pagrindiniai filosofijos kilmės šaltiniai

LIETUVOS TEISĖS UNIVERSITETAS
VALSTYBINIO VALDYMO FAKULTETAS
FILOSOFIJOS KATEDRA

Jurgita Mirauskaitė
Vakarinio sk. Teisės ir valdymo studijų programos 216 gr. studentė

PAGRINDINIAI FILOSOFIJOS KILMĖS ŠALTINIAI

Rašto darbas

Darbo vadovas- Asist. Irmantas Baltūsis

Vilnius 2003

PAGRINDINIAI FILOSOFIJOS KILMĖS ŠALTINIAI

Filosofijos kilmė

Filosofijos kilmės sudėtingumas. Klausti filosofijos kilmės galima dvejopai: galima ieškoti jos laikinės pradžios ir galima žvelgti į jos nuolatinę tėkmę. Pirmuoju atveju norime suprasti, kada ir kur yra prasidėjusi filosofija kaip istorinė apraiška arba „ mąstymo kultūra“ .Antruoju atveju stengiamės atskleisti tą sritį, iš kurios kaip iš kokio šaltinio teka filosofija kaip žmogiškojo būvio apraiška. Prradžia yra istorinis įvykis, turintis daugiau ar mažiau tikslų kalendorinį metą, kuriuo prasideda ir juo baigiasi. O kilmė nusako trunkančią paskatą, kuri paskatintajame būna kaip jo pagrindas. Kilmė yra nuolatos dabartinė ir tuo pačiu nepraeinanti, todėl ji yra ne istorinė, o esminė apraiška. Kyla klausimas dėl filosofijos: ar ji yra sykį kilusi ir pasilikusi,ar ji kyla kiekvieną kartą vis iš naujo?

Filosofija- išminties meilė; kuklus vardas,nes patys išminčiai esą,pasak Platono, tik dievai; žmogus galįs išminties tik siekti ir dėl to būti tiik jos( filosofijos) draugas.

Jei kalbėtume apie istorinę filosofijos pradžią, nukeldami į VI šimtmetį pr. Kr. Graikijon, tai nusakytume tik vakarietiškos filosofijos pradžią, o ne filosofijos apskritai, nes kaip žmogiškojo būvio apraiška neturi laikinės pradžios, o tik esminę kilmę. Ji prasideda ne is

storijoje, o su istorija.

Žmogus filosofuoja net nežinodamas, kad filosofuoja. Susimąstymas ar apmąstymas stovi pačioje žmogaus būvio pradžioje kaip jo tapsmo gairė. Taip vis dažniau į mūsų pasąmonę skverbiasi filosofijos esminės kilmės klausimas. Čia ieškoma šaltinio, iš kurio filosofija nuolatos teka, pagrindo, kuris ją laiko bei istorijos eigoje neša, paskatos, kuri žadina mąstantįjį filosofiškai klausti.

Viena filosofija nuo kitos skiriasi ne tiek turiniu, kiek iš kokio pagrindinio patyrimo ji kyla ir kaip ji į ši patyrimą sureaguoja.

Filosofijos kilmė nėra vienalytė. Ji apima tris pradmenis arba tris pagrindinius pergyvenimus bei patyrimus, tai filosofijos kilimas iš nuostabos, filosofijos kilimas iš abejonės ir filosofijos kilimas iš kančios- esminė filosofijos kilmė. kurie akstina žmogų klausti ir taip kildina filosofiją. Negalime sakyti kategoriškai, kad negalėtų būti tokių šaltinių ir daaugiau. Kadangi dar yra toks filosofijos santykis su dviem dalykais, tai būtent su mitologija ir su klausimu, kurie ne kartą buvo taip pat laikomi filosofijos šaltiniais.

Truputį pabandysiu šį santykį apibūdinti. XIX a. pozityvizmas atstovavo pažiūrai, kad graikų filosofija kilus iš lūžio su mitologija. Filosofija yra loginio mąstymo pergalė rungtynėse su mitiniu vaizdavimusi. Filosofija nėra mitologijos nutraukimas, o savotiškas jos pratęsimas. ir šita prasme filosofija nėra lūžis su mitologija, nes mitų pradų yra kiekvienoje filosofijoje. Kyla klausimas: kas yra mitas? Mitas yr
ra suprantamas ne kaip tikrovinis įvykis, nes jei būtų suprantamas kaip tikrovinis įvykis,tai jis neatliktų savo uždavinio, kuriam buvo sukurtas. Filosofijos uždavinys yra įžvelgti bendrinę idėją ir nusakyti ją filosofine ištara. Mitas yra amžinas savo prasme, dėl to filosofija negali būti nei mitologijos paneigimas, nei jos pratęsimas. Ji tik apibendrina tai kas mite slypi. Kalbėti apie filosofijos kilmę iš mitologijos yra tautologija: pati mitologija yra viena iš filosofavimo lyčių.

O kas dėl klausimo, tai filosofija iš klausimo kylanti ir klausimu išsisemianti. Klausimu gyvena ir metafizika, kurios pradžioje stovi klausimas, kas esanti pradžia. Klausimas irgi yra filosofavimo lytis, bet ne filosofavimo kilmės šaltinis. Mes filosofuojame klausdami. Tačiau, kad klaustume, turime turėti daug prielaidų, kurių nesant mes iš viso neklaustume. Klausimą galima laikyti pradine filosofavimo ištara. Be to, jį kaip filosofavimo šaltinį paneigia neklausančiosios būklės tikrovė žmogaus būvyje.
Filosofijos kilimas iš nuostabos. Pirmasis iš pagrindinių patyrimų, kurie suardo neklausiančiąją būklę ir pažadina klausimą, yra nuostaba. Nuostaba turi galios sugriauti užsiėmimo ir buvimo tapatybę, atskleisdama buvimo matmens skirtingumą nuo užsiėmimo matmens. Nuostaba, pasak Hegelio, yra žmogiškosios dvasios atbudimas „ iš atbukimo bei apdujimo“; tai jos atpalaidavimas „ nuo tiesioginio grynai praktinio santykio su pasauliu“ ir atsitraukimas nuo savo pačios „pavienio būvio“, kad paregėtų tai, kas bendra, es
smiška ir pastovu. Nuostabos ištiktam žmogui pasaulis atsiskleidžia kaip dvimatis: lėkštumas kaip būsena yra nuostabos pakeičiama gelmės sąmonė. Kasdienybės akivaizdumas dingsta, ir būties aiškumo tariamybė išnyra kaip aiški apgaulė.

Nuostabos galia sukrėsti žmogaus būtybę bei pažadinti klausimą kaip tik ir paverčia ją „ filosofijos gimimu“ Pirmasis filosofijos istorijos prasitarimas apie nuostabos ryšį su filosofijos kilme yra Platono vienoje „ Teaiteto“ vietoje, kur jis Sokrato lūpomis nagrinėjo santykį tarp būsmo ir tapsmo, tačiau tiek dialektiškai, kad Teaitetas sujaudintas Sokrato minties vingių, sušunka: „ Dievaži, Sokratai! Aš nepaprastai stebiuosi, kaipgi čia dabar gali būti. “ Sokratas atsako: „ Tai kaip tik ir yra filosofo nuotaika- tasai stebėjimasis; nes nėra jokios kitos filosofijos pradmės, kaip tik šioji“ . Vėliau tai pakartojo daugybė mąstytojų: Aristotelis, Augustinas, Hegelis. Visi jie sutaria, kad nuostaba yra ne laikinė filosofijos pradžia, o esminė jos kilmė žadinančios ir gaivinančios tėkmės prasmę: filosofija tekanti iš nuostabos kaip upelis tekąs iš šaltinio. Nuostabos stoka yra visados filosofijos nuosmukio ženklas.

Nuostaba turi objektą. Pastaruoju metu yra Vakaruose įprasta manyti, esą mes stebimės tuo, kad yra šis tas, o ne niekis. Pirmasis šį dalyką yra kėlęs aikštėn Leibnizas, vėliau (1921) jį pakartojo M. Scheleris, regėdamas filosofijos esmę stebėjimesi. Tikrasis nuostabos objektas yra gerai suvokiamas Platono „ Teaitete“ . Logika teigia: niekas nekinta tapdamas. Iškyla di
ilema dėl ūgio tarp Sokrato ir Teaiteto. Taigi Sokrato išvada buvo, kad jis esąs mažesnis ir kartu ne mažesnis, tai yra dviprasmė. Mažesnis yra Sokratas kaip santykinė būtybė; ne mažesnis jis yra kaip pavienė būtybė. „ Kaip tai gali būti? “ Žodelis „ kaip“ ir yra nuostabos objektas.

Bet kokios neigiamybės atskleidimas būtybėje nuostabą sužlugdo, nes kiekviena neigiamybė mus nugąsdina ir atstumia. Mes stebimės tik teigiamybe. Pasaulio pergyvenimas nuostaboje yra materialinis objektas. Ir jis yra vadinamas „ kosmu“ , tai graikiškasis pasaulio pavadinimas. Tvarka ir papuošalas esą ne tik tai, ką pats žmogus sukuria, bet ir tai, kas žmogų apsupa iš viršaus, būtent pasaulis.

Visų filosofavimas kyla iš nuostabos, todėl visi ir sklaido pasaulį kaip kosmą darnos, tvarkos ir net estetinės grožybės prasme. dar net ir dabar nuostabą pabrėžiantieji mąstytojai laiko imlų stebėjimą vienintele tikrojo filosofavimo lytimi, o polinkį daiktus keisti- filosofijos žlugimu. Kosmas nuostaboje praryja individą, žmogus yra apmąstomas kaip vienas objektas šalia daugybės kitų: žmogus buvoja kosme, o ne kosmui priešpriešais.
Nuostaba negali būti vienintelis filosofijos kilmės šaltinis kaip tikėjo Platonas. čia yra daugiau šaltinių, kurie visai nesusiję su nuostaba, bet be abejo, nuostaba yra nepaneigiama filosofijos pradmė.

Filosofijos kilimas iš abejonės. Gnoseologinė tiesos mastų netekimo išraiška yra abejonė. Filosofai, mąstantieji nuostabos įtakoje, paprastai yra linkę nuvertinti abejonę, nelaikydami jos lygiareikšme su nuostaba filosofijai kilti. Užuot abejonė pati buvusi melaginga, ji atskleidžia neklausančiosios būklės melą. Abejonė sustabdo sprendimą. Abejojąs žmogus tarsi pakimba ore, netekdamas savam pažinimui paramos. Pergalėti gnoseologinį netikrumą yra svarbiausias uždavinys, kurį žmogus vykdo, apniktas abejonės. todėl abejonė yra toks pat tikras filosofijos kilmės šaltinis, kaip ir nuostaba. Net būtų galima tvirtinti, kad abejonė siekianti giliau negu nuostaba, nes abejonė suardo ir nuostabą.
Kas yra abejonė? Pirmiausia tai gnoseologinė kategorija, priklausanti pažinimo sričiai, bet tai tik bendroji giminė. Tuo ji ir skiriasi nuo nuostabos. Abejonė yra „ dviejų“ santykis. Neapsisprendimas tarp dviejų gnoseologinių galimybių sudaro rūšinį abejonės skirtumą. Abejonė yra pažinimo atvirumas tiek tiesai, tiek klaidai. Ji visados yra klaidos grėsmės rodiklis ir įspėja mus bei prilaiko. Virtus šiam įspėjimui asmenine sąmone, kalbame apie egzistencinę abejonę, kuri nusako nebe bendrinę žmogiškąją galimybę klysti, bet jau asmeninį klaidos patyrimą ir tuo pačiu asmenine būsena tapusį gnoseologinį atsargumą. Iš abejonės kilusi filosofija ne tik neigia tai, kas buvo, bet ir kuria naują mąstymo pavidalą. Naujųjų laikų filosofija tik abejone laikosi, todėl tik abejonės šviesoje gali būti suprastas ir jos išsivystymas. Abejojąs žmogus mąsto kitaip nei stebįsis žmogus. Abejojąs filosofas nemąsto silogistiškai, nes šitaip mąstyti jis negali, kadangi neiginys pastoja jam kelią, tapdamas sudedamuoju abejojančiojo mąstymo pradu. Reikia tad visų pirma neiginį pašalinti, paneigiant jį patį. tai ginčas su savimi pačiu. Abejojantysis tarsi suskyla į du pokalbininkus. Mąstyseną, kurioje neiginys yra mąstymo stumtis, vadiname dialektika.

Perėjimas tad nuo nuostabos į abejonę yra tuo pačiu perėjimas nuo silogistinės mąstysenos ė dialektinę. Tai taip pat būdinga naujosios filosofijos žymė.
Filosofijos kilimas iš kančios. Kančia negu nuostaba ar abejonė yra menkiau pažįstama ir sunkiau pripažįstama kaip filosofavimo pradmė. „ Kam gali būti reikšminga, kad aš kenčiu? „ tai klausimas, kuriuo mėginama nuvertinti kančią. Senovėje kančia pažadino ne filosofiją, bet tragediją, o viduriniais amžiais- teologiją. Juk kas gi yra abejonė, jei ne viena kančios lytis? Ji protinė, todėl sunkiai atskiriama nuo metodinės mąstymo eigos. Palietusi mūsų būvį ir virtusi egzistencine, abejonė tuo pačiu virsta ir tikra kančia: atskleidžia būtybės klastą bei apgaulę ir sukelia nepasitikėjimą pasauliu. Nepasitikėjimas gi kankina. Abejonė ir kančia turi tą patį šaltinį, tai daiktų netiesą. Kančia kaip filosofavimo šaltinis yra žinoma visą žmonijos mąstymo metą.

Kančia yra budistinio mąstymo vidurkis. Keturi klausimai, pasak budistinės tradicijos, valdą Budos mokslą: kančia, kančios kilmė, kančios pašalinimas ir kelias kančiai pašalinti. Kančia yra žmogaus gyvenimo neišvengiamybė. Kančia yra atskirybė, ir atskirybė yra kančia. Pašalinti kančią esą galima tik nugalėjus atskirybę, vadinas, iškeitus Aš į Ne- Aš arba į kitą, pašalinant ankštas savimonės ribas ir tampant visybe. Budizmas yra pats ryškiausias ir, atrodo, pats seniausias istoriškai paliudytas pavidalas filosofijos, kilusios iš kančios išsivysčiusios į sistemą. Esmė, kilmė, kelias ir tikslas yra pagrindinės kategorijos budistinėje filosofijoje.

Antrasis senovinis filosofijos, atremtos į kančią, pavidalas yra kilęs izraelinės kultūros erdvėje, tačiau likęs grynai literatinis, nepereidamas į gyvenimą ir nesukurdamas jokios sistemos ar būsenos. Tai Senojo Testamento rinkiniui priklausanti knyga „ Jobo knyga“ .

Pradėti naują filosofijos pavidalą buvo lemta rusų mąstytojams, kurie filosofavo jau nebe iš nuostabos ir nebe iš abejonės, o iš kančios kaip žmogiškosios būsenos. Rusiškoji filosofija nesistebėjo pasauliu. Abejonė nėra buvusi rusiškojo mąstymo šaltinis, o N. Ogariovas teisingai nusakė šaltinį ryšium su vokiškuoju idealizmu. Apmąsto kančią ne kaip teorinę problemą, bet patį mąstymą kildina iš kančios. Gyvenimas esąs filosofijai ir jos šaltinis, ir jos objektas; ji iš gyvenimo kylanti ir, į jį atsigrįžusi, jį apmąstanti. Kančia ir gyvenimas yra neperskiriami. Rusų filosofija kaip naujas filosofavimo pavidalas pasiliko tik užuomazga. Taip rusiškasis mąstytojas pasiliko ir toliau filosofijos nešėjas- jau marksizmas.

Marksistinio filosofavimo turinys yra apsprendžiamas jo kilmės šaltinio. Nuostabos ir abejonės filosofavimo pavidalus pasaulio atžvilgiu marksizmas ir laiko nepriimtinomis, kadangi jos klastojančios tikrąjį žmogaus nusistatymą, išreikšdamos jį tik iš dalies ir tik laikinai. Marksas reikalauja materialinio abejonės nugalėjimo: filosofija turinti atidengti tikrovinį abejonės pagrindą ir jį pašalinti. Jis eina į pasaulį ir šalina iš jo apgaulę, tuo pačiu šalindamas ir abejonę. Bėdos būklė yra tikroji marksistinės filosofijos pradmė. Kančia yra šios filosofijos šaltinis, iš kurio ji teka ir kurio pobūdį ji nešasi visą savo skleidimosi kelią. Kančios filosofijos pirmenybė mūsų dienomis yra tik istorinė, ne esminė. Apskritai esminės pirmenybės neturi joks filosofijos pavidalas.

Filosofijos kilmės pradmenų skaldymasis, jungimasis, vieno kurio sando pabrėžimas ir sukuria nuostabiai mišrų filosofijos istorijos vaizdą. Kiekvienu atveju filosofijos kilmės pradmuo ar pradmenys, šaltinis ar šaltiniai apsprendžia ir atitinkamos filosofijos pobūdį. Sklaidydami filosofijos kilmę pamatome, kad istorinė filosofijos įvairybė yra išraiška jos kilmės įvairumo. Filosofija yra ne vieninga todėl, kad ji neturi vieno savos kilmės šaltinio arba vieno pradmens, kuris ją pažadintų ir paskui visą jos vyksmą gaivintų. Filosofija juk kyla arba iš nuostabos, arba iš abejonės, arba iš kančios; tai reiškia, kad visuose šiuose pradiniuose arba pagrindiniuose jautuliuose būtybė atsiskleidžia pačia savimi ir todėl mus arba nustebina, arba suabejotina, arba kankina. Ir tik šiuo savęs pačios atskleidimu ji mus sukrečia, pažadina mus klausti ir tuo būdu pradėti filosofiją.

Leave a Comment