žmogaus problema filosofijoje

1652 0

LIETUVOS TEISĖS UNIVERSITETAS

VALSTYBINIO VALDYMO FAKULTETAS

FILOSOFIJOS KATEDRA

Jurgita Mirauskaitė

Vakarinio sk. Teisės ir valdymo studijų programos 216 gr. studentė

ŽMOGAUS PROBLEMA FILOSOFIJOJE

Rašto darbas

Darbo vadovas- Asist. Irmantas Baltūsis

Vilnius 2003

ŽMOGAUS PROBLEMA FILOSOFIJOJE

Šį rašto darbą reikėtų pradėti paaiškinant: – „ Kas yra žmogus? „

Žmogus yra ne tik gamtos padaras, bet ir protinga būtybė. Tačiau „proto“ sąvoką reikėtų suprasti platesniu aspektu. Žmogui- ir ne tik jam- yra pasiekiamas visas kompleksas transcendentalinių aktų, jam būdinga įvairiapusiška veikla, valia, norai, savistaba, taip pat įvairūs rūpesčiai. Iš tikrųjų nėra tokios filosofijos, kuri nebūtų bandžiusi išsakyti saavo teiginius apie žmogų. Jau 1569m. buvo viena knyga pavadinta „Antropologija“ , graikų kalboje, tai reiškia, „mokslas apie žmogų“ . Tačiau tik XIX a. trečiajame dešimtmetyje filosofinė antropologija kaip programinė filosofinio mąstymo kryptis pradeda egzistuoti. O jos grindėjas Maxas Scheleris. Jis visą dėmesį sutelkė į naują žmogaus koncepciją, kuri jo manymu turėtų vesti į naują „žmogaus filosofiją“ . Į šią filosofiją buvo galima žiūrėti iš dviejų aspektų, kaip į romantiškąją gyvenimo filosofijos tradiciją, kritikavusią racionalizmą ir mechanizmą arba kaip į bandymus įveikti atskirų mokslų susiskaldymą sisteminant pastarųjų sukauptas žiinias į vieną nuoseklią žmogaus teoriją.

Filosofinė antropologija („mokslas apie žmogų“ filosofiniu požiūriu) skiriasi nuo biologinės ir psichologinės, nes ji siekia pažinti patį žmogų, arba žmogų apskritai, koks jis yra iš viso. ji domisi žmogumi ne tik kaip objektu, bet pirmiausia kaip su

ubjektu. Mąstančio žmogaus problema yra, kad jis turi poreikį viską aiškintis, rasti prasmę, pvz., egzistencijos prasmę. bet šis aiškinimasis nėra vien teorinis,nes žmogui apsisprendus dėl gyvenimo prasmės yra atskleidžiami arba paslepiami kažkokie uždaviniai, tikslai,. Mat iš tikrųjų yra svarbu kaip žmogus suvokia save- ar kaip Dievo kūrinį, ar kaip būtybę, kilusią iš beždžionės. Ir šiuos skirtingus klausimus keldamas žmogus savyje girdės visiškai skirtingus atsakymus. Jis yra toks, kad stengiasi viską paaiškinti. Taigi filosofinė antropologija į žmogų žvelgia visai kitaip negu gamtos mokslai. Iš tiesų ji nepasitenkina vien stebėdama, kaip elgiasi žmogus ar kokius dėsningumus galima įžvelgti jo elgsenoje; ji (filosofinė antropologija) klausia, kas yra pati žmogaus būtis, kokios gali būti realios galimybės funkcionuoti jo prigimčiai. Bet šioje vietoje ji susiduria su paaradoksaliu keblumu- kad ir žmogus nėra filosofinės antropologijos objektas, nes tik jis gali pasakyti ką nors apie kitą žmogų: apibrėžiamasis ir apibrėžiantysis- šiuo atveju yra tapatūs. Tai yra būdingas bruožas svarstant apie žmogų. Kai kurie filosofai bando šį bruožą sušvelninti tarytum į žmogų žvelgdami iš šalies. Pvz., prancūzų filosofas Blaise‘ as Pascalis mano, kad visas problemiškumas kyla iš to, jog žmogaus vieta yra tarpinė, tarp gyvulio ir angelo. Žmogus neturi per daug save nuvertinti arba pakelti. Jis turi žinoti šiuos abu bruožus. „
Žmogus nėra nei angelas, nei gyvulys, ir būtų nelaimė, jei kas panorėtų iš žmogaus padaryti angelą, nes tuomet dažniausiai išeina gyvulys“ (B. Pascalis, 1939) .

O antai Herderis savo antropologinius svarstymus pradėjo žmogaus situaciją pasaulyje gretindamas su gyvulio situacija. Jis nurodė daug žmogaus bruožų, kurie vėliau buvo išanalizuoti detaliau. Herderio pagrindas buvo, kad jis žmogų apibūdino kaip „pirmąjį paleistą į laisvę kūrinį Dievo sukurtoje Visatoje“ . Taip norėdamas pabrėžti, kad žmogus gimsta be tvirtų instinktu ir ilgai mokydamasis privalo išmokti naudotis savo protu puikiai, nes juk iš tikrųjų žmogus gimsta nemokėdamas nieko ir jo instinktas yra išmokti visko: vaikščioti, kalbėti,. Iš tiesų jis atrasdamas savo tiesą dažnai klysta, krenta ir dėl to gyvulys ant savo keturių kojų jaučiasi saugiau, o griežtas jutimų ir geismų suderinamumas rodo kelią, bet žmogus turi didelį pranašumą prieš gyvulį, nes jis vaikšto iškelta galva, plačiai dairosi.Jis turi protą!!!.., kurio neturi joks kitas žemės padaras, – „Dievo sūnus ir žemės karalius“ . Žmogus dauguma atžvilgių yra nevienalytis žemės organizmas, tačiau tokiomis gamtos galiomis daugiau niekas neapdovanotas. Nors gyvulys ir iškelia galvą ar ilgisi laisvės ištiesę kaklus, tačiau jo nesubrendusi mąstymui siela tarnauja prigimtiems aistroms. Žmogus pirmas į laisvę; ame veikia gėris ir blogis, melas ir tiesa, jis gali analizuoti ir privalo rinktis. Jei žm
mogui gamta davė dvi rankas, dvejas akis, tai jis gali ne tik kurti situacijas, bet ir būti jų dalyviu, šeimininku, o mąstymas, protas jam užgarantuoja šią teisę. Žmogus gali būti savo gyvenimo, laimės, likimo kalvis, jis gali nepalankias situacijas paversti jam parankiomis t. y. „laikui bėgant, jis gali pamilti grandines, uždėtas jam prieš jo paties prigimtį, ir net papuošti jas žiedais“ . Žmogui laisvė dažniausiai būna jėgų ir aistrų pusiausvyra siekiant ramybės bei paprastumo. Iš tikrųjų JIS gali tapti blogesniu už gyvulį, jeigu jis pasiduoda blogiems įpročiams ir jį užkariauja žemiškosios aistros.

Bet kad ir kaip bebūtų, kad ir kiek jis piktnaudžiautų savo padėtimi, žmogus išlieka karaliumi; jis turi teisę rinktis, ko neturi kiti žemės padarai. Žmogus gali siekti,tobulėti, kad ir klupdamas, keldamasis,.., išlieka žmogumi; gimęs,būdamas kūdikiu, jis nors dar ir neprotingas, bet galintis tapti protingesniu; nors ir nepasiekęs žmogiškumo, bet jo siekiantis. Žmogaus prigimtyje iš esmės niekas nesikeičia.

Maxas Scheleris savo knygoje „Žmogaus vieta kosmose“ dėsto moderniosios filosofinės antropologijos pagrindus. Jis į žmogų žvelgia kaip į „dvasinę būtybę“ , kurios būdingi bruožai yra atvirumas pasauliui ir dalykiškumas. Turėtų mums iškilti esminis klausimas, ar tuomet kai gyvulys įgauna proto, ar tada jie(žmogus ir gyvulys) skiriasi kuo nors daugiau nei protingumo laipsniu? Iš tikrųjų skiriasi, nes žmogaus es
smė- ypatinga jo padėtis, kas yra aukščiau už intelektą, galią rinktis. Tas vienintelis „darantis žmogų žmogumi“ dalykas yra žmogaus gyvybei priešpriešinamasis principas: tai- naujas ir esminis faktas, atgręžtas į aukščiausia visų daiktų pagrindą, kurio viena iš pagrindinių apraiškų yra „gyvybė“ .

Jau graikai teigė esant tokį principą ir vadino „protu“ . Bet reikėtų dabar jį suprasti platesne prasme, apimančia ne tik protą ar „idėjinį mąstymą“ , bet visuminę žiūrą: pradedant pirminiais fenomenais, baigiant apibrėžta klase volicionalių bei emocionalių aktų: gerumas, meilė, gailestis, pagarba. Tokią prasmę apibūdinantis žodis- dvasia. O baigtinių būties sferų viduje egzistuojančią dvasią reikėtų vadinti asmeniu. Dvasia, tai žinojimas arba specifinis žinojimas, kurį tik ji pati (dvasia) gali duoti. Tada pagrindinis dvasinės būties apibrėžimas būtų egzistencinė jos nepriklausomybė nuo organinio pasaulio, jos laisvė, atsietumas, nuo „gyvybės“ ir nuo visko, kas priklauso gyvybės sferai ir nuo- „intelekto“ .

„Dvasinė“ būtybė- tai nesusijusi su aplinka, ji yra laisva aplinkinio pasaulio atžvilgiu. Ji „turi pasaulį“ , ji pajėgi principingai pati suvokti objektų buvimą. todėl dvasia yra dalykiškumas, jos apsprendžiamumas pačių daiktų. Dvasią „turi“ tik tos gyvosios būtybės, kurios geba būti tobulai dalykiškos. (M. Scheleris, 1976) .

Vėlesnės teorijos nustatinėjo glaudesnį ryšį tarp ypatingos biologinės žmogaus struktūros ir Schelerio konstatuoto atvirumo pasauliui bei dalykiškumo. Antai zoologas Adolfas Portmannas nurodė dar vieną žmogaus skirtumą nuo gyvulio, kad natūrali kitų žinduolių embriono raida vyksta dar motinos kūne, o žmogaus- vadinamaisiais ankstyvosios kūdikystės metais- šalia gimdos.

O Arnoldas Gehlenas kelia klausimą, kaip žmogus būdamas toks silpnas, išlieka gyvas, nes jo manymu žmogus neturi daug instinktų, kuriuos turi gyvuliai, atviras pasauliui ir per ne lyg yra pažeidžiamas. Žmogus yra fizinės prigimties, rizika, kuri tiesiog prieštarauja visų gyvulių įrodytam organiškam dėsningumui. Jis skiriasi nuo gyvulio, nes „išmesta“ į pasaulį jis neturi šarvų, kuriuos turi gyvulys. Gyvulį saugo kūnas, nes jis pats yra hormoninga aplinkinio pasaulio dalis. Žmogus neturi nei vieno tinkamo organo, pritaikyto tiksliai aplinkai valdyti. Pvz., juslė atveria tik tą išorinio pasaulio dalį, kuri yra gyvybiškai svarbi. Jis yra priverstas aiškintis kiekvieną smulkmeną, vėliau prie jos veiksmingai derintis. Išaiškintas prasmės suvokimas , tikslus ir į objektą nukreiptas judesys jau yra l

. . .

NAUDOTA LITERATŪRA:

Furst M., Trinksas J. „ Filosofija“ 1995m., 257-263 psl.

Hartman N. „ Filosofijos įvadas“ 2001m. 142-158 psl.

Join the Conversation

×
×