Didysis sprogimas, Galaktika, Pauksciu takas

Visatos gyvenimas ir mirtis
Didysis sprogimas

“Didžiojo sprogimo” teorija laiko, kad Visata kilo iš vienintelio begalinio tankumo taško. Ši teorija buvo numanoma Alberto Einšteino lygčių sprendime, kurį 1922-ais atliko Alexandras Friedmanas. 1927-ais Džordžas Lemetrė tas lygtis panaudojo kosmologinei teorijai vystyti. O “Didžiojo sprogimo” sąvoką 1946-ais įvedė Džordžas Gamovas, kuris kartu su R.A.Alpheriu įžvelgė aukštą pradinę temperatūrą ir teoriją papildė el.dalelių sintezės ir foninės radiacijos teorijomis. Palyginti neseniai hipotezė buvo papildyta infliacijos teorija, aprašančia fizikinius reiškinius pirmosiomis Visatos gyvavimo akimirkomis. Tačiau paasekėjų turi ir vientisos būsenos teorija, teigianti nuolatinį virsmą ir Visatą, neturinčią pradžios ir pabaigos.
Erdvėlaikio kontinumas

Ši koncepcija susijusi su reliatyvumo teorija, kurioje laikas imamas kaip 4-asis išmatavimas. Ji pakeičia Niutono mechanikos modelį, kuriame laikas yra absoliutus ir nepriklausomas. Reliatyvumo teorijoje atstumas erdvėje DI yra veikiamas Fitzdžeraldo-Lorenco suspaudimo veiksnių, o laiko trukmė Dt – laiko ištempimo. Naujoji reikšmė Ds yra invariantinė. Ji su kitomis reikšmėmis susieta kvadratine lygtimi, įtraukiančia šviesos greitį, o Ds išreiškia metriką.
1908 m. Hermanas Minkovskis išreiškė mintį, kaad erdvėlaikio kontinumas grindžiamas specialiąja reliatyvumo “geometrija” veikiant Lorenco transformacijoms. Bendruoju atveju erdvėlaikio metrika yra sudėtingesnė ir atitinka iškreiptą erdvėlaikio vaizdą.
Reliatyvumo teorija

Ji panaikino absoliutų judesį Visatoje, kai viskas vyksta tik kitų reiškinių atžvilgiu. Ji atvedė mus į branduolinį amžių, ne

es leido geriau suprasti el.dalelių mikropasaulį. Joje išskiriamos dvi nepriklausomos kryptys – specialioji (1905, mikropasaulis) ir bendroji (1916, astrofizika) reliatyvumo teorijos. Iš pradžių bendroji reliatyvumo teorija buvo sudėtingas matematinis modelis, – labiau tinkantis grynajai matematikai ir filosofijai, o ne fizikai. tačiau maždaug 1960-ais ji tapo svarbia fizikos ir astronomijos šaka. Jai įsigalėti labai padėjo nauja matematinė technika leidusi fizikines koncepcijas izoliuoti nuo matematinių išraiškų sudėtingumo. Jos taikymus skatino ir nauji astronominiai reiškiniai: kvazarai (1963), pulsarai (1967), 2,7oK mikrobangė fono radiacija (1965) ir, tikėtina, “juodosios skylės” (1971). Naujos didelio tikslumo eksperimentinės priemonės suteikė galimybę atikrinti ar bendroji reliatyvumo teorija atitinka stebimus gravitacijos reiškinius.
Alternatyvios kosmologinės teorijos

Robertas Dikas ir Karlas Bransas savo gravitacijos teorijoje leidžia keistis visuotinei gravitacijos konstantai. Ji paaiškina tuos Merkurijaus orbitos nuokrypius, kurie nepavaldūs bendrajai reliatyvumo teeorijai. Dikas tvirtino, kad Saulė yra truputį (0,0001) suplotas rutulys, tačiau šio fakto Saulės stebėjimai nepatvirtino.

Kai kurie mokslininkai bando Visatos evoliuciją pagrįsti naudodami el.dalelių teorijas (ypač gausu tokių bandymų buvo 1970-90 m. laikotarpiu). Už pagrindą paėmę “didžiojo sprogimo” teoriją jie bandė paaiškinti pirmųjų Visatos gyvavimo akimirkų procesus.

Pagal anglą Stefaną Haukingą materija turėjo tvertis ties “juodųjų skylių” horizontu, t.y. tuo momentu, kai “raudonojo poslinkio” reikšmė tokia, kad šviesa negali pasiekti “stebėtojo”. Vėliau buvo įrodyta, kad kvantinės fliuktuacijos tuščioje “de Sitter” erdvėje ga
alėjo sutverti virtualiąją Visatą su neigiama gravitacine jėga (kuri galėjo egzistuoti tik kelias sekundes, tačiau per vadinamąjį kvantinį tunelį išsiplėsti į dabartinės Visatos pavidalą.

Pagal šią teoriją visuotinė Visatos energija nebūtinai lygi nuliui – ji gali būti arba teigiama (atvira Visata) arba neigiama (uždara Visata). Tai daugelio matavimų Visata, kuri talpina daugelį 4-ių matavimų suberdvių, kurių kiekvienoje iš kvantinių fliuktuacijų gali būti sutverta atskira Visata. taigi teigiama begalinis kitų Visatų kiekis (kurių atrasti nėra jokių galimybių).

9-ojo dešimt. pradžioje Alanas Gutas sukuria “infliacijos” teoriją, kuri taip pat kvantinių fliuktuacijų pagalba bando paaiškinti pirmųjų Visatos akimirkų reiškinius.

Tokios pastangos yra panašios į bandymus sugretinti kosmologiją su GUT (Grand Unification Theories), siekiančiomis visus materijos sąryšius aiškinti viena teorija. Tačiau pagal jas turėjo susikurti vadinamieji magnetiniai monopoliai, dėl kurių milžiniškos masės dabartinę Visatos būseną buvo galima pasiekti tik per 30 tūkst. metų.

Gutas savo teorija stengiasi panaikinti šį prieštaravimą. Jis įvedė pereinamąsias fazes, kurių metu Visata savo pirmosiomis akimirkomis smarkiai atvėsdavo. Jo teorija leido paaiškinti gana didelį mūsų Visatos homogeniškumą (didelis Visatos plėtimosi greitis neleidžia susidaryti tokiam vienalytiškumo ir izotropijos laipsniui).

Dar vienas GUT suliejimo su kosmologija bandymas yra kosmoso “stygų” (erdvėlaikio defektų, išlikusių nuo pirmųjų Visatos akimirkų) teorija. Stygos arba tęsiasi į begalybę arba susiraizgo į uždaras kreives. Vieno ma
atavimo ir veikiamos milžiniškos tempimo jėgos jos gali tapti labai masyvios ir saugoti galaktikų informaciją (tarsi kokios kosminės DNR).

“Plazmos” kosmologinė teorija (švedas Hannes Altvein) atsisako “Didžiojo sprogimo” fakto. Plazma yra ta įelektrintų materijos dalelių būsena, kuri yra labiausiai paplitusi Visatoje. Jos dariniai gali tverti Visatą be pradžios ir galo.
Didžiojo sprogimo teorija
Didžiojo sprogimo idėją 1920 m. pirmasis paskelbė belgų kosmologas Žoržas Lemertas (G.Lemaitre, 1894 – 1966). Vėliau, 1946 m. ją vėl prisiminė grupė Amerikos fizikų, vadovaujamų G.Gamovo.
Pagal šią teoriją Visata susidarė iš milžiniškos masės kūno, kuris sprogo dėl nežinomos priežasties. Tas sprogimas išblaškė medžiagos gniužulus į visas puses, ir mes iki šiol matome to sprogimo pasekmę – Visatos plėtimąsi.

Kaip tas plėtimasis vyksta, iliustruoja šis paveikslas. Čia keturkampis vaizduoja kažkokį Visatos tūrį, kuriame praėjus 3 mlrd. m. po Didžiojo sprogimo susidarė dvi galaktikos – A ir B, nutolusios viena nuo kitos atstumu r. Tarkime, kad mes gyvename B galaktikoje. Kai praėjo 6 mlrd. m., nuotolis tarp galaktikų padvigubėjo (2r), o galaktikos A šviesa pasiekė 3 mlrd. šm nuotolį. Kai praėjo 9 mlrd. m., nuotolis tarp galaktikų pasidarė 3r, o galaktikos A šviesa pasiekė 6 mlrd. šm, bet dar nepavijo galaktikos B. Kai praėjo 12 mlrd. m., nuotolis tarp galaktikų pasidarė 4r, o galaktikos A šviesa pavijo tolstančią galaktiką B. Ką tada išvydo ga

alaktikos B gyventojai? Pirmiausia, jie pamatė galaktiką A pirmą kartą, t.y. iki tol ten buvo juoda erdvė. O antra, jie pamatė galaktiką A tokią, kokia ji buvo prieš 9 mlrd. metų, t.y. vos susidariusią.

Taigi 9 mlrd. šm nuotolyje mes matome tokius objektus, kokie jie buvo prieš 9 mlrd. metų, arba 4 mlrd. m. po Didžiojo sprogimo. 12 mlrd. šm nuotolyje mes matome objektus, kokie jie buvo 1 mlrd. m. po Didžiojo sprogimo (jei tik leidžia teleskopų galia). Dabar, kai praėjo maždaug 13 mlrd. m. po Didžiojo sprogimo, mes matome 13 mlrd. šm nuotolyje esančius objektus. Tai mūsų Visatos horizontas, kuris visada yra sfera, o jos centras sutanpa su stebėtoju; sferos spindulys lygus nuotoliui, kurį praeina šviesa nuo plėtimosi pradžios.
Ar tikrai buvo tas “Didysis sprogimas”?

Mažiausiai trys akivaizdžios nuorodos mums kalba apie tai, kad tikrai buvo taip.

Pirmoji – tai žvaigždžių amžius: matavimai rodo, kad seniausios iš jų yra tarp dvylikos ir penkiolikos milijardų metų senumo. O tai labai derinasi su suponuojama Visatos amžiaus trukme nuo jos pradžios.

Antrasis argumentas pagrįstas galaktikų siunčiamos šviesos analize: ji be jokios abejonės rodo, kad galaktiniai dariniai tolsta vieni nuo kitų tuo greičiau, kuo toliau jie yra nutolę nuo stebėjimo taško: tai leidžia spėti, kad galaktikos kitados buvo susikaupusios viename erdvės regione, pradinio debesies skreite, kurio amžius – penkiolika milijardų metų.

Ir dar vienas, trečiasis ir labiausiai įtikinantis fenomenas: 1965 metais visuose Visatos regionuose išaiškėjo foninis labai mažo intensyvo spinduliavimas, panašus į labai žemos temperatūros kūno skleidžiamą spinduliavimą – 3o virš absoliutaus nulio. Šis spinduliavimas yra tarytum fosilija, fantasmagorinis šviesos ir šilumos srautų, prasidėjusių pirmosiomis Visatos egzistavimo akimirkomis, aidas.

Plėtrioji Visata

Visata, kurios kūrimasis prasidėjo po Didžiojo Sprogimo. Šiuolaikinė fizika kol kas negali pasakyti, kokie fizik. procesai, kokia erdvė ir laikas buvo ankstyviausiais Visatos momentais – nuo t=0 (Singuliarumas) iki t=10-43 s. Pradedant t=10-43 s, Visatos raidoje skiriamos 5 stadijos: Planko era, hadronų era, leptonų era, radiacijos era, medžiagos era. Jei Visatos materijos vid. tankis didesnis už krizinį tankį kr (~5 10-30 g/cm3), tai erdvės kreivis teigiamas, erdvė uždara ir baigtinė, dabar stebimas Visatos plėtimasis ilgainiui sulėtės iki nulio ir Visata pradės trauktis. Jei = kr, tai Visatos erdvės kreivis lygus nuliui, erdvė euklidinė, ji nustos plėstis po be galo ilgo laiko. Jei < kr, tai Visatos erdvės kreivis neigiamas, erdvė atvira, Visata plėsis amžinai.
Filosofinė -teologinė Didžiojo sprogimo sklaida pagal Žaną Gitoną

Astrofizikai pradžia laiko pirmąsias milijardines sekundės dalis po sukūrimo. Antai mes esame per 10-43 sekundės po sprogimo. Tai fantastiškai mažas skaičius, podraug ir fantastiškai mažas Visatos amžius. Tą momentą Visata su visu tuo, kas joje tilps vėliau, su galaktikomis, su planetomis, Žeme, su medžiais, gėlėmis, – tilps neįsivaizduojamo mažumo sferoje, kurios diametras: 10-33 cm, t.y. milijardus milijonų kartų mažesnis negu atomo branduolio diametras. (Palyginimui: atomo branduolio diametras yra tik 10-13 centimetro).

Šios pradinės Visatos tankis ir šiluma tokie dideli, kad žmogaus protas vėlgi nebepajėgus jų suvokti: pašėlusi 1032 laipsnių temperatūra – skaičius su 32 nuliais.

Apmąstydami šiuos (ir kitus) skaičius, mes negalime atsikratyti svaiginančio nerealumo įspūdžio. Juo labiau mes artėjame prie Visatos pradžios momento, tuo laikas atrodo tolsta nuo mūsų, prarasdamas savo kontūrus, tapdamas begaliniu. Tai įkvepia pirmąją mintį: ar nevertėtų šiame reiškinyje įžvelgti dieviškosios amžinybės mokslinę interpretaciją? Dievas, kuris neturėjo pradžios ir kuriam nebus pabaigos, nėra kažkaip per jėgą priverstas buti kažkaip už laiko ribų, kaip kartais dažnai buvo rašoma rankraščiuose. Jis pats yra savaime egzistuojantis laikas, podraug kiekybiškai matuojamas ir begalinis, laikas, kuriame sekundė talpina visą amžinybę. Aš tikrai tikiu, kad transcendentinė Būtis priartėja prie dimensijos, kuri yra podraug absoliuti ir reliatyvi laiko atžvilgiu, ir yra būtina Tvėrimo sąlyga.

Jeigu galima preciziškai aprašyti, kas įvyko 10-43 sekundės po sukūrimo, tai kas gi vyko prieš tai? Mokslas, atrodo, nepajėgus nei aprašyti, nei kaip nors kitaip išreikšti, kad būtų suvokiama protu, kas buvo pats pradinis momentas, kai laikas dar buvo absoliutus nulis, kai dar nieko nebuvo įvykę?

10-43 sekundės – tai “Planko laikas”, kaip vykusiai jį vadina fizikai. Tai pagaliau kraštutinė mūsų žinojimo riba, mūsų kelionės Pradžios link galas. Už šios sienos slypi neįsivaizduojama Tikrovė, Kažkas, ko mes galbūt niekuomet nepajėgsime suvokti savo protu, paslaptis, kurios fizikai visiškai nesitiki išaiškinti.

Kvantų fizika įrodo, kad materija gali išnirti iš tuštumos tik su ta salyga, jeigu į ją bus įvestas pakankamas energijos kiekis. Galima daryti tokia prielaidą, kad pačioje pradžioje, kaip tiktai prieš tą “Didyjį sprogimą”, į pradinę tuštumą buvo išlieta energijos masė, turinti savyje pirminį kvantinį bangavimą, ir iš to turėjo gimti mūsų Visata. Tačiau iš kur ateina šitas kolosalus energijos kiekis, reikalingas Didžiajam sprogimui? Nujaučiama, kad tai, kas slypi už “Planko sienos”, yra neribotos galios pirmykštė energija. Tikėtina, kad prieš sukūrimą viešpatavo nuolatinė trukmė, totalinis laikas, neišsemiamas, dar neatsivėręs, nepasidalinęs į praeitį, dabartį ir ateitį. Neribotos energijos okeanas – tai Kūrėjas. Ir jeigu mes negalime suvokti, kas glūdi už tos “sienos”, tai dėl to, kad visi fizikos dėsniai praranda savo atramos bazę prieš absoliučią Dievo ir Jo kūrybos paslaptį.

Kodėl buvo sukurta Visata? Kas pastūmėjo Kūrėją leisti egzistuoti tokiam pasauliui, kokį mes pažįstame šiandien? Pabandykime suprasti: Prieš Planko Laiką dar niekas neegzistuoja konkrečiai. Teisingiau, viešpatauja nelaikiškas Totalumas, tobula Visuma, absoliuti Simetrija. Tik nebūtyje yra Pradinis Principas, begalinė neribota Jėga, be pradžios ir be pabaigos. Šį preliminarųjį momentą ta galybe ir vienišumu žaižaruojanti Jėga, kupina harmonijos ir tobulumo, gal net neturi intencijos ką nors iš viso kurti. Jai pakanka savęs pačios.

Bet štai kažkas įvyks! Kas? – Nežinoma. Ir štai tokį fantastinį momentą Kūrėjas, žinantis, kad JIS YRA, KURIS YRA, nebūties totalume nusprendžia sukurti savo paties egzistencijos veidrodį. Materija, Visata – Jo sąmonės atšvaitai, kategoriškas atotrūkis nuo pradinės nebūties gražios harmonijos: Dievas kažkaip yra sukūręs savo paties paveikslą.
Galaktika

Saulės sistema, kurios centre spindi Saulė, yra nedidelė dalelė maždaug 200 mlrd. Žvaigždžių jungiančios sistemos, vadinamos Galaktika. Saulė nėra nei itin šviesi, nei labai silpna žvaigždė.
Saulė, be abejonės, senesnė už Žemę. Galaktika tikriausiai yra dar senesnė, nors konkrečių žinių apie jos ankstyvąją istoriją neturima. Galaktika yra plokščia sistema.

Žvaigždžių ir tarpžvaigždinės medžiagos sistema, kuriai priklauso ir Saulė. Yra Sb tipo spiralinė galaktika, susidedanti iš bendracentrių posistemių: disko (spindulys ~60 000 šm), centrinio telkinio (spindulys ~10 000 šm), sferoido (spindulys ~80 000 šm) ir vainiko (spindulys ne mažiau kaip 300 000 šm). Saulė yra diske netoli nuo jo centr. plokštumos nutolusi 28 000 šm nuo centro. Galaktikos disko projekcija į dangaus sferą yra Paukščių Takas. Diskas sukasi aplink Galaktikos centrą. Sukimosi greitis tolstant nuo centro, didėja; Saulės aplinkoje lygus ~220 km/s, Galaktikos disko pakraštyje ~230-250 km/s. Saulė apsisuka aplink Galaktikos centrą per 230 mln. metų. Galaktikoje yra 250-300 mlrd. žvaigždžių, jos masė ~1012 M . Daugiausia žvaigždžių yra diske, centr. telkinyje ir sferoje. Tarpžvaigždinės dujos ir dulkės sudaro 10% disko masės ir telkiasi daugiausia spiralinėse vijose. ~73% tarpžvaigždinės medžiagos masės sudaro vandenilio atomai ir molekulės, ~25% helis ir ~2% sunkesnieji elementai. Tarpžvaigždinės molekulės telkiasi į molekulių debesis,kurių ~1% medžiagos sudaro tarpžvaigždinės dulkės. Galaktikos spiralinėse vijose taip pat telkiasi jaunos žvaigždės, jų asociacijos ir padrikieji žvaigždžių spiečiai (amžius 106-108 m.). Galaktikos diske telkiasi žvaigždės ir spiečiai kurių amžius 1-8 mlrd. metų (Saulės amžius 4.7 mlrd. m.), Galaktikos sferoide – pavienės žvaigždės ir kamuoliniai žvaigždžių spiečiai, kurių amžius 10-13 mlrd. metų. Sferoido objektai skrieja aplink Galaktikos centrą ištįsusiomis elipsinėmis orbitomis, orientuotomis įv. kampais į disko plokštumą. Galaktikos sferoide taip pat atrasta karštų dujų srautų kylančių iš disko ir krintančių atgal. Sferoido žvaigždės turi 10-1000 kartų mažiau sunkiųjų chem. elementų, negu disko žvaigždės. Galaktikos vainike yra tolimų kamuolinių spiečių, sferoidinių galaktikėlių ir nežinomos prigimties nematomosios masės, kuri ~10 kartų viršija Galaktikos žvaigždžių ir tarpžvaigždinės medžiagos masę. Disko objektai kartais vadinami I populiacija, sferoido objektai – II populiacija.
Galaktikų forma

Per pirmąjį pasaulinį karą JAV astronomas H. Šaplis nustatė mūsų Galaktikos dydį. Jis taip pat įrodė, kad Saulė kartu su Žeme ir kitais Saulės sistemos nariais yra toli nuo Galaktikos centro. Pasak dabartinių duomenų Saulė yra nutolusi per 32000 šviesmečių nuo Galaktikos centro. Tikrasis Galaktikos dydis ir nuotolis paaiškėjo tik iš E. Hablio darbų. Jis įrodė, kad spiralinės galaktikos yra nepriklausomos žvaigždžių sistemos, esančios toli nuo mūsų Galaktikos.

Pasislėpusi galaktika

Už dviejų milijonų šviesmečių astronomai aptiko pirmąją “tamsiąją galaktiką” – juodą vandenilio dujų ir egzotiškų dalelių debesį be jokių žvaigždžių. Joshua Simonas, Timothy Robinshaw ir Leo Blitzas iš Berklio universiteto Kalifornijoje stebėjo HVC 127-41-330 vadinamą vandenilio debesį Puerto Rike esančiu Arecibo teleskopu. Pasirodė, kad jis sukosi taip greitai, jog viduje nesant stipraus traukos šaltinio turėtų iškart subyrėti. Simonas ir jo kolegos tvirtina, kad bent 80 proc. debesies masės sudaro tamsioji materija – hipotetinė nematoma substancija, kurios sukurta gravitacija turėtų paaiškinti, kodėl kosmose yra stebima tiek daug nesuprantamai greitai judančių objektų.

Jei jie yra teisūs, tai galėtų būti ir tamsiosios materijos teorijos problemų sprendimu. Mus supančioje galaktikų grupėje yra žinoma vos 35 nykštukinės galaktikos, nors galaktikų formavimosi modeliavimas, atliktas pasitelkiant tamsiąją materiją, sako, jog jų turėtų būti apie 500. Jei daugelis šių nykštukų yra tamsios, be žvaigždžių galaktikos, tai leistų paaiškinti, kodėl mes jų iki šiol nepastebėjome.

HVC 127-41-330 ir panašūs į jį objektai yra tamsūs, nes jie yra per maži ir nesugebėjo pakankamai tankiai suspausti dujas, todėl žvaigždės taip ir nepradėjo formuotis.
Vietinė Galaktikų grupė
Stabili sistema

Žinoma, kad visata plečiasi ir visos galaktikos, nepriklausančios Vietinei galaktikų grupei, tolsta viena nuo kitos skirtingais greičiais. Tuo tarpu Vietinės galaktikų grupės nariai netolsta nuo mūsų Galaktikos, o spiralinė Andromedos galaktika netgi artėja į mus. Vietinė galaktikų grupė yra stabili.

Mėginant nustatyti, kas yra Vietinės galaktikų grupės nariai, buvo susidurta su dideliais sunkumais. Iš pradžių buvo apskaičiuota, jog nuotolis iki Andromedos galaktikos lygus 750000 šviesmečių. Toks nuotolio dydis sukėlė daugybę problemų: jei jis iš tikrųjų toks, Andromedos galaktiką apspitusių kamuolnių spiečių dydis turėtų skirtis nuo analogiškų mūsų Galaktikos darinių dydžio. Netikėta buvo ir tai, kad Andromedos galaktikoje nepavyko rasti Lyros RR tipo kintamųjų: nepaisant to, kad Lyros RR tipo kintamosios nėra tokios spindulingos, kaip cefeidės, 750000 šviesmečių atsumu jos turėtų būti matomos.

Atstumai ir santykiniai dydžiai

Andromedos galaktika yra didžaiusias Vietinės galaktikų grupės narys. Antroji pagal dydį būtų mūsų Galaktika. Kitos galaktikos, priklausančios Vietinei grupei, yra daug mažesnės ir turi palyginti mažai žvaigždžių.

Magelano Debesys primena Paukščių Tako atplaišas, nutolusias nuo mūsų 170000 ir 205000 šviesmečių. Jie yra netaisyklingos formos. Abu laikomi mūsų Galaktikos palydovais. Didysis Magelano Debesis yra maždaug per 30000 šviesmečių nuo mūsų.
Paukščių Takas
(Milky Way)

Silpnai švytinti, netaisyklingų apybrėžų juosta, einanti beveik didžiuoju apskritimu aplink dangų. Gerai matomas giedrą be Mėnulio naktį. Susideda iš daugelio silpno spindesio žvaigždžių, šviesių ir tamsių kosminių ūkų. Maždaug Paukščių Tako viduriu eina Galaktikos pusiaujas. Dangaus šiaurės pusrutulyje eina per Erelio, Strėlės, Laputės, Gulbės, Cefėjo, Kasiopėjos, Persėjo, Vežėjo, Tauro, Dvynių, Oriono, Vienaragio žvaigždynus, pietų pusrutulyje – per Šuns, Laivagalio, Burių, Kilio, Kentauro, Kryžiaus, Kampainio, Skorpiono, Šaulio, Skydo žvaigždynus. Plačiausia ir šviesiausia Paukščių Tako sritis yra Šaulio ir Skorpiono žvaigždynuose, ties Galaktikos centru.

Danguje nusidriekusią balzganą juostą, ypač gerai matomą tamsiomis nemėnesėtomis naktimis, žino turdūt kiekvienas. Ją, žinoma, pastebėjo dar mūsų tolimi protėviai, kuriems dangus ir jo reiškiniai atrodė nesuprantami ir paslaptingi. Tačiau žmogui būdingas siekimas ieškoti bet kokio reiškinio priežasčių, stengtis viską paaiškinti. Taip atsirado pasakos ir mitai, kuriuose puikiai atsispindi mūsų bočių pažiūros į pasaulį, jo atsiradimą ir būtį. Nors mitologija pasakoja apie dievus ir deives, turinčius viršgamtinę galią, tačiau neretai mituose atsispindi ir materialistinės pažiūros. Pavyzdžiui, Paukščių tako pavadinimas, be abejonės, atsirado todėl, kad rudens ir pavasario vakarais ši balzgana juosta juosia visą dangų iš šiaurės rytų pietvakarių link, t.y. maždaug sutampa su paukščių išskridimo ir parskridimo kryptimi. Ypač ji krinta į akis rudenį, – tuomet matoma pati ryškiausia ir plačiausia Paukščių Tako dalis.
Pirmosios rašytinės žinios apie bandymus moksliškai paaiškinti Paukščių Tako prigimtį pasirodė Senovės Graikijoje. Pavyzdžiui, Aristotelis manė, kad Paukščių Takas, kaip ir kometos, susidarąs iš kylančių nuo Žemės garų, kurie pasiekia ugnies sferą. Graikas Metrodotas filosofavo, kad Paukščių Takas greičiausiai yra sena vaga danguje, kuria kadaise skriejo Saulė. Mat senovės graikų Saulės dievas Helijas keliavo dangumi dviračiu vežimu, traukiamu ketverto žirgų. Šis vežimas turėjo įrėžti danguje vėžes. Dar kiti manė, kad tai yra siūlė, kuri liko suklijavus du dangaus pusrutulius.

Tačiau kartu buvo keliamos idėjos, kurios atspindi tikrąją Paukščių Tako prigimtį. Dar VIa. prieš Kristų Pitagoras rašė, kad Paukščių Takas iš tikrųjų yra telkinys labai gausių, bet silpnų pavienių žvaigždžių, kurių akis nesuba atskirti. Tačiau pagal Pitagorą tos žvaidždės esančios pritvirtintos prie vienos iš įsivaizduojamų skaidrių sferų. Prie kitų sferų pritvirtinta Saulė, Mėnulis, kitos planetos. Visos sferos sukasi aplink Žemę apie skirtingas ašis nepriklausomai viena nuo kitos. Sferų trynimasis turįs sukelti harmoningus garsus, arba sferų muziką, kurią išrinktieji žmonės galį girdėti. Paukščių Taką tolimų žvaigždžių sankaupa laikė ir IVa. prieš Kristų gyvenęs graikų mokslininkas Demokritas.

Tačiau visos šios idėjos buvo tik nuojauta, nepagrįsta jokiais neginčijamais įrodymais. Vis dėlto praėjus tik dešimtmečiui italų astronomas Galilėjus paskelbė savo ataskaitą apie pirmuosius atradimus su jo išrastu teleskopu: paaiškėjo, kad Paukščių Takas iš tikrųjų yra nesuskaičiuojamų žvaigždžių aibės, susispietusios į milžiniškus telkinius. Tačiau šis epochinės reikšmės atradimas ilgą laiką buvo ignoruojamas. Per visą XVIIa. tik olandų fizikas Kristianas Heigensas (1629-1695) ir anglas Izaokas Niutonas (1643-1727) tęsė Galilėjaus teleskopinius stebėjimus ir tylomis kūrė Visatos struktūros idėjas. XVIII amžiuje žvaigždžių sistemos klausimą nagrinėjo anglas Tomas Raitas (1711-1786), Klaipėdos lietuvių kilmės vokietis Imanuelis Kantas (1724-1804) ir elzasietis Johanas Lambertas (1728-1777). Iš jų darbų pamažu aiškėjo, kad Paukščių Tako žvaigždžių sistema yra maždaug plokščios formos. Tačiau jų modeliai nebuvo pakankamai pagrįsti stebėjimais.

Kaip tik tuo metu mokslo akiratyje pasirodė žymusis anglų astronomas, buvęs muzikantas Viljamas Heršelis (1738-1822). Siekdamas nustatyti Paukščių Tako formą, jis ėmėsi milžiniško darbo skaičiuoti žvaigždžių paviršinį tankį įvairiomis kryptimis. Apibendrinęs šį darbą, Heršelis sukūrė Paukščių Tako galaktikos modelį, kuris, deja, toli gražu, neatitiko realaus vaizdo, nes Heršelio teleskopai nesiekė mūsų žvaigždžių sistemos pakraščių, o, be to, jis negalėjo atsižvelgti į netolygų žvaigždžių pasiskirstymą, nevienodą žvaigždžių absoliutų šviesį ir tarpžvaigždinių dulkių sukeltą šviesos sugėrimą.

Svarbūs įvykiai klostėsi Paukščių Tako galaktikos tyrimuose. Harlas Šaplis (1885-1972) Maunt Vilsono observatorijoje (JAV) tyrinėjo kintamąsias pulsuojančias žvaigždes cefeides, kurios labai gerai tinka atstumams nustatyti. Šiuo metodu 1918-1919m. jis nustatė kamuolinių žvaigždžių spiečių pasiskirstymą. Jau anksčiau buvo žinoma, kad kamuoliniai žvaigždžių spiečiai matomi daugiausia viena kryptimi link Šaulio, Skorpiono, Gyvatnešio žvaigždynų. Paaiškėjo, kad šie spiečiai grupuojasi aplink Paukščių Tako centrą Šaulio žvaigždyne, kuris yra gana toli nuo Saulės, už 30 tūkstančių šviesmečių.

Referatas

Didysis sprogimas;
Galaktika;
Paukščių Takas.

Naudota literatūra

1. Populiarioji enciklopedija “Mokslas ir visata”
2. V. Komarovas “Naujoji įdomioji astronomija”
3. Enciklopedija

Leave a Comment