laikrodziai

Saulės laikrodžiais laikas matuojamas gnomono šešėliu, kuris periodiškai kinta, vykstant regimajam Saulės judėjimui. Paplito III tūkst. pr. Kr. Egipte.

Šešėlio ilgio horizontalūs ir vertikalūs Saulės laikrodžiai. Atsirado III tūkst. pr. Kr. Egipte.
Horizontalūs šešėlio krypties laikrodžiai. Atsirado II tūkst. pr. Kr. Egipte ir Babilone.
Vertikalūs šešėlio krypties laikrodžiai. Viduramžiais paplito Europoje, Bizantijoje, Indijoje.
Sferiniai ir ekvatoriniai šešėlio krypties Saulės laikrodžiai. Atsirado I tūkst. pr. Kr. Babilone. Paplito Europoje XVI a.
Žvaigždžių laikrodžiai. Atsirado II tūkst. pr. Kr. Europoje paplito XVI a. pradžioje.

Vandens laikrodžiais nustatomas laiko inntervalas, per kurį vanduo išteka iš tam tikros talpos indo arba įteka į jį. Paplito II tūkst. pr. Kr. Egipte.

Ištekantieji vandens laikrodžiai. Pradėti naudoti II tūkst. pr. Kr. Egipte.
Pritekantieji vandens laikrodžiai. Pradėti naudoti II tūkst. pr. Kr. Egipte ir Babilone.
Persipilantieji vandens laikrodžiai. Pirmieji pradėti naudoti 1100 m. pr. Kr. Kinijoje.
Vandens laikrodžiai su mechaniniais įtaisais. Pradėti naudoti I a. pr. Kr. Europoje paplito XVII a.
Vandens laikrodžiai-automatai. Pradėti naudoti II a. pr. Kr. Europoje paplito XVII a.

Ugnies laikrodžiais laiko intervalas nustatomas degios medžiagos – dagties, žvvakės, aliejaus – degimo trukme. Paplito senoves Kinijoje, IX a. – Europoje.

Ugnies laikrodžiai – dagtys. Atsirado senovės Kinijoje. Iki XIX a. vid. naudojami Kinijoje, Japonijoje, Europoje.
Ugnies laikrodžiai – žvakės. Atsirado IX a. Anglijoje.
Ugnies laikrodžiai – aliejaus lempos. Atsirado XV a. Europoje.
Ugnies laikrodis – smilkyklė XIX a. Ki

inija.

Smėlio laikrodžiais matuojama laiko trukmė per kurią smėlis išbyra iš vieno stiklo į kitą; jų rinkiniais – laiko intervalų seka. Europoje paplito XIV – XIXa.

Pirmieji smėlio laikrodžiai išrasti III a. pr. Kr. Pradėti naudoti Europoje XV a.
Sudėtingi smėlio laikrodžiai Europoje paplito XVII a.

Mechaniniais laikrodžiais laikas matuojamas švytuoklės arba balanso svyravimų periodais. Ankstyvieji pradėti naudoti XIV a. Europoje, švytuokliniai – XVII a.

Ankstyvieji mechaniniai laikrodžiai. Europa XIII a. pab. – XIV a. pr.
Svarstis. Mechaninio laikrodžio variklis, pradėtas naudoti Europoje XIV a. pr.
Eigos spyruoklė. Mechaninio laikrodžio variklis, pradėtas naudoti XV a. Italijoje.
Balansiniai laikrodžiai. Mechaninių laikrodžių reguliatoriai. XVII a. Europa.
Nuleistukai švytuokliniuose laikrodžiuose. Išrasti XVII a. vid. Europoje.
Balansinių laikrodžių nuleistukai. Išrasti XVII a. pab. Europoje.
Laikrodžio krumplinės pavaros. Išrastos XIV a. Paplito XVIII a. II pusėje.
Garsinės indikacijos mechanizmai. Sukurti XIIV a. Su muzikiniais įtaisais – XVI a.
Vizualiniai laiko indikatoriai. Ankstyvieji ciferblatai sukurti XIV a. – XV a.
Sekundometrai – laikrodžiai, skirti matuoti trumpus laiko intervalus. XIX a.pab.
Chronometrai – tikslūs kilnojami laikrodžiai skirti laiko saugojimui. Išrasti XVIII a.

Elektromechaniniai laikrodžiai reguliuoja švytuoklės ar balanso energijos papildymą elektromechaniniu būdu. Išrasti XIX a. viduryje.

Ektromechaninis laikrodis sukurtas TSRS 1965 m.

Elektromagnetiniai laikrodžiai eikvoja šaltinio energiją švytuoklės arba balanso svyravimams palaikyti ir rodyklėms sukti. Išrasti XIX a. viduryje.

Elektromagnetiniai laikrodžiai. Sukurti XIX a. Europoje.

Elektroniniuose laikrodžiuose švytuoklės ar balanso energijos papildymas reguliuojamas elektroniniu būdu. Iš

šrasti XX a.

Elektroniniai laikrodžiai eikvoja elektros šaltinio energiją laikrodžio švytuoklės ar balanso svyravimams palaikyti. XX a.

Kvarcinių laikrodžių eigą ir indikaciją reguliuoja kvarco plokštelės mechaniniai vyravimai, kuriuos sužadina elektromagnetinių virpesių generatorius. Išrasti XX a.

Laikrodžių eigą reguliuoja kvarco plokštelės mechaniniai svyravimai. XX a.

Klaipėdos laikrodžių muziejus
Laikrodžių formų vystymosi istorija
Ekspozicija, išdėstyta penkiose antrojo aukšto salėse, parodo, kaip ilgainiui kito laikrodžių korpusai, pradedant renesanso ir baigiant moderno stiliaus laikrodžiais. Visų stilių laikrodžių korpusų apdaila atspindi bendrus taikomosios – dekoratyvinės dailės raidos bruožus. Epochos stilių atspindi ne tik laikrodžių dizainas, bet ir specialiai parinkti tai salei taikomosios – dekoratyvinės bei vaizduojamosios dailės kūriniai. Kiekviena antrojo aukšto ekspozicijos salė turi ir spalvinį foną, būdingą epochos stiliui. Jį sukuria sienų, užuolaidų, medžiagos spalva ekspozicinėse vitinose. Kiekvienoje salėje epochos stilių paryškina to laikotarpio baldų komplektas.
Pirmoje salėje rodomi originalūs XVI – XVII amžiaus laikrodžiai. Muziejaus pasididžiavimas, tai XVI amžiaus sidabrinio laikrodžio korpusas. Manoma, kad šis laikrodis buvo pagamintas Vilniaus laikrodininkų ceche ir padovanotas Žygimanto Augusto dvarui. Šio laikrodžio korpuso forma ir apdaila atspindi renesanso apdailai būdingiausius bruožus. Laikrodžiai buvo gaminami panašūs į pastatus arba bokšto formos. Atskirai eksponuojami šešiakampiai dėžutės formos staliniai laikrodžiai. Vieną jų XVII amžiuje pagamino Vilniaus laikrodininkas Theodoras Tarasowigas.
Kitoje salėje eksponuojami baroko stiliaus laikrodžiai. Tai daugiausia konsoliniai, statomi ant grindų, si

ieniniai, židininiai laikrodžiai. Muziejaus ekspozicijoje matome žymių anglų meistrų Eardley Nortono, Williamo Rusto konsolinius laikrodžius, Franciso Wellso laikrodį, statomą ant grindų. Įdomus XVIII amžiaus šveicarų meistro Theodoro Perreto laikrodis, pagamintas pagal prancūzo meistro Charles’o Boulle techniką.
Trečioje salėje rodomi rokoko stiliaus laikrodžiai. Šiam stiliui būdinga asimetriškos, tačiau išlaikančios pusiausvyrą, ritmą formos, lengvos linijos rokailis, įmantrūs ornamentai. Kaip tik toks yra XVIII amžiaus prancūziškas židinio laikrodis su žvakidėmis. Vokiškas fajansinis židinio laikrodis stebina savo lengvumu ir grakštumu. Šioje salėje eksponuojama ir nedidelė kišeninių laikrodžių kolekcija.
Klasicizmas vėl atgaivino antikinio meno tradicijas. Paplito saikingai dekoruotos, simetriškos kompozicijos. Daugiausia buvo gaminami dviejų tipų laikrodžių korpusai: ant stačiakampio postamento sukomponuotos įvairios figūrinės kompozicijos ir triumfo arkos. Šioje salėje eksponuojami židininiai, staliniai prancūzų ir vokiečių meistrų laikrodžiai. Kišeninių laikrodžių kolekcijoje yra žymaus prancūzų laikrodininko Abrahamo Louis Breguet gamybos laikrodžių.
XIX amžiaus vidurio – XIX amžiaus pabaigos eklektikos stilių atspindi staliniai ir židinio vokiečių firmos Lenzkirch ir Berlyno laikrodininko Conrado Felsingo laikrodžiai. Jų korpusuose aiškiai matyti susipynusios kelių istorinių epochų formos.
Ekspozicija užbaigiama moderno stiliaus XIX amžiaus pabaigos – XX amžiaus pradžios laikrodžiais. Čia vyrauja sieniniai ir staliniai laikrodžiai, serijiniu būdu pagaminti vokiečių “Gustav Becker” ir “Junghans” firmose. Didelė kišeninių laikrodžių kolekcija parodo įvairiose šalyse pagamintus laikrodžius.

XV – XVI a. laikrodininkai mechanizmus talpino į

korpusus. Jų formos tiesiogiai atspindėjo renesanso stiliaus architektūrą.

XVII – XVIII a. barokas nuosekliai jungia architekturą ir dailę į vieningą ansamblį. Laikrodžių korpusai derinami prie interjerų ir baldų apdailos. Išraiškingi siluetai, dinamiška plastika, augaliniai ornamentai XVIII a . viduryje perauga į asimetriškų rokoko formų žaismą.

Klasicizmas-Ampyras XVIII a. antrojoje pusėje į dailę grąžina antikinę rimtį ir iškilmingumą. Korpusų apdailai naudojami simetriniai architektūriniai motyvai.

Eklektika – XIXa. II pusė. Viename kūrinyje mechaniškai buvo komponuojamos įvairios buvusių stilių formos.

XIX a. pab.-XX a. pr. ryškiausiai atsiskleidė moderno stilius, kuriame vyrauja banguotos, aptakios linijos ir plokštumų kontrastai.

Leave a Comment