Maironis- žymiausias lietuvių poetas romantikas. Jo plunksnai priklauso trys istorinės dramos, pora libretų, keturios poemos, iš kurių meniškai brandžiausia yra ,,Jaunoji Lietuva”. Vis dėlto esmingiausia Maironio kūrybinio pakilimo dalis yra lyrika, sudėta į vienintelį rinkinį, paties poeto daug kartų taisytą, tobulintą ir pavadintą skambiu vardu ,,Pavasario balsai”. Silabotonine eilėdara parašytuose posmuose telpa daugybė temų: garbinga Lietuvos praeitis, didvyriški protėvių žygiai, tautos atgimimo žingsniai 19 amžiaus pabaigoje, kuriančio žmogaus nerimas, stiprus meilės jausmas pasauliui ir jo žmonėms, širdies troškimai, svetimų šalių ir, svarbiausia, Lietuvos gamta. Maironis yra įėjęs į ne vienos kartos sąmonę kaip tėvynės meilės dainius, kaip poetas, kurio lyrikoje išraišką surado plačios Lietuvos erdvės, skambiai vadinamos panorama.
Nagrinėjamas kūrinys irgi panoraminis. Pavadinimas nurodo eilėraščio vyksmo vietą. Rigi Kulm- tai kalnas, nuo kurio atsiveria nepaprastai gražus Šveicarijos kraštovaizdis. Kalbantysis pasakoja apie tai, ką mato nuo Rigi Kulm viršūnės. Mini ir tai, ko nemato, tai yra Lietuvą. Vadinasi, jos ilgisi. Tėvynės ilgesys yra šio posmo poetinis išgyvenimas. Jis išsakomas antrojo asmens forma (,,Išmatyt negali Lietuvos”). Eilėraščio pradžioje ,,aš” žvilgsnis aprėpia, kas yra aukštai,- snieguotas kalnų viršūnes. Metaforos ,,vainikas kalnų”, ,,rūbais žiemos” šalčiu alsuojantį vaizdą gyvina, daro jaukų ir patrauklų.
Vieta, opoziciška įspūdingoms kalnų viršūnėms, yra tai, kas matyti ,,po kojų žemai”. Ši antitezė, reiškiama antonimais ,,aukštai”-,,žemai”, komponuoja kūrinio tekstą ir paryškina vieną iš prasmių: Alpių šalis nepaprastai graži. Šiam grožiui eilėraščio žmogus labai atviras, todėl patiria daugybę estetinių išgyvenimų: džiaugsmą, pasigėrėjimą, harmoniją su pasauliu. Gamta atliepia subjekto dvasinę būseną: gražu gamtoj-gera širdy Peizažas vizualinis, jis atitinka realią Šveicarijos tikrovę. Epiteto ,,stebuklingai graži”, vaizdingų žodžių, o ypač personifikacijos (žemę bučiuoja keturi ežerai) dėka Alpių šalies vaizdas tampa dar gyvesnis ir mielesnis.
Trečiame posme vizualinius įspūdžius keičia akustiniai. Poetizuojama tyla- vertybė, aukštinta ne vieno romantiko. Retoriniais sušukimais nusakytas tylos įspūdis ,, Nesigirdi garsų! Kiek ramumo danguos! Nieks nebaido svajonių gamtos!” primena A. Mickevičiaus soneto ,,Akermano stepės” tylą (,,Palaukim!.. Kaip tylu… Girdėt, kaip gervės traukia”) ir A.Baranausko ,,Anykščių šilelio” eilutes ,,Vidūnaktyj teip tyku, kad girdi, kaip jaunas/ Lapas arba žiedelis ant šakelių kraunas”. Į tylios vakaro gamtos harmoniją įsilieja vamzdžio aidas ir vandens kaskadų teškenimas. Eilėraščio žmogus saulėlydžio metu žavisi šių garsų darna. Vaizdai daug pasako apie kalbančiojo pasaulį. Jis- tikras romantikas, gamtą suvokiąs kaip muziką, kaip dievybę.
Tolesnis eilėraščio tekstas leidžia daryti išvadą, kad kūrinio autorius- dvasininkas.Ūkai kyla Viešpačio garbei, jie lyginami su ,,bažnyčių smalka”. Visas posmas alsuoja sakralumu. Religiniai įvaizdžiai kuria pakilią eilėraščio nuotaiką, iš jų matyti, kad aukštosios Valios pasaulis- Maironio kūrybos erdvė. Posme dominuoja dvi romantikų pamėgtos opozicijos: žemė ir dangus. Žemei reprezentuoja kaskados, dangui- laumės juosta. Šio posmo, kaip ir viso eilėraščio, vaizdai ateina iš konkrečios tikrovės, tad, baigiant apžvelgti vaizdų visumą, galima teigti, kad kūrinys priklauso peizažinės lyrikos tipui.
Eilėraščio pabaigoje pakartojamas tylos motyvas (,,Taip čia tylu, gražu!..). Jis sustiprina įspūdį, kad grožis yra tyla, o tyla yra grožis. Iš paskutinio posmo darosi aišku, kas yra teksto kalbantysis. Tai- keleivis, laikinai išvykęs iš gimtinės, kad pamatytų pasaulio. Jis, nors ir pakerėtas egzotiškos Šveicarijos grožio, yra neramus- kaip ne vieno Maironio eilėraščio žmogus. Neramus todėl, nes trokšta matyti Lietuvą- šalį, ,,kur Dubysos antkrančiai žali”. Ši dvasinė ,,aš” būsena iškyla kaip kontrastas darniai ir tobulai gamtai ir dar kartą įrodo kūrinį esant romantinio pobūdžio. Nerimą sukėlęs tėvynės ilgesys yra šio posmo, beje, kaip ir pirmojo, poetinis išgyvenimas. Taip pamažu išryškėja prasminis ir kompozicinis tėvynės ilgesio vaidmuo: tėvynė eilėraščio žmogui yra vertybė, šis jausmas įrėmina eilėraštį, susieja jo pradžią ir pabaigą.
Kaip matome, eilėraštis ir apie širdies troškimus, ir apie gamtą. Vis dėlto jame daugiau gamtos- gražios, didingos, harmoningos. ,,Rigi Kulm”- tikras gamtinės lyrikos šedevras, menine jėga prilygstantis kitiems peizažiniams Maironio eilėraščiams: ,,Užmigo žemė”, ,,Nuo Birutės kalno”, ,,Pavasaris”.Įdomu pastebėti, kad Maironio kūryboje išraišką surado ne tik Lietuvos upės, ežerai, bet ir kalnai, palyginti tokie nedideli su kitų šalių: Šatrijos, Medvėgalio, Birutės. Rigi Kulm- ne Lietuvoje. Kai skaitai, kas matyti nuo šio kalno, kyla noras pasidairyti po svetimus kraštus. Kaip keista, bet eilėraštis, apdainuojantis tolimos šalies grožį, ragina nepasilikti svetur. Skaitai šį kūrinį ir supranti, kad privalai jaustis esąs lietuvis, kur bebūtum, ką bedarytum, skaitai ir susimąstai, kad žmogus, išvykęs iš tėvynės, yra kamuojamas nostalgijos, skaitai ir suvoki, kad šiuo eilėraščiu, kaip ir daugeliu kitų, Maironis moko mylėti Tėvynę.