Žanas Žakas Ruso

XVIII amžius – buvo ideologinio formavimosi amžius. Šio laiko buržuazinių revoliucijų programų idėjinį ir politinį turinį iš esmės apsprendė racionalistinė šviečiamoji filosofija. Nors ji buvo ne vienalytė ir įvairiose šalyse įgaudavo specifinių bruožų, tačiau ją jungė antifeodalinis ir antiklerikalinis kryptingumas. Prancūzijoje šviečiamosios idėjos intensyviausiai vystėsi tarp 1715 ir 1785 m., o didžiausio suklestėjimo pasiekė apie 1751 metus.

Švietėjai suformulavo “sveiko proto” koncepciją, pagal kurią visko matas – protas, kas egzistuoja privalo atsilaikyti prieš proto teismą. Racionalizmas stipriai veikė Šviečiamosios epochos filosofus. Pirmasis, kuris sukilo prieš “sveiko prroto” kultą, buvo Žanas Žakas Ruso. Ž.Ž.Ruso gimė 1712 m. Ženevoje, Šveicarijoje, laikrodininko šeimoje, nors ji ir nebuvo aristokratinės kilmės, tačiau nacionalinėje hierarchijoje užėmė gana aukštą padėtį. Ž.Ž.Ruso didelį įspūdį padarė tėvas, visada pabrėždavęs, kad jis – laisvas žmogus.

Žano Žako Ruso vaikystė sutapo su liaudies judėjimo pakilimu. Dauguma opozicijos vadų gyveno toje pačioje gatvėje kaip ir jis. Kvartalo berniukai organizuodavo būrius, kurie užpuldinėdavo aristokratų atžalas. Tokiose gatvių sumaištyse dalyvaudavo ir Žanas Žakas.

Jo sąmonėje susiformavo įsitikinimas, kad liaudis, būdama atkakli, privers valdžią paklusti saavo sprendimams. Apskritai Ž.Ž.Ruso veikla daugiašalė: domėjosi ne tik literatūra, bet ir muzika, filosofija.

Ž.Ž.Ruso dėmesį patraukė Dž.Loko ir Š.Monteskjė idėjos. Jis perėmė šių filosofų pažiūras. Plėtodamas visuomenės sutarties teoriją, jis pareiškė, kad vienintelis teisėtas suverenas yra liaudis. Už tokias pažiūras jį

į ujo ir bažnyčia, ir valdžia, jo nenorėjo suprasti net draugai. Apie 1776 m. Ž.Ž.Ruso išvyko į Angliją, tačiau ir joje jis nesurado ramybės. Ir vėl po metų jam teko grįžti į Prancūziją. Čia jis rašė “IŠPAŽINTĮ” (1769m.) .

“IŠPAŽINTYJE” Ž.Ž.Ruso pateikė savo žmogaus konsepciją. Jis atvirai ir nuoširdžiai rašė apie savo jausmus. Žanas Žakas Ruso buvo istorijos filosofas, moralistas, sociologas, pedagogas ir psichologas. Tokį jo kūrybos įvairumą lėmė visapusiškas domėjimasis žmogaus esme, kurios negalėjo suvokti be psichologijos ir politikos. Jo kūryboje viskas pajungiama svarbiausiai problemai – kaip sumažinti tą žalą, kurią padarė politinė nelygybė. Jį domino teorija, bet daugiau prktika. Ž.Ž.Ruso savo socialines pažiūras išdėstė filosofiniuose traktatuose “SAMPROTAVIMAS APIE ŽMONIŲ NELYGYBĖS KILMĘ IR PAGRINDUS”(1755m.) ir “VISUOMENĖS SUTARTIS, ARBA POLITINĖS TEISĖS PRINCIPAI”(1762M.).

Filosofas teigė, kad “iš viisų žmonijos mokslų naudingiausias ir mažiausiai pažengęs į priekį yra mokslas apie patį žmogų”.(1,60) Ž.Ž.Ruso klausė: “kaip galima surasti žmonių nelygybės šaltinį, nepažinus jų pačių? Ir kaip žmogus, per visus pakitimus, sugebės pamatyti save tokį, kokį jį gamta sukūrė, ir tai, kas nuo pat pradžių buvo būdinga, atskirti nuo to, ką aplinkybės ir vystymasis pridėjo prie pirminės jo būklės arba pakeitė joje?”.(1,60) Jis teigė, kad žmogaus siela labiau panaši į laukinį žvėrį negu į dievą, gadinamą visuomenėje, atsinaujinančių priežasčių, žinių ir klaidžiojimų, kūno sa
andaros pakitimų ir aistrų susidūrimo, pakeitė savo išorę vietoj draugiško ir didingo paprastumo, kurį įkūnijo joje jos kūrėjas, mes matome tik siaubingą prieštaravimą tarp aistros, kuri tariasi samprotaujanti, ir kliedinčio proto.

Romos juristai žmogų ir kitus gyvūnus, pajungė tam pačiam gamtos įstatymui. Jie suprato tą dėsnį, kurį gamta sukūrė sau pačiai, o ne tą, kurį ji diktuoja žmogui; veikiausiai dėl ypatingos reikšmės, kurią juristai suteikia žodžiui “įstatymas”, kurį jie katoja tarsi išreikšti tik bendriems santykiams, kuriuos gamta nustato tarp visų gyvų būtybių jų savisaugos sumetimais. Naujųjų laikų žmonės, įstatymu laikantys tik taisyklę moraliai būtybei, apriboja gamtos įstatymo taikymo sritį vieninteliu gyvūnu, kuris turi protą, tai yra žmogumi.

Ž.Ž.Ruso teigė, kad pirmiausia ieškoma taisyklių, dėl kurių žmonėms geriau būtų tarp savęs sutarti ir šių taisyklių rinkinys pavadinamas “gamtos įstatymu”, remiantis tik gerove kurią sukurs visuotinas šių taisyklių taikymas. Nuodugniai nepažįstant prigimtinio žmogaus, veltui stengiamės nustatyti jam duotą, ar jo prigimtį atitinkantį įstatymą. Kad jis būtų įstatymas, neužtenka: “kad valia to, kuriam jis taikomas, sąmoningai jam paklustų; kad jis tikrai būtų “gamtos įstatymas”, jis turi kalbėti pačios gamtos balsu”.(1,63)

Išminties pamokos apsprendžia žmogaus pareigas kitiems, kol jis nesipriešins užuojautos balsui, tol nepadarys nieko blogo nei kitam žmogui, nei kokiai kitai būtybei, jis privalo dėsningai suteikti pr
rimenybę sau pačiam. Tas pats “gamtos įstatymas” liečia ir gyvūnus, neturėdami žinių ir laisvės, jie negali pripažinti šio įstatymo, tačiau gyvūnai turi šį tą bendrą su žmonių prigimtimi, nes jie sugeba jausti, ir juos turi sieti prigimtinė teisė, kadangi jų atžvilgiu žmogus turi tam tikrų priedermių. Privaloma nedaryti blogo į save panašiam ne tik dėl to, kad jis yra mąstanti būtybė, bet ir dėl to, kad yra jis jaučianti būtybė.

Pirmykščio žmogaus poreikių ir pareigų supratimo pagrindinių principų studijavimas yra tikrasis būdas pašalinti įvairiausius sunkumus, iškylančius sprendžiant asmenybių nelygybės kilmės, politinio organizmo pagrindų, bei daugybę problemų. Pažvelgus į žmonių visuomenę matome, kad joje egzistuoja tik galingųjų prievarta ir silpnų žmonių išnaudojimas, protas maištauja prieš galingųjų žiaurumą: “iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad žmonių įstatymai sukurti ant lakaus smėlio krūvos”.(1,64)

Neišstudijavę jo prigimtinių savybių negalėsime atskleisti skirtumų. Ž.Ž.Ruso įžvelgė dvi žmonių giminėje nelygybių rūšis. Vieną vadino fizinę arba natūralia, kadangi ją nustatė gamta ir sudaro amžiaus, sveikatos, proto arba dvasios savybių skirtumai. Kitą vadino sąlygine arba politine nelygybe, nes ji priklauso nuo susitarimų ir nustatoma žmonių sutikimu. Pastaroji pasireiškia įvairiomis privilegijomis, kuriomis kai kurie naudojasi kitų sąskaita: jie turtingesni, labiau gerbiami, galingesni už kitus, arba priverčia juos jiems paklusti.

Įgydamas sugebėjimą gyventi visuomenėje ir tapdamas vergu, žmogus darosi si
ilpnas, bailus ir nuolankus. Pagal Ž.Ž.Ruso, kad ir ką kalbėtų moralistai, žmogaus protas už daug ką skolingas aistroms. Būtent jų veiklos dėka protas tobulėja; mes norim žinoti tik todėl, kad norime mėgautis, ir būtų neįmanoma suvokti, kodėl tas, kuris neturi troškimų ir nejaučia baimės, apsunkina save mąstymu. Aistros kyla iš mūsų poreikių, o jų vystymąsi skatina mūsų žinios, nes tik turimais vaizdiniais remdamiesi natūraliam inpulsui galima ko nors trokšti arba bijoti; jokių žinių neturėdamas žmogus patiria tik instinktyvias aistras. Jo troškimai apsiriboja tik fiziniais poreikiais.

Patyrimo išmokytas, kad gerovės siekimas – vienintelis žmogaus poelgių variklis, jis sugebėjo atskirti tuos retus atvejus, kai bendri interesai leido jam tikėtis į save panašių pagalbos ir tuos retesnius atvejus, kai konkurencija vertė jį jų saugotis. Pirmuoju atveju susivienydavo su jais į vieną bandą arba į savotišką laisvą asociaciją, kuri niekuo neįpareigodavo tik tol, kol egzistuodavo trumpalaikis, jį sukūręs, poreikis. Tačiau kiekvienas stengėsi atsidurti patogesnėje padėtyje ar jėgą panaudodamas, ar vikrumu, ar apsukrumu.

Žmogui pirmosios sėkmės suteikė galimybę sparčiai daryti pažangą. Lavėjant protui, tobulėjo išradingumas ir įgudžiai. Žmonės liovėsi nakvoję po pirmu pasitaikiusiu medžiu arba slėpęsi urvuose, jie pradėjo kasti žemę ir statyti iš šakų lūšnas, vėliau pradėjo jas apdrėbti moliu ir purvu. Tai buvo pirmo perversmo epocha, kurioje kurioje susiformavo ir išsiskyrė šeimos ir atsirado savotiška nuosavybė, dėl kurios kildavo nemažai ginčų ir susirėmimų. Kiekviena šeima virto maža, glaudžiai susitelkusia visuomene, nes vieninteliai jos saitai buvo tarpusavio prieraišumas ir laisvė. Būtent tada atsirado pirmieji skirtingų lyčių žmonių, iki tol gyvenusių vienodai, gyvenimo būdo skirtumai.

Žmonės, iki šiol klajoję, pradėjo gyventi sėsliau, pamažu suartėjo, susibūrė į įvairias bandas ir kiekvienoje šalyje sudarė atskirą tautą, kurią vienijo papročiai ir tradicijos, ne įstatymai ir taisyklės, o vienodas gyvenimo būdas, vienodas maistas ir bendra klimato įtaka.

Vienai po kitos atsirandant idėjoms ir jausmams, vystantis protui, žmonių giminė išsivaduoja iš laukiniškumo, plečiasi ryšiai, saitai tampa glaudesni. Iš pirmųjų panašumų gimė tuščiagarbiškumas ir panieka, gėda ir pavydas. Kai tik žmonės pradėjo vienas kitą vertinti ir tai sąmonėje jų susiformavo pagarbos sąvoka, atsisakius ką nors gerbti, pasidarė neįmanoma likti nenubaustam ir dėl to atsirado pirmosios elgesio taisyklės.

Tačiau Ž.Ž.Ruso pažymi, kad besikurianti visuomenė ir jau susidarę žmonių tarpusavio santykiai pareikalavo iš jų kitokių savybių, negu tų kurios buvo pirmapradėje prigimtyje; žmonių poelgiuose pasireiškia moralės supratimas. Kai skriaudų ėmė daugėti, būtinai reikėjo griežtinti bausmes, o keršto baimė turėjo pakeisti įstatymų varžtus.

Kai tik vienam žmogui prireikė kito pagalbos, žmonės pastebėjo, kad vienam ne pro šalį turėti maisto dviem – lygybė išnyko, atsirado nuosavybė, darbas tapo būtinybe, išaugo vergovė ir skurdas. Metalų gavybos ir apdirbimo bei žemdirbystės amatai buvo perversmo kaltininkais.

Žemdirbystė buvo įprastu žmonių darbu. Neišvengiamas žemės dirbimo padarinys buvo jos padalijimas. Pripažinus nuosavybę privalėjo atsirasti pirmieji teisingumo nuostatai, nes norint kiekvienam jo dalį nustatyti, reikia, kad kiekvienas ką nors turėtų. Besižvalgydami į ateitį, žmonės pamatė, kad jie visi gali kai ką prarasti. Tarp jų nebeliko nei vieno, kuris nebijotų keršto už kitam padarytus nuostolius.

Žemės padalijimas įvedė naujos rūšies teisę, būtent nuosavybės teisę, skirtingą nuo teisės, išplaukiančios iš prigimtimio įstatymo.

Gimstanti visuomenė atsidūrė baisiausio karo stovykloje. Ji buvo paskendusi ydose ir nusivylę žmonės nebegalėjo grįžti atgal nei atsisakyti savo siekimų. Galų gale žmonės tikrai negalėjo nesusimąstyti apie tokią vargingą padėtį ir užgriuvusias negandas. Atsirado tokių, kurie surado iš pirmo karto įtikinamų argumentų, kad palenktų kitus savo pusėn. Jie teigė, kad reikia susivienyti, kad apgintų nuo išnaudojimo silpnuosius, sutramdytų garbėtroškas ir kiekvienam garantuotų teisę turėti tai, kas jam priklauso. Sakė, kad reikia įsteigti taikos teismus – bešališkus. Žodžiu ”užuot kreipę savo jėgas prieš pačius save, sujunkime į vieną aukščiausią valdžią, kuri mus valdys pagal išmintingus įstatymus, valdžią, kuri globos ir gins visus bendrijos narius, atrems bendrų priešų puolimus, palaikys tarp mūsų amžiną santarvę”.(1,115)

Susidarius vienai visuomenei, neišvengiamai turėjo susidaryti ir visos kitos. Norint atsilaikyti prieš suvienytas jėgas reikėjo irgi susivienyti.

Kai civilinė teisė tapo įstatymu, kuris buvo bendras visiems piliečiams, prigimtinis įstatymas buvo taikomas tik įvairių visuomenių tarpusavio santykiuose, kur pavadintas tarptautine teise, sušvelnintas kai kuriais susitarimais.

Iki įstatymų atsiradimo turtingasis negalėjo kitaip pajungti sau lygių kaip tik kėsindamasis į jų turtą arba atiduodamas jiems dalį savojo.
Kaip teigė Žanas Žakas Ruso, kas liečia tėvo valdžią ir visuomenės valdovo valdžią pakanka pasakyti, kad niekas nėra taip toli nuo žiaurios despotizmo dvasios, kaip šios valdžios minkštumas, nes ji labiau rūpinasi gerove to kuris paklūsta, negu nauda to kuris įsakinėja. Ž.Ž.Ruso sakė: “kad pagal prigimties dėsnį, tėvas yra vaiko viešpats tik tol, kol reikalinga tėviška pagalba, o laiko tarpui praėjus jis būna lygus, ir tada visiškai nuo tėvo nepriklausomas sūnus privalo jį gerbti, tačiau ne paklusti jam, nes dėsningumas yra pareiga, bet ne teisė, kurios galima sau reikalauti”.(1,212)
Kad pilietinė visuomenė yra kilusi iš tėvo valdžios, reiktų sakyti priešingai, kad būtent iš visuomenės ši valdžia semia savo pagrindinę jėgą. Asmeniškas tėvo turtas – vaikus tėvo valioje laikantis saitas ir tėvas gali palikti jiems tą jo dalį, kurios jo vaikai nusipelnė, pastoviai vykdydami jo valią.
Pavaldiniai negali tikėtis tokios malonės iš savo išnaudotojo, ką jie turi yra išnaudotojo nuosavybė arba išnaudotojas į ją reiškia savo teises. Išnaudojamieji kaip malonę gauna tai kas jiems teisėtai priklauso, tai yra jiems palieka trupinius iš jų pačių turto. Despotas savaip vykdo teisingumą juos apiplėšdamas ir palikdamas skurde ir dovanoja jiems gyvybę, kaip patį didžiausią turtą. Palikdamas juos gyvus gali ir toliau juos engti iš to susikraudamas sau turtus. Nužudydamas engiamuosius jis prarastų dalį ir savo turto, nes nebebūtų kam jo kurti.
Bet manyti, kad tironija buvo įvesta savanoriškai, yra nerealu ir nepagrįsta, nes būtų sunku paaiškinti, kaip gali įgyti galią bet koks susitarimas, įpareigojantis tik vieną iš šalių pusių, ir turtą ir valdžią atiduodamas tik jai ir atsigręžiantis prieš tą, kuris pagal šį susitarimą įsipareigoja dirbti, nieko neturėti, bet būti gyvu.
Prancūzijoje 1667 m. Liudviko XIV – vardu ir įsakymu buvo paskelbta: ”Tegu nedrįsta skelbti, kad suverenas gali nepaklusti savo valstybės įstatymams, nes yra priešingai – tai tiesa tarptautinės teisės, kurią pataikūnai kartais puldavo, bet kurią gerieji valdovai visada garbino kaip dievybę – jų dvasios globėją”.(1,121)
Antikos mąstytojas Platonas teigė, kad norint, kad karalystė klestėtų, reikia, kad pavaldiniai paklustų valdovui, o valdovas paklustų įstatymui ir kad įstatymas būtų teisingas ir visada tarnautų visuotinei gerovei. Ž.Ž.Ruso iškėlė teigin klausimą: ”jeigu laisvė yra kilniausia žmogaus sąvybė, nepažemina savo prigimties, nenusileidžia iki gyvulių – instinkto vergų – lygio ir neįžeidžia savo kūrėjo, besąlygiškai atsisakydamas šios visų brangiausios dovanos, leisdamas įvykti visiems tiems nusikaltimams, kuriuos jis mums draudžia vykdyti, kad įtiktų žiauriam arba bepročiui ponui; ir ar ne labiau turi piktintis šis puikus darbininkas, matydamas nuostabiausią savo kūrinį išniekintą, negu matydamas jį sunaikintą?”.(1.121)
Jei mes manytume lygiai taip pat, kaip sutartimis ar žodiniais susitarimais galima kitiems perduoti savo turtą, taip mes galime atsisakyti ir laisvės kieno nors naudai būtų visiškai neteisinga, nes turtas kurį aš atiduodu kitam tampa man svetimas ir man vis tiek ar jį naudos blogiui ar gerovei. Bet man labai svarbu, kad jokiu būdu nepiknaudžiautų mano laisve. Nuosavybės teisė yra žmonių susitarimų rezultatas ir pačių žmonių nustatyta, kad kiekvienas žmogus savo nuožiūra gali tvarkyti tai, kas jam teisėtai priklauso. Tačiau visiškai kitaip yra su svarbiausiomis dovanomis kurias gamta davė žmogui – gyvybę ir laisvę, – kuriomis kiekvienam leista naudotis tik užgimus; ir mažų mažiausiai abejotina, kad žmonės turėtų teisę atsisakyti šių gamtos dovanų. Atsisakydami, kad ir vienos iš šių dovanų mes pažeminame ne tik save, bet ir savo prigimtį, atimdami iš savęs kitą mes sunaikiname savo prigimtį, nes kaip tik tai ir sudaro prigimties esmę, ir niekas negali mums atlyginti šių dovanų netekimo, nesvarbu kokia kaina. Laisvė – tai nuostabi dovana, kurią gauname iš Gamtos ir niekas neturi jokios teisės šios dovanos atimti.
Įvertinant vergiją teko atsižvelgti į prigimtį, o siekiant įamžinti vergvaldystės teisę, reikėjo pakeisti prigimtį, todėl juriskonsultai oriai paskelbė, kad vergės vaikas gimsta vergu, arba kitaip tariant, nutaria, kad žmogus negali gimti Žmogumi. Ir taip įstatymais buvo įvestas nelygybės pagrindas.
Žanas Žakas Ruso politinio organizmo sukūrimą traktuoja, “kaip tikrą tautų ir jų išrinktų valdovų sutartį, kuria abi pusės įsipareigoja laikytis jos sąlygojamų ir jų sąjungos ryšius sudarančių įstatymų”.(1,123) Kadangi tauta savo norus sujungia į vieną valią, visos tą valią išreiškiančios nuostatos tampa pagrindiniais įstatymais ir visiems be išimties valstybės nariams, nesvarbu ant kurio hierarchijos laiptelio stovintiems uždedami tam tikri įsipareigojimai. Čia prisideda ir tik tam tikros ceremonijos, kurios įkvepia pagarbą įstatymams ir jų tarnams, o įstatymų tarnų asmenybėms – atlyginimą. Taip pagrindiniais įstatymais pasiskirstomas darbas ir vadovavimas, kurio galia liečia visą kas gali padėti išlaikyti įvestą valstybinę santvarką, bet ne ją teisti. Tačiau tokioje santvarkoje neišvengiami tokie piknaudžiavimai, kaip žmogaus sielos laisvė ir gyvybė. Tik valdant žmogų galima kontroliuoti (įstatymais) ir valdyti, priversti juos paklusti, bet ne abi pusės tuo patenkintos, nors ir laikosi susitarimo. Tačiau sutarties prigimtis rodo, kad ji negali būti nesutraukoma. Jeigu taip įvyktų, kiekvienas individas teisėtai vėl atgautų savo prigimtinę laisvę. Jeigu magistratas, laikantis savo rankose visą valdžią ir pasisavinantis visą sutarties teikiamą naudą, vis dėlto turi teisę atsisakyti valdžios, tai tauta, kuri užmoka už visas valdovų klaidas, tuo labiau privalo turėti teisę atsisakyti priklausomybės. Šią pavojingą galimybę kontroliuoti žmonių sukurtoms vyriausybėms reikia kur kas tvirtesnio pagrindo, negu vien tik protas, ir kad norint palaikyti santarvę visuomenėje, reikėjo, jog įsikištų dievo valia ir suteiktų aukščiausiajai valdžiai šventumą ir neliečiamumą bei iš pavaldinių atimtų pražūtingą teisę jai nurodinėti. Jeigu religija žmonėmus būtų suteikusi vien tiktai šią gėrybę, tai gal būt ir to pakaktų, kad žmonės turėtų ją branginti ir priimti, netgi su būdingais jai piktnaudžiavimais, nes religija išsaugo daugiau kraujo, negu fanatizmas priverčią jo pralieti.

Įvairios valdymo formos atsirado iš labiau ar mažiau reikšmingų skirtumų tarp atskirų asmenų jo įvedimo pradžioje. Jeigu vienas žmogus išsiskirdavo iš kitų galia, narsumu, turtais ar įtakingumu, tai jį vieną išrinkdavo magistratu, ir valstybė tapdavo monarchija. Jeigu keletas tarpusavyje beveik lygių žmonių pranokdavo kitus, tai juos išrinkdavo magistratais ir atsirasdavo aristokratija. Tie žmonės, kurie nelabai pasižymėdavo turtais ir sugebėjimais ir mažiau už kitus nutolo nuo prigimtinės būklės, išlaikė drauge savo rankose aukščiausią valdžią ir sukūrė demokratiją. Laikas parodė, kuri šių formų žmonėms buvo naudingesnė. Vieni, kaip ir ankščiau, paklusdavo tik įstatymams; kiti greitai ėmė paklusti savo viešpačiams. Piliečiai norėjo išsaugoti savo laisvę; pavaldiniai galvojo tik apie tai, kaip atimti laisvę iš savo kaimynų, nes jie negalėjo susitaikyti su tuo, kad kiti mėgaujasi gėrybe, kuria jie patys jau nebesinaudoja. Žodžiu, vienoje pusėje atsidūrė turtai ir užkariavimas, kitoje – laimė ir dorybė.

Ž.Ž.Ruso parašė veikalą “APIE VISUOMENĖS SUTARTĮ, ARBA POLITINĖS TEISĖS PRINCIPAI”(1762m.).
Jo pagrindinė politikos idėją galima apibūdinti veikiau kaip visuomenės sutartį. Ruso koncepcija teigia: “kad visuomenėje kiekvienas individas paklūsta bendrajai valiai Bendroji valia buvo vienintelė teisingo valdymo prielaida, visuomenės gerovės pagrindas”. (2,104) Jis buvo demokratijos šalininkas, kuris nepripažino karaliaus dieviškųjų teisių (įsitikinimo, kad karaliai skiriami valdyti Dievo valia). Ž.Ž.Ruso idėjos turėjo įtakos Prancūzijos revoliucijai.

Valdovai, sosto paveldėtojai, įprato savo magistratūrą laikyti šeimos turtu, o save savininkais valstybės, kurios iš pradžių jie buvo tik tarnautojai; ėmė vadinti savo bendrapiliečius savo vergais, priskirti juos kaip galvijus, prie jiems priklausančių daiktų ir vadintis dievui lygiais ir karalių karaliais.

Pasak Ž. Ž. Ruso: “pirmoji pakopa čia buvo įstatymo ir nousavybės teisės įvedimas, antroji – magistratūros sudarymas, o trečioji ir paskutinioji – įstatymais pagrįstos valdžios pavertimas neribota valdžia”. (1,126) Taigi pirmoji pakopa įteisino turtą ir skurdą, antroji galią ir bejėgiškumą, o viešpatavimą ir pavergimą trečioji, paskutinioji nelygybės pakopa ir riba, prie kurios galų gale priveda visos jos pakopos, kol nauji perversmai visiškai nesunaikins valdžios, arba nepriartins jos prie teisėto įsteigimo.

Politinės padėties skirtumai neišvengiamai sukelia pilietinės padėties skirtumus. Kai išauga nelygybė tarp tautos ir jos valdovo, greitai šitai pasireiškia ir atskirų asmenų santykiuose. Nelygybė tūkstančiais būdų keičiasi priklausomai nuo aistrų, sugebėjimų ir atsitiktinių aplinkybių. Magistratas negalėtų užgrobti neteisėtos valdžios, nesukūręs savo institucijų, kuriomis jis, beje, priverstas atiduoti tam tikrą dalį savo valdžios. Be to piliečiai leidžiasi išnaudojami tik tiek, kiek suvilioti aklo garbės troškimo ir labiau žiūrėdami į tai, kas yra po jų kojomis, o ne virš jų galvos, jie ima labiau branginti viešpatavimą, o ne nepriklausomybę ir sutinka nešioti grandines, kad savo ruožtu galėtų uždėti grandines kitiems. Labai sunku priversti paklusti tą, kuris visai nesiekia įsakinėti, ir apsukriausiam politikui nepavyks pavergti žmonių, kurie netrokšta nieko daugiau, kaip tik būti laisvu. Bet nelygybė lengvai plinta tarp menkystų ir garbėtroškų, kurie visada pasirengia išmėginti likimą ir beveik vienodai noriai pasiryžę viešpatauti arba paklusti priklausomai nuo to, ar palankus jiems likimas ar ne. Vadinasi, turėjo ateiti toks laikas, kai tauta buvo taip apakinta, kad jos vadams pakako tarti niekingiausiam žmogeliui: ” būk didis ir tu, ir visa tavo giminė”, – ir šis iš karto visiems imdavo atrodyti didis ir tapdavo didis savo paties akyse, o jo palikuonis dar labiau kildavo nuo jo toldami. Kuo senesnė ir neaiškesnė buvo priežastis, tuo stiprėdavo jos veikimas; kuo daugiau šeimoje buvo veltėdžių, tuo šeima darėsi žymesnė.

Begalinė padėties ir turtų nelygybė, talentų ir aistrų įvairovė, nenaudingi ir kenksmingi menai, paviršutiniškos ir negilios žinios pagimdytų aidų, prietarų, priešingų protui, laimei ir dorybei. Valdovai remia visa, kas gali susilpninti susivienijusius žmones, išardyti jų vienybę; visa, kas gali suteikti visuomenei santarvės iliuziją ir pasėti joje nesantaikos sėklą; visa kas gali įskiepyti įvaiririems sluoksnems nepasitikėjimo ir tarpusavio neapykantą, priešpastatant jų teises ir jų interesus, ir vadinasi, sustiprinti visus juos sutramdančius valdžią.

Tarp visų perversmų ir netvarkos pamažu kyla despotizmas, apžiodamas viską kas gera visose valstybės srityse, iškreipdamas įstatymus, trypdamas liaudį, ir įsitvirtindamas respublikos griuvėsiuose. Prieš šią paskutinę permainą bus suiručių ir nelaimių laikai, bet galų gale pabaisa praris viską; ir tautos daugiau neturės nei valdovų, nei įstatymų, tik tironus. Nuo tos akimirkos nebegali būti kalbos nei apie dorovę, nei apie dorybę, nes visur, kur viešpatauja despotizmas, jis nepakenčia šalia sąvęs jokio kito valdovo; kai tik jis prabyla, nebereikia skaitytis nei su dora, nei su pareiga, ir aklas paklusnumas – vienintelė vergams palikta dorybė.

Tai – paskutinė nelygybės riba ir paskutinis taškas, uždarantis ratą. Čia atskiri asmenys vėl tampa lygūs, nes jie – niekas; o kadangi pavaldiniai neturi kito įstatymo, išskyrus jų pono valią, o ponas neturi kitos taisyklės, išskyrus savo aistras, tai gėrio supratimas ir teisingumo principas vėl išnyksta; čia viskas prilyginama vien tik stipresniojo įstatymui ir, vadinasi naujai prigimtinei būklei, kuri nuo anksčiau aptartosios skiriasi tuo, kad pirmoji buvo gryna prigimtinė būklė, o naujoji yra visiško supuvimo vaisius.

Žanas Žakas Ruso stengėsi atskleisti nelygybės kilmę ir vystymąsi, politinių bendrijų sukūrimą ir jų kvailą pritaikymą, remdamasis žmogaus prigimtimi, pasitelkęs į pagalbą tik vieną švyturį – protą. Nelygybė beveik nepastebima prgimtinėje būklėje, mūsų sugebėjimų ir žmogaus proto pasiekimų sąskaita stiprėja ir auga, kol pagaliau, įvedus nuosavybę ir įstatymus, tampa tvirta ir teisėta.

Ž.Ž.Ruso teigė, kad buvo toks laikotarpis, kai nebuvo valstybės, o pilietinė visuomenė, kurios pats būdingiausias požymis – privatinė nuosavybė, esanti žmonių veiklos padarinys. Pirmyktę visuomenę jis idealizavo ir vadino “aukso amžiumi”. “Žmonės tada buvo laisvi ir laimingi, visos gamtos gėrybės priklausė visiems. Socialinė nelygybė atsirado dėl dviejų priežasčių – natūralių (žmonių amžiaus, sveikatos ir protinių sugebėjimų skirtumai) ir politinių”.(1.12)

Ž.Ž.Ruso valstybės kilmę aiškiai siejo su privatinės nuosavybės atsiradimu. Privatinė nuosavybė pažeidė žmonių įgimtas teises, slopino įgimtą teisingumo jausmą. Politinė nelygybė kas kartą vis labiau ir labiau didėjo: vieni tapo turtingais, kiti – vargšais. Nelygybė supančiojo laisvai gimusį žmogų. Pačio žmogaus sukurta valstybė apribojo žmogaus laisvę ir sukūrė civilizaciją, o juk žmogus sukūręs valstybę ir atsisakęs gamtos globos privalėjo rūpintis jos tobulumu.

Visos Ž.Ž.Ruso simpatijos demokratinės respublikos pusėje. Jis teigė, kad palankiausios sąlygos demokratijai esančios mažose valstybėse. Kuo didesnė valstybė, tuo jos vyriausybė yra žymiai daugiau nutolusi nuo piliečių. Ruso mėgino nustatyti valdovų ir valdinių santykių principus. Pilietinėje visuomenėje rungiasi 3 nuomonės: liaudies, vyriausybės ir vyriausybės nario. Jei žmonės būtų dievai, tuomet liaudies, vyriausybės ir kiekvieno jos nario nuomonės sutaptų.

Valstybės stiprumą apsprendžia piliečių sąmoningumas, dorovingumas. Sąmoningi piliečiai yra tik laisvi žmonės: “Grandinėmis sukaustyti vergai praranda viską, net ir patį norą iš jų išsivaduoti, jie pamėgsta vergiją”.(1,13) Ruso manymu, klimatinės sąlygos formuoja žmonių charakterį, o šis daro įtaką įstatymų leidybai. Žmonės turi ir bendrų ir individualių interesų ir todėl egzistuoja bendroji ir atskiroji nuomonės.

Ž.Ž.Ruso darė įtaką ne vienam mąstytojui: jis vienas iš pirmųjų iškėlė požiūrį į jausmų pasaulį. Ruso davė pradžią sentimentalizmui: literatūroje bei filosofinio romano žanrui. Filosofo asmenybę traukė ne vieno mąstytojo dėmesį. Savo filosofiniais romanais “JULIJA, ARBA NAUJOJI ELOIZA”(1761m.) ir “EMILIS, ARBA APIE AUKLĖJIMĄ” (1782m.)
Ž.Ž.Ruso buvo enciklopedinio proto kūrėjas. Jo kūrybinis palikimas gausus ir įdomus. Bene didžiausią ir reikšmingiausią jo dalį sudaro politiniai ir socialiniai veikalai.
Jis yra parašęs teorinį darbą apie muziką ir teatrą, pats kūrė muziką – operas, romansus. Paminėtinos ir jo komedijos “NARCIZAS”(1733m.), “KARO BELAISVIAI”(1743m.).
Ne mažiau garsūs ir autobiografiniai Ž.Ž.Ruso veikalai ”IŠPAŽINTIS”(1769m.), “DIALOGAI: RUSO TEISIA ŽANĄ ŽAKĄ” (1776m.).
Prancūzijoje Ž.Ž.Ruso rašė “IŠPAŽINTĮ”, kurios neužbaigė. 1778 M. liepos 2 d. Ermenonvilio dvare (netoli Paryžiaus) Žanas Žakas Ruso mirė, taip ir nesulaukęs savo idėjų triumfo. Mirtis visu dešimtmečiu atskyrė jį nuo Didžiosios prancūzų revoliucijos.

PANAUDOTA LITERATŪRA:

1. A.Rybelis

“ŽANAS ŽAKAS RUSO – RINKTINIAI RAŠTAI”;

2. William Raeper, Linda Smith

“PO IDĖJŲ PASAULĮ”;

3. A.Rybelis, B.Genzelis, B.Kuzmickas, J.Minkevičius, R.Ozolas

“FILOSOFIJOS ISTORIJOS CHRISTOMATIJA”.

Leave a Comment