Zmogaus egzistencijos samprata

ŽMOGAUS EGZISTENCIJOS SAMPRATA

TURINYS

1. ĮVADAS

2. S.Kiekrkegaardo samprata;

3. M.Buberio samprata;

4. M.Heidegerio samprata;

5. P.Sartre samprata;

6. Tiesos ir egzistencializmo samplaika;

7. Išvados

1.ĮVADAS

Žinoma, visad yra tokių, kuriems malonumą teikia svaigulys, o tam tikrų įsitikinimų laikymąsis atrodo ęsąs vergija, atsiliepianti mąstymo, ir poelgių valios laisvei. Nors tokių filosofų sektos ir išnyko, dar pakanka pamokslaujančių protų, išsaugojusių tuos pačius polinkius, nors jau nebe tokius gyvybingus, kaip senovės filosofų. Tačiau melas nusipelno palankumo ne todėl, kad surasti tiesą sunku ir reikalauja iš žmonių daug pastangų, ir ne dėl to, kad , kai tiesa surasta, ji sukausto žmonių mintis, bet ne dėl natūralios, bet dėl natūralios, nors matyt ir ydingos, meilės pačiam melui. Iš nerealiai daugelio egzistencializmo interpretacijų, dažnai labai sunku atrinkti tą tikrąją, teisingąją. Tai naujai paplitusi situacija filosofijoje , vėliau virtusi tam tikra srove, kuri atnešė visai naujas sampratas. Mes labai daug galime rasti atitikmenų Vakarų Europos literatūros veikaluose, kuriuose labai daug kalbama apie būties klausimus, tačiau pirmiausiai mes paliesime

1. Soreno Kierkegaardo būties sampratas.

Kierkegaardą domino ne apskritai būtis, tačiau individuali žmogaus egzistencija. Jis buvo įsitikinęs,kad reikia perprasti savo sielą,savo likimą , Dievo tikrumą. Jis puolė Hėgelio filosofiją,ir kitas abstrakčias spekuliacijas už tai,kad jos nuasmenina individus, iškelia mąstymą, o ne patį mąstantįjį. Jo manymu, individai gyvenime susiduria su pasirinkimais, kuriuos tik jie vieni gali pasirinkti ir už kuriuos gali prisiimti visišką atsakomybę. Kirkegaardas aprašė tris gyvenimo kelio pakopas. Pirmojoje, estetinėje, pakopoje egzistuoja ir dominuoja emocijos ir jusliniai malonumai. Antroji, etikos, pakopa atsiranda supratus universalų žmogiškumą ir savo vietą bei funkcijas gyvenime. Trečioji pakopa, kurią Kiekegaardas laiko pačia aukščiausiaja, yra religinė: kai esame vieni prieš Dievą. Dievą ir pasaulį skiria neįveikiama praraja, kurią tikėjimo padedami turime kaip nors įveikti. Tam reikia aistros, o jos šiuolaikiniam gyvenimui baisiai stinga. Toji aistra ateina ne per refleksiją, o suvokus esant Dievo kūrinį.

Ugdymas, Kierkegaardo manymu, turįs būti subjektyvus ir religinis, besidomintis individualybės ir individo santykių su Dievu plėtojimu. Filosofas nesutiko su profesiniu ir techniniu mokymu, nes manė,kad tai pirmiausiai orientuota į pasaulinę subjektyvumo plotmę.

2. Martyno Buberio samprata.

Buberio pagrindinis veikalas- tai knyga “Aš ir tu”, atskleidusi giliausius egzistencializmo pradus. Autorius aprašė, kaip žmogus gali save susieti ir susitapatinti su išoriniu pasauliu. Egzistuoja objektyvus santykis, apbūdinamas kaip “aš- tai”. Esant tokiam santykiui, į tai,kas yra anapus, žiūrima grynai objektyviai, kaip į daiktą, kuriuo galima pasinaudoti arba manipuliuoti siekiant savo tikslų. Į žmogų reikia žiūrėti santykio “aš-tu” aspektu, tai yra būtina pripažinti,kad kiekvienas žmogus turi asmeninių prasmių plotmę. Jei ši asmeninė, arba subjektyvi, kiekvieno individo tikrovė ir yra individuali. Jei ji nepaisoma, žmogus kenčia absurdą. Buberio supratimu, visur su žmonėmis elgiamasi kaip su subjektais.Stokojama empatiškumo jausmo. Toks santykis verčia žmones susimąstyti,kas mes, kam mes, ir kodėl mes čia. Kiekvienas į santykį įsipainiojęs žmogus jau virsta subjektu. Viena iš vėlyvųjų graikų filosofijos mokyklų tyrė šį klausimą ir atsidūrė aklavietėje, nežinodama, už ką žmonės mėgsta melą, nors jis neteikia jiems malonumo kaip poetams ar pelno kaip pirkliams, o tiesiog patinka dėl paties melo. Tačiau daugiau nieko ir negalima pasakyti:toji pati tiesa yra apnuoginta ir atvira dienos šviesa, kurioje pasaulio kaukės, vaidinimai ir iškilmės atrodo perpus mažiau prašmatnūs nei žvakių šviesoje.Galimas daiktas, tiesa savo verte gali prilygti perlui, kuris geriausiai atrodo dieną, bet ji neprilygs deimantui ar rubinui, kurie puikiai atrodo bet kokioje šviesoje. Iš tiesų, melo priemaiša visad sustiprina malonumą. Retai ir suabejojame, kad jei iš žmonių protų būtų pašalintos bevaisės nuomonės, meilikaujamos viltys, klaidingi vertinimai, vaizduotės utopinis žaismas ir panašūs dalykai, tai kaip tik dėlto daugelio žmonių protai susiaurėtų ir nuskurstų, juos apniktų melancholija ir negalavimai bei nepasitenkinimas pačiais savimi? Pasak Adlerio, vienas iš tėvų, būdamas labai griežtas poeziją pavadino demonų vynu, nes ji pasoina vaizduotę ir vis tik tėra melo šėšėlis. Tačiau žalingas ne tas melas, kuris praeina per protą, bet tas, kuris įstringa ir įsitvirtina jame.

Kad ir kokius dalykus parodytų iškreiptos žmonių nuomonės ir jausmai, visgi tiesa, kuri yra savisprendė, moko, kad tiesos ieškojimas, kuris yra meilė jai arba savotiškas prašymas jos rankos (be abejo stipriai personifikuojant ), tiesos pažinimas, kuris yra jos buvimas, ir tikėjimas tiesa, kuris yra mėgavimasis ja, yra aukščiausias žmogaus prigimties gėris. Pirmasis dievo kūrinys per jo darbų dienas yra perregima šviesa, paskutinis- proto šviesa; ir jo šeštadienio triūsas nuo tol visada yra jo dvasios šviesa. Pirmiausiai jis įkvepia šviesą materijos, arba chaoso, veidui, ir nuo tol jis įkvepia ir įžiebia šviesą savo išrinktųjų veiduose. Puikiai pasakė poetas, išgražinęs sektą, kitais atžvilgiais neprilygstančią kitoms:Malonu stovėti ant kranto ir matyti jūros blaškomus laivus; malonu stovėti prie pilies lango ir stebėti aplink vykstantį mūšį bei visus jo nutikimus; tačiau joks malonumas negali prilygti malonumui stovėti ant tvirto tiesos pagrindo ir stebėti klaidas ir klaidžiojimus, ir miglą, ir audras slėnyje pčioje apačioje”.Žinoma, pasiekti, kad žmogaus protas veiktų skatinamas gailestingumo, ilsėtųsi pasikliaudamas apvaizda ir remtųsi tiesa- vadinasi, tas pats, kas sukurti žėmėje rojų.Jeigu nuo teologinės ir filosofinės tiesos pereisime prie pasaulietinės, tai net tie, kurie patys taip nesielgia pripažins, kad sąžiningas ir tiesus reikalų tvarkymas daro garbę žmogaus prigimčiai, o melo priemaiša yra tas pats, kas priemaišos auksinėje ar sidabrinėje monetoje- jos, galimas daiktas, pagerina metalo apdirbimą, tačiau pakenkia jo grynumui. Juk šie vingiuoti, kreivi keliai yra gyvatės, kuri begėdiškai šliaužia pirmyn pilvu, o ne kojomis keliauja. Nėra kitos ydos, kuri užtrauktų žmogui tokią gėdą kaip melas ir klasta. Todėl K. Montenis, ieškodamas priežasties, kodėl melas yra toks negarbingas ir toks gėdingas kaltinimas, labai puikiai pasakė:
“ Jei geriau pasversime, tai pasakyti, kad žmogus meluoja- vadinasi, pasakyti, kad jis drąsus prieš Dievą ir bailys prieš žmones”.

3.Martino Heideggerio samprata.

Kaip krikščionybė traktuoja būtį. Svarsto dorovės, laisvės atsiradimą. Dievas absoliutus. Mūsų pasaulis remiasi nieku. Dievas įvedė apribojimą. Jei egzististenciniais apribojimais žmogus laisvas. Žm. buvo virš dorovės, gėrio ir blogio. Gėda yra pagrindinė dorovės kategorija, gėrio ir blogio vaizdiniai. Anksčiau Edeno sode nebuvo atsitiktinumo, dorovės, pažinimo, religijos. Viešpatavo absoliuti laisvė. Gyveno būtyje. Būtis po nusidėjimo tampa buvimu. Religijos esmė – tikėjimas. Po nusidėjimo Dievas tapo transcendentiniu. Pasirodo dorovė, gėda. Adomas buvo doras žm. Prieš nusidėjimą buvo virš dorovės, o po dorovės lygyje. Laisvė neabsoliučioji, turi daug apribojimų: priešingumas, atsitiktinumas. Po nusidėjimo užsiima pažinimu, prieš – pažino pasaulį betarpiškai. Po nusidėjimo reikia pažinimo priemonių: dorovės, religijos. Tai santykinė laisvė. Adomo ir Ievos nuodėmė – paveldėta, gentinė. Kristus išpirko nuodėmes. Po Kristaus prisikėlimo neturim gentinės nuodėmės. Ar būti nuodėmingam priklauso nuo žm. jei reiškinys neturi esmės, būties – epifenomenas. Mūsų pasaulis epifenomenų.Filosofijos idealas – vieningas pasaulis. Jei pasaulių daug, iš kur žinome, kad kiti egzist. Ontologinis dualizmas formuojasi į gnoseologinį dualizmą – pasaulis yra vienas. Materija nulemia sąmonę. Deontologinis dualizmas – reikiamybė, kas turi būti. Pasirodė Badeno filosofijos mokykloje. Mūsų jutiminis suvokiamas pasaulis yra kas, esamybė, o jutiminio pasaulio esmė reikiamybė. Deontologinis dualizmas – esamybės ir reikiamybės dualizmas. Degeneruoja tas, kas turi savyje reikiamybę. Būties srityje sutampa kas turi būti ir kas yra. O mūsų pasaulyje daiktas gali būti kitoks, nei turi būti. Nėra reikiamybės ir esamybės sutapimo. Gnoseologinis dualizmas – tai ontologinis monizmas. Reikiamybė suriša mūsų pasaulį su būtimi.

Tačiau ir čia gali paaiškėti, kad filosofinės sąvokos egzistuoja kompleksiškiems ryšiams, kuriuos paaiškinti tokios defrinicijos tiktai kliudo, nes didžiausias jų tikslumas pasiekiamas redukuojant tam tikrą dalinį aspektą. Nors vieno atskiro fenomeno realizavimas izoliaciniu principu, kuris reikalingas tik aiškumui palaikyti, bet jis leistinas tik tada, kai būna aiškus ir nuoseklus ir kai nurodomas pasirinktojo aspekto santykis su visuma. Filosofinė diskusija, kas yra tiesa, tebėra nebaigta, tad toliau nagrinėjami tekstai ir keliama problematika turi būti pateikiama kompleksiškai ir įvairiapusiškai. Kad klausimas, kas yra tiesa, nėr grynai teorinis, paaiškina Oto Bolnovas:“Aš tik tuomet klausiu, ar teiginys teisingas, , kai įtariu, jog patekau į apgaulės pinkles, ir noriu iš jų išsivaduoti. Taigi klausimas, kas yra tiesa, liečia išsilavinimą, pagaliau žmogaus išsivadavimą iš apgaulės pinklių. Klausimas, kas yra tiesa, yra emancipacijos aktas, švietimas. Šiuo požiūriu, kas yra tiesa neatskiriamai susijęs su žmogaus uždaviniu tapti savimi”.Ar toks išsivadavimas galimas ir pageidautinas. Frydrychas Nyčei atrodo ginčytinas dalykas, o pačią tiesą jis pabrėžia kaip naudingą iliuziją: Filosofija klysta, kai , užuot logikoje, ir proto kategorijose ieškojusi priemonių, galinčių pakeisti pasaulį taip, kad šis siektų naudingų tikslų, tikisi, kad jos gali pateikti tiesos arba realumo kriterijus. Iš tikrųjų tiesos kriterijus įkūnijo tokios principinės falsifikacijos sistemos biologinę naudą, ir kadangi tokiai rūšiai svarbiau išlikti, tai iš tiesų čia galima būtų kalbėti apie tiesą. Naivumas pasireiškia tik tuo, kad antropocentrinė idiosinkrazija buvo imta laikyti daiktų matu, įgalinančiu atskirti tai, kas realu, nuo to,kas nerealu, trumpai tariant suabsoliutinti sąlyginumą. Užuot pasinaudoję formomis kaip galimybe, užuot padarę pasaulį parankų ir apskaičiuojamą, filosofai su savo beprotiškumu nuėjo tiek toli, kad ėmė teigti, kad šių kategorijų pavidalu duota sąvoka ano pasaulio, kuriam kitas pasaulis, tas, kuriame gyvename, yra neadekvatus. Per kvailumą priemonės buvo palaikytos vertės matu, netgi sumanymo pasmerkimu”
Tačiau vaje, dabar arenoje pasirodė moralės kategorijoje: jokia būtybė nenori būti klaidinama, jokia būtybė neturi teisės klaidinti- iš to išeina, kad egzistuoja vien tik valia tiesai.Kad turi būti daug tikėjimo; kad būtų leista spręsti, kad negali būti abejojama, jokiomis pagrindinėmis vertybėmis- tai yra viso gyvojo pasaulio ir jo egzistavimo sąlyga. Taigi reikia, kad kas nors būtų palaikyta tikra, o ne kas nors būtų tikra. Tikras ir tariamas pasaulis- šį supriešinimą aš pavartojau kalbėdamas apie verčių santykius. Mes absoliučiai suprojektavome savo išlikimo sąlygas kaip būties predikatus. Kadangi mūsų tikėjimas turi būti stabilus, nes visų pirma mums reikia gyventi, padarėme taip, kad tikras pasaulis yra ne besikeičiantis, o esantis.

4. Jean Polio Sartre samprata;

Žmogaus laisvė labai bauginanti, nes jei esame visiškai laisvi, esame taip pat visiškai atsakingi už savo pasirinkimą bei veiksmus. Kitais žodžiais tariant, negalime ką nors padarę sakyti,kad tokia Dievo valia ar tai nulėmė mokslo dėsniai, ar kad visuomenė privertusi visa tai padaryti. Esame laisvi, todėl esame visiškai atsakingi. Rimtai apmąsčius šį egzistencialistinį teiginį, galime suprasti,kad žmogaus egzistencija- tai lazda su dviemis galais. Šiandieninei daugumos egzistencijai būdingas karas, ligos, badas, skurdas, o ne nedaugeliui į akis krintąs vartojimas. Visos negandos priklauso nuo pačių mūsų. Sartre egzistencializmo sampratai būdingas žmogaus pajėgumas įveikti visas problemas. Galėtume žinoma, ir paprieštarauti,kad taip nėra, tačiau tas prieštaravimas liktų neišgirstas,nes per amžius keitėsi gamtos dėsniai, taip keisis ir šie. Mes sakome,kad negalį valdyti gamtos, nes jos nesuprantame, bet tai yra tas pats,kas teigti,kad nevaldome gamtos dėlto,kad nesuteikėme jai pakankamai aiškios prasmės.

Kritikai nurodo,jog egzistencializmui, ypač Sartre’o stinga adekvataus socialinio pagrindo,kad galėtų nagrinėti tokias situacijas ir institucijas,kaip mokykla ir pan. Sartre’as buvo individualistas savo egzistencialistinuose ieškojimuose. Iš esmės jo požiūris labai panašus į nedirektyvinę Carlo Rogerso bei Abrahamo Maslow teorijų variacijas.

4. Tiesos ir egzistencijos samplaika.

Oto Neurath’as,Vienos ratelio narys, vadinamajai atitikimo teorijai priešpriešino koherencijos teoriją. Jis formuluoja ją kaip Rudolfo Carnapo tezės vadinamųjų protokolinių teiginių akivaizdumą kritiką.Nėra jokių priemonių, kurios šgalintų galutinai apsvarstyti grynus protokolinius teiginius padaryti pradiniu tašku moksliniams tyrimams. Tabula rasa visgi neegzistuoja. Mes esame kaip laivininkai, kurie turi perstatyti savo laivą jūroje, negalėdami išardyti jų doke. Susidūrę su beatodairišku nauju teiginiu, lyginame jį jau su turima sistema ir tikriname ar naujasis teiginys prieštarauja tai sistemai, ar ne. Jei naujas teiginys visgi sistemai priešinasi, galime jį atmesti kaip nenaudotiną. Arba galime jį priimti ir dėl jo taip pakeisti sistemą, kad ji , pasiplidžiusi nauju teiginiu, liktų neprištaringą. Tuomet tai reikštų, kad teiginys yra teisingas.Ir koherencijos teorija negali pretenduoti į visuotinumą, nes vidinė dermė gali reikšti ir klaidingumą. Tačiau kaip tik dėl šios priežasties ribota priemonė yra tinkam ieškoti išeities. Todėl atitikimo teoriją ji verčiau papildo, nei jai prieštarauja.Kiekvienas susitarimas, pasiektas argumentavimu, esant idealiai kalbinei situacijai, gali būti traktuojamas kaip kriterijus pagrįsti ankščiau tematizuotoms pretenzijoms į galiojimą. Idealią kalbinę situaciją apibrėžia taip:Idealia aš vadinu tokią kalbinę situaciją, kur komunikacijai netrukdo ne tik jokie kontingentuoti išoriniai poveikiai, bet ior jokia prievarta, kuri gali būti sąlygojama pačios komunikacinės struktūros.Šitai jis dar vadina neprievartiniu diskursu, kur diskusijos partneriai gali kalbėtis vienas su kitu kaip visškai lygiaverčiai, turintys tokias pat galimybes dalyvauti pokalbiuose. Čia neturi veikti jokia išorinė jėga, teturi tik atsiskleisti neprievartinė geresnio argumentavimo prievarta. Taigi konsensuso teoriją reglamentuoja etika, todėl reflektyvus etinis požiūris taip pat yra priimtinas.

Veiksmų sąryšiai pateikiami tvirtinančiai informuoja apie faktus. Tai lengvina visas galimybes. Pagal tai diskurso tikslas yra diskurso būdu išgautas susitarimas, liaudyje iki dabar vadinamas konsensusas.

Išvados

Pripažįstame, kad kitiems mokslams suvokti reikalingas studijavimo procesas, o filosofijoje tikimasi jaustis kaip namie be jokių studijų, o vien valdomi sampratų kodekso. Kartais nepakanka vien to, kad esi žmogus, turi patirtį ir likimą. Tačiau ta nuomonė teisinga tik iš dalies, nes filosofija nėra pakibęs mokslas, prieinamas tik išrinktiesiems. Jis yra susijęs su pačia žmogiškosios būties esme, su giliausiais žmogaus esybės klodais, todėl yra ir privalo išlikti prieinamas kiekvienam, turinčiam žmogiškąją prigimtį. Tačiau čia netiktų paviršutiniškas santykis su filosofavimu, tas tradicinis “be niekur nieko”.Dažnai epitetas “filosofas” taikomas žmonėms, kurių elgesys ar išvaizda nusistovėjusių normų atžvilgiu atrodo pakankamai keisti. Dar prieš Platoną, buvo žinoma Europos kultūros istorijos eklektiką Talį. Jis, beje, kaip ir Platonas kartojo, kad filosofija- tai tiesioginės sąsajos su klausimais. Tai- labai konkretūs klausimai, liečiantys aiškius, informatyvius dalykus. Nėra labai sunku gauti atsakymą į tokį klausimą. Klausimo sluoksnis nėra labai gilus. Reikia tik paklausti žinančio ar pačiam patyrinėjus rasti atsakymą. Klausimo veiksmas- gana paviršutiniškas, jis nepaliečia gilesnių žmogaus sielos klodų. Labai nemalonu, jei visi kylantys klausimai priklauso pirmajai grupei. Tačiau darbo pasaulis labiausiai mėgsta tokio pobūdžio klausimus. Todėl vertinama enciklopedinė filosofija, kurią`Platonas vadino laikinąja. Žmogaus filosofija – filosofijos kryptis, kurios objektu yra pats žmogus, jo pradžia ir pabaiga, jo mirtingumas ir nemirtingumas, jo esmė bei gyvenimo prasmė. Iš esmės pagrindinis filosofijos klausimas yra :”Kas yra žmogus?” Visi kiti kyla iš jo ir veda į jį.

Dažnas pastudijavęs filosofiją, perskaitęs Platono “Valstybę” teigia, kad tai tradicinių tendencijų ir sampratų ardymo menas. Dažnai prie filosofinės problemos einame naturaliai, ypatingai parenkamas aktualizacijos principo dėka. Bet koks suvokimo pradas laikomas suvokimu. Vadinasi, norėdami suvokti, kas yra filosofija ir koks vaidmuo tenka filosofui visoje istorijos raidoje. Turime išgirsti Platono tendencijos raidą bei raišką. Galiausiai turime suvokti, kokia reikšmė tenka istorinei situacijai, valstybės politinei ir socialinei raidai. LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. Ernst von Aster. Filosofijos teorija-V, 1995- 408psl.2. David Hume . Žmogaus proto tyrinėjimas.-V, 1995-242psl.3. Platonas.Valstybė. V, 19814. Pieper Josef. Kas yra filosofija ?/Katalikų pasaulis/ 1991/5. Stoklis A. Filosofijos istorijos bruožai- K,. 1926.6. Štrauchas. Naujųjų amžių filosofijos istorija- V., 1996. 7. Č.Jurašas. Kartos ir likimai., V., 1989