Mokslo reikšmė žmonijai- milžiniška. Tai viena sudėtingiausių sričių žmogaus gyvenime. Jo indėlį mes susikuriame patys. Kada mokslas pradėjo savo egzistenciją? Su pirmuoju žmogumi? Su pirmaisiais išradimais, kurie pakeitė žmogaus gyvenimą 180 laipsnių kampu? Nuo pat senovės mokslas tapo nuolatine svarstymų, abejonių sfera. Čia buvo tiek daug nežinomų dalykų, kurie kėlė baimę ne vienam tuometinių civilizacijų žmogui. Senovės civilizacijos- Indija, Tarpupis, Egiptas, Kinija iškėlė mokslo vertę. Bet ne tik garbė tekdavo šiems mokslininkams, bet jie būdavo neretai apkaltinami nebūtais dalykais, net nuteisiami myriop. Taigi mokslui buvo paskirta didžiausia auka- žmogaus gyvybė. Tiek senovės šalyse, tiek senovės Graikijoje, Romoje buvo sukurta labai daug teorijų, hipotezių, kurių tuometiniai mokslininkai dar negalėjo įrodyti. Šiuolaikinis pasaulis priverčia patikėti nerealiomis tiesomis, nes turi įrodymų. XVIII a. prasidėjusi pramonės revoliucija, buvo pirmas žingsnis visa ko tobulėjimui. Naujos technikos priemonės leido žmogui lengviau atlikti darbą, patobulinti jo įprasminimą. Galima sakyti, kad su šia pramonės revoliucija prasidėjo ir fizikos kaip atskiro mokslo plėtojimas. Nauji bei sudėtingi išrasti įrenginiai padėjo žmogui siekti dar geresnių perspektyvų. Šiuolaikinė fizika įdomi tuo, kad ji atskleidžia naujus, mūsų pojūčiais nesuvokiamus pasaulius- labai mažų ir labai didelių atstumų, didelių greičių, labai žemų ir labai aukštų temperatūrų pasaulius, kurie stebina netikėtais reiškiniais bei dėsningumais. Mikrodalelės, pasižyminčios bangų, dalelių savybėmis, galinčiomis sukurti kitas daleles, kur kas masyvesnes už jas pačias, įvykiai, laiko tėkmėje susikeičiantys vietomis priklausomai nuo stebėtojo greičio, stulbinančio masto ir galios kosminiai reiškiniai, Visatos savybių glaudus ryšys su elementariųjų dalelių savybėmis- šie ir kiti šiuolaikinės fizikos atradimai ne tik papildo, bet ir iš esmės keičia mus supančio pasaulio supratimą.
Albertas Einšteinas 1905m. paskelbė trisdešimties puslapių mokslinį straipsnį, kuriame suformulavo specialiąją reliatyvumo teoriją ( vėliau jis sukūrė bendrąją reliatyvumo teoriją). Tai viena svarbiausių ir gražiausių XX a. fizikos teorijų, pakeitusi požiūrį į erdvę ir laiką, masę ir energiją, aprašiusi kūnų judėjimą greičiais, artimais šviesos greičiu . Reliatyvumo teorijos pagrindas- du postulatai:1. gamtos procesai vių inercinių atskaitos sistemų atsakitos sistemų atžvilgiu vyksta vienodai. Tai reiškia, kad visi fizikos dėsniai dėsniai inercinių sistemų atžvilgiu užrašomi vienoda forma. Mechanikos reliatyvumo principas tinka ir elektromagnetiniams reiškiniams.2. šviesos greitis visų inercinių atskaitos sistemų atžvilgiu yra vienodas visomis kryptimis ir nepriklauso nei nuo šviesos signalo, nei nuo imtuvo greičio(stebėtojo judėjimo greičio). Šviesos greitis nereliatyvus. Tuštumoje jis didžiausias sąveikos perdavimo greitis gamtoje. Jos greitis vakuume yra vienodas visomis kryptimis ir nepriklauso nei nuo šaltinio, nei nuo stebėtojo judėjimo greičio. Tai absoliutus greitis. Reliatyvumo teorija- tai fizikinė teorija, nagrinėjanti reiškinius, vykstančius dideliais greičiais judančiose sistemose. Fizikos dėsniai yra vienodi atskaitos sistemose, judančiose viena kitos atžvilgiu tiesiaeigiai ir tolygiai . Reliatyvumo teorija atsisako absoliutinio, vienodo stebėtojams laiko . Kiekvienam stebėtojui (tiksliau – atskaitos sistemai) reikia įvesti savąjį laiką, kuris priklauso nuo stebėtojo greičio. Nenuostabu, kad kūno masė pasirodo irgi yra kintamas dydis. Netgi raketai pasiekus antrąjį kosminį greitį ( 11,2 km/s), jos masė padidėja nežymiai – tik 0,002%, tačiau raketos greičiui v artėjant prie šviesos greičio c, jos masė m ima sparčiai augti ir artėja prie begalybės. Kuo didesnė kūno masė, tuo jis tampa inertiškesnis – reikia didesnės jėgos jam dar pagreitint . Vadinasi, joks kūnas, turintis nelygią nuliui rimties masę, negali pasiekti šviesos greičio. Tokiu greičiu juda tik fotonai, kurių rimties masė lygi nuliui . Judančioje sistemoje laikas eina lėčiau. Judančio laikrodžio sekundė bus ilgesnė ir jis vėluos nejudančio laikrodžio atžvilgiu. Laiko sulėtėjimas judančioje sistemoje tuo ryškesnis, kuo artimesnis jos judėjimo greitis šviesos greičiui. Dideliu greičiu judančioje sistemoje sulėtėjus laikui, sulėtėja visi procesai. Pavyzdys galėtų būti dviejų dvynių brolių išvaizda. Laikas įtakoja žmogų ir tai įrodo išvaizda. Vienas brolis-yra kosmineje erdveje skrenda su raketa, kitas- likęs žemėje. Astronautas, grįžęs į žemę, atrodys jauniau negu jo visą laiką žemėje buvęs brolis. Taip pat susiduriame su vienalaikiškumu. Vienalaikiškumo reliatyvumas nepažeidžia priežastingumo principo(kad ir kokiu greičiu judėtų stebėtojas, jis niekados neužfiksuos įvykių atvirkščia tvarka). Išmatuoti kūno ilgį- tai reiškia užfiksuoti vienu metu atstumą tarp jo galų. Ilgio vertė, gauta matuojant judančioje kartu, t.y. reliatyviai nejudančioje sistemoje savasis ilgis yra didžiausias(kūno matmenys ir atstumai kinta judėjimo kryptimi. Statmeni greičio vektoriui atstumai nekinta. Kūno masė- reliatyvus dalykėlis. Didėjant kūno greičiui, didėja ir masė.kūnas turi energijos, nes turi masę. Kūnai, išspinduliuojantys energiją, praranda masę, o spindulius sugeriantys- įgyja dar daugiau energijos ir jų masė padidėja. Kūnui spinduoliuojant,, dalis jo rimties masės virsta fotonų mase ir dalis rimties energijos virsta spinduliavimo energija. Reliatyvų masės ir energijos ryšį taip pat nustatė A.Einšteinas:pilnutinė energija yra proporcinga jo masei. Kartą A. Einšteinas parašė Č.Čaplinui : ,,Jūs visiems žinomas todėl, kad visi jus supranta”. Č.Čaplinas atsakė: “ Jūs visiems žinomas todėl, kad niekas jūsų nesupranta”. Iš tikrųjų A. Einšteinas ir jo reliatyvumo teorija yra tapę šiuolaikinės civilizacijos simboliais, išreiškiančiais eilinį žmogų stebinančią ir bauginančią mokslo galią, jo nesuprantamumą bei keistumą.