Žmogaus egzistencijos prasme A. Maceinos “Jobo dramoje”

Turinys :

1. Apie autorių Antaną Maceiną............ 3
2. Įvadas...................... 4
3. Jobas – kievienas iš mūsų............... 5
4. Egzistencinio mąstymo analizė :
• Kasdienybė..................... 5
• Mąstymo kilimas iš kančios............. 7
• Skundas ir rūpestis................. 8
• Egzistencijos uždavinys............... 10
• Egzistencijos vertė ( turinys )............. 11
5. Išvados............................ 13
6. Literatūra........................... 14

Apie autorių Antaną Maceiną

Antanas Maceina gimė 1908 metų sausio 27 dieną Bagrėno kaime, buvusiame Aluntos valsčiuje, Marijampolės apskrityje. Iš pradžių mokėsi “Žiburio” gimnazijoje, po to 1924 – 1928 metais – Vilkaviškio kunigų seminarijoje. Ją metęs, A.Maceina įstojo į Kauno Vytauto Didžiojo universitetą, pradėjo studijuoti lietuvių ir vokiečių literatūrą. 1929 – 1930 mokslo metus vėl praleido kunigų seminarijoje. Galutinai nusprendęs, kad neturi kunigo paašaukimo, A. Maceina grįžo į universitetą ir tęsė studijas. Į darbštų ir gabų studentą atkreipė dėmesį profesorius S. Šalkauskis ir kartu su tuometiniu Teologijos-filosofijos fakulteto dekanu P. Kuraičiu pasirūpino, kad A. Maceina išvyktų į užsienį gilintis į filosofiją ir ruoštis pedagoginiam darbui universitete. Jis tobulinosi Liuvleno, Fribūro ( Šveicarija ), Strasbūro ( Prancūzija ) ir Briuselio ( Belgija ) universitetuose. Grįžęs į Lietuvą, S. Šalkauskio vadovaujamas parašė ir apgynė filosofijos daktaro disertaciją tema “Tautinis auklėjimas”, kuri 1934 metais buvo išleista atskira knyga. 1935 – 1940 ir 1941 – 1943 metais A. Maceina dėstė Kauno universiteto Teologijos-filosofijos fakultete. Be tiiesioginio darbo, rašė filosofinius ir pedagoginius veikalus bei straipsnius. 1942 metais A. Maceinai suteikiamas profesoriaus vardas.
Artėjant tarybiniei armijai A.Maceina iš Lietuvos pasitraukė į Vakarus. 1944 metų rudenį filosofas apsigyveno Viurcburge. Karo metais A.Maceina nemažai laiko skyrė poezijai. 1956 –1959 metais jis profesoriavo Freiburgo, o 19

956 – 1970 Miunsterio universitetuose. Jo dėstymo ir tyrimo objektu kurį laiką buvo marksistinė filosofija. A.Maceina nelinko į filosofijos tyrimus ir save vadino ne mokslininku, bet filosofijos kūrėju todėl atsiradus galimybei, jis su malonumu perdavė Rytų Europos filosofijos kursą kolegai, o pats atsidėjo filosofinei kūrybai. Ilgainiui jo žvilgsnis nukrypo į žmogaus ir Dievo vidinio ryšio paieškas. Žmogaus ir Dievo santykiai nagrinėjami dviejose trilogijose. Pirmojoje atskleidžiamas neigiamas ryšys su Dievu – žmogus tolimas nuo jo arba atsigręžęs prieš jį. Šios krypties herojai – Inkvizitorius1, Jobas2, Antikristas3. Antrojoje trilogijoje rodomas teigiamas ryšys su Dievu. Šių santykių reiškėjams atstovauja krikščioniškojo gyvenimo šauklys šv. Pranciškus Asyžietis4, šv. Marija5, ir pats Kristus6. Be minėtų darbų, A. Maceina labai daug rašė periodikoje, darė proginius pranešimus, todėl viską apžvelgti ir susisteminti gana sunku. To neesiima daryti ir filosofai. Kai kuo jie artimi egzistencializmui, kai kuo spiritualizmui, taip pat personalizmui. Ir prieškariniuose, ir pokariniuose filosofo veikaluose ryškėja katalikų modernistams giminingos mintys. Kaip ten bebūtų, kiekvienas A. Maceinos darbas paženklintas filosofo erudicija ir nepaprastu kūrybingumu.
Antanas Maceina mirė Miunsteryje 1987 metų sausio 27 dieną, neišgyvenęs lygiai vienerių metų iki savo aštuoniasdešimtojo gimtadienio. Palaidotas vasario 2 dieną Brebersdorfe. Laidotuvės filosofo valia buvo paprastos ir kuklios.

1Maceina A. Didysis Inkvizitorius. – Weilheimteck, 1946.
2Maceina A. Jobo drama. – Schweinfurt, 1950.
3Maceina A. Niekšybės paslaptis. – Brooklyn, 1964.
4Maceina A. Sa

aulės giemė. – Bruklynas, N.Y., 1952.
5Maceina A. Didžioji padėjėja. – Putnam, 1958.
6Maceina A. Dievo avinėlis. – Putnam, 1966.
Įvadas

„Nenusimink, pamėgink į tai pažvelgti filosofiškai” – ne vienas esame girdėję tokį patarimą, ištikus kokiai nelaimei ar užklupus bėdoms. Kitais žodžiais tai reikštų: nedejuok, o pasistenk į viską pažvelgti tarsi iš šalies, tarsi ši tavo bėda nebūtų pasaulio centras, ir pabandyk suvokti, kodėl tau, kuris tarsi jauteisi savojo likimo ponas ir viešpats, viskas susiklostė taip, jog štai sėdi ir laužai galvą, kas galėtų padėti išsikapstyti iš tokios padėties. Pradedi įvairiausius išvedžiojimus, samprotavimus ir kitokią proto mankštą, mėgindamas surasti raktą į visų tavo nelaimių šaltinį. Peršasi išvada, jog filosofiškos mintys gimsta tik atsidūrus neįprastoje padėtyje. Vokiečių filosofas egzistencialistas Karlas Jaspersas tai vadino ribinėmis situacijomis, iš kurių ypač išskyrė kančią, kovą, kaltę ir mirtį. Tai tokios situacijos, kurias mūsų filosofas Antanas Maceina apibūdino kaip tas, „į kurias patekęs žmogus ypatingu būdu pajaučia slenkąs prie savo būties ribos ir pergyvena nebūties grėsmę”. Vieną iš šių situacijų – kančią, Maceina kaip tik ir pasirinko savo studijai ”Jobo drama”, kurioje jis mėgina apibrėžti, kas yra teistinis egzistencializmas, kitaip tariant, stengiasi rasti atsakymus į tokius klausimus: kas yra žmogus? kaip jis pateko į šį pasaulį? kas padaro, kad jis yra, užuot iš viso nebuvęs?
Savo turiniu ir savo prasme Jobo knyga yr

ra idėjinė. Jos pagrinduose glūdi tam tikra problema, tam tikra filosofija, išreikšta vaizdais ir simboliais, bet gili ir vertinga. Pagrindinė idėja, aplinkui kurią yra sutelkta Jobo knyga, yra žmogus. Žmogus yra pokalbio objektas tarp Dievo ir velnio; žmogus yra objektas Jobo ginčų su savo draugais; žmogus galiausiai yra objektas smūgių ir kančios. Dievo leidimas velniui išmėginti Jobą atskleidžia mums gilią ir skaudžią žmogiškosios prigimties dramą. Jobo drama yra žmogaus drama. Jis nėra teorinis mąatytojas, kuris atsirėmęs į bendrus metafizinius principus, žvelgtų į žmogaus problemą ir ją spręstų. Jis nekuria jokios filosofinės mokyklos kaip graikų išminčiai. Jobo mąstymas kyla iš jo paties egzistencijos. Džiaugsmui virtus nelaime, liūdesys apgaubė visą jo būtį. Kančios šviesoje jis kelia žmogaus egzistencijos klausimą ir mėgina į jį atsakyti. Kas yra žmogus pats savyje ir kokia yra apskritai gyvenimo prasmė – šie klausimai Jobui nekilo, bet vietoje esmės klausimo atsistoja egzistencijos klausimas. Tačiau kadangi egzistencija yra individuali, kadangi ji visados yra mano gyvenimas ir mano likimas, todėl visis Jobo apmąstymai darosi sutelkti aplinkui jį patį. Asmeninės egzistencijos ir asmeninio likimo problema yra pagrindinė Jobo knygos tema. Žmogaus buvimo ir likimo problema pasidaro pagrindine ir net centrine egzistencintame mąstyme ir tuo pačtu egzistencineje filosofijoje. Šiuo tad atžvilgiu ir Jobo knygos autorius eina tu
uo pačiu keliu. Iš kitos pusės, egzistencinė filosofija yra žmogaus nusistatymo ir apsisprendimo filosofija. Išeidama iš egzistencinio mąstytojo, ji savaime klausia, kokie yra mano santykiai ir mano nusistatymas manojo buvimo atžvilgiu; kas yra man pačiam šalia manęs esąs pasaulis manęs esąs pasaulis; kaip aš pats turiu elgtis mane ištinkančiose kraštinėse situacijose: kaltėje, kovoje, kančioje, galop mirtyje, ypač mirtyje; kas man pačiam yra laikas, į kurį yra panerta mano būtis ligi pat gelmių. Egzistencinis tad mąstymas ir egzistencinė filosofija visados veda į asmeninį konkretų buvimą ir į žmogaus elgimąsi konkrečiose šio buvimo situacijose. Buvimns be apsisprendimo yra abstrakcija. Konkrečiu jis virsta tada, kai žmogus jį priima, jo atžvilgiu nusistato ir jame tam tikru būdu elgiasi. Šitaip buvimą nagrinėja ir jį Jobo asmenyje išreiškia ir Jobo knygos autorius.

Jobas – kievienas iš mūsų.

Jobas – tai kiekvienas iš mūsų, kurio gyvenimas yra ramus ir užtikrintas, kai dienos juda pastoviu ritmu be dlidesnių permainų. Tai – kasdienybė, nemąstanti ir nekelianti jokių klausimų. Toks žmogus yra savotiškai „prapuolęs pasaulyje”, tačiau tai yra natūrali, prigimtinė kiekvieno žmogmis būsena. Juk negalime egzistuoti kažkur kitur, o ne pasaulyje. Kasdienis mus supantis pasaulis yra mums savaime suprantamas dalykas – juk kitaip ir būti negali. Todėl išplėštas iš šios kasdienybės žmogus nebetenka pagrindo po kojomis. Toks išbloškimas jam sukelia kančią. Štai tada žmogus ir ima suvokti visą savojo gyvenimo, savosios būties trapumą ir susimąsto nebe apie kasdienius, bet apie pamatinius dalykus, nes tai jam tampa gyvybės arba mirties klausimu
Toks yra ir Maceinos aptariamasis Jobas. Turtingai ir laimingai gyvenęs, jis staiga visko netenka – namų, vaikų, ūkio, anot Maceinos, lieka „plikas, kaip išeidamas iš motinos įsčios”. Jobas atsiduria mirties – visiškos nebūties akivaizdoje. Taigi viskas, kuo jis remesi savo kasdiemniame gyvenime – jo padėtis, autoritetas, įtaka, pagaliau jo pripažįstami sveiko proto dėsniai – visa tai nebūties akivaizdoje nebetenka jokios vertės. Tai nebegali jam padėti, nesumažina jo kančios, nepadeda iš jos išsivaduoti. Vadinasi, jis nebegali remtis savo paties galia, nes jo gyvybė ir visa jo būtis kybo ant plauko. Štai tada Jobas susimąsto, ar nėra kažkokios aukštesnės galios, kurios dėka jis vis dar tebėra gyvas ir kuri veikiausiai yra jo būties šeimininkė. Maceinos žodžiais, Jobas iš kasdienybės plotmės išeina į egzistencijos plotmę, o tai reiškia, kad čionai nebegalioja kasdieniai atsakymai. Į egzisiencinius klausimus ir atsakymui privalo būti egzistenciniai.
Visa Maceinos „Jobo drama” kaip tik ir sukasi apie šią problemą: žmogus nėra savosios būties šaltinis, ir tai jis ypač aštriai pajunta, ištiktas kančios. Negana to, jeigu tokioje situacijoje jis nuosekliai mąstys, neišvengiamai prieis išvados, kad jo būties šaltinis yra Dievas. Juk žmogus yra kūrinys, ir nuolatos savyje slepia nuorodą į Kitą – savosios būties Autorių.
Maceinos „Jobo drama” tikrai nepraslys pro akis jaunam žmogui, kuris pasiryžęs studijuoti jeigu ne filosofiją, tai bent kurią nors humanitarinę discipliną. Tačiau jeigu likusioji potencialių skaitytojų dalis ir pareikštų nesidominti „Jobo drama”, tai bent kartą savo gyvenime tikrai užduos sau klausimus, tokius pačius kaip Jobas, nes nė vienas nesame apsaugotas nuo klaidų ir nelaimių, ir kiekvienas vienokiu ar kitokiu mastu jas patiriame. Tada tai bus jau nebe Jobo, o kiekvieno iš jų drama. Ir galbūt kada nors, laimingo atsttiktinumo dėka užtikę ir perskaitę šią knygą, jie tars: „Tai gryna tiesa – aš irgi tai išgyvenau”. Juk kiekvienas iš mūsų daugiau ar mažiau esame Jobai – o atsakymai kiekvienam bus tokie, kokius įstengsime surasti.

Kasdienybė

Jobas buvo paskendęs kasdienos rūpesčiuose ir reikaluose. Tiesa, jis juos atlikdavo pagal švarią bei teisingą sąžinę. Tačiau jie buvo jį atitraukę nuo jo paties. Todėl anas didysis jo paties klausimas jam nebuvo iškilęs. Jam atrodė, kad jo buvimas nėra jokia problema, nes šitas problemiškumas jam buvo pridengtas kasdienos. Kasdiena gali būti dvejopa. Visų pirma „kasdiena, – kaip ją apibrėžia K. Jaspersas, – yra paruošimas ir išskleidimas istorinės mūsų egzistencijos”. Tai laiko sąvoka. Savo esme būdama uždavinys, mūsų būtis yra vykdoma kiekvieną akimirką. Šių akimirkų metu ji kaip tik išsiskleidžia ir įvyksta. Buvusi tik galimybė, ji virsta tikrove. Buvusi uždavinys, ji virsta išsprendimu. Todėl ir kasdiena, suprasta laiko prasme, virsta mūsų būties vykdymo lauku, mūsų darbo su mumis pačiais scena. Šiuo atžvilgiu gali kasdiena susidėti ir iš labai nereikšmingų darbelių, gali jos turinys būti ir labai skurdus, tačiau savo gelmėse ji, kaip K. Jaspersas gražiai pastebi, yra „didinga ir svari”, nes už visų šių darbelių, už viso šio menko turinio stovi pati mūsų besiskleidžianti būtis, pati mūsų žmogiškoji pilnatvė. Kasdiena yra žmogaus santykis su pačiu savimn, vykstąs laike. Bet kasdiena gali būti ir žmogaus santykis su pasauliu, kuriame gyvename ir kuriam esame apspręsti. Tai jau yra nebe laiko, bet būsenos sąvoka, kurią, kad atskirtume nuo kasdienos laiko prasme, vadiname kasdienybe. Kasdienybė yra vienas iš atsakymų, kaip žmogus būna pasaulyje. Jau pats žodis parodo, kad kasdieninis buvimas yra, panaudojant M. Heideggerio posakį, „prapuolimas pasaulyje”. Tai pasaulio užgožėjimas; tai viršinės būties persvara prieš vidinę būtį; tai „buvimas lauke”, kaip šią būseną labai prasmingai apibūdina tas pats Heideggeris. Kasdienybė įsiterpia tarp mūsų buvimo ir giliausiojo mūsų Aš ir pridengia buvimą nuo mūsų pačių. Kasdienybėje mes negyvename tikra prasme savojo gyvenimo. Joje mes gyvename pasaulio gyvenimą, neasmeninį, nevardinį, ne mūsų gyvenimą, bet greičiau daikto: mes ne tiek gyvename, kiek paprastai būname. Kasdienybėje mes atsiduriame šalia savęs pačių. Minėtasis Heideggerio „buvimas lauke”, arba jo iškelta galimybė vesti nesavą ir netikrą buvimą, apie kurį šiandien tiek daug kalbama egzistencinėje filosofijoje, iš tikro yra augustiniškos kilmės. Šv. Augustinas suprato kasdienybės jėgą ištraukti žmogų iš tikrojo buvimo ir pastatyti jį už jo būties durų, vadinasi, anapus santykio su savimi pačiu. Kiekvienu atveju šitas kasdienybės žmogus yra prisiėmęs daikto būseną ir netekęs savo pirmenybės būtybių sąrangoje. Žmogus prašoksta kitas būtybes kaip tik tuo, kad jis yra nuolatos atsikreipęs į savo buvimą; kad jam šitas buvimas rūpi; kad jis apie jį mąsto ir jį supranta. Tuo tarpu kasdienybėje šitas susirūpinimas dingsta. Kasdienybės žmogus vykdo daugiau pasaulio buvimą, bet ne savo. Todėl jo darbai gali būti kartais net didvyriški, bet jie kyla ne iš jo paties, o iš ano bevardžio pasaulio. Jie yra ne jo asmens, bet pasaulio reikalų išraiška. Kasdienybė nėra darbas ar darbai, bet santykis su pasauliu; santykis, kuriame pasaulis paima pirmenybę prieš patį žmogų, įjungdamas asmenį į daiktinį buvimą ir tuo būdu nuplėšdamas jam visatos karaliaus vainiką.
Du dalykai ypatingu būdu panardina žmogų į pasaulį ir sudaiktinajo buvimą: turtas ir kūnas. Kiekvienas turtas yra daiktas; net žmogus (pvz., tarnai), jeigu jis sudaro turto dalį, virsta savotišku daiktu, nes turėti galima tik daiktą. Asmuo niekados nevirsta kito nuosavybe. Visa, kas tik patenka į turto kategoriją, esti užtiesiama daikto skraiste. Jeigu tad žmogus turi turto, jis yra priverstas juo rūpintis, ji prižiūrėti, jam atsidėti, nes kitaip turtas nueis vėjais. Turtas verčia žmogtų jam aukotis. Turtas turi savo logiką ir stato tam tikrų reikalavimų, kurių nevykdant jis išslysta iš turinčiojo rankų. Turėtį turto ir jam nesiaukoti yra nesuderinami dalykai. Kūnas taip pat yra sudėtinė žmogiškosios būtybės dalis, ir jo gyvenimas organiškai įsipina į žmogiškosios egzistencijos visumą. Todėl kūnas dalyvauja visame žmogaus likime: jo džiaugsme ir liūdesyje, jo laimėje ir nelaimėje, jo nuodėmėje ir atpirkime, jo prakeikime ar išskaistinime. Tačiau kūno būtis žmogiškumo srityje yra labai savotiška: kūnas žmogaus egzistencijoje būna ne sau bet dvasiai.
Norint tad žmogų išblokšti iš kasdienybės, reikia nukirpti gijas, kurios jį laiko pririšusios prie šių dviejų kertinių kasdienybės stulpų: prie turto ir prie kūno. Ir tada tik paaiškės, kaip žmogus elgsis naujoje savo padėtyje. Ar jis raudos prie žlugusio turto ir kūno karsto, nebesugebėdamas pakilti į tikrąjį savo buvimą, ar pasidžiaugs nusikratęs prapuolimu pasaulyje ir visas susitelks aplinkui giliausiąjį savo paties pagrindą. Tačiau išblokštas iš kasdienybės, žmogus suranda savyje naują dalyką, kurio nebuvo anksčiau, būtent: reikalą mąstyti. Mąstymas virsta pagrindine jo buvimo funkcija. Pirmiau jis galvojo apie kasdienos dalykus ir jais rūpinosi. Dabar gi jis leidžiasi į būties gelmes ir kelia žmogiškosios egzistencijos klausimą. Kasdienybėje egzistenciškai žmogus nemąsto, nes čia jis tikrai ir neegzistuoja. Visos kalbos yra sutelktos aplinkui šią pagrindinę problemą. Kas čia įvyko? Kodėl žmogus pradėjo mąstyti? Paviršium žiūrint, čia neįvyko nieko nuostabaus. Juk argi susimąstymas visko netekus nėra pats suprantamiausias dalykas? Tačiau žvelgiant giliau, šitas suprantamumas dingsta. Kodėl smūgiai, o ypatingai kančia pažadina žmogų mąstyti? Kodėl Jobo knygos autorius žmogaus egzistencijos klausimą kaip tik deda į kenčiančiojo Jobo lūpas? Kančioje žmogus visados ieško paguodos; paguodos ne tiek psichologine, kiek metafizine prasme. Kenčiančiame žmoguje ypatingai išeina aikštėn visų mūsų prigimtas noras būti drauge. Kenčiantysis trokšta būti drauge todėl, kad kita būtis paremtų jo griūnančią būtį. Paguoda visados yra kenčiančio būties statymas. 0 šitas statymas įvyksta suliejant savą būti su kenčiančiąja būtimi.

Mąstymo kilimas iš kančios

Kančia turi nuostabios žadinamosios galios. K. Jaspersas gražiai pastebi, kad „jeigu būtų tiktai buvimo laimė, tai galima egzistencija pasiliktų snūduriuojanti”. Kitaip sakant, jeigu žmogus nuolatos gyventų laimingai, jo būties galimybės neišsiskleistų, nes niekados neatbustų tikrajam buvimui. Jaspersas pastebi, kad laimė daro žmogų tuščią, ir šita savo tuščia įtaka ji kėsinasi suardyti tikrąją būtį. Jeigu kančią, Jasperso teigimu, naikina faktinį buvimą, tai laimė graso pačiai mūsajai būčiai. Laimės galia yra patiriama tik per jos sudužimą. Nesudužusi ir atrodanti nedūžtanti laimė mus nuvilioja į kasdienybę ir prapuldo pasaulyje. Tuo tarpu kančia kaip tik mus išbloškia iš šios kasdienybės. Būdamas laimingas, žmogus mano, kad pasaulis ir jo apraiška kasdienybė yra tikroji jo buvimo erdvė. Kančia, suardydama šią erdvę, kviečia žmogų kažkur kitur. Ji parodo, kad prapuolimas pasaulyje nėra pagrindinis žmogaus būties apsprendimas; priešingai, jis yra netikra žmogaus būsena, pridengianti tikrąją, kurią kančia kaip tik atskleidžia. Kančia yra liudytoja, kad žmogus yra pasaulyje, bet kad jis yra ne iš pasaulio. Žmogus yra pasaulyje, kad išskleistų save per susidūrimą su šia pasauline atsparybe. Buvimas pasaulyje jam yra šiuo atžvilgiu jo paties įvykdymo sąlyga ir laukas. Bet žmogus yra ne iš pasaulio, nes jis būna savyje ir sau. Pasaulis jam yra tik sąlyga ir jo veiklos laukas, bet niekados ne jo buvimo šaltinis ir prasmė. Jeigu tad žmogus gyvendamas ilgesnį laimės tarpsnį, spėja pamiršti šitą savo savarankiškumą ir pradeda būti taip, tarsi jis būtų iš pasaulio, kančia pažadina ji iš šios užmaršties ir nurodo tikrąją jo būseną. Šiuo atžvilgiu kančia yra prapuolusios būties žadintoja. Ji lyg laikrodis budintojas sučirškia kaip tik tada kai mes esame labiausiai įmigę pasauliniame savo buvime ir išmeta mus iš šilto mūsų guolio. Mes pašokstame truputį išsigandę ir pirmas akimirkas nesusivokiame naujoje padėtyje. Tačiau paskui apsidairome ir pradedame būti kiaip negu snaudulio metu. Mes prabylame, bet jau nauju žodžiu, visiškai kitokiu, negu jį tarėme snūduriuodami. Ten mes tik vapaliojome. Dabar mes prašnekame visa savo būtimi. Iš kur kančia semia šios žadinamosios galios? Kuo ji pabudina žmogų iš būties snaudulio? Juk kančia yra blogis, vadinasi, negatyvus dalykas. Pozityvaus turinio ji neturi. Kuo tad ji įstengia mus išblokšti iš kasdienybės? Kuo ji nukerpa anas gijas, kurios mus įaudžia į daiktinį pasaulio buvimą?
Kančią dabartinė egzistencinė filosofija vadina viena iš kraštinių žmogaus buvimo situacijų. Kai kurios situacijos, kaįp mirtis, kančia, kova, kaltė yra vadinamos kraštinėmis todėl, kad jos išreiškia žmogaus buvimo pakraštį arba ribą, „už kurios, – pasak K. Jasperso, – mes savo buvime nieko neregime; jos yra tarsi kažkokia siena, į kurią atsidaužiame ir pralaimime”. Tačiau, nepaisant jų tamsos, šios kraštinės situacijos yra suaugusios su žmogaus būtimi. Jos konkrečiu būdu apreiškia kaip tik tai, kaip žmogus egzistuoja. Kraštinės situacijos yra žmogiškosios būsenos konkretybės. Žmogus, būdamas atsiradęs ir žlungąs, visados būna nebūties akivaizdoje. Kaip atsitinka žmogui visose kraštinėse situacijose, taip jam atsitinka ir kančioje. „Kančia, – sako Jaspersas, – yra buvimo susiaurinimas, dalies sunaikinimas; už kiekvienos kančios stovi mirtis”. Kančioje mūsų buvimas pasidaro tarsi užčiuopiamas, nes mes pradedame jo ieškoti nebūties tamsoje. Todėl pergyvenimas, kad dar esame, pasidaro labai intensyvus. Mes susitelkiame aplinkui save, sukaupiame į vieną savąjį Aš visas savo dar likusias jėgas ir trokštame būti. Dar daugiau, kančioje mes ryžtamės būti; mes ryžtamės gintis nuo ano nebūties dvelkiančio šalčio. Šita prasme kančia ir turi žadinamosios galios. Šita prasme ji išmeta mus kaip anasai laikrodis iš šilto kasdieninio mūsų guolio, kad kovotume kietą kovą, kovą už mus pačius. Šitoje vietoje mes susiduriame su rūpesčiu, kuris sudaro plačiausią ir pastoviausią žmogiškosios būties nuotaiką. Kančioje išaugęs rūpestis jau yra nebe kasdienis. Jis yra egzistencinis, nes jis kyla iš grėsmės mūsajai egzistencijai ir susitelkia aplinkui egzistenciją. Jis rodo, kad žmogus yra būtybė, kuriai rūpi būti. Išsiskirdamas iš kitų tuo, kad jiss žino, kad jis yra, žmogus tuo pačiu rūpinasi, kad jis būtų. Jis rūpinasi, kad šitas nuostabus buvimo patyrimas nepasiliktų tiktai teorija, teigianti, esą kažkas būna, bet kad jis virstų jo paties buvimo pažinimu; kad jis pats būtų objektas savajai būties sąmonei. Rūpestis yra žmogaus būsena nebūties akivaizdoje. Jis nepaprastai aiškiai rodo, kad žmogaus būtis nelaiko pati savęs, kad ji nestovi ant savęs kaip ant nedūžtančio pagrindo, kad ją reikia nuolatos statyti ir rūpintis, jog šis statinys nesugriūtų. Rūpestis yra atsitiktinės būtybės būsena. Žmogus būna rūpindamasis todėl, kad jis gali ir nebūti.Pagrindinis statomasis aktas, kuriuo žmogus atsigrįžta į savo būtį ir ją mėgina ginti nuo nebūties, yra Mąstymas. Mąstymas virsta konkrečia apraiška susirūpinimo savo būtimi. Egzistencinis rūpestis prabyla būties klausimo pastatymu. Ir tai yra nepaprastai nuostabus dalykas! Kodėl rūpestis apsireiškia mąstymu? Kodėl nebūties akivaizdoje žmogus pradeda mąstyti? Kančia pabudina žmogaus būtį, ir ši pabudusi būtis griebiasi mąstyti ne apie kurį nors pašalinį dalyką, bet apie save pačią, kurią kančia ištiko ir privedė prie buvimo ribos. Koks tad yra ryšys tarp žmogaus buvimo ir mąstymo? Ko žmogus nori savo mąstymu pasiekti? Čia tad mums ir kyla mąstymo prasmės problema žmogaus egzistencijoje.
Mąstymas yra būties šauksmas: iš būties kilęs ir į būtį einąs. Todėl savo esmėje jis yra ne loginis, bet ontologinis; ne teorinis, bet egzistencinis. Kaip Dievas savo žodžiu sukūrė pasaulį, taip žmogus savo mąstančiu žodžiu mėgina sukurti pats save. Mąstymu jis mėgina iš naujo atstatyti sumenkėjusią savo būtį, iš naujo save įbūtinti ir iškelti iš jį apsupusios ir jam grasančios nebūties. Mąstymas todėl yra kova su nebūtimi mūsų pačių egzistencijote. Iš nubūtinimo, į kurį žmogų pastūmi kraštinės situacijos, jis mėgina savo mąstymu vėl iškopti į būties pilnatvę. Čia kaip tik ir glūdi ontologinė mąstymo reikšmė. Būti ir mąstyti kraštinėje situacijoje yra vienas ir tas pats dalykas. Šie du aktai yra persiskyrę tiktai kasdienybėje, nes prapuldami pasaulyje mes pradedame būti netikrai, nesavai ir todėl nemąstome. Kasdienybėje nėra nei tikrojo buvimo, nei tikrojo mąstymo, nes šie du dalykai yra susiję savo esmėje. Tačiau išblokštas iš kasdienybės ir grįždamas į tikrąjį savo buvimą, žmogus tučtuojau pradeda mąstyti; tiksliau sakant, savo mąstymu jis kaip tik į šį tikrąjį buvimą grįžta. Todėl mąstymas egzistencine prasme niekados nėra teorinis, nes jis liečia ne vieną kurią idėją ar problemą, bet pačią mūsų būtį. Mūsasis Aš yra jo objektas. Egzistencinio mąstymo akte mes liečiame savąjį Aš ne kurio nors teorinio, mokslinio metodinio intereso atžvilgiu, bet mes jį liečiame ieškomos naujos būties atžvilgiu. Mums rūpi išspręsti ne problemą, bet patį save. K. Jaspersas yra pasakęs, kad „filosofuodamas aš esu susitelkęs prie savęs, bet niekados ne prie gryno daikto”; kad „filosofavimas yra rūpinimasis pačiu savimi”. Šitas posakis netinka teoriniam mąstytojui, kuris savo mąstymo centran pastato gryną daiktą, pats pradingdamas begalinėse šio daikto perspektyvose. Tačiau visu svoriu šitas teigimas tinka egzistenciniam mastytojui, kokiu yra Jobas, nes jam mastymas yra pagrindinis jo buvimo aktas ir jo buvimo uždavinys. M. Heideggeris patyrimą „kad būtis yra”, vadina „stebuklų stebuklu”. Ir visai teisingai, nes pats nuostabiausias, niekados neišsakomas ir nesuvokiamas dalykas kaip tik ir yra tai, kad būtis, galėdama nebūti, vis dėlto yra.

Skundas ir rūpestis

Mūsų dienų egzistencinė filosofija pagrindine žogaus nuotaika, liečiančia jo būtį, laiko rūpestį. Rūpestis nėra susirūpinimas kasdieniniu savo gyvenimu. Tiesa, jis, kaip ir kiekvienas kitas žmogaus nusiteikimas ar nusistatymas, gali prapulti pasaulyje, gali būti nutrauktas į kasdienybę ir virsti nesavu, vadinasi, esančiu tiktai žmogaus būtybės paviršiuje, bet nesiekiančiu jo gelmės. Ne kartą žmonės rūpinasi daugeliu, pamiršdami vieną vienintelį dalyką, būtent: savo būtį ir savo likimą.Vis dėlto savo esmėje rūpestis nėra kasdieninis ir paviršutiniškas. Jis yra žmogaus būsena nebūties akivaizdoje. Tai yra atsitiktinės būtybės būsena, būtybės, kuri gali nebūti ir todėl rūpinasi, kad būtų. Jis išreiškia nuolatos esančią nebūties grėsmę šitai atsitiktinei būtybei, kokia yra žmogus. Žmogus egzistuoja rūpindamasis, nes jis egzistuoja pripuolamai. Rūpestis kaip tik ir yra žmogaus noras šitoje pripuolamybėje išsilaikyti, nes pripuolamybė visados yra gresiama išnykti, kadangi ji neturi pagrindo pati savyje.
Skundas, kaip ir rūpestis, yra susijęs su pačia žmogaus būtimi. Jis yra nuotaika, kuri ištikimai žmogų lydi visą jo žemiškąjį kelią. Visi mes būname skųsdamiesi. Skundas yra esmingai susijęs su kančios prasmės neaiškumu. Jeigu aprėžta žmogaus galia kęsti yra daugiau gyvybinė jo skundo priežastis tai kančios prasmės nesuvokiamumas jau yra grynai dvasinė priežastis. Ir kai abi šios priežastys susitinka kartu, skundas pasidaro labai kartus ir labai gilus. Jobo atveju jos kaip tik susibėgo. Todėl Jobo skundas kaip tik ir apreiškia šios egzistencinės nuotaikos pačias gelmes.
Šios dvi skundo priežastys mums parodo, kad skundas visados yra susijęs su kančia. Kančia yra skundo šaltinis, iš kurios jis išteka ir kuri jį maitina. Laimėje žmogus nesiskundžia. Džiaugsmas taip pat skundo nepažįsta. Pagrindo bei prasmės ieškojimas virsta pagrindiniu skundo motyvu. Kančios didumas skundą pažadina. Kančios nesuvokiamumas jį veda ir teikia jam turinio. Giliausia tad prasme skundas yra kančios prasmingumo ieškojimas. Vis tiek ar žmogus maldauja, ar prašo pagelbėti bei paguosti, ar vaizduoja savo sunkią siuaciją, po visais jo žodžiais ir posakiais glūdi vienas vienintelis klausimas „kodėl?” Kodėl kančia pasidarė nebepakeliama? Kodėl žmogus negali iš jos išsivaduoti? Kodėl jis kenčia? Vidine savo sąranga skundas visados yra klausimas. Šitoje vietoje mes susekame esminį skundo ryšį su egzistenciniu mąstymu! Egzistencinis mąstymas yra žmogaus kova su nebūtimi, kuri atsiveria jame pačiame. Priėjęs kančioje ar kurioje nors kitoje kraštinėje situacijoje prie savo būties ribos ir atsistojęs nebūties akivaizdoje, žmogus mėgina nebūtį pergalėti ir savo mąstymu save iš naujo atstatyti. Jis klausia, jis patiekia savo būtį, tačiau savyje ir savo egzistencijoje atsakymo neranda. Tai yra egzistencinio mąstymo eiga. Skundas kaip tik ir įsijungia į šitą eigą. Jis virsta konkrečia žmogaus kovos su nebūtimi ir žmogaus klausimo išraiška. Egzistencinis mąstymas, kaip minėjome, nėra abstraktus teorijos reikalui. Žmogus egzistenciškai mąsto visa savo būtimi savam asmeniniam likimui. Jo paties egzistencija yra šio mąstymo objektas. Tačiau negalėdamas nebūties pergalėti ir atsakymo duoti, egzistencinis mąstymas virsta skundu. Egzistenciškai mąstąs žmogus regi nykstančią savo būtį ir todėl šaukiasi pagalbos. Klausdamas ir nerasdamas atsakymo, žmogus pasijunta atsidūręs nesuvokiamybėje ir todėl pradeda skųstis. Tarp skundo ir egzistencinio mąstymo skirtumas nyksta. Skundas virsta egzistencinio mąstymo būdu: egzistencine mąstysena. Skųsdamasis žmogus mąsto giliausiai, nes jis mąsto jausdamas nebūties ir nesuvokiamybės laimėjimą savyje. Egzistencinis mąstymas, išvystytas ligi galo, visados virsta skundu, nes visados atsimuša į nebūtį, kurios pergalėti jis nepajėgia. Dar daugiau, tik skundu virtęs mąstymas virsta tikra ir giliausia prasme egzistenciniu. Kol žmogus nesiskundžia, tol jis mąsto daugiau ar mažiau abstrakčiai, kadangi jis mąsto apie tai, kas jam yra svetima ir tolima. Tačiau tada, kai mąstymas tikrai susitelkia aplinkui savąjį Aš, jis būtinai atsiduria nebūties akivaizdoje ir todėl būtinai virsta skundu, virsdamas sykiu ir egzistenciniu. Skundas todėl savo esmėje yra ne kas kita kaip aukščiausia ir intensyviausia egzistencinio mąstymo forma. Mes mąstome skųsdamiesi. Skundas glūdi visose asmeninio mūsų gyvenimo ir asmeninio mūsų likimo problemose. Rūpestis gi yra gili žmogaus nuotaika. Jis atskleidžia žmogiškosios būties reliatyvumą, nes parodo jos nuolatinę galimybę nebūti. Jam visu svoriu tinka Rilke’s posakis, kad mūsų akys yra tarsi apgręžtos, nes susirūpinusios akys žiūri į savo rūpesčio objektą, kuriuo yra mūsų pačių egzistencija. Rūpesčio vedami mes susitelkiame aplinkui save. Rūpestis palieka žmogų vieną su savimi. Kiekvienas egzistencinis mąstytojas yra Jobo tipo žmogus, kurio klausimai atsakymo egzistencijoje neranda ir todėl darosi perpinti gilaus skundo motyvais.
Būdamas iš esmės klausimas, skundas ieškosi atsakymo. Paguosti todėl reiškia atsakyti. Paguoda yra vienos egzistencijos atsakymas į kitos egzistencijos klausimą. Būdamas apspręstas būti drauge su kitais, žmogus jaučia savo bendruomeninį buvimą kiekvienoje situacijoje, vadinasi, ir kančioje, ir todėl savaime yra pažadinamas atsakyti, kai kitas klausia savo skundu. Paguoda yra bendruomeninio žmogaus buvimo išraiška. Jos vertė glūdi ne tiek tame, kad ji žmogų nuramina, kiek tame, kad ji apskritai ramina, vadinasi, apreiškia vieno žmogaus santykį su kitu. Paguoda yra bendruomeninio buvimo aktas, ir šio akto atlikime glūdi jo vertingumas. Tačiau savo esmėje paguoda yra ir turi būti atsakymas. Skųsdamasis žmogus ieško prasmės bei pagalbos ir todėl klausia. Guosdamas žmogus įsijungia į kenčiančiojo ieškojimus ir stengiasi atsakyti. Paguodoje žmogus ne tik drauge būną, ne tik drauge jaučia, bet ir drauge ieško. Paguoda yra pagalba kitam jo kelyje iš nebūties į būtį ir iš neprasmės į prasmę. Būdamas apspręstas kitam buvime, žmogus yra apspręstas kitam ir konkrečiuose šio buvimo aktuose. Skundas kaip tik ir yra vienas iš tokių aktų, todėl per savo paguodą žmogus įsijungia į kito skundą ir padeda jam sykiu ieškoti atsakymo. Skųsdamasis žmogus klausia, guosdamas atsako. Klausime ir atsakyme įvyksta dviejų egzistencijų susijungimas ir jų bendruomeninis apsisprendimas. Paguoda ateina per atsakymą, nes tik atsakyme viena egzistencija pajaučia kitą, įsijungia į jos kelią.

Egzistencijos uždavinys

Gimimas ir mirtis yra du stipriausi šviesosvaidžiai, kurių sankryžoje esti vykdoma mūsų egzistencija. Tai yra du taškai, kurie be galo tolsta vienas nuo kito, tačiau kurie abu meta tam tikros šviesos mūsų gyvenimui. Juodu abu uždaro mūsų egzistenciją. Juodu abu pastato žmogų nebūties akivaizdoje. Tiktai žmogus žino, kad jis yra, ir šituo žinojimu jis suteikia savam buvimui naujos prasmės ir naujos vertės. Sąmoningas buvimas jau yra pralaužęs grynojo buvimo sritį. Žinodamas, kad jis yra, žmogus tuo pačiu daro, kad būtų. Žmogaus egzistencija vyksta ne savaime kaip gyvulių buvimas, bet esti vykdoma. Žmogus pats ima savo buvimą į savo rankas ir jį realizuoja. Egzistencija nėra žmogui duota iš anksto; ji turi būti įvykdyta jo paties; egzistencija žmogui yra užduota: ji yra uždavinys. Ji reikalauja sąmoningo aktyvumo iš žmogaus pusės. Atlikdamas šį uždavinį, žmogus veikia ir tuo pačiu egzistuoja. Žmogus būna veikdamas. Gyvulys būna paprastai. Todėl egzistencinė filosofija teisingai šalia paprasto gryno buvimo pastatė egzistenciją kaip sąmoningai ir veiksmingai įprasmintą buvimą. Gyvulys ir daiktas yra tiktai buvimas. Tuo tarpu žmogus jau yra egzistencija, vadinasi, vykdomas buvimas. Ir čia mes prieiname svarbios išvados žmogaus gzistencijai suprasti. Įsijungdamas į veikimą, daiktas tuo pačiu įsijungia į egzistenciją. Negalėdami be daikto veikti, mes tuo pačiu negalime be jo nė egzistuoti. Mūsų egzistencija, kiek ji yra veikimas – o tokia ji yra iš esmės, – yra apspręsta šalia mūsojo Aš esančiam daiktui. Mes esame daiktui atviri. Mūsų egzistenciją pagrindžia ne tik mūsasis Aš, bet ir objektyvinis daiktas. Mes nesame uždaryti tik savame asmeniniame subjektyviniame pasaulyje. Mūsasis Aš, pašauktas veikti, savaime išeina iš savęs ir eina į tai, kas yra ne-Aš, kas yra šalia jo, ir tuo būdu parodo, kad savyje jis neišsitenka, savimi neišsisemia; kad egzistuoti jis gali tik ryšium su daiktu. Veikimas mus išveda iš mūsų pačių ankštos srities. Veikdami mes peržengiame patys save ir pasiekiame tą, kas yra šalia mūsų. Egzistencija, kaip veikimas, niekados nėra tiktai savyje, bet visados ir šalia savęs. Taigi sąmoningas, iš laisvai ir savarankiškai apsisprendžiančio Aš kyląs veikimas yra tasai aktas, kuriuo duotasis buvimas virsta egztstencija.
Šitaip pasaulį pergyvena egzistencinė filosofija. Ji žiūri į jį kaip į žmogaus nusviedimo, o ne kaip į jo pašaukimo lauką. Iš tikro, jeigu žmogus yra nusviestas, savaime suprantama, tuomet pasaulis yra ne jo: jis yra žmogui svetimas, nejaukus, šaltas ir grėsmingas. Tačiau jeigu žmogus yra pašauktas, pasaulis pasirodo jam visai kitoje šviesoje. Egzistencija, būdama pašaukimas, pergyvena pasaulį kaip jai duotą. Toks tad egzistencijos pobūdis yra įvystytas į Jobo apibūdinimą. Autorius išreiškia žmogaus egzistenciją kaip veikimą, kuris ima savin, iš vienos pusės, asmeninį žmogaus Aš, iš kitos – daiktinį pasaulį. Pasauliui žmogus yra atviras. Jis yra pašauktas atlikti pasaulyje tam tikrą uždavinį. Pasaulis jam yra duotas kaip jo veikimo objektas ir laukas, kuriam jis turi pareigų, kaip ir sau pačiam. Jobo elgesys rodo, kad mūsų egzistencija niekados nestovi prieš mūsų akis visoje savo pilnatvėje; kad jos visos mes negalime aprėpti bei suvokti; kad joje visados pasilieka kažkokių nesuprantamų gelmių ir paslapčių, kurių mes negalime pažinti ir todėl apvaldyti. Kažkoks chaotiškas pradas glūdi egzistencijos gelmėse, iš kurių iššoksta tarsi iš nebūties mūsų veiksmai, nenumatyti, nemotyvuoti, nepagrįsti. Jie suardo pirmykščius mūsų planus. Jie pakeičia mūsų užsimojimus ir pasiryžimus. Jie daro įtakos visai mūsų būčiai. Tačiau mes negalime padaryti, kad jų nebūtų. Mes negalime taip sutvarkyti savos egzistencijos, kad ji pasiduotų tiktai aiškiems mūsų proto nurodymams. Kažkas visados pasilieka anapus mūsų proto ribų; pasilieka kaip realus grėsmingas pradas. Šitą protu neaprėpiamą ir neperskverbiamą egzistencijos pusę mes vadiname egztstencijos iracionalumu. Egzistencija yra iracionali. Ji nesiduoda padalinama iš proto be liekanos. Liekana visados atsiranda, reali; visados mus lydinti, kiekviename žingsnyje jaučiama, nors ir nesuvokiama. Mūsų egzistencija mums parodo tik vieną savo pusę. Antroji lyg mėnulio yra amžinai paslėpta nuo mūsų, nes nuo mūsų nugrįžta. Ji būna kažkokioje tamsoje. Mes jaučiame, kad šitos tamsos įtaka kartas nuo karto įsibrauna į šviesiosios pusės gyvenimą. Tačiau kaip šita įtaka ateina, kada ir kodėl ji ateina, mes pasakyti negalime. Čia protas atsiduria prieš nesuvokiamybę. Šita tad iracionalinė, tamsioji mūsų egzistencijos pusė ir yra tasai šaltinis, iš kurio mums kyla grėsmė. Būdama nesuvokiama, iracionalinė pusė su savo veiksmais negali būti nei pramatoma, nei tuo labiau apvaldoma. Jos įtaka pasirodo nepriklausomai nuo mūsų sąmonės pastangų. Tamsioji egzistencijos pusė sviedžia savo šešėlį dažniausiai kaip tik tadą kai jos nelaukiame ir jai priimti esame nepasirengę. Todėl šio šešėlio užslinkimą, šviesiosios pusės aptemimą mes ir pergyvename kaip didesnį ar mažesnį mūsų būties sukrėtimą. 0 sykį tokį sukrėtimą pergyvenę, esame lydimi nuolatinio nerimo ir net baimės, kad jis gali pasikartoti. Egzistencija virsta nuolatiniu pavojumi. Mes egzistuojame nuolatinės grėsmės akivaizdoje. Tačiau ši grėsmė ateina ne iš šalies, bet iš mūsų pačių. Egzistencija pati savyje nešioja iracionalinį pradą ir todėl graso sau pati.

Egzistencijos vertė ( turinys )

Būdama pašaukimas, kurio esmę sudaro veikimas pasaulyje, egzistencija tuo pačiu virsta tapsmu. Ji nuolatos esti vykdoma ir todėl nuolatos kinta, nuolatos kuriasi, nuolatos teka. Egzistencijai tinka žinomas Heraklito posakis, kad du kartu negalima įbristi į tą pačią upę. Mūsų gyvenimas teka kiekvieną momentą vis tolyn, ir mes negalime du kartu išgyventi to paties akimirksnio. Mes negalime susigrąžinti to, kas jau praėjo. 0 mums praeina visa: mūsų nuotaikos ir įspūdžiai, mūsų mintys ir mūsų pasiryžimai, mūsų meilė ir mūsų džiaugsmas, galop pati mūsų būtis. Kas tad pažadina žmoguje nebūties ar mirties troškimą ir kokios prasmės šitas troškimas turi? Egzistencijos vienkartiškumas sukelia mumyse jos vertingumo pergyvenimą. Egzistencija mums atrodo esanti vertinga, nes mes gyvename tik kartą. Vis dėlto šis vienkartiškumas neatskleidžia mums pagrindo, kodėl būtent egzistencija yra vertinga. Egzistencijos praeinamumas ir nebegrįžtamumas dar neparodo, kodėl mes turime į šią egzistenciją kabintis ir neleisti jai neatšaukiamai praeiti. Vienkartiškumo šviesoje mes dar nerasime egzistencijos turinio, dėl kurio mes ją vertintume. Šis turinys atsiveria mums tiktai nebūties bei mirties troškime. Jeigu kai kuriais atvejais mes norime išnykti, jeigu šio išnykimo mes net ilgimės ir jo ieškome, vadinasi, mes jau pergyvename savą egzistenciją kaip nevertingą ir todėl stengiamės ja nusikratyti. Ji mums pasidaro ne tik sunki, bet ir bloga, blogesnė negu nebūtis. Mirties troškimas parodo, kad egztstencijos mes ilgimės tik tol, kol ji yra vertybė. Nustojusi vertybės pobūdžio, ji nustoja tuo pačiu ir mūsų prisirišimo prie jos. Grynas egzistencijos faktas mūsų nežavi. Kada tad egzistencija nustoja buvusi vertinga? Kada ji virsta grynu faktu, kuriuo žmogus nori nusikratyti? Buvimo turinys, kuris grynąjį buvimą paverčia egzistencija ir tuo būdu padaro jį vertingą, susitelkia ir išsisemia prasmėje. Prasmė yra tai, kas sudaro buvimo vertingumą, kas jį išvaduoja iš grynojo buvimo pavidalų, ir kas jį padaro tikrai žmogišką, todėl žmogui savą ir tuo pačiu pakeliamą nepaisant jo sunkybių. Dostojevskis yra teisingai pasakęs, kad „žmogiškojo buvimo paslaptis glūdi ne tik tame, kad jis gyveną, bet tame, kam jis gyvena. Neturėdamas tam tikro supratimo, kam jis gyvena, žmogus nenori gyventi; jis greičiau pats susinaikins negu pasiliks žemėje, nors ir turėtų duonos ligi soties”. Kitaip sakant, prasmė yra žmogiškojo gyvenimo sąlyga. Žmogus gali gyventi tiktai prasmingą gyvenimą. Kai gyvenimas yra nebeprasmingas, jis pasidaro žmogui ne tik sunkus psichologine ar moraline prasme – tokia yra kiekviena egzistencija kiekvieną akimirką, – bet jis pasidaro nebežmogiškas ontologiškai, vadinasi, žmogaus nevertas ir todėl nebepakeliamas. Todėl prasmės klausimas yra pagrindinis egzistencijos klausimas. Egzistencija laikosi tiktai prasme. Prasmės žlugimas yra egzistencijos pabaiga. Egzistencija nesykį žmogui pasibaigia žymiai anksčiau už fizinę jo mirtį, būtent kai žmogaus gyvenimas netenka prasmės. Prasmės netekusi egzistencija jau yra mirusi, nors žmogus fiziškai gyventų dar kelias dešimtis metų. Todėl visi tie gyvenimai, kurie yra nustoję prasmės, yra mirę. Jie yra nebe gyvenimai, bet tiktai buvimai, laukią savo biologinio, gamtinio galo, nes dvasinis žmogiškasis galas jiems jau yra atėjęs. Žmogiškąją egzistenciją jos gyvybėje išlaiko tiktai prasmė. Tiktai prasmė nušviečia ją išskirtine šviesa ir iškelia ją iš grynojo buvimo pavidalų. Todėl prasmė ir yra pagrindas, ant kurio esti statomas visas žmogiškasis gyvenimas. Tačiau kas yra prasmė savyje? Kuo ji pagrindžia mūsų egzistenciją, padarydama ją vertingą ir tuo pačiu žmogišką? Prasmė yra visados kažkas daugiau negu buvimas. Prasmė neišsitenka buvime. Ji yra jam pridėta, prijungta prie jo, įausta į jį, bet iš jo paties nekylanti ir jame pačiame nerandama. Todėl prasmingai būti reiškia visados daugiau negu tiktai būti. Prasmingai būti reiškia savame buvime iškelti ši tą „daugiau”; apreikšti tai, kas jam yra pridėta; atskleisti tai, kas jame yra įausta. Kitaip sakant, prasmė yra tam tikro uždavinio vykdymas pačiu mūsų buvimu. Mes būname prasmingai tada, kai aną „kažką daugiau” vykdome. Bet vykdome ne savo paviršiumi, ne viena kuria savo galia, ne vienu kuriuo savo būtybės veiksmu, bet pačiu savo buvimu. Aiškiau sakant, kai šitą „kažką daugiau” įvykdome savame buvime, tuomet mes būname prasmingai. Prasmė yra uždavinys, užduotas mums iš viršaus. Kai mes šitą uždavinį prisiimame, kai jį vykdome ir įvykdome, tuomet mūsų buvimas gauna prasmę. Tačiau mums užduotą uždavinį įvykdyti savame buvime reiškia ne ką kita kaip šitą buvimą sutvarkyti pagal ano uždavinio reikalavimus. Uždavinys stovi priešais mus kaip reikalavimas, kaip pareiga, kaip pašaukimas. Prasmė keičia mus pačius, keičia pačioje mūsų būtyje. Giliausia tad prasme ji yra ne kas kita kaip savęs sutapdymas su savo pašaukimu. Kiekviena egzistencija yra pašaukta. Kiekvienai yra skirtas tam tikras uždavinys. Todėl kiekviena egzistencija turi save su šituo pašaukimu sutapdyti. Kiekviena egzistencija turi nusileisti į savo buvimo aną paskirtį ir ją čia įvykdyti. Tik tada ji būna prasmingai. Tik tada grynasis buvimas yra pakeliamas į tikrosios egzistencijos laipsnį. Ir tik tada egzistencija pasidaro vertinga, kurios žmogus laikosi ir nenori ja nusikratyti.
Mirties troškimas mums parodo, kad egzistencija yra vertinga tiktai tada, kai yra prasminga, o prasminga ji yra tada, kai ji sutampa su savo pašaukimu. Pašaukta egzistencija yra prasminga egzistencija. Todėl pašaukimas sudaro kaip tik tą pagrindą, ant kurio atsistojęs žmogus iškopia iš paprasto grynojo buvimo į tikrosios egzistencijos sritis. Pašaukimo nustojimas yra atkirtimas į grynojo buvimo laipsnį ir tuo pačiu egzistencijos vertingumo praradimas. Pašaukimą praradęs žmogus gyvena be prasmės ir todėl negali šitokio gyvenimo pakelti: jis trokšta arba būti negimęs, arba bent dabar numirti. Tuo tarpu pašaukimas išreiškia visus tuos objektyvinius uždavinius, kylančius iš žmogaus santykio su pasauliu ir vykdomus jo buvime. Todėl žmogaus atitrūkimas nuo šių uždavinių ir yra jo ezistencijos nuslydimas į grynąjį buvimą, į formalinį savęs teigimą, tačiau neturintį turinio, todėl nevertingą ir tuo pačiu neprasmingą. Žmogaus apsprendimas peržengti patį save nepaprastai ryškiai išeina aikštėn prasmės klausime. Egzistencjia yra vertinga tik tada, kai gyvena anapus savęs. Mirtis glūdi mumyse pačiuose, ir ją visados regime, kai tik pasukame savo žvilgsnį į save. Mirtis ir egzistencija yra apspręstos viena kitai. Kaip tikra yra, kad mes esame, taip lygiai yra tikra, kad mes mirsime. Mirtis yra galutinė mūsų buvimo išvada, gal nuosekliausia išvada iš viso mūsų gyvenimo. Būdama suausta su pačia egzistencija, ji yra nuolatinė, vykstanti visą mūsų gyvenimą. Paradoksiškai kalbant, mes liaujamės mirti tik mirties momentą, nes tuomet pasibaigia mūsų praėjimas. Mirtis yra praėjimo užbaiga. Todėl žmogiškosios egzistencijos palyginimas su dylančiais kalnais, su graužiamais vandens akmenimis, su lietaus nuplaunamu žemės paviršiumi yra labai prasmingas ir tikras. Mes dylame visą laiką, o mirtis yra tik šio dilimo susitelkimas ir jo išsėmimas. Tačiau ar mes visiškai sudylame? Ar mirtis yra paskutinis momentas ne tik mūsojo laiko, bet ir mūsosios būties? Ar niekas iš mūsų egzistencijos turinio nepasilieka anapus? Štai klausimai, kurie turi begalinės svarbos. Žmogaus nemirtingumo problema egzistenciniu atžvilgiu yra ir lieka pagrindinė.

Išvados

1. Mąstyti apie savo paties buvimą ir likimą, dėl jo sielotis ir už jį kovoti reiškia ne ką kita kaip surasti pačiam žmogui reikalingą nusistatymą konkrečioje jo situacijoje ir šį nusistatymą vykdyti. Egzistencinis mąstytojas visados yra savo paties nusistatymo bei apsisprendimo mąstytojas. Mąstymas situacijoje sutampa su buvimu situacijoje.

2. Egzistencinio mąstymo problematika iš esmės yra religinė, nes žmogus iš esmės yra religinė būtybė.

3. Kraštinėse egzistencijos situacijose visi mes esame vienodi. Nii loginis abstraktus išsilavinimas, nei profesinės ar luominės skirtybės čia neturi jokios reikšmės. Visi mes vienodai kenčiame, visi vienodai nusikalstame, visi vienodai kovojame, ir visi galop vienodai mirštame. Visų mūsų susidūrimas su nebūtimi ir atsistojimas prie nebūties bedugnės yra toks pat. Kraštinėse situacijose žmogus aiškiai patiria, tad jis yra dulkė ir į dulkę pavirs

4. Kančia – tai yra žmogiškasis skausmas, kuris liudija žmogui apie jo būties ribotumą.. Žmogus grėsmę savo egzistencijai patiria kančios pavidalu. Kuo aukštesnė būtis, tuo mažiau ji yra saugi. Kiek platus ir gilus žmogaus gyvenimas, tiek yra plati ir gili kančia.

5. Paguoda ir skundas yra dvi apraiškos vieno ir to paties egzistencinio santykio su transcendencija.

6. Mirties akimirka yra paskutinė mūsų pašaukimo akimirka – tai egzistencijos pabaigos prasmė.

Literatūra :

1. Paulauskas R. Stasio Šalkausko ir Antano Maceinos filosofinė pedagogika. Vilnius,. 1990. P 59 – 86.
2. Maceina A. ir kt. Antanas Maceina ”Jobo drama”. / Antanas Maceina, Rūta Tumėnaitė, Šarūnas Leonavičius. Vilnius, 1997.

Leave a Comment