Žmogaus samprata Antikos filosofijoj

Turinys

Žmogaus samprata Antikos filosofijoj.........1
Žmogaus samprata Antikos filosofijoj. Žmogus buvo laikomas kosmoso dalimi. Manyta, kad pažinus kosmosą, bus pažinta ir žmogaus esmė. Žmogus–organiška kosmoso dalis, sumažintas pasaulis arba mikrokosmosas. Filosofai įžiūrėjo žmogaus silpnumą. Va.pr.Kr.filosofas Anaksagoras teigė, kad žmogus gimsta silpnas ir perėjęs brendimo etapus galutinai tampa pranašesnis. Šiai koncepcijai pritarė XXa.fil.antropologas A.Gehlen. Lūžis filosofijoj arba humanistinės krypties atsiradimas siejamas su sofistais ir Sokratu. Jie pradėjo nagrinėti žmogaus esmės problemą, laikomi racionalistinio humanizmo pradininkais. Protagoras pasuko nuo gamtos tyrimų į humanistinį žmogaus fiilosofijos tyrimą. Jo frazė: žmogus–visų daiktų matas.“ Skirtumas nuo tiesos ir netiesos priklauso vien nuo žmogaus. Sokratui priskiriamos doktrinos esmė: dorybė yra žinojimas. Moralinį tobulumą Sokratas laikė žmogaus gyvenimo tikslu. Jis kritikavo tuos, kurie manė, jog jau turi žinių ir pervertino savo sugebėjimą suprasti pasaulį. Jam pažinimas–savęs pažinimas. Sokratas išsamiai nagrinėjo žmogaus elgesio motyvus ir principus. Jo mokyme ypač svarbus dialogas, nes jis verčia žmogų siekti žinių ir vertybių. Jis reikalavo tobulinti sielą, jo supratimu siela nėra nepriklausoma nuo kūno, taai galimybė atskirti gėrį ir blogį, arba siela tai individuali sąžinė. Aristotelis ir Platonas žmogų laikė valstybės ir visuomenės dalimi. Platonas I-asis iškėlė asmens pajungimo valstybei teoriją. Išeities pozicija–ne individas, o valstybė. Valstybė–būtis iškilusi virš individo, ji turi įgyvendinti dorovines ve

ertybes, gėrio idėją. Žmonės tampa žmonėmis tik gyvendami valstybėje. Idealioje valstybėje individai mąsto ir veikia vienodai. Anot Platono,siela turi 3 pradus: protingąjį [filosofai]; impulsyvųjį [sargybiniai]; geidulingąjį [gamintojai]. Platonas konstatavo tokią valstybę, kurioje individai galėtų realizuoti visą, kas juose geriausia. Platono žmogus–sumažinta valstybės kopija. Aristoteliui žmogus taipogi yra dalinis iš valstybės kilęs objektas. Jo supratimu atskirai paimtas žmogus nėra savaiminga būtybė. Skirtingai nei Platonas, valstybės prototipu laikė šeimą. Tai pirmoji žmonių bendruomenė. Šiuo pagrindu formuojasi valstybė. Tik valstybėje žmogus realizuoja savo prigimtį. Anot jo, žemesnius tikslus žmogus naudoja kaip priemonę aukštesniems pasiekti. Visos veiklos tikslas yra laimės siekimas. Aristotelis siekė įveikti Plantono ir Demokrito dorovės sistemą. Platonas siekė idealaus gėrio ir niekino kūniškumą, o Demokritas pripažino natūralius poreikius.Aristotelis, kaip ir Platonas, dorovės šaaltinį matė savitoje žmonių.filosofijoje pasireiškiančia sielos veikla.

Literatūra

Aristotelis, “Apie sielą”,Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla,Vilnius,1959
Balčius J., “Platono etika”, Vilnius 1996

Leave a Comment