žmogaus problema filosofijoje

LIETUVOS TEISĖS UNIVERSITETASVALSTYBINIO VALDYMO FAKULTETASFILOSOFIJOS KATEDRA

Jurgita MirauskaitėVakarinio sk. Teisės ir valdymo studijų programos 216 gr. studentė

ŽMOGAUS PROBLEMA FILOSOFIJOJE

Rašto darbas

Darbo vadovas- Asist. Irmantas Baltūsis

Vilnius 2003ŽMOGAUS PROBLEMA FILOSOFIJOJE

Šį rašto darbą reikėtų pradėti paaiškinant: – „ Kas yra žmogus? „ Žmogus yra ne tik gamtos padaras, bet ir protinga būtybė. Tačiau „proto“ sąvoką reikėtų suprasti platesniu aspektu. Žmogui- ir ne tik jam- yra pasiekiamas visas kompleksas transcendentalinių aktų, jam būdinga įvairiapusiška veikla, valia, norai, savistaba, taip pat įvairūs rūpesčiai. Iš tikrųjų nėra tokios filosofijos, kuri nebūtų bandžiusi išsakyti savo teiginius apie žmogų. Jau 1569m. buvo viena knyga pavadinta „Antropologija“ , graikų kalboje, tai reiškia, „mokslas apie žmogų“ . Tačiau tik XIX a. trečiajame dešimtmetyje filosofinė antropologija kaip programinė filosofinio mąstymo kryptis pradeda egzistuoti. O jos grindėjas Maxas Scheleris. Jis visą dėmesį sutelkė į naują žmogaus koncepciją, kuri jo manymu turėtų vesti į naują „žmogaus filosofiją“ . Į šią filosofiją buvo galima žiūrėti iš dviejų aspektų, kaip į romantiškąją gyvenimo filosofijos tradiciją, kritikavusią racionalizmą ir mechanizmą arba kaip į bandymus įveikti atskirų mokslų susiskaldymą sisteminant pastarųjų sukauptas žinias į vieną nuoseklią žmogaus teoriją. Filosofinė antropologija („mokslas apie žmogų“ filosofiniu požiūriu) skiriasi nuo biologinės ir psichologinės, nes ji siekia pažinti patį žmogų, arba žmogų apskritai, koks jis yra iš viso. ji domisi žmogumi ne tik kaip objektu, bet pirmiausia kaip subjektu. Mąstančio žmogaus problema yra, kad jis turi poreikį viską aiškintis, rasti prasmę, pvz., egzistencijos prasmę. bet šis aiškinimasis nėra vien teorinis,nes žmogui apsisprendus dėl gyvenimo prasmės yra atskleidžiami arba paslepiami kažkokie uždaviniai, tikslai,… Mat iš tikrųjų yra svarbu kaip žmogus suvokia save- ar kaip Dievo kūrinį, ar kaip būtybę, kilusią iš beždžionės. Ir šiuos skirtingus klausimus keldamas žmogus savyje girdės visiškai skirtingus atsakymus. Jis yra toks, kad stengiasi viską paaiškinti. Taigi filosofinė antropologija į žmogų žvelgia visai kitaip negu gamtos mokslai. Iš tiesų ji nepasitenkina vien stebėdama, kaip elgiasi žmogus ar kokius dėsningumus galima įžvelgti jo elgsenoje; ji (filosofinė antropologija) klausia, kas yra pati žmogaus būtis, kokios gali būti realios galimybės funkcionuoti jo prigimčiai. Bet šioje vietoje ji susiduria su paradoksaliu keblumu- kad ir žmogus nėra filosofinės antropologijos objektas, nes tik jis gali pasakyti ką nors apie kitą žmogų: apibrėžiamasis ir apibrėžiantysis- šiuo atveju yra tapatūs. Tai yra būdingas bruožas svarstant apie žmogų. Kai kurie filosofai bando šį bruožą sušvelninti tarytum į žmogų žvelgdami iš šalies. Pvz., prancūzų filosofas Blaise‘ as Pascalis mano, kad visas problemiškumas kyla iš to, jog žmogaus vieta yra tarpinė, tarp gyvulio ir angelo. Žmogus neturi per daug save nuvertinti arba pakelti. Jis turi žinoti šiuos abu bruožus. „ Žmogus nėra nei angelas, nei gyvulys, ir būtų nelaimė, jei kas panorėtų iš žmogaus padaryti angelą, nes tuomet dažniausiai išeina gyvulys“ (B. Pascalis, 1939) .

O antai Herderis savo antropologinius svarstymus pradėjo žmogaus situaciją pasaulyje gretindamas su gyvulio situacija. Jis nurodė daug žmogaus bruožų, kurie vėliau buvo išanalizuoti detaliau. Herderio pagrindas buvo, kad jis žmogų apibūdino kaip „pirmąjį paleistą į laisvę kūrinį Dievo sukurtoje Visatoje“ . Taip norėdamas pabrėžti, kad žmogus gimsta be tvirtų instinktu ir ilgai mokydamasis privalo išmokti naudotis savo protu puikiai, nes juk iš tikrųjų žmogus gimsta nemokėdamas nieko ir jo instinktas yra išmokti visko: vaikščioti, kalbėti,… Iš tiesų jis atrasdamas savo tiesą dažnai klysta, krenta ir dėl to gyvulys ant savo keturių kojų jaučiasi saugiau, o griežtas jutimų ir geismų suderinamumas rodo kelią, bet žmogus turi didelį pranašumą prieš gyvulį, nes jis vaikšto iškelta galva, plačiai dairosi…Jis turi protą!!!…., kurio neturi joks kitas žemės padaras, – „Dievo sūnus ir žemės karalius“ . Žmogus dauguma atžvilgių yra nevienalytis žemės organizmas, tačiau tokiomis gamtos galiomis daugiau niekas neapdovanotas. Nors gyvulys ir iškelia galvą ar ilgisi laisvės ištiesę kaklus, tačiau jo nesubrendusi mąstymui siela tarnauja prigimtiems aistroms. Žmogus pirmas į laisvę; ame veikia gėris ir blogis, melas ir tiesa, jis gali analizuoti ir privalo rinktis. Jei žmogui gamta davė dvi rankas, dvejas akis, tai jis gali ne tik kurti situacijas, bet ir būti jų dalyviu, šeimininku, o mąstymas, protas jam užgarantuoja šią teisę. Žmogus gali būti savo gyvenimo, laimės, likimo kalvis, jis gali nepalankias situacijas paversti jam parankiomis t. y. „laikui bėgant, jis gali pamilti grandines, uždėtas jam prieš jo paties prigimtį, ir net papuošti jas žiedais“ . Žmogui laisvė dažniausiai būna jėgų ir aistrų pusiausvyra siekiant ramybės bei paprastumo. Iš tikrųjų JIS gali tapti blogesniu už gyvulį, jeigu jis pasiduoda blogiems įpročiams ir jį užkariauja žemiškosios aistros.
Bet kad ir kaip bebūtų, kad ir kiek jis piktnaudžiautų savo padėtimi, žmogus išlieka karaliumi; jis turi teisę rinktis, ko neturi kiti žemės padarai. Žmogus gali siekti,tobulėti, kad ir klupdamas, keldamasis,…., išlieka žmogumi; gimęs,būdamas kūdikiu, jis nors dar ir neprotingas, bet galintis tapti protingesniu; nors ir nepasiekęs žmogiškumo, bet jo siekiantis. Žmogaus prigimtyje iš esmės niekas nesikeičia. Maxas Scheleris savo knygoje „Žmogaus vieta kosmose“ dėsto moderniosios filosofinės antropologijos pagrindus. Jis į žmogų žvelgia kaip į „dvasinę būtybę“ , kurios būdingi bruožai yra atvirumas pasauliui ir dalykiškumas. Turėtų mums iškilti esminis klausimas, ar tuomet kai gyvulys įgauna proto, ar tada jie(žmogus ir gyvulys) skiriasi kuo nors daugiau nei protingumo laipsniu? Iš tikrųjų skiriasi, nes žmogaus esmė- ypatinga jo padėtis, kas yra aukščiau už intelektą, galią rinktis. Tas vienintelis „darantis žmogų žmogumi“ dalykas yra žmogaus gyvybei priešpriešinamasis principas: tai- naujas ir esminis faktas, atgręžtas į aukščiausia visų daiktų pagrindą, kurio viena iš pagrindinių apraiškų yra „gyvybė“ . Jau graikai teigė esant tokį principą ir vadino „protu“ . Bet reikėtų dabar jį suprasti platesne prasme, apimančia ne tik protą ar „idėjinį mąstymą“ , bet visuminę žiūrą: pradedant pirminiais fenomenais, baigiant apibrėžta klase volicionalių bei emocionalių aktų: gerumas, meilė, gailestis, pagarba… Tokią prasmę apibūdinantis žodis- dvasia. O baigtinių būties sferų viduje egzistuojančią dvasią reikėtų vadinti asmeniu. Dvasia, tai žinojimas arba specifinis žinojimas, kurį tik ji pati (dvasia) gali duoti. Tada pagrindinis dvasinės būties apibrėžimas būtų egzistencinė jos nepriklausomybė nuo organinio pasaulio, jos laisvė, atsietumas, nuo „gyvybės“ ir nuo visko, kas priklauso gyvybės sferai ir nuo- „intelekto“ . „Dvasinė“ būtybė- tai nesusijusi su aplinka, ji yra laisva aplinkinio pasaulio atžvilgiu. Ji „turi pasaulį“ , ji pajėgi principingai pati suvokti objektų buvimą. todėl dvasia yra dalykiškumas, jos apsprendžiamumas pačių daiktų. Dvasią „turi“ tik tos gyvosios būtybės, kurios geba būti tobulai dalykiškos. (M. Scheleris, 1976) .
Vėlesnės teorijos nustatinėjo glaudesnį ryšį tarp ypatingos biologinės žmogaus struktūros ir Schelerio konstatuoto atvirumo pasauliui bei dalykiškumo. Antai zoologas Adolfas Portmannas nurodė dar vieną žmogaus skirtumą nuo gyvulio, kad natūrali kitų žinduolių embriono raida vyksta dar motinos kūne, o žmogaus- vadinamaisiais ankstyvosios kūdikystės metais- šalia gimdos. O Arnoldas Gehlenas kelia klausimą, kaip žmogus būdamas toks silpnas, išlieka gyvas, nes jo manymu žmogus neturi daug instinktų, kuriuos turi gyvuliai, atviras pasauliui ir per ne lyg yra pažeidžiamas. Žmogus yra fizinės prigimties, rizika, kuri tiesiog prieštarauja visų gyvulių įrodytam organiškam dėsningumui. Jis skiriasi nuo gyvulio, nes „išmesta“ į pasaulį jis neturi šarvų, kuriuos turi gyvulys. Gyvulį saugo kūnas, nes jis pats yra hormoninga aplinkinio pasaulio dalis. Žmogus neturi nei vieno tinkamo organo, pritaikyto tiksliai aplinkai valdyti. Pvz., juslė atveria tik tą išorinio pasaulio dalį, kuri yra gyvybiškai svarbi. Jis yra priverstas aiškintis kiekvieną smulkmeną, vėliau prie jos veiksmingai derintis. Išaiškintas prasmės suvokimas , tikslus ir į objektą nukreiptas judesys jau yra laimėjimas. Kultūrą Gehlenas laiko vienu iš pagrindinių žmogaus gyvenimą lengvinančių veiksnių, nes ji kuria atitinkamas institucijas. Galima pasakyti, kad gyvulių grupę ar simbiozę išlaiko krūvoje vedlys ir instinktyvūs postūmiai. Panašiai žmonių grupes bei institucijas formuoja apčiuopiami, beveik automatiški mąstymo, jausmų, vertinimų ir veiksmų įpročiai, kurie jas daro įprastinėms ir stabilizuoja. Jeigu institucijos subyra, tuoj pat ima reikštis netikrumas ir neapskaičiuojamumas, kai tai nutinka, tai žmogaus elgesį galima laikyti valdomu įgeidžių. Jurgenas Habermasas, kritikuodamas Gehleno teoriją, kritikos smaigalį nukreipia į institucijas. Jis pateikia glaustą galutinę Gehleno išvadą, kad ankstyvosios kultūros yra mėginusios paskatų perteklių, judėjimo įvairumą, perdėtą jautrumą, intelekto atvirumą valdyti stiprių institucijų padedamos.
Po to jis kritikavimo sritį praplečia ir taiko visai filosofinei antropologijai. Habermasas (kaip ir Sartre ’as) atmeta tokią žmogaus sampratą, pagal kurią egzistencija yra pirmesnė už esmę ir galiausiai pabrėžia istoriškumo ir visuomeniškumo pirmumą prigimties atžvilgiu. Antropologija, būdama filosofijos disciplina yra kompetentinga spręsti apie visus apribojimus, kylančius iš aplinkos ir dėl atvirumo pasauliui, lygias tokias pačias nuostatas privalo taikyti ir sau pačiai. geriausia būtų, jei antropologas formuotų savo žmogaus sampratą remdamasis, samprata tos visuomenės, kurioje ji susidarė neatsitiktinai. Taip bus išvengta pagundos istoriškai susiformavusias nuostatas pateikti kaip „prigimties“ įstatymus ar siūlyti kitiems kai „elgesio normą“ . Kitas problemų ratas būtų- žmogus ir jo vieta pasaulyje. tik žmogaus santykiai su aplinka įgalina pažinti sąmonę. Žmogaus sąmonei būdinga tai, kad ji išsilaisvina iš gyvuliškųjų poreikių nelaisvės. Tik žmogus savo veikla gali realizuoti tikslus, nes dirbdamas jis sukuria kultūrą. Kadangi žmogus kelia sau tikslus ir juos įgyvendina, jis tampa aktyvia būtybe visai kita prasme negu žvėrys. Veikdamas žvėris turi menką praeities ir ateities nuovoką, jis apsiriboja instinktais bei jam įgimtu reakcijos būdu. Jis nesuvokia savito situacijos pobūdžio, o žmogui pavyksta tai suvokti. Žvėris neklysta, jis daro tai, kas išsaugo šios žvėrių rūšies individualumą, gyvenimo būdą, kas jai būtina, tai ką sako daryti jos rūšies dėsniai. Visai kitokia žmogaus situacija. Į situaciją į kuria patenka priverstinai, trukdo būti laisvam. Laikas, kuriame skleidžiasi situacija, priverstinai įtraukia į savo įprastinę tėkmę.Žvėris patekęs į situaciją, reaguoja savaip, o žmogus taip reaguoti negali. Jo instinktai susieti tik su keliomis primityviomis funkcijomis, jis yra laisvas ir gali nuspręsti vienaip ar kitaip. Situacija jam nenurodo kaip jis turi veikti, o tik tai, kad jis privalo veikti. Taigi prieiname išvadą, kad situacija verčia žmogų veikti laisvai. Kaip jam tapti laisvam yra jo moralinis apsisprendimas. Aptarus situacija, tuomet reikėtų apibūdinti kas yra veikla, tai ne bedvasės sąmonės aktyvumas ir yra veikla. Veiklai būdingi trys momentai: 1. Su kiekvienu daiktu galima kažką daryti, tad veikla turi ypatingą turinį, kuriame glūdi dorovingumo reikšmė. 2. Antras momentas kyla iš situacijos analizės. Veikla yra toks veiksmas, kai aš būnu veikiamas ne tik tiesioginės situacijos, bet ir natūralių troškimų. 3. Trečias momentas iškyla tada, kai yra mėginama išsiaiškinti, kaip atrodo pasaulinis procesas su jame esančiu žmogumi. Žmogus yra laiko tėkmėje ir jis suvokia dabartį ir praeitį. Visa ką padaro žmogus gyvenime yra susiję su tam tikrais padariniais, kurių jis neįstengia numatyti. Yra keli momentai, lemiantys žmogaus padėtį pasaulyje: 1) išankstinio numatymo sugebėjimas; 2) apsisprendimo gebėjimas, kuris tapatus tikslingumui; 3) laisvė ir 4) vertybių suvokimo gebėjimas t.y. gebėjimas numatyti tai, kas vyksta ir kas neturėtų vykti nepriklausomai nuo to, kas iš tikrųjų vyksta.
Koks turėjo būti sukurtas pasaulis, kuriame žmogus galėtų jaustis kaip laisva ir veikli būtybė? Kai pasaulis yra kauzaliai determinuotas, tai žmogus jame gali jaustis pakankamai laisvai ir nevaržomai. O pasaulis yra kauzaliai determinuotas, kaip to reikalauja gamtos dėsniai, nes priešingu atveju laisvė taptų neįmanoma. taigi laisvė galima tik „pozityviajame intelekte“ , kuris yra veikiamas tolesnio priežastingumo. Žmoguje susiduria dvi skirtingos determinuotumo rūšys : pirmiausia gamtinis determinuotumas arba kas šiandieną yra vadinama „poreikiais“ bei kitais vertybių dėsningumais ir jų kategoriniais reikalavimais. taip yra, kad žmogus turi dorovinę sąmonę, kurios pradžioje neturėjo. Dar žmoguje veikia loginių ir psichologinių dėsningumų priešpriešos, nes egzistuoja nesunkiai aprėpiama loginių dėsnių sistema, galinti garantuoti išvadų teisingumą, mąstymo apskritai tikrumą. Taigi tik atskiras žmogus turi sąmonę ir tik jis yra tikrasis asmuo. Ir negalima žmogaus lyginti su gyvuliu, kuris tikrai niekada neprilygs JAM tiek protu, tiek intelektu, tiek mąstymu, tiek veikla, tiek…. Nebent galima lyginti tuo atveju, kaip norima išryškinti žmogaus pranašumą ir parodyti, kad tik žmogus yra vienintelis karalius.

NAUDOTA LITERATŪRA:

Furst M., Trinksas J. „ Filosofija“ 1995m., 257-263 psl.Hartman N. „ Filosofijos įvadas“ 2001m. 142-158 psl.