Vydūnas- tautos dvasinės stiprybės ugdytojas

ĮVADAS
Vydūnas — ypatinga figūra mūsų kultūroje, kaip ypatingas jo gyvenimiškas
bei kūrybinis likimas, kaip ypatinga jo buvimo mūsų kultūrinėje sąmonėje
situacija. Nuveikęs didžiulius darbus, labai nusipelnęs tautos kultūrai,
jis ilgą laiką buvo paliktas beveik visiškoje užmarštyje. Ir dabar apie jį
težino nedidelė mūsų inteligentijos dalis. Galima paprasčiausiai sakyti,
kad laikas atsijoja vertybes, ir gyvos, veiksmingos lieka tik tos, kurios
yra realiai tapusios tikromis vertybėmis, o tos, kurios neišlaiko laiko
išbandymų, lieka tūnoti pasyviajame praeities fonde. Dažniausiai taip ir
būna, bet ne visada pasiseka ir tikroms, reikšmingoms vertybėms — jas
kartais tiesiog neegailestingai palaidoja istorijos griūtys, ir tada joms
tenka ilgai laukti savų archeologų. Vydūną ištiko būtent tokia lemtis. Po
Antrojo pasaulinio karo jaunesniųjų kartų žmonėms jis buvo tarsi
palaidotas. Užmaršties lentynose tūnojo į lietuvių dramaturgijos aukso
fondą įeinantys jo dramos veikalai, o jo filosofijos traktatus ilgą laiką
daug kam buvo baisu ir pažiūrėti, juo labiau sužinoti, kas juose parašyta.
Nebuvo Vydūno darbų ir idėjų mūsų kultūros apyvartoje, jų tarsi ir
nereikėjo. Nereikėjo todėl, kad nežinojome iš viso tuos darbus esant. O tuo
nežinojimu labai save, savo kultūrinę sąmonę ir atmintį nnuskurdinome.
Šiandieninė situacija yra tokia, kad labai pasigendame būtent tų vertybių,
kurias taip nenuilstamai su dideliu atkaklumu ir pasiaukojimu teikė tautai
Vydūnas.

• Vydūnas – tautos dvasinės stiprybės ugdytojas
Tad kas buvo lietuvių tautai Vydūnas, kokias vertybes jis jai teikė?
Gyvenimiškas jo kelias, nors ir ilgas, bet gana p

paprastas. Gimė 1868 m.
kovo 22 d. Jonaičiuose (Šilutės raj.). tikroji pavardė — Storosta, vardas —
Vilhelmas. Jo vaikystė ir pradžios mokslo metai bėgo Naujakiemy, netoli
Pilkalnio (dabar — Dobrovolskas), paskui — mokslas Pilkalnio preparandijoje
ir Ragainės mokytojų seminarijoje. Nuo 1888 iki 1892 m. mokytojavo Kintuose
(Šilutės raj.), o iki 1912 m.— Tilžės devynmetėje vidurinėje berniukų
mokykloje. Buvo silpnos sveikatos (iš tėvo paveldėjo džiovą), todėl
palyginti anksti, turėdamas 44 metus (1912 m.), buvo išleistas į pensiją.
Vėliau epizodiškai dar įsitraukdavo į pedagoginę veiklą: 1918 m. dėstė
lietuvių kalbą Rytų seminare prie Berlyno universiteto, 1919 m.— Tilžės
realinėje gimnazijoje mokė lietuvių kalbos suaugusius, 1920—1923 m.
pavasariais atvažiuodavo dėstyti literatūros į Telšių gimnaziją. 1924—1927
m. dėstė kultūros istoriją Klaipėdos muzikos mokykloje, 1923 m. vasarą
skaitė paskaitas mokytojų kursuose Palangoje.
Bemokytojaudamas vasaros atostogų metu laisvo klausytojo teisėmis studijavo
Greifsvaldo (1896—1898), Halės (1899), Leipcigo (1900—1902), o po 1912 m.—
ir Berlyno universitetuose, kur, klausydamasis įžymių to meto vokiečių
filosofų bei kitų sričių sppecialistų paskaitų ir savarankiškai skaitydamas,
gilinosi į filosofijos, literatūros ir meno istoriją, kultūros, religijos,
istorijos, meno, teisės filosofiją, sociologiją, mokėsi anglų, prancūzų,
sanskrito kalbų. Egzaminų nelaikė ir aukštojo mokslo diplomo negavo.
Tokia yra tarnybinė Vydūno biografija. Su ja pynėsi ir daugiau kaip
dvigubai ilgiau tęsėsi kita — kūrybinė ir kultūrinės veiklos — biografija.
1895 m. Vydūnas ėmė vadovauti prie Tilžės lietuvių bažnyčios įsikūrusiam
chorui, kuris 1897 m. persiorganizavo į pasaulietinę Lietuvių giedotojų
draugiją, įvairiose Prūsų Lietuvos vietose rengusią lietuviškus vaidinimus
ir koncertus. Vydūnas pats dirigavo draugijos chorui, režisavo vaidinimus,
rašė jiems dramas, kūrė dainų tekstus, o ka
ai kada ir melodijas. Tų dainų
rinkinius bei vaidintas dramas leido atskiromis knygomis. Draugija veikė
iki 1935 m., kol hitlerinė valdžia ją, kaip ir visus kitus lietuviškus
sambūrius, uždraudė. Svarbiausi Vydūno kultūrinės veiklos tikslai buvo
žadinti tautinę Prūsų lietuvių savimonę bei savigarbą, kelti jų dvasinį
lygį, artinti juos prie estetinių vertybių, taip pat „kelti garbėn
lietuviškumą”, t. y. kitataučiams, ypač vokiečiams, rodyti savo tautos
kūrybinius sugebėjimus, jos kultūros turtingumą, savitumą ir patrauklumą.
Tąja linkme nukreipiama ir pačioje XX a. pradžioje prasidėjusi Vydūno, kaip
filosofo, veikla, kuri irgi laikytina jo kultūrinės veiklos dalimi.
Bestudijuodamas Leipcige jis įsijungė į Vokietijos teosofų draugiją, o 1902
m. Tilžėje pats įsteigė teosofų būrelį. Klaipėdoje, Šilutėje, Tilžėje bei
daugelyje kitų Prūsų Lietuvos vietų jis skaitė viešas filosofines
paskaitas, kurias dar pagarsindavo ar atpasakodavo lietuviškuose bei
vokiškuose vietos laikraščiuose. 1905 m. pradėjo leisti teosofinį
dvimėnesinį žurnalą „Šaltinis”, o šiam sustojus, nuo 1907 m. atskiromis
knygomis ėmė publikuoti filosofinius traktatus. Tada pradėjo pasirašinėti
Vydūno pseudonimu, tapusiu jo literatūrine pavarde. Svarbiausiu tos veiklos
tikslu Vydūnas laikė ne kurti savas filosofines teorijas ar švietėjiškai
mokyti tautiečius filosofijos, o žadinti juos tam, kad „siektų tobulesnio
žmoniškumo” ir kad „tokiu būdu tauta galėtų stiprėti”. Tam žadinimui turėjo
tarnauti iš pasaulinės filosofijos lobyno paimtos idėjos. Tas idėjas jis
dėstė ir paties ištisai prirašytuose bei leistuose žurnaluose —„Jaunimas”
(1911—1914), „Naujovė” (1915), „Darbymetis” (1921—1925),— gausybėje
filosofinių ir publicistinių straipsnių lietuviškoje Rytprūsių bei Lietuvos
periodikoje, įvairiomis progomis skaitytuose pr
ranešimuose.
Švenčiant Vydūno šešiasdešimtmečio jubiliejų, 1928 m. Kauno universitetas
jam suteikė filosofijos garbės daktaro laipsnį. 1925 m. jis buvo išrinktas
tarptautinės rašytojų sąjungos PEN Club garbės nariu, o 1933 m.— Lietuvių
rašytojų draugijos garbės nariu. Buvo sumanymas Vydūną pristatyti net
Nobelio premijai.
Vokietijoje įsigalėjus fašizmui, Vydūnas buvo persekiojamas ir šiurkščiai
įžeidinėjamas. Didžiausią nacių neapykantą sukėlė 1932 m. vokiškai
pasirodęs jo istorijos veikalas „Vokiečių-lietuvių santykiai per septynis
šimtmečius” („Sieben Hundert Jahre deutsch-litauischer Beziehungen”),
kuriame parodoma, ką iš tikro davė septynis šimtmečius trukęs Mažosios
Lietuvos nutautinimas. Knyga buvo traktuota kaip „kenkianti gyvybiškai
svarbiems reicho interesams” ir policijos konfiskuota. Laimei, tai buvo
padaryta ne labai operatyviai, ir dalis tiražo buvo išplatinta.
Grasinimai ir persekiojimai Vydūno nepalaužė. Rami, gandiška laikysena dar
labiau siutino nacius, buvo ieškoma progų efektyviau mąstytoją „pamokyti”.
Tokia proga buvo surasta 1938 m. pradžioje: finansinė policija aptiko
pinigų laikymo užsienyje taisyklių pažeidimą. To pažeidimo esmė tokia.
Lietuvoje buvo renkamos aukos Prūsų lietuviams (namui įsigyti). Pinigai
plaukė į vieną iš Lietuvos bankų. Vydūnas buvo Prūsų Lietuvių draugijų (kol
jos veikė — iki 1935 m.) tarybos pirmininkas ir pasirašinėdavo banko
atsiunčiamus popierius. Vadinasi, Lietuvoje, t. y. užsienyje, Vydūno vardu
buvo pinigų, o jis apie juos nepranešė valdžios organams ir tuo nusikalto.
Kad jau treji metai nebeveikė lietuviškosios draugijos ir kad Vydūnas
nesijautė tų pinigų savininkas, kaltintojams nelabai rūpėjo. 1938 m. kovo
11 d. jis buvo areštuotas ir įkalintas Tilžės kalėjime. Pasigirdus
pasaulyje protesto balsams (mat Lietuvių rašytojų draugija buvo
išsiuntinėjusi d
daugelio šalių kūrybinėms ir filosofų organizacijoms,
literatūrinių leidinių redakcijoms, žymiausiems kultūros veikėjams
memorandumą), po poros mėnesių Vydūnas buvo paleistas. Tačiau kaltinimas
buvo nepaneigtas, byla nenutraukta. Tai padaryta tebuvo tik 1940 m.
pradžioje.
Po kalėjimo buvo kiek ramiau, persekiojimai ir grasinimai liovėsi. Tyliai
kentėdamas dėl karo baisumų, Vydūnas atsidėjo vien rašymui, susitelkė
filosofiniam savo laiko veiksmų apmąstymui. Taip buvo parašyti stambūs
filosofiniai veikalai: „Žmonijos sąmoningumas jos tikybiniuose padavimuose,
šventraščiuose ir šventuose žymženkliuose” ir „Svarstymai apie sąmonės
slėpiningumą” (vokiškai). Abiejų likimas tragiškas — pirmasis 1941 m. buvo
išspausdintas, bet neduotas leidimas jį platinti, visas tiražas žuvo karo
metu, antrojo rankraštis buvo įteiktas Berlyno „Mehdem” leidyklai ir po
šios griuvėsiais taip pat žuvo. Žuvo ir stambaus istorijos veikalo —„50
metų tautinių Prūsų lietuvių draugijų gyvenimas” rankraštis. Karo ir
pokario metais buvo dar parašyti keli nedidelės apimties filosofinio,
literatūrologinio, autobiografinio pobūdžio veikaliukai —„Tauresnio
žmoniškumo užtekėjimas”, „Atsiminimai ir svarstymai tikybos atžvilgiu”,
„Kalėjimas — laisvėjimas”, „Religija per žmonijos istorijos tūkstantmečius”
(vokiškai), „Daimonams paliktas”, „Didysis klausimas” (vokiškai),
„Gyvenimas Prūsų Lietuvoje apie 1750 m., kaip jį vaizdavo Kristijonas
Donelaitis” (lietuviškai ir vokiškai),— paskelbta nem?.ža straipsnių
lietuviškojoje išeivijos spaudoje.
1944 m. spalio 2 d. Vydūnas paliko bombarduojamą Tilžę ir traukėsi į
Vokietijos gilumą. Trumpam buvo apsistojęs Povarbių dvare (netoli
Karaliaučiaus), paskui — Riūgenvaldėje. Nuo 1945 m. balandžio 6 d. iki 1946
m. liepos 17 d. gyveno Eikfyro kaime Pomeranijoje. Pasitraukęs iš ten, dvi
savaites buvo prisiglaudęs pabėgėlių stovykloje Štetine. Dėl labai sunkių
sąlygų stovyklą palikęs, pateko į Liubeko ligoninę. Po mėnesio, 1946 m.
rugsėjo 4 d., bičiulių lietuvių padedamas atvyko į jaukų anglų zonoje
buvusį Vestfalijos miestą, buvusį Lipalikimas — didžiulis. Jį sudaro
daugiau kaip 60 grožinių, filosofijos, istoriografijos, kalbos,
autobiografinių knygų, jo paties ištisai prirašytų ir leistų žurnalų
komplektai, daugybė filosofinių, literatūros kritikos, publicistinių
straipsnių Mažosios ir Didžiosios Lietuvos periodikoje, keliolika neskelbtų
darbų. Šis daugiašakis palikimas, taip pat milžiniškas darbas, kurį Vydūnas
nuveikė kultūrinės veiklos baruose, puikūs to darbo rezultatai sudaro
fundamentalų tautos gyvenimo reiškinį, kuri galima pavadinti vydūnizmu. To
reiškinio pagrindą sudaro filosofija. Būtent joje telpa idėjinė programa,
kurią Vydūnas realizavo pačiu savo gyvenimu, kūryba ir visokeriopa veikla.
Tačiau Vydūną laikydami tik filosofu, jį getokiame, rastume šiokių ar tokių
silpnybių, neišbaigtumų, pavyzdžiui, tokių kaip filosofinės sistemos
neryškumas, jos loginio karkaso blankumas, kriticizmo, griežtesnio
filosofinio apibrėžtumo stoka, filosofavimo stiliaus poetinis pobūdis ir
pan. Įspraustas vien į filosofijos rėmus, Vydūnas mūsų sąmonėje tiesiog
neegzistuotų kaip toks fenomenas, kokį mes jį, būtent kaip Vydūną,
įsivaizduojam ir suvokiam. Tarp šio šimtmečio filosofų Vydūnas atrodo labai
neįprastai: nebaigęs jokių aukštųjų mokslų, negynęs jokių disertacijų,
neprofesoriavęs, specialiai nekūręs savos filosofinės sistemos, negriovęs
ir nekritikavęs kitų mąstytojų pateiktų sistemų ar koncepcijų. Filosofija
jam nebuvo toji raiškos sfera, iš kurios jis būtų valgęs duoną. Tačiau
nebuvo ji ir laisvalaikio pomėgis, atsitiktinio domėjimosi dalykas ar iš
neturėjimo ko veikti susikurta galimybė mėgėjiškai pafilosofuoti ir kai ką
iš tų filosofavimų pagarsinti. Gal ir paradoksaliai tai skamba, bet
filosofija, nors ir nebūdama profesinės raiškos sfera, Vydūnui reiškė
žymiai daugiau negu daugeliui tų, kurie tituluojami filosofais, kurie iš
jos yra suvalgę po gerą pūdą druskos. Vydūnas labiau primena ne tiek XX
amžiaus intelektualą, o kokį nors senovės išminčių, kuriam filosofija
sudarė tiesiog gyvenimo būdą ir esmę. Jam buvo svarbu ne tik ir ne tiek
skelbti išminti, o labiau realybėje, savo elgsenoje ir darbuose ją įkūnyti.
Ir susikaupimo rimtyje gimstanti mintis, ir josios tapsmas žodžiais, o šių
— poelgiais, darbais ir kūriniais sudaro, V. Mykolaičio-Putino žodžiais
tariant, „vientisą harmonišką visumą, kuri imponuoja savo susiderinimu bei
vieningumu” 1. Vydūnizmo, kaip fenomeno, paskirtis — žadinti tautą tam, kad
ji „vykintų žmogaus ir tautos gyvenimo prasmę, tai esti, kad ji siektų
tobulesnio žmoniškumo” 2 . Todėl filosofijos veikalus Vydūnas rašė taip,
kad „skaitytojai leistųsi jų gundomi pasišvęsti daugiau negu paprastai
gyvenimo esmei ir prasmei” (Sąmonė, p. 6). Būtent toks sugestijuoti turįs
filosofijos pobūdis ir sąlygojo jos, kaip filosofijos, neįprastumą,
neakademiškumą, nepakankamą loginį ryškumą, specifinį, daugiau literatūrinį
negu filosofinį, dėstymo stilių. Matyt, dėl to daug kam atrodė ir dabar
atrodo, kad Vydūno filosofiniai samprotavimai nelaikytini rimta filosofija,
kad juose neverta ieškoti kokios nors sistemos ar nuoseklumo, kad jų visuma
— tai eklektinis iš visur prisigraibytų pusiau religinių, pusiau
filosofinių idėjų mišinys.
Atidžiau pasigilinus į Vydūno filosofiją, paaiškėja ne tik tai, kad ji iš
tikro formavosi, veikiama daugelio įvairių kraštų bei laikų filosofinių bei
religinių koncepcijų, bet ir tai, kad joje yra ryški tų koncepcijų
pasirinkimo logika ir kryptis, kad tos pasirenkamosios koncepcijos yra
tipologiškai ar genetiškai tarpusavy labai artimos. Išryškėja taip pat ir
jas pasirenkanti, jas grupuojanti, iš jų savą, vientisą pasaulio suvokimą
konstruojanti mąstytojo asmenybė. Viename iš pagrindinių savo filosofinių
veikalų „Sąmonė” Vydūnas sakosi, kad jis neteikiąs „visai naujų, grynai
savo pažinimų”, kad jo veikaluose „atsispindi visokių amžių žmonijos
mąstytojų išmanymai, prasidedant nuo senųjų indų, egiptiečių, parsų, graikų
ir vėlesnių tautų išminties mylėtojų ir einant iki mūsų laikų” (p. 6). Iš
tų „visokių amžių mąstytojų išmanymų” visumos tarsi savaime išaugo logiškai
nuosekli, pakankamai suderinta ir motyvuota filosofinė sistema, kurios pats
autorius specialiai neryškino, dirbtinai neintelektualino ir neafišavo.
Įstabu yra tai, kad filosofija, sudarydama Vydūno kū rybinio palikimo
pagrindą bei idėjinę programą, kurią jis stengiasi realizuoti gyvenime,
nebuvo pagrindinis raiškos tikslas. Filosofiniai Vydūno ieškojimai
prasidėjo ieškant atsakymų ne į teorinius, o pirmiausia į praktinius, į gy
venimo realybės skaudžiai keliamus klausimus. Eidamas šitų ieškojimų keliu,
Vydūnas ir susiformavo kaip origi nalus praktinės orientacijos mąstytojas,
siekęs esmingai atsiliepti į svarbiausias tautos gyvenimo aktualijas,
reikšmingai prisidėti prie to gyvenimo tobulinimo. Pagrindinė aktualija,
nulėmusi Vydūno intelektualinių ieškojimų kryptį bei filosofijos
problematiką, buvo būtinybė padėti tėvynainiams efektyviai atsispirti prieš
metodiškai vykdomą tautinę asimiliaciją. Jo veikla prasidėjo XIX a.
pabaigoje ir tęsėsi iki XX a. ketvirtojo dešimtmečio pabaigos, t. y. tuo
laiku, kai atkakliai vykdoma germanizacija beveik baigė pasiekti savo
tikslą. Dar jaunystėje mąstytojas suvokė, jog radikali Rytprūsių lietuvių
kova su galinga vokiečių valdžios jėga yra beveik beprasmiška, nes dar
labiau suagresyvintų bei pagreitintų ir taip spartų intensyvaus kapitalizmo
vystymosi Vokietijoje stimuliuojamą tautinės asimiliacijos procesą.
Ieškant priemonių, padedančių užguitiems tėvynainiams atsispirti
nacionaliniam pavergimui, ir vyko filosofiniai būsimojo mąstytojo
ieškojimai, atvedę jį prie dvasinio žmogaus ir tautos tobulėjimo
koncepcijos, kurios praktinis pritaikymas, anot jo, turėtų tautą ne tik
išgelbėti nuo pražūties, bet ir skatinti ją intensyviai kultūrinei kūrybai.
Būtent tuose ieškojimuose formavosi, tvirtėjo ir visu įstabumu pasireiškė
išskirtinis lietuvių kultūroje vydūnizmo fenomenas, nepaprastai panašus j
to paties laikotarpio indiškąjį fenomeną — gandizmą. Analogija su gandizmu
— ne atsitiktinė. Vydūną ir Mahatmą Gandį (1869— 1948) vienija ne tik
analogiškomis aplinkybėmis vykusi kova su nacionaline priespauda, bet ir
tie patys teoriniai šaltiniai, kuriuose jie rado atsakymus į tai, ką ir
kaip reikėtų veikti su tąja priespauda kovojant, Mat filosofiniai
ieškojimai, bestudijuojant Vokietijos universitetuose, Vydūną atvedė į
senąją indų filosofiją, kurioje jis pasijuto radęs esminius atsakymus j
pagrindinius jam rūpėjusius klausimus, į tai, kuo jau vaikystėje domėtasi.
I tą filosofiją tarsi vedė pačios gyvenimo aplinkybės, besiformuojančio
mąstytojo prigimties savumai. Būsimasis Vydūnas augo religinėje aplinkoje.
Tėvas buvo baigęs misijų mokslus Berlyne, bet dėl silpnos sveikatos
negalėjo vykti misijonieriauti į tolimus kraštus, turėjo pasirinkti
mokytojo darbą. Tačiau vaikams subtiliai diegė religinę pasaulėžiūrą, ją
glaudžiai siejo su dorovine žmogaus esme. O ir patį Vydūną dažnos ligos,
mirties nuolatinis dvelksmas anksti skatino gilintis į savo vidines
būsenas, galvoti apie gilesnę, paprasta akimi ne visada įžvelgiamą supančio
pasaulio prasmę. Tos prasmės paaiškinimo būsimasis mąstytojas pirmiausia
bandė ieškoti Biblijoje, kurią, motinos paragintas, perskaitė būdamas
devynerių metų. Susiformavę tvirti doroviniai įsitikinimai vaiko sąmonėje
gerokai kirtosi su Šventojo rašto, ypač Senojo testamento, daugeliu
epizodų, kur „tūli dalykai dėl jų žiaurumo ir beširdiškumo sukėlė skausmą”
3 . Pats mąstydamas ir tėvo tuose mąstymuose padedamas, vaikas gana anksti
priėjo išvadą, kad Bibliją reikia suprasti ne paraidžiui, o simboliškai,
joje aprašytiems dalykams suteikiant gilesnę filosofinę prasmę. Būsimasis
mąstytojas įniko į teologijos, krikščionybės istorijos veikalus, susidomėjo
ikikrikščioniškais germanų, graikų, romėnų, parsų ir kitų senovės tautų
tikybiniais padavimais. Ypač jį užvaldė viename krikščionybės istoriko J.
H. Kurco (Kurtz) veikale išdėstyta mintis apie dievo imanentiškumą bei
transcendentiškumą — buvimą visame kame ir virš visko. Ypač imponavo
imanentiškumo idėja, kuria remdamasis, vėliau savo filosofijoje Vydūnas
aiškins dvasinę žmogaus esmės prigimtį, jos tolygumą dieviškumui.
Tokie ieškojimai atvedė Vydūną į filosofinių dalykų studijas. Jaunajam
mąstytojui ypač krito sąmonėn, nes atitiko jo paties dvasinių ieškojimų
kryptį, Greifsvaido universiteto profesoriaus Vilhelmo Šupės (Schuppe,
1863— 1913) skelbiamos idėjos, ypač sąmonės koncepcija, pagal kurią tikrovė
esanti tik šios sąmonės turinys. Si koncepcija ne tik tapo atspirties tašku
pradedančio mąstytojo filosofinei sistemai formuotis, bet ir vienu iš
pamatinių tos sistemos postulatų, kurio fundamentalų patvirtinimą jis
vėliau jausis radęs ir indų filosofijoje. Stiprų įspūdį Vydūnui darė ir
nemaža davė kiti ano meto vokiečių filosofai idealistai ir mokslininkai, su
kuriais susidūrė studijuodamas,— E. Triolčas, A. Rylis, J. Rėmkė, K.
Breizigas, A. Laosonas, A. Hensleris, K. Lamprechtas, J. Folkeltas, V.
Vuntas, V. fon Vilamovičius-Molendorfas, E. Lemanas, A. fon Harnakas, G.
Runcė. Iš jų paskaitų mąstytojas galėjo ne tik susidaryti anuometinės
idealistinės vokiečių filosofijos vaizdą, bet ir susipažinti su
filosofijos, ypač vokiečių klasikinės filosofijos, istorija, kurią, Vydūnui
studijuojant, kai kurie iš minėtų filosofų dėstė ir vasaros semestrų
klausytojams. Tiesioginė pažintis su to meto vokiečių mąstytojais tęsėsi ir
vėliau, nes Tilžėn dažnai atvykdavo skaityti paskaitų žymūs mokslininkai ir
filosofai A. Radė, A. Deismanas, H. Veizelis, R. Eukenas. Su jais tilžiškis
filosofas kalbėdavosi asmeniškai, diskutuodavo ir „patirdavo visokių
skatinimų tolimesniam svarstymui” 4 . Tarsi pratęsdamas vaikystėje
prasidėjusią pažintį su nekrikščioniškomis religijomis, Vydūnas vėl
gilinosi į jų (daugiausia Rytų — egiptiečių, parsų, kinų, indų, arabų)
šventraščius, aprašymus bei interpretacijas. Tai — ne atsitiktinio
domėjimosi objektas, tai — irgi ieškojimas atsakymų į tuos pačius
labiausiai rūpimus klausimus. Tik dabar tie klausimai įgauna labiau
konceptualią prasmę — mąstytojui vis labiau ima rūpėti žmoniškumas, kaip
filosofinė problema, kaip galimybė paaiškinti kultūros procesą bei jo
prasmę. „Visos mano studijos ir visi mano mąstymai mane vis traukė prie
sąmonės slėpiningumo ir sąryšyje su tuo prie to, kas tikyba ir kultūra iš
tikrųjų būtų,— rašė Vydūnas apie to meto savo ieškojimus.—tos
tūkstantmečiais yra mąstę ir kūrę, atspėt dvasinį jų lygį ir tame jų
kultūrą” 5 . Ypatingu šia kryptimi tęsiamų Vydūno ieškojimų etapu galima
laikyti Leipcige praleistas vasaras. Čia į jo akiratį patenka tautos
problematika, kuriai didelį dėmesį skyrė eksperimentinės psichologijos
kūrėjas filosofas V. Vuntas (Wundt, 1832—1920) ir pozityvistinės
liberaliosios krypties istorikas K. Lamprechtas (Lamprecht, 1856—1915). Ne
be jų įtakos tai, kas Vydūną jau keleri metai jaudino kaip praktinį
kultūros veikėją, kaip sunkios nacionalinės priespaudos slegiamos tautos
narį, Leipcige tapo ir filosofinių apmąstymų objektu. Leip cige naujų
impulsų įgavo ir ankstesnioji — žmogaus, kultūros, religijos, sąmonės
problematikoje vykusi — ieško jimų tėkmė. Tų impulsų suteikė pažintis su
čia veikusiais teosofais (tada Leipcige buvo Vokietijos teosofų draugijos
centras). Vydūnas susižavėjo jų skelbiamomis idėjomis ir veikiai tapo
aktyviu draugijos nariu. Tą susižavėjimą, matyt, nulėmė tai, kad šios
idėjos suprantamiau ir įtaigiau negu painoki vokiečių filosofų
išvedžiojimai jam atsakė į labiausiai rūpėjusius klausimus, kad savo
pobūdžiu jos „pataikė” į jo paties dvasinių interesų centrą, geriausiai
atitiko jo vidinį nusiteikimą, buvo lyg patvirtinimas to, „kuo jau iš vaiko
dienų domėtasi”.
Teosofija jaunajam mąstytojui ypač imponuoja bandymu sintezuoti filosofiją,
religiją ir mokslą. Patraukiančiai veikia praktinis teosofijos
kryptingumas, pasireiškęs intencijomis rodyti kelią į dvasinį žmogaus ir
žmonijos išsivadavimą. Ši pusiau religinė, pusiau filosofinė kryptis padeda
Vydūnui atkreipti dėmesį į socialinę savo laiko situaciją, ima daryti
poveikį jo kultūrinės veiklos pobūdžiui. Teosofijoje jau jautėsi radęs
tokių idėjų, kurias, jo manymu, derėtų perimti pavergtiems tautiečiams. Tų
idėjų veikiami, Prūsų lietuviai turėtų tapti šviesesnės sąmonės,
dvasingesni, o kartu ir atsparesni tautinei asimiliacijai. Teosofų sąjūdis,
kurio aktyviu dalyviu tapo ir jaunasis Vydūnas, iš esmės buvo vienas iš
bandymų įveikti religijos, ypač krikščioniškos, krizę. Teosofija Vydūną bus
patraukusi kaip neortodoksinio „sufilosofinto” religingumo forma, kaip
doktrina, deklaravusi, jog neteikia primato jokiai iš religijų, kurios
skirtingomis „kalbomis” nusako tas pačias ezoterines tiesas. Šis momentas
padėjo mąstytojui sustiprinti pagarbą senajai lietuvių religijai, kuriai
tiek grožinėje kūryboje (trilogija „Amžina ugnis”), tiek istoriosofiniuose
ar filosofiniuose raštuose jis skyrė ypatingą dėmesį. Šiuose raštuose ypač
pabrėžiama mintis, kad senoji lietuvių religija nė kiek ne primityviau kaip
kitos religijos (tarp jų ir krikščionybė), o tik savaip skelbusi pasaulio
kilimo iš dvasinio absoliuto idėją, jog gamtos galių sudvasinimu
pasireiškiąs jos panteistinis pobūdis rodąs ne tik jos archaiškumą, bet ir
didelį brandumą.
Teosofija buvo ne paskutinė ir ne pagrindinė Vydūno, kaip mąstytojo,
brendimo kelyje prieita versmė. Tačiau ji buvo jam svarbi tuo, kad atvedė į
tą versmę, kuri labiausiai nulėmė jo paties filosofinės sistemos pobūdį.
Gilindamasis į teosofų (daugiausia H. Blavatskajos, A. Bezant, E. Šiurė, F.
Hartmano, A. Sineto, B. Caterdžio ir kt.) veikalus, Vydūnas turėjo progą
įsigilinti į tas idėjas, kurias patys šie teosofai ėmė iš Įvairių šaltinių.
Pagrindinis tarp tų šaltinių buvo senoji Rytų, ypač indų, filosofija. Ją
teosofai papildė ir derino su kai kuriomis antikinės filosofijos (ypač
pitagorizmo, platonizmo, neoplatonizmo), krikščionybės mistikų bei naujųjų
laikų europietiškojo idealizmo, ypač panteizmo idėjomis. Tad,
susipažindamas su teosofija, Vydūnas susipažino ir su svarbiausiais indų
filosofijos postulatais. Jų paveiktas, jis pasinėrė j pirminius indų
filosofijos šaltinius, kurių pagrindiniai teiginiai ir tapo jo paties
filosofijos branduoliu. Po tiesioginio sąlyčio su indų filosofija visos
kitos į Vydūno intelektualinį akiratį patenkančios idėjos jam yra tiek
aktualios, kiek patvirtina, papildomai argumentuoja tai, ką teigia šitoji
filosofija. Nelieka jam be poveikio ir Vakarų filosofija, nuo kurios
prasidėjo jo ieškojimai ir su kuria buvo gana plačiai susipažinęs. Tačiau
ir į ją gilindamasis mąstytojas savo dėmesį labiau sukoncentravo ten, kur
esama ryškių sąskambių su Rytų, ypač indų, filosofija. Vydūnas be indų
filosofijos, nuodugniai susipažįsta su graikų antikine filosofija, kurioje
jam, kaip ir visiems teosofams, labiausiai imponuoja Rytams artimos orfikų,
Pitagoro, Platono bei neoplatonizmo atstovų idėjos. Lietuvių mąstytojas
atidžiai studijuoja ir krikščionybės mistikų Tomo Kempiečio, J. Bėmės, J.
Ekharto raštus, naujųjų amžių filosofų Nikolajaus Kuziečio, B. Spinozos,
Dž. Bruno, G. V. Leibnico ir kt. veikalus, kuriuose irgi esama gana ryškių
analogijų ar sąlyčio taškų su rytietiškomis būties ir žmogaus
koncepcijomis.
Labiausiai jį patraukusioje indų filosofijoje Vydūnas jautėsi radęs tai,
kas buvo ypač artima jo dvasiniams ieškojimams ir kas, jo manymu, buvo
tinkamiausia rekomenduoti savo tautai, kuriai taip reikėjo vidinės
stiprybės. Indų filosofija jį ypač patraukė savo moraliniu kryptingumu,
dėmesiu žmogui, jo kentėjimo priežasčių ir kelių tam kentėjimui įveikti
aiškinimu. Kiekviena idealistinė indų filosofijos sistema (jų yra
aštuonios) savaip sprendžia ontologijos ir gnoseologijos problemas, tačiau
jos daugiau ar mažiau vieningos, kai pereina į etikos problematiką, kai
aiškina žmogaus išsivadavimo principus ir kelius. Kitas beveik visai
idealistinei indų filosofijai būdingas bruožas — jos glaudus ryšys su
religija, religinės ir etinės problematikos susipynimas joje — Vydūnui, nuo
pat mažens auklėtam religingumo dvasia, irgi negalėjo nebūti artimas.
Vydūnui inraliai aukštesniems už pavergėjus. Būtent ši gyvenimo aktualijose
gimusi nuostata nulėmė ir humanistinį Vydūno filosofijos kryptingumą bei
problematiką — išsiaiškinti ir pagrįsti žmoniškumo esmę, rodyti kelius į
ją, išryškinti tautos paskirtį žmogiškumo raidoje ir būties kontekste. Tų
problemų sprendimo Vydūnas daugiausia ir ėmė mokytis kaip tik iš senosios
indų filosofijos.
Būtų neteisinga tvirtinti, jog Vydūną vienodai veikė visa senoji indų
filosofija. Jam visiškai buvo nepriimtinos materialistinės lokajatos
sistemos pagrindinės idėjos, o visos viduramžiais susiformavusių
idealistinių sistemų — vedantos, mimansos, sankjos, jogos, niajos,
vaišešikos, budizmo ir džainizmo — koncepcijos nebuvo vienodai artimos.
Žiūrint j Vydūno filosofiją kaip į susiformavusią sistemą, kaip į
rezultatą, labiausiai krinta į akis jos artimumas tai indų filosofijos
krypčiai, kurią sudarė idėjos, skelbtos bemaž jo amžininkų, Indijos
nacionalinio judėjimo veikėjų, vienos iš pagrindinių šalies religijų —
induizmo — reformatorių. Žymiausi iš jų — R. Rojus, D. Tagorė, Ramakrišna,
S. Vivekananda, S. Dajananda, A. Gošas, B. Tilakas, M. K. Gandis. Neturime
duomenų, rodančių, jog mūsų mąstytojas būtų susipažinęs su jų raštais.
Niekur jų nemini (išskyrus Gandį), niekur necituoja (išskyrus vieną kitą
Ramakrišnos aforizmą, pateiktą žurnale „Naujovė”). O analogijos tarp jo ir
kai kurių induizmo reformatorių (ypač S. Vivekanandos, A. Gošo, M. K.
Gandžio) filosofinių koncepcijų, tarp keliamų problemų ir jų sprendimų yra
itin ryškios. Tos analogijos atsirado ne dėl betarpiškų ar literatūrinių
kontaktų, o dėl to, kad Vydūnas ir XIX a. pabaigos—XX a. pradžios induizmo
reformatoriai išminties sėmėsi iš tų pačių senosios indų išminties šaltinių
ir kad veikė analogiškomis nacionalinės priespaudos sąlygomis. Juos jaudino
tos pačios nacionalinės bei labiau globalinės socialinės aktualijos, o
senoji indų išmintis diktavo panašius atsakymus į jas. Daugelio jų tikslas,
pasak tarybinio indologo R. Rybakovo, buvo „sukelti savo tėvynainiams
nacionalinio išdidumo jausmą ir gėdą dėl žeminančios jų padėties, gėdą,
kuri savo ruožtu žadintų norą keisti gyvenimą”
Labiausiai Vydūną ir induizmo reformatorius suartina tiek vieno, tiek kitų
santykis su sava kultūra, tos kultūros panaudojimo kovai su nacionaline
priespauda principai. Induizmo reformatoriai, siekdami suaktyvinti
kolonializmo priespaudą kenčiančią savo liaudį, stiprinti jos nacionalinį
išdidumą, stengėsi atgaivinti pagarbą senajai savo kultūrai, atskleisti,
kaip jiems atrodė, autentišką jos turinį, kurį per ilgus amžius iškreipusi
religinė ortodoksija. Ne aklai perimti, o modifikuoti ir pritaikyti
dabartinėms savo tautos reikmėms senąją kultūrą — esminis induizmo
reformatorių veiklos principas, kurį visiškai nepriklausomai nuo jų
panaudojo ir Vydūnas. Įstabiausia, kad jis, kaip ir induizmo reformatoriai,
tarp savo tautiečių propagavo universalią žmoniškumo pasaulėžiūrą, kurios
pagrindą turėjo sudaryti svarbiausi senosios indų filosofijos postulatai.
Naujoji pasaulėžiūra, jo įsitikinimu, turinti ne slopinti, o stiprinti
nacionalinę tautiečių savimonę. Tai ji galėsianti padaryti dėl to, kad savo
šaknimis siekianti gilią senovę, kad išreikštą kitokia forma ją turėję ir
senovės lietuviai. Tą protėvių pasaulėžiūros esmę ir derą prisiminti
atgyjančiai tautai. Šia prasme Vydūnas irgi buvo savotiškas reformatorius,
stengęsis išugdyti neortodoksinį religingų tautiečių požiūrį į jų
išpažįstamą krikščionybę. Nesiūlydamas tikintiesiems tautiečiams atsižadėti
jų praktikuojamų protestantizmo ar katalikybės, Vydūnas siekė jų sąmonėje
formuoti supratimą, kad šios religijos, kaip ir visos kitos religijos, turi
būti traktuojamos kaip vienos iš daugelio universalios visai žmonijai
priimtinos teistinės pasaulėžiūros išreiškimo formų.
Vydūno ir induizmo reformatorių pažiūrų analogijos turi ne tik tipologinį,
bet ir genetinį artimumą — tą patį filosofinį šaltinį. Ir tuo bendruoju
šaltiniu reikia laikyti ne visą senąją indų filosofiją ir net ne tą jos
sluoksnį, kuris vienija visas jos sistemas, o vieną konkrečią iš tų sistemų
ir jos reikšmingiausius paminklus.
Induizmo reformatoriai buvo vienos iš aštuonių viduramžiais susiformavusių
filosofinių idealistinių sistemų — vedantos, sudariusios filosofinį
induizmo pagrindą, sekėjai. Spręsdami aktualius savo laiko uždavinius, jie
naudojo ir atitinkamai interpretavo šios sistemos šaltiniuose skelbiamas
idėjas. Pagrindiniai iš tų šaltinių — vedos (keturios XII—VII a. p. m. e.
sukurtos šventosios knygos), filosofiniai vediškosios mitologijos
komentarai — upanišados, kurių idėjas savo Vedanta-sutrose pirmasis
sistemingai išdėstė filosofas Badarajana (III—IV a.). Kartu su pačiomis
upanišadomis tas sutras vėliau komentavo ir jų idėjas vystė eilė žymių šios
sistemos filosofų. Ryškiausi iš jų — VIII a. gyvenęs grynojo idealistinio
monizmo (advaitos) koncepciją sukūręs Šankara, XI—XII a. mąstytojas
Ramanudžia, sukūręs riboto idealistinio monizmo (višišta advaitos)
koncepciją bei dialektinio dualizmo (dvaitos) koncepcijos kūrėjas Madva
(XIII a.). Dar vienas ypač populiarus vedantizmo idėjų šaltinis — III a. p.
m. e. sukurta į „Mahabharatos” epą įėjusi filosofinė poema „Ba-gavadgita”.
Kiekvieno XIX—XX a. veikusio induizmo reformatoriaus filosofija iš esmės
yra sava minėtuose šaltiniuose išdėstytų vedantos postulatų interpretacija,
orientuota į filosofinį, didžiąja dalimi etinį, nacionalinio judėjimo
prasmės ir uždavinių pagrindimą. Labiausiai šiam pagrindimui buvo
eksploatuojamos „Bagavadgitos” idėjos.
Naujai traktuojamą vedantą jos interpretatoriai vadindavo kas neovedanta
(S. Vivekananda), kas integraline vedantą (A. Gošas) ir pan.
Vydūną galėtume pavadinti lietuviškuoju neovedantistu. Jo santykis su
vedantos šaltiniais ir idėjomis yra analogiškas induizmo reformatorių
santykiui su šiais šaltiniais. Kad Vydūnas savo filosofinius „regesius
šviesino”, daugiausia remdamasis pagrindiniais klasikinės vedantos
šaltiniais, ne kartą yra nurodęs pats. O ypatingą „Bagavadgitos” reikšmę
Vydūno filosofinėje biografijoje rodo tas faktas, kad ją jis išvertė į
lietuvių kalbą. Iš trijų minėtų vedantos krypčių — advaitos, višišta
advaitos ir dvaitos — Vydūno filosofija artimesnė Ramanudžios sukurtai,
taip pat „Bagavadgitos” pagrindą sudarančiai, višišta advaitai (ribotam
monizmui), kuri, postuluodama vieningą dvasinę būtį, neneigia pasaulio
realumo. Ja remdamasis, Vydūnas aiškina, kad dvasia ir materialus pasaulis
esą du kraštutiniai absoliuto pasireiškimai. Tasai absoliutas esąs ne tik
amžinas ir nekintamas, kaip Šankaros advaitos koncepcijoje, bet ir galįs
keistis, pasireikšti erdvėje ir laike vykstančiu pasaulio tapsmu —
involiucija. Evoliucija paneigianti involiuciją, pasaulio objektus
laipsniškai grąžinanti į absoliutą. Involiucija ir evoliucija sudarančios
amžinai besisukantį būties ratą, kuriame yra ne tik kraštutinės absoliuto
būsenos, bet ir daugybė kitų realybės tarpsnių, pasižyminčių nevienodu
būties (sąmonės) ir nebūties (nesąmoningumo) santykiu.
Vydūno nusakymu, involiucijos ir evoliucijos prasmė esanti tokia: „Iš
nežinomos vienybės pareina visa, traukiasi per sapnuotąją daugybę ir grįžta
į žinomąją vienybę” 7 . Šita „sapnuotoji daugybė”— tai tarsi absoliuto
žaismas, iliuzija, kaip aiškinama vedantoje. Pasiektos evoliucijos pakopos
yra ne kas kita kaip skirtingu sąmoningumo ir nesąmoningumo santykiu
pasižymintys realybės tarpsniai, kurie pasiskirstę į 4 reiškinių pasaulio
ir 3 dvasios sferas. Materijos pasauliui, anot Vydūno, priklauso negyvosios
gamtos (prakriti), augalinės gyvybės (pranos), gyvuliškojo veiklumo bei
geismų (kamos) ir žmoguje besireiškiančio proto (kama-mano) sferos. Dvasios
sričiai — visagalybės, išminties, meilės (atma-budhi-mano) sferos. Tos
septynios sferos, sudarančios visatą, reiškiasi ir žmoguje, kurį Vydūnas
traktuoja kaip tos visatos modelį — mikrokosmą. Žmogus kartu esąs ir
aukščiausia pakopa pasaulio evoliucijoje. Pati žmoniškumo esmė (atma-budhi-
mano atmaina) jau yra iškilusi virš visų materijos sferų ir priklauso
grynosios dvasios sričiai, o tai, kas žmoguje susiję su materijos sferomis
— kūnas (negyvoji gamta — prakriti), gyvybė (prana), instinktai (karna),
protas (kamamanas) — yra tik tos esmės reiškimosi priemonės. Pati dvasinė
esmė matosi iš žmogaus savimonės (ašainės sąmonės), (toji savimonė — jau
paties dvasinio absoliuto savimonės apraiška), išmintingumo, intuicijos,
dorumo, sąžinės, meilės, sugebėjimo įveikti egoizmą, jausti ir kurti gėrį
ir grožį. Kas įeina į per tūkstantmečius susiformavusią socialinę žmogaus
prigimtį, Vydūnas, sekdamas vedanta, kildina iš metafiziškai suvokiamo
absoliuto, Žmogaus dvasinė esrata, Vydūnas sukūrė savo kultūros koncepciją,
sudarančią vieną iš originaliausių ir ryškiausių lietuviškosios kultūros
filosofijos dalių. Pro vedantizmo filosofijos prizmę žvelgiančiam
mąstytojui kullima palyginti su hėgeliškosios tiriados sintezės stadija.
Kultūrą Vydūnas apibūdina kaip dvasinės žmoniškumo esmės santykį su
pasauliu, kaip jos objektyvinimąsi jame, kaip to pasaulio sudvasinimo
procesą. Šiame, santykyje gimstančias vertybes mąstytojas ir apibūdina kaip
kultūros vertybes. Tai iš esmės yra dvasinės kultūros vertybės. Vydūnas
neneigia ir daiktiškosios kultūros, t. y. civilizacijos, reikšmingumo,
tačiau jai nesuteikia tikrosios kultūros statuso. Tai esąs pagalbinis
kultūros produktas. Jo suabsoliutinimas, viso dėmesio sutelkimas jo kūrimui
gresia tikrosios, t. y. dvasinės, kultūros krize. Tokios krizės apraiškas
bei tendencijas Vydūnas įžvelgė savo laiko gyvenime. Savo tiek filosofine,
tiek grožine kūryba tarsi įspėjo, kad reikia užkirsti kelią tų tendencijų
plėtojimuisi, kad būtina susitelkti į dvasinės kultūros auginimą ir
stiprinimą. Svarbiausias kultūros tikslas — žmoniškumo, t. y. dvasinės
žmogaus esmės, stiprinimas, išlaisvinimas iš gamtiškosios priklausomybės,
kuo maksimalesnė tos esmės reiškimosi laisvė. Toks esąs tiek atskiro
žmogaus, tiek tautos, tiek visos žmonijos uždavinys.
Pagrindinėmis, iš žmoniškumo esmės santykio su pasauliu gimstančiomis
kultūros sferomis, arba struktūrinėmis kultūros dalimis, Vydūnas laiko
mokslą, meną ir dorovę. Mokslo pagalba žmoniškumo esmė pažįstanti,
įvaldanti ir pertvarkanti materialųjį, arba gamtos, pasaulį. Menu toji
žmoniškumo esmė įsikūnijanti, besimateriali-zuojanti kuriamuose objektuose
— meno kūriniuose, kuriuose ji tampanti ir jutiminio suvokimo objektu. Meno
kūrinys tuo tobulesnis, tuo visom prasmėm vertingesnis, kuo stipresnė,
galingesnė, grynesnė ir tauresnė kuriančiojo menininko dvasinė esmė, t. y.
žmoniškumas. Dorovė — tarsi kultūros šerdis. Ji išreiškianti žmoniškumo
esmės, dvasingumo santykį su pažmoniškąja, t. y. gamtiškąja žmogaus dalimi,
parodanti, kaip tas santykis funkcionuoja tiek atskiro žmogaus elgsenoje,
tiek sociume, žmonių tarpusavio santykiuose. Dorovės tesama tik ten, kur
žmoniškumo esmė bent minimaliai vyrauja virš gamtiškumo. Kur to vyravimo
nėra, nėra iš viso prasmės kalbėti nei apie dorovę, nei apie kultūrą.
Pagrindiniu kultūros subjektu laikydamas žmogų, ypatingą reikšmę Vydūnas
teikia individualiam jo tobulėjimui, savo etinėje koncepcijoje, kuri yra
kultūros koncepcijos dalis, nusako esmines šio tobulėjimo gaires, t. y.
parodo, kaip žmogus turi įveikti gamtiškumo galias ir padaryti kuo
tvirtesnį ir laisvesnį savo tikrąjį aš, dvasinį savo pradą. Tos Vydūno
siūlomos gairės labai glaudžiai siejasi su indiškosios jogos principais,
ypač su „Bagavadgitoje” pateikiamais tobulėjimo keliais — nesavanaudišku
veikimu (karma-joga), meile (bakti-joga), pažinimu (džnana-joga),
dvasingumo įtvirtinimu.
Ypatinga vieta Vydūno kultūros koncepcijoje tenka tau tai. Ją mąstytojas
laiko neleistina apeiti grandimi žmogaus kelyje į vienovę su visa žmonija
bei kosminiu universumu. Tauta žmogui tiesiog esanti pačios būties duotybė,
suaugusi su juo tiek gamtiškai, tiek dvasiškai. Juos abu neatskiriamai
sieja kūno, kraujo, psichikos, proto, taip pat dvasios ryšiai. Būtent iš tų
ryšių ir formuojasi tautinė kultūra, išsikristalizuoja specifiniai,
nepakartojami jos bruožai, ypač ryškiai atspindintys, besiakumuliuo-jantys
kalboje, kurią mąstytojas apibūdina arba kaip „tautos vėliavą”, arba kaip
savitą, nepakartojamą „žmoniškumo giesmę”. Mat kalbos savumai bei galimybės
juos kuo tobuliau išreikšti tiesiog genetiškai suaugę su žmogaus iš tautos
gautomis kūno, kraujo, psichikos, protavimo ir dvasingumo specifinėmis
savybėmis. Nutrūkę žmogaus ryšiai su tauta, gimtosios kalbos praradimas
reiškia iškrypimą iš natūralios jo dvasinio tobulėjimo eigos, ryškų jo
dorovinės ir apskritai dvasinės kondicijos sumenkėjimą, disharmoniją su
savimi pačiu bei su pasauliu. Kai tie ryšiai ima nutrūkti nemažoje tautos
dalyje, atsiranda destrukcijos tiek tautos, tiek visos žmonijos kultūros
procese. Tokią išvadą Vydūnas buvo padaręs dar remdamasis stebėta
gyvenimiškąja empirija, vėliau ją tik teoriškai pagrindė. Iš čia — ir jo
kultūrinės praktinės veiklos patosas, tautinės kultūros gaivintojo misijos
gilus suvokimas.

• ĮŠVADOS
Tokie yra bendriausieji Vydūno filosofijos bruožai, kuriuos pateikėme labai
glaustai ir schematiškai. Skaitytojui pateikiami Vydūno veikalai atskleis
visą tos filosofijos subtilumą ir sugestyvumą. Reikia manyti, kad, patekę į
šiandieninio skaitytojo rankas, jie pagaliau ims atlikti tą misiją, kurią
pats autorius jiems skyrė —„tautoje sužadinti sąmoningą gyvybingumą ir
gyvybingą sąmoningumą” . Kitaip tariant, tie veikalai turėtų suvaidinti
reikšmingą vaidmenį, ne tik pažįstant įdomų praeities filosofinio palikimo
klodą, bet ir tautai ugdantis žmoniškumo galias, sudarančias jos dvasinės
kultūros pagrindą. Sugestyviau veikiančio mąstytojo, kaip Vydūnas, šiam
ugdymuisi tarp mūsų tautos filosofų turbūt nerasime.

• Literatūros sąrašas
1 Mykolaitis-Putinas V. Raštai.— V., 1969.— T. 10.— P. 312.
2 Tikrasis Vydūnas // Naujas žodis.— 1928.— Nr. 1.— P. 4.
3 Vydūnas. Atsiminimai ir svarstymai tikybos atžvilgiu // Atolas: LKF
metraštis.— Melburnas, 1954.— P. 144.
4 Vydūnas, Žmonijos kelias.— 2 leid,— Tilžė, 1914.— P. 29.

Leave a Comment