimas Christifideles laici (1988 12 30), 38 // Insegnamenti XI/4 (1988), 2133-2135
[122] Jonas Paulius II, Apaštalinis paraginimas Christifideles laici (1988 12 30), 38 // Insegnamenti XI/4 (1988), 2133.
[123] Pijus XII, Kalba I nervų sistemos histopatologijos tarptautinio kongreso dalyviams (1952 09 14) // AAS 44 (1952), 782: “Gydytojas turi tik tokią galią ir tokias teises paciento atžvilgiu, kokias pacientas jam suteikia įsakmiai arba numanomai bei tyliai. Pacientas negali suteikti daugiau teisių, negu pats jų turi”.
[124] Pijus XII, Kalba I nervų sistemos histopatologijos tarptautinio kongreso dalyviams (1952 09 14) // AAS 44 (1952), 782: “Pacientas yra saistomas vidinio tikslingumo, kurį nustato prigimtis. Jo teisę naudotis savo žmogiškosios prigimties galiomis ir jėgomis riboja natūralus tikslingumas”.
[125] EV, 47.
[126] Plg. Pijus XII, Kalba I nervų sistemos histopatologijos tarptautinio kongreso dalyviams (1952 09 14) // AAS 44 (1952), 782.
[127] Jonas Paulius II, Kalba Chirurgijos kongreso dalyviams (1987 02 19), 2 // Insegnamenti X/1 (1987), 374.
[128] Jonas Paulius II, Kalba ligoninės “Regina Margherita” personalui (1981 12 20), 3 // Insegnamenti IV/2, 1179.
[129] Popiežinė taryba “Cor unum”, Visuomenės sveikata, 1.2 // Enchiridion Vaticanum, 7, 325.
[130] EV, 79.

3. Atsakomybė už biologinį žmogaus vientisumą
81. Šiuolaikinė technologija, taip pat besiplėtojanti biochemija bei molekulinė biologija ir toliau teikia šiuolaikinei medicinai naujų diagnostinių bei terapinių galimybių. Šios technikos leidžia ne tik naujaip bei veiksmingiau gydyti ligas, bet ir keisti patį žmogų. Šių technologijų prieinamumas bei praktinis įgyvendinamumas verčia dar primygtiniau kelti klausimą, kur turėtų būti žmogaus bandymų save perkurti ribos. Atsakinga tarnystė bioetikos srityje reikalauja nuodugniai moralės aspektu apmąstyti technologijas, galinčias paveikti žmonių biologinį vientisumą. Čia tegalime glaustai atkreipti dėmesį į naujų technologijų keliamus ypatingus moralinius iššūkius ir pasiūlyti keletą principų, kuriuos būtina taikyti norint atsakingai tarnauti žmonių, sukurtų pagal Dievo paveikslą, biologiniam vientisumui.
82. Teisė visiškai disponuoti kūnu reikštų, kad asmuo gali naudotis savo kūnu kaip priemone savo pasirinktiems tikslams siekti, tai yra gali keisti jo dalis, jį modifikuoti bei nutraukti jo funkcionavimą. Kitaip tariant, asmuo gali nustatyti kūno paskirtį arba teleologinę vertę. Teisė kuo nors disponuoti apima tiktai objektus, turinčius vien instrumentinę vertę, bet ne objektus, kurie yra geri patys savaime, tai yra tikslai patys savaime. Žmogaus asmuo, sukurtas pagal Dievo paveikslą, pats yra toks gėris. Klausimas, kuris kyla ypač bioetikoje, yra toks, ar tai galioja ir įvairiems žmogaus asmenyje aptinkamiems lygmenims – biologiniam-somatiniam, emociniam ir dvasiniam.
83. Kasdienėje klinikinėje praktikoje paprastai pripažįstama, jog ribotai disponuoti kūnu ir tam tikromis psichinėmis funkcijomis galima siekiant išsaugoti gyvybę, pavyzdžiui, tada, kai prireikia amputuoti galūnes ar pašalinti organus. Taip elgtis leidžia visumos bei vientisumo principas (taip pat žinomas kaip terapeutinis principas). Pagal šį principą žmogaus asmuo plėtoja, prižiūri ir tausoja visas savo fizines bei psichines funkcijas taip, kad (1) žemesniosios funkcijos aukotinos tiktai dėl geresnio viso asmens funkcionavimo ir net tada stengiantis kompensuoti tai, kas paaukota; ir (2) pamatiniai gebėjimai, esmingai priklausantys žmogui, niekada neaukotini, nebent to reikėtų gyvybei išsaugoti.
84. Įvairūs organai ir galūnės, kartu sudarantys fizinę vienybę, kaip būtinos dalys yra visiškai įjungti į kūną ir jam pavaldūs. Tačiau žemesniųjų vertybių nevalia aukoti dėl aukštesniųjų: ir vienos, ir kitos kartu sudaro organinę vienybę ir viena nuo kitos priklauso. Kadangi kūnas, kaip esminė žmogaus asmens dalis, yra geras pats savaime, pamatiniai žmogaus gebėjimai aukotini tiktai siekiant išsaugoti gyvybę. Juk gyvybė yra pamatinis gėris, susijęs su visu žmogaus asmeniu. Be pamatinio gyvybės gėrio vertybės, kurios – kaip, pavyzdžiui, laisvė, – kaip tokios, yra aukštesnės už gyvybę, irgi nustoja egzistuoti. Kadangi žmogus ir savo kūniškumo matmeniu buvo sukurtas pagal Dievo paveikslą, jis neturi teisės visiškai disponuoti savo biologine prigimtimi. Ir pats Dievas, ir pagal jo paveikslą sukurta būtybė negali būti žmogaus savavališkos veiklos objektas.
85. Norint, kad visumos ir vientisumo principą būtų galima taikyti, turi būti patenkintos šios sąlygos: (1) tai turi būti intervencija į kūno dalį, kuri pažeista arba yra tiesioginė gyvybei pavojingos situacijos priežastis; (2) neturi būti jokios kitos galimybės gyvybei išsaugoti; (3) yra pakankama sėkmės, palyginti su neigiamais intervencijos padariniais, tikimybė; (4) turi būti paciento sutikimas. Intervencijos sukeltus pašalinius neigiamus padarinius galima pateisinti remiantis dvejopo poveikio principu.
86. Kai kas šioje vertybių hierarchijoje bandė įžiūrėti leidimą aukoti žemesniąsias funkcijas, pavyzdžiui, prokreacinį gebėjimą, dėl aukštesniųjų, pavyzdžiui, psichinės sveikatos ir santykių su kitais pagerinimo. Tačiau dauginimosi funkcija čia aukojama siekiant išsaugoti elementus, kurie galbūt yra esminiai asmeniui kaip funkcionuojančiai visumai, bet nėra esminiai asmeniui kaip gyvai visumai. Iš tikrųjų gebėjimo daugintis netektis pažeidžia asmenį kaip funkcionuojančią visumą – ir dar momentu, kai grėsmė psichinei sveikatai nėra neišvengiama ir gali būti įveikta kitokiu būdu. Be to, toks visumos principo aiškinimas atveria galimybę aukoti kūno dalį socialinių interesų labui. Remiantis tokiu mąstymu, valstybės interesais galima pateisinti eugeniškais motyvais vykdomą sterilizaciją.
87. Žmogaus gyvybė yra santuokinės meilės – abipusio, visiško, galutinio ir išskirtinio moters ir vyro savęs vienas kitam dovanojimo – vaisius, atspindintis meilės tarp trijų dieviškųjų Asmenų dovaną – kūriniją ir Kristaus dovaną savo Bažnyčiai – žmogaus atgimimą. Tai, kad žmogaus visiškas dovanojimasis apima ir jo dvasią, ir kūną, pagrindžia dviejų santuokinio akto reikšmių neatskiriamumą – akto, kuris (1) yra autentiška santuokinės meilės fiziniu lygmeniu išraiška ir (2) pilnatviškai realizuojamas per prokreaciją moters vaisinguoju tarpsniu (Humanae vitae, 12; Familiaris consortio, 32).
88. Kontracepcija ar sterilizacija abipusį vyro ir moters vienas kitam savęs dovanojimą lytinio artumo lygmeniu padaro nepilnatvišką. Be to, jei yra taikoma technika, kuri nepadeda santuokiniam aktui pasiekti savo tikslo, bet tą aktą pamaino taip, kad gyvybė pradedama trečiosios šalies įsikišimu, vaikas nekyla iš santuokinio akto, kuris yra autentiška tėvų vienas kitam savęs dovanojimo išraiška.
89. Klonavimo atveju, kai genetiškai tapatūs individai gaminami skaidant embrionus arba transplantuojant branduolį, vaikas atsiranda aseksualiai ir jokiu būdu negali būti laikomas abipusės meilės dovanos vaisiumi. Klonavimas, ypač jei tai susiję su daugybės individų gamyba iš kokio nors vieno individo, pažeidžia asmens tapatybę. Žmonių bendruomenė, kuri, kaip matėme, irgi laikytina trivienio Dievo paveikslu, savo įvairove tam tikru būdu išreiškia trijų dieviškųjų Asmenų, vienos prigimties ir kartu nepakartojamai skirtingų, santykius.
90. Gydymo tikslų siekianti embrioninė genų inžinerija savaime būtų priimtina, jei būtų nesunkiai įsivaizduojama, kaip tai pasiekti be neproporcingos, pirmiausia pirmojoje eksperimentinėje stadijoje, embrionų masinės žūties, galimų nepageidaujamų padarinių rizikos ir netaikant reprodukcinių technikų. Alternatyva galėtų būti genų terapija kamieninėse ląstelėse, gaminančiose vyro spermą, idant jis galėtų pradėti sveiką palikuonį savo sėkla per santuokinį aktą.
91. Tam tikra genų inžinerijos atmaina linkstama pagerinti kai kurias ypatingas charakteristikas. Mėginant pateisinti kišimąsi į žmogaus evoliuciją tokia genų inžinerija, gali būti pasitelkiama žmogaus kaip „bendrakūrėjo“ greta Dievo idėja. Bet tai reikštų, kad žmogus turi visišką disponavimo savo biologine prigimtimi teisę. Keisti žmogaus kaip žmogiškojo asmens genetinę tapatybę gaminant požmogius yra iš pagrindų amoralu. Modifikuoti genus siekiant antžmogio ar būtybės su iš esmės naujomis dvasinėmis galiomis yra neįsivaizduojama, turint galvoje, kad žmogaus dvasinio gyvenimo pradas – suformuojantis materiją į žmogiškojo asmens kūną – nėra žmogaus rankų gaminys ir nėra pavaldus genų inžinerijai. Kiekvieno žmogiškojo asmens nepakartojamumas, iš dalies nulemtas jo biogenetinių savybių ir išplėtotas ugdantis bei bręstant, priklauso jam kaip esminis ir negali būti verčiamas įrankiu kai kurioms iš šių savybių pagerinti. Žmogus save autentiškai pagerinti gali tiktai pilnatviškiau realizuodamas savyje glūdintį Dievo paveikslą per vienijimąsi su Kristumi bei sekimą juo. Minėtosios modifikacijos bet kuriuo atveju pažeistų būsimų asmenų, niekaip neprisidėjusių prie sprendimų, reikšmingai ir galbūt negrįžtamai nulėmusių jo kūno struktūrą bei savybes, laisvę. Genų terapija, kuria siekiama sušvelninti tokias įgimtas patologijas kaip Dauno sindromas, neabejotinai paveiktų asmens tapatybę jo išvaizdos bei intelektinio gebėjimo matmeniu, tačiau tokios modifikacijos padėtų asmeniui pilnatviškai išreikšti savo tikrąją tapatybę, blokuojamą defektyvaus geno.
92. Terapinės intervencijos tarnauja fizinių, psichinių ir dvasinių funkcijų atkūrimui, asmenį laikant pagrindiniu dalyku ir visiškai gerbiant įvairių žmoguje aptinkamų lygmenų, susijusių su asmens lygmenimis, paskirtį. Būdama gydomojo pobūdžio, medicina tarnauja žmogui ir jo kūnui kaip tikslams patiems savaime ir gerbia juose glūdintį Dievo paveikslą. Remiantis proporcingumo principu, ypatingosios terapijos gyvenimo trukmei pailginti taikytinos tada, kai egzistuoja derama proporcija tarp laukiamų teigiamų rezultatų ir galimos žalos pačiam pacientui. Kai tokios proporcijos nėra, terapijos atsisakytina, net jei tai paskubintų mirtį. Mirties paskubinimas, paliatyviojoje terapijoje imantis analgetikų, yra netiesioginis padarinys, kuriam, kaip ir visiems šalutiniams padariniams medicinoje, gali galioti dvejopo padarinio principas, jei dozė yra apskaičiuota taip, kad vaistai malšintų skausmą, o ne užbaigtų gyvenimą.
93. Disponavimas mirtimi iš tiesų yra radikaliausias disponavimo gyvybe būdas. Padedant nusižudyti, atliekant tiesioginę eutanaziją ar abortą – kad ir kokios tragiškos bei sudėtingos situacijos būtų, – fizinė gyvybė aukojama dėl savo paties pasirinktos paskirties. Į tą pačią kategoriją patenka embrionų kaip priemonių naudojimas, kai su jais eksperimentuojama turint ne terapijos tikslą ar atlikinėjama ikiimplantacinė diagnostika.
94. Mūsų kaip būtybių, sukurtų pagal Dievo paveikslą, ontologinis statusas tam tikru mastu apriboja mūsų galėjimą disponuoti savimi. Mums patikėta valdžia nėra neribota: turime tam tikrą dalyvaujamąją valdžią sukurtajam pasauliui ir galiausiai už savo tarnystę turėsime atsiskaityti visatos Viešpačiui. Žmogus sukurtas pagal Dievo paveikslą, tačiau jis nėra pats Dievas.
PABAIGA
95. Šiuose apmąstymuose išryškėjo imago Dei temos sisteminė geba nuskaidrinti daugelį krikščionių tikėjimo tiesų. Ji padeda mums pateikti santykišką – ir išties asmenišką – žmonių sampratą. Būtent toks santykis su Dievu apibrėžia žmogų bei pagrindžia jo santykį su kitais kūriniais. Vis dėlto, kaip matėme, žmogaus slėpinys iki galo atsiskleidžia tik šviesoje – Kristaus, kuris yra tobulas Tėvo paveikslas ir per Šventąją Dvasią įvesdina mus į dalyvavimą trivienio Dievo slėpinyje. Būtent šioje meilės bendrystėje glūdi visos Dievo apglėbtos būties slėpinio pilnatviškiausia prasmė. Ši didinga ir kartu kukli žmogaus kaip Dievo paveikslo samprata yra žmogaus santykių su sukurtuoju pasauliu chartija ir pagrindas, kuriuo remiantis galima pasverti mokslinės ir techninės pažangos, turinčios tiesioginį poveikį žmogaus gyvenimui ir aplinkai, teisėtumą. Žmogiškieji asmenys pašaukti liudyti savo dalyvavimą dieviškajame kūrybiškume ir šioje srityje įpareigoti pripažinti savo kaip kūrinių, kuriems Dievas patikėjo didžiulės vertės atsakomybę valdyti fizinę visatą, padėtį.
________________________________________
Internetui parengė Katalikų interneto tarnyba pagal tekstą, paskelbtą „Bažnyčios žiniose“, 2005 vasario 8, Nr. 3; vasario 23, Nr. 4.
(nauja redakcija)
________________________________________

Lietuvoje yra įsteigtas Žmogaus audinių ir organų donorų bei recipientų registras, kuriame surašomi visi donorai bei recipientai, duomenys apie jų sveikatos būklę bei kita asmeninio pobūdžio informacija.
Pagal Lietuvos Respublikos įstatymus, donoru gali tapti kiekvienas pilnametis veiksnus šalies pilietis. Jei asmuo dar būdamas gyvas pareiškė sutikimą dėl organų ir (ar) audinių transplantacijos po jo (jos) mirties, tai artimųjų nėra atsiklausiama. Jei asmuo nėra pareiškęs savo valios dėl audinių ir (ar) organų transplantacijos, būtinai atsiklausiama jo artimųjų: pirmiausia – sutuoktinio(-ės), po to – tėvų (globėjų, įtėvių), pilnamečių vaikų (įvaikių), brolių ar seserų. Skubiu atveju, jei asmuo nėra pareiškęs savo valios ir nėra galimybės greitai surasti jo artimųjų, sprendimą dėl tokio asmens audinių ir (ar) organų paėmimo transplantacijai priima sveikatos priežiūros įstaigos konsiliumas. Įstatymas neleidžia imti audinius ar organus iš neveiksnaus nepilnamečio, taip pat griežtai draudžiama tiek juridiniams, tiek fiziniams asmenims imti užmokestį už žmogaus audinius ar organus.

Medicininis aspektas
Organų transplantacija atliekama ekstremaliu sunkios ligos atveju, kai nėra kitų būdų išgelbėti žmogaus gyvybę. Ir nors ji rodo nuolat tobulėjančias medicinines technologijas, yra daroma prityrusių gydytojų, visa tai yra tik techninė operacijos dalis, kai tuo tarpu esminiai sprendimai priklauso žmonėms. Vienintelis audininių bei organų šaltinis yra donorai, nes sėkmingai persodinami tik žmogaus organai žmogui. Labai svarbus aspektas yra audinių suderinamumas bei gynybinės organizmo imuninės reakcijos, atmetančios transplantuotą organą kaip svetimkūnį. Organai gali būti paimami transplantacijai iš gyvo ar mirusio asmens. Gyvi donorai daugeliu atvejų aukoja savo organus labai artimiems giminaičiams: tėvai – vaikams ir atvirkščiai, broliai – seserims etc. (genetinis audinių ar organų artimumas mažina atmetimo reakcijos tikimybę). Vis dėlto, dažniausiai organai paimami po staigių jaunų žmonių mirčių.

Teisinis organų transplantavimo aspektas pasaulyje
Norint paimti organą iš gyvo žmogaus, reikalingas jo sutikimas, o po jo mirties sutikimą transplantacijai gali duoti sutikimą tik jo artimieji. Skiriami 2 pagrindiniai modeliai, apibrėžiantys kokiomis sąlygomis galima paimti mirusiojo organus:
Neprieštaravimo modelis – kai daroma prielaida, kad žmogus sutinka atiduoti savo organus, jei dar būdamas gyvas nepareiškė savo prieštaravimo. Tokiu atveju artimieji neturi teisės prieštarauti. Toks modelis taikomas Lenkijoje, Austrijoje, Šveicarijoje, Graikijoje, Italijoje;
Sutikimo modelis – kai organus leidžiama paimti tuomet, jei mirusysis davė tam sutikimą dar būdamas gyvas arba po jo mirties tokį sutikimą davė artimieji. Šis modelis galioja JAV, Kanadoje, Olandijoje, Danijoje, Švedijoje, D.Britanijoje, Turkijoje, Ispanijoje.
Daug prieštaravimų iškyla nustatant mirties momentą. Lietuvos Respublikos įstatyme rašoma, kad mirtis – negrįžtama žmogaus organizmo, kaip visumos, žūtis. Atskirai apibūdinama smegenų mirtis. Tai negrįžtama visų galvos smegenų struktūrų veiklos baigtis, nors kai kurie žmogaus gyvybės organai bei organų sistemos dar veikia. Remiantis šiais kriterijais, konstatuojamas mirties faktas, po to pagal valstybėje įteisintą modelį gaunamas artimųjų sutikimas (jei reikalingas) ir atliekama organų paėmimo procedūra.

Apklausa Lietuvoje
1999 metais Lietuvos žmogaus teisių centro užsakymu visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų centras “Vilmorus” atliko Lietuvos gyventojų apklausą, apie audinių ar organų transplantaciją. Rezultatai buvo tokie: žinojo – 85,8 %, nieko nežinojo – 14,2 % atsakiusiųjų. Net 87,9 % respondentų apie tai sužinojo iš žiniasklaidos, 15,3 % – iš medicininės, mokslinės arba populiarios mokslinės literatūros, 11,4 % – iš draugų, pažįstamų ar giminaičių, 6,6% – gydymo įstaigoje, 1,9 % – kitur. Iš 6,9 % nepritarusiųjų audinių ir organų transplantacijai, 62,4 % bijo įmanomo piktnaudžiavimo donoryste, 21,7 % nepritaria dėl religinių ar moralinių įsitikinimų, o 8,7 % nepasitiki medikų kvalifikacija.

Religinis aspektas
Pagal žydų ir krikščionių tradicijas žmogaus kūnas yra gerbtinas, nes jis esminiai susietas su siela. Šiose bendruomenėse yra tikima, kad žmogus sukurtas pagal Dievo paveikslą ir mirusio žmogaus kūnas turi būti taip pat gerbiamas. Kai kurie Žydų įstatyme esami intervencinių procedūrų draudimai apeinami, jei toks sprendimas padeda išgelbėti žmogaus gyvybę. Judaizme neleidžiama: suluošinti žmogaus kūno, siekiant naudos, delsti palaidoti kūną ar jo dalis, tačiau tiek judaistai, tiek ortodoksai sutinka su neeksperimentine mirusiojo organų transplantacija, gelbstinčia gyvybę. Pvz., ragenos traktuojamos kaip gyvybę išsaugantys organai, nes, anot rabinų, regėjimas – gyvybės garantas. Krikščionybė bei Romos katalikybė nedraudžia audinių ar organų transplantacijos iš mirusiųjų, sakydamos, kad tai pagirtinas, tačiau neprivalomas asmeninis sprendimas. Žmogaus kūnas nėra jo nuosavybė materialiąja prasme, tad paaukodami organus, kad būtų išgelbėta kito žmogaus gyvybė, katalikai vykdo Dievo valią artimo meilės darbuose. Šios bendruomenės nereikalauja, kaip antai, judaizmas, tiesioginės transplantacijos naudos kaip sąlygos organų atidavimui. Svarbus pats savanoriškas aktas. Protestantiškieji krikščionys pabrėžia pagarbą asmeniui ir sąžinei, tad jų sutikimas atiduoti mirusiojo organus ar ne, grindžiamas artimo meilės supratimu. Islame tikima kūno prisikėlimu, o papročiai reikalauja mirusiojo kūną skubiai palaidoti, kad jis nebūtų išniekintas ar kremuotas. Dėl to musulmonai neretai vyksta į Vakarų Europos šalis, kad jiems būtų transplantuoti organai ar audiniai. Pastaroji griežta islamiškųjų kraštų valdžios pozicija negalioja Singapūre. Tačiau pamažu ir musulmonų kraštuose tampa priimtina idėja, jog yra svarbu išgelbėti žmogaus gyvybę, bet tuo atveju būtina atsiklausti mirusiojo artimųjų leidimo, norint paimti organus.
Religinės nuostatos dažnai susipina su socialiniais bei kultūriniais įsitikinimais, praktiniais ketinimais bei prietarais, dėl ko ir susiformuoja daugybė prieštaringų nuomonių apie transplantaciją.

Etinės dilemos
Etiniu požiūriu svarbūs šie aspektai:
1. Rizikos ir naudos santykis donorui. Donorai patiria invaziją, diskomfortą, procedūros riziką bei netenka audinių ar organų, tačiau, transplantacijos centrų duomenimis, organų donorai palankiau psichologiškai save vertina.
2. Rizikos ir naudos santykis recipientui. Šis santykis priklauso nuo organo rūšies, operacijos sėkmės, alternatyvios terapijos galimybės. Pvz., gyvo donoro kepenys sutrumpina recipiento organo laukimo laiką ir taip padidina išgyvenamumo tikimybę; kaulų čiulpų transplantacija, kuri taikoma piktybinių navikų gydyme, procedūra daug naudingesnė, jei atliekama ankstyvoje susirgimo stadijoje.
3. Donoro sutikimo teisėtumas bei galimumas. Labai svarbu, ar donoras davė informuotą sutikimą organų paėmimo procedūrai. Jei asmeniui taikomas psichologinis spaudimas, nebeaišku, ar jis gali adekvačiai įvertinti procedūros riziką bei naudą. Iš vaikų ar neveiksnių suaugusiųjų leidžiama paimti organus, jei bus neabejotina abipusė nauda tiek donorui, tiek recipientui. Apskritai vaikai, priešingai nei suaugę, yra nekompetentingi nuspręsti, ar jie sutinka būti donorais, ar ne, tad už juos sprendžia kompetentingi suaugusieji. Tuomet iškyla suinteresuoto sprendimo galimybė bei susiduriama su etine problema.
4. Donoro privatumas bei konfidencialumas. Slaptumas bei anonimiškumas yra viena iš donoro bei recipiento netiesioginio ryšio sąlygų, tačiau transplantaciją atliekanti gydytojų komanda, ieškodama tinkamiausio donoro, turi pasikalbėti su recipiento šeima. Gautą informaciją sunku išlaikyti paslaptyje; privatumo bei konfidencialumo stoka gali neigiamai įtakoti potencialaus donoro sprendimą.
Organų paėmimas iš gyvų donorų yra sudėtingesnė procedūra ne tik technine, bet ir etine prasme. Medicininių tyrimų rizika bei žala negali būti neproporcingai didelė recipiento naudos atžvilgiu, tad organų ir audinių paėmimas iš gyvų donorų leistinas tik kruopščiai įvertinus pasekmes donoro sveikatai ir gyvybei. Komplikuotas yra organų paėmimas iš neveiksnių asmenų (jei nėra tinkamo sąmoningo donoro, iš jų galima paimti kaulų čiulpus ir regeneruojančius audinius, pvz., odą). Skrupulingai turėtų būti gerbiamas bei saugomas tiek donorų, tiek recipientų konfidencialumas, kad būtų išvengta moralinių ar teisinių nesusipratimų tarp recipiento ir donoro šeimų. Informaciją galima suteikti tik operaciją atliekančios gydytojų komandos nariams. Apsauginės priemonės reikalingos ne tik transplantacijos procedūrų reglamentavimui, jų aiškumo bei nedviprasmiškumo užtikrinimui, bet ir visuomenės pasitikėjimo įgijimui. Tiek Lietuvos, tiek kitų pasaulio šalių įstatymai draudžia pelnytis iš audinių ar organų transplantacijos, kad būtų išvengta bet kokio mokėjimo formų ar kompensacijų. Daug etinių debatų kelia transplantacijos operacijos laukiančiųjų sąrašai. Dėl organų trūkumo kyla žmogiškos ir moralinės dramos. Organų transplantacijoje svarbu nustatyti prioritetus, kad pirmenybė nebūtų teikiama asmenims, išgalintiems sumokėti už organą. Sąrašai sudaromi atsižvelgiant į operacijos skubumo svarbą, paciento galimybes gyventi visavertį gyvenimą. Motyvuojama medicininiais kriterijais, tačiau neišvengiamai susiduriama su ekonominiu aspektu, kadangi transplantacijų skaičius griežtai ribojamas biudžetinių išteklių. Tuomet kyla klausimas, ar operuoti vyresnio amžiaus žmogų, ar jauną, kuris savo gyvenimo būdu piktybiškai žaloja sveikatą ir skatina ligos progresavimą.
Daug žadanti bei alternatyvi galimybė organų ir audinių persodinimui yra ksenografija – gyvūno organų transplantavimas žmogui. Ksenografijoje ne tiek daug etinių problemų, kaip žmogaus organų transplantacijoje, tačiau iškyla žmogaus ir gyvūno audinių suderinamumo problemos, gyvūnų išnaudojimo klausimai.
Organų bei audinių transplantacijos operacijoms keliami griežti reikalavimai bei taisyklės, tačiau stengiamasi sudaryti kuo palankesnes sąlygas donorų paieškai (fenomenalus Ispanijos pavyzdys). Tuo pat metu įstatymai stengiasi akylai saugoti donorų bei recipientų orumą, teises; modernėjanti medicina ieško naujų metodų, galėsiančių padėti išspręsti organų donorų stygiaus problemą. Tačiau net jei organų donorų skaičius išaugtų, transplantacija vis tiek liktų tik pagalbine procedūra, negalinčia išspręsti visų klausimų, atsirandančių dėl gyvybiškai svarbių organų sužalojimo ar pakenkimo.

Cia zodineliui

Donoras – tai žmogus, kuris dovanoja savo audinius, ląsteles ar organus kitam žmogui.

Dažniausiai, išgirdę žodį „donoras“, žmonės pagalvoja apie kraujo donorystę. Tačiau yra ne tik kraujo, bet ir organų ir audinių donorystė.

Kraują žmonės per savo gyvenimą dovanoti gali daug kartų, taip išgelbėdami ne vieną gyvybę.

Tačiaų yra ir kitokie donorai – organų ir audinių donorai – kurie jau po savo mirties gali dovanoti gyvenimą sunkiai sergantiems ligoniams, kuriems reikalinga organo transplantacija.

Tiesa, yra viena išimtis, kai organą gali dovanoti gyvas žmogus – sergančiam artimam žmogui (vaikui, broliui, seseriai, vyrui, žmonai) galima dovanoti inkstą arba dalį kepenų, kadangi žmogus ir su vienu inkstu gali normaliai ir pilnavertiškai gyventi, o kepenys atsistato.

Recipientas – tai žmogus, kuriam reikalinga organo ar audinio transplantacija.

Yra gyvybiškai svarbūs organai, kurių transplantacija ne tik pagerina recipientų gyvenimo kokybę, bet visų pirma gelbėja gyvybęs (širdis, inkstai, kepenys, plaučiai, kasa, plonosios žarnos). Taip pat gyvybiškai svarbi yra kaulų čiulpų transplantacija (daroma tik iš gyvo donoro).

Ragenos nėra gyvybiškai svarbus audinys, tačiau žmogui grąžintas regėjimas yra stebuklas, kurį gali dovanoti žmogaus meilė žmogui.

Fenomenologija — Edmundo Huserlio (Edmund Husserl, 1859-1938) sukurtas filosofijos metodas, kuriuo siekiama aprašyti žmogaus sąmonės turinį ir atskleisti jame esančių fenomenų (reiškinių) esmes. „Fenomenologija“ dar vadinama visa iš Huserlio kilusi XX a. filosofijos kryptis. Ji buvo itin reikšminga formuojantis tokioms kryptims kaip egzistencializmas ar hermeneutika. Dėl to fenomenologais gali būti vadinami ir šių krypčių atstovai. Taip pat „fenomenologija“ perkeltine reikšme gali būti vadinamas beveik bet koks (ne tik filosofinis) sąmonėje patiriamų reiškinių aprašymas

Popiežiaus Jono Pauliaus II pranešimas

1991 m. birželio 20 d. Popiežius Jonas Paulius II suteikė audienciją „Organų donorų asociacijos“ kongreso dalyviams. Žemiau pateikiamas visas pareiškimo tekstas.

Brangūs bičiuliai.

Tas faktas, kad Pirmasis tarptautinis „Organų donorų asociacijos“ kongresas vyksta čia, Romoje, suteikia man galimybę jus pasveikinti ir padrąsinti siekti tikslo, kurį išreiškia jūsų kongreso tema: „Pasaulio bendradarbiavimas transplantacijoje“. Aš dėkoju profesoriui Rafaello Cortesini už jo šiltus pasveikinimo žodžius ir siunčiu savo geriausius linkėjimus sėkmės tolesniame darbe. Tarp daugelio puikių šiuolaikinės medicinos laimėjimų pažanga imunologijos ir chirurginės technologijos srityse atvėrė galimybes terapiniam organų panaudojimui ir audinių transplantavimui. Tai iš tiesų džiugina, nes daugelis ligonių, kurie iki šiol galėjo tik laukti mirties ar geriausiu atveju skausmingo ir riboto egzistavimo, dabar gali visiškai ar beveik visiškai pasveikti, pakeitus ligos pažeistus organus sveikais, dovanotais. Mes turime džiaugtis, kad medicina gyvybės tarnystėje, organų transplantacijoje atrado naują būdą tarnauti žmonijai saugant esminę asmens vertybę.

Šis nuostabus laimėjimas, žinoma, turi ir tamsiąją pusę. Reikia dar labai daug ką pažinti iš mokslinių tyrinėjimų ir klinikinės patirties, o dar yra daug etinių, teisinių ir socialinių klausimų, kuriuos reikia giliau ir plačiau išnagrinėti. Pasitaiko netgi skandalingų piktnaudžiavimų, kurie reikalauja medicinos asociacijų ir donorų organizacijų, ypač kompetentingų įstatymų leidėjų, reakcijos. Tačiau nepaisant šių sunkumų, galime prisiminti 4-ojo amžiaus bažnyčios daktaro šv. Bazilijaus Didžiojo žodžius: „Kalbant apie mediciną būtų neteisinga atsisakyti Dievo dovanos (t.y. medicinos mokslo) vien todėl, kad kai kurie žmonės ją panaudoja blogam – mes tik turime atskleisti, ką jie sugadino“.

Su organų transplantacijos pradžia, kuri prasidėjo kraujo perpylimais, žmogus atrado būdą atiduoti save, savo kraują ir kūną, kad kiti galėtų gyventi. Mokslo bei gydytojų ir sveikatos priežiūros darbuotojų, kurių bendradarbiavimas nėra toks akivaizdus, bet ne mažiau svarbus sudėtingų chirurginių operacijų rezultatui, profesinių įgūdžių ir įsipareigojimų dėka atsiranda naujas ir nuostabus pašaukimas. Mes esame pašaukti mylėti savo artimą naujais būdais: evangelijos žodžiais, mylėti „iki galo“, tačiau tam tikrose pačios žmogaus prigimties nubrėžtose ribose, kurių negalima peržengti.

Be visa kito, ši gydymo forma yra neatskiriama nuo žmogaus aukojimosi. Iš tikrųjų transplantacija numato išankstinį, aiškų, laisvą ir sąmoningą donoro ar kito asmens, kuris teisėtai atstovauja donorui, dažniausiai artimiausių giminaičių, sprendimą. Tai sprendimas be atlyginimo pasiūlyti dalį savo paties kūno kito asmens sveikatai ir gerovei. Šiuo atžvilgiu medicininis transplantacijos veiksmas leidžia įgyvendinti donoro pasiaukojimo veiksmą, tą nuoširdų savęs dovanojimą, kuris išreiškia mūsų esminį pašaukimą meilei ir bendravimui.

Meilė, bendravimas, solidarumas ir absoliuti pagarba žmogaus asmens orumui yra vienintelis teisėtas organų transplantacijos pagrindas. Labai svarbu neignoruoti moralinių ir dvasinių vertybių, kurios pradeda veikti, kai individai, laikydamiesi etinių normų, kurios garantuoja žmogaus asmens orumą ir jį tobulai išreiškia, laisvai ir sąmoningai nusprendžia atiduoti dalį savęs, savo pačių kūno, siekdami išsaugoti kitos žmogiškosios būtybės gyvenimą.

Iš tikrųjų žmogaus kūnas visada yra asmeniškas kūnas. Jis negali būti vertinamas vien kaip fizinė ir biologinė būtis, jo organai ar audiniai negali būti panaudoti kaip dalykai, skirti pardavimui ar mainams. Tokia skurdi materialistinė koncepcija atvestų vien į instrumentinį kūno, o kartu asmens naudojimą. Tokioje perspektyvoje organų transplantacija ir audinių persodinimas daugiau nebeatitiktų dovanojimo veiksmo, bet būtų tolygi tik kūno nusavinimui ar apiplėšimui.

Dar daugiau, asmuo gali dovanoti tik tai, ko jis gali atsisakyti, nesukeldamas didelio pavojaus ar nepadarydamas žalos savo gyvenimui ar asmeniniam identitetui, ir tik esant atitinkamai priežasčiai. Akivaizdu, kad gyvybiniai organai gali būti dovanojami tik po mirties. Tačiau pasiūlyti dalį savo kūno esant gyvam, tas pasiūlymas įsigalios tik po mirties, daugeliu atvejų yra didžiulės meilės, meilės, kuri duoda gyvenimą kitiems, veiksmas. Tuo būdu biomedicinos mokslų pažanga atvėrė galimybes žmonėms realizuoti savo pašaukimą mylėti ir po mirties. Remiantis Kristaus Velykų paslapties analogija, mirštant mirtis yra nugalima ir gyvenimas atkuriamas.

Pakartojant Vatikano II Susirinkimo žodžius: tik įsikūnijusio žodžio paslaptyje atskleidžiama žmogaus paslaptis. Viešpaties mirtis ir prisikėlimas išreiškia aukščiausią meilės veiksmą, kuris suteikia gilią prasmę donoro pasiūlymui paaukoti savo organą, kad išgelbėtų kitą asmenį. Krikščionims Jėzaus savęs dovanojimas yra esminė nuoroda ir įkvepianti idėja meilės, slypinčios troškime dovanoti organą. Ji yra kilnaus solidarumo išraiška vis plačiau pasireiškiančio visuomenėje, tapusioje pernelyg vartotojiška ir nejautria nesavanaudiškam davimui.

Dar daug ką būtų galima pasakyti, įskaitant ir pamąstymą apie gydytojus ir padėjėjus, kurie padaro galimą šią nuostabią žmonių solidarumo formą. Transplantacija ir netgi paprastas kraujo perpylimas nėra toks pat kaip kitos operacijos. Jis negali būti atskirtas nuo donoro savęs dovanojimo veiksmo, nuo meilės, kuri duoda gyvenimą. Gydytojas visada privalo suprasti ypatingą šio darbo kilnumą, jis tampa tarpininku nepaprastai reikšmingo veiksmo – savęs dovanojimo, kurį asmuo padarė – netgi po savo mirties – tam, kad kitas galėtų gyventi. Operacijos sunkumas, būtinumas greitai veikti ir visiškai susikaupti ties užduotimi neturi priversti gydytojo pamiršti meilės paslapties, kuri slypi tame, ką jis daro.

Taip pat gaunantys transplantuojamą organą neturi pamiršti, kad jie gauna unikalią dovaną iš kito: savęs dovaną, aukojamą donoro; dovaną, kuri iš tikrųjų turi būti laikoma autentiška žmogaus ir krikščionio solidarumo forma. Artėjant trečiajam tūkstantmečiui, didžiojo istorinio pažado laikotarpiu, netgi nepaisant, kad gyvybei gresiantys pavojai, kaip abortas ir eutanazija, tampa galingesni ir pavojingesni, visuomenei reikia šių konkrečių solidarumo ir save dovanojančios meilės gestų.

Baigiant prisiminkime tuos Jėzaus žodžius, atpasakotus evangelisto ir gydytojo Luko: „Duokite, ir jums bus duota: saiką gerą, prikimštą, sukratytą ir su kaupu atiduos jums į glėbį“. Mes gausime mūsų aukščiausią atlyginimą iš Dievo pagal tikrą ir efektyvią meilę, kurią parodėme savo artimui.

Dangaus ir žemės Viešpats tesustiprina jus jūsų siekiuose ginti ir tarnauti gyvenimui, pasitelkiant nuostabias priemones, kurias medicinos mokslas jums suteikė. Telaimina jis jus ir tuos, kuriuos mylite, su taika ir džiaugsmu.

LIETUVOS VYSKUPŲ KONFERENCIJA

2003 04 14 Nr. 1-157/03

Pareiškimas dėl transplantacijos operacijų ir organų donorystės

Artėja balandžio 27-oji, Pasaulinė gyvybės diena. Kaip ir kasmet, prisiminsime visas gyvybes, kurių nesugebėjome išsaugoti patys ar padėti išsaugoti kitiems. Šios dienos maldos bus skirtos prisiminti visus, kurie savo gyvenimais liudijo pagarbą vienai brangiausių žmogui Dievo suteiktų dovanų – gyvenimo vertybei.

Šia proga norime priminti, kad viena iš temų apie gyvybę yra transplantacijos operacijos ir donorystė, įgalinančios dovanoti gyvybę kitam asmeniui. Pasiūlyti savo organus dar esant gyvam, kai tas pasiūlymas įsigalios tik po mirties, daugeliu atvejų yra pagirtinas didžiulės, kitiems gyvenimą dovanojančios meilės darbas ir gyvybės liudijimas vis labiau įsigalint “mirties kultūros” taisyklėms.

Šiandien dar kartą visiems tikintiesiems primename, kad transplantacijos operacijos ir organų donorystė, jei tik donoras ar už jį atsakingi asmenys yra davę aiškų sutikimą, neprieštarauja Katalikų Bažnyčios mokymui. Toks žmogaus apsisprendimas ir pasiryžimas išties yra labai sveikintinas ir skatintinas.

Todėl, artėjant Pasaulinei gyvybės dienai, kreipiamės į jus, mielieji broliai ir seserys, kviesdami šiam konkrečiam krikščioniškos artimo meilės liudijimo žingsniui ir netikėtos mirties atveju ryžtis tapti donorais bei drąsiai liudyti gyvenimą mirties akivaizdoje.

Kardinolas Audrys Juozas BAČKIS

Kunigas Gintaras GRUŠAS

Leave a Comment