Turinys
Turinys…………………………………………………………………………………………… 2.Įvadas…………………………………………………………………………………………………….. 3.Iš bankininkystės istorijos………………………………………………………………………………. 4.Bankai ir jų funkcujos………………………………………………………………………………….. 5.1.1. Bankai ir nebankai ………………………………………………………………………………. 5.1.2 Banko valdymo organai ………………………………………………………………………… 6.1.3 Šalies bankinę sistemą formuoja …………………………………………………………… 7.1.3.1 Centrinis bankas …………………………………………………………….. 7.1.3.2 Komerciniai bankai ………………………………………………………… 8.Bankų sistema Lietuvoje nuo 1993-iųjų iki 2001-ųjų ……………………………………………………….. 9.2.1.1993 – iųjų bankų sistema …………………………………………………… 9.2.2.Konkurencija Lietuvos bankų sistemoje 1995 – 1996 m. ………12.2.3.Lietuvos bankų sektorius 1997 metais buvo nuostolingas ……..12.2.3.1.Metų nuostolis – 67 mln. Litų ………………………..12.2.3.2.Turtas didėjo, nors efektyvumas smuko …………12.2.3.3.Latvijos ir Estijos bankai pelningesni …………….13.2.3.4.Didžiausios bankinikystės problemos išlieko tos pačios …………………………………………………………………………………………………………..13.Išvados…………………………………………………………………………………………………………………………….16.Naudota literatūra ………………………………………………………………………………………………………….17.ĮvadasSkirtingai nuo gamybos įmonių, bankai tiesiogiai negamina materialių vertybių, jie tik aprūpina ūkio ir finansų subjektus finansiniais ištekliais ir racionaliai organizuoja jų srautus.Žmonės bijodami turimas , uždirbtas pinigų sumas prarasti, jau, beveik prieš šimtmetį, patikėdavo kreditinėms organizacijoms. Neįvertinus jų veiklos, savo turtu, yra labai rizikuojama.Apžvelgus 1993 – 2001 metų Lietuvos bankų sistemos veiklą, nesunku suvokti, kaip žmonės rizikingai, pavojingai ar abejingai gali atrodyti bankai – įstaigos, kurioms norima, bet bijoma patikėti turtą.Vienos pasitraukia iš sistemos kartu su gyventojų indėliais (“Sekundės” bankas), kitos vysto “neaiškią” veiklą (“Snoras”), trečios privatizuojamos (“Hermis”) ir dar daug kitų kylančių abejonių.Kas žmogui lieka? Rizika…. Manome, patikimą banką reikia dar įkurti. Na, nebent Vilniaus bankas kuris pastaruoju metu gan sparčiai vystosi …Iš bankininkystės istorijosNepriklausomybę atgavusi Lietuva nepaveldėjo kreditų įmonių, nes vienos ikikariniais metais veikusios buvo evakuotos į Rusiją, kitos nutraukė operacijas dėl nepalankių ekonominių sąlygų, kaizerinės administracijos varžymų.Lietuviškų bankų organizavimu dar 1916 m. pradėjo rūpintis Peterburgo lietuvių centrinis komitetas, kuris išsiuntė į JAV savo atstovus rinkti aukų būsimiems bankams.Valstybės Taryba, dar neturėdama valdžios galių, domėjosi bankų reikalu, buvo sudariusi komisiją jam ištirti.1918 – 1919m.Kredito įmonės buvo steigiamos vangiai, nes tam nebuvo palankių politinių , ekonominių, teisinių sąlygų, stokojo patyrusių bankininkų.Jos buvo steigiamos vadovaujantis carinės Rusijos įstatymais.Tik Lietuvos ir Žemės bankų buvo parengti nacionaliniai įstatymai.1924m. priimti savi Bankinių namų ir kontorų bei pinigų keitimo kontorų ir 1925m. – Akcinių bankų įstatymai.
Infliaciniais metais įsteigti 7 komerciniai bankai, 96 smulkaus kredito draugijos, apie 40 bankinikų namų ir kontorų bei pinigų keitimo kontorų, 8 savitarpio kredito bendrovės, taupomosio valstybės kasos.Kredito sistemos kūrimas įmonių rūšių įvairovės prasme, užtruko iki 1924 m. vidurio.Tuomet kredito sistemą sudarė Lietuvos bankas, Žemės bankas, komerciniai bankai (akciniai ir kooperaciniai) , taupomosios valstybės kasos, savitarpio kredito ir smulkaus kredito draugijos ir kt.Pradiniais infliacijos laikais (1918 – 1922 m.) kreidto įmonės veiklos sąlygos buvo sudėtingos, jos pobūdis specifiškas: trūko kvalifikuotų specialistų, tinkamų patalpų, inventoriaus.Bankai, siekdami apsiagoti kredito išteklius, juos investuodavo į nekilnojamąjį turtą, vertybinius popierius, užsienio valiutą, ribojo kreditavimą. Be to, įvedant litą, kredito įmonės plačiai vertėsi ir pelnėsi iš pinigų perlaidų ir čekių operacijų.Akciniais pagrindais buvo įsteigti: – Lietuvos prekybos ir pramonės bankas (tai pirmasis nacionalis komercinis bankas);– Lietuvos komercijos bankas;– Centralinis žydų bankas;– Kredito bankas;– Tarptautinis ir Ūkio bankas;– Kooperatinis bankas. 1919 – 1940 metai1919 m. pradėtos steigti taupomosios valstybinės kasos.1922 m. įsteigtas Lietuvos bankas buvo akcinis, kurio per 80 procentų akcijų priklausė valstybei, turėjęs išskirtinę teisę emituoti pinigus ir privalėjęs privalėjęs palaikyti pinigų sistemos pastovumą bei kreditais skatinti ūkio plėtrą.Nuo 1925 m. Kauno lombardas, priklausęs miesto savivaldybei, paskolomis padėdavo į bėdą patekusiems žmonėms.1925 – 1926 m. pirmoji ūkių krizė.1930 m. paskelbta, kad dėl narių bankrotų Centralinis ūkininkų bankas yra neišsimokantis.Iki 1930 m. pabaigos Lietuvos bankas buvo pagrindinis krašto kreditorius, nes suteikdavo apie 30 – 40 procentųbendros paskolų sumos.1931 – 1935 m. antroji ūkių krizė.1933 m. Kooperacijos bankas reorganizuotasį akcinį penkis kartus padidinus jo kapitalą.1938 m. valstybei priklausė apie 70 procentų visų bankų akcinio kapitalo ir beveik 66 procentai kredito sistemos aktyvų. Valstybės bankai buvo faktiškai monopolizavę ūkininkų, žemės ūkio produkcijos perdirbimo pramonės, eksporto kreditavimą.1940 m. pradėtas įgyvendinti bankų nacionalizavimas buvo kanfiskacijos pobūdis.1. BANKAI IR JŲ FUNKCIJOS1.1. Bankai ir nebankaiKreditavimo sistemą sudaro bankai ir kitos organizacijos, atliekancios kai kurias bankines operacijas. Taigi skiriami du posistemiai: bankai ir nabankai – parabankai (artimos bankams, kvazibankinėms institucijoms).Skirtumas tarp jų labai sąlyginis, dažnai jį nulemia priimti įstatmai: vienose šalyse tam tikra veikla priskiriama bankams, kitose ne.Bankas ir finansinis tarpininkas, teikiantis daugumą kreditinių finansinių paslaugų. Bankams yra būdingas finansinės veiklos universalumas. Klasikinės banko operacijos yra lėšų pritraukimas per atsiskaitomąsias sąskaitas ir terminuotus indėlius, tai yra lėšų akumuliavimas kreditams; kreditų suteikimas, taip pat atsiskaitymų organizavimas.Lietuvos komercinių bankų įstatyme sakoma, kad “Bankas – tai akcinio kapitalo pagrindu veikianti įmonė, kuri verciasi indelių ir kitų grązintinų lėšų priėmimu ar (ir) paskolų teikimu ir prisiima su tuo susijusią riziką bei atsakomybę, taip pat užsiima kita šio įstatymo numatyta veikla”. Įstatymo 25 straipsnis išplečia leistiną banko veiklą. Parabankinės institucijos atlieka vieną ar kelias banko operacijas.Tai yra specializuotos instiucijos.Jos, kai bankams draudžiama užsiimti tam tikra veikla ( pvz.,draudimu tiesioginėmis investicijomis) arba , kai bankų sistemaoperatyviai nesureguoja į naujų veiklos sričių atsiradimą ir palieka laisvas nišas kitoms instutucijoms.1.1. paveiksle pateikta bankų ir prabankų klasifikavimo schema.Jis iš dalies atspindi situaciją Lietuvoje, tačiau yra išplėsta, nes joje parodytos ir tokios formos, kurio Lietuvai yra nebūdingos, bet plačiiai paplitusio kitose šalyse.1.2 Banko valdymo organaiBankų valdymo organai yra visuotinis akcininkų sisirinkimas, banko taryba, banko valdyba ir administracijos vadovas 1.3 Šalies bankinę sistemą formuoja:
1.Centrinis bankas;2.Privatūs komerciniai bankai;3.Kitos finansinės institucijos, priimančios ir peradresuojančios indėlius (taupomieji bankai;taupymo ir paskolų asociaciojos; kreditinės sąjungos; savitarpio fondai ir panašiai.)1.3.1 Centrinis bankasAtsako už pinigų kiekio kontrolę.Spausdina popierinius pinigus (reguliuoja jų išleidimą).Skolina pinigus komerciniams bankams pastarųjų rezervams papildyti.
Prižiūri ir inspektuoja komercinius bankus bei kitas finansines institucijas.Veikia kaip vyriausybinis bankas – dalis iždo laikoma CB. Dalyvauja atvirose rinkos operacijose.Centrinis bankas nėra ta prasme, kaip komercinis bankas.Tai vyriausybinė įstaiga, nesirūpinanti savo pelno maksimizavimu; jo tikslas – rūpintis visa ekonomika, pavyzdžiui, užkirsti kelią komercinių bankų bankrotams, stabdyti nedarbo didėjimą ir panašiai. Centrinis bankas, nors formaliai būtų ir privačių akcininkų nuosavybė, atlieka vyriausybės funkcijas, taigi yra vyriausybinė dalis. Centrinis bankas teikia tokias paslaugas, kaip rezervų laikymas ir čekių kliringas bankams, taaip pat veikia kaip Vyriausybės bankas, atliekantis tokią funkciją, kaip valiutos leidimas. Centrinis bankas gali sukurti rezervų bankų sistemai.Lietuvoje centrinio banko poziciją užima Lietuvos bankas.1990 m. kovo 13d. Aukšiausia Taryba (AT) priėmė nutarimą paskirti Lietuvos banko valdybos pirmininku B.Povilaitį. Šią datą galima laikyti Lietuvos centrinio banko, kaip prieškarinio Lietuvos banko darbų ( sėkmingų, gražių ) tęsėjo, veiklos pradžia.Lietuvos vakstybė ir Lietuvos bankas yra neperskiriama pora, vienybė dvejybėje.Be valstybingumo negalima toks bankas, o be jo – valstybė.Kitaip gali būti satelitinė valstybė, negalinti įgyvendinti nepriklausomos ekonominės politikos.1990 m. kovo 17 d. – rugsėjo mėn. Lietuvos banko kūrimosi kelio pradžia. Jis buvo ignoruojamas ir stovėjo patyčių centre. Paliktas vienui vienas jis neįstengė rasti vietos bankų sitemoje.Kai 1990 m. liepos 31 d. – banko valdybos pirminiku paskirtas V.Baldišis.Nuo tada Lietuvos bankas pradeda savo veiklą.Tų pačių metų spalio 2 d. AT Lietuvos banko iniciatyva buvo priimtas įstatymas “ Dėl Lietuvos Respublikos veikiančių TSRS bankų įstaigų nuosavybės” bei nutarimą jį įgyvendinti.Šie norminiai AT aktai laikomi svarbiais, etapiniais bankinikystės raidai Lietuvoje.Minimais dokumentais veikę mūsų krašte SSRS bankai buvo:1.nacionalizuoti;2.jų turtas perduotas Lietuvos bankai ir reorganizuojamiems Žemės ūkio ir Taupomajam bankams.
Tačiau AT priimtam įstaymui dėl SSRS bankų Lietuvoje reorganizvimo priešinosi, tukdė jį įgyvendinti Lietuvos vyriausybė ir reorganizuojamų bankų vadovai. Lietuvos respublikos vyriaausybė iki paat 1990 m. pabaigos sabotavo šio įstatymo vykdymą, stengėsi, jog viskas liktų po senovei, t.y. išsaugota SSRS bankų struktūra Lietuvoje. Ir toks elgesys buvo ne tik vyriausybės klaida, o pozicija, kurios tikslas – pasilikti sąjunginėje kredito sistemoje, ūkio komandinę aukštumą (kreditavimo ir informacijos centrą) palikti svetimose rankose.Dėl to buvo daud kalbėta, vos ne kaukta ir šaukta, kad Lietuvoje kuriama sovietiška negu sovietinė bankų sistema (efektyvi veidmainystė), bankų supermonopolija, ateinąs galas komerciniams bankams, gistančiai rinkai ir panašiai.Nors 1990 m. rugsėjo 4 d. AT nutarimu vyriausybė privalėjo šiais metais Lietuvos banko pagrindiniam kapitalui sudaryti 60 mln. rb.,bet bankas iki 1992 m. negavo nė sudilusios kapeikos. Būtų suprantama, jei biudžetas būtų deficitinis arba vos ne vos subalansuojamas.Partijoms, partijėlėms, įvairioms organizacijomsišdalinta milijonai, “Litimpex” bankui – 3,5 mln.rb., naujai kuriamam Investicijų bankai – net 200 mln.rb. Be to: Investicijų bankas steigiamas vyriausybės, o ne parlamento nutarimu;norint išvengti pagal įstatymą reikalingą bankui steigti Lietuvos banko leidimo, Investicijų bankui suteikiamas specifinis įmonės statusas.Todėl šį banką jau galima įregistruoti Ekonomikos misterijoje, vyriausybė galės jam komanduoti.Į savo rankas taip pat galutinai norėta paiimti Lietuvoo žemės ūkio ir Lietuvos taupomajį bankus.Investicinio banko su specifiniu įmomės statusu į…steigimas, vyriausybės siekimas tvirinti kitų valstybinių statusus reiškia visų jų pervertimą Finansų ministerijos padaliniu, o kitaip – bankų likvidavimą.Tuo pačiu gilinamas plyšys tarp vyriausybėe ir Lietuvos banko. Kiti bankai išeliminuojami iš jo reguliavimo sferos.Gera, kad Lietuvos bankas pasielgė principingai; jautė valstybinę atsakomybę ir neįvykdė nateisėto vyriausybės nutarimo.Gruodžio 12 d. data pasirašytu premjero raštu AT vyriausybei reiškia nepasitikėjima Lietuvos banko valdyba ir reikalauja ją reorganizuoti, nes “žemas kai kurių banko valdybos narių valstybinio mąstymo lygis”. Kieno – vyriausybės ar Lietuvos banko valdybos narių – valstybinio mąstymo lygis žemas. Tesprendžia principiniai klausimai: auksas vyriausybės ar tautos, Lietuvos bankas – vyriausybėd ar valstybės.1.3.2 Komerciniai bankai:
Surenka laikinai laisvus grynuosius pinigus iš gyventojų, verslo firmų. Skolina pinigus verslininkams bei individualiems asmenims, kuriems laikinai reikalingi papildomi pinigai.Pinigų skolinimas vykdomas prisilaikant CB nustatytos tvarkos neviršijant būtinųjų rezervų normos.
Komerciniai bankai labiausiai panašūs į savo pirmtakius – auksakalius. Jie atlieka dvi bankininko – auksakalio funkcijas: priima indėlius ir skolina pinigus verslininkams bei individualiems asmenims. Šios dvi pagrindinės funkcijos aiškiai atspindi kombinuotoje balansų lentelėje: indėliai, paskolos, suteiktos verslininkams ir gyventojams, rezervai.Šiuolaikiniai bankai nelaiko aukso, kaip rezervo. Auksas nėra pinigų pagrindas.Universalūs komerciniai bankai atlieka finansinį – kreditinį klientų aptarnavimą komerciniais pagrindais. Universalūs bankai vykdo visas pagrindines funkcijas. Jiems galima priskirti ir didžiuosius Lietuvos bankus.2. BANKŲ SISTEMA LIETUVOJE NUO 1993-IUJŲ IKI 2001-ųjų2.1.1993 – iųjų bankų sistemaCentriniai ir Komerciniai bankai yra viena svarbiausių valstybės finansinių institucijų. Be to šalyje yra ir kitų finansinių institucijų, priimančių ir peradresuojančių indėlius (taupomieji bankai;taupymo ir paskolų asociaciojos; kreditinės sąjungos; savitarpio fondai ir panašiai.).1993 m. visas dėmasys sutelktas į litą, jo spausdinimo kokybę ir pamiršta to pinigo dvasia, gyvybinė jėga.O ta jėga atsiranda esant tik finansinei rinkai, stipriems stabiliai dirbantiems bankams.Pasak, “Lietuvos ryte” spausdintame straipsnyje Lietuvos banko valdybos pirmininko Romualdo Visokavičiaus duoto interviu, buvo žadėta, kad nuo 1993 m. balandžio 20 d. Vilniuje visi atsiskaitymai tarp bankų vyks normaliai. Jis teigė, kad jau balandžio 19 d. atsiskaitymai vyko sklandžiai, techninės galimybės yra, programos veikia.Ir iki gegužės 15 d. šis užmojis apims visą Respubliką.Kai kurie komerciniai bankai buvo išsigandę šios atsiskaitymo sistemos (elektroniniu paštu) ir nenorėjo imtis modeninių atsiskaitymų. R. Visokavičiaus teigimu, būtų galima įdiegti SWIFT-ą ( tarptautinių bankų finansinių atsiskaitymų organizacija, įkurta 1973 m. Briuselyje), tik tam nėra telekomunikacijų: nepadės nei puikūs kompiuteriai, nei tinkama programinė įranga. Nėra sąlygų išeiti nei iki Berlyno, nei iki Helsinkio, netgi iki Varšuvos ir tai svarbu, nes kai čia ateis Eurpos valstybių bankų kreditai, jie patys norės normalių ryšių. Tais pačiais metais vėl buvo kilęs nepasitikėjimas bankais. Konkurencijos taryba vėl kaltino bankus, kad jie neva plėšia klientus, imdami pernelyg didelius procentus už kreditus. Bet tiek Lietuvos banko valdybos pirmininkas R. Visokavičius, tiek Valiutos fondo ekspertų nuomonės buvo vienodos: procentai už kreditus turi būti šiek tiek didesni negu infliacija ( tada mėnesio infliacija buvo apie 10%). Taigi bankai, kurie teikė kreditus su mėnesinėmis 12%( geriausiu atveju 11%) palūkanomis, yra tiesiog normalūs, gerai dirbantys bankai.Žmonės nori lengvatų?..O jas gali teikti tik iš biudžeto.
1993 m. balandžio 7 d. buvo Lietuvos banko nutarimas padidinti privalomą įstatinio kapitalo sumą iki 500 mln. talonų nereiškė rinkos monopolizavimo.Dvejus metus komerciniai banmkai Lietuvoje steigėsi visiškai laisvai – be įstatinio kapitalo, be patalpų – susikūrė ir dirbo ( šiuo atžvilgiu lietuviai pranašesni už latvius ir estus).Tačiau atkreipus dėmesį į tai, kas tiems bankams vadovavo, kas ten dirbo – pamatysime: kol kas gerų specialistų stokota.Stokota irtikrai stiprių bankų, o toks bankas gali suteikti realią finansinę paramą klientams ir vykdyti realią finansinę politiką. Tuo metu dauguma Lietuvos komercinių bankų kol kas tegalėjo suteiktikreditus apie 100 – 200 tūkst. Talonų. Tai – ne pinigai realiai veiklai.Silpni bankai nebuvo pasirengę priimti ir Vakarų kreditus tinkamai paskirstyti. Tokie bankai tikrai nesugebėtų būti “greitosiomis pagalbomis”, kurios gelbsti klientus finansinėje jūroje.Taigi stambėti būtina.Pagal 1993 m. būklę nustatyta, jog Lietuvaai reikalingi 3 – 5 geri stiprūs komerciniai bankai su daugybe filialų.Tada Lietuvoje būtų klasikinė dviejų lygių bankų sistema, kuri būtų pajėgi vykdyti Lietuvos ūkio kreditavimo politiką.2.2.Konkurencija Lietuvos bankų sistemoje 1995 – 1996 m.Viena svarbiausių temų – tai konkurencija bankininkystėje.O tik būtent bankų konkurencija labiausiai veikia paskolų ir indėlių palūkanas, prekybą Vyriausybės vertybiniais popieriais (VVP) bei pagrindinius makroekonominius ūkio raidos rodiklius.***Konkurencijos teorijoje išskiriami šie pagrindiniai konkurenciją ribojantys veiksniai: ūkio subjektų kapitalo koncentracija (susijungimas, kai prie ūkio subjekto prijungiami vienas ar keletas kitų ūkio subjektų, kontrolės įgijimas, kai tas pats fizinis asmuo, kuris turi vieno ar daugiau ūkio subjektų kontrolę, steigia naują ūkio subjektą arba įgauna kito ūkio subjekto kontrolę) , karteliniai susitarimai, piknaudžiavimas dominuojamąja padėtimi ir nesąžininga konkurencija. Kapitalo koncentracija, ypač bankininkystėje, labai dažnai yra teigiamas reiškinys, nes akumuliuojami didesni finansiniai resursai leidžia kredituoti stambesnius investicinius projektus, mažinti kreditų palūkanas, maržą bai indėlininkų riziką ir palengvinti bendradarbiavimą su užsienio kredito įstaigomis.***
Pagrindiniai rinkos koncentraciją rodantys indeksai yra Hiršmano – Herfindalio indeksas (HHI) bei koncentracijos lygio indeksai CR(1) ir CR(3). HHI rodo visų rinkos dalyvių pajėgumų išsidėstymo netolygumą ir yra svarbiausias koncentracijos indeksas.HHI yra tiesiog proporcingas koncentracijai (t.y. jai didėjant didėja o jai mažėjant – mažėja). Koncentracijos lygio indeksai CR(1) ir CR(3) rodo vieno ir trijų didžiausių rinkos dalyvių dalį joje proncentais.Daugelio mažų bankų egzistavimas buvo nesuderinamas su Lietuvos rinkos poreikiais, indėlinikai – tiek fiziniai, tiek juridiniai asmenys – nenujautė artėjant 1995 m. pabaigos bankų krizę. Visų paskolų koncentracija šiuo laikotarpiu (1995 – 1996 m.) beveik nekito, praktiškai sutapdama su indėlių koncentracija, o blogųjų paskolų koncentracija 1995 m. sumažėjo ir augti pradėjo tik nuo 1995 m. sausio.Vadinasi, dauguma bankų iki 1995 m. pabaigosiš esmės tolygiai užsiėmė indėlių perskolinimu rezidentams, o stambesniųjų patikimų bankų paskolos dalis pradėjo didėti tik nuo 1995 m. spalio.Išlikę bankai perėmė žlugusiųjų klientus, kartu atrasdami ir naujas kreditų rinkas. Iš blogųjų paskolų koncentracijos mažėjimo ir jos bei visų paskolų kocentracijos skirtumo didėjimo proceso 1995 m. galima daryti išvadas, jog prasidėjo smulkiųjų bankų žlugimo eiga, nes stambesniųjų bankų blogųjų paskolų mažėja, o smulkiųjų bankų, artėjančių prie bankrtoto, didėja.Taigi jau nuo 1995 m. liepos padidėję aktyvų, paskolų, blogųjų paskolų akivaizdžiai rodė Lietuvos bankinikystės būklės blogėjimą ir leido numatyti artėjant 1995 m. pabaigos bankų krizę. Iki 1995 m. rugsėjo 1 d. egzistavo didelis gerųjų ir blogųjų paskolų koncentracijos skirtumas, kuris akivaizdžiai rodė, kad stambesnieji bankai savo paskolų portfelį sugebėjo tvarkyti daug geriau negu smulkieji.1996 m. pabaigoje šis skirtumas gerokai sumažėjo, tačiau nepaisant to, gerųjų ir blogųjų paskolų koncentracijos skirtumas tebėra gana didelis.Tai rodo, kad šiuometu bankų sistemai galimi tam tikri nesklandumai, tačiau rimčiau nuogastauti neverta.1996 m. gruodį – rugsėjį didinant kapitalo koncentracijos lygį, nepaisant tam tikrų nesklandumų, bankininkystė buvo plėtojama teisinga linkme ir taip stiprinamos garantijos, kad 1995 m. pabaigos krizė daugiau nepasikartos.
Apibendrinant visų bankų 1995 – 1996 m. duomenis , galima teigti, kad bankininkystės koncentracija, iš pradžių buvusi gana vangi, ypač suintensyvėjo 1996 m. III irIV ketvirčiais, ir tai reikėtų laikyti teigiama Lietuvos bankų sistemos raidos tendencija.Karteliniai susitarimai bankinikystėje paprastai būna dviejų rūšių: dėl indėlio, paskolų, VVP palūkanų bei valiutų keitimo kursų ir dėl stambių klientų bei veiklos sričių pasidalijimo. Pirmojo pobūdžio susitarimai yra žalingi ne tik dėl to, kad stabdo ūkio investicinį procesą, bet ir dėl to, kad gali pailginti silpnų, prie bankroto artėjančių bankų vegetavimą.Antrojo pobūdžio susitarimais neretai sukuria…mos palankesnės sąlygos stambiems ir nevisad efektyviai dirbantiems ūkio subjektams, taaip iškraipant normalius konkurentinius santykius.Chrestomatinio tikėtino ( bet neįrodyto!) bankų susitarimo pavyzdžiu Lietuvoje galima nurodyti JAV dolerio kurso kritimą iki 2,8 – 2,9 Lt prieš popiežiaus vizitą 1993 m. rudenį.Tam tikrų susitarimo požymių galima pastebėti ir nagrinėjant VVP palūkanų dinamiką. Nuo pat VVP emosijos pradžios palūkanos svyravo palyginti nedaug ir ilgokai viršijo bankų už indėlius mokamas palūkanas – ir staiga 1996 m. vasarą padidėjus šios rinkos nerezidentų aktyvumui rūgpjūtį palūkanos, palyginti su liepa, sumažėjo beveik dvigubai, o vėliau – ir dar daugiau.Tuo galima įtarti, kad toks staigus VVP pakūkanų kritimas yra nerezidentų, suardžiusių vietos stambių pirkėjų vienybę, veiklos rezultatas.Paanalizavus VVP palūkanų raidą buvo matyti, kad pakankamai didelės susitarimų tikimybės, be jau minėto periodo, dar buvo 1994 m. rugpjūčio – lapkričio pradžioje bei 1995 m. rugpjūčio pabaigoje – rugsėjo viduryje, o pavyzdžiui, 1995 m. pirmąjį pusmetį rinkos dalyviai aiškiai veikė nepriklausomi.Tačiau nekyla abejonių ir dėl to, kad įvykių eigą galima aiškinti rinkos sąlygų šoku.Nagrinėjant Lietuvos bankinių paslaugų rinką galima pastebėti, kad pagal aktyvus, indėlius ir kapitalą dominuojančiųjų bankų nebuvo, nes pagal minėtus rodiklius didžiaausių veikiančiųjų bankų dalys sudaro, 1996 m. gruodžio 1 d. duomenimis atitinkamai 28,43 procentai, 29,26 procentai ir 27,00 procentai rinkos.Tačiau 1996 m. II pusmetį visų paskolų CR(1) indeksas labai padidėjo – gruodžio 1 d. buvo 50,27 procentai , t.y. viršijo LR konkurencijos įstatymedominavimą charakterizuojančią 40 proc. ribą. Bet mažas aktyvų ir kapitalo CR(1) indeksas bei palūkanų dinamika rodo, kad kol kas nėra pagrindo kurį nors banką įtarti piktnaudžiavus domonuojamąja padėtimi.Paprastai nesąžininga konkurencija siejama su melaginga reklama. Taigi galima manyti, akd visi bankrutuojantys ir likviduojami komerciniai bankai, visuomenės informavimo priemonėse siūlę dideles indėlių palūkanas, nasąžiningai kokuravę. Tačiau konkurencijos teorijoje nesąžiningos reklamos sąvoka traktuojama kiek kitaip, t.y. atsižvelgiama ar neteisinga informacija reklamoje atsiranda iš anksto pateikiant ją klaidingai, ar informacija tampa neteisinga, vykstant informaciniams procesams.Tikiu būdu buvo įvertinti Lietuvos komerciniai bankai.Pastebėta, kad žlugę – nesąžiningai konkuravo.2.3.Lietuvos bankų sektorius 1997 metais buvo nuostolingas2.3.1.Metų nuostolis – 67 mln. litųVienuolika metų pradžioje veikusių šalies komercinių bankų 1997 m. kartu patyrė 67,4 mln. litų nuostolių.Bendrą nuostolį nulėmė iš esmės dviejų bankų – Valstybinio komercinio ir Žemės ūkio – rezultatai. Jų nuostoliai sudarė 78 proc. Bendro bankų nuostolio . Tiesa, iš 11 komercinių bankų net 8 bankai 1997 m. baigė su didesniu ar mažesniu minusu. Palyginant su 1996 metais , bankų pelningumas bei turto grąža 1997 m. sumažėjo.Oficialios institucijos aiškina, kad šis procesas yra neatsitiktinis, o sąlygotas objektyvių veiksnių: mažėjo bankų marža ( paskolų apimtis padidėjo 18,3 %., o palūkanų pajamos sumažėjo 18,7%.), bankai ivestavo į mažiaau rizikingas sritis ir gavo mažiau pajamų.Be to, bankai nepakankamai greitai susitvaarkė su ankstesniųjų metų blogomis paskolomis , jie turėjo napakankamą kapitalą , taigi negalėjo gauti didesnio pelno.1997 metų dviejų bankų – Taupomojo ir Ūkio – audito išvados apie tų pačių metų veiklą yra sąlyginės.Price Waterhouse atstovai teigia, kad 1997 metų gruodžio 31 d. Lietuvos taupomasis bankas nesudarė atidėjimų, susijusių su 20,6 mln. litų , yra neatgautina. Auditoriai daro išligas ir dėl kitos – 50,6 mln. litų sumos , kuria turėtų bųti sumažinta nepaskistytinų LTB rezervų suma. Be to, iš visų savo klientų 1997 m. gruodžio pabaigoje už sąskaitos aptarnavimą Lietuvos taupomasis bankas vienvaldiškai nurašė po 4 litus ir tokiu būdu pasidarė 10 mln. litų pelno. Prisimenant, kad iš tiesų deklaruojama tik 5,2 mln. litų pelno, beveik pusė tokių gudriu ir teisiškai labai slidžiu keliu sukaupto pelno (neturinčio nieko bendro su tiesiogine bankine veikla) buvo skirta nuostoliams dengti. Beje, ir centrinio banko pareigūnai pripažino , kad, atsižvelgus į išlygas, Taupomojo banko veiklos rezultatas būtų 15 mln. litų nuostolis.Bendras šalies komercinių bankų nausavybės grąžos koeficientas 1997 metais buvo 2,1 proc. (be valstybinio komercinio banko).Nuosavybėe grąžos koeficientas yra vienas pagrindinių rodiklių, darančiu banką patraukliu investuotojams bei banko klientams.Aukščiausias šis rodiklis sausio 1d. buvo Vilniaus ir “Hermio” bankuose – atitinkamai 46,65% ir 30,5% (1997 metų pradžioje – 23,96 ir 40,93 %).2.3.2.Turtas didėjo, nors efektyvumas smukoVienuolikos veikiančių komercinių bankų turtas, indėliai, gyventojų indėliai, paskolos 1997 metais išaugo.Dešimties komercinių bankų nuosavas kapitalas metų pabaigoje buvo 678,8 mln. litų ( per mėnesį padidėjo 104 mln.litų), o akcinis kapitalas buvo – 926,1 mln. litų (per metus jis padidėjo 56,6 mln.litų).Didžiausią nuosavą kapitalą – 172,4 mln. litų – metų pabaigoje buvo sukaupęs Vilniaus bankas.Gruodžio mėnesį nuosavą kapitalą smarkiai padidino Ūkio bankas (2,6 karto), Lietuvos žemės ūkio (2,2 karto) ir Taupomasis bankas (13,3%).Visų komercinių Lietuvos bankų akcininkų nuosavybė 1997 metais išaugo 139 mln. litų arba 42 %.2.3.3.Latvijos ir Estijos bankai pelningesniJei buvo minėta, kad lietuviai pranašesnis už latvius ir estus savo komercinių bankų steigimu,tai to negalima pasakyti apie bankų pelningumą.Latvijos komercinių bankų bendras pelnas 1997 metais, audito patvirtintais duomenimis , prilygo 45 mln. latų ( 305,70mln. litų). Tais pačiais metais pelningai dirbo ie Latvijos 28 bankai, nuostolingi buvo 4 bankai, kurių bendri nuostoliai siekė 3,5 mln. latus.be to , nei Latvijos , nei Estijos bankų sektoriaus neslegė valstybiniųbankų problemos – čia nebuvo tiesioginio valstybės dalyvavimo bankų kapitale.2.3.4.Didžiausios bankinikystės problemos išlieko tos pačios: valstybiniai bankai ir nepakankamas bankų veiklos skaidrumas
Nors 1997 metų kovo mėnesį Lietuvoje valstybinių bankų skaičius ir sumažėjo, tačiau realiai valdoma rinkos dalis beveik nepakito.Blogiausia, kas šiems bankams daromos išimtys ir leidžiama nevykdyti veiklos riziką ribojančių normatyvų.Tai disbalancuoja bankinę sistemą ir nuolat palaiko neefektyvius bankinius darinius .Dar daugiau, jie visais įmanomais būdais buvo “šeriami” biudžeto (t.y. mokesčių mokėtojų) sąskaita.Siekiant pakeisti bankinikystės plėtros kryptį Lietuvoje pirmiausiai būtina šiuos bankus privatizuoti.Kol kas panašūs bandymai baigdavosi nesėkmingai. Jau 1998 – ųjų metų vasarą turėjo būti privatizuotas pirmasis iš valstybinių bankų – Lietuvos Žemės ūkio bankas.Ir buvo sunku prognozuoti , kokia bus šio privatizavimo baigtis, tačiau buvo nemažai skeptiškai klausiančių – o tu pirktum banką su daugybe skyrių ir be klientų?Kita nemaža bankinio sektoriaus problema – jų veiklos skaidrumas.Lietuvoje yra tik keli bankai Vilniaus , Ūkio, LŽŪB – kurie pakankamai rimtai bendrauja su visuomene ir pateikia solidesnę finansinę informaciją. Didžiausio šalies banko – Lietuvos Taupomojo banko vadovai mėgo vadinti save tautos banku – tačiau tauta apie banko realią veiklą, juolab problemas galėjo sužinoti prabėgomis.Dar tragiškesnė padėtis buvo susiklosčiusi “Snoro” banke, kuris taip pat bandė prisistatyti mažmeniniu banku, tačiau neteikė rinkai jokios informacijos. Kol kas šis bankas žiniasklaidai nebuvo pasakęs platesnių 1997 metų veiklos rezultatų , nesiteikė paskelbti savo veiklos pirmojo metų katvirčio rezultatų. Net prašymas paskelbti banko akcininkus šiame banke kėlė nuostabą. Lietuvos žemės ūkio bankas yra vienas iš seniausių bankų Lietuvoje. Lietuvos žemės ūkio bankas yra vienas iš seniausių bankų Lietuvoje. Tai universalus bankas, atliekantis visas finansines operacijas: terminuoti ir kaupiamieji indėliai, sąskaitos juridiniams ir fiziniams asmenims, kreditai, tarptautiniai atsiskaitymai, valiutos pirkimas – pardavimas, grynųjų pinigų inkasacija, garantijos ūkio subjektams, individualių seifų nuoma, mokėjimo kortelės litais “GLOBUS”, tarptautinės kortelės “EUROCARD/MasterCard”, “Maestro”, kelionės čekiai “American Express”, finansų maklerio paslaugos ir kt.
Lietuvos taupomasis bankas – seniausias šalies bankas. Jo užuomazgos siekia XIX amžiaus vidurį, kai dabartinėje Lietuvos teritorijoje Prūsijai priklausiusiame Klaipėdos mieste 1830 m. buvo įsteigta pirmoji taupomoji kasa. 2000 m. gegužės 11 d. Lietuvos taupomojo banko privatizavimo patarėju patvirtinta bendrovė “Daiwa SBCM Europe”. 2000 m. birželio 2 d. su šia bendrove pasirašyta sutartis, kuri apima visą LTB privatizavimo procesą, įskaitant investuotojų paiešką, derybas, pardavimą bei kitas su privatizavimu susijusias procedūras. Ruošiant banką privatizavimui, atlikta daug būtinų darbų turto restruktūrizavimo, personalo ir valdymo, mokesčių, paslaugų ir produktų, informacinių technologijų bei visuomenės informavimo srityse. Po centrinio aparato pertvarkymo bendras LTB departamentų skaičius sumažėjo nuo 20 iki 14, o centrinio aparato darbuotojų skaičius – 200 žmonių. Buvo atsisakyta nebūdingos bankui veiklos, o jo organizaciniai ir intelektualiniai ištekliai sukoncentruoti bankui reikšmingomis kryptimis. 2000 m. gruodžio 31 d. duomenimis Lietuvos taupomojo banko užimama rinkos dalis sudar…ė: • 26,14 proc. bankų turto rinkos, • 32,86 proc. indėlių rinkos, • 44,83 proc. gyventojų indėlių rinkos, • 15,87 proc. ūkio subjektų indėlių rinkos, • 16,78 proc. paskolų rinkos. Ūkio bankas. Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo išvakarėse – 1989 metų birželį – dvylikos didžiųjų Kauno įmonių atstovai įkūrė komercinį banką ir pavadino jį Ūkio banku. Šis pavadinimas atspindėjo naujosios kredito įstaigos paskirtį – finansuoti rinkos ekonomikos sąlygomis pradėjusį veikti šalies ūkį. Centrinio šalies banko Ūkio bankui išduota veiklos licencija yra pažymėta pirmuoju numeriu. Tai liudija jį esant seniausiu privačiu banku, stovėjusiu prie naujausių laikų Lietuvos komercinės bankininkystės ištakų ir garbingai atlaikiusiu visus šiai sričiai tekusius išbandymus. Orientacija į besikeičiančią rinką ir jos įtakojamus klientų poreikius yra vienas iš banko veiklos kertinių akmenų visais jo gyvavimo etapais. Tai apsprendžia ir informacinių technologijų modernizavimą, ir naujų produktų įvedimą, ir antrinių įmonių kūrimą šalyje ir užsienyje.
Vilniaus bankas – tai pirmaujantis universalus Lietuvos bankas, teikiantis daugelį bankinių produktų ir paslaugų tiek verslo, tiek individualiems klientams. Bankas buvo įsteigtas 1990 m., o 1992 m. Lietuvos bankas išdavė generalinę banko licenciją, suteikiančią teisę atlikti visas banko operacijas. Šiandien Vilniaus bankas yra didžiausias bankas Lietuvoje, pagal turtą užimantis apie 42 proc. bankų rinkos. Banko klientai yra daugiau nei 46 tūkst. įmonių bei 198 tūkst. gyventojų. Vilniaus bankas turi platų paslaugų ir produktų pardavimų tinklą, kurį sudaro 18 filialų, 35 klientų aptarnavimo skyriai, esantys pagrindiniuose Lietuvos miestuose, bei daugiau nei 169 Lietuvos pašto skyrių visoje šalyje.
Vilniaus banko grupę sudaro bankas bei penkios dukterinės kompanijos: UAB VB Lizingas, UAB VB Vilfima, UAB VB Rizikos kapitalo valdymas, UAB VB Gyvybės draudimas ir UAB VB Investicijų valdymas.
2000 m. rugsėjo 30 d. Vilniaus banko grupės turtas sudarė 5,3 mlrd. litų, klientų indėliai – 3,4 mlrd. litų, paskolų portfelis – 2,2 mlrd. litų. Finansiniai banko ir grupės duomenys nuo 1993 metų rengiami pagal TAS ir audituojami tarptautinės audito kompanijos Arthur Andersen. IšvadosBankų sistema Lietuvoje pradėjo formuotis jau 1916 metais. Nepaisant, tiek socializmo įstatymų, tiek finansinių sunkumų, kreditinės organizacijos sėkmingai kūrėsi ir plėtojo savo veiklą. Bet artėjant šių dienų link, viena po kitos jos pradėjo nykti ir bankrutuoti: dėl kvalifikuotų specialistų trūkumo, pinigų stygiaus, naujų įstatymų įvedimų.Peržengus 1990-uosius, organizacijų pobūdis pasikeitė.Centriniu šalies banku visgi tapo Lietuvos bankas ir iki 1999- ųjų metų išsilaikę 11 pagrindinių komercinių bankų: LŽŪB; LVKB; LTB; Ūkio, Vilniaus, “Litimpex”, ”Hermis”, Šiaulių, Medicinos, Industrijos bankai. Iš jų pelningiausiai veikė Vilniaus,Ūkio, LŽŪ ir Taupomasis bankai, o bankroto ribą peržengė ”Litimpex”, “Hermis buvo prijungtas prie Vilniaus banko.1997 metų pabaigoje Lietuvoje veikė 3 valstybiniai komerciniai ir 25 komerciniai bankai, kurie turėjo 964 bankų skyrius, filialus, atstovybes, agentūras.