TURINYS
Įvadas……………………………………………………………………………………………………… 2Asmuo ir masė…………………………………………………………………………………………. 2Žmonija…………………………………………………………………………………………………… 4Žmogus ir gamta………………………………………………………………………………………. 5Žmogus ir kultūra……………………………………………………………………………………… 5Žmogaus socializacija……………………………………………………………………………….. 5Žmogus ir visuomenė………………………………………………………………………………… 6Išvados…………………………………………………………………………………………………….. 7Literatūra…………………………………………………………………………………………………. 9ĮVADASKad žmogus yra visuomeninė būtybė, ryškino jau graikai, kurie pirmieji ėmėsi racionaliai suvokti pasaulį ir žmogų. Aristotelio žodžiais pirmuosiuose jo „Politikos“ puslapiuose, visuomeniškumas priklauso žmogaus būčiai taip neišskiriamai, kad kas iš prigimties negyvena bendruomenėje, tas yra arba gyvulys, arba Dievas, atseit – žemiau arba aukščiau žmogaus. Pagal šią sampratą, kas iš prigimties yra anapus bendruomenės, tas yra arba toks tobulas, kad neturi ko iš kitų gauti, arba toks aprėžtas, kad nieko iš kitų negali gauti.Kas yra šis masės žmogus, kuris viešpatauja visuomenės gyvenime? Koks jo egzistavimo tikslas? J.G. Fichtės supratimu, – tapti protinga, absoliučiai savarankiška būtybe, tokia, kuri vadovautųsi tik savimi. „Noriu būti savarankiškas, noriu būti kas nors pats, o ne kame nors kitame ar per kažką kitą“. Bet toks žmogus negimsta – jis turi pats tokį save sukurti. Geresniais ir protingesniais tampama tik savo pastangomis.Žmogaus gyvenimo paskirtis žemėje – susijungti į vieną bendriją, kurios gyvenimas atitiktų proto reikalavimus. Prie to tikslo einama ne visada tiesiausiu keliu. Bet J.G. Fichtė neabejoja, kad prie jo tikrai einama. Tai ryškiai liudijąs švietimas, kurio istorija rodo, kaip jis plinta iš nedaugelio pirminių kultūros centrų, apimdamas individą po individo, tautą po tautos. Kiekviena karta, tauta, kiekvienas individas turi tęsti darbą, kurį pradėjo ir dirbo jo pirmtakai, ir perduoti jį ateinantiems po jo. Tik taip jis tampa nemirtingas, tik taip suranda kelią į amžinybę.Mes esame tokie, kokius mus padaro supantis pasaulis, ir pagrindiniai mūsų dvasios bruožai formuojasi veikiami išorinių įspūdžių. Tai visai natūralu, nes gyventi – tai palaikyti ryšius su pasauliu. Praeityje vidutiniam žmogui gyvenimas reiškė nuolatines grumtynes su sunkumais, pavojais, nepritekliais, likimo pakištomis kliūtimis, pavaldumu, o naujasis pasaulis dabartinėms masėms atsiveria neribotomis galimybėmis, saugumu, visiška laisve. Dabar mes susiduriame su mase, kuri daug galingesnė už visas iki šiol buvusias, tačiau ir gerokai skiriasi nuo įprastinės tradicinės masės. Naujos visuomenės funkcija – formuoti naują Žmogų, kurio charakterio struktūrai būtų būdingos šios savybės:
– Ryžtas atsisakyti visų turėjimo formų siekiant visiškai būti.– Saugumas, identiškumo jausmas ir pasitikėjimas savimi, paremtas tikėjimu tuo, kuo esi, susietumo, domėjimosi, meilės ir solidarumo su aplinkiniu pasauliu, poreikiu, pakeičiančiu aistrą turėti, savintis, kontroliuoti pasaulį, šitaip tampant savo nuosavybės vergu.– Įsisąmoninimas to fakto, kad niekas, be paties žmogaus, nesuteiks jo gyvenimui prasmės ir tik visiška jo priklausomybė bei daiktų atsisakymas gali tapti vaisingos veiklos – rūpinimosi savo artimu sąlyga.– Džiaugsmas, kylantis duodant ir dalijantis, o ne kaupiant bei išnaudojant.– Vaizduotės lavinimas – ne kaip bėgimas nuo nepakeliamų sąlygų, bet kaip realių galimybių numatymas, kuris yra galimybė įveikti nepakeliamas sąlygas.– Pažinti save – gilintis ne tik į tą „aš“ kurį pažįstame, bet ir į tą, kurio nepažįstame, – juk mumyse rusena žinojimas apie tai, ko nežinome.– Laisvė, kuri yra ne savivaliavimas, bet galimybė būti savimi, ne godžių troškimų našta, bet subtiliai subalansuota struktūra, kiekvienu momentu susidurianti su alternatyva augti ar nykti, gyventi ar mirti.– Žinojimas, jog tik nedaugelis pasiekė tobulumą šių savybių atžvilgiu, ir kartu neturėjimas ambicijų „pasiekti tikslą“, neužmirštant, kad tokios ambicijos yra tik kita godumo, turėjimo forma.ASMUO IR MASĖ
Dažnai sakoma, kad žmogus yra mažas pasaulis: mikrokosmosas. Tai reiškia, kad jame yra sutelkti visi būties laipsniai, kad jame daiktų esmės susipina ir susikryžiuoja. Žmogus išdidžiai kelia galvą, kad jis yra pasaulio valdovas, kad jam pavesta sutvarkyti žemė, kad jis pats yra sukurtas beveik nemenkesnis už dievybę. Bet kildamas į šias svaiginančios didybės aukštumas, žmogus jaučia, kad jis traukia su savimi knibždantį būtybių kolektyvą, būtyb…ių masę, kuri jame gyvena, veikia ir jį pančioja. Žmogus jaučia, kad jis atstovauja ne tik sau, bet ir tas knibždančių būtybių mases, kad jis yra ne tik originalus, nepakartojamas, vienintelis, bet sykiu ir pamėgdžiotojas, vienas iš daugybės, visumos dalelė.
Kasdieniniame savo gyvenime žmogus yra patyręs, kad vienas jis veikia kitaip, negu su kitais, kad masėje atsidaro kažkokios tamsios jo būtybės gelmės, iš kurių išsiveržia kam svetimi, ligi tol nežinomi norai, polinkiai, įgeidžiai, instinktai ir aistros. Tai nereiškia, kad visi šie svetimi elementai žmogui būtų atėję iš svetur, iš masės. Tai reiškia, kad jų būta pačiame žmoguje, kad masės gyventa žmogaus viduje. Išorinis žmogaus įsijungimas į masę tiktai pažadino tai, kas viduje snūduriavo, kas tūnojo sielos užkampiuose, nes masė bijo asmens akių. Kol žmogus jaučiasi savimi, tol jis yra šėlstančių, chaotiškų elementų viešpats. Bet kai jis išsižada savo aukštybių, kai nusileidžia į lygumas, kai susimaišo su tąja knibždančia mase, tuomet jis virsta vienu šios masės nariu ir tuomet jis elgiasi taip, kaip reikalauja masės instinktai ir aistros.Žmogus yra asmuo. Bet žmogus yra kartu ir masė. Asmeninis pradas jį kelia aukštyn, žadina jo kūrybiškumą, jo originalumą, jo laisvę ir atsakingumą. Masinis pradas jį traukia žemyn, verčia pamėgdžioti kitus, išsižadėti savęs, sulieti save su aplinka, įsijunti į būtinumo srovę, nejausti nei laimės nei atsakingumo. Gražiausios žmogaus asmens ypatybės: sava pasaulėžvalga, savas sąžinės apsisprendimas, tikslų siekimas, idėjiniai motyvai – visa tai žūsta, masiniam pradui išsiveržus. Žmogus, kaip lašas, įkrinta į jūrą, nejausdamas ir nežinodamas, kokios vilnys jį gainioja, kokius laivus kilnoja jo nugara ir į kokius uostus jis plaukia. Štai kas yra žmogus kaip visuomeninis gyvulys. Savo formule Aristotelis išreiškė žmoguje glūdintį masinį – kolektyvinį pradą ir kartu sunkiai pakeliamą žmogiškosios būtybės tragediją. Žmogiškoji tragika įvyksta ne tada, kai kas nors sukausto asmenį, bet tada, kai pati žmogaus prigimtis palaidoja geriausią savo dalį.Masinis žmogaus būtybės pradas keroja pasąmonėje. Pasąmonė yra toji žmogaus prigimties sritis, kurioje kaip tik gyvena ši knibždanti masė. Čia glūdi pirmykščio chaoso likučiai, čia telkiasi nuslopinti norai, čia renkasi neįvykdytos svajonės, čia murma nepatenkintos aistros. Čia tad yra sustojąs ir tas kolektyvas, su kuriuo žmogus yra surištas savo gelmėse. Žmogiškasis Aš uždengia visą šitą mišinį stipria sąmonės uždanga ir iš chaotiškų gelmių išleidžia tik tai, kas jam atrodo reikalinga. Bet kas įvyksta tada, kai ši uždanga sprogsta? Tada pasąmonės turinys užlieja sąmonę ir užima jos vietą. Tada žmogų valdo jau ne asmuo, bet kolektyvas, kaip iš pasąmonės išsiveržusios masės dalelė.Nereikia plačiai įrodinėti, kad masinio prado išsiveržimas yra be galo pavojingas žmogaus asmeniui. Žmogaus asmuo čia yra ne tik pažeminamas, bet tiesiog sutrypiamas iki pat savo gelmių. Du bruožai yra būdingi masiniam pradui: liguistumas ir barbariškumas.Žmogaus neurotiškas liguistumas slypi pasąmonėje ir iš čia daro įtaką žmogaus būtybei. Todėl suprantama, kad kartu su kolektyvinio principo išsiveržimu iš pasąmonės, išsiveržia ir visas žmogaus liguistumas. Masinis principas užkrečia visą žmogaus gyvenimą. Tai, kas buvo asmens iškovota, kas buvo išpuoselėta, dabar yra sugriaunama, suardoma, sutrypiama. Antras masinio principo bruožas yra barbariškumas. Kūrybos principas visada yra asmuo. Klasė nieko nekuria ir negali kurti. Kultūra visados kyla iš asmeninio žmogaus prigimties principo. Asmuo pačia savo esme yra pašauktas sutvarkyti pasaulyje ir žmoguje esantį chaosą, vadinasi, sutvarkyti masę, įdiegiant pastovių formų, ją apipavidalinant ir suformuojant. Masė yra tas atšiaurus asmens kūrybos objektas, kuris priešinasi organizacijos apraiškoms ir kuris visada viena akimi žiūri į pirmykštį chaosą. Todėl kai tik masinis principas paima viršų žmogaus būtybėje ir žmogaus gyvenime, jis visu svoriu grįžta atgal į šį chao…są, neparastu gaivalingumu naikindamas visa, kas buvo sukurta, suorganizuota bei sutvarkyta. Masinio proto apsėstas žmogus naikina kultūrą savo dvasioje ir ją naikina objektyviame gyvenime. Masinis principas visados žmoguje yra gyvas, ir todėl asmuo gyvena nuolatiniame pavojuje.Masinis žmogus yra kitoks, negu asmeninis žmogus. Todėl asmenybės sukurtos formos jo nepatenkina. Jis ieško naujų. Jos priverčia asmenį kurti taip, kaip diktuoja kolektyvinis instinktas. Viešoji nuomonė, kuri yra ne kas kita kaip masės nuomonė, tampa vis reikšmingesniu kriterijumi kūrybiniams laimėjimams vertinti. Štai dėl ko mieste ji reiškia nepaprastai daug. Žmogus gali gyventi pagal savo nuomonę tik tada, kai jis viską giliai permąsto, kai jis susidaro savo pažiūras. Bet žmogus, kuris gyvena apraiškų marmure, kuris vos spėja jas pamatyti, neišvengiamai turi klausyti, ką sako kiti ir turi tapti viešosios nuomonės vergu. Tai yra pirmasis žingsnis į savo vidaus nuasmeninimą. Tai viena iš priežasčių, kad modernioji Europos istorija atsidūrė masės persvaroje.ŽMONIJAŽmonija. Toks buvo pirmasis įvaizdis, kuriame šiuolaikinis žmogus tą akimirką, kai jam dingtelėjo pažangos idėja, turėjo pamėginti savo individualiosios neišvengiamos mirties perspektyvą suderinti su beribės ateities lūkesčiais, be kurių jis jau nebegalėjo gyventi. Žmonija – iš pradžių neaiški esybė, veikiau juntama nei suvokiama, kurioje miglotas nuolatinio augimo jausmas siejasi su visuotinės brolybės poreikiu. Žmonija – dažnai naivaus tikėjimo objektas, bet jo magija stipresnė nei likimo nepastovumas ir visokia kritika, ir toliau taip pat vilioja tiek dabartinių masių sielas, teik ir jų „inteligentijos“ protus. Šiandien kiekvieną įkyriai persekioja arba netgi valdo žmonijos idėja, nesvarbu, ar jis garbintų ją, ar tyčiotųsi iš jos.Dabar, mažiau nei po dviejų šimtų metų, beveik patys to nesuvokdami, mes įžengiame į tikrovę, kuri – bent jau materialiąja prasme – patenkina mūsų tėvų lūkesčius. Dabar, be duonos, kuri neolito žmogui paprastai reiškė maistą, kiekvienas žmogus kasdien reikalauja savo dalies geležies, vario, medvilnės, savo dalies elektros, naftos bei radžio, savo dalies atradimų, kino ir tarptautinių žinių. Dabar norint išmaitinti kiekvieną iš mūsų, jau reikia nebe paprasto lauko, kad ir koks didelis jis būtų, bet visos Žemės. Žmogaus evoliucijoje negali tikėtis ateities, nebūdamas su visais kitais žmonėmis. Daugeliui mūsų amžininkų žmonija vis dar tebėra nerealus dalykas arba netgi materializuotas absurdas. Vieniems ji – abstrakti esybė arba sąlyginis pavadinimas, kitiems – grynai organinė grupuotė, kurios socialinis pradas paraidžiui užrašomas fiziologijos ir anatomijos terminais. Bendra idėja, juridinė esybė arba milžiniškas gyvūnas… Tiek vienur, tiek kitur – tas pats nesugebėjimas – dėl stokos ar pertekliaus – teisingai mąstyti apie visumą.Kiekvienas iš mūsų pamiršo tą momentą, kai pirmą kartą atmerkęs akis išvydo šviesą ir daiktai padrikai užplūdo jį, – viskas toje pačioje plotmėje. Mums sunku įsivaizduoti tą metą, kai nemokėjome skaityti, arba prisiminti tą laiką, kai mūsų pasaulis nesiekė toliau už namų sienų ir šeimos židinio…Visai taip pat mums atrodo neįtikėtina, jog žmonės galėjo gyventi nenutuokdami, kad žvaigždės mirksi už keleto šimtų šviesmečių nuo mūsų ir kad gyvybės kontūrai pradėjo ryškėti prieš kelis milijonus metų, toli už mūsų akiračio ribų.Vis dėlto pakanka atsiversti bet kurią iš vos gelstelėjusių knygų, kuriose XVI ir netgi XVIII amžiaus autoriai plačiai rašo apie pasaulių sandarą, ir su nuostaba įsitikinsime, kad mūsų pro-proseneliai visai patogiai jautėsi kubinėje erdvėje, kurioje žvaigždės sukosi aplink Žemę mažiau nei šešis tūkstančius metų. Tokioje kosminėje atmosferoje, kurioje mes iš karto uždustume, ir tokioje plotmėje, į kurią mes fiziškai nepajėgtume sugrįžti, jie kvėpavo be jokio vargo, o gal ir visa krūtine…Filosofas Vydūnas traktavo žmogų kaip gamtos dalį. Jis manė, kad ir jo poelgiai paaiškinami gamtiškomis priežastimis. Jeigu gamtoje viskas kinta, siekia tobulumo, mąstytojo žodžiais tariant, „viskas sravi“, tai kinta ir žmogus: jis nuolat sąmonėja ir tobulėja. „Žmonija yra tolyn nuėjusi. Ji yra prie to daugiau prisiartinusi, kas gražu, teisu, gera“.Vydūno nuomone, žmogiškumas priklauso nuo to, kiek ir kaip sugebame valdyti savo „žemesnias jėgas“ (aistras, norus ir t.t.). Nepajėgdamas to padaryti, žmogus „materialėja“, dvasines vertybes aukoja materialioms gėrybėms. Tada žmogus pamažu praranda savo žmogiškumą.ŽMOGUS IR GAMTATik žmogus gyvena visuomeniškai, ne tik paprastai drauge su kitais būdamas. To pagrindas yra kitoks žmogaus santykis su gamta. Gamta nėra žmogui suteikusi egzistencijos sąlygų, bet palikusi jas pačiam susikurti. Neapdovanotas nei ginklais pulti bei gintis, nei priemonėmis nuo priešo pasprukti, žmogus savo kūnu nėra apspręstas jokiam specialiam gyvenimo būdui ir nėra pritaikytas jokiai specialiai aplinkai. Todėl A. Gehlemas ne be pagrindo žmogų tiesiog apibūdino „stokojančia būtybe“. Žmogus iš tiesų stokoja ir liūto jėgos, ir stirnos eiklumo, ir natūralios apdangos nuo oro permainų, ir aiškių instinktų vadovybės. Savo kūnu žmogus nėra pajėgus būvio kovai ir, žiūrint biologiniu atžvilgiu, jis būtų turėjęs jau seniai išnykti nuo žemės paviršiaus. Išnyko nuo žemės paviršiaus milžiniški dinozaurai, bet žmogus išliko nežiūrint viso savo silpnumo ir trapumo. Ne tik žmogus išliko žemėje, bet ir ją užvaldė. Užvaldyti žemę buvo sąlyga žmogui išlikti. Paliktas gamtos sau pačiam, vietoj aprėžtos gamtinės aplinkos žmogus savo kūrybine iniciatyva susikūrė savo atvirą pasaulį. Gyvijos evoliucijoje žmogus iškilo, savo kūno organus pakeisdamas išrastais įrankiais, susekdamas gamtos dėsnius ir šituo būdu palenkdamas gamtą savo valiai.ŽMOGUS IR KULTŪRA
Kultūra – pagrindas, kuriuo žmogus gali gyventi. Nereikia kultūros gyvuliui, nes pati gamta teikia jam visa, ko reikia jo egzistencijai laiduoti. Bet reikia kultūros žmogui, nes veltui iš gamtos jis nieko negauna. Tik kultūra įgalina žmogų gyventi, ir todėl ji yra lyg „antroji prigimtis“. Tačiau ši „antroji prigimtis“ priklauso ne atskiram žmogui, o visiems drauge dėl to, kad ji yra pačių susikuriama, o ne gimimu suteikiama. Būdama visų drauge bendras vaisius, kultūra yra iš esmės visuomeninė apraiška. Kultūra negali būti paveldima, ji gali būti tik parduodama. Ir šiandien gimstame tokie pat „nuogi“ kaip prieš šimtus tūkstančių metų. Tik perimdami kultūrą išaugame į savo amžiaus žmogų. Niekas neišauga tik savo paties dėka. Visa, ką pasisaviname, yra kitų sukurta ir mums perteikta. Kiekvienas laimėjimas atsiremia į ankstesnius laimėjimus, kitų iškovotus. Kultūra mus sieja su visa žmonijos istorija, su visais amžiais. Savo egzistencijai užtikrinti privalėdamas kultūros, tuo pačiu žmogus esmiškai privalo kitų. Būti kultūrine būtybe yra lygu būti visuomenine būtybe, esmiškai susieta su kitais.
Kaip kultūrinė būtybė ir moralinė asmenybė žmogus iš esmės yra visuomeninė būtybė. Kiti yra žmogui būtina sąlyga kultūrine kūryba užtikrinti savo egzistencijai ir drauge ta moralinė erdvė, kurioj jis vykdo savo žmogiškąjį pašaukimą vertingai gyventi. Tiek apskritai kultūra, tiek dorinė kultūra nurodo į žmogaus esminį visuomeniškumą. Mylėti žmogų – tai mylėti ne „žmogų apskritai“, kuris tėra loginė sąvoka, ir ne „kitus“, kurių gyvenime nesutinku, o tuos artimuosius, kurių tarpe esu. Tik tas iš tiesų gali būti vienišas, kas esmiškai yra susijęs su kitais. Kas iš prigimties nėra visuomeniškas, tas nežino nė vienumos. Gi kas iš prigimties yra visuomeniškas, tas net ir vienas paliktas yra su kitais susijęs pačiu jų ilgesiu. Nėra žmogaus, kuris nesiilgėtų žmonių ir tuo būdu neliudytų savo žmogiškojo visuomeniškumo.ŽMOGAUS SOCIALIZACIJAPati socializacijos sąvoka aiškinama gana įvairiai. Ir tai visai suprantama. Kiekviena mokslo šaka: filosofija ar pedagogika, psichologija ar sociologija – turi savo specifinį požiūrį ir tuo požiūriu ar matymu vadovaujasi, praturtindamos bendrąjį pažinimą.Socializacija – tai nuolatinis (nuo pat kūdikystės iki gyvenimo pabaigos), tik skirtingu intensyvumu vykstantis procesas. Jo metu žmogus, veikiamas betarpiškos aplinkos ir pats įsijungdamas į įvairiarūšę veiklą, perima tautai, visuomenei (civilizacijai) būdingą kultūrą, atsirenka tuos ar kitus jos elementus. Tai pasaulėžiūrinės, dorovinės ir estetinės vertybės; socialinio elgesio, bendravimo ir veiklos normos bei būdai; tai pagaliau ir profesinės veiklos būdai, materialinio jos pagrindo supratimas.Atskirai akcentuotini du pagrindiniai socializacijos aspektai.Pirmas – tai betarpiška žmogų supanti aplinka. Jai priklauso: šeima, žmonių, ypač bičiulių grupės, su kuriais bendraujama, mokykla, darbovietė, visuomeninės organizacijos, estetinė architektūrinė gyvenamosios vietos organizacija ir pan. Antrasis socializacijos aspektas – žmogaus praktinė veikla. Tai įvairios žmogaus socialinės raiškos formos, pradedant nuo pažintinės – orientacinės (mokymosi, tobulinimosi) ar darbinės – profesinės, baigiant buitine ar religine veikla. Žmogaus socialinė raiška (veikla) – tai ir pasaulio pažinimas, jo įsisavinimas, ir žmogaus bruožų, jo kokybių susiformavimo procesas.Taigi socializacijos metu individas internalizuoja (įvidina) supančios jį kultūros etalonus, įvaizdžio, elgesio normas. Aplinkai veikiant formuojami bei koreguojami interesai, vertybinės orientacijos ir pan. Tačiau tam, kad toks internalizacijos procesas vyktų nuosekliau, reikalingos paties individo pastangos, kurios pasireiškia jo aktyvumu, viena ar kita veiklos forma. Aiškinantis socializacijos procesą iškyla asmenybės individualumo problema, nes socializacija reiškia dar ir visuomenėje priimtų normų, kultūros stereotipų perėmimą. Manoma, kad labiausiai socializuotų žmonių grupei priklauso vidutinybė, suformuota, tarkim, kolektyvinio prado. Ir iš tiesų, dažna vidutinybė yra kolektyvi, pasiduodanti stereotipiniam mąstymui. Senaisiais bendruomeninės santvarkos laikais užgimusį ir bręstantį žmogų ribojo gana skurdus (primityvus) kultūros fondas. Todėl išsaugoti ir puoselėti gentinės kultūros identitetą nebuvo sunku. Kuo unikalesnė, individualesnė tampa žmogaus asmenybė, tuo apčiuopiamesnis darosi jos indėlis į visuotinės kultūros aruodą. Tas indėlis realizuojamas bendraujant su kitais, užsiimant įvairiomis veiklos rūšimis: – profesine – gamybine,– kultūrine – pažintine,– visuomenine – politine, – rekreacine – buitine,– vertybine – orientacine.Visos jos tarpusavyje susijusios ir sudaro nedalomą prasmingo žmogaus buvimo pagrindą.Efektyvi žmogaus socializacija šiandien – tai šių veiklos formų, kaip žmogaus gyvenimiškosios raiškos vientiso būdo, perėmimas ir atgaminimas, žmogaus ryšio su pasauliu harmonizavimas.ŽMOGUS IR VISUOMENĖ
Miglota sąvoka „žmogaus prigimtis“ kiekvienoje šalyje ir kiekviename amžiuje suprantama taip įvairiai, jog reikia pripažinti, kad ji yra istorijos fenomenas, kurį formuoja dominuojančios socialinės sąlygos ir visuomenės normos. Ir civilizuoto žmogaus ir primityvo saitai su visuomene priklauso nuo noro į ją įsilieti. Kaip nėra kiaušinio be vištos, taip nėra ir vištos be kiaušinio.Izoliuoto „aš“ nėra. Visada „aš“ kreipiasi į „tu“, ir todėl visada esame santykyje su kitais, su kuriais, daugiau ar mažiau save tapatiname sakydami „mes“. Žmogus visada gyveno bendruomenėj. Netenka vaizduotis, lyg pirma būtų buvę atskiri individai, kurie tik vėliau būtų sutarę sueiti į visuomeninius santykius. Priešingai, pirmykštė bendruomenė dar labiau supo individą negu šių dienų diferencijuota visuomenė. Visuomeniniai santykiai yra sukurti su pačiu žmogumi, o ne kažkada vėliau sutarti. Niekas negali palikti bendruomenės. Net ir tuo atveju, kai individui tenka dėl vieno ar kito dalyko išeit…i kovon prieš bendruomenę, ši kova gali būti prasmingai vedama tik pačioj bendruomenėj. Žmogiškoji asmenybė individualėja drauge su pačios bendruomenės gilesniu individualėjimu, su jos turtingesniu diferencijavimusi.
Kyla klausimas: kas svarbesnis – visuomenė ar žmogus, tačiau jis yra toks pat kaip klausimas apie vištą ir kiaušinį. Jį galima traktuoti kaip loginį ar istorinį, tačiau neįmanoma rasti į jį atsakymo, kurio nepaneigs priešingas, lygiai toks pat vienašališkas pareiškimas. Visuomenė ir individas neatskiriami, jie vienas kitam reikalingi ir vienas kitą papildo, o ne, prieštarauja. Anot garsiosios Donneo metaforos, „žmogus nėra atskira sala, kiekvienas žmogus yra žemyno lopinys, visumos dalelė“. Tai yra viena tiesos pusė. Antra vertus, prisiminkime klasikinio individualisto J.S. Millio posakį: „Visuomenė, į kurią susiburia žmonės, nekeičia jų būties prasmės“. Žinoma, nekeičia. Tačiau klaidinga manyti, jog žmonės suprato, kas yra būties esmė, kai dar nebuvo susibūrę į visuomenę. Tik gimę susiduriame su pasauliu, kuris mus veikia ir nuogas biologines būtybes paverčia visuomenės vienetais. Ką tik užgimęs žmogus dar neturi jokių socialinių bruožų, jis – dar tik biologinė būtybė. Skirtingai nuo kitų gyvūnų, žmogus savo esybėje įgyja praktikos, t.y. santykio su aplinka, su kitais žmonėmis keliu. Dar Aristotelis žmogų metaforiškai buvo pavadinęs „socialiniu gyvuliu“… Taip ar panašiai mokslas aiškino žmogaus esmę. Tačiau ir čia bręsta rimti poslinkiai. Šiandien jau įrodyta, kad žmogaus genetinė atmintis – kažkas daugiau negu biologinis žmogaus esmės pagrindas. Kad genetinis kodas duoda žmogui tam tikrą socialinį kryptingumą, kuris priklausomai nuo sąlygų gali optimaliai pasireikšti arba atvirkščiai – būti užslopintas. Socialiniuose ir humanitariniuose moksluose, iki šiol egzistuoja dvi priešingos nuomonės apie visuomenę. Viena iš jų aiškina, jog žmogiškasis individas – tai substanciali realybė, kuri egzistuoja autonomiškai, savarankiškai ir gali būti pažinta irgi atskirai ją stebint. Ji teigia, kas visuomenė yra ne kas kita, kaip tokių individų, taip pat jų sąveikos rezultatas, suma. Pagal antrąją nuomonę – socialinę realybę sudaro visuomenė, o ne individas (arba jų suma). Ir būtent visuomenė yra pažinus, savarankiškas darinys, o individas – viso labo šio darinio ląstelė, negalinti be visumos nei egzistuoti, nei būti pažini.Visuomenė (kurios sinonimu su tam tikromis išlygomis gali būti laikoma tauta) – žvelgiant iš sintezės pozicijų – reiškia ypatingą žmogiškųjų santykių lauką, kuriame save realizuoja individualizuoti atskiri individai ir kuriuos vienokiu ar kitokiu laipsniu veikia bendrasis socialinis, t. y. žmogiškųjų santykių laukas, apimąs net tolimiausios praeities palikimą. Todėl gamtinė žmogaus prigimtis, primityvieji jo impulsai priklauso nuo veikiančios kultūros – gali būti slopinami, o gali būti ir atvirkščiai – skatinami. Visi antropologai sutaria, kad primityvaus žmogaus individualybė menkesnė ir jis labiau yra įsiliejąs į savo visuomenę nei civilizuotas žmogus. Dalelė tiesos tame yra. Primityvesnės bendruomenės yra vientisesnės ta prasme, kad suteikia kur kas mažiau galimybių pasireikšti individualiems gabumams bei įgūdžiams ir mažiau jų reikalauja. Šiuo atžvilgiu auganti individualizacija yra neišvengiama modernios ir pažangios visuomenės išvada, apimanti, visas veiklos rūšis, nuo aukščiausių iki žemiausių sluoksnių. Visuomenės plėtra ir individo vystymasis vienalaikiai ir vienas kitą veikia. Kalbant apie sudėtingą ir pažangią visuomenę, norima pasakyti, kad joje individų tarpusavio priklausomybė įgyja pažangias ir modernias formas. Būtų pavojinga manyti, kad modernios tautinės bendruomenės galia formuoti žmonių charakterį bei jos narių mąstymą ir iki tam tikro lygio juos suvienodinti bei palenkti yra nors kiek mažesnė už primityvios visuomenės galią.IŠVADOS
Buvo metas, kai gyvybė valdė tik vaikus arba vergus. Kad žengtų į priekį, jai užteko patenkinti tamsius instinktus, maisto poreikį, dauginimo…si poreikį; užteko palaikyti pusiau sąmoningą kovą dėl būvio, dėl vietos po saule, netgi nuskriaudžiant kitus. Mes suvokiame, kad pasaulyje kažkas vyksta mūsų dėka ir gal būt netgi mūsų sąskaita.Žmogus niekada negali apsispręsti už principinę vienatvę, nes jis negali šios vienatvės tikrovėje pakelti. Savo esme jis yra bendruomeninis padaras. Ir tik drauge jis išvysto ir įvykdo pats save. Būti drauge yra vienas iš giliausių mūsų apsprendimų. Todėl žmogus prabyla į kitą žmogų kiekviena proga: džiaugdamasis ir kentėdamas, mylėdamas ir neapkęsdamas, garbindamas ir piktažodžiaudamas. Šiuo savo aktu jis apreiškia save, objektyvuota vidinį savo pasaulį ir jį perteikia kitam, įvykdydamas tuo būdu ir pats save, nes giliausią savą buvimą žmogus veda tik tada, kai būna kitame ir kitam. Kas savo sielą atiduoda, laimi ją.
Tik būdami visuomenėje žmonės išlieka žmonėmis: jų veiksmus ir aistras valdo tie patys dėsniai, kurie valdo individualaus žmogaus prigimtį. Susibūrę į visuomenę, žmonės netampa kitokios rūšies substancija, pasižyminčia kitokiomis savybėmis.Nesvarbu šiuolaikinio žmogaus profesija, nesvarbu, kuo jis bus, svarbu, koks bus. Vis dėlto pirmiausia jis turi būti inteligentiškas žmogus, nes tik visuomenės narių inteligentiškumo laipsnis lemia visuomenės raidos laipsnį ir jos humaniškumo, t.y. žmogiškumo lygį. Tai ne tik protinio darbo žmogus, tai pirmiausia žmogus, nuodugniai išsilavinęs, mąstantis, mėgstantis žinoti ir siekiantis visas savo žinias, talentą ir jėgas nesavanaudiškai atiduoti žmonėms. Tiktai neišsilavinusį žmogų, nemokantį kritiškai mąstyti, gretinti faktų ir daryti išvadų, labai lengva, veikiant vien jo emocijas, nuvesti kur tik nori. Žmogus turi būti ne tik išsilavinęs, bet ir mąstantis, subtiliai jaučiantis, jautrus.Turime suprasti, kad dalyvaujame visuose pasaulio įvykiuose, suvokti asmeninę atsakomybę už viską, ką daro žmonės. Žmogus, jeigu jis mąsto ir gyvena, visada atsako už tai, kaip gyvena pasaulis, kam ir kodėl jame blogai. Ir nieko nėra baisiau už nemąstančią ir abejingą jaunystę, kuri subrendusi žiūrės tik savo išskaičiavimų.Žmogaus įsiliejimo į visuomenę procesas turi būti nuoseklus ir vientisas. Tuomet atsiskleidžia visuomenės galia. Tik stiprioje, intelektualioje visuomenėje žmogus jaučiasi saugiai, tik tada jis gali pilnai realizuoti save ir būti vertingu kitiems. Jo paties egzistavimas įgyja daugiau gyvenimo pilnatvės, o kai vienetai turi daugiau gyvybės, tai jos daugiau turi ir iš jų sudaryta visuma.LITERATŪRA
1. M. Hollis Socialinių mokslų filosofija V., „Rašytojų sąjungos leidykla“ 2000m.2. J.G. Fichtė Žmogaus paskirtis V., „Mintis“ 1982m.3. G. Hegelis Istorijos filosofija V., „Mintis“ 1990m.
4. A. Maceina Mintys, apmąstymai V., Eugrimas 1998m.5. P. Teparas de Šardenas Žmogaus fenomenas V., „Mintis“ 1995m.6. J. Girnius Raštai III V., „Mintis“ 1995m.