Kalba ir jos atliekamos svarbios funkcijos gali įvairiai įtakoti žmonių gyvenimus. Ji yra bendravimo principas, kuriuo mes vadovaujamės, norėdami išreikšti savo mintis, jausmus, vidinę būseną. Kalba yra lyg nematomo žmogaus pasaulio veidrodis. Priešistoriniais laikais žmogaus bendravimas rėmėsi garsų , gestų,vaizdų sistema.Taip jie susikalbėdavo, suprasdavo vienas kitą. Dabar viskas yra priešingai: kai kurios tautos,turėdamos savo kalbą, nebepuoselėja jos, negerbia tradicijų. Nesusipratimai kyla kiekvieną kartą, tik ištarus žodį. Kodėl gi taip yra? Žmogus, siekdamas modernėjimo tikslo, kalbos kultūrą palieka “už borto”, pats tapdamas neaiškia kultūrų sąveika.Kalba žmogų lydi nuo gimimo, kada ištariami pirmieji garsai, vėliau virstantys rišliais sakiniais. Gyvenimas yra kalbos mokykla, kuriame tik pats žmogus nulemia jos poziciją. Mano nuomone, mūsų karta nebevertina to, ką mums paliko protėviai, ir tokiu būdu niekina šių atminimą . Aš kalbu apie žmones, kurie paaukojo gyvybes ir skaudžiai kentėjo, kad paėmė į rankas knygą, kurioje dar tik skleidėsi tikrosios lietuvių kalbos pradai. Nors auklėjimas ir ugdymas prasideda šeimoje, tačiau labai didelę įtaką vaiko, jaunuolio gyvenime palieka mokyklinis etapas. Mokykla žmogui yra būtina kaip žuviai- vanduo, paukščiui- erdvė. Tai vieta, kur prasideda mūsų tobulėjimas, virsmo į pilnavertį žmogų pradžia. Kalba tuo laikotarpiu keičiasi ir formuojasi. Čia mus, mokinius, užgriūva daug taisyklių, kurios dažnam atrodo nuobodžios ir nereikalingos. Bet tik vėliau galima suprasti jų svarbą bei poveikį kasdieniniame gyvenime. Tai kartu galėčiau taikyti ir lietuvių kalbos taisyklėms. Jos iš tiesų nėra mėgiamos vaikų tarpe. Tačiau jų poveikis tikrai išlieka ilgai. Juk daug svarbiau, kad taisyklės būtų praktiškai pritaikomos.( Mano mokyklos atmosfera tikrai nuteikia darbui, jei tu pats rodai iniciatyvą). O kalbos “raiškos” atžvilgiu mes neatsiliekame ir nuo kitų mokyklų.
Šiandieninė mokinių kalba nėra ta tikroji taisyklinga kalba. Ji nėra “švari”. Kasdieninėje mūsų kalboje yra daug nevartotinų posakių, žodžių darinių. Bet tai įprasta bendravimo kalboje. Nereikia ypatingai kalbėti draugų bei pažįstamų rate, nes gali būti nesuprastas, laikomas “pasikėlusiu”(t.y. išdidžiu). Bet dabar mūsų mokinių kalba yra nepakenčiama tiek aplinkiniams, tiek jų draugams. Replikų yra neklausoma. Kodėl? Nes visiems -“DZIN” (nesvarbu). O gi todėl, kad mūsų lietuviškoji kultūra nyksta. Visuomenė yra nepatenkinta savo gyvenimu, todėl pamirštamos pagrindinės žmogiškosios vertybės. Šeimos reikalai palieka paskutinėje vietoje, nors turėtų būti svarbiausi. Visko vaikai mokosi iš savo tėvų bei aplinkinių. Tai mus įrodo ir mokyklos gyvenimas. Mes, dvyliktos klasės mokiniai, su baime bei su siaubu akyse žvelgiame į mažesniųjų klasių mokinius, kurie tampa mažaisiais zombiais. Kada praeini pro tokių moksleivių būrelį, “ausys lankstosi” nuo žodžių grožybių. Atrodo, jog nebėra vilties išgirsti kalbą, kurioje nedominuotų keiksmažodžiai.Tai yra blogiausias kalbėjimo atvejis. Tokiems mokiniams pasiūlai: “Išsiplauk burną su “ARIEL” ar “FAIRY”, švaresnė bus”. Dėl tam tikrų barbarizmų vartojimo, kurie tikrai nepuoselėja mūsų kalbos, taip pat susidaro atskira moksleivių grupelė. Jų kalboje dominuoja įvairūs angliški bei rusiški žodžiai, kurie vartojami tikrąja kalba ar yra sulietuvinami.. Rusiški žodžiai vis dar nepraranda vertės kalbėjimo srityje.Šalia atsiranda ir angliški žodžiai, kurie vis daugiau dominuoja moksleivijos tarpe. Pasisveikinimai įvairūs: “zdarov, pryvėt”, “hello, hi”. “Krūtas, krūtiakas, čiūvas, fainas,” ar “cool” reiškia jaunimo žargonu- “kietas” (labai geras, fantastiškas, puikus). “Jo”, “nu”, “je”,“jup” “simbolizuoja” “taip”. “O.k., čiki” sakoma, kai viskas tvarkoje, viskas gerai. Žodis “nulis” reiškia “nieko baisaus”. “Jėga”- fantastika! Jau ir seniau žinomi “karočė, bachūras” vis dar funkcionuoja mūsų bendravimo kalboje. Naujadaras “blemba” net neturi aiškaus paaiškinimo, jis vartojamas kaip ištiktukas. Nors mūsų kalboje yra dar labai daug žargoninių žodžių, bet kartais jie geriau išreiškia mus pačius, mokinius. Manau, kad mūsų amžiuje dar priimtina girdėti žodžius- “blogiečius”, kurie ateityje virs taisyklinga ir nepriekaištinga kalba. Studentas kalba visiškai kitaip negu moksleivis, o dar vėliau randa savo kalbos stilių, kuris priimtinas jam ir visai likusiai išsilavinusių žmonių grupei. Bet nereikia puikuotis ar atsisakyti savo tarmiškos kalbos, kuri padaro žmogų išskirtinį pilkoje kalbos masėje. O “saikingai” vartojamas žargonas teikia net truputėlį šarmo. Taigi mes galime būti žavūs savo kalba, nes ji yra mūsų sielos atspindys žodžiuose.