Filosofijos kilmė ir prasmė

Filosofijos kilmė ir prasmė

Ištakos – mitologinėje kultūroje. Mituose – fantastiniai arba poetiniai mąstymai. Mituose buvo aiškinama pasaulio kilmė, pasaulio ir žmogaus santykiai. Kas yra pasaulis – chaosas ar tvarkinga visuma? Ir kur yra žmogaus vieta šiame pasaulyje?
Atsakymai į klausimus atitiko pirmykščio žmogaus patirtį. Aiškinant buvo remiamasi analogija. Gamta ir pasaulis – kaip ir žmogus – gimdo, stato, baudžia, globoja, griauna. Pasaulis yra sužmoginamas. Mitologinė galvosena rėmėsi trimis dalykais:
• pasaulio sužmoginimu;
• metaforom, tradicijom, tikėjimu;
• naudojami poetiniai įvaizdžiai;
Atsiradus darbo pasidalijimui bei privačiai nuosavybei – pakito žmonių tarpusavio santykiai. Miitai prarado savo reikšmę, ir taip susidarė sąlygos naujai filosofinei mąstysenai. Filosofija atsirado 7 a.p.m.e. Phylosophia – išminties mylėjimas. Kaip sakė Aristotelis – filosofas – žmogus linkęs ne tik žinoti, bet ir žinoti išmintingai.
Metafizika – filosofinė sąvoka – tai, kas eina po fizikos – konkretaus faktinio žinojimo. Metafizika reiškia apibendrintą sąvokų mintį. metafizika remiasi ne tradicijomis, o logine argumentacija, sąvokų pagalba

Filosofijos ir mokslo santykis

Savo vystymosi pradžioje Filosofija buvo mokslų mokslas, paimantis labai plačias žinias – ir astronomiją, ir biologiją. Viduramžiais Filosofija išliko universaliu mokslu.
17 a. Filosofija kardinaliai pasikeičia – prasideda mookslų diferenciacija. Specialūs mokslai tikrovę ima aiškinti efektyviau. Nei vienas iš spec. mokslų neaiškino tikrovės kaip visumos. Filosofija imasi apibendrinančiojo vaidmens – perima iš specialiųjų mokslų žinias ir bando sudaryti visumos pasaulio vaizdą. iki 19 a. kuria visą apimančias pasaulio teorijas. Tačiau ap

pibrėžti galima tik statišką, nekintantį pasaulį, o pasaulis nėra statiškas – jis nuolat kinta.

Filosofija siekia pažinimo – naudoja argumentus. remdamasi bendromis savybėmis. Tačiau tarp filosofijos ir mokslo yra skirtumų:
• Mokslą domina atskiros daiktų savybės, struktūra, funkcijos. Filosofija rūpi santykis tarp žmogaus ir pasaulio.
• Mokslas savo reiškinius tyrinėja, o Filosofija – interpretuoja; Interpretacijos nėra universalios
• Mokslo tiesos – tikslios ir vienareikšmiškos, o Filosofijos tiesos nepasižymi nei tikslumu, nei universalumu
• Moksle galima matyti pažangą, progresą, o Filosofijos tiesos – negali pasakyti, kad vieno ar kito filosofo teorija paseno ir nebetinkama.
• Filosofija orientuojasi į išmintį. Filosofija – išminties meilė.
Filosofija siekia apmąstyti žmogaus santykį su gamta, su visuomene ir su pačiu savimi..

Filosofija ir pasaulėžiūra

Daugybė filosofijos gvildenamų problemų yra labai reikšmingos pasaulėžiūrai, todėl kai kurie mąstytojai iš esmės tapatina Filosofija ir paasaulėžiūrą.
Pasaulėžiūra – psichologijos reiškinys, o Filosofija – teorinis darinys.
Filosofija – tėra vienas iš veiksnių darančių įtaką pasaulėžiūrai. Pasaulėžiūrai taip pat turi įtakos ekonominės ir politinės žmonių gyvenimo sąlygos. Didelę įtaką pasaulėžiūrai daro ir religija.
Todėl Filosofijos ir pasaulėžiūros tapatinimas yra klaidingas, nors jos įtaka pasaulėžiūrai yra labai didelė.
Filosofija – yra mokslo ir visos kultūros savimonė.
Filosofija yra kultūros šerdis. Daro įtaką kultūros formoms ne tik per pasaulėžiūrą bet ir tiesiogiai.

Tikrovės vieningumo problema – Mileto mokykla

Graikų Filosofija brendo vadinamuose filosofiniuose sambūriuose – rateliuose, po 3-4 mąstytojus, kurie buvo vadinami mokyklomis. Pa

agrindinė tema – pasaulio prigimties problema. Kas yra pasaulis? Ar jį kas nors tvarko, iš šalies, ar jis tvarkosi pats, koks jis yra žmogui? Ar gamta yra savaiminga.
Mileto m-kla:
Talis – astronomas fizikas
Anaksimandras
Anaksimenas
7 a. p.m.e. Talis mokėsi Egipte. Suabejojo kasdieninio žmogaus požiūriu į pasaulį. Ką gali pačiupinėti, matyti ir jausti? Ar regimasis pasaulis gali nusakyti viso pasaulio sąvoką?
Regimi daiktai yra riboti ir laikini. Jie gimsta ir išnyksta. Jų buvimas pasaulyje – netvarus. Jei pasaulio esme suplakti su regimuoju pasauliu, tai išnykus paskutiniam daiktui, išnyks ir pasaulis? Šalia regimojo pasaulio egzistuoja ir neregimasis pasaulis – neregimąjį pasaulį atstovauja kosmosas – (gr. tvarka) visus regimus reiškinius kosmosas sutvarko į darnią vienovę. kosmose yra tokia tvarka, kad pakyla iki harmonijos. Talis prieina išvados, kad turi būti pirminis pradas, kuris palaiko tą kosmoso tvarką. Vanduo – pirminis visa ko pradas. Talio vanduo – ne geriamas vanduo, o medžiagų pradas, kuris turi Filosofija prasmę. Jis – nedalomas. Amžinai patvarus, pastovus.
Iš vandens viskas gimsta ir vėliau i vandenį pavirsta. Kosmosas darnus, nes viska grįžta į pirminę padėtį. Amžinas judėjimas ratu.
Anaksimenas mane, kad tai yra oras.
Išvada:
1. pasaulis yra dvilypis, sudarytas iš regimojo ir neregimojo pasaulių.
2. regimasis pasaulis – kintantis, o kosmosas – statiškas, pastovus – vanduo ir oras – neišnyksta.

Tikrovės įvairovės problema

Mileto mokyklai pripažinus, kad kinta tik regimasis pasaulis, o kosmosas – statiškas, iš

škilo problema – kas lemia kintančių reiškinių užgimimą?? Kosmoso pagimdyti reiškiniai turėtų būti amžini, nekintantys.
Heraklitas 5 a.p.m.e. ieško naujų kosmoso aiškinimo būdų.
Kur pažvelgsi – yra gyvybingumas. Tiek žvaigždė, tiek saulė – kiekvieną dieną vis nauji. Pasaulis gyvas savo kitimu. Judėjimo variklis – dinamiška ugnis.
Į ta pačią upe neįžengsi du kartus, – viska keičiasi ir teka. Tekėjimas – nuolatinis ir pastovus. Keitimus sužadina prieštaravimai. Visur – kur tik pažvelgi, yra priešybių kova. vyras ir moteris, silpnas, stiprus ir t.t. Išvada: pasaulio esmė – ne statiška, o kintanti, dinamiška. Pripažinus, kad pasaulis yra dinamiškas iškilo sunkumai: jei viskas keičiasi, ar įmanomas tokio pasaulio pažinimas? Heraklitas mane, kad nuolatinio tekėjimo ir kitime išlieka vienas pastovus dalykas – tai kitimo tvarka. vasarą keičia ruduo, iš jauno – senas žmogus, kosmosą turi loginę tvarką. Loginė seka leidžia pažinti tuos kitimus. Pažinimas g. b. teorinis – vertinant daiktus, kaip tokius ir praktinis – pažystame suinteresuotai – jei mums tų daiktų reikia. Demokritas – Tuštuma ir atomai. Atomai – nedalomos dalelės turi impulsą judėti . Visi atomai – vienarūšiai. Vienovė – priežastingume – atsitiktinumai – žmonių išmislas.
Demokrato priežastingumo teorija neigia žmogaus laisvę. Žmogus – mikrokosmosas, ir jam tinka visi gamtos dėsniai.
Gamtos dėsniais galima paaiškinti, kas yra žmogus. Žmogaus vertė – buvimas piliečiu – įsipareigojimas gyventi ne tik sau bet ir kitų labui.

Tikrovės dvilypumo problema Elėjos filosofijoje

Heraklito samprotavimai sukomplikavo kosmoso aiškinimą – ar ji

is statiškas ar kintantis?
Iškilusią problemą ėmėsi spręsti Elėjos mokykla. 5 a pabaiga, 6 a p.m.e. pradžia.
Parmenidas – jam nepriimtina pasaulio dinamiškumo idėja – jis tai vadina akivaizdžiu nesusipratimu.
Jei pasaulis gali kisti, vadinasi jis gali pereiti iš buvimo į nebuvimą. Pasaulis būva, jis yra, todėl reikia pripažinti, kad jis yra statiškas, antraip jis subyrėtų į dulkes. Mums tik atrodo, kad pasaulis kinta, tačiau kitimo nėra. Tikrovė – statiška ir ideali, ją lygina su mąstymu. Ką kosmosas sutvarko – tai sutvarko protingai ir racionaliai.
Išvada:
Kosmoso tvarumas išplaukia iš jo protingumo. Žmogus irgi turi būti protingas ir racionaliai susitvarkyti savo gyvenimą – įvesti įstatymus, moralės taisykles ir gyventi tų taisyklių pagrindu.
Eliečių idėjos buvo pagrindas antikinei demokratijai. Tikra valstybė – teisinga valstybė grindžiama įstatymais.
Aliečiai neišvengė vienos bėdos: priešpastatė regimąjį ir mastantįjį pasaulius – regimojo – nebeliko, nes tai, anot jų – tik iliuzija.

Žmogaus ir jo laisvės samprata sofistų ir Sokrato filosofijoje

Sofis – išmintis. Sofistai – išminties mokytojai. Protagoras – gentiškumas nėra esminiai žmogaus bruožai. Gamtos daiktai – vien tik egzistuoja, o žmogus gali tuos daiktus keisti ir vertinti.
Žmogus gali laisvai kurti ir vertinti, todėl yra visų tų daiktų matas – esančių ir nesančių.
Žmogus laisvas, bet ar ta laisvė laidžia nesilaikyti įstatymų? Įstatymo būvimas neatima iš žmonių laisvės, nes įstatymai kuriami visų jų bendru susitarimu.
Sokratas – ką skelbė, taip ir gyveno. Žmogus yra savitas, ne vien tik gamtinė būtybė. Sokrato mokymo esmė – pažink pats save. Pažinimas veda doros ir drąsos keliu. Dora – žmogaus žmogiškumo pagrindas. Dorais negimstama, jais tampama. Blogis gimsta dėl nežinojimo. Kviečia būti sąžiningu sau pačiam ir savo žinių atžvilgiu. Sąžininga sakyti – žinau, kad nieko nežinau.
Tolerancija – kai žmogus atranda savyje savo mastymo ribotumą.
Dialogas – kai išgirstamas kitamintis, tolerantiškai priimama ir ginčo metu gimsta nauja idėja.

Būties ir žmogaus santykio problema Platono ir Aristotelio filosofijoje

Platono valstybės modelis

Platonas – antikos idealistas. Sukūrė idėjų teoriją – kuo protingesnis žmogus, tuo didesni blogį gali pagimdyti.
Platonas žmogaus proto nelaikė doros šaltiniu. Medžiagiškumas, nauda, pražudo protą. Doros ir moralės reikia ieškoti idėjų pasaulyje. Gražių daiktų nelieka, o grožio idėja – lieka. Idėjų pasaulis – tobulų reiškinių pasaulis. Idėjų pasaulyje akivaizdus hierarchiškumas – idėjų idėja – gėris.
Platono valstybės modelis:
Tai valstybė, kuri užtikrins normalų darbo pasidalijimą pagal žmonių prigimtinius sugebėjimus:
1.Valstiečių;
2.Kariūnų;
3.Išminčių – valdovų;
Aristotelis – žmonių tikslas – prasmingai gyventi. Prasmė – pasijusti laimingu. 3 laimės rūšys:
1.Malonumų, pramogų;
2.Laisvo ir atsakingo gyvenimo;
3.Išminčiaus;

Žmogaus kelias į laimę gali būti stichiškas, nesąmoningas, aklas. Aklumą sąlygoja mąstymo kraštutinumai. Žmogus žengia žingsnį laimės link, jei elgiasi protingai, visame su saiku, nes saikas padeda žmogui harmonizuotis, palaikyti normalius santykius su žmonėmis.
“Ne išlaidūs, ne šykštūs – o dosnūs; Ne išdidūs, ne nusižeminę – o orūs:”

Dievo, žmogaus ir pasaulio aiškinimas viduramžių filosofijoje

(A.Augustinas, T.Akvinietis)

Antikinė epocha – kulto apeigų metas. Labai didelis Dievų, religijų pliuralizmas. Susivienyti – įvesti monoteistinę religiją. Įsigali krikščionybė.
Pakinta Filosofijos padėtis – Antikoje – pasaulietiška, dabar – aptarnauja krikščionybę. Tai įgalina įsigilinti į žmogaus dorovines savybes, prarandamas dėmesys kosmosui.
Aurelijus Augustinas ir Tomas Akvinietis
Teocentristinė pasaulėžiūra. Gamta – akla, stichiška – ji žemiškos prigimties ir pralošia Dievui.
3 Dievo savybės:
1.Dievas – nepriežastinis, bet yra visa ko priežastis;
2.Dievas – būva amžinai;
3.Dievas – antlaikiškas, neegzistuoja laike.
Viskas, ką jis dar- daro gerai ir nieko nebereikia taisyti. Kyla klausimas, jei Dievas toks geras, kodėl jis sukūrė toki netobulą pasaulį ir suteikė jam laikinumą? A.Augustinas aiškina: Dievas sutvėrė žemę ir įvedė žemėje laiką, nes žemiško laikinumo plotmėje atsiveria Dievo malonė, jo valia. Kurdamas žemišką pasaulį Dievas pasakė: aš gyvenu ne dėl savęs, aš gyvenu, kad savo gėriu pasidalinčiau su kitais. Žemiško pasaulio laikinumas – yra Dievo dovana, nes laikinume atsiveria unikalumas.
A.Augustinas apie žmogų:
Žmogus pasaulyje užima ypatingą vietą – jis tartum Dievo tarpininkas pasaulyje. Dievas kūrė žmogų pagal analogiją su savim. Jis apdovanojo žmogų trimis savybėmis: dvasiškumu, protu ir laisva valia. Tuo visagalis žmogų išskyrė iš kitų gyvūnų tarpo. Dievas paliek galimybę žmogui rinktis jo gyvenime tikslą. Savo tiksluose žmogus siekia laimės. Laimė laimei nelygu. Vieni laimę linkę sieti su malonumais. Kuo jų daugiau, tuo jaučiasi laimingesnis. Ištvirkėlis irgi laimingas. Malonumai nėra tikrosios laimės garantas. Kiti laimę įžvelgia moksle, žiniose. Laimę motyvuoja tuo, kad mokslas patenkina jų žingeidumą. Gali turėti daug žinių, tačiau jei tavo žinios nukreiptos į blogį, o ne į gėri, tai laimes neatneš. Siekdami kažko, žmonės vykdo pasirinkimą. O pasirinkę tiki tuo pasirinkimu, vadinasi pasirinkimas žmogų atveda i tikėjimą o tikėjimas suteikia žmogui tai, ko nesuteikia pažinimas tokiu būdu tikėjimas suteikia žmogui didžiausios laimes. Gyvenime neretai salia geru žmogaus savybių pasireiškia ir blogosios – vagia, meluoja. Kur yra blogio šaltinis? Kodėl būdamas visagaliu Dievas įleido blogį? Blogio šaknų reikia ieškoti pačiame žmoguje, nes Dievas suteikė žmogui laisve rinktis. Jau Ieva ir Adomas pasirinko ne geriausius siekius, o kūniškus malonumus.
Tomas Akvinietis – paskutinis viduramžių mąstytojas. Scholastikas (mokykla akademija). Teigė, kad tikėjimas turi būti grįstas argumentais. Argumentai reikalingi įrodyti ir Dievo buvimą.
Dievo būvimo įrodymai:
– Jei yra idėja, tai turi būti ir objektas. Apie nieką nieko sugalvoti negali.
– Sako, kad ne tikėjimas, o žinojimas priartina žmogų prie tikėjimo, o tikėjimas – prie Dievo.

Filosofiniai renesanso humanizmo principai

Po viduramžių kuriasi laisvieji miestai su Magdeburgo teisėmis. Žmonių išsilaisvinimą atspindi atgimimą propaguojanti Filosofija Italijoje , Venecijoje. Bažnyčia praranda politinį vaidmenį. Atgimimo epocha – renesanso laikotarpis.
Erazmas Roterdamietis ir Nikolajus Kurietis, Leonardas Da Vinči
Dievo negali atmesti, nes Dievo buvimą išpažįsta visi filosofai. Tik jo vieta ima aiškinti naujai. Pati Gamta yra Dievas.
Visame kame – gyvybingumas aktyvumas ir tobulumas . Planetų judėjimo ciklai, tikslinga žmogaus kūno harmonija.
Panteizmas – Gamtos dieviškumą liudija Gamtos kūrybiškumas. Renesansas reabilituoja žmogaus kūniškumą – žmogaus dvasia yra tokia pat vertinga kaip ir kūnas.
Žmogus įgyja laisvos asmenybės esmę. Žmogus – Gamtos kūrinys, ir viskas ką daro žmogus – už viska jis neša atsakomybę. Gamta ji apdovanojo protu, žiniomis, todėl žmogus turi prisiimti atsakomybę už savo poelgius.

Mokslinio pažinimo problema moderniųjų laikų filosofijoje: empirizmo ir racionalizmo ginčas

17 a. situacija pasikeičia. Naujųjų amžių laikotarpis – švietimo epocha. Palaipsniui įsigali mašininė industrija nustelbdama natūrinį ūkį. Mašinų našumas ėmė stelbti žmogaus fizinę jėgą. Gamta tampa nebe tokia svarbi, bet visuotine reikšmę įgyja mokslas.
F.Bekonas: “Mokslas – ne tik žinojimas, bet ir jėga.”
17 a suvokia, kad mokslas yra gamybos variklis.
Mokslas įgijo praktinę reikšmę, kadangi leido žmonėms apvaldyti gamtą. Iškyla klausimas – kokia mokslinio pažinimo prigimtis?
Visi filosofai suskyla į dvi stovyklas: empirikus ir racionalistus.
Empirikai: F.Bekonas, Dz. Lokas, Hjumas
F.Bekonas: visuotinai priimta, kad už mokslinių žinių tikrumą atsako protas. Tačiau protui būdingi paklydimai:
Giminės – proto polinkiai sužmoginti, suobjektinti;
Urvo – polinkis vertinti vienašališkai; Nulemia profesija;
Turgaus – paskleistas gandas gali būti priimtas už tiesą;
Teatro – aklas tikėjimas autoritetais, aklas tikėjimas mokslu – kliudo paties mokslo pažangai. Besimokantieji nekritikuoja mokytojų.
Tai liudija, kad protu pasitikėti negalime. Protas nėra patikimas žinių šaltinis. Pasitikėti galima patyrimu.
Empirija – patyrimas
Patyrimas mokslui suteikia daug privalumų:
Žinojimą grindžia eksperimentais, kurie teikia faktus.
Faktams apibendrinti pasitelkiamas indukcijos metodas. Tyrinėtojas nuo konkrečių faktų kyla prie visuotinių ir bendrų išvadų.
Dž. Lokas užima kraštutinio empiriko poziciją. “Žmogaus protas yra menkas lyginant su patyrimu. Prote nėra nieko, ko nebūtų buvę patyrime. Gimsta žmogus su švaria siela, o patyrimas joje įrašo visą informaciją. Protas atlieka tik pagalbinį vaidmenį – gauta informaciją surūšiuoja. Atlieka loginio tvarkdario vaidmenį.
Empirikai daug davė naujųjų amžių kultūrai – pradėjo vystytis gamtos mokslai, fizika, chemija. Be to jie kvietė pereiti nuo knygų – prie gyvenimo, o nuo gyvenimo – prie apibendrintų idėjų.
Empirikams niekaip nesisekė paaiškinti, kaip nuo faktų pereinama prie apibendrintų išvadų.
Šios bėdos tapo pretekstu atsirasti oponentams – racionalistinei filosofijai
R.Dekartas, B.Spinoza, Leibnicas
Dekartas kurdamas racionalistinę filosofiją užsibrėžia dviejų tikslų:
Atsiriboti nuo senos dogmatinės galvosenos;
Pabandyti sukurti naujos, modernios kultūros principus;
Viduramžiuose klestėjo aklas pasitikėjimas dogmomis, autoritetais ir gatavomis tiesomis. Vienintelis vaistas nuo dogmų – abejonės turėjimas. Sveika galvosena abejoja viskuo, autoritetais, moksliniais išvedžiojimais, net savo galvosena. Tačiau abejonė nėra visa ko nuoga kritika, visa ko neigimas. Jeigu viskas kritikuojama ir neigiama, tai atveda prie skepticizmo. Skepticizmas atsiranda tada, kai imama abejoti pačia kritika.
Apie empirikus Dekartas sake: Patyrimas turi spragų:
1.patyrimas turi nemažai spragų – pvz. žvelgiam i saule, ir ji atrodo maža, nors yra didelė;
2.Induktyvus apibendrinimai. Teiginys: visi metalai yra laidūs elektros energijai. Kas yra visi? Ar visi buvo patikrinti bandymais?
Jei patyrimas nėra patikimas, vadinasi mokslo atramos turime ieškoti kitur – žmogaus prote.
Protas yra absoliucijai patikimas mokslinio žinojimo šaltinis. Mes galime abejoti viskuo, pasaulio buvimu, savim pačiais, tačiau tą abejonės galimybę mums suteikia protas. Nemąstytume – neegzistuotume. Mąstymas ir protas – visa ko pagrindas. Žmogaus protas iš prigimties yra neklaidingas. Ir visos klaidos įvyksta ne dėl proto veiklos. Klaidas nulemia žmogaus veikla. Valia iškreipia žmogaus proto logiką, dėl to galvosena pasidaro nerišli ir dažnai prieštaringa.
Kad būtų galima moksliniame pažinime atsekti kuri galvosena yra teisinga, reikia įvesti griežtus tiesos kriterijus, kurie skelbia: pažinimas yra tikras, jei pasiektas žinojimo aiškumas, skaidrumas ir akivaizdumas.
Skaidrumas – žmogus masto pagal taisykles, ir gali pagristi savo mastyme daroma žingsni;
Aiškumas – mastymas turi išlaikyti loginį pagrindą. Tikros tiesos neprieštarauja logikai;
Dekarto racionalumas pasitarnavo tiksliuoju mokslu pažangai, įgalino tiksliau ir griežčiau formuluoti dėsnius;

Ikipilietinės visuomenės charakteristika. T.Hobso ir Dž. Loko filosofijoje

T. Hobsas sake: visuomenėje mes išskiriame dvi būkles: ikipilietinę ir pilietinę. Abi jos labai skiriasi:
Ikipilietinė visuomenė:
Joje ypatingi ir saviti žmonių santykiai. Iš prigimties kiekvienas yra egoistas, ir jei yra galimybe siekia gyventi kitų sąskaita. Žmonių santykiai – vilkiški. Jei ir toliau taip gyventų, tai žmonija save sunaikintų. Suvokę tokį pavojų žmonės ėmė ieškoti bendruomenės išsaugojimo galimybių. Sukūrė valstybę ir padarė visuomeninę tarpusavio sutartį. Valdžiai suteikė tiek įgaliojimų, kiek žmogus nori. Valdžia gali leisti tik tokius įstatymus, kur atsispindėtų žmonių interesai. Valdžia negali prisiimti daugiau įgaliojimų, negu jai leista konstitucijoje.
Tai buvo liberalizmo pradžia.
Valdžia yra šioks toks prievartos organas, nes leidžia įstatymus, ir verčia jų laikytis. Individas iš to tik išlošia, nes įstatymai padaro jo gyvenimą saugiu.
Valstybės sukūrimas ir įstatymų priėmimas buvo veiksniai, kurie padėjo pereiti i pilietinę visuomenę. Hobsas suplakė valstybę ir pilietinę visuomenę į viena, nors tai skirtingos sąvokos.
Tai paskatino Dž. Loką peržiūrėti Ikipilietinės ir pilietinės visuomenės sąvokas. Jis atmetė, kad ikipilietinėje visuomenėje egzistavo tik egoistinis žmogus. Žmogus nėra blogas, nors turi ir ydų ir trūkumų. Ikipilietinėje būklėje nėra vilkiškumo, ir ji nėra betvarkė ir chaotiška. Ikipilietinėje visuomenėje egzistuoja trys prigimtinės teisės:
Teisė į gyvybę;
Į nuosavybę;
Į laisvę;
Jei kažkas kėsinasi į individo teises, jam iškyla klausimas, kas tas teises turi saugoti? Gyvybė yra Dievo duota, todėl tai yra šventa vertybė, už kurios atėmimą užpuoliką galima bausti. Taip aiškintų tikintieji, o netikintieji – tuo, kad jis turi teisę į gyvybę nes tai yra privati jo nuosavybė.
Teisė į nuosavybę – nes ja užsitarnaujame darbu. Darbu sukuriame teisę į privačią nuosavybę.
Teisė i laisvę – nes gimstame žmonėmis, o prigimtyje gludi savybė būti laisviems. Tai mus skiria nuo gyvulių. Lokas sake, kad ikipilietinėje visuomenėje individas prisiima teisėjo ir baudėjo pareigas, ir neretai baudžia neteisingai, šališkai, todėl gyvenimas tampa nesaugus.
Visų bendru susitarimų pagrindu gimsta pilietinė visuomenė. Visi individai apriboja savo laisvę mainais už kito laisvės atsisakymą. Laisvanoriškai atsisako teisės bausti ir perleidžia ją teisėjui.

T. Hobso pilietinės visuomenės teorija

Pilietinė visuomenė – kiekvienas individas priverstas apriboti savo laisvę. Laisvę apriboja bendros sugyvenimo taisyklės. Jam atrodė, kad valstybės sukūrimas automatiškai atveda i pilietinę visuomenę. Turi valstybę, tai turi ir pilietinę visuomenę. Hobsas suplakė valstybę ir pilietinę visuomenę į viena, nors tai skirtingos sąvokos.

Pilietinės visuomenės samprata Dž. Loko filosofijoje

Dž. Lokas sake, kad ikipilietinėje visuomenėje individas prisiima teisėjo ir baudėjo pareigas, ir neretai baudžia neteisingai, šališkai, todėl gyvenimas tampa nesaugus.
Visų bendru susitarimų pagrindu gimsta pilietinė visuomenė. Visi individai apriboja savo laisvę mainais už kito laisvės atsisakymą.
Laisvanoriškai atsisako teisės bausti ir perleidžia ją teisėjui;
Įstatymai, kuriuos formuoja valdžia, turi atspindėti individo interesus; Jei įstatymai teisingi, jų laikomasi savanoriškai; Įstatymų dėka žmonės valdo patys save;
Kiekvienas individas apriboja savo laisvę, pagal tas pačias taisykles apsiribojimą padaro ir kitas individas.
Suvaržydami savo laisvę individai pasijunta laisvi nuo kito savivalės, nes jo elgesys tampa nuspėjamu.
Pilietinės visuomenės savivalda grįsta:
– Kiekvieno individo įsipareigojimais laikytis bendrų taisyklių;
– Santykiuose laikytis tų pačių moralinių nuostatų;

Dž. Lokas apie valstybės valdžių subordinaciją

Valdžios prerogatyvų problema
Loko požiūriu egzistuoja trys valdžios:
– Įstatymų leidžiamoji; (parlamentas)
– Įstatymų vykdomoji; (ministrų taryba)
– Teisinė valdžia; (kontroliuoja, ar valdžia paiso konstitucijos)
Pripažino tarpusavio ryšį, bet teigė, kad jas reikia atriboti. Negali ministras užimti parlamento nario vietos. Valdžios turi būti atskirtos, kad išvengti šališkumo priimant įstatymus.

Demokratinės savivaldos projektas prancūzų švietėjų filosofijoje.

Ž.Ž Ruso visuomeninės sutarties teorija

Teigė, kad visuomenę reikia modernizuoti, o moderni taptų, kai būtų apsišvietusi. Kritikuoja religiją, nes mano, kad ji nesuderinama su apsišvietusia visuomene. Religija galėtų imtis moralės tobulintojo vaidmens. Pratęsė mintis apie pilietinę visuomenę. Abejojo, ar galima būtų sukurti demokratinę savivaldą bet kurioje visuomenėje, anot jo, tam tinkamiausios yra mažos visuomenės. Kuo didesnė visuomenė, tuo labiau valdžia atitolusi nuo piliečių. Bet kuri demokratinė savivalda privalo remtis dviem principais:
1.demokratinės visuomenės sutartimi – konstitucija, kuri deja gali būti demokratinė arba totalitarinė.
Jei susitarimas vyksta tarp luomų ir liaudies – demokratijos nėra. Kadangi luomai visuomet diktuos savo valią liaudžiai. Norint padaryti demokratiją, reikia panaikinti luomus ir sulyginti žmonių socialines teises. Ruso pirmasis iškelia socialinės lygybės klausimą.
2.Mėgina apibrėžti valdinių ir vadovo santykius,
Pilietinėje visuomenėje veikia trys veiksniai – tai liaudis, vyriausybė ir vyriausybės narys. Bendrą vyriausybės valią vyriausybės narys vykdys tik tuomet, kai bus priverstas paklusti vyriausybės vadovui, o jis vykdys liaudies valia tuomet, kada liaudis bus pajėgi jį kontroliuoti. Didelės valstybės nepajėgia pažinti koks yra valstybės vadovas, tokios valstybės tampa despotiškomis ir totalitarinėmis. Liaudis tikės valstybės vadovu dėl savo tamsumo. Tik apsišvietusi liaudis bus pajėgi sukurti demokratinę visuomenę.
3.Moterų teisių sulyginimas su vyrų teisėmis.
Jei moterį laikome žmogumi, tai kaip žmogus ji turi teisę į prigimtines žmogaus teises – laisvę, gyvybę ir turtą.

Žinojimo ir tikėjimo santykis I. Kanto filosofijoje. I.Kantas apie žmogaus laisvę

Švietimo epocha įtikėjo į neribotą proto galią. Švietėjai manė, kad pakanka apsviesti liaudį ir tokiu būdu susidarys sąlygos demokratinei visuomenei sukurti. Anot jų – gyvenimas turi prisiderinti prie idėjų.
Prancūzų revoliucija vyko pagal švietėjų lozungą – laisvė, brolybė, lygybė, tačiau revoliucijos pasekmės privedė prie teroro. 18 a. pab. – 19 a pr. I.Kantas, Hegelis.
I.Kantas – vokiečių filosofijos pradininkas. Rašė knygą “Grynojo proto kritika”
Žmogus pernelyg pasidavė mokslinio proto garbinimui. Kanto požiūriu – reikėtų išsiaiškinti, ką gali mokslinis protas ir ko jis negali? Kaip protas gali pažinti abstrakčius daiktus aplamai. Saulė aplamai – abstraktus daiktas perkeltine prasme, o konkrečiai – ji teikia šilumą ir šviesą ir yra astronominis kūnas. Mokslas negali atsakyti apie jokį daiktą aplamai . Tik konkrečiai, vadinasi protas yra ribojamas konkrečių sąlygų. Tikrumoje teorinis protas yra ribotas, nes nepajėgus pažinti visuminių daiktų. Norint pažinti saulę aplamai reiktų protu aprėpti visas esamas ir nesamas saulės egzistavimo aplinkybes ir sąlygas.
Žmogus gali pažinti reiškinių pasaulį tiek, kiek jis mums yra reikšmingas. Žmogus pats renkasi koki daikto aspektą tirti. Žmogus yra teorijų kūrėjas. Ne visi žmonės suvokia teorinio proto ribotumą, ir ima aiškintis, kas yra valstybė aplamai, kas yra laimė aplamai. mąstydamas apie tokius visuminius dalykus protas suserga. Pvz. kada imama aiškintis ar yra Dievas, priimami prieštaringi sprendimai. Arba ką pirmiau – višta ar kiaušinis? Dievo būvimo pagrindimas yra tikėjimas, kaip ir tikėjimas, kad pirmiau višta arba kiaušinis. Tokia idėja nėra mokslo išsprendžiama, ji gali būti paremta tik tikėjimu.
Teorinis protas yra ribotas:
1. Jis gali pažinti sužmogintą reiškinių pasaulį.
2. Teorinis protas turi skaitytis su gamtine tvarka.
Gamtoje žmogus privalo laikytis gamtos dėsnių, o visuomenėje randame vertybių pasaulį – moralinių estetinių vertybių.
Gamtoje vyrauja priežastingumas, o visuomenėje – žmogaus laisvė. Žmogaus gyvenime esminis bruožas – laisvės turėjimas.
Mastymu žmogus yra beribiai laisvas.
Būdami visuomenėje negalima atremti būtinumo, kurį išreiškia privalėjimas. Žmogus ne tik gyvena ir elgiasi, bet gyvena ir elgiasi taip, kaip privalo. Visuomenėje žmogus laisvanoriškai prisiima įsipareigojimus perkreipti savo elgesį dorovine linkme, jausti atsakomybę.

Susvetimėjimo problema ir jos sprendimo keliai K.Markso filosofijoje

19 a antroje pusėje vyksta kapitalizmo įsitvirtinimo pradžia. Kapitalo kaupimas – buvo laukinas procesas. Vieni sluoksniai nepaprastai greitai turtėjo, o kiti – labai skurdo. Didėjo bedarbyste, K.Marksas iškėlė klausima: jei visuomenę vairuoja protas, tai kodėl gi tokios neprotingos pasekmės? Kas kaltas dėl žmonių susvetimėjimo? Ar svetimumas tik laikinas, ar amžinas? Hegelis mėgino įminti si klausimą, tačiau jo klaida buvo ta, kad idėja statė aukščiau už gyvenimą, kad idėjos nulemia žmogaus gyvenimą. K.Marksas manė kitaip, jis sake, kad žmogus turi gyventi. Nuo to, kad aš turėsiu idėją apie maistą, mano skrandis nebus pilnas. Žmogus yra materialus – fiziologine ir biologinė būtybė. Kad išliktų, jis turi valgyti, gyventi, apsirengti. Visa tai nėra duota gamtoje natūraliame pavidale. Žmogus turi visa tai pasigaminti. Tam žmonės sueina į gamybinius ekonominius santykius su kitais žmonėmis. Tačiau sukurti daiktai patys savaime nepajėgus užtikrinti pragyvenimo. Ką galėtu jais pasinaudoti, žmogus turi juos įsigyti. Tai yra esminiai – nuosavybės santykiai. Nuo šių santykių priklauso žmogaus padėtis visuomenėje. Gali būti luošas ir silpnas, tačiau turto turėjimas tau suteiks galios. Ne idėjos, o turtiniai santykiai lemia žmogaus padėtį visuomenėje. Vadinasi susvetimėjimo kaltininkas yra turtinė nuosavybė. Kad galėtų prasimaitinti, neturtingasis priverstas samdytis ir parduoti savo darbo jėgą savininkui. Kad gautų pelną, savininkas nemoka pilnai tiek, kiek samdinys uždirbo. Taip gimsta išnaudojimas. Darbininko darbas nebepriklauso pačiam darbininkui, todėl atsiranda susvetimėjimas savo paties darbui. Sukurtas darbe produktą taip pat nepriklauso darbininkui. K. Marksas sakė – kol bus privati nuosavybe, tol susvetimėjimas bus amžinas. Atsisakius privačios nuosavybės jos vietą turėtų užminti kolektyvinė nuosavybė.
Kolektyvinės nuosavybės privalumai:
– visi turėdami kolektyvinę nuosavybę stengsis dirbti kitam taip kaip pats sau;
– išnyks susvetimėjimo sąlygos – jei samdinys bus savininkas, vadinasi jo darbas priklausys jam pačiam;
– išnyks galimybė savintis kito darbą ir jį eksploatuoti;
– atsiras galimybė planuoti, ir numatyti galimas krizes ir joms pasiruošti, ūkio efektyvumas augs;
– atsiras sąlygos savireguliacijai ir žmogus dirbs nebe prievarta, o sulig savo sugebėjimais.
Visa tai bus komunos tipo visuomenėje.
Atrodytu teisingos K.M. idėjos visgi patyrė “krachą”
Kodėl? Į tą klausimą atsakė Hajekas

F.Hajekas Planinės ekonomikos paradoksai. Individo laisvės ir kolektyvizmo konfliktai

Jis išanalizavo kolektyvines visuomenes perspektyvas ir prieina išvados, kad tai nebus įmanoma:
1. dėl jo neįvykdomų siekių. Kad parengti bendrą planą, reikia iš anksto žinoti ir numatyti esamas ir busimas ekonomikos vystymosi aplinkybes. sąlygos nuolat kinta, vadinasi centralizuoto plano uždaviniai gali būti nustatomi iš akies – utopiškai.
2. Nustatant bendra planą neišvengiamas šališkumas. Pvz. – militaristinei pramonei teikiama pirmenybe lengvosios pramones sąskaita;
3. Visu sukurtas turtas turi būti paskirstytas visiems po lygiai, tačiau čia gimsta nelygybė, nes tie, kas dirbo blogai gaus tiek pat, kaip ir tie, kas dirbo sąžiningai. Tikroji lygybė negali remtis turto paskirstymo lygiai principu. Lygybę atstovauja lygių galimybių šansai, kurie leidžia žmogui užsiimti tokia veikla, kuri jam patinka.
4. Kuo labiau kontroliuoji visuomene, tuo labiau smunka pasitikėjimas ir iniciatyva, ir didėja pasyvumas.
Privati nuosavybe prieš kolektyvine nuosavybe turi pranašumu:
– ekonomika konkurencijos dėka pati ima save reguliuoti;
– užtikrina ekonomikai savistovumą;
– įgalina orientuotis į individo poreikius;
5. Esant kolektyvinei visuomenei, individai yra prievartaujami savo poreikiu atžvilgiu, nes yra pajungiami bendram tikslui, o privačios nuosavybės sąlygomis ekonomika priversta atsižvelgti į individo poreikius;
Bendri tikslai – paprastai ne valstybės primetami žmonėms, o atsiranda žmonių interesu derinimo keliu.

Egzistencializmas: autentiškos ir neautentiškos egzistencijos problema

Karlas Jaspersas
Žmogaus gyvenimas – dviplanis. Žmogus kasdieniniame gyvenime yra paniręs į visuomenę. Visuomenėje žmogus vykdo jam skirtas roles (politikas, mokytojas, verslininkas). Visuomenei rūpi, kad žmogus kuo efektyviau atliktų jam pavestą funkciją. Visuomenė žmogų paverčia priemone. Individo unikalumas ištirpsta toje visuomenėje, žmogus nuasmeninamas, standartizuodamas. Klausimas: ar žmogui derėtų pabėgti iš visuomenės? ne, atsako Jaspersas. Visuomenė padeda žmogui fiziškai išsilaikyti, pratęsti savo giminę. Tikrojo autentiškumo reikia ieškoti pačiam savyje.
Kiekvienam iš mūsų reiktų peržengti kasdienybės pasaulį ir susimąstyti apie egzistencijos prasmę. ką reiškia egzistuoti? – tai išgyventi savo būvimą pasaulyje nuo pradžios iki pabaigos. Žmogaus gyvenimas balansuoja tarp buvimo ir nebūties. Šis supratimas gimdo kančią, baimę, virpulį. Šios būsenos yra egzistencinės būsenos. Tik pakliuvęs į kritines situacijas žmogus yra tarsi supurtomas. Žmogui atsiveria jo gyvenimo trapumas, pažeidžiamumas. Egzistencinis gyvenimas leidžia suvokti žmogui, kad jis nėra užprogramuotas, kad yra savistovus. O savistovumas pasireiškia tame, kad žmogus gali rinktis. Egzistencija – tai laisvė kurti save patį. laivė yra žmogaus egzistenciškai išgyvenama. Deja dideliai daugumai žmonių yra svetimi tokie laisvės išgyvenimai. Jie seka kolektyvo pavyzdžiu. Tai masės žmogus. Toks žmogus nepatirs savęs pasirinkimo džiaugsmo. Toks žmogus net nenori laisvės, ji jam yra našta.
masinis žmogus – priešybė asmenybei. Minios žmogus yra užbaigtas. Už minios žmogų pasirinkimą daro kiti.

Leave a Comment