Finansų valdymo strategija

TURINYS

ĮVADAS 2
1. FINANSŲ VALDYMO ESMĖ 3
2. BIUDŽETO FORMAVIMAS 5
3. KAPITALO VALDYMAS 8
3.1. Apyvartinio kapitalo valdymas 8
3.2. Sąnaudų valdymas 11
3.3. Atsargų valdymas 11
4. FINANSAVIMO STRATEGIJA 15
5. UAB „X “ FINANSINĖ ANALIZĖ 22
IŠVADOS 26
LITERATŪRA 27ĮVADAS
Įmonės finansinė strategija traktuojama kaip ekonominė kategorija, apibūdinanti įvairius santykius tarp rinkos subjektų finansinėje srityje. Ši kategorija apibrėžia įmonės elgseną rinkoje, jos rinkos pozicijos formavimą, susiejant su finansinių išteklių būkle, panaudojimu aktyviai dalyvaujant piniginiams – kreditiniams instrumentams.
Strateginių ir finansinių įmonės tikslų turinio analizė rodo, kad jie glaudžiai susiję ir dažnai vieni kitus sąlygojantys.
Finansinė strategija turi įsilieti į bendrą įmonės strategiją, turi būti adekvati jai pagal savo tikslus ir uždavinius. Būdingas fiinansinės strategijos bruožas yra jos ryšys su bendravalstybiniais finansais makrolygyje ir įmonių finansais – mikrolygyje.
Finansinė strategija išreiškia veiksmų, būtinų įmonės tikslų pasiekimui jos misijos rėmuose, modelį koordinuojant, paskirstant ir panaudojant kompanijos finansinius išteklius.
Investicinė strategija suprantama kaip ilgalaikių įmonės investicinių tikslų, kuriuos apsprendžia bendrieji jos vystymo tikslai ir investicinė politika, visuma, o taip pat efektyviausių šių tikslų pasiekimo kelių atranka.
Investicinę strategiją galima traktuoti kaip generalinį veiksmų planą įmonės investicinės veiklos srityje, kuris apsprendžia jos krypčių ir formų prioritetus, investicinių iššteklių formavimo pobūdį ir ilgalaikių investicinių tikslų, užtikrinančių numatytą bendrą įmonės vystymąsi, realizavimo etapų nuoseklumą.
Investicinės strategijos formavimo procesas yra svarbiausia bendros įmonės strateginio pasirinkimo sistemos sudėtinė dalis, kurios pagrindiniai elementai yra misija, bendrieji strateginiai vystymosi tikslai, funkcinių strategijų sistema at

tskirų veiklos rūšių atžvilgiu, išteklių formavimo ir paskirstymo būdai.1. FINANSŲ VALDYMO ESMĖ
Kas tai yra įmonės finansų valdymas?
Įmonės valdymas siekiant užsibrėžtų tikslų susijęs su priimamais sprendimais. Visus verslo valdymo sprendimus galima suskirstyti į tris pagrindines sritis.

1 pav. Finansų valdymo sprendimai

Finansinių resursų (kapitalo) Investavimas – verslui reikalingo turto, kuris bus naudojamas gamybinės-komercinės veiklos operacijose, įsigijimas. Kokį turtą įmonė turi turėti?
Investicijų Finansavimas – tinkamas kapitalo šaltinių, naudojamų reikalingo turto įsigijimui, parinkimas. Kokiu būdu turi būti finansuojamas įmonės turtas?
Gamybinės-komercinės veiklos valdymas – disponuojamų (įsigytų) resursų efektyvus panaudojimas, siekiant maksimalios naudos.
Tam, kad įmonė galėtų vykdyti kokią nors gamybinę-komercinę veiklą, jai reikalingas tam tikras turtas (investavimas). Bet kokio turtui įsigijimui reikalingi finansiniai ištekliai, t.y. kapitalas (finansavimas).
Įmonės finansų valdymas – lėšų judėjimo valdymas
Įmonės valdomą turtą ir kapitalą bendrai galima pavadinti fondais. Prriimami sprendimai sukelia lėšų judėjimą, o tai ir yra kiekvienos įmonės veiklos esmė.
Įmonės finansų valdymas – fondų judėjimo valdymas

2 pav. Įmonės finansų judėjimas

Fondų judėjimo esmė – pridėtinės vertės kūrimas (pridėtinė vertė – skirtumas tarp produkto pardavimo vertės ir visų patirtų kaštų produktui sukurti). Išlikti gali tik verslas, kuris, parduodant produktą, gauna daugiau nei išleido jį sukurti.2. BIUDŽETO FORMAVIMAS
Kas yra biudžetas?
Biudžetas – tai trumpalaikis planavimo instrumentas, kiekybiškai išreiškiantis organizacijos planus pajamų, išlaidų, pinigų srautų ir kitų finansinių rodiklių atžvilgiu.
Vaizdžiai galima teigti, jog bi

iudžetas – tai metinis planas, išreikštas litais ir centais, tačiau šis planas prasideda ne nuo skaičiavimų, bet nuo pagrindinių sprendimų – strateginių tikslų formulavimo bei uždavinių tiems tikslams pasiekti nustatymo. Taigi biudžetą galima apibūdinti kaip strateginio plano realizavimo valdymo įrankį, efektyviai paskirstantį finansinius išteklius tarp atskirų organizacinių vienetų.
Apie biudžetus reikėtų kalbėti viso biudžetavimo proceso kontekste, nes vien tik pats plano paruošimas neužtikrins įmonei sėkmės. Biudžetas yra tik vienas iš viso biudžetavimo proceso elementų. Biudžetas bus tinkamai paruoštas ir bus naudingas firmai efektyviai paskirstant išteklius bei siekiant užsibrėžtų tikslų tik tada, kai tinkamai veiks visas biudžetavimo procesas, kuris be biudžeto sudarymo apima ir biudžeto kontrolę: faktinių duomenų rinkimą, raportavimą, nukrypimų nuo plano analizę ir atitinkamą koregavimą.
Dažniausiai biudžetai sudaromi vienerių metų laikotarpiui, detalizuojant kiekvieną mėnesį. Tačiau biudžeto periodas dažnai priklauso nuo verslo specifikos, pavyzdžiui, informacinių technologijų bendrovės kartais sudaro biudžetus ketvirčiams.
Kada biudžetavimo procesas yra efektyvus?
Gali būti išskiriami šie esminiai momentai, užtikrinantys efektyvų biudžetavimo proceso valdymą:
· aukščiausios vadovybės parama bei įsitraukimas į biudžetavimo procesą;
· koordinuojančio biudžeto procesą asmens – biudžeto vadovo – paskyrimas;
· atsakingų už biudžeto vykdymą asmenų paskyrimas;
· tinkama apskaitos sistema ir geras sąskaitų planas;
· biudžeto modelio ir standartinių biudžeto paketų sukūrimas bei parengimas;
· biudžetavimo darbų laiko grafiko parengimas.
Vienas svarbiausių dalykų rengiant bi
iudžetus – tai paskirstyti atsakomybę. Viena iš pagrindinių biudžeto taisyklių yra ta, jog kad ir kas atsitiktų, kažkas už tai turi būti atsakingas. Tačiau paskirstant atsakomybę įmonės vadovai turėtų atsižvelgti į tai, jog asmuo gali būti paskirtas atsakingu tik už tas sąnaudas, pajamas ir investicijas, kurias jis su savo personalu gali kontroliuoti.
Siekiant užtikrinti didesnį biudžetavimo proceso efektyvumą turėtų būti paruošti biudžeto paketai ir kartu su instrukcijomis, kuriose nurodyta, kaip tuos paketus pildyti, pateikti atsakingiems asmenims. Taip pat turėtų būti pateikiamas kalendorius – kokiais terminais, kam ir kaip pristatyti užpildytą paketą. Biudžeto paketą reikėtų sukurti naudojant standartines formas. Tokių procedūrų laikymasis garantuotų, kad darbas bus padarytas ir kad į biudžeto sudarymą bus žiūrima rimtai.
Svarbus vaidmuo biudžetavimo procese taip pat tenka įmonės apskaitos sistemai. Ji turi užtikrinti ne tik teisingą mokesčių apskaičiavimą, kurio reikalauja mokesčių inspekcija, bet taip pat turi padėti vadovams priimti savalaikius sprendimus. Tai reiškia, kad tiek pardavimai, tiek išlaidos turi būti pakankamai detalizuotos ir paskirstytos tarp atsakomybės centrų. Sąskaitų planas turi būti susietas su biudžetu. Geriausia, kai biudžetas yra integruotas su apskaitos sistema.

Kokie yra biudžetų tipai?
Dažniausiai, kai kalbama apie ateinančiųjų metų biudžetus, turima omenyje pelno (nuostolio) atskaitos, pinigų srautų bei balanso biudžetai. Tačiau šie biudžetai yra tik galutinis produktas. Norint ju

uos parengti pirmiausiai turi būti sudaromas pardavimų biudžetas. Šis biudžetas yra svarbiausias įmonei, nes jis nustato parametrus kitų biudžetų parengimui. Paskui, atsižvelgiant į pardavimų biudžetą, parengiami gamybos bei kapitalinių investicijų biudžetai, administracinių ir diskretinių išlaidų biudžetas.
Nemaža dalis įmonių apsiriboja vien tik pardavimų ir išlaidų biudžetų sudarymu. Tačiau labai svarbu suprasti, kad reikėtų planuoti ir valdyti ne tik pajamas ir išlaidas, bet ir balansą: atsargų, .pirkėjų įsiskolinimo, skolų tiekėjams ir kitų balanso straipsnių lygį. Balanso planavimas ir kontrolė įgalintų geresnį pinigų srautų valdymą, kas, savo ruožtu, didintų firmos vertę.
Labai svarbus įmonėms yra ir pinigų srautų biudžetas. Jis leidžia iš anksto suplanuoti perteklinių pinigų srautų atsiradimą, kurie gali būti nukreipti trumpalaikėms investicijoms, arba suteikia galimybę iš anksto tinkamai pasiruošti galimiems pinigų trūkumams, tuo būdu išvengiant nemalonių siurprizų metų eigoje.
Galimi ir kiti biudžetų klasifikavo būdai. Pagal sudarymo periodą biudžetai gali būti skirstomi į periodinius ir besitęsiančius. Periodinis biudžetas – tai toks biudžetas, kuris parengtas tam tikram apibrėžtam laiko tarpui. Besitęsiantis biudžetas – tai toks biudžetas, kai pasibaigus vienam subperiodui (mėnesiui ar ketvirčiui) jis išimamas iš biudžeto ir į jo vietą įstatomas naujas subperiodas.
Pagal išlaidų planavimo atskaitos tašką biudžetus galima skirstyti į priaugantį biudžetą, kai išlaidų planavimo atskaitos taškas yra praėjusių metų išlaidos, ir nulinį biudžetą, kai išlaidų planavimo atskaitos taškas yra nulis.
Kokia yra biudžetų teikiama nauda?
Pirmiausiai įmonės, turinčios gerą biudžeto sistemą, veikia efektyviau, nes prieš ką nors nusprendžiant visi sprendimai pamatuojami ir įvertinami. Situacijos yra patikrinamos parengtame biudžeto modelyje, todėl per metus yra daroma mažiau klaidų. Tuo būdu mažiau sugaištama laiko “gaisrų gesinimui”, o labiau orientuojamasi į tikslų pasiekimą.
Be šios aiškios naudos dar galima išskirti šiuos biudžeto sistemos teikiamus privalumus:
· padeda paskirstyti finansinius išteklius tarp atskirų organizacinių vienetų;
· leidžia įvertinti darbuotojų veiklą ir juos motyvuoti;
· skatina koordinaciją ir komunikaciją tarp atskirų organizacijos padalinių;
· paskirsto atsakomybę ir tuo pačiu užtikrina veiklos kontrolę.3. KAPITALO VALDYMAS
Daugelis įmonių, susidurdamos su apyvartinių lėšų trūkumu, ieško papildomo kapitalo už įmonės ribų. Dažniausiai skolinamasi iš bankų, naudojamasi tiekėjų kreditais, neretai prireikia ir naujų akcininkų injekcijų į kapitalą.
Tačiau prieš ieškant kapitalo išorėje, vertėtų atsakyti į tokius klausimus: “Ar papildomai pritrauktas kapitalas sukurs įmonei pridėtinės vertės?” bei “Ar yra vidinių rezervų, kuriuos galėtume mobilizuoti efektyviau valdydami turimą kapitalą?” Užsienio kapitalo valdymo ekspertai pažymi, jog dažnai įmonė, įdiegusi efektyvius valdymo procesus, gali išlaisvinti nuo 10 iki 30 procentų investuoto kapitalo be jokio pardavimų sumažėjimo ar teikiamų paslaugų kokybės pablogėjimo.
Sprendimai, kurie įtakoja kapitalo poreikį ir jo kaštus, priimami daugelyje įmonės veiklos sferų: pirkėjų kreditavimas, apsirūpinimas atsargomis, ilgalaikio turto valdymas, investicinė veikla ir kitos. Pateiksiu keletą pavyzdžių, kaip vieni ar kiti sprendimai bei įmonės valdymo trūkumai įtakoja kapitalo poreikį ir kaštus .3.1. Apyvartinio kapitalo valdymas
Viena iš pagrindinių problemų, su kuria susiduria daugelis, ypač sparčiai augančių Lietuvos įmonių, yra apyvartinių lėšų trūkumas. Jų įmonėms reikia atlyginimams mokėti, žaliavoms įsigyti, kitoms veiklos išlaidoms padengti.
O įmonės, nejaučiančios apyvartinių lėšų trūkumo, dažnai net nežino, kad efektyviame šių lėšų panaudojime slypi jų augimo ar pelno didinimo potencialas. Apyvartinių lėšų įvertinimui dažnai naudojamas apyvartinio kapitalo rodiklis. Šio rodiklio išskaidymas identifikuoja pagrindinius apyvartinio kapitalo komponentus.

Deja, dažnai Lietuvos įmonių vadovų su apyvartinio kapitalo valdymu susiję veiksmai apima tik pinigų surinkimo ar mokėjimo priemonių pasirinkimą, patiriamų kaštų įvertinimą bei gautinų ir mokėtinų sumų planavimą laike. Tokia veikla dar nėra apyvartinio kapitalo valdymas, tam labiau tiktų sąvoka – grynų pinigų valdymas.
Apyvartinio kapitalo valdymas neapsiriboja tik grynų pinigų valdymu. Efektyviam apyvartinio kapitalo valdymui būtinas ir rinkos, klientų bei tiekėjų veiklos specifikos išmanymas, įmonės veiklos prioritetų (gaminiui, paslaugai) nustatymas, o taip pat atsargų, gautinų ir mokėtinų sumų palaikomo lygio planavimas ir kontrolė bei faktinių rezultatų analizė. Visa tai yra realizuojama planuojant trumpalaikį finansavimą, vedant derybas dėl palankesnių kreditavimo sąlygų, vykdant grynų pinigų judėjimo kontrolę, gautinų sumų administravimą ar atsargų lygio kontrolę. Akivaizdu, kad efektyviam apyvartinio kapitalo valdymui nepakanka vien tik finansinių žinių – būtinas ir komercinis įžvalgumas.
Apyvartinio kapitalo valdymo veiksmai nėra lengvai pastebimi iš šalies, kadangi sprendimai dėl atsargų lygio palaikymo ir valdymo, pirkimų politikos ar pajamų gavimo kontrolės yra priimami ir įgyvendinami įmonės viduje. Sunkoka pateikti visiems gerai žinomų apyvartinio kapitalo valdymo pavyzdžių iš Lietuvos įmonių veiklos, kadangi jie retai yra paviešinami, ypač jei tai liečia tik vienos įmonės veiklą.
Tarkim įmonė gamina nestandartinius produktus pagal individualius pirkėjų užsakymus, todėl darbas su pirkėjais vyksta tokia eile: pardavimas – gamyba – atsiskaitymas. Ištyrus situaciją paaiškėjo, jog šioje bendradarbiavimo grandyje po antrojo etapo dažnai nutrūkdavo komunikacija su pirkėjais. Pardavėjai manė, jog atliko didžiausio prioriteto darbą pardavę prekę (pirmame etape), o gamybininkai – kai ją pagamino ir perdavė pirkėjui (antrame etape).
Pardavėjai buvo skatinami tik parduoti prekę. Perdavę kliento užsakymą gamybos padaliniui, visą laiką ir pastangas jie mobilizuodavo naujų klientų paieškai ir kartais net savaite ar dviem uždelsdavo pateikti sąskaitas tiems klientams, kuriems prekės jau pagamintos.
Po sąskaitos pateikimo bendravimas dažniausiai nutrūkdavo iki tol, kol klientas nesumokėdavo pats arba įsiskolinimo uždelsimas neperžengdavo vadovų kantrybės ribų. Akivaizdu, jog klientai labai delsdavo apmokėti pateikiamas sąskaitas, o jų skolos viršijo 50 proc. viso įmonės kapitalo.
Padėčiai ištaisyti buvo nuspręsta mokėti pardavėjams premijas už parduotas prekes tik po to, kai pirkėjams išrašomos sąskaitos, o atsiskaitymų kontrolė perduodama už tai atsakingam asmeniui buhalterijoje. Vidutinis laikotarpis nuo prekės perdavimo pirkėjui iki galutinio apmokėjimo sutrumpėjo nuo 60 iki maždaug 40 dienų – daugiau kaip 30 proc.! Ir tai nė kiek negadinant santykių su pirkėjais.
Bendra apyvartinio kapitalo valdymo taisyklė būtų tokia: “minimizuoti apyvartinio kapitalo poreikį tam, kad padidinus įmonės pinigų srautus, atlaisvintas lėšas būtų galima panaudoti įmonės veiklai suaktyvinti ar verslo plėtrai finansuoti”. Galutinis šios taisyklės taikymo rezultatas būtų įgytas įmonės sugebėjimas dirbti efektyviai su kuo mažesniu apyvartiniu kapitalu.

Valdymo efektyvumo įvertinimas. Kadangi neįmanoma valdyti to, ko negalima išmatuoti, todėl apyvartinio kapitalo valdymui įvertinti būtina pasirinkti tam tikrus rodiklius. Bendram šios veiklos įvertinimui dažnai naudojami finansiniai rodikliai yra apyvar.tinio kapitalo apyvartos trukmė – DWC (angl. days of working capital) ir pinigų srautų iš įmonės veiklos ir pardavimų santykis – CCE (angl. cash conversion efficiency). Jie apskaičiuojami tokiu būdu :

DWC = (Gautinos sumos + Atsargos – Mokėtinos sumos) / (Pardavimai / 365)

DWC rodiklis įvertina veikloje įšaldyto apyvartinio kapitalo dydį, matuojant jį dienomis nuo pardavimų dydžio. Pavyzdžiui, jeigu įmonės DWC yra lygus 60, tai reiškia, kad įmonės įšaldytas apyvartinis kapitalas lygus dviejų mėnesių pardavimams. Neigiamas DWC rodiklis parodo, kad įmonė sugeba verstis vien tik su skolintu apyvartiniu kapitalu.

CCE = Pinigų srautai iš įmonės veiklos / Pardavimai

CCE matuoja pardavimų pavertimo grynais pinigais efektyvumą (sugebėjimą sugeneruoti grynus pinigus iš pardavimų). Kuo didesnis šis rodiklis tuo yra geriau.
DWC ir CCE įvertina bendrą apyvartinio kapitalo valdymo efektyvumą, todėl šie rodikliai turėtų būti taikomi veiklos vertinimui visos įmonės mastu. Tačiau siekiant suformuluoti konkrečias valdymo užduotis ir tikslus yra naudinga apyvartinio kapitalo valdymą išskaidyti į sudėtines dalis:
· atsargų valdymą,
· pirkimų (mokėtinų sumų) valdymą,
· pajamų (gautinų sumų) valdymą.
Toks skaidymas yra logiškas, kadangi paprastai už atsargų priežiūrą, pirkimų vykdymą bei pajamų surinkimą būna atsakingi skirtingi įmonių padaliniai.
Todėl keliami valdymo tikslai ir juos įvertinantys rodikliai turi būti individualizuoti ir suprantami šių padalinių personalui. Be to, sėkmingam apyvartinio kapitalo valdymui būtina aukščiausio lygio vadovų parama bei visa apimantys (sandėlį, pervežimo grandį, gamybos, pardavimų, tiekimo, administracinius padalinius) ir koordinuoti valdymo procesai.3.2. Sąnaudų valdymas
Nepakankamas sąnaudų valdymas – kita daugelio įmonių problema. Didelė dalis sąnaudų įmonėse patiriama “automatiškai”. Labai dažnai personalas iš įpratimo dirba einamuosius, ekonominio pagrindimo nereikalaujančius darbus, sukurdamas įmonei kartais nereikalingas sąnaudas. Todėl neretai į gamybos efektyvumo didinimą nukreiptos pastangos neduoda geidžiamo efekto – sutaupymas dėl ekonomiškesnės gamybos būna išleidžiamas “iš įpročio” dėl nepakankamos veiklos sąnaudų kontrolės. To galėtų nebūti, jeigu įmonėje būtų atsakingų už sąnaudų kontrolę ir motyvuotų jas efektyviai valdyti asmenų.
Kai kurioms įmonėms pavyko juntamai sumažinti veiklos sąnaudas, delegavus sąnaudų kontrolės funkciją tiesiogiai jas patiriantiems darbuotojams. Darbuotojų atlyginimai buvo atvirkštine priklausomybe susieti su patiriamų sąnaudų dydžiu. Tai paskatino darbuotojus ne tik stengtis išlaikyti esamą sąnaudų lygį (neviršyti biudžeto), bet ir ieškoti būdų tą patį darbą atlikti ekonomiškiau. Kai kurios įmonės net sulaukė iš darbuotojų naudingų pasiūlymų, kaip pertvarkyti įmonėje vykdomus procesus ir pasiekti didesnio veiklos efektyvumo.3.3. Atsargų valdymas
Įmonės, ypač gamybinės ar prekybinės, nemažas pinigų sumas įšaldo atsargose bei nebaigtose vykdyti sutartyse. Dalies šių lėšų “išlaisvinimas” padidintų įmonės pinigų srautus, kas leistų juos panaudoti verslo plėtrai ar veiklos procesų efektyvumui gerinti. To pasiekti įmonėms gali padėti žemiau pateikiami keli praktiniai atsargų valdymo žingsniai:
· kiek galima tiksliau planuoti pagamintos produkcijos, medžiagų ar žaliavų poreikį artimiausiam laikotarpiui. Tai padeda išvengti papildomų (nenumatytų) žaliavų užsakymų, gamybos stabdymo ar atsargų pertekliaus. Efektyvus planavimas leistų ne tik palaikyti optimalų atsargų lygį, bet ir sumažinti sąnaudas, susijusias su papildomais užsakymais ar perteklinių atsargų sandėliavimu;
· palaikyti skirtingus atsargų lygius skirtingiems produktams, priklausomai nuo to, kaip greitai jos gali būti papildytos ir kiek jos yra svarbios vykdomai veiklai;
· ieškoti galimybių padidinti pardavimų skyriaus darbo lankstumą, kas leistų laiku reaguoti į kliento poreikius, palaikant įmanomai žemą atsargų lygį mažiausiais kaštais;
· detaliau išanalizuoti patiriamas sandėliavimo, atsargų valdymo ir kitas susijusias sąnaudas. Gali paaiškėti, kad, pavyzdžiui, dalies komponentų surinkimas pačioje įmonėje yra brangesnis negu jų įsigijimas iš tiekėjų. Tokiu būdu didelę atsargų dalį ir jų valdymą būtų galima perkelti šių komponentų surinkėjui;
· atsargų valdymui apjungti žinias iš įvairių veiklos sričių, apimant pardavimus, gamybą, paskirstymą, marketingą ir net pagrindinius klientus, tai padės identifikuoti problemines vietas bei palengvins atsargų poreikio prognozavimą.
Atsargų valdymo įvertinimui galima naudoti atsargų apyvartumo dienomis rodiklį, kuris parodo, vidutiniškai per kiek dienų pasikeičia atsargos.

Atsargų apyvartumas dienomis = (Atsargų vidurkis / Savikaina) x 365

Esant greitesniam atsargų apyvartumui įmonė santykinai mažiau lėšų įšaldo šiame balanso straipsnyje. Pavyzdžiui, 1 mln. Litų apyvartą turinti įmonė sutrumpinusi atsargų apyvartumą 20 dienų “išlaisvintų” apie 55 tūkst. Litų.
Reikia pastebėti, kad beatodairiškas atsargų lygio mažinimas (siekiant sutrumpinti apyvartumą) gali turėti neigiamų pasekmių – pablogėti klientų aptarnavimo kokybė ar dėl žaliavų trūkumo sutrikti gamybiniai procesai. Todėl vertinant atsargų valdymo efektyvumą reikia atkreipti dėmesį ir į neįvykdytų užsakymų, prastovų dėl žaliavų trūkumo skaičiaus dinamiką, atsargų valdymo kaštų pokyčius ir pan. Įmonėje palaikomas atsargų lygis turi būti minimalus, tačiau užtikrinantis ekonomišką ir nepertraukiamą darbo procesą.

Pirkimų valdymas. Atsargų valdymui nemažą įtaką turi pirkimų (tiekimo) skyriaus veikla. Nuo šių dviejų padalinių bendradarbiavimo priklauso ir bendras atsargų bei pirkimų valdymo rezultatas. Todėl siekdamos optimizuoti pirkimų procesus įmonės galėtų pasinaudoti šiais pirkimų valdymo žingsniais:
· konsoliduoti pirkimus tarp mažesnio skaičiaus tiekėjų. Tai leistų sustiprinti įmonės derybines pozicijas, palaikyti artimesnius ryšius su tiekėjais bei sumažinti reikalingos dokumentacijos apimtis;
· suskirstyti tiekėjus pagal pelningumą (poveikį įmonės pelnui) ir užsakymų neįvykdymo riziką bei optimizuoti palaikomus ryšius tarp didelės rizikos, pelningų tiekėjų;
· standartizuoti pirkimus iš mažos rizikos, nepelningų tiekėjų. Tai leis įmonei sumažinti žaliavų ir produkcijos įsigijimo kaštus;
· nesistengti sumokėti per anksti, tačiau visus atsiskaitymus vykdyti laiku – taip bus palaikomi geri santykiai su tiekėjais;
· suteikti daugiau įgaliojimų tiekimo skyriui – galutinio išlaidų patvirtinimo teisę (iki tam tikro limito). Tai leistų išvengti daugiapakopio išlaidų tvirtinimo, kuris dažnai užima nemažai laiko ir sutrukdo operatyviai vykdyti pirkimus;
· naudotis ankstesnio apmokėjimo suteikiamomis nuolaidomis, jei tik yra tam ekonominis pagrindas;
· derantis dėl tiekimo sąlygų stengtis išvengti avansinio apmokėjimo įsipareigojimų;
· derinti tiekimo skyriaus darbą su atsakingu už atsargų valdymą skyr.iumi. Bendras šių skyrių veiklos optimizavimas leidžia pasiekti teigiamą ekonominį efektą. Pavyzdžiui, esant didelėms atsargų sandėliavimo išlaidoms, naudingiau tartis su tiekėju dėl pristatymo pagal poreikį (angl. Just in time delivery), nors ir sumokant didesnę kainą. Toks bendradarbiavimo modelis perkelia atsargų valdymą tiekėjui.

Pirkimų veiklos įvertinimui galima naudoti mokėtinų sumų (tiekėjams) apyvartumo dienomis rodiklį:

Mokėtinų sumų apyvartumas dienomis = (Mokėtinų sumų vidurkis / Savikaina) x 365
Šis rodiklis parodo, per kiek dienų įmonė vidutiniškai apmoka sąskaitas tiekėjams. Apskritai pirkimų procesų valdymą yra ganėtinai sudėtinga įvertinti rodikliais, tačiau nuo šios veiklos didžiąja dalimi priklauso sklandus įmonės darbas, o taip pat efektyvus atsargų valdymas.

Pajamų valdymas. Pajamų surinkimas yra labai svarbi įmonės veiklos dalis, kadangi būtent čia yra grynųjų pinigų šaltinis. Įmonės gautos lėšos yra naudojamos tolesnėje veikloje, todėl nuo to, kaip yra planuojamas ir kontroliuojamas pajamų surinkimas, priklauso įmonės veiklos intensyvumas. Pajamų surinkimo gerinimui gali padėti šie pajamų valdymo žingsniai:
· įvertinti įmonės galimą prisiimti pirkėjų kreditavimo riziką ir laikytis nusistatytų kriterijų – geriau neparduoti visai, nei parduoti nemokiam ar labai ilgai delsiančiam apmokėti klientui;
· kiek įmanoma supaprastinti taikomas apmokėjimo sąlygas bei minimizuoti jų skaičių; apmokėjimo sąlygas taikyti priklausomai nuo kliento rizikos; į šį darbą aktyviai įtraukti pardavimo vadybininkus, kadangi mokėjimo sąlygų išaiškinimas pardavimo metu padės išvengti nesusipratimų ateityje;
· pardavimų vadybininkų skatinimas turėtų remtis ne tik įvykdytų pardavimų kiekiu (sumomis). Dėmesį reikėtų atkreipti ir į pardavimų kokybę (pavyzdžiui, apmokėtas sąskaitas, sąskaitų apmokėjimo laiką). Tokia premijavimo sistema tinkamai motyvuos vadybininkus, o įmonei padės išvengti pernelyg ilgo lėšų įšaldymo gautinose sumose ar klientų nemokumo atvejų;
· paskatinti greitesnį sąskaitų apmokėjimą. Kaip paskatinimą klientams galima suteikti nedideles pinigines ar prekines nuolaidas už anksčiau apmokėtas sąskaitas;
· pagreitinti sąskaitų išrašymo procesą, t.y. minimizuoti laikotarpį tarp prekių pristatymo ar paslaugų suteikimo ir sąskaitos išrašymo. Vėlesnis sąskaitos išrašymas nukelia apmokėjimo terminus, kas pailgina apmokėjimo laikotarpį;
· prieš išrašant sąskaitą susisiekti su pagrindiniais klientais (klientais, kurie sugeneruoja didžiąją dalį pajamų) ir galutinai suderinti sąskaitos sumą ir apmokėjimo sąlygas, tam kad ateityje būtų išvengta ginčų ir apmokėjimo nukėlimo;
· standartizuoti apmokėjimų surinkimą ir jų priežiūrą. Pavyzdžiui, elektroninės bankininkystė paslaugos naudojimas leidžia gauti savalaikę informaciją apie atliekamus mokėjimus bei operatyviai spręsti iškilusias problemas;
· paskirti įmonėje darbuotoją, atsakingą už klientų apmokėjimų kontrolę. Asmeninė atsakomybė skatins žymiai efektyviau vykdyti mokėjimų priežiūrą.
Pajamų valdymui įvertinti gali būti apskaičiuojamas gautinų sumų apyvartumas dienomis:
Gautinų sumų apyvartumas dienomis = (Gautinų sumų vidurkis / Pardavimai) x 365
Šis rodiklis parodo, per kiek dienų vidutiniškai pirkėjai apmoka sąskaitas. Labai dažnai įmonių deklaruojamas ir siekiamas atsiskaitymų terminas (pavyzdžiui, 30 ar 45 dienos) yra žymiai viršijamas. Dažnai tai nujaučiama, tačiau faktinio rodiklio apskaičiavimas atskleidžia tikrąjį apmokėjimų problemos aktualumą ir neefektyvią įmonės veiklą..4. FINANSAVIMO STRATEGIJA
Finansavimo pritraukimo procesą galima suskirstyti į šiuos du etapus: 1) finansavimo poreikio, galimybių bei būdo nustatymas ir 2) finansavimo pritraukimas.
Kiekvienas iš šių etapų susideda iš kelių užduočių:
1. Finansavimo poreikio, galimybių bei būdo nustatymas.
1.1. Finansavimo poreikio analizė.
1.2. Finansavimo pritraukimo galimybių analizė.
1.3. Finansavimo būdo parinkimas.
2. Finansavimo pritraukimas.
2.1. Verslo plano parengimas.
2.2. Kreipimasis į finansų instituciją ir derybos.
2.3. Sutarties su finansų institucija sudarymas.

Pirmojo etapo uždaviniai yra beveik identiški, norint pritraukti tiek ilgalaikį, tiek ir trumpalaikį finansavimą. Tuo tarpu antrojo etapo veiksmai, pritraukiant ilgalaikį finansavimą verslo plėtrai, yra specifiniai ir sudėtingesni, negu skolinantis trumpam laikotarpiui (apyvartai).

Finansavimo poreikio analizė – tai pirmasis papildomo finansavimo pritraukimo žingsnis. Pirma, paruošiamas planuojamų investicijų sąrašas ir nurodomos kainos bei sumos. Ilgalaikio turto kainos ir mokėtinas PVM nurodomas atskirai. Antra, reikia suskirstyti planuojamas investicijas į šias grupes: pastatus, transporto priemones, įrangą, kitą ilgalaikį turtą, mokėtiną PVM, apyvartinį kapitalą. Apskaičiuojamas finansavimo poreikis kiekvienai investicijų grupei. Trečia, nustatoma, kiek reikia ilgalaikio, o kiek – trumpalaikio finansavimo. Pastatų įsigijimą ir pritaikymą, transporto priemonių, įrangos ir kito materialaus turto įsigijimą reikėtų finansuoti iš ilgalaikio finansavimo šaltinių, o apyvartinį kapitalą ir PVM (jeigu įmonė yra PVM mokėtoja) galima finansuoti iš trumpalaikio finansavimo šaltinių.
Finansavimo pritraukimo galimybių analizė – pirmiausia įvertinamas įmonės balansas, apskaičiuojami paskutinio balanso rodikliai: likvidumo koeficientas (trumpalaikio turto ir trumpalaikių įsipareigojimų santykis), greitojo likvidumo koeficientas (trumpalaikio turto atėmus atsargas ir nebaigtas vykdyti sutartis bei trumpalaikių įsipareigojimų santykis), nuosavo kapitalo ir turto santykis (akcininkų nuosavybės ir viso turto santykis). Pirmųjų dviejų rodiklių reikšmės turėtų būti ne mažesnės kaip 1, o trečiojo rodiklio reikšmė – ne mažesnė kaip 0,3.
Apskaičiavus rodiklius paruošiamas įmonės hipotetinis balansas – toks, koks jis būtų tuo atveju, jeigu būtų paimta ir investuota paskola. Pavyzdžiui, norint pirkti pastatą už 100 tūkst. Litų be PVM ir 50 tūkst. Litų papildyti apyvartinį kapitalą, reikalinga ilgalaikė 168 tūkst. Litų dydžio paskola (iš jos 18 tūkst. Litų bus skirta PVM sumokėti). Į balansą šias sumas reikėtų įtraukti taip: pastatai – 100 tūkst., grynieji pinigai – 68 tūkst., po vienerių metų mokėtinos sumos – 168 tūkst. Parengus tokį balansą, apskaičiuojamas nuosavo kapitalo ir turto santykis – jo reikšmė turi būti ne mažesnė kaip 0,3. Jeigu ji mažesnė – būtina didinti kapitalą papildomais įnašais arba atsisakyti dalies investicijų. Kai nėra galimybės padidinti kapitalo, investicinį projektą galima skaidyti etapais, pirmajame etape numatant tik būtiniausias investicijas.

3 pav. Lėšų šaltiniai

Jeigu reikalinga didelė investicija, kuriai nebegalima pasiskolinti dėl netinkamo nuosavo kapitalo ir turto santykio, tačiau manoma, kad investicijos labai greitai atsipirks ir įmonei pavyks per kelerius metus keleriopai padidinti įmonės apyvartą, įmonė gali tikėtis pritraukti investicijų iš rizikos kapitalo fondo. Pritraukiant šios rūšies finansavimą, yra svarbūs grynojo pardavimų pelningumo (grynojo pelno ir pardavimų santykis), turto pelningumo (pardavimų ir turto santykis) ir nuosavybės grąžos (grynojo pelno ir akcininkų nuosavybės santykis) rodikliai. Dėl galimybių pritraukti fondo investiciją įvertinimo geriausia kreiptis į verslo konsultantus, kadangi įvertinimo metodika nėra paprasta.
Lėšos, reikalingos įmonės veiklai, gali būti sukauptos iš daugelio šaltinių. Dažniausiai šie šaltiniai skirstomi pagal lėšų kilmę (3 pav.). Išorės šaltinių pavadinimas liudija, kad t.ie kiti ūkio dalyviai prisideda prie įmonės veiklos. Pinigų skolinimasis vadinamas kredito ėmimu. Pavyzdžiui, bankai skolina įmonei pinigus, įnašai – tai tokia pinigų gavimo forma, kai lėšų suteikia nauji akcininkai.
Finansavimo būdo parinkimas – jeigu galima suderinti įmonės finansavimo poreikį ir galimybes jį pritraukti, galima rinktis tinkamiausią finansavimo šaltinį.

Pasirenkant kredito formą tikslinga įvertinti:
• kreditorių (bankas, nebankinė institucija, lizingo kompanija ir kt);
• kredito dydį;
• kredito kainą (palūkanų dydis, muitai, pervežimų išlaidos ir kt.);
• palūkanų skaičiavimo būdus (sudėtingos ir paprastos, diskretinės ir tolydinės, nominalios ir realios);
• terminus (ilgalaikiai, vidutinio ilgumo, trumpalaikiai);
• skolos grąžinimą.
Iš pradžių reikėtų išanalizuoti kiekvieną veiksnį atskirai, o paskui apjungti į bendrą visumą.
Kreditoriaus pasirinkimą sąlygoja jo patikimumas (sutarties sąlygų laikymasis, apsirūpinimas kreditiniais ištekliais, likvidumas). Ypatingai svarbu yra atsakingai pasirinkti kredituojantį banką, kadangi dauguma bankų – kreditorių iš paskolos gavėjų reikalauja, kad savo atsiskaitomąją sąskaitą atidarytų tame banke.
Tiriant kreditoriaus patikimumą reikėtų išanalizuoti jo finansinę būklę, parodinius rodiklius: likvidumą, mokumą, stabilumą, finansinę nepriklausomybę.
Yra kreditorių, kurie išduoda riboto dydžio paskolas, todėl reikėtų išsiaiškinti, kokio dydžio paskolą bankas ar kitas kreditorius galės suteikti.
Paskolos gavėjas, analizuodamas kreditavimo formas, visuomet turėtų išsiaiškinti ir paskolos apdraudimo būdus. Įvertinęs savo galimybes, paskolos gavėjas turi pasirinkti vieną iš jų ir tuo pačiu numatyti kuriomis kreditavimo formomis galės pasinaudoti.
Kredito kainą, visų pirma, lemia kreditinių išteklių kaina: kuo pastarieji brangesni, tuo aukštesnės palūkanos ir tuo brangesnis teikiamas kreditas. Pavyzdžiui, bankų teikiamų kreditų kainą apsprendžia: palūkanų norma; paskolos suma; paskolos apdraudimo kaina; paskolos laikotarpis. Kredito unijų – palūkanų norma, paskolos forminimo išlaidos, paskolos suma, paskolos laikotarpis; lizingo kompanijų – nuomojamo turto rūšis; dalyvių sudėtis; aptarnaujama rinka; aptarnavimo sąlygos; atsiskaitymo forma; amortizacijos sąlygos; palūkanų norma; pridėtinės vertės mokestis. Hipotekinių – hipotekos rūšis, hipotekos įregistravimo kaina, palūkanų norma, komisiniai už kredito įforminimą ir aptarnavimą, paskolos suma, paskolos laikotarpis. Taigi, kaip matome veiksniai, apsprendžiantys kreditų kainą yra persipynę tarpusavyje. Reikėtų pridurti, kad nuo kredito kainos priklauso ir kredito panaudojimo efektyvumas.
Kredituojant naudojama daug skirtingų rūšių kredito sutarčių. Sutarties sąlygos dažniausia būna derybų objektas, tačiau galima išskirti kelis bendrus bruožus – nurodoma kredito paskirtis, turtas, kuriuo garantuojama paskola, palūkanų norma, kredito dydis. Taip pat dažniausia sutartimi numatomas privalomas skolininko apyvartinio kapitalo dydis, apribojimai akcijų pardavimui, dividendų išmokėjimui, investicijoms, reikalaujama pateikti finansines ataskaitas, apdrausti turtą, apribojama nuoma.
Išduodamas kreditą bankas laikosi ir kredito grąžinimo, mokumo principų, nustato kokiems tikslams kreditas bus panaudojamas, kokiam laikotarpiui. Kredito grąžintume principas reiškia, kad kreditas bankui turi būti grąžintas laiku. Kokiam tikslui kreditas bus panaudotas, visų pirma, nustato pats skolininkas, o bankas, išduodamas kreditą, turi žinoti kreditavimo objektą. Nesilaikant šio principo sunku būtų nustatyti jo grįžtamumą nustatytu momentu.
Bankas, suteikdamas kreditą paprašo užstato. Užstatas – tai materialinė garantija kredito grąžinimui.
Kaip žinia, kreditas yra suteikiamas laikinam naudojimuisi. Kredito trukmė skaičiuojama nuo paskolos gavimo momento iki jos grąžinimo. Pagal naudojimosi laikotarpį bankų kreditai yra skirstomi į:
• trumpalaikius (iki vienerių metų);
• ilgalaikius (virš vienerių metų).
Kartais išskiriamas ir v.idutinio laikotarpio kreditas (1-5 metai), o ilgalaikis – virš 5 metų.
Trumpalaikis kreditas teikiamas ūkio subjektams jų einamajai veiklai finansuoti. Jis leidžia racionaliau ir efektyviau paskirstyti ir naudoti pinigines lėšas ūkyje, užtikrina produkcijos gamybos, paslaugų tiekimo nepertraukiamumą, ūkio subjekto finansinės padėties pastovumą, skatina apyvartinio kapitalo apyvartumą.
Pagal tai, kokiems poreikiams įmonės panaudoja trumpam laikui banke gautas paskolas, jas galima sugrupuoti taip:
1) kreditai prekėms, materialinėms vertybėms;
2) kreditai ekonominėms ir kitoms sąnaudoms;
3) atsiskaitomieji kreditai;
4) kreditai finansiniams sunkumams įveikti.
Ilgalaikiai kreditai dažniausiai suteikiami norint įsigyti įvairų ilgalaikį turtą. Pagal grąžinimo terminus kreditas būna:
• skubus- kuomet klientas uždelstu laiku nesusimokėjo;
• atidėtas- kuomet bankas atidėjo išsimokėjimą kliento prašymu;
• uždelstas- kuomet klientas uždelstu laiku nesusimokėjo .
Paskolų palūkanos gali būti fiksuoto dydžio arba kintančios. Kintančios palūkanos gali būti pririšamos prie panašaus termino vertybinių popierių, tarpbankinės biržos palūkanų normos, pridedant tam tikrą priedą.
Be palūkanų mokėjimo skolininkas turi padengti banko išlaidas, susidariusias forminant sutartį, ją administruojant, taip pat gali būti numatyti mokėjimai už neišnaudotą kredito likutį.
Bankų veiklos praktikoje sutinkama įvairių paskolos išmokėjimo ir palūkanų nustatymo variantų. Paskolos davėjas reikalauja iš anksto nustatytų palūkanų, kurios mokamos kiekvieną mėnesį ar ketvirtį. Pačios paskolos gražinimas gali būti paskirstytas tolygiai per visą paskolos laikotarpį ir mokamas kartu su palūkanomis. Taip pat paskolos grąžinimas gali būti atidėtas vėlesniam laikui, bet retai visa paskola grąžinama termino pabaigoje, sumokant iš karto. Pirmiausia, tai rizikinga skolintojui: yra tikimybė, kad pasibaigus paskolos terminui skolininkas nebus sukaupęs reikiamos pinigų sumos. Antra, tai nepalanku ir skolininkui: juk grąžinus dalį nebenaudojamos paskolos sumažėja palūkanų, kurias reikia mokėti, dydis.
Taigi, besiskolinanti įmonė taip pat turi priimti svarbius sprendimus, susijusius ne tik su rizikos bei laiko veiksniais, bet ir su palūkanų normos dydžiu, paskolos išmokėjimo terminu bei periodiškai mokamų už paskolą pinigų kiekiu. Pagrindiniai veiksniai, kurie lemia paskolos kainą skolininkui:
• paskolos trukmė;
• paskolos dydis;
• skolininko kreditingumas;
• bendra pinigų kaina rinkoje.

Išskiriama keletas pagrindinių paskolos išmokėjimo formų:
1. Laipsniškas paskolos padengimas, kai kapitalo ėmėjas pastoviai moka vienodo dydžio dalis. Vadinasi, su kiekviena išmoka palūkanų dalis bendrame mokėjime mažėja, o grąžinama paskolos dalis auga. Mokėjimo dydis nustatomas pagal formulę:
PMT = PVA / PVIFA k,t
kur PVA – bendra paskolos suma,
PVIFA – periodinių mokėjimų eilės perskaičiavimo į esamąją vertę koeficientas,
k – paskolos palūkanų norma,
t – periodų skaičius.
Šis būdas yra patogus ir pakankamai dažnai taikomas ilgalaikėms paskoloms arba paskoloms, kurios teikiamos sandėriams su periodine daline grąža finansuoti.
1. Paskolos grąžinimas dalimis – kai laikui bėgant, išmokos mažėja, nes nuolat mokamos
paskolos padengimo sumos yra pastovios, taip pat mažėja palūkanos.
2. Vienatinė paskola – kai einant paskolos terminui, mokamos palūkanos, bet suma
padengiama tik termino pabaigoje. Tokiu būdu gražinamos paskolos vyravo 1992-1994 metais
teikiamose paskolose. To laikotarpio sąlygos buvo palankios tik trumpalaikėms paskoloms
vienos ar kelių prekybinių operacijų finansavimui, todėl buvo patogu tokias paskolas grąžinti
vienu mokėjimu termino gale. Šiuo metu tokio tipo paskolų teikiama mažiau, nors vienkartinių
operacijų kreditavimui tokios paskolos yra patogios ir saugios.
3. Paskolos, gražinamos pagal individualius sutartinius terminus. Tokio tipo paskolos teikiamos ilgalaikiams sudėtingiems projektams finansuoti. Grąžinimo terminai yra nustatomi atsižvel.giant į projekto specifiką, sukuriamus piniginius srautus, galimą sezoniškumo poveikį ir į kitus svarbius veiksnius.
Išskiriami banko paskolų palūkanų skaičiavimo metodai: o paprastosios palūkanos (simple interest), o diskonto palūkanos (discount interest), a pridėtinės palūkanos (add-on interest).
Paprastosios palūkanos skaičiuojamos nuo paskolų sumos. Jos dažniausiai sumokamos suėjus paskolos grąžinimo terminui.
Diskonto palūkanos skaičiuojamos nuo paskolos sumos, tačiau išskaičiuojamos Iš anksto. Pridėtinės palūkanos apskaičiuojamos ir pridedamos prie gaunamos paskolos. .Taip nustatoma vienodomis dalimis grąžinamos paskolos suma.
Palūkanų normų dydį lemia ir šie mikroekonominiai ir makroekonominiai veiksniai:
• rizika;
• infliacija;
• finansų politika ir kt.
Pagrindinės palūkanų normos sudedamosios dalys:
4. Realioji be rizikos palūkanų norma.
5. Infliacijos priedas.
6. Nominali be rizikos palūkanų norma.
7. Įsipareigojimų nevykdymo rizikos priedas (priklauso nuo korporacijų finansinės padėties).
8. Likvidumo priedas (dažniausiai taikoma teikiant kreditą nelikvidžiam turtui įsigyti).
9. Mokėjimo termino rizikos priedas (taikomas teikiant ilgalaikius kreditus, nes kuo ilgesnis kredito grąžinimo laikotarpis, tuo didesnė rizika, vyksta kainų svyravimai).

Paskolų teikimo tvarka. Ilgalaikes paskolas verslo firmoms suteikia įvairios finansinės institucijos. Šios paskolos dažniausiai suteikiamos laikotarpiui nuo penkerių iki dvylikos metų. Įvairūs ūkiniai subjektai ima paskolas ir dažniausiai naudoja jas, kad galėtų finansuoti fiksuotuosius naudojamo kapitalo poreikius, įsigyti įrengimus arba įrangą, arba padengti kitas paskolas – sutrumpinti jų išmokėjimo laikotarpį arba sumažinti mokamų palūkanų dydį.
Paprastai paskolos suteikimo susitarimas nepriklausomai nuo to, kokių tikslų įgyvendinimui jis reikalingas, yra įforminamas kaip paprasta sutartis, kuri apima nuo kelių iki kelių šimtų puslapių. Sutartį dažniausiai paruošia paskolos suteikėjas, joje dažniausiai išskiriami punktai:
• Paskolos dydis ir jos mokėjimo terminas;
• Mokėjimų datos;
• Palūkanų norma;
• Standartinės sutarties sąlygos;
• Apribojimus numatančios sąlygos;
• Paskolos panaudojimo tikslas;
• Numatomi veiksmai nesėkmės atveju;

Kreditavimo proceso eiga susideda iš tokių etapų:
• paraiškos paskolai gauti peržiūra;
• kliento kreditingumo analizė; o paskolos sutarties įforminimas;
• paskolos išdavimas;
• paskolos sutarties vykdymo kontrolė.

Pagrindinis bankinės paskolos privalumas yra jos elastingumas, nes dažniausia čia tiesiogiai derasi skolininkas ir kreditorius, jie gali susitarti dėl konkrečių abi puses tenkinančių sutarties sąlygų, o pasikeitus situacijai, jas pakeisti.
Esminiai finansavimo bankinėmis paskolomis trūkumai:
• įmonei yra sudėtingas pats paskolos gavimas, t.y. banko sutikimas teikti paskolą. Tai
tiesiogiai susiję su banko keliamais reikalavimais bei sąlygomis norinčiai gauti paskolą įmonei
• sudėtinga gauti paskolą, neturint pakankamo užstato;
gana aukšti reikalavimai įmonės finansiniam stabilumui.5. UAB „X “ FINANSINĖ ANALIZĖ
Finansinė atskaitomybė (angl. financial statements) – tai įmonių ataskaitinių dokumentų rinkinys, kuriame pateikiama apskaitinė informacija, apibūdinanti įmonės finansinę būklę įvairiais aspektais, skirtas išoriniams, o iš dalies – ir vidiniams vartotojams. Įmonėje nuolat kinta turto ir įsipareigojimų dydis bei jų struktūra. Bendrą supratimą apie šiuos pasikeitimus ir jų kitimo tendencijas galima gauti analizuojant balanso duomenis. Vienas iš analizei naudojamų būdų yra vertikali ir horizontali balanso analizė.

Vertikali balanso analizė parodo turto ir jo finansavimo šaltinių struktūrą įmonėje. Ji naudinga dviem požiūriais:
1. Naudojant santykinius dydžius, galima palyginti skirtingų įmonių turto sudėtį bei jų finansavimo šaltinių struktūrą.
2. Santykiniai rodikliai tam tikru mastu sumažina neigiamą infliacinių procesų, iškreipiančių absoliučius dydžius, įtaką ir kartu leidžia juos objektyviau palyginti.
Įmonės turto vertikali analizė rodo, kad finansinių metų didžiausią įmonės turto dalį t.y 50,5 % sudaro trumpalaikis turtas, kuris lyginant su praėjusiais finansiniais metais sumažėjo 0,4 punkto. Didelę trumpalaikio turto dalį sudaro atsargos 18 %, jos padidėjo 1,2 %. Atsargų didėjimas įmonėje reiškia, kad įmonė parduoda mažiau savo produkcijos ir gauna mažiau pajamų, o įmonės sandėliuose gulinčios atsargos tik sukelia papildomas išlaidas. Pardavimų mažėjimą sąlygoja pasenusios prekės jos neatitinka pirkėjo norų. Įmonė norėdama padidinti pardavimus privalo pakeisti įmonės produktų asortimentą bei patobulinti gaminius, gaminti naujus produktus atitinkančius vartotojų poreikius.
Nebaigtos vykdyti sutartys ir atsargos padidėjo lyginant su praėjusiu finansiniu laikotarpiu 1,2 %. Šis rodiklis rodo jog įmonė turi nebaigtos gaminti produkcijos daugiau negu pernai tai rodo įmonės gamybos proceso lėtėjimą. Per vienerius metus gautinų sumų lyginamieji svoriai pakito 0,5 punkto t.y. finansiniais metais jie sumažėjo iki 9,2 %. Šis rodiklis rodo, kad įmonė sugebėjo kontroliuoti klientų atsiskaitymą.
Grynųjų pinigų lyginamasis svoris trumpalaikio turto sumoje taip pat sumažėjo 1,2 %. Pinigai sąskaitoje sumažėjo dėl pardavimo pajamų mažėjimo, pagamintos produkcijos ir ilgalaikio turto padidėjimo. Trumpalaikio turto struktūros analizė rodo pardavimų proceso sulėtėjimą, grynųjų pinigų sumažėjimą.

Įmonės vertikali balanso analizė
Eil.Nr. Turtas Praėję finansiniai metai Finansiniai metai Procentinis pasikeitimas

Lt Proc Lt Proc. Proc.
A. Ilgalaikis turtas 1290357 49 1258265 49,3 0,3

I. FORMAVIMO SAVIKAINA
II. NEMATERIALUS TURTAS
III. ILGALAIKIS MATERIALUS TURTAS 1282757 48,7 1252615 49,1 0,4
III.1 Žemė
III.2 Pastatai 935465 35,5 893693 35 -0,5
III.3 Kitas ilgalaikis materialus turtas 347292 13,2 358922 14 0,8
III.4 Nebaigta statyba ir išankstiniai apmokėjimai
IV. ILGALAIKIS FINANSINIS TURTAS
V. PO VIENERIŲ METŲ GAUTINOS SUMOS 7600 0,3 5650 0,2 -0,1

B. Trumpalaikis turtas 1340336 50,9 1288234 50,5 -0,4

I. ATSARGOS IR NEBAIGTOS VYKDYTI SUTARTYS 443600 16,8 458905 18 1,2
I.1 Atsargos
I.1.1 Žaliavos 140000 5,3 101659 4 -1,3
I.1.2 Pagaminta produkcija 245923 9,3 299248 11,7 2,4
I.1.3 Nebaigta gamyba 57668 2,2 57998 2,3 0,1
II. PER VIENERIUS METUS GAUTINOS SUMOS 254700 9,7 235800 9,2 -0,5
III. INVESTICIJOS IR TERMINUOTI INDĖLIAI
IV GRYNI PINIGAI SĄSKAITOJE IR KASOJE 642036 24,4 593529 23,2 -1,2

C Sukauptos (gautinos) pajamos

Ir ateinančių laikotarpių sąnaudos 5040 0,19 4190 0,16 -0,03

TURTAS IŠ VISO 2635733 100 2550689 100

Ilgalaikis turtas sudaro mažesnę viso turto dalį t.y. 49,3 % jo lyginamasis svoris padidėjo 0,3 punkto. Pakito ilgalaikio turto struktūra, buvo parduota dalis pastatų priklausančių įmonei ir įsigyta nauji įrengimai. Didžiausią lyginamąjį svorį sudaro pastatai 35 % nors šis rodiklis praėjusiais finansiniais metais buvo didesnis 0,5 punkto. Pastatų lyginamasis svoris sumažėjo pardavus dalį gamybos patal.pų Alytaus rajone ir rekonstravus senąsias prie pagrindinio įmonės pastato. Nors įmonė ir pardavė dalį nereikalingų patalpų jų lyginamasis svoris pakito tik maža dalimi ir sudaro gan didelį lyginamąjį svorį. Tačiau likusieji įmonės pastatai reikalingi racionaliai ir efektyviai įmonės veiklai.

lentelės tęsinys.
Eil.Nr. Savininkų nuosavybė ir įsipareigojimai Praėję finansiniai metai Finansiniai metai Procentinis pasikeitimas

Lt Proc Lt Proc.
A. Kapitalas ir rezervai 2243835 85,1 2058700 80,7 -4,4

L KAPITALAS 1768000 67,1 1600000 62,7 -4,4
1. 1 įstatinis (pasirašytasis) 1768000 67,1 1600000 62,7 -4,4
1.2 nepareikalautas įmokėti (-)
II. AKCIJŲ PRIEDAI (nominalinės vertės perviršijimas
III. PERKAINOJIMO REZERVAS
IV. REZERVAI 90000 3,4 75000 2,9 -0,5
V. NEPASKIRSTYTAS PELNAS (NUOSTOLIS) 385835 14,6 383700 15 0,4

B. Finansavimas (dotacijos ir subsidijos)

C. Atidėjimai ir atidėtieji mokesčiai

I. ĮSIPAREIGOJIMŲ IR REIKALAVIMŲ

PADENGIMO ATIDĖJIMAI
II. ATIDĖTI MOKESČIAI
D Mokėtinos sumos ir įsipareigojimai 384698 14,6 485466 19 4,4

PO VIENERIŲ METŲ MOKĖTINOS SUMOS

IR ILGALAIKIAI ĮSIPAREIGOJIMAI
1.1 Finansinės skolos
1.2 Prekybos skolos
1.3 Avansu gautos sumos pagal pasirašytas sutartis
1.4 Kitos mokėtinos sumos ir ilgalaikiai įsipareigojimai
II. PER VIENERIUS METUS MOKĖTINOS SUMOS

IR TRUMPALAIKIAI ĮSIPAREIGOJIMAI 384698 14,6 485466 19 4,4
II.1 Ilgalaikių skolų einamųjų metų dalis 73595 2,8 102700 4 1,2
II.2 Finansinės skolos
II.3 Prekybos skolos 27680 1,1 34700 1,3 0,2
II.4 Avansu gautos sumos pagal pasirašytas sutartis
II.5 Mokesčiai, atlyginimai ir socialinis draudimas 230479 8,7 276246 10,8 2,1

Kitos mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai 52944 2 71820 2,8 0,8

E. Sukauptos sąnaudos ir ateinančio laikotarpio pajamos 7200 0,3 6523 0,3 –

SAVININKŲ NUOSAVYBĖ IR ĮSIPAREIGOJIMAI IŠ VISO 2635733 100 2550689 100

Iš ilgalaikio turto sudedamųjų dalių padidėjo kitas ilgalaikis materialusis turtas. Jo lyginamasis svoris padidėjo 0,8 punkto. Ilgalaikio turto dalies lyginamasis svoris rodo, jog įmonė įsigijo papildomo ilgalaikio turto t.y. įsigijo naujus įrengimus naujos produkcijos gamybai. Šiuo atveju įmonė pasielgė teisingai, nes mažėjantys pardavimai skatina įmonės vadovus imtis priemonių pardavimams padidinti. Vienas iš padidinimo būdų yra naujų produktų gamyba, o tam įmonei reikalingi nauji modernūs įrengimai.
Savininkų nuosavybės ir įsipareigojimų vertikalioji analizė rodo, kad įmonės gamybinė veikla buvo finansuojama iš nuosavų šaltinių: nuosavas kapitalas ir rezervai sudarė 80,7 %, o skolintas – 19 %, nors praėjusiais finansiniai metais finansavimo šaltinių struktūra buvo: nuosavas kapitalas ir rezervai sudarė 85,1 %, o skolintas kapitalas – 14,6 %. Kapitalas ir rezervai lyginant su skolinta nuosavybe buvo didesnis 70,5 %, nors kapitalas sumažėjo 4,4 punkto. Rezervai sumažėjo 0,5 punkto. Šio rodiklio sumažėjimą nulėmė naujų įrengimų įsigijimas.
Trumpalaikių įsipareigojimų (19 %) sudėtyje didžiausią lyginamąjį svorį sudaro įsiskolinimai mokesčiais, atlyginimais ir socialiniu draudimu (10,8 %) jų lyginamasis svoris padidėjo 2,1 punkto. Prekybos skolos palyginus su praėjusiu finansiniu laikotarpiu padidėjo 0,2 punkto. Šis rodiklis rodo jog įmonė laiku neatsiskaito su tiekėjais.
Ilgalaikių skolų einamųjų metų dalis tiriamais finansiniais metais padidėjo 1,2 %. Šio rodiklio padidėjimą sąlygojo tai, kad įmonė praėjusiais finansiniais metais neapmokėjo ilgalaikės paskolos palūkanų bankui, jos šiais metais dar išaugo..IŠVADOS
Įmonės valdymas siekiant užsibrėžtų tikslų susijęs su priimamais sprendimais. Visus verslo valdymo sprendimus galima suskirstyti į tris pagrindines sritis:
Finansinių resursų (kapitalo) Investavimas – verslui reikalingo turto, kuris bus naudojamas gamybinės-komercinės veiklos operacijose, įsigijimas.
Investicijų Finansavimas – tinkamas kapitalo šaltinių, naudojamų reikalingo turto įsigijimui, parinkimas. Kokiu būdu turi būti finansuojamas įmonės turtas?
Gamybinės-komercinės veiklos valdymas – disponuojamų (įsigytų) resursų efektyvus panaudojimas, siekiant maksimalios naudos.
Biudžetas – tai trumpalaikis planavimo instrumentas, kiekybiškai išreiškiantis organizacijos planus pajamų, išlaidų, pinigų srautų ir kitų finansinių rodiklių atžvilgiu.
Dažniausiai biudžetai sudaromi vienerių metų laikotarpiui, detalizuojant kiekvieną mėnesį. Tačiau biudžeto periodas dažnai priklauso nuo verslo specifikos, pavyzdžiui, informacinių technologijų bendrovės kartais sudaro biudžetus ketvirčiams.
Apyvartinio kapitalo valdymas neapsiriboja tik grynų pinigų valdymu. Efektyviam apyvartinio kapitalo valdymui būtinas ir rinkos, klientų bei tiekėjų veiklos specifikos išmanymas, įmonės veiklos prioritetų (gaminiui, paslaugai) nustatymas, o taip pat atsargų, gautinų ir mokėtinų sumų palaikomo lygio planavimas ir kontrolė bei faktinių rezultatų analizė. Visa tai yra realizuojama planuojant trumpalaikį finansavimą, vedant derybas dėl palankesnių kreditavimo sąlygų, vykdant grynų pinigų judėjimo kontrolę, gautinų sumų administravimą ar atsargų lygio kontrolę.
Nepakankamas sąnaudų valdymas – kita daugelio įmonių problema. Didelė dalis sąnaudų įmonėse patiriama “automatiškai”.Todėl neretai į gamybos efektyvumo didinimą nukreiptos pastangos neduoda geidžiamo efekto – sutaupymas dėl ekonomiškesnės gamybos būna išleidžiamas “iš įpročio” dėl nepakankamos veiklos sąnaudų kontrolės.
Įmonės, ypač gamybinės ar prekybinės, nemažas pinigų sumas įšaldo atsargose bei nebaigtose vykdyti sutartyse. Dalies šių lėšų “išlaisvinimas” padidintų įmonės pinigų srautus, kas leistų juos panaudoti verslo plėtrai ar veiklos procesų efektyvumui gerinti.
Finansavimo pritraukimo procesą galima suskirstyti į šiuos du etapus: 1) finansavimo poreikio, galimybių bei būdo nustatymas ir 2) finansavimo pritraukimas.LITERATŪRA
1. Kalčinskas G. Buhalterinės apskaitos pagrindai. – Vilnius: Pačiolis, 2001.
2. Lietuvos smulkaus ir vidutinio verslo plėtros agentūra. Verslo finansavimo galimybės.- Vilnius, 2000.
3. Radzevičius E. Įmonės finansai: analizė ir prognozė. – V.: Ekonomikos mokymo centras, 1997.
4. E. Buškevičiūtė, I. Mačerinskienė . Finansų analizė. Kaunas 2002m.
5. D. Šlekienė, I. Klimavičienė. Įmonės veiklos finansinis įvertinimas. Kaunas 2000m.
6. l. Juozaitienė. Įmonės finansai, analizė ir valdymas. Šiauliai 2000m.
7. Zablockis S. Papildomo finansavimo pritraukimas // UAB Verslo konsultacijų spektras.
8. Zablockis S. Verslo finansavimo būdai. UAB Verslo konsultacijų spektras.
9. Dr. Žukauskas R.S. Verslininkai gali gauti lėšų iš Lietuvos kredito unijų// Euroverslo naujienos – Nr. 8 – 2001 Rugsėjis.

Leave a Comment