IGNALINOS ATOMINEI ELEKTRINEI 20 METŲ

IGNALINOS ATOMINEI ELEKTRINEI 20 METŲ

Saulius Kutas
Valstybinės atominės energetikos saugos inspekcijos viršininkas

Algirdo Kavaliausko knygoje „Visaginas“ perskaičiau, kad Visagino miesto teritorija ir jo apylinkės buvo nuo seniausių laikų gyvenamas kraštas. Tai patvirtina spausdinama Dūkštelių piliakalnio prie Senojo Dūkšto nuotrauka. Toliau rašoma, kad Visagino ežero apylinkėse žmonių gyventa ir VII-IX a., kad į šiaurę nuo Visagino būta nedidelio Sedulinos dvaro, Lietuvą valdant dar Žygimantui Senajam, o žemaičiai kilmingo bajoro Visagino vardą minėjo jau 1416 m. skunde Romos Kurijai.
Tokia istorijos atmintis. Štai iš kur vardai, atsiradę Lietuvos miiestų sąraše ir Visagino žemėlapyje taip neseniai. Keliolika šimtmečių ir 20 metų – atrodytų nesuderinamai dalykai, tačiau manau, kad ir čia galima įžvelgti raidos vientisumą. Juk geologinių struktūrų susiformavimo požiūriu tie keliolika šimtmečių tėra nedidelė geologinio periodo dalis, tačiau 20 metų visos energetikos raidoje – jau pastebimas etapas, o branduolinėje energetikoje gali būti laikomi ištisa era.
Lietuva buvo trisdešimt pirmoji pasaulio valstybė, pradėjusi naudoti atominėje elektrinėje pagamintą elektros energiją. Ignalinos atominė elektrinė pradėjo veikti praslinkus vos 30 metų nuo pirmosios atominės elektrinės pastatymo. Ji eksploatavo tuo meetu pasaulyje galingiausius 1500 MW reaktorius, pagaliau kelis metus Lietuva pagal elektros energijos, pagamintos atominėse elektrinėse, dalį visos elektros energijos balanse buvo pirmoji pasaulyje. Taigi, simboliškai bandant įvertinti Lietuvos atominės energetikos vietą pasaulyje, „Dūkštelių“ piliakalnis būtų ne toks jau mažas.
Per dvidešimt me

etų IAE pergyveno nemažai alinančio darbo mėnesių, džiugių akimirkų, skausmingų permąstymų, staigių pokyčių, ne visiems suprantamų sprendimų. Bet visa tai galėtų vainikuoti gilus supratimas, jog Ignalinos atominė elektrinė Lietuvos energetikos istorijoje nebus pamiršta ne tik dėl to, kad buvo pirmoji tokio tipo elektrinė, bet ir todėl, kad dešimtis metų jos tiekiama elektros energija buvo Lietuvos elektros energetikos pagrindas.
Džiaugdamasis gerais darbo rezultatais, vis tik norėčiau pabrėžti, kad branduolinė energetika kelia daug specifinių reikalavimų, kurių šalis, turinti atominę elektrinę, neturėtų niekada pamiršti. Branduolinė technologija yra viena iš pačių sudėtingiausių ir pažangiausių technologijų, netrukus pradėsime praktiškai naudoti naujos kartos reaktorius. Tačiau tai buvo ir liks potencialiai pavojingas energijos gamybos būdas. Branduolinės saugos kultūra – tai visų dalyvaujančių šiame procese žmonių ir organizacijų giliai įsisavinta saamprata, kad saugos užtikrinimui būtina skirti dėmesį, adekvatų galimoms branduolinės avarijos ar sutrikimo pasekmėms. Todėl neužmirštame ir, tikiuosi, neužmiršime pasaulyje įvykusių avarijų atominėse elektrinėse, kad branduolinės saugos užtikrinimas yra būtina branduolinės energetikos plėtros sąlyga.
Atominę elektrinę sunku saugiai eksploatuoti, jei nėra atitinkamos infrastruktūros: personalo, mokslinės-techninės paramos, techninio aprūpinimo. Šalyje turi veikti branduolinės saugos reguliavimo sistema, turi būti nustatyti saugos užtikrinimo reikalavimai, taikomi pažangiausi branduolinės saugos standartai. Dalyvaujančių institucijų funkcijos reguliuojant branduolinės energetikos saugą, turi būti aiškiai apibrėžtos, nustatytos ir taikomos teisinės sa
ankcijos už reikalavimų pažeidimą.
Padedant Vakarų šalių branduolinėms valstybėms ir tarptautinėms organizacijoms, Lietuvoje nepriklausomybės metais daug nuveikta. Įvertinta abiejų IAE blokų sauga viso bloko saugos analizės kontekste, vykdomos saugos gerinimo programos, sustiprėjo mokslo organizacijos, sugebančios spręsti atominių elektrinių technines problemas.
Manau, kad šie klausimai tampa dar aktualesni dabar, kada kalbama apie galimybes statyti naują branduolinį reaktorių. Pradėjus nagrinėti konkrečios atominės elektrinės projektą, Lietuvos mokslo ir technikos organizacijų, valstybės institucijų darbo krūvis smarkiai padidės – reikės nagrinėti ir spręsti problemas, kurios anksčiau nebuvo nagrinėjamos, todėl reikia daugiau naujų specialistų. Padėtį švelnins tai, jog IAE turime daug aukštos kvalifikacijos darbuotojų. Tačiau jų perkvalifikavimo problemų tikrai turėsime.
Ignalinos AE reaktorių projektinis eksploatavimo laikas buvo nustatytas 30 metų, maždaug po 15 eksploatavimo metų pakeitus technologinius kanalus. Vykdydama tarpelio tarp technologinių kanalų ir grafito kojinio stebėjimo programą bei taikydama pažangias prognozavimo metodikas, IAE užtikrino, kad pirmasis blokas saugiai eksploatuojamas jau dvidešimt metų. Kaip žinoma, Lietuva sutiko su Europos Komisijos reikalavimais nutraukti pirmojo bloko eksploatavimą anksčiau projektinio laiko, t. y. 2004 metų pabaigoje ir gavo pakankamą finansinę paramą parengiamiesiems eksploatavimo nutraukimo darbams.
Ne viską pavyksta padaryti laiku, tačiau darbai vyksta intensyviai, vis darniau dirba bendradarbiaujančios organizacijos, netrūksta finansinių išteklių.
Tačiau norėčiau dar kartą akcentuoti, kad politikų laikomo nesaugiu RBMK-1500 reaktoriaus sustabdymas jokiu būdu nėra branduolinės sa
augos problemų išsprendimas. Visi turime suprasti, kad galutinai sustabdytas blokas lieka tiek pat pavojingas kaip ir veikiantis, o, primiršus branduolinės saugos kultūros principus, gali būti net pavojingesnis, kad naujomis sąlygomis turėsime užtikrinti vienintelio veikiančio antrojo bloko saugą.
Ignalinos AE eksploatacija buvo specifinė tuo, kad vienu metu joje buvo daug kas tobulinama, diegiamos sistemos, iš esmės gerinančios reaktoriaus charakteristikas, pavyzdžiui, antroji diversifikuota stabdymo sistema. Taikant vakarietišką praktiką buvo licencijuojami jau veikiantys blokai. Tokie daugialypiški darbai išliks ir nutraukiant eksploataciją: deaktyvavimas, branduolinio kuro perkrovimas, demontavimas, radioaktyviųjų atliekų saugojimas ir pan.
Tiek IAE, tiek VATESI ir kitos organizacijos, dalyvaujančios pirmojo bloko eksploatavimo nutraukimo programoje, turi dirbti labai atsakingai, suprasti, ką gali reikšti saugos reikalavimų nesilaikymas.
Nors eksploatavimo nutraukimas yra normalus viso branduolinės elektrinės gyvavimo ciklo etapas, kuris preliminariai suplanuojamas projektuojant naują elektrinę ar reaktorių, vis tik Ignalinos atominėje elektrinėje sutiktas su nepasitikėjimu.
Nemažai padaryta siekiant pagerinti emocinę aplinką, suteikti darbuotojams, ypač užtikrinantiems branduolinę saugą, socialines garantijas. Labai svarbu, kad tai, kas numatyta, būtų tikrai įgyvendinta.
Galbūt, minint gražų atominės elektrinės jubiliejų, šios pastabos skamba kiek nešventiškai.
Norėčiau darbų tikėti, kad IAE darbuotojai, jau įrodę, kad sugeba saugiai eksploatuoti branduolinės energetikos objektus, sėkmingai susidoros ir su paskutiniojo ciklo užduotimis, o kitos institucijos, vykdydamos savo funkcijas, padės sukurti aplinką, skatinančią branduolinės sa
augos kultūros puoselėjimą.

Leave a Comment