Augmenisjo Evoliucija

Žemė yra trečioji iš devynių Saulės sistemos planetų.Be jų ,tai sistemai dar priklauso 43 planetu palydovai(neskaitant dirbtiniu),daugiau kaip 1700 mažųjų planetų – asteroidų (planetoidų),tūkstančiai kometų ir nesuskaitoma daugybė smulkių kiosminių kūnų,kurie,susidurdami ir tringdamiesi,nuolat papildo kosminių dulkių išteklius.Jų daugiausiai asteroidų žiede tarp Marso ir Jupiterio orbitų.Nepaisant tokios daugybės įvairiausių Saulės šemos narių ,net 95,35% sistemos masės sutelkta pačioje Saulėje.Visoms devynioms planetoms tenka tik 0,14%Saulės sistemos masės.

Saulės sistema ir kartu 200 milijardų kitų žvaigždžių priklauso Galaktikai,kurios skersmuo apie 100 000 šviesmečių,o jos storis branduolio viduryje – apie 18 000 šviesmečių .

Nuo Galaktikos brranduolio,kuriame žvaigždžių tirščiausia,atsišakoja du spirališki didelio tankio žvaigždžių sambūrai,-Galaktikos vijos.Apsukusios porą kartų visą Galaktikos verpetą,tos vijos išsisklaido į daugybe mažesnių antrinių atšakų.Vienoje iš tokių atšakų,tarp Šaulio ir Persėjo vijų,yra Saulė,nutolusi nuo Galaktikos centro maždaug per 33 000 šviesmečių.

Sukantis visam žvaigždžių sūkuriui,kartu aplink Galaktikos centrą mždaug 250 km/s greičiu skrieja ir Saulė su savo planetomis,apeidama Galaktikos orbitą per 200-220 milijonų metų.Be šito judėjimo,Saulės dar savarankiškai skrieja – atsiduria čia arčiau,čia toliau nuo Galaktikos branduolio.Branduolyje žvaigždžių tirščiausia,jų gravitacinis poveikis didžiausias,dažnai sušvinta novos,vyksta supernovų sprogimai.priartėjusi prie mūsų Galaktikos branduolio,Saulės siistema gali būti praturtinama sunkiaisiais cheminiais elementais,išsviedžiama iš supernovų gelmių.Tuo metu taip pat susidaro palankios sąlygos Saulės ir jos planetų vidinėms įtampoms išsikrauti.Kai Saulė ir jos planetos nutolsta nuo mūsų Galaktikos branduolio,jų gyvenimo periodas pasidaro ramesnis.

Astronomai mano,kad pirmykštė Saulė,prieš milijardus me

etų darydama pirmuosius apsisukimus Galaktikos orbitoje,yra perkirtusi ir labai didelio tankio spiralės vijas.Ten ji patyrusi didesnį radijacinį ir gravitacinį poveikį,praturtėjusi sunkiausiais cheminiais elementais.

Aiškėja vis didesnė kosminės aplinkos reikšmė ne tik Saulei,bet ir jos sistemos nariams.Todėl Žemės aktualijų apžvalgą pradėsime problematiškiausiais kosmogeniniais klausimais:kokiu būdu ir kada atsirado mūsų gyvenamasis išk kosminis kūnas?

ŽEMĖS KILMĖ.Moksliniam šios problemos nagrinėjimui-daugiau kaip du šimtmečiai.

18 a. viduryje jau buvo žinomi spirališki kosminiai dulkiu ūkai.Karaliaučiaus spėjo,kad kitados kosminės dulkės buvo vienodai pasklidusios visoje Visatoje,bet dėl gravitacijos formavosi paskiri dulkių telkiniai,kurie buvo ūkų pradžia.Jie sukosi aplink centrinį telkinį.Ilgainiui iš ūko centrinio telkinio susidarė Saulė,o iš šalutinių-ją supančios planetos.1796 m.,praėjus 40 metų po Kanto hipotezės paskelbimo,prie panašių išvadų savarankiškai priėjo matematikas P.S.Laplasas,irgi teiges,kad Saulę kitados gaubė lėtai sukęsis kosminių dujų ūkas.Dėl Saulės trraukos jis susislegė,pagreitėjo jo sukimasis.Pagaliau ūkas virto Saulę juosiančiais žiedais,kurie,toliau kondensuodamiesi,susitelkė į telkinius-planetas.

Kanto ir Lapleso nebuliarinė hipotezė,padėjusi pagrindus dialektiniam pasaulėvaizdžiui,ištvėrė beveik šimtmetį.Per tą laiką didele pažangą padarė fizika,chemija,astronomija ir kiti mokslai,kurių duomenys prisidėjo prie Žemės kilmės aiškinimosi.Kantas ir Laplasas manė,kad Žemės vidinis karštis yra reliktinis,išlikęs nuo tų laikų,kai planetos formavosi iš žvaigždės.Bet ilgainiui apskaičiuota,kad planeta iki dabartinės būsenos turėjusi atvėsti per 40 milijonų metų,tuo tarpu jau tais laikais žinoma geologinė Žemės praeitis buvo daug kartų ilgesnė.Vėsdamas Žemės rutulys turėtų nurimti,tuo tarpu vidinio Ž

Žemės gyvenimo reiškiniai,kartais katastrofiški,akivaizdžiai rodo,kad planeta tebegyvena audringą gyvenimą.Apskaičiuota,kad 98% visos Saulės sistemos sukimosi momento,tenka planetoms,o tik 2% Sauliai,nors planetos sudaro tik 0,14% visos sistemos masės.Jei Saulės sistema būtų susidariusi taip,kaip aiškino Kantas ir Laplasas,tai Saulė turėtų suktis septynis kartus greičiau negu dabar.Fizikai suabėjojo,ar materijos žiedai iš viso gali susikondensuoti į planetas.

Toliau nagrinėti Žemės kilmės problemą labai padėjo tai,kad 19 a.ir 20 a. sandūroje buvo atskleistas radioktyvusis elementų skilimas.Atrastas naujas Žemės vidinio karščio šaltinis.Deja,šis epochinis fizikos laimėjimas labai lėtai skynėsi kelią į žemės mokslus.19 a. pirmoje pusėje Žemės ir kitų planetų kilmė vis dar buvo aiškinama modifikuotomis senomis pažiūromis.K.T.Čamberlinas ir F.R.Moultonas 1902m. iškėlė hipotezę,kad planetos susidarė iš Saulės materijos telkinio,kurį išplėšė,susidurusis su Saule,kita žvaigždė.1919m.šią mintį modifikavo Dž.H.Džynsas,teigęs,kad planetos susidarė iš medžiagos “cigaro”,kurį iš Saulės išplėšė,skriesdama pro šalį,kita žvaigždė.

1943m.visiškai kitokią planetų kilmės hipotezę paskelbė moksklininkas O.Šmitas,aiškinęs,kad planeyos užsimezgė,susitelkus į gniužulus tarpžvaigždiniam dujų ir dulkių debesiui,kurį pagavo Saulė,skriesdama Galaktikos orbita.Pagal šią hipotezę,tarpžvaigždinės medžiagos gniužulai-būsimosios planetos-šalti kūnai,didėjo nuo pritraukiamų dalelių.Tik jiems pakankamai padidėjus,pradėjo kauptis,radioakyyviojo skilimo,taip pat meteoritų smūgių energijos karštis,ir planetos įkaito.

Ši hipotezė jau geriau paaiškino,kodėl arčiau Saulės,kur centrinio šviesulio gravitacinis poveikis didesnis,susiformavo mažos ir sunkios planetos,nedaug nutolusios viena nuo kitos,o toliau-didelės,lengvos,bet retai išsidėsčiusios.

Planetų akrecijos hipotezė,aiškinanti planetų didėjimą išsklaidytos protoplanetinės medžiagos susitelkimu,buvo toliau plėtojama ir tobulinama.Pastebėta,kad Saulės pusiaujo ir planetų sistemos ce
entrinės plokštumos yra labai artimos.Buvo iškelta mintis,kad Saulė yra tarpžvaigždinis ūkas sukosi ta pačia kryptimi,taigi tikriausiai atsirado iš tos pačios masės.Praturtinus ta įdėja naujausiais branduolinės fizikos ir cheminių elementų kosmogoninės evoliuicijos duomenimis,reikėjo pakoreguoti O.Šmito mintį ir sugrįžti prie Kanto ir Laplaso idėjos apie bendra Saulės ir planetų kilmę.

Aptikus radioaktyvumą,rastas geologinis laikrodis,pagal kurį gaima tiksliai datuoti Žemės plutos sluoksnius.Pasirodė,kad radioktyvieji elementai(uranas,toris,kalis ir kt.) spontaniškai skyla,virsdami antriniais lengvesniais elementais ir kartu išskirdami daug energijos.Vieni radioaktyviųjų elementų izotopai skyla greitai,kiti lėtai,skaičiuojant iš atsiradusių elementų kiekio suirimo pusperiodį,šį geologinį laikrodį galima pritaikyti netolimai,tolimesniai ir labai tolimai geologiniai praeičiai nustatyti.

Žinant elementų atskirų izotipų skilimo greitį,iš aptinkamos antrinės medziagos kiekio nesunku apskaičiuoti skilimo pradžia,taigi ir radioktyvųjų medžiagų turinčios uolienos amžių.

Pasirodė,kad seniausių žemynų uolienų amžius yra 3,5-3,8 ir net 4,3 milijardo metų.Taigi pati žemė turinti būti dar senesnė.Ištyrus tais pačiais metodais meteoritus,pasirodė,kad jų amžius 4,4-4,6 milijardo metų.

Meteoritai gali būti laikomi pirminės protoplanetinės medžiagos gniūžuliukais;jiems susitelkus į didelius konglomeratus,susidarė planetos.Beliko sutikti,kad meteorai,planetos,jų palydovai ir kitiSaulės sistemos nariai pradėjo formuotis tuo pačiu laiku-prieš 4,6 milijardo metų.

Prieš 3,8-4,2 milijardo metų,kai susidarė seniausios žinomos granitinės uolienos,prasidėjo geologinė mūsų planetos istorija.0,4 milijardo metų laikotrpis,tarp Žemės atsiradimo ir pirmųjų uolienų susidarymo laikomas ikigeologiniu laikotarpiu;tada planeta dar augo iki maždaug dabartinės masės,formavosi jos svarbiausios geosferos.

Kyla klausimas,o kas buvo dar anksčiau,kokia bu
uvo meteoritų ir dulkių medžiagos busena prieš prasidedant joje radioaktyviajam skilimui,taigi prieš 4,6 milijardo metų?Kokia yra mūsų Žemės medžiagos kosminė priešistorė?

Manoma,kad radioaktyvusis elementų skilimas,lengvesnių elemetų skilimas,lengvesnių elemenyų susidarymas-tai jau atgalinis materijos raidos etapas,o anksčiau Visatos medžiaga yra patyrusi progresyvinę raidą,kai vyko ne elementų skilimas,o jų jungimasis-branduolinė sintezė.Astrofizikos duomenimis,branduolinės sintezės procesai,t.y.kai susidaro sunkesni elementai ir kartu atsipalaiduojama labai daug branduolinės energijos,gali vykti tik žvaigždžių vidaus termodinaminėms sąlygoms:dešimčių ir šimčių milijonų laipsnių temperatūroje ir neapsakomai dideliame slėgyje medžiagos būsena yra tanki plazma,o labai dideliais greičiams skriejantys ir susiduriantys branduoliai jungiasi ir susidaro sunkesni elementai.Termobranduolinės reakcijos (žvaigždžių spinduliavimas) ilgiausiai vyksta,kai vandenilis virsta heliu.Ilgainiui įsijungia naujas termobranduolinis reaktorius-3 helio branduoliai ima jungtis į vieną anglies branduolį.Jei žvaigždės vidus vis dar traukiasi ir toliau kaista,penktas helio branduolys anglį paverčia neonu,du anglies branduoliai jungiasi į magnį ir t.t.Sunkesnieji elementai,susidarę žvaigždžių gelmėse,supernovų sprogimų metu išbarstomi po plačią Visatą.

Akademikas A.Vinogradovas mano,kad tlkį progresyvinį raidos etapą maždaug prieš 5 milijardus metų staiga baigė ir Žemės medžiaga.Tada ji plazmos busenoje su milžiniška jėga buvo išsviesta iš pirmykštės Saulės gelmių į periferiją.saulės pusiaujo plokštumole atsirado plokščio žiedo pavidalo debesis,kurio medžiaga greit aušo,virto dujomis ir dulkėmis.Medžiagai atvėsus iki Kiuri taško,prieš 4,6 milijardo metų dulkių gniužuluose atvirkštinis procesas-radioaktyvusis skilimas,trunkąs iki šiol.Prasidėjo planetų,taigi ir Žemės medžiagos ikigeologinės istorijos etapas.

Išsviestame iš Saulės gelmių debesyje turėjo būti labai daug metalų ir kitų sunkesnių elementų,atsiradusių nesenos žvaigždės vidaus termodinaminėmis sąlygomis.

Auštančiame ikiplanetiniame medžiagos žiede formavosi vis didesnės medžiagos santalkos.Stambiausios virto planetomis.Bet didesnė ikiplanetinės medžiagos dalis vis dėlto liko chondrų (silikatinių lašelių) ir meteoritų būsenoje.Iš jų tikriausiai susiformavo meteoritų bei asteroidų žiedai.

Anksčiau buvo manoma,kad dalelių telkimosi ir planetų augimo procesas vyko tik dėl gravitacijos.Dabar pabrėžiama elektromagnetinių jėgų reikšmė santalkų formavimuisi dar iš plazminės protoplanetinės medžiagos.

Žemė ir kitos artimos Saulės planetos (Merkurijus,Venera,Marsas) geocheminiu požiūriu sudaro ryškią Visatos anomaliją.

Saulė (kaip ir kitos smarkiai spinduliuojančios geltonos žvaigždės) yra sudaryta iš 75% vandenilio,23% helio,o visiems sunkesniems elementams tenka tik 2% masės.Tuo tarpu Žemės grupės planetose vaizdas atvirkščias.Žemėje net 30% planetos masės sudaro geležis.

Manoma,kad pirmykščiame,iš Saulės gelmių ištryškusiame plazmos debesyje sunkiųjų elementų koncentracija dar nebuvo tikia didelė kaip dabar Žemėje,bet vis dėlto didesnė už vidutinį Saulėje esantį jų kiekį.Tas jau iš pat pradžių labai įvairios sudėties medžiahos žiedas netrukus ėmė sluoksniuotis:sunkiosios medžiagos atsidūrė žiedo ekvatorinėje plokštumoje,o lengvosios-jo išorinėse dalyse.Bet iš Saulės sklindantys protonų srautai (Saulės vėjas) per trumpą laiką suspėjo iš artimų Saulei sričių nupūsti vandenilį ir helį kurie didesniais kiekiais susitelkė debesies periforijose.Todėl,debesiui pradėjus skaidytis į medžiagos santalkas,arti Saulės augo nedidelės,bet sunkios planetos (Merkurijus, Venera ,Žemė ,
Marsas),o toli nuo jos-didelės,bet lengvos (Jupiteris ir Saturnas).Nedideli pastarųjų planetų branduoliai apaugo labai storomis atmosferomis iš vandenilio,helio,taip pat iš vandenilio junginių su anglimi (metanas),su azotu (amoniakas),pagaliau ir su deguonimi (vanduo).

Manoma,kad dar kitokiomis sąlygomis didėjo tolimiausios planetos-Uranas ir Neptunas.Jų užuomazgos dėl labai lėto sulimosi augo lėčiausiai.Vandenilis ir helis per tą laiką jau buvo išsisklaidęs,todėl jų branduoliai aplipo daugiausia amoniako ir vandens apvalkalais.

Neaiški yra tolimiausios planetos-Plutono kilmė.Neseniai,aptikus transneptūnišką asteroidų žiedą,kilo mintis,kad ši nedidelė planeta,turįinti labai ištęsta orbitą,kitados yra buvęs asteroidas arba Neotūno palydovas.

Planetų užuomazgas, pritraukdamos mažesnius kūnus,didėjo. Nesiliaujantis meteoritų kritimas panašiai ugdė ir Žemę,didino jos tūrį.Apskaičiuota,kad planetų užuomazgos spėjo pasitraukti savo traukos zonos dalelės per 0,1 milijardo metų.Taigi Žemė per palyginti trumpą laiką išaugo iki 98% dabartinės masės.

PIRMYKŠTĖS HIDRIDINĖS ŽEMĖS HIPOTEZĖ.Nuo seno susidariusia nuomone,kad Žemės branduolys yra geležinis,o mantija-iš metalų rūdų,pastaruoju metu pradedama abėjoti. Šitoks Žemės modelis buvo sukurtas,atsižvelgiant į atskriejančius iš Visatos geležinius,akmeninius ir anglingu chondritų meteoritus.Tačiau šie meteoritai,atklystantis į Žemę iš asteroidų žiedų,yra kilę iš tolimų Saulės sistemos erdvių,kuriose planetų formavimosi metu galėjo būti visai kitokios sąlygos,nulėmusios ir kitokių medžiagų santalkas.

V.Larinas iškėlė pirmykštės hidridinės Žemės hipotezę.Pasak jo, mūsų planetos gelmėse yra daug daugiau, negu iki šiol buvo manoma, vandenilio, o mažiau deguonies.V.Larinas siūlo vėl grįžti prie seniausios nebuliarinės hipotezės ir planetas kildinti iš ūko,kuriam traukiantis ir greitėjant sukimuisi,atsiskyręs ekvatorinis protoplanetinės medžisgos diskas, ilgainiui išsidiferencijavęs į planetas.Pagal toki neonebuliarinį požiūrį Saulė ir planetos susidariusios tuo pačiu metu iš sukančiosi ir vis tankėjančio spiralinio ūko.Taigi planetoms teko ne Saulės vidaus, o ūko periferijos medžiaga, kurioje, aišku, turėjo būti daug vandenilio-Visatoje labiausiai paplitusio elemento.

V.Larinas sako, kad ūko periferinis diskas iš pradžių buvo plazmos būsenos, taigi jį labai veikė ūko magnetinis laukas, kurio linijos suskirstė medžiagą pagal cheminių elementų jonizacijos potencialą.Lengvai jonizuojančiosi medžiagos (metalai) pasiliko arčiau centrinio šviesulio, o sunkiai juonizuojančiosi buvo išstumtos į disko periferiją.Taip magnetinis laukas išskirstė protoplanetinę medžiagą, ir susiformavo kitokia artimųju ir tolimųjų planetų sudėtis.

Deguonis yra sunkiai juonizuojamas elementas.Jo dideli kiekiai negalėjo likti sunkiose planetose, ir jis turėjo būti išsviestas į tolimų planetų sritį.Jo Žemėje liko nedaug, bet ir tas iš planetos gelmių ilgainiui buvo išstumtas į viršutinę mantijos dalį, dėl to jo čia susikaupė pernelyg daug, susidarė vadinamoji anomalija.Arčiau pirmykštės Saulės likę metalai tūrėjo būti susijungia su vandeniliu, kurio reikšmė Žemės branduoliui ir apatinei mantijai daug didesnė, negu numatė planetų akrecijos hipotezės.

Pagal naują požiūrį pirmykštė, iš besisukančio spiralinio ūko periferijos atsiskyrusi Žemė iš pradžių turėjusi būti sudaryta iš metalų hidridų, kurių būdinga savybė-kuo tobuliausiai susispausti.Ta pirmykštė planeta buvusi mažo tūrio, bet labai didelio tankio.Tik planetos išorę gaubė kiek mažesnio tankio sfera su ištirpusiu metaluose vandeniliu.Ilgainiui vandenilis iš gelmių pradėjo šalintis.Dėl vandenilio degazacijos ėmė keistis ir planetos sandara.Metalų hidridų sfera mažėjo,ji virto vidiniu branduoliu.Metalų plazminė sfera su ištirpusiu vandeniliu virto išoriniu branduoliu.Aukščiau susidarė lengvesnė metalų ir silicio junginių sfera, virtusi mantija, o galiausiai susiformavo ir silikatų bei oksidų sfera-litosfera.Vykstant šiam procesui, smarkiai padidėjo planetos tūris, Žemė išsipletė.Per degazacijos procesą didelė vandenilio dalis susijungė su deguonimi ir susidarė vanduo, kita dalis susijungė su anglimi ir susiformavo angliavandeniliai ir t.t.

Pagal pirmykštės hidridinės Žemės hipotezę ateityje planetos branduolys tūrės išnykti, visą labai padidėjusį planetos kūną užims mantijos medžiaga.Spėjama, kad tokioje stadijoje dabar yra Marsas ir Mėnulis, tuo tarpu Merekurijus gyvena tą etapą, kurį Žemė jau yra pergyvenusi tolimoje praeityje.

Praėjusio amžiaus pabaigoje ir šio amžiaus pradžioje labai diskutavo kontrakcijos (Žemės traukimosi dėl jos vėsimo) ir ekspancijos (Žemės skėtimosi dėl karščio kaupimosi) šalininkai.Kaip matome, pirmykštės hidridinės Žemės hipotezė yra iš skėtimosi (ekspancijos) hipotezių grupės, nors ji remiasi ta pačia Kanto ir Laplaso kosmogonine idėja, kuria 1875 m. naudojosi E.Ziusas kurdamas kontrakcijos teoriją.

Žemės dydis.Žemė-trečia Saulės sistemos planeta, dabar nutolusi apie 150mln. km nuo centrinio šviesulio.Šis atstumas, laikomas astronominiu vienetu, pasirodė optimalus. Artimesnėse planetose (Merkurijuje, Veneroje) per karšta, o tolimesnėse (Marse, Jupiteryje ir kt.) –per šalta.

Žemė yra vidutinio dydžio planeta.Jos tūris 1083 milijardų km, masė 597*10 (apie 6000 trilijonų) tonų, vidutinis tankis 5,52 g/cm-didžiausias iš visų planetų.Jei planeta vystysis taip, kaip sako V.Larino hipotezė, Žemės vidutinis tankis mažės ir artės prie Marso.

Didoka Žemės masė sudaro ir stiproką gravitacijos lauką.Žemėje sunkio jėgos pagreitis (apie 980 cm/s) yra daug didesnis negu Merkurijaus arba Marso planrtose, truputį didesnis negu Veneroje arba Saturne, bet pustrečio karto mažesnis negu Jupiteryje.Stiprokas gravitacijos laukas leido Žemei išlaikyti iš gelmių išsiskiriančias sunkiasnias dujas-turėti atmosfera.Žemės kaimynas Marsas,kurio masė tik 0,11 Žemės masės,o gravitacija tik 0,38 Žemės gravitacijos,yra šiuo atžvilgiu blogesnėse sąlygose.Iš Žemės sprūsta tik vandenilis,o iš Marso-ir sunkesnės dujos.

Dėl didokos Žemės masės susikaupė ir dideli vidinio karščio ištekliai.Dėl to galėjo išsilydyti gelmės,vykti degazacija,vulkanizmas ir kiti audringo vidinio Žemės gyvenimo reiškiniai.Mažesnės planetos,kurių gelmėse mažesnis slėgis ir sukaupta mažiau karščio,gyvena daug ramesnį endogeninį gyvenimą.

Žemė,kaip ir kitos planetos atlieka dvigubą judėjimą:sukasi aplink savo ašį ir kartu skrieja orbita aplink Saulę.

ŽEMĖS SUKIMASIS APLINK ĄŠĮ.Žemė dabar sukasi aplink savo ąšį palankiausiu greičiu-ne per greitai ir ne oer lėtai.Panašiu greičiu (24,6 val.) apsisuka ir Marsas,tuo tarpu artimesnės Saulės planetos sukasi nepaprastai lėtai.Merkurijus vieną kartą aplink ašį apsisuka per 88,o Venera net per 243 mūsų paras.Būdamos arti Saulės,jos patiria didžiausią stabdomąjį Saulės gravitcinį poveukį.Jų sukimasis aplink ašį jau tiek sulėtėjas,kad beveiksusilyginęs su apsisukimu aplink centrinį šviesulį.

Tuo tarpu tolimosios planetos,kurios patiria mažiausia Saulės gravitacinį poveikį,aplink ąšį apsisuka labai greitai-Jupiteris per 9,8 val.,Saturnas per 10,2 val.,Uranas per 10,8 val.

Nustatyta,kad dėl Saulės ir Mėnulio sukeliamų potvinių ir atoslūgių,o gal būt ir dėl planetos tūrio didėjimo Žemės sukimasis lėtėja.

Tiriant senovinių jūrinių koralų skeletų paros priaugimą (stipresnį diena,silpesnį nakti) paaiškėjo,kad paleozojaus eros pradžioje(prieš 500 miln. metų) Žemėja per metus apsisukdavo 410 vėliau 400 kartų.Mazozojaus eros pradžioje (prieš 220 miln. metų) metus sudarė 380 parų,o dabar per metus Žemė apsisuka tik 365 kartus.Žemės para 50 000 metų pailgėja 1 sekunde.

Neseniai kitais metodais nustatyta,kad proterozojaus eroje,taigi maždaug prieš 1500mln. metų Žemė per metus apsisukdavo 900 kartų,o para trukdavo mažiau kaip 10 dabartinių valandų.Paviršius tada iki vidudienio nespėdavo kaip reikiant įšilti.

Astronomai sako,kad,Žemės sukimaisi toliau lėtėja,tolimoja ateityje mūsų planeta pasieksianti Veneros būsena.Tada į Saulę bus atkreipta tik viena Žemės pusė,o kitoje bus amžina naktis,bet per artimiausius miljonus metų Žemės sukimosi greitis dar bus palankus:nepertrumpa diena ir nepertrumpa naktis,paviršius ne per daug įšils ir neper daug atvės.

ŽEMĖS JUDĖJIMAS ORBITA APLINK SAULĘ.Planetos skrieja aplink Saulę orbitomis,kurios yra elipsės su dviem židiniais;viename iš jų yra Saulė.Planetose orbitose skrieja savo greičiais .Kuo toliau planeta yra nuo Saulės,tuo lėčiau ji skrieja ir jos metai ilgesni.Antai Merkurijus skrieja 47,9 kms greičiu ir visą orbitą apeina per ketvirtį Žemės metų;Venera skrieja 35,0kms greičiu,ir jos metai trunka 0,61 mūsų metų.Jupiteris skrieja 12,1 kms greičiu ir orbita apeina per 11,86 Žemės metų ,Saturnas,skriedamas tik 9,6 kms greičiu aplink Saulę apsisuka per 29,46 mūsų metų.

Žemė orbitoje skrieja vidutiniu 29,8 kms greičiu.Skriedama elipsne orbita ,ji čia priartėja,čia nutolsta nuo Saulės.Drauge kinta ir jos skriejimo greitis.Kai Žemė priartėja prie Saulės ir atstumas tarp šių kosminių kūnų būna 147 mln. km,Žemė skrieja 30,27 kms greičiu.Kai Žemė nutolsta ir nuotolis tarp jų pasiekia 152 mln. km, skriejimo greitis sumažėja iki 29 kms.

Astronomai nustatė,kad ir Žemės orbitos pavidalas nėra pastovus.Orbitos pavidalą nusako vadinamasis orbitos ekscentrintricitetas-elipsės židinio nuotolio iki elipsės centro santykis su ilgąja elipsės ašimi.Dabar Žemės orbitos ekscentricitetas lygus 0,017.Šis
dydis kas 91 800 metų kinta nuo 0 iki 0,068.

Šiuo metu yra tokia padėtis:esant Žemiai perihelyja,Šiaurės pusrutulyje būna žiema,o Pietų vasara.

Žemės judėjimą aplink Saulę trikdo Mėnulis.Šis mūsų planetos palydovas yra toks didelis,kad žvialgiant iš Visatos,Žemė atrodo kaip dviguba planeta.Ir iš tikrųjų abu šie kaimynai kosminiai kūnai turi bendrą masių centrą,esantį mūsų planetos viduje,netoli Ramiojo vandenyno dugno.Dėl abiejų kūnų savitarpio traukos Žemė,judėdama orbitoje,truputį krypuoja,nutoldama nuo taisyklingo elipsinio kelio.

ŽEMĖS PAVIDALAS.Iš kitų planetų Žemė išsiskiria savo specifiniu pavidalu.Žvialgiant iš Visatos,Žemė atrodo rutulys,apgaubtas debesų.Jei Žemė suktūsi tap lėtai kaip Venera,tai ji iš tikrūjų būtų taisiklingas rutulys.Bet dėl didoko sukimosi greičio Žemė per pusiauja išsipūtė ,o ašigaliuose susiplojo,taigi ji virto sukimosi elepsiodu.Jo perimetras išilgai meridianų-40 009 km ,o išilgai pusiaujo – 40 076 km,ašigalinis spindulys-6378,4 km pusiaujinis spindulys – 6356,9 km.Abiejų spindulių – ašigalinio ir pusiaujinio-skirtumą(21,5 km) padalijus iš pusiaujinio spindulio gaunamas Žemės paplokštumo dydis.

Leave a Comment