TURINYS
ĮVADAS………………………………………………………………………………….31. INOVACINIAI PROCESAI EUROPOJE IR LIETUVOJE…………………………..51.1. PADETIS EUROPOS SĄJUNGOJE………………………………………………51.2. INOVACIJŲ PERDAVIMO CENTRŲ VEIKLA…………………………………..71.3. PADETIS VIDURIO IR RITŲ EUROPOJE……………………………………….91.4. PADETIS LIETUVOJE………………………………………………………….10ĮVADAS Visuomenėje vykstančius procesus įprasta vadinti permainomis,o permainas – inovacijų pasekmėmis. Tiksliai įvardinti inovacijas yra gana sudėtinga. Pasąmonėje greičiau iškyla sudėtingos konstrukcijos kūrimas, mokslinis ar technologinis išradimas. Tačiau tik nedaugelis išradimų tampa inovacijomis. Ieškant inovacija sąvokos kilmės , sugrįžtama atgal į istorijos gilumą , XV amžių, Šis žodis kilo iš Vidurio Prancūzijoje tuo metu vartoto žodžio “inovacyon” , ką reiškia “ atsinauji-nimas” arba “ naujojo pavidalo suteikimas esančiam daiktui “. Pačia bendriausia prasme inovacija yra idėja . Graikų kalboje žodis “ idėja” – “ tai , kas matoma”. Taigi inovacija kaip ideja informacinėje visuomenėje neturėtų likti vien Platono idėjų pavidale: “ Be mūsų juntamo daiktų pasaulio egzistuoja visiškai atskiras amžinų ir nekintamų idėjų pasaulis, o pažinimas esąs jo prisiminimas” ( Plešnys: 1996,53), o taptų žmogaus veiklos sukurta naujovė, kuriai įgyvendinti bei padaryti tą veiklą efektyvesne esti realios ekonominės sąlygos.Šiuo metu vienas iš dažniausiai vartojamų ir gana tiksliai visus, tame tarpe ir informacinių technologijų, inovacijų tipus apibudinantis terminas taikomas tiek mikro-, tiek makroekonomikoje , yra: Inovacija – tai naujų technologijų, idėjų, metodų kūrimas ir komercinis pritaikymas, pateikiant rinkai naujus arba patobulintus produktus ir procesus. Inovacijos sąvoka tiesiogiai siejama su veikla. Inovacinė veikla apibūdinama kaip mokslinės, technologinės, projektavimo, įrangos (kompiuterinės įrangos, licencijų, know–how ir kt.) ar technologijos įdiegimas, naujų gamybos organizavimo metodų taikymas, sudarantis sąlygas gaminti naujus arba patobulintus produktus bei tobulinti procesus. Inovacinė veikla apima visas stadijas: nuo idėjos gimimo iki galutinio rezultato, bei glaudžią įmonės bei jos makroaplinkos sąveiką.Inovacinė įmonė – įmonė, savo veikloje formuojanti ir įgyvendinanti inovacijas. Inovacijų šaltinis gali būti tiek pati įmonė, tiek išoriniai subjektai (mokslo, tyrimų, konstravimo, technologijų perdavimo tarpininkai bei kitos įmonės ir organizacijos). Įmonės ir išorinių subjektų kooperacija yra neatsiejama inovacinės veiklos dalis.
Inovacinis projektas – tai toks projektas, kuriame numatomas mokslo, technikos ar technologinių naujovių realizavimas, kuriantis konkurentabilią produkciją ar gamybą.Paramos inovacijoms paslaugos – tai specializuotos paslaugos įmonėms, vykdančioms inovacinę veiklą, ir (arba) naujovių teikėjams, padedant jiems formuoti ir įgyvendinti inovacijas. Parama inovacijoms pasireiškia inovacijų vadybos konsultacijų, tarpininkavimo perduodant technologijas, informacijos teikimo, inovacijų marketingo, inovacijų finansavimo ir tarpininkavimo, ugdymo, techninės ar verslo infrastruktūros kūrimo ir kitomis panašiomis paslaugomis.Sąvokoms inovacijų marketingas, inovacijų vadyba, inovacijų finansavimas ir pan. taikomi tradiciniai apibrėžimai, tačiau jos yra orientuotos į inovacijų sferą.Pastebėtina, kad mokslininkų, gamybininkų, verslininkų ir kitų visuomenės narių inovacijos apibrėžimo formulavimas, jo supratimas bei tikslų iškėlimas iš esmės skiriasi.Kiekviena sintezuota žmonių grupė įvardina inovacijas tik jai reikšmingame kontekste, kuris gali iš esmės skirtis nuo kitos grupės apibrėžimo , nes formuluojama pagal kitą kontekstą. Todėl diskusijų metu gana sudėtinga suprasti vienam kitą ir atrasti bendrą atskaitos tašką, jei nėra iš anksto susitarto bendro apibrėžimo konteksto.Žemiau yra pateiktos kai kurios mokslo, gamybos, technologijos ir vadybos kontekste inovacijai suteikiamos reikšmes :• Mokslinės inovacijos – sėkmingas mokslinių naujovių kūrimas , jų pritaikymas ir panaudojimas įvairiuose srityse;• Gamybinės inovacijos – naujų gamybos, tiekimo, platinimo ir kitų metodų įtvirtinimas;• Technologinės inovacijos – naujų technologijų sukūrimas ir senų atnaujinimas bei praplėtimas, diegiant jas įvairiose srityse;• Vadybinės inovacijos – vadybos, darbo …organizavimo, darbo sąlygų keitimas ir įgyvendinimas.1. INOVACINIAI PROCESAI EUROPOJE IR LIETUVOJE 1.1. PADETIS EUROPOS SĄJUNGOJE Suprasdama inovacijų vaidmenį plėtojant ekonomiką, Europos Sąjunga (ES) ne tik keičia savo požiūrį į aktyvią ir savarankišką valstybių narių poziciją inovacijų atžvilgiu, bet ir įgyvendina atitinkamas sąjungines priemones.“Žaliojoje inovacijų knygoje“ (Green Paper on Innovation), kurią 1995 metais inicijavo Europos Komisija, buvo pateikta apibendrinta ekspertų nuomonė, pabrėžianti nepakankamą inovacijų vertinimą Europoje. Taip pat iškeltos pagrindinės problemos, su kuriomis Europos Sąjunga susiduria ar susidurs ateityje ekonominės plėtros kelyje. Siekdama skatinti inovacinius procesus ES, 1996 m. Europos Komisija priėmė Pirmąjį Europos inovacinių veiksmų planą (The First Action Plan for Innovation in Europe). Šiame strateginiame dokumente pateikta bendroji inovacinių procesų Europoje skatinimo schema, didžiausią dėmesį skiriant prioritetinėms priemonėms, kurių turi imtis Europos Komisija, kaip vykdomasis Europos Sąjungos organas. Jame numatytos trys pagrindinės veiksmų kryptys:• skatinti inovacijų kultūrą;• kurti inovacijoms palankią aplinką;• orientuoti mokslą į pramonės paslaugų sferos inovacijas.1998 m. priimta Penktoji bendroji mokslo tyrimų, technologijų plėtros ir demonstravimo programa. Jos tikslas – skatinti kuriamų techninių ir mokslinių žinių panaudojimą tenkinti Europos socialinės ir ekonomines plėtros poreikius. Šioje programoje tarptautiniam technologijų perdavimui skatinti numatytas europinis Inovacijų perdavimo centrų (Innovation Relay Centre) tinklas, kuriame dalyvauja ir Vidurio bei Rytų Europos šalys, įskaitant ir Lietuvą. Europos Sąjungos iniciatyva yra remiamas Regioninių inovacijų strategijų bei Regioninių inovacijų ir technologijų perdavimo strategijų (RIS/RITTS) kūrimas bei įgyvendinimas. Tai padėjo keliasdešimčiai atsiliekančių Europos regionų efektyviai pasinaudoti sąjunginiais struktūriniais fondais, ypač Europos regionų plėtros fondu.Taip pat veikia ir kitos mokslinio–gamybinio bendradarbiavimo sistemos (Eureka ir kt.).Pažymėtina, kad ES valstybės vis labiau atsilieka nuo pagrindinių konkurenčių – JAV ir Japonijos – kurdamos bei diegdamos naujas technologijas. Bendrosios išlaidos, skirtos mokslo ir technologijų plėtrai (MTP), ES, yra kur kas mažesnės negu JAV ir Japonijoje. 1999 m. duomenimis, MTP finansuoti skirta tik apie 1,91% ES BVP, o JAV – apie 2,45%, Japonijoje – apie 2,95%. Kalbant apie bendrąsias MTP išlaidas vienam gyventojui, šis rodiklis Japonijoje yra daugiau nei dvigubai didesnis už ES rodiklį. MTP išlaidų finansavimo santykis, skiriamas vyriausybės ir pramonės įmonių, ES ir JAV yra beveik vienodas (pramonės įmonės – apie 40%, vyriausybės – apie 55%). Tačiau Japonijoje šis santykis žymiai skiriasi: pramonė finansuoja tris ketvirtadalius MTP skirtų išlaidų. ES verslo sektoriuje dirba mažiau mokslininkų nei JAV ir Japonijoje. 1993 metais mokslininkų skaičius, tenkantis tūkstančiui darbuotojų buvo: ES – 4,7, JAV – 7,4, Japonijoje – 8. 1993 metais mokslininkų skaičius, tenkantis tūkstančiui pramonės darbuotojų ES buvo 2, JAV – 6, Japonijoje – 6.Pačios ES viduje inovacinė veikla plėtojama įvairiai ir priklauso nuo kiekvienos šalies ūkio bei mokslo plėtros strategijos ir prioritetų. ES valstybėse MTP išlaidų dydis (proc. nuo BVP) skiriasi. Vokietijoje, Prancūzijoje ir Anglijoje jos viršija 2%, o Ispanijoje, Portugalijoje ir Graikijoje nesiekia nė 1% ( žr. 1 pav.)ES valstybėse didžiąją dalį sudaro išlaidos, skiriamos mokslo ir technologijų plėtrai tiesiogiai –.41%, mokymui ir diegimui –25%. Tačiau išlaidų ES pasiskirstymas pagal sritis labai skiriasi priklausomai nuo įmonių dydžio. Didelėse įmonėse didžiausia išlaidų dalis tenka mokslo plėtrai, tuo tarpu smulkios ir vidutinės įmonės (iki 250 darbuotojų) didžiausią dėmesį skiria mokslo rezultatams diegti ir darbuotojams mokyti ( žr. 2 pav.) . Rinkos dalies padidinimas, gamybos išlaidų sumažinimas, prekės kokybės pagerinimas ir gaminių asortimento plėtimas nurodomi kaip svarbiausi veiksniai, skatinantys įmones imtis inovaci…nės veiklos.Pramoninių naujovių stimuliavimas ES yra ilgalaikio ir kryptingo pobūdžio, be to, jis įgyvendinamas aukščiausiu vyriausybės lygiu.1.2. INOVACIJŲ PERDAVIMO CENTRŲ VEIKLA Inovacijų perdavimo centrų misija – tarptautinės technologinės kooperacijos plėtojimas Europoje, teikiant specializuotas inovacijų paramos paslaugas. Kitaip tariant – tarptautinių technologijų partnerių paieška.Pirmieji inovacijų perdavimo centrai buvo įkurti 1995 metais, finansiškai remiant europos komisijai. Tai buvo pirmieji žingsniai, nukreipti į bendros sistemos, skatinančios tarptautinį technologijų perdavimą ir teikiančios inovacijų paramos paslaugas SVV įmonėms ir mokslo institucijoms, sukūrimą Europoje.Šiuo metu veikia 68 inovacijų perdavimo centrų 30-yje valstybių – visuose Europos Sąjungos valstybėse-narėse, naujuose asocijuotose valstybėse ( Bulgarijoje, Kipre, Čekijoje, Slovakijoje, Estijoje, Vengrijoje, Latvijoje, Lietuvoje, Lenkijoje, Rumunijoje, Slovėnijoje) bei Islandijoje, Izraelyje, Norvegijoje ir Šveicarijoje.Kiekvieną inovacijų perdavimo centrą sudaro konsorciumas kelių organizacijų, tokių kaip universitetai, prekybos rūmai, inovacijų ir technologijų centrai ir pan. Bendras įvairių organizacijų skaičius , įtrauktas į inovacijų perdavimo centrų tinklą viršija 250.Inovacijų perdavimo centrai ( IPC) funkcionuoja kaip bendras informacinis, konsultacinis ir technologijų brokerių tinklas Europoje. IPC suteikia tarpininkavimo techninę pagalbą įmonėms bei mokslinėms laboratorijoms veikti Europos technologijų rinkoje, padeda užmegzti technologijų partnerystės ryšius, vykdyti technologijų eksportą bei importą.Jų teikiamos inovacijų paramos paslaugos – tai dar vienas technologinės partnerystės užmezgimo būdas tarp Europos įmonių. Europos IPC veiklos praktika rodo, kad šis tarptautinės partnerystės tarp įmonių užmezgimo būdas yra pakankamai efektyvus. Per paskutiniuosius penketą metų , IPC, veikdami glaudžioje kooperacijoje pasiekė gerų rezultatų: padėjo virš 65000 įmonių/mokslo institucijų patenkinti technologinius poreikius bei skleidžiant sukurtas technologijas; padedant inovacijų perdavimo centrams pasirašyta virš 5000 technologijų perdavimo tarptautinių susitarymų.Teikiamų paslaugų spektras yra labai platus ir apimantys: Technologijų importą – šios paslaugos yra orientuojamos į technologinių poreikių išsiaiškinimą bei partnerių, galinčių patenkinti šiuos poreikius ir pateikti reikiamas technologijas, identifikavimą. Technologijų eksportą – šios paslaugos yra orientuojamos į pagalbą įmonėms ir mokslinėms laboratorijoms, turinčioms inovatyvias technologijas, surasti užsienio partnerius šių technologijų įsigijimui ar tolimesniam paskleidimui. Informavimą apie Europos Sąjungos tyrimų ir technologijų plėtros programas – šios paslaugo yra orientuojamos į informacijos apie Europos Komisijos mokslinių turimų ir plėtros programas teikimą, siekiant panaudoti praktikoje gautus rezultatus. Inovacijų palaikymo paslaugas – šios konsultavimo paslaugos yra orientuojamos į intelektinės nuosavybės apsaugą, licencijavimą, inovacijų finansavimą bei tarptautinę kooperaciją. Be to, inovacijų perdavimo centrai padeda rengti ir kaupia aktualius įmonių – savo klientų – duomenys apie įmonių siūlomas technologijas bei poreikius technologijoms įsigyti.Aktyvios veiklos pasekoje, sukurta viena iš didžiausių pasaulyje technologinių pasiūlymų ir užklausų duomenų bazė . Ši bazė – tai virtuali ir nuolat atnaujinama technologinės informacijos duomenų bazė, kurioje yra daugiau kaip 1500 įvairių technologinių pasiūlymų ir užklausų ( žr.3 pav.). Pagal savo poreikius įmonės ir mokslinės organizacijos, ieškant tarptautinių partnerių, gali naudotis bazėje esančią bei patalpinti norimą technologinę informaciją. Inovacijų perdavimo centrų paslaugos jokių būdu nepakeičia tradicinių partnerių paieškos metodų ( parodos, mugės ir pan.), tačiau juos papildo, sudarydamos papildamos galimybės technologinės partnerystės užmezgimui bei konkurencingumo didinimui1.3. PADĖTIS VIDURIO IR RYTŲ EUROPOJEDešimties Vidurio ir Rytų Europos šalių (VREŠ) valstybių požiūrio į mokslo ir technologijų plėtr…ą skirtumas yra panašus į šių šalių ekonomikos išsivystymo skirtumus. Vienas iš pagrindinių rodiklių, nusakančių skiriamą dėmesį ir plėtros lygį, yra inovacijoms skiriamas finansavimas. Eurostat’o duomenimis, daugelio VREŠ BVP dalis, išleidžiama MTP, nesiekia 1,5%. Įvairiuose šalyse šis rodiklis labai skiriasi – nuo 1,77% Slovėnijoje iki 0,47% Latvijoje. Lietuvoje šis rodiklis siekia apie 0,57%.Vidurio ir Rytų Europos šalims, sprendžiančioms inovacijų politikos klausimus, yra būdingi tokie bruožai:• nacionalinių inovacijų programų tikslai dažnai glaudžiai siejasi su šalių integracija į ES, t.y. šalių siekiais tapti visateisėmis ES narėmis, todėl rengiant programas naudojami ES normatyviniai dokumentai (Latvija, Estija); • nacionalinėse inovacijų programose numatytos panašios skatinimo ir rėmimo priemonės; • nemažai šalių (Lenkija, Estija, Čekija) inovacijų skatinimą valstybės lygiu kuruoja specifinės valstybės institucijos – mokslo ir technologijų plėtros tarybos, komitetai ir pan.; • šalyse, kuriose nėra institucijų, tiesiogiai atsakingų už inovacijų plėtrą (pvz., Mokslo ir technologijų ministerija, taryba ar pan.), tebevyksta valstybės institucijų, atsakingų už ūkį, ir institucijų, atsakingų už švietimą ir mokslą, funkcijų priešprieša (Slovakija); • inovacinės programos ir projektai yra finansuojami konkurencijos pagrindu; • finansavimui pritraukiamos tiek valstybinės, tiek privačios lėšos; • įgyvendinant inovacijų programas, didelį koncentruojantį vaidmenį vaidina valstybės remiamos mokslą ir gamybą jungiančiosios grandys – infrastruktūros dariniai (parkai, inkubatoriai) bei konsultacinio pobūdžio paramos inovacijoms paslaugų organizacijos (inovacijų centrai, technologijų centrai, specializuotosios konsultacinės kompanijos ir pan.).1.4. PADĖTIS LIETUVOJE
Prieš keletą metų Lietuvoje prasidėjusio ir gana sparčiai besiplėtojančio rinkos ekonomikos kuriamojo proceso padariniai ekonomikai šiandien akivaizdūs. Pirmiausia tai pasakytina apie Lietuvos ekonomikos ir ūkio restruktūrizavimo tendencijas. Labai svarbūs šiuo požiūriu privataus sektoriaus formavimosi tempai. Statistikos departamento duomenimis, 1998 m. privačiame šalies ekonomikos sektoriuje dirbo 69% visų darbuotojų. Privačiame sektoriuje sukurta BVP dalis viršija 70%. Pats BVP taip pat nuolat didėja. Palyginamosiomis 1995 m. kainomis BVP padidėjo: 1996 m. – 4,7%, 1997 m. – 7,3%, 1998 m. – 5,1%.Kitas labai svarbus restruktūrizavimo padarinys – naujų nacionalinės ekonomikos šakų kūrimas. Be pramonės ir žemės ūkio, per pastaruosius metus Lietuvoje atsirado daug naujų ūkio šakų: susiformavo tokios veiklos rūšys kaip bankininkystė, draudimas, privati medicina, intensyvus užsienio turizmas, finansinis ir prekybinis tarpininkavimas, tarptautiniai pervežimai, nekilnojamojo turto valdymo įmonių (holdingo) verslas.Pažymėtina, kad per pastaruosius 15–20 metų Lietuva vystėsi kaip industrinis kraštas, prioritetą teikiant mokslui imliai gamybai. Būtent dėl to Lietuvoje šiuo metu dar egzistuoja gana ženklus pramonės potencialas, kuris, nepaisant daugelio neigiamų senosios ekonomikos sistemos demontavimo padarinių, vis dėlto gali būti traktuojamas kaip svarbus ekonomikos raidos veiksnys, lemiantis šalies ekonomikos plėtrą ir produkcijos bei paslaugų konkurencingumo didinimą. Pasiektas įdirbis sudarė sąlygas sukurti ir toliau plėtoti tokias mokslui imlias ūkio šakas, kaip lazerinės sistemos, biotechnologija, elektronika, informacinės bei komunikacinės sistemos ir pan.Ūkio ministerijos duomenimis, didėja Lietuvos pramonės konkurencingumas. Tai rodo produkcijos, parduodamos užsienio rinkose, didėjanti apimtis. 1995 metais užsienyje parduotos produkcijos dalis sudarė 42,5 proc. visos parduotos produkcijos, o 1996 metais – 49,4 proc., 1997 metais – 51,8 proc., 1998 metais – 54,6 procento.Sparčiau didinti įmonių konkurencingumą galima aktyvinant jų inovacinę veiklą. Šio proceso pagrindinės dalyvės yra verslo įmonės – inovacijų diegėjos, įmonės ir mokslo instit…ucijos – inovacijų šaltinis, bei paslaugas teikiančios organizacijos, kurių ekonominis vaidmuo yra mažinti riziką, susijusią su inovacijų plėtojimu rinkos sąlygomis. Tačiau be palankios valstybės reguliavimo bei rėmimo sistemos šis procesas vystysis lėtai.Aktyvėjant Lietuvos integracijos į Europos Sąjungą procesams, inovacijų ir technologijų problemos įgavo naujas formas. Kartu atsirado ir aibė naujų problemų, su kuriomis retai teko susidurti Lietuvos mokslininkams ir įmonėms ankstesniais metais.Inovacijų plėtros procesuose įmonėse vis didesnę įtaką daro įmonių bendradarbiavimas su inovacijų centrais. Net 49% įmonių geriausiais inovacinės veiklos partneriais laiko inovacinius centrus ir kitas panašias organizacijas Lietuvoje ir užsienyje ( 4 pav).Atskiruose pramonės šakose pasiekta inovacijų pažanga, formuojant inovacijas pasinaudojus užsienio technologijas. Net 23% įmonių diegė inovacijas kartu su užsienio specialistais. Šio proceso teigiamas rezultatas yra tas, kad didėja tų pramonės šakų įmonių gaminamos produkcijos konkurencingumas.Tačiau bendros gaminamos ir tame tarpe eksportuojamos produkcijos apimtys auga nežymiai. Tai sąlygoja vis dar nepakankamas gaminamos produkcijos konkurencingumas vidaus ir užsienio rinkose.Tam turi įtakos tai, kad gamyboje naudojamos pasenusios technologijos ir pasenę metodai: todėl gamybos procesas, dažniausiai, nebūna tinkamai parengtas, o eigoje gausu laiko ir materialinių resursų nuostolių, neužtikrinamas reikiamas kokybės lygis. Be to, ne visuose įmonėse yra organizuojamas ir pastoviai vykdomas analitinis darbas, orientuotas į perspektyvius rinkos tyrimus, įmonės raidos koncepcijos formavimą ir strateginį planavimą. Įmonėse ( ypač smulkiose ir vidutinėse ) daugelis valdymo funkcijų, tarp jų inovacijų įgyvendinimo, faktiškai priskirta išimtinai pirmajam vadovui, kuris realiai nesugeba aprėpti ganėtinai plačios valdymo ir vadovavimo problematikos. Struktūros ir padaliniai, kuriose išimtinai turėtų būti sukoncentruotas darbas, liečiantis mokslinę techninę pažangą bei inovacijų formavimą ir įgyvendinimą, faktiškai nefunkcionuoja. Daugėlis gamybos atnaujinimo ir funkcionavimo klausimų sprendžiama be rimto teisinio, informacinio, vadybinio pasirengimo ir šiuolaikinių inovacijų vadybos žinių.