Žmogaus problema technikos amžiuje

Žmogaus problema technikos amžiuje

Technikos pažanga ir pesimistinė gyvenimo filosofija. Savitą veidą turi ne tik žmonės, kaip individualios asmenybės, bet ir ištisi laikotarpiai. Tam ar kitam žmogui, tam ar kitam amžiui savitą veidą teikia ištisas įvairių savybių, ypatybių ir žymų kompleksas. Nepaisant jų skirtingumo ar net priešiškumo, jos kyla iš vieno pagrindo. Kol šio pagrindo neįžvelgiame, tol mūsų žvilgsnis klaidžioja įvairių apraiškų gausoje. Trikdomi įvairių aspektų skirtingumo, kalbame apie žmogaus ar amžiaus daugiaveidiškumą arba pripažįstame negalį jo suprasti. Suprasti bet kuurį žmogų ar amžių – tai atskleisti patį pagrindinį jo bruožą, iš kurio kyla visos kitos savybės, ypatybės ir žymės.
Būtų galima išskirti du pagrindinius mūsų laiko bruožus: technikos pažanga ir pesimistinė gyvenimo filosofija. Iš karto jie atrodo vienas kitam visiškai priešingi.ar, pasiekęs tokių didelių laimėjimų savo šimtatūkstantmetėje kovoje su gamta, žmogus neturėtų būti sklidinas pergalės džiaugsmo? Ar šitie nuostabūs laimėjimai – ne pakankamas pagrindas išdidžiam optimistiniam savęs ir gyvenimo vertinimui? Tačiau dabarties žmogus, užuot dar labiau išpažinęs ankstesniųjų amžių optimizmą, savo gyvenimo fiilosofija renkasi patį gūdžiausią pesimizmą.
Nuo pat gamtos mokslų išsilaisvinimo iš filosofijos prieglobsčio pradžios į mokslo pradžią buvo dedamos viltys. Ypač šis tikėjimas į mokslinės pažangos palaimingą vaidmenį sustiprėjo po pirmųjų technikos laimėjimų, kai paaiškėjo, jog mokslai žmogui ne tik sukuria teisingesnį pa

asaulėvaizdį, bet ir praktiškai padeda žmogui pajungti gamtą tarnybai. Tada ir išaugo visuotinės pažangos dogma, gaivinusi visų naujųjų amžių, o ypač praėjusio šimtmečio optimizmą. Buvo visuotinai tikima, jog mokslo, oi kartu ir technikos pažanga atvers žmonijai vartus į naują rojų: technika nuims nuo žmogaus pečių darbo naštą – padarys darbą tokį lengvą, kad jis virs žaismu, medicina laiduos ilgą amžių,o mirtį pavers lengvu ir neskausmingu peržengimu nebūtin. Racionalesnė socialinė santvarka užtikrins teisingą pakankamai turimų gėrybių pasiskirstymą, ateities valstybė visiems suteiks laisvę. Dar kelios kartos pavargs pakentės ir – žmonija įžengs į nesibaigiančios palaimos kelią. Visokeriopa techninė ir socialinė pažanga čia, žemėje, įkurs rojų.
Pastarųjų penkiasdešimties metų materialinė pažanga yra neabejotina. Daugelyje pasaulio šalių žmonės gyvena daug geriau, negu jų tėvai galėjo įsivaizduoti.tačiau visoje technikos pažangoje attsiskleidė ir nemažai trūkumų ar jeigu taip galima pasakyti – juodų skylių. Nežaboto branduolinio karo pavojus beveik išnyko, branduoliniai arsenalai radikaliai mažinami. Tačiau kyla kitų rūpesčių. Vis daugiau šalių įgyja branduolinį ginklą, didėja tikimybė, jog branduolinė galvutė pateks į teroristų ar neprognozuojamos šalies rankas. Tam įrodyti nereikia nei branduolinio ginklo, nei kokių kitų karinių priemonių. Dar prieš porą savaičių stebėjome, kaip teroristų užgobti keleiviniai lėktuvai su visa įgula skrodžia Jungtinių Amerikos Valstijų pasididžiavimą – pasaulio finansų centrą – Wallstreet‘ą.
Nepaprastai svarbios ir ekologinės problemos, ka
aip pavyzdžiui globalinis atšilimas, grunto vandenų tarša, žvėrių ir žuvų rūšių išnaikinimas. Akivaizdu, kad žmonės atsakingi už šiuos poslinkius, kad gera valia nebūtų sunku bent dalį jų išspręsti ir kad tos geros valios ar reikalingo ryžto nėra. Naujų problemų kelia mokslų, ypač biologijos ir medicinos, pažanga. Sparčiai atskleidžiamos gyvybės ir jos kūrimo paslaptys. Genetinė technologija jau leidžia vegetatyviai dauginti augalus, gyvūnus ar pasirinktas jų savybes. Genetinis žmogaus modeli avimas jau nebėra neįmanomas. Būgštaujama, kad genetikos laimėjimais bus piktnaudžiaujama kaip ir fizikos. Žmonių savanaudiškumas, trumparegiškumas, polinkis į saviapgaulę per stebuklą neišnyks, tad niekada nebus garantijų, jog gyvenimo keliami iššūkiai bus sėkmingai įveikti.
Techninis žvilgsnis yra perkeliamas į visas gyvenimo sritis ir suvisuotinamas. O tai reiškia ,,viso žmogiškojo gyvenimo vertinimą viena ir ištisa naudos medžiokle“. Nauda tampa ,,aukščiausiu vertės matu“, pagal kurį vertinami net kilniausi žmogaus dvasiniai pasiekimai – menas ir mokslas, dorovė ir religija. Šis dėsningas visa ko sunaudinimas yra ir visa ko nuvertinimas. Kai didžiosios vertybės nebėra tinkamai vertinamos, kai viskas virsta priemone naudai pasiekti, žmonės save praranda, nes nebeturi tikslų, kuriais galėtų įprasminti savo gyvenimą ir kuriais vadovaudamiesi nustatytų savo elgesio gaires.
Žmonių trūkumai arba nepakankamai išugdyti pajėgumai laikinai neleidžia jiems įžvelgti tiesos. Šiuo atžvilgiu padėtis atitinka gamtos mokslų padėtį. Nors fizikai ir ch
hemikai neatskleidė esminės gamtos sandaros, visą laiką buvo daroma pažanga, išryškinami vis nauji dorovės aspektai. Filosofijos, menų, dorovės ir religijos pažanga nėra tokia ryški. Bet tai tik įrodo, kad šios sritys yra sudėtingesnės. Naudos paieškos nėra vien tiesioginio pelno ar malonumo siekimas. Jos išreiškia gilesnius procesus – stiprėjančias abejones dėl tradiciškai suprantamų vertybių pažinimo galimybės, net jų buvimo. Jeigu žmogus be išlygų tikėtų, kad menas ir filosofija ką nors tikra pasako apie grožį ar tiesą, jis būtų linkęs juos laikyti savaime vertingais dalykais. Žmogui pradėjus ieškoti kitų paskatų domėtis menu ir filosofija, iškyla naudos klausimas, vertybių tiesioginis susiejimas su žmogaus interesais. Interesai ir nauda neišvengiamai krypsta į asmens ar kolektyvo savanaudiškumą. Žmogus yra pašauktas dvasiškai augti ir tobulėti, bet šitaip jis ir pasmerktas gyventi amžinoje įtampoje, mat niekada nėra tikras, ar atlaikys išbandymus, ar liks ištikimas savo įsipareigojimams – laisvei, artimui, tautai ar Dievui.
Mūsų laikas dar tebedega moksline aistra. Ji yra ta sritis, kurioje mes esame pasiekę didžiausių laimėjimų. Ji savo ženklu yra paženklinusi visą mūsų gyvenimą. Ne iš ko kito, o iš technikos pažangos daromo perversmo visose gyvenimo srityse kyla ir mus kamuojančios didžiosios socialinės bei politinės problemos. Technika apsprendžia ir mūsų laiko mokslinę veiklą: veikiau ją gaivina praktinis gamtos užvaldymo siekis, o
ne grynai teorinės tiesos pažinimas.techninė mūsų laiko dvasia paženklino net pačią meninę kūrybą: kurioje nors kitoje epochoje nebūtų buvę įmanomi nei futurizmas, nei kubizmas, nei daugelis kitų –izmų, kurie iš esmės yra ne kas kita, kaip techninio žvilgsnio į pasaulį apipavidalinimas.
Tikėjomės ir vylėmės, kad technikos pažanga pati savaime sukurs saugų, sotų ir laisvą gyvenimą. Šiandien švenčiame milžiniškų technikos laimėjimų triumfą. Bet kas iš to? Nesame nei saugūs, nei sotūs, nei laisvi. Nuolatinė totalinio karo grėsmė verčia mus kiekvieną dieną drebėti dėl rytdienos. Stokojame kasdieninės duonos ir aliname savo energiją nuolatiniu pusbadžiavimu. Desperatiškai blaškomės į visas šalis, praradę laisvės vertės sąmonę, – patys parduodame laisvę. Visos į technikos pažangą sudėtos viltys išsisklaidė kaip vėjo sūkurio pagauti dūmai. Ateities rojaus mitą didžiosios karų katastrofos nugramzdino savo prarajose, lyg pavasario upės srovė vaikų paleistą laivelį. Vėl dabarties literatūroje iškyla prarastojo rojaus tema. Rojaus pranašai ir pažangos apaštalai nutilo. užuot žengę į ateities rytojų, atsidūrėme prieš pasaulinės vergijos fanatikų kuriamą karo ir revoliucijų grėsmę. Nebe pažangos, o žlugties nuotaika valdo mus. Jaučiamės taip, tarsi pildytųsi Nietzsches žodžiai: ,,Visa mūsų kelyje slidu ir pavojinga, ir ledas, kuriuo mes einame, toks plonas, kur mes dar žengiame, greit niekas nebegalės eiti“.
Tiesa, technikos pažanga nepateisino į ją dėtų vilčių. Kas tikėjo, kad technikos pažanga savaime atneš žmonijai laimę, tas šiandien turi pergyventi gilų nusivylimą: nelaidavo saugumo, nepabiro mana, nelaidavo laisvės. Tai, kad technika to, ko ji ir negalėjo atnešti, ne pagrindas pradėti ja skųstis. Ką technika galėjo duoti, tą ji ir duoda. Visi naudojamės jos laimėjimais, ir nė vienu jų nesiskundžiame: nei traukinio, automobilio ir lėktuvo suteikta galimybe sparčiau nuveikti erdvės atstumus, nei telefono ar radijo duota galimybe nuolatos susisiekti su visu pasauliu, nei tuo, kad taikomosios chemijos pažanga mus išmokė pasigaminti aprangą ir maistą iš tokių dalykų, apie kuriuos mes net nesapnavome, nei tuo, kad medicina mus apdovanojo vaistais.pirmiesiems technika atrodė dievas, antriesiems ji atsiskleidė demonu. Mūsų laiko žmogui technikos stabas jau sudužęs. Išsiblaivę ir iš optimistinio svaigulio, ir iš pesimistinio įnirtimo prieš ją, mes šiandien regime, kad technika nėra nei dievas, nei demonas, tik žmogaus padaras. Dėl to kiekvienas į techniką nukreiptas kaltinimas visada atsigręžia į mus pačius, jos kaltintojus. Ne technika kalta, kad mes buvome į ją sudėję tokių vilčių, kurių patenkinti blaiviam žvilgsniui ji niekada nežadėjo. Mes patys buvome šias viltis į techniką sudėję. Todėl ir dabartinis šių vilčių sudužimas yra nusivylimas ne technika, o tik mumis pačiais. Sudužo ne technikos pažadai, o mūsų pačių iliuzija – į techniką iliuziškai sudėtos viltys, kurių ji pati nežadėjo.
Prakeiksmai technikai, kuriais anksčiau buvo svaidomasi, mums šiandien atrodytų ne tik neteisingi, bet ir naivūs. Ironiškai šaipomės iš aimanavimo dėl praėjusių ,,senų gerų laikų“, ironizuojame ir romantinį dejavimą dėl technikos nešamų nelaimių. Romantiniai technikos kritikai mums šiandien primena vaiką, kuris muša stalą, nes į jį susidaužė galvą. Stalas niekuo dėtas, jei į jį kas nors susidaužia, lygiai taip niekuo dėta technika, jei kas nemoka ja naudotis. Dėl to, užuot kaltinę techniką, mes greičiau kreipiame savo pašaipą į tuos, kurie atsakomybę, nuo savęs pačių nuėmė, norėjo uždėti mašinoms. Bet: stalas neatsakingas už tai, kad kas nors į jį užsigavo, lygiai taip ir technika neatsakinga už tai, kad neišsipildė į ją sudėtos viltys. Technika yra mūsų padaras, todėl galime jai užkrauti atsakomybės, o greičiau patys turime nešti už techniką atsakomybės naštą. Už visus savo padarus mes patys esame atsakingi. Atsakingi esame ir už techniką. Ji nėra mūsų įrankis.
Tiesa, tenka pripažinti, kad technikos pažanga, keisdama viso gyvenimo santykius, iškėlė naujų problemų, reikalaujančių ir naujų sprendimų. Pirmiausia – taikos išsaugojimo problema. Pripažįstam, kad technika karui suteikė naują visuotinumo bei totalumo pobūdį, o karo grėsmę padarė permanentinę. Bet ar būtų teisinga suversti technikai atsakomybę už karus? Ne, nes pačios mašinos: tankai, lėktuvai ar povandeniniai laivai skelbia ir veda karus, o mes patys. Tiesa tėra tai, kad naujose gyvenimo sąlygose taikos organizavimas reikalauja naujų priemonių. Tačiau jų ieškoti yra mūsų pačių uždavinys. Ir dabar, kaip visada, taikos arba karo sprendimas mūsų pačių rankose, nes, pasak teisingų Spinozos žodžių, ,,taika nėra tik karo nebuvimas, bet visų pirma dorybė, trykštanti sielos galioje“. Taika visų pirma yra ne tik nutilęs ginklų žavesys, o gyvenimo tikrove paversti teisės ir meilės principai. O tai jau priklauso ne nuo technikos, o tik nuo mūsų pačių. Technika teikia lygias galimybes ir karui, ir taikai. Technikos suteiktos komunikacijos galimybės kaimynėmis padaro tolimais erdvės atstumais atskirtas tautas, o drauge suteikia karui visuotinumo pobūdį, kurio jis lig šiol nebuvo turėjęs. Kita vertus, lygiai tenka pripažinti, kad technika minėtąją platesnės komunikacijos tarp tautų galimybe sykiu teikia progą stiprinti taikos dvasią gilesniu tarpusavio pažinimu. Tik mes patys esame kalti, kad uoliau išnaudojame karo, o ne taikos organizavimo galimybes.

Kaip jau buvo minėta, mūsų laiko veidą apsprendžia du bruožai: techninė pažanga ir pesimistinė gyvenimo filosofija. Iš pradžių galėjo atrodyti, kad šiedu bruožai vienas kitam turi tiesiai prieštarauti. Tačiau giliau paanalizavus, kad jiedu neprieštarauja vienas kitam, o greičiau tėra du to paties dalyko aspektai. Viena vertus, technikos pažanga neišsklaido mūsų pesimizmo dėl to, kad mes jau esame praregėję, jog technikos pažanga savaime nieko neraiškia. Technika tėra įrankis, kurį lygiai galima ir geram, ir blogam panaudoti. Dėl to techninės pažangos ir nelaikome pagrindu, kuris mus verstų optimistiškai nusiteikti. Mūsų pesimizmas liečia mus pačius, o ne techniką. Todėl ne technikos pažangai jį ir pašalinti. Mes nekaltiname technikos, kaip romantiniai civilizacijos kritikai, nes žinome, kad visos tariamosios technikos negerovės tėra mūsų pačių valios liudijimas. Techniką mes vertiname ir šiandien, tik nebetikime, kad ji pati savaime,be mūsų valios, atneštų išganymą. Galiausiai technika nėra mūsų pesimizmo versmė nei ta prasme, kad ji jau yra išsėmusi visas galimybes. Atvirkščiai, kaip tiktai mūsų dienomis, suskaldžius atomą ir atpalaidavus atominės energijos šaltinį, atsiskleidžia tiesiog nenuspėjamos techninės pažangos galimybės. Bet šiandien, patirties pamokyti, regėdami šias galimybes, greičiau pabūgstame negu triumfuojame. Nebedrįstame į jas savavališkai dėti tokių vilčių, kurių jos be mūsų valios nepateisins. Šita prasme net būtų galima teigti, kad techninė pažanga, keldama mums didesnius atsakomybės reikalavimus, greičiau didina, o ne išblaško mūsų pesimizmą. Ne dėl to, kad į techniką priešiškai žiūrėtume, bet dėl to, kad techninių laimėjimų augimas drauge reikalauja ir atitinkamo mūsų pačio moralinio brendimo. Juo toliau technika žada žengti savo laimėjimų keliu, juo labiau pabūgstame, ar suspėsime ją vytis. Vienu žodžiu, mūsų laiko krizinės sąmonės pagrindinis žodis yra ne technika, o žmogus. Dėl to ir galime būti pesimistai, nežiūrint techninės pažangos.
Tačiau tas faktas, kad dabarties pesimizmą lydi nesenkanti techninė pažanga, atskleidžia visai savitą jo pobūdį. Paprastai pesimizmo žodis mumyse sukelia nepasitikėjimo savimi jausmą. Bet nepasitikėjimas būna visoks. Antai nepasitikėjimas randasi dėl jėgų stokos. Tai nepasitikėjimas randasi dėl jėgų stokos. Tai nepasitikėjimas, pagrįstas menkavertiškumo kompleksu. Bet nepasitikėti savimi galima ir dėl tam tikrų jėgų pertekliaus sąmonės, nes jėga savaime dar nėra pozityvi vertybė. Ji lygiai gali tapti ir palaiminga kūrybos versme, ir pragaištingu destrukciniu demonu. Mūsų pesimizmas kaip tik yra ne pirmosios, o antrosios rūšies. Nedejuojame, kad žmogus yra nuskriaustas. Greičiu pabūgstame jam duotosios didybės. Esame pesimistai ne dėl to, kad skųstumėmės per maža mums patikėta jėga, o dėl to, kad stokojame tos prasmingų vertybių šviesos, be kurios jėga virsta aklu fatumo siautėjimu. Šiandien gamta mums nebekelia baimės: atskleidėme jos paslaptis ir išmokome kovoti su joje žmogui slypėjusia grėsme. Veikiau mus stingdo baimė mūsų pačių: esame patyrę, kad žmogus gali susikurti sau tokių katastrofų, prieš kurias nublanksta visos galimos gamtos katastrofos. Žmogus mums šiandien likimas, nebe gamta. Vaizdingai tariant, tapome panašūs į milžiną, kuris jaučiasi esąs viskam pajėgus, bet bijo pajudėti, nes kiekvienas žingsnis jam baigiasi nelemtai.
Šį mūsų laiko žmogaus nusistatymą parodo reakcija, kuria mes sutikome atominės energijos atpalaidavimo žinią. Tai pats didžiausias technikos laimėjimas visoje žmonijos istorijoje. Su visais ligšioliniais laimėjimais jis tiesiog nepalyginamas. Visi ligšioliniai atradimai buvo tik aptikimas gamtinėje aplinkoje laisvai veikiančių jėgų, o visi ligšioliniai išradimai buvo šių jėgų palenkimas žmogaus tarnybai.taip buvo su garo energija, taip buvo ir su elektros energija. Šie energijos šaltiniai gulėjo žmogui po ranka, pačios gamtos paruošti. Tereikėjo įdėmesniu žvilgsniu į jas pažvelgti ir konstruktyviu protu rasti priemones joms pajungti žmogaus iškeltiems tikslams. Atominės energijos išlaisvinimas yra ne paprastas aptikimas, bet kūrybinis aktas.atominė energija negulėjo žmogui po ranka, nebuvo pačios gamtos žmogui tiesiogiai duota. Dėl to įprastiniu juslių keliu ji negalėjo būti aptikta. Atominės energijos susekimas ir išlaisvinimas yra ne tiesioginio aptikimo, o tikrovės matematinės analizės rezultatas. Klausantis šiuolaikinės fizikos teorinių konstrukcijų nekartą galėjo kilti abejonė, ar tik visos šios konstrukcijos nėra nerealios abstrakcijos. Tačiau jomis pagrįstas atominės energijos išlaisvinimas nebepalieka abejonės net profanui. Žmogaus protas atominės energijos susekimui ir išlaisinimui švenčia tikrą savo triumfą. Nuostabus yra kelias, kuriuo žmogus įžengė į tomo pasaulį, lygiai taip nuostabios ir galimybės, kurios atsiveria žmogui ateityje.garo, elektros ir kitų energijos šaltinių pajungimas žmogaus tarnybon buvo tik atskirų gamtos jėgų apvaldymas. Tuo tarpu atradęs atominę energiją žmogus į savo rankas paėmė visą gamtą. ,,Lig šiol žmogus naudojosi medžiaga. Nuo dabar jis imasi pats lemti tas jėgas, kurios apsprendžia medžiagos tapsmą. Žmogus perima savo rankon tokios gilios veiksmės jėgas, kurios jam leidžia sau palenkti tai, kas lig šiol atrodė rezervuota tik žvaigždynus formuojančioms jėgoms. Žmogus perima į savo rankas tokios galios jėgas, kad jis turi du kartus apsimąstyti prieš imdamasis žygio, kuris galėtų iš pačių pagrindų išjudinti pasaulį“ (Teilhard de Chardin S. J.). Senojo Archimedo veltui ieškotasis atsparos taškas žemei išjudinti rastas – atomo pasaulyje!
Veikti visada reiškia ir veikti save patį. Kiekvienas naujas žmogaus laimėjimas, kurioje srityje jis bebūtų pasiektas, yra ne tik objektyvus išorinio gyvenimo formų, bet ir subjektyvus žmogaus savimonės keitimo veiksnys. Savo laimėjimais keičiame ne tik žemės veidą, bet ir save pačius. Kiekvienas žingsnis mūsų sąmonėje įbrėžia savitų bruožų. Vienu atveju jie lieka paviršutiniai, kitu – pasiekia pačias mūsų sąmonės gelmes. Bet, keisdami gamtinę tikrovę, visada keičiamės ir mes patys. ,,Keičiasi ne tik daiktų, aplinkybių, institucijų, visų menų ir beveik visų mokslų pagrindinės sąvokos bei formos, bet ir pats žmogus, jo pati vidinė struktūra“. Todėl suprantama, kad toks neturintis sau lygių laimėjimas, kaip atominės energijos išlaisvinimas, giliai paveiks ne tik išorinio gyvenimo formų plėtotę, bet ir paties žmogaus dvasinę istoriją.
Taigi mūsų laikui yra iškilusi ne pavienė politinė, ūkinė, kultūrinė ar socialinė, o pati pagrindinė problema – žmogus. Ar galime tikėti pačiais savimi? Ar žmogus vertas tos techninės pažangos, kurią jis pasiekia?ar moralinės atsakomybės stoka techninės pažangos nepavers pražūtimi žmogui? Prieš šį pagrindinį klausimą visi kiti nublanksta. Ne dėl to, kad jie nebūtų svarbūs, o dėl to, kad jų sprendimo paslaptis glūdi pirmajame – žmogaus klausime. Žmogus ir technika – štai kaip turime įvardyti pagrindinį mūsų laiko rūpestį. Visi kiti klausimai tėra daliniai žmogaus problemos aspektai. Ar ieškosime sprendimo senai, bet vis dar neišspręstai darbo ir kapitalo santykių problemai, ar stengsimės socialinę pažangą suderinti su laisvės išsaugojimu, ar rūpinsimės laiduoti kultūrinę iniciatyvą valstybėje, ar tarptautinių santykių problemą sieksime išspręsti su JTO pagalba, – visada susidursime su tuo pačiu žmogaus klausimu. Žmogaus klausimas šiandien iškyla kiekvienoje problemoje. Nebe liberalizmas, socializmas ar nacionalizmas yra būdingiausi mūsų laiko šūkiai, o humanizmas. Trumpai sakant, humanizmo žodis šiandien tapo visų mūsų laiko tendencijų bendru vardikliu. Jo šaukiasi ne tik paprastai skirtingos, bet ir viena kitai tiesiai priešingos žmogaus sampratos.
Visuose žymiausių Europos intelektualų pasisakymuose technikos ir žmogaus santykių klausimu galima išskirti keturis pagrindinius aspektus, kuriais remiantis ieškoma būdų žmogaus ir technikos sutaikymui. Pasirenkamas žmogaus ir technikos sutaikymo būdas priklauso nuo to, kame kalbėtojas regi dabartinės technikos ir žmogaus konfliktą – kurioje srityje, jo nuomone, dabartinė technika kelia grėsmę mūsų laiko žmogui. Vieniems labiausiai rūpi individo ir jo laisvės išsaugojimas. Juos neramina dabarties žmogaus suautomatėjimas bei sumasėjimas, vykstantys dėl techninės pažangos poveikio. Šitai grėsmei nuveikti jie nemato kitos išeities, tik patarti saikingai naudotis technikos laimėjimais. Antrieji, priešingai, visų pirma dėmesį kreipia į materialinės masių gerovės pakėlimą. Jie skaudžiausia pergyvena, kad technikos laimėjimai ir dabar palaimą teneša vienai klasei, o masės, kaip ir anksčiau, pasmerktos skursti. Todėl, jų nuomone, nėra kito būdo žmogui sutaikyti su technika, tik sukurti tokią socialinę santvarką, kuri visiems laiduotų lygų naudojimąsi technikos laimėjimais. Treti labiausiai susirūpinę totalinio karo grėsme žmonijai. Jie baiminasi, kad naujas karas, kuriame neišvengiamai bus panaudoti atominiai ginklai, reikš ne tik žmonijos įstūmimą į naują skurdą, bet ir visišką europinės civilizacijos sunaikinimą. Jų nuomone, gana užkirsti kelią naikinamajai karų veikmei, ir žmogaus sutaikinimas su technika bus pasiektas. Todėl visų pirma jie siūlo suorganizuoti tokią veiksmingą pasaulinę tautų bendruomenę, kurioje nuo pat pradžių neegzistuotų karo galimybė. Ketvirti galiausiai mūsų laiko žaizda laiko technikos pavergtą dvasią – tai, kad išblėso žmogiškosios asmenybės dvasinės vertės sąmonė. Jų įsitikinimu, visi kiti rūpesčiai, kuriais mes šiandien skundžiamės, tėra antriniai, nes jie kyla tik dėl to, kad visame mūsų gyvenime ir visose mūsų institucijose užmirštas žmogus – jo nelygstama dvasinė vertė. Todėl, jų nuomone, žmogui su technika sutaikyti tėra vienas sėkmingas būdas: ne daliniai sprendimai, o radikalus žmogaus ir technikos santykių pervertinimas.
Nors mūsų laiko žmogus baugiai žiūri į ateitį technikos pažangos iškeltų problemų akivaizdoje, tačiau jis, kitaip negu romantinis amžius, dėl to nebekaltina pačios technikos. Nors technika dažnai gresia virsti žmogui pavojingu demonu, žinome, kad dėl to esme tik patys kalti, kam ją išleidžiame iš rankų. Tačiau šis žinojimas dar nėra tikrasis technikos demono ir jo keliamos grėsmės nuveikimas. Gyvenime pakanka tik žinoti. Padėties suvokimas ir yra sąlyga, bet ne tikrasis jos keliamų problemų sprendimas. Gyvenimo problemos gali būti sprendžiamos tik pačiu gyvenimu ir tik pačiame gyvenime. Tik gyvenime gali būti išspręsta ir mūsų svarstomoji problema – žmogaus sutaikymas su technika.
Gyvenime mūsų laikas žmogaus ir technikos klausimo dar neišsprendė. Dar daugiau: būtų per optimistiška manyti, kad jis bent teoriškai suprato, kur reikia ieškoti sprendimo. Kol turime reikalą tik su bendromis formulėmis, atrodo, jog visi klausimą sprendžia vienodai ir teisingai. Bet pakanka paklausti, ką šios formulės iš tikrųjų reiškia, ir iliuzija tuojau išsisklaido. Žodžiais visi sutinka, kad technika savaime nėra nei gera, nei bloga, kad viskas priklauso nuo mūsų valios, kad pats žmogus turi rasti sprendimus nekeikdamas technikos, bet ir nelaukdamas iš jos išganymo, kad pats žmogus turi prisiimti atsakomybę už techniką, kaip savo įrankį.
Štai mūsų laiko veidas, – veidas inžinieriaus, kurio bruožai liudija kietą energiją ir kurio išdidi kakta spindi kūrybinės žmogaus jėgos didybe. Daug išrasta mašinų ilgametėmis pastangomis, darbu be poilsio. Pagaliau pasiektas ir pats didžiausias laimėjimas – išrasta mašina mašinoms naikinti ( taip Georges‘as Bernanosas pavadino atominę bombą). Ir regi, kaip šito paskutinio triumfo šventėje inžinieriaus veidas virsta filosofo veidu, o plačiai, lyg į nakties tamsą, atvertose akyse iškyla klausimas: visa, ką išradau naudinga, bet – kam naudinga? Kokia prasmė? Ir šito klausimo, nerandančio atsakymo, šešėlyje visa keičiasi. Iš tų pačių bruožų prakalba nebe plieno energija, o plieno šaltis. Ta pati kakta, kuri pirma spindėjo kūrybinės iniciatyvos šviesa, apsiniaukia gūdžia baime – savęs paties baime.
Štai kaip mes išgyvename mūsų laiką – technikos amžių: nebetikime technika, bet vertiname techniką. Neberašome technikos žodžio didžiąja raide, nes iš skaudžios patirties žinome, kad technika yra tik įrankis mūsų rankose, kurį lygiai galime panaudoti ir gėriui, ir blogiui. Todėl, nors ir toliau sėkmingai žengiame techninių laimėjimų keliu, jau nebeliūliuojame savęs iliuzija, kad kartu žengiame ir į laimę. Nebe pažangos mitu gyvename, o greičiau kraupia ateities baime. Žinome, kad technika, pakeldama gyvenimą į aukštesnį lygį, sykiu į aukštesnį lygį pakelia ir gyvenimo įtampą. Padėjusi išspręsti vienas problemas, technika virsta naujų, dar sudėtingesnių problemų versme. Kylant techninio gyvenimo lygiui, gyvenimas, užuot paprastėjęs, darosi sudėtingesnis, problemiškesnis. Ir šituo požiūriu žinome, kad galutinių sprendimų atsakomybė guli tik ant mūsų pečių. Kiekvienas technikos laimėjimas ne nuima atsakomybės naštą, o greičiau visada ją pasunkina naujomis problemomis. Technika atveria žmogui naujas galimybes, bet lygiai – ir palaimai, ir pražūčiai. Šituo požiūriu esame praregėję, – technikos pažanga pati savaime dar nieko nereiškia. Visa, kaip ir anksčiau, lemia tik pats žmogus.
Štai kaip žiūrime į žmogaus ateitį: sudužus tikėjimui į techniką, telieka dvi galimybės – arba iš viso prarasti bet kokią viltį ir rezignuoti mirties tikrybėje, arba iš naujo įtikėti žmogumi. Čia žmonijai slypi atsakymas į būties arba žūties klausimą. Tikėjimas žmogumi – didžioji mūsų laiko būtinybė. Ilgą laiką žmogų kreipusi į išorinės tikrovės užvaldymo žygius techninė pažanga jį vėl grąžina į save patį. Grįžti į save patį žmogui reiškia iš naujo suvokti savo laisvę, o drauge atsakomybę, nes laisvė yra ne tik kūrybinės iniciatyvos, bet ir moralinės atsakomybės, kad savo kūrybinio genijaus laimėjimų nepanaudotume savo pačių pražūčiai. Dar neregime horizonte pavojaus, kad galėtų išsekti mūsų kūrybinė iniciatyva. Bet moralinės atsakomybės išsekimo pavojus mums visada gresia. Gresia jis ir šiandien: jei nejustume jo grėsmės, nekalbėtume apie savęs pačių baimę, nešvęstume technikos laimėjimų siaubo apimti.
Technika – dabarties rūpestis, bet ateities viltis – tik žmogus. Technika mums virto rūpesčiu, nes ir mes patys sau esame virtę baimės versme. Mūsų rūpestis tėra savęs pačių baimės išraiška. Grįžus tikėjimui žmogumi, rūpestis technika savaime išblės. Žmogus – ateities viltis.

Literatūra: J. Girnius Žmogaus problema technikos amžiuje, Aidai 1998

Leave a Comment