Mirties ir gyvenimo sankirta

“Gamta mums dovanojo neilgą gyvenimą, bet atmintis apie gerai nugyventą gyvenimą amžina.” Cicėronas

1.Keliami klausimai Turbut kiekvienam būtų sunku aptarinėti klausimą, kuriuo pats patirties neturi ar turi jos mažai. Žinoma, tada lieka nagrinėti jį remiantis kitų žmonių pamąstymais. Tačiau tuomet savo mąstymas tampa tarsi kitų žmonių minčių atpasakojimu. Dažniausiai tai nėra blogai. Neturėdamas patyrimo, bet analizuodamas kitų mąstymo kelią, gali atrasti jų klaidas, sukurti savo, visiškai originalų būdą atsakyti į tau rūpimus klausimus, iškelti daug naujų, lig šiol nepastebėtų klausimų, ar net sukurti savo teoriją. Manau, kad kiekvienas labiau ar mažiau subrendęs žmogus buvo bent kartą uždavęs sau klausimą surišta su mirtimi, gyvenimo tikslu ir panašiomis temomis. Bent jau man tokie klausimai tikrai kildavo. Kas yra mirtis? Ar yra siela? Ar nutrūksta sielos egzistavimas po kūno mirties? Ar siela nemirtinga? Ar yra amžinasis gyvenimas? Kas įvyksta žmogui mirštant? Ar tikrai yra prisikelimas? Kokios mintys sukasi žmogaus galvoje mirštant? Ką jis mato, išgyvena, jaučia? Manyčiau, kad kiekvienas šių klasimų reikalautų detalesnio aptarimo, nagrinėjimo. Tikriausiai, kiekvienų jų galima būtų parašyti ne po viena ar du referatus. Tačiau kaip man atrodo, svarbiausias klausimas būtų apie žmogaus pojučius, išgyvenimus mirštant, bei kaip toji mirtis veikia patį žmogų ir aplinkinius. Pasistengsiu parodyti kaip ir ką apie mirtį sako Biblija ir mokslininkai. Nepretenduoju nuodugniai išanalizuoti temos, nes remsiuos tik faktais, teiginiais bei mintimis, kuriuos pavyko gauti. Dėja, nebus nagrinėtas klausimas apie budistų ir senovės egiptiečių požiūrį į mirtį. Kaip žinia, būtent Indijoje ir Egipte buvo rastos taip vadinamos “Mirusiųjų Knygos”, kur simboliais ir metaforomis mums pateikta idomi ir vertinga informacija, kuria reikia tik mokėti perskaityti.

2.Kas gi yra sankirta? Kas gi yra mirties ir gyvenimo sankirta? Geriau ką gi galime laikyti mirties ir gyvenimo sankirta? Vienareikšmį atsakymą rasti būtų sunku. Vienam tai gali būti klinikinė mirtis, kitas pagalvos apie koma, trečias – apie Jėzaus prisikelimą, ketvirtas – dar apie ką kitą. Visi atvejai labai skirtingi, tačiau juos vienija aukščiau išvardinta tema. Kiekviename jų matome ir gyvenimą ir mirtį kartu, kiekvienas jų labai veikia tiek patį žmogų, tiek aplinkinius, verčia juos susimąstyti apie gyvenimo tikslą. Taigi, sankirta – momentas, kai prasideda gyvenimas arba kai miršta kūnas. Toji sankirta – tai tarsi riba tarp būties ir nebūties, iš kitos pusės tai tiltas, juos jungiantis. Ar mirus į nebūti nueina žmogus ar tik jo kūnas? Turbūt sankirta galima būtų laikyti tas porą minučių prieš žmogaus mirtį ir tuoj po jo mirties. Gyvenimas dar nesibaigė , širdis dar plaka, protas dar viską suvokia, bet jau jaučiamas Mirties šaltas dvelksmas. Dar už poros minučių širdis sustoja, akyse temsta ir viską užlieja tuštuma. Žmogus jau nebeprabils, jis jau nebepasakys ką jis mato savo gyvenimo paskutinėmis (ar pirmosiomis mirties) akimirkomis. Nedaug yra žmonių, kurie buvo prikelti iš mirties patalo, todėl klausimas apie pomirtinį gyvenimą vis dar jaudina ir domina tūkstančius žmonių visame pasaulyje. Kas gi tie prikeltieji? Tai žmonės išgyvene klinikinę mirtį. Sustojus širdžiai, žmogaus smegenys dar 5 minutes išlieka ‘gyvos’. Per tą laiką žmogų dar imanoma išgelbėti. Bet išgelbėjimas galimas, manyčiau, tik tada, kai pats žmogus to nori. Sakoma kad tokioje būsenoje žmogus skrenda kažkokiu tuneliu, kurio gale mato šviesą, kiti pasakoja apie susitikimą su savo artimaisiais. Kaip gi tai paaiškinti? Kodėl nėra nei vieno pasakojimo apie prisikelimą kaip toki? Gal tas skrydis tuneliu – tai Biblijoje paskelbtas paėmimas į rojų? Ką gi sako Biblija ir dauguma jos aiškintojų? Kaip joje paaiškinti mirties, sielos, prisikelimo ir kiti panašūs klausimai?

3.Biblijos nuomonė apie mirtį, sielą ir prisikelimą “Tikrasis krikščionys mirties akivaizdoje nepuola į neviltį. Jis įsitikinęs, kad prisikelimas yra. Tikintiesiems mirtis yra miegas iš kurio prisekeliama Dieviškajam amžinajam gyvenimui” – skaitome vieno žymiausių Biblijos aiškintojo M.Tomazi žodžius. Kiek toliau: “Geri ir blogi mirusieji iki prisikelimo miegos kape. Kai gerieji bus pažadinti amžinajam gyvenimui nusidėjeliai lauks teismo.” Taigi mirtis čia prilyginama miegui iš kurio tikintieji bus pažadinti ir jie bus išgelbėti. Visi ‘bedieviai’ dar po tūkstančio metų po Kristaus antrojo atėjimo žus, nes “jau vien Jėzaus atėjimo didybė jiems atrodys kaip kažkas siaubinga”. Apaštalo Pauliaus žodžiai: ”Kaip Adome visi miršta, taip Kristuje visi bus atgaivinti, tačiau kiekvienas pagal savo eilę. Pirmasis bus Kristus, tada priklausantys Kristui Jo atėjimo metu. Paskui bus galas, kai Jis perduos karalystę Dievui Tėvui, sunaikinęs visas valdžias, galybes ir pajėgas”(1 Korintiečiams 15,22-24 K). Kas gi atsitinka žmogui numirus? Beskaitydamas atradau, kad : “Mirus suyra ne tik kūnas, bet užgęsta ir dvasia, ir siela. Kai išeis jo dvasia, jis griš į savo žemę; tuomet dings visi jo sumanymai”(Psalmių 145,45). Mirtis yra gyvenimo priešingybė, tačiau ir tarp jų panorėjus galima rasti nemažai bendrų bruožų, todėl manau kad M.Tomazi daroma išvada “po mirties žmogus nebežino nieko apie tai, kas vyksta žemėje” nėra teisinga. Pasirodo žmogus negavo sielos, bet jis pats tapo siela tuomet, kai Dievas į negyvą kūną “įpūtė dvasią”. Vienas svarbiausių pastebėjimų: ”…Vienatinis Nemirtingasis, Kuris gyvena neprieinamoje šviesoje, Kurio joks žmogus neregėjo ir negali rėgėti, Jam šlovė ir amžinoji valdžia! Amen.” (1 Timotiejui 6,16 K). Taigi iš čia seka kad tik Dievas yra nemirtingas. O štai kas buvo parašyta šiek tiek anksčiau: “… gerieji bus pažadinti amžinajam gyvenimui…” Tai ar žmogus galės tapti nemirtingu?

Dabar kitas klausimas. Kas gi atsitinka žmogui po mirties? Bent jau aš visada įsivaizdavau, kad Biblijos ir tikinčiųjų (turiu omenyje krikščionių) nuomonė yra tokia: miręs žmogus stoja prieš Dievą, po to pagal jo gyvenimo nuodemes sprendžiama ar jis eis į rojų ar į pragarą. Pasirodo Biblija aiškinama kitaip. “Biblijoje minima tik viena mirusiųjų buveinė. Senasis Testamentas šią vietą vadina hebrajišku žodžiu šeol, o Naujasis Testamentas tam vartoja graikišką terminą hades.[…] Šeol ir hades neturi nieko bendra su tuo, kas vadinama pragaru – jam įvardinti vartojamas graikiškas žodis gehenna.” Pasirodo miręs žmogus (o tuo pačiu, anot Biblijos, miršta ir dvasia ir siela) tiesiog palaidojamas. Ir jokio sielos ar dvasios atsiskyrimo, apie kurį šiuo metu taip šnekama. “Šeol ir hades” – rašoma toliau – “siejami su žemės dulkėmis, kirminais ar dulėjimu”. Atėjus Kristui antrą kartą prikelti bus mirusieji, t.y. bus prikeltos “žemės dulkės”. Bent jau taip galima išmąstyti iš M.Tomazi pasisakymo. Taigi ką prikels Jėzus atėjęs antrą kartą? O dabar apie tuos, kurie neklauso Dievo: “O bailiams, neištikimiems, nešvankeliams, žudikams, ištvirkeliams, burtininkams, stabmeldžiams ir visiems melagiams skirta dalis ežere , kuris dega ugnimi ir siera; tai yra antroji mirtis” (Apreiškimo 21,8 K). Gana nedviprasmiškai, aiškiai ir atvirai pasakyta.( O gal pagąsdinta? ) Šią vietą visur toliau Biblijoje vadina pragaru arba gehenna. Tikriausiai pragare žūsta ir kūnas ir siela, t.y. žūsta žmogus. Galiausiai M.Tomazi pateikia šiek tiek istorijos: “Mokymas apie vadinamąją nemirtingąją sielą nekilęs nei iš žydų religijos, nei iš Kristaus. Šis mokymas yra pagonybės kūdikis, patobulintas graikų filosofijos.” Išeina, kad viską ką dėstė M.Tomazi savo knygoje tėra tik šiuolaikinės krikščionybės nuomonė, t.y. anksčiau bažnyčios nuomonė apie ‘nemirtingąją sielą’ buvo visai kitokia. Tai ar galima tikėti ir pasikliauti tuo, kuris keičia savo nuomonę, bet visada sako, kad jis absoliučiai teisus?

4.Mokslo požiūris į mirtį ir pomirtinio gyvenimo egzistavimą Manyčiau būtų pats metas tarti porą žodžių apie mokslo požiūrį į mirtį, sielą, pomirtinį gyvenimą. Kaip žinia oficialiai mokslas sielos egzistavimo dar nepripažino. Reiškia negali būti nei kalbos apie pomirtinio gyvenimo egzistavimą. Tačiau vis labiau ir labiau atsiranda klausimų ir problemų, kuriuos paaiškinti nebegalima naudojant vien tik oficialią nusistovėjusią nuomonę. Labiausiai, turbūt, su tokiais klausimais susidūria medikai. Štai vieno garsiausių pasaulyje medikų, tyrinėjusių pomirtinį gyvenimą ir žmogaus sielą, R.A.Moody nuomonė: “Tu, kurie buvo arti mirties, išgyventi įvykiai yra už mūsų bendrojo patyrimo ribų, todėl jiems sunku lingvistiškai išreikšti tai, kas su jais buvo atsitikę. Žmonės, tai patyrę, visi kaip vienas teigia, kad jų patirtis neaprašoma ir neišreiškiama”. Ką gi patiria žmonės? Ką jie jaučia? Ką mato? “Žmogus į nenatūralią bekūnę būseną patenka taip staiga, kad reikia nemažai laiko, norint suvokti, kas gi įvyko. […] Dėl ribotų galimybių mirštantieji, tikriausiai, iš pradžių nesuvokia turį dvasinį kūną. […] Ypač nepaprastu ir tuo pačiu labiausiai įprastu visų pasakojimų elementų, palikusiu įsimintiniausią įspūdį pabuvojusiuju dvasiniame kūne žmonių samonėje, buvo susitikimas su labai ryškia šviesa. […] Tuo pat metu šviesos būtybė tarsi pabrėždavo, kad gyvenime svarbiausi yra du dalykai: kitus žmones išmokyti mylėti ir mokytis patiems.[…] Kiti žmonės teigia: grįžti į žemę iš Dievo ar šviesos būtybės gavę leidimą, duota pagal jų pageidavimą. Dievas arba šviesos būtybė įteigė jiems pareigą atlikti kažkokią misiją žemėje. […] Nė vienas iš apklaustųjų nesakė, kad po bandymo numirti jie tapo moraliai “švaresni” arba tobulesni. Nė vienas nejautė pranašumo jausmo – “Aš šventesnis, negu tu”. Iš esmės buvo atvirkščiai. Daugumai išliko įspūdis, kad jie turi kažko tai siekti, kažkur veržtis. Jų regėjimas iškėlė jiems naujus tikslus, naujus moralinius principus ir būtinumą gyventi jais vadovaujantis, bet be staigaus išsigelbėjimo arba neklaidingumo pajautos.” Taigi daktaro R.A.Moody nuomonė aiški: jis tiki sielos egzistavimu atskirai nuo kūno. Geriau būtų pasakyti ne tiki, o patikėjo. Tarkim jis tą sielą vadina kitaip – dvasinis kūnas – bet tas didelio skirtumo, manau, neturi. Negalėčiau pasakyti, kad visi jo pasakojimai įtikino mane ir į sielos egzistavimą, ir pomirtinio pasaulio egzistavimą, tačiau jie bent neprieštarauja vienas kitam. Savo darbais jis tik stengiasi, visumoje neprieštaraudamas krikščionybės idejai, pažvelgti į mirties klausimą kitokiu kampu. Kaip matėme anksčiau, krikščionybės požiūris į mokslininkų darbus ir atradimus visai priešingas. Kaip beje ir sielos savarankiško, nepriklausomo nuo kūno egzistavimo klausimu.

5.Nauja pažiūra į mirtį ir gyvenimą R.A.Moody savo knygoje galima pasakyti suformuoja visiškai kitokią pažiūrą į mirtį. “Pirmiausia” – rašo jis – “mirties nereikia bijoti”. Ir ši ideja nėra nauja. Štai dar graikų filosofas Epikuras teigė: “Mirties nereikia bijoti todėl, nes kol mes esame – nėra mirties, o kai ateina mirtis – mūsų jau nėra. Taigi su mirtimi mes niekada nesusitinkame.” Dalis tiesos jo žodžiuose turbūt yra. Kiekvienas gyvenime turime kažkokią užduotį ar tikslą, gal ir tiksliai neapibrėžta. Skirtingai nuo krikščionybės, kur mirtis tolygi užmigimui, R.A.Moody linkęs manyti, kad mirtis – tai perėjimas iš vienos būklės į kitą. Arba samonės peršokimas į aukštesnį būties laipsnį. Ką gi, idėja tikrai idomi, bet ar ne per daug panaši į fantastiką? Transformavimai, būties laipsniai. Toliau radau tokį pasakojimą: “Nė vienas neužsiminė apie rojų ir jo vartus, sparnuotus angelus, grojančius arfomis, nešnekėjo ir apie pragaro liepsnas, apie velnius su raganomis.” Taigi pomirtinės dovanos ar bausmės modelis nebūdingas žmoniems, kurie buvo apklausti. Štai kur R.A.Moody patekia savo naują pažiūrą: ”Vietoje seno, mums įskiepito modelio daugeliui ateina naujas supratimas apie pomirtinį pasaulį. Nauju požiūriu, tas pasaulis – tai ne vienpusis teismas, bet veikiau atsiskleidimas, kad pats pamatytumei, kur ir kaip patobulėjai, matytumei savo klaidas ir pasiekimus. Sielos laisvinimasis, meilės tobulėjimas, pažinimo plėtotė nedingsta su mirusiu kūnu. Priešingai, visa tai rutuliojasi toliau, anapus šio pasaulio būties, visa tai, ką pasiekėme, šiaip sau nepraeina. Galbūt dvasios tobulėjimas vyksta amžinai arba tam tikrą laiką, ilgesnį negu mūsų čionykštis gyvenimas. Apie tai deja galima tik spelioti.” Galvoju, kad šiuose žodžiuose daug tiesos. Gal reikėtų tikslesnio pavadinimo. Tai ne nauja pažiūra į mirtį, o nauja pažiūra į gyvenimą. Kodėl žmonės turi patirti mirti, kad pakeistų savo nuomonę apie ją ir apie jau nugyventą gyvenimo dalį? Visas žmogaus gyvenimas, nuo pat mažens turi būti ‘sielos laisvinimasis, meilės tobulėjimas, pažinimo plėtotė’. Tai turi būti svarbiausias gyvenimo tikslas. Iš čia išplaukia ir visa keliamo klausimo svarba: tai ne šiaip mintys apie mirtį, sielą, amžinąjį gyvenimą – tai mintys apie naują gyvenimą.

6.Išvados Manyčiau, kad savo referate paliečiau gana sudetingą klausimą, į kurį negalima atsakyti veinareikšmiškai. Bent jau manau, kad šiuo metu žmogus nėra tam pasirengęs. Jis gali tik priartėti prie problemos sprendimo, o pilnai ir išsamiai atsakyti – ne jo galioje. O ar išvis galimas šio klausimo užbaigtumas? Atsakinėjant į dabar iškeltus klausimus, tikriausiai, prieisime daug naujų, į kuriuos atsakymo ieškoti reikės dar ilgiau. Todėl lieka remtis tik religija (ar religijomis) ir šiuolaikiniu mokslu. Jau dabar mokslas pradeda kurti taip vadinama mokslinę universaliąją religiją, kuri teigia:1) gyvename trimatėje sistemoje, kurioje yra kūnai (ilgio, pločio ir aukščio išdava);2) gyvenome dvimatėje sistemoje (kūnai dar neimanomi, tėra plokštumos);3) dar prieš tai – vienmatėje (tik linija);4) o gyvensime keturmatėje ir dar sudetingesnėse sistemose.Žmogaus siela, persikeldama į kaskart sudetingesnę sistemą, vis labiau tobulėja. Nepažengusieji tobulėjimo prasme pakartotinai lieka gyventi toje pačioje. Bet nepaisant vis naujų teorijų šis klausimas lieka atviras. O gal ir liks žymiai ilgesniam laikui. Su Biblijos požiūriu į šį klausimą viskas lyg ir aišku: kaip nekrikščionis mirsiu ir antrojo Kristaus atėjimo metu pateksiu į pragarą. Ten sudegs ir kūnas ir siela. O štai mokslinėje teorijoje… Kiek ilgai galimas perėjimas į sudėtingesnes sistemas? Kaip jas įsivaizduoti? Kaip jau minėjau mokslas neneigia Dievo egzistavimo, o štai Biblija šiuo klausimu vienareikšmiškai pasakė ‘ne’, t.y. visi kiti mokslai ar religijos nėra ir negali būti teisingi. Čia kaip tik prisiminiau žodžius iš R.A.Moody knygos: “O štai ką sako vienas pastorius: “Mes nepajėgiame moksliškai įrodyti nė vieno gyvenimiškai svarbaus dalyko. Religija grindžiama ne moksliniais įrodinėjimais, bet tikėjimu. Tuo ji skiriasi nuo mokslo. Jeigu galų gale mokslui pavyktų įrodyti, kad gyvenimas tęsiasi anapus kapo duobės, dingtų religijos poreikis. Suprantate? Gyvenimas yra paslaptis. Gyvenimas po gyvenimo – irgi paslaptis”. Taigi religija reikalinga ti tiek, kiek yra paslapties. Atskleidus paslaptį dingsta poreikis religijoje, bet ne tikėjime. Tikėjimas ir religija – du skirtingi dalykai. Tikėti galima ir į poną Dievą, ir į kažką kitą ar kuo nors kitu. Religija gi grindžiama tik tikėjimu į Dievą.

Svarbiausia, kad kiekvinas žmogus sudarytų sau gyvenimo filosofiją ‘sielos laisvinimosi, meilės tobulėjimo ir pažinimo plėtotės’ pagrindu. Žinoma, tuo nepasieksi amžinojo gyvenimo. Bet juk svarbu ne kiek gyveni, o kaip gyveni. Prisilaikydamas tuos nuomonės kuria labiau pasitikiu, t.y. mokslu, galiu teigti, kad siela ( dvasia, dvasinis kūnas, astralas, astralinis kūnas) tikrai egzistuoja. Asmeniškai aš linkęs manyti, kad ji egzistuja nepriklausomai nuo kūno, t.y. mirus kūnui siela nemiršta. Bet čia tik mano nuomonė. Kaip matėme yra ir kita ( o gal ir kitos). Taigi siela nemirtinga. Žinoma, visos šios teorijos dar neišvystytos ir kelia daug daugiau naujų klausimų, negu atsako į pastatytus. Būtų tiesiog puiku jei po kokių 100 metų į šiuos klausimus būtų rasti atsakymai ( žinoma, jei ši teorija pasitvirtins). Tegul atsakymai iškelia aibę dar sudėtingesnių klausimų. Svarbiausia, kad žmogus eitų ‘sielos laisvinimosi, meilės tobulėjimo, pažinimo plėtotės’ keliu.

Literatūros sąrašas:

1)M.Tomazi “Biblijos mokymai apie mirtį ir prisikelimą, dangų ir pragarą”, Kaunas, 1994;2)R.A.Moody “Gyvenimas po gyvenimo”, Utena, 1991;3)E.Fromas “Psichoanalizė ir religija”, Vilnius, 1981;4)Ch.Berlitz “Bermudų trikampio paslaptys”,Vilnius, 1992;5)B.A.Гaвpикoв,H.A.Гaвpикoв “Myдpocть вeкoв мoлодым”, Kpacнoдap, 1987;