žmogaus egzistencijos problema

TEMA: ŽMOGAUS EGZISTENCIJOS PROBLEMA

2003
VILNIUS

TURINYS

1. Įvadas ............................. 3 – 4
2. Žmogus, jo egzistencijos problema .............. 3 – 6
3. Išvada ............................. 6
4. Naudota literatūra ....................... 7

Įvadas

„ Žmogus – tai gamtos dalis, jį pažinti – filosofijos uždavinys.“ [ 1; 259 ].

Filosofijai tenka nemažas vaidmuo žmogaus gyvenime. O gyvenimas, tai žmogaus sąveika su aplinka ir kurioje atsiskleidžia žmogaus prigimtis. Žmogaus gimimas, tai žmogaus egzistencijos pradžia Kaipo egzistencijos pagrindą, žmogus laiko elementarius egzistavimo poreikius – informacijos, savisaugos, neaplenkiant ir orą, šviesą, maistą. Žinoma, žmogaus egzistencija šiame pasaulyje išugdė ir sudėtingesnius poreikius. Juk žmogui įgimta savaip gyventi, kovoti dėl savo gyvenimo. Sudėtingesni pporeikiai virto žmogaus nepasotinamu apetitu, vedančiu žmoniją į pražūtį.

Gyvenimas žmogui visada kelia klausimus. Kodėl žmogui duotas gyvenimas? Kam reikia gyventi? Į šiuos ir kitus, žmogui keliamus klausimus, čia galėtų padėti atsakyti filosofija. Filosofijos dalyką žmogus supranta savaip. Trumpai būtų galima apibūdinti, kad filosofija yra pagrindinių būties, žmogaus egzistencijos, gyvenimo reiškinių aiškinimas. Tik pilnai suvokęs savo egzistenciją žmogus pasieks pilnutinio gyvenimo supratimą.

Tik pilnai suvokęs egzistencijos pradžią, suvokęs apie pasaulio ir žmogaus kilmę, savybes ir likimą, apie tikrovę, tikrovės pažinimo galimybes, apie pačio gyyvenimo prasmę ir siekiančius tikslus, apie gyvenimo savybes, žmogus atras save, nes „ „ Žmogus“ yra unikalus žodis, nuo jo reikia pradėti ir į jį viską, nuo sodrių teiginių iki menkiausių detalių, sutelkti, jeigu nori, kad tai patiktų, sudomintų. „ [ 2; 209 ].

Žmogus, jo egzistencijos pr

roblema

Žmogaus egzistencija prasideda gemalo užuomazgoje. Aplinka- neišsemiama, begalinė ir būtina žmogaus egzistencijai ir gyvenimi. Gyventi- tai veikti, kovoti, pralaimėti ir nugalėti. Todėl svarbus suvokimas- normaliai funkcionuoti erdvėje ir laike. Tad, koks yra žmogaus egzistencijos tikslas? Aristotelis teigia „ žmogus yra protinga būtybė“, mąstymas yra jo esmės išraiška.

„Mąstančio žmogaus poreikis aiškintis savo egzistencijos prasmę nėra vien teorinis. Vienaip ar kitaip apsisprendus dėl gyvenimo prasmės, atsiskleidžia arba yra maskuojami vienokie ar kitokie jo

uždaviniai. Juk ne vis tiek, kaip žmogus traktuoja save- ar kaip Dievo kūrinį, ar kaip per tūkstantmečius atkeliavusią beždžionę: ir vienu, ir kitu atveju traktuodamas tikrovės faktus žmogus savyje girdės visiškai skirtingus įsakymus“ (A.Gehlenas, 1974) [3; 257].

Pasak I.Kanto, žmogus gimsta nei geras, nei blogas, bet turi duomenų ir gėriui ir bllogiui vystytis. Žmoguje veikia gėrio ir blogio, tiesos ir melo svarstyklės. Jis gali tyrinėti, gali rinktis. Žmogus yra laisvas. „ Žmogus yra pirmutinis iš visų padarų peleistas į laisvę; jis stovi tiesus. Tačiau ir savo laisve- net ir piktnaudžiaudamas ja- jis yra karalius. Jis gali rinktis ir tada, kai jo pasirinkimas būna pats blogiausias. Žmogus, ir į klaidą patekęs, ir būdamas teisus, klupdamas ir vėl keldamasis, vis dėlto lieka žmogum.“(J.G.Herderis, 1964) [3; 258].

Maxas Scheleris savo knygoje „Žmogaus vieta kosmose“ į žmogų žvelgia kaip į „dvasinę būtybę“, su

u tokiais bruožais, kaip atvirumas pasauliui ir dalikiškumas. „ „Dvasinė“ būtybė yra ta, kuri jau nėra susijusi su jokiais postūmiais bei su aplinka, ji yra laisva aplinkinio pasaulio atžvilgiu, arba, kaip sakome, „atvira pasauliui“. [3; 259].

Filosofas Arnoldas Gehlenas savo veikale „Žmogus. Jo prigimtis ir vieta pasaulyje“ žmogų įvardija kaip „dar nesubrendęs gyvulys“. Jis teigia, kad „Žmogus skiriasi nuo gyvulio tuo, kad yra panardintas neapibrėžtame pasaulyje. Jis neturi nė vieno organo, kuris būtų tiksliai pritaikytas aplinkai valdyti., neturintis instinktų, t.y. visiškai tam neprisitaikęs“. Anot Gehleno, kad žmogus išgyventų , išsaugotų savo gyvybę, jis priverstas įsitraukti į kultūrą. Kultūra laikoma vienu iš pagrindinių žmogaus gyvenimą lengvinančių veiksnių. [3; 260- 261].

Filosofas J.Habermasas kritikavo A.Gehleno požiūrį į žmogų. Jis teigė, kad „Žmogaus būtis neatskiriama nuo prasmės, kurią jis sau skiria arba kuriai jis objektyviai turėtų save skirti. O ši prasmė nėra viena ir visam laikui ta pati.Tai, kas žmoguje sukuria žmogų, žmogiškumas – irgi turi tokį pat dvigubą pobūdį: žmogui suteikta galimybė būti duotybe ir uždaviniu“ [3; 262- 263]. J.Habermasas teigia, kad žmogus žmogumi tampa žmonių bendruomenėje. Žmogaus paskirtis – būti žmogumi tarp žmonių. Ir tik žmonių bendruomenėje atsiskleidžia žmogaus prigimtis, jo sugebėjimai. Ir tik žmogaus sąveika su aplinka yra sekmės išgyvenimas.

Žmogus įgimtas smalsumams pažinti aplinką, gamtą, visą pasaulį. Smalsumas sk
katino norą pažintas žinias išreikšti, išsaugoti, perduoti kitiems. Galioja taisyklė, kad kuo daugiau žmogus žino, tuo jis aiškiau suvokia savo žinių kraitį. Nors žmogus ir gerai pažįsta pasaulį, lygiaverčiai plečiasi ir jo nežinojimo erdvė. Žmogus gali pažinti tik tai, kas sukuriama jo rankomis. Žmogus iki galo negali būti aiškus. Vadinasi, pats žmogus sau yra mįslė. „. Juk žmogus iš prigimties linkęs į lengvumą.

Žmogus nori būti laimingas. Ir kas galėtų pasmerkti šį natūralų ir visai pateisinamą siekį? Tuo tapu filosofija, žmogų stumdama į aukštesnę, užtat sunkesnę būtį., dažnai prieštarauja laimės siekiui ir
būsenai. [4; 19-20]. Kitas žmogus rinksis ieškojimą, savęs atradimo nežinomybėje. Rinksis tai, kas žmogui priimtina ir suprantama. Tad, koks atsakymas į klausimą: kas yra žmogus? Ar, pagal A.Gehleną, žmogus- Dievo kūrinys, ar atkeliavusi beždžionė. Religija teigia, kad Dievas yra visatos kūrėjas. Vadinasi, žmogus – Dievo kūrinys.

Žmogus yra išskirtynė būtybė. Kodėl, todėl, kad jis laisvas. Žmogus pasmerktas laisvei tik todėl, kad jis negali būti neatsakingas už savo mintis bei veiksmus. Tik pats žmogus atsakingas už savo gyvenimą. Žmogus turi teisę ir pareigą gyventi. Ir matyt „ .jo gyvenimo tėkmė daugiau nebeatrodo priklausą nuo likimo, dievo valios, vidinių gamtos jėgų, žmogus jaučiasi savarankiškas.“ [1; 56].

„ Žmogus yra ne tik gamtinė būtybė, jis kuria „ kultūrą“ “.[1; 266]. O ka

aip tą „kultūrą“ supranta žmogus, tai jau kitas klausimas. Sunku žmogui susigaudyti, kas jame sava, o kas svetima. Kaip sunku suvokti, kas jis ir kas ne jis. Žmogus patenka į kultūrą kur plėtojasi jo požiūris į pasaulį, vystosi charakteris. Tik per bendravimą žmogus įgauna reikiamą žinių bagažą. Žmogui duota laisva valia, turi žodžių ir minčių laisvę. Bet žmogus gali klįsti. Suklydus sakoma – geriau jau iš viso būčiau negimęs. Ir tikrai, negimti būtų lengviausia. Grynoji būtis ar nebūtis yra tai, kas lengviausia. Sunku gyventi, kai žinai, kad esi mirtingas. „ .Žmogus yra tik mrtingasis su silpnybėmis, baimėmis ir pagundomis. “ [4; 616].

O iš kur atsirado žmogus? „ Žmogus egzistuoja ne kaip duotybė. Žmogaus sąvoka turi atsiradimo datą, ir, be abejo, pabaigą: „ Žmogus- tai tik nesenas išradimas, kuris išsitrins „ kaip smėlio veidas jūros pakraštyje.““ [2; 297]. Tai reiškia, kad žmogus pirmiausia egzistuoja, atranda save, atranda savo vietą pasaulyje, ir tik tada pabrėžia save. „ Žmogui, skirtingai nei daiktams, jo egzistencijos prasmė neduota iš anksto.“ [2; 293]. Žmogui duota įgyvendinti patį save. „ Žmogus yra tai, kuo save padaro“. [2; 293].

Senovės filosofai manė, kad svarbiausias uždavinys yra išsiaiškinti, kaip ir kiek žmogus pažįsta tikrovę, kaip pats žmogus verina save, kaip vertina savo prigimtį. Filosofas J.J.Rousseau pabrėžia
žmogaus natūralumą. Žmoguje dominuoja ir gėris, ir blogis. Kai žmoguje gėris, jis ne toks pavojingas, kai blogis- pavojingas. Jei žmogus gimsta geras, tai kodėl neatsispiria blogiui. Viena išvada, kad žmogus turi gimti nei geras, nei blogas. Be to, žmogus gali rinktis kas jam priimtinesnis, ar gėris, ar blogis. O gal darną. Darna- žmogaus pusiausvyra. Ir čia turi prabilti žmogaus išmintis. Anot J.J.Rousseau „ Žmogus nėra nei geras, nei blogas, jis paprasčiausiai yra natūralus.“ [3; 277].

Pasaulis vientisas. Žmogaus gyvenimas yra nuolatinis balansas tarp būties ir nebūties. Beje, filosofai pabrėžia, kad žmogaus gyvenimo kelias eina tarp būties ir nebūties. Nebūtis – kažkokia realybė, jos prisibijoma. Iš baimės kyla tikėjimas Dievu, kuris gali išgelbėti. Išgelbėti nuo ko? Nuo mirties. Tikėjimas Dievu teikia gyvenimui prasmę. Ir gyvenimas beatrodys toks absurdiškas, nebus toks tragiškas. Žmogus savo mintimis peržengia savo mąstymą, ir mirtį supranta kaip perėjimą į kitą būtį. Dar Sokratas aiškino, kad mirtis vyksta nuolat. Todėl mirties nėra, yra tik perėjimas į kitą būtį.

Išvada

Ar yra atsakymai į klausimus, kada prasidėjo žmogaus egzistencija? Kokia egzistencijos problema? Žinome, kad atsakymai į klausimus visada yra. Kiekvienas žmogus yra savaip unikalus, savaip suvokia savo egzistenciją , savaip supranta savo vietą pasaulyje. Žmogus yra veikianti būtybė. Jis turi teisę į gyvenimą, asmeninį turtą. Žmogus įpareigotas elgtis pagal savo prigimtį. Jis iš prigimties jaučia, kas su juo elgiasi sąžiningai, o, kas ne.

O gal žmogaus egzistencijos problemos visai nėra? Juk gerai žinome, kas žmogus gali egzistuoti tik tam tikroje darnos sistemoje, kitaip jis žlugtų. Dar Ž.Ž Ruso teigė, kad žmogus iš prigimties yra geras. Pasak J.F.Herbarto, žmogus gimsta blogas ir jį reikia taisyti. O, anot I.Kanto, žmogus gimsta nei geras, nei blogas. Todėl kai kurių filosofų tiesa, kad žmogus gimsta silpnas. Ir todėl kartais žmogus griebiasi lengviausio veiklos būdo, griebiasi melo, kartais net apsilenkdamas su tiesa.

Žmogaus egzistencijai ir gyvenimui svarbūs ryšiai su aplinka, su išoriniu pasauliu. Aplinką žmogus supranta, kaip gamtinė, geografinė, kultūrinė ar kitokia tikrovė. Bet žmogui to maža. Jis
pastoviai ieško savęs, siekia tvirtumo, stabilumo, siekia tikro gyvenimo, o tikrą gyvenimą žmogus supranta, kaip sąveiką su viskuo. Ir tai yra žmogiška. Normaliai funkcionuoti erdvėje ir laike yra žmogiška.

Žmogus, jo egzistencijos problema , matyt ir bus tikrasis filosofjos uždavinys. Juk žmogaus gyvenimas nors ir turiningas, bet toks trumpas. Žmogus vienu atveju egzistuoja, gyvena, kitu – miršta. Bet sena patarlė sako: kartais būti gyvam – dar nereiškia gyventi.
7

Naudota literatūra :

1.Ernst von Aster. Filosofijos istorija. Vilnius, 1995.
2.Jean- Francois Braunstein, Bernard Phan. Visuotinės kultūros istorija / Filosofija. Vilnius, 2001.
3.Marija Furst, Jurgenas Trinksas. Filosofija. Vilnius, 1995.
4.Arvydas Šliogeris. Transcendencijos tyla: pamatiniai filosofijos klausimai. Vilnius, 1996.

Leave a Comment