Vydūnas- tautos dvasinės stiprybės ugdytojas

876 0

ĮVADAS

Vydūnas — ypatinga figūra mūsų kultūroje, kaip ypatingas jo gyvenimiškas

bei kūrybinis likimas, kaip ypatinga jo buvimo mūsų kultūrinėje sąmonėje

situacija. Nuveikęs didžiulius darbus, labai nusipelnęs tautos kultūrai,

jis ilgą laiką buvo paliktas beveik visiškoje užmarštyje. Ir dabar apie jį

težino nedidelė mūsų inteligentijos dalis. Galima paprasčiausiai sakyti,

kad laikas atsijoja vertybes, ir gyvos, veiksmingos lieka tik tos, kurios

yra realiai tapusios tikromis vertybėmis, o tos, kurios neišlaiko laiko

išbandymų, lieka tūnoti pasyviajame praeities fonde. Dažniausiai taip ir

būna, bet ne visada pasiseka ir tikroms, reikšmingoms vertybėms — jas

kartais tiesiog neegailestingai palaidoja istorijos griūtys, ir tada joms

tenka ilgai laukti savų archeologų. Vydūną ištiko būtent tokia lemtis. Po

Antrojo pasaulinio karo jaunesniųjų kartų žmonėms jis buvo tarsi

palaidotas. Užmaršties lentynose tūnojo į lietuvių dramaturgijos aukso

fondą įeinantys jo dramos veikalai, o jo filosofijos traktatus ilgą laiką

daug kam buvo baisu ir pažiūrėti, juo labiau sužinoti, kas juose parašyta.

Nebuvo Vydūno darbų ir idėjų mūsų kultūros apyvartoje, jų tarsi ir

nereikėjo. Nereikėjo todėl, kad nežinojome iš viso tuos darbus esant. O tuo

nežinojimu labai save, savo kultūrinę sąmonę ir atmintį nnuskurdinome.

Šiandieninė situacija yra tokia, kad labai pasigendame būtent tų vertybių,

kurias taip nenuilstamai su dideliu atkaklumu ir pasiaukojimu teikė tautai

Vydūnas.

• Vydūnas – tautos dvasinės stiprybės ugdytojas

Tad kas buvo lietuvių tautai Vydūnas, kokias vertybes jis jai teikė?

Gyvenimiškas jo kelias, nors ir ilgas, bet gana p

paprastas. Gimė 1868 m.

kovo 22 d. Jonaičiuose (Šilutės raj.). tikroji pavardė — Storosta, vardas —

Vilhelmas. Jo vaikystė ir pradžios mokslo metai bėgo Naujakiemy, netoli

Pilkalnio (dabar — Dobrovolskas), paskui — mokslas Pilkalnio preparandijoje

ir Ragainės mokytojų seminarijoje. Nuo 1888 iki 1892 m. mokytojavo Kintuose

(Šilutės raj.), o iki 1912 m.— Tilžės devynmetėje vidurinėje berniukų

mokykloje. Buvo silpnos sveikatos (iš tėvo paveldėjo džiovą), todėl

palyginti anksti, turėdamas 44 metus (1912 m.), buvo išleistas į pensiją.

Vėliau epizodiškai dar įsitraukdavo į pedagoginę veiklą: 1918 m. dėstė

lietuvių kalbą Rytų seminare prie Berlyno universiteto, 1919 m.— Tilžės

realinėje gimnazijoje mokė lietuvių kalbos suaugusius, 1920—1923 m.

pavasariais atvažiuodavo dėstyti literatūros į Telšių gimnaziją. 1924—1927

m. dėstė kultūros istoriją Klaipėdos muzikos mokykloje, 1923 m. vasarą

skaitė paskaitas mokytojų kursuose Palangoje.

Bemokytojaudamas vasaros atostogų metu laisvo klausytojo teisėmis studijavo

Greifsvaldo (1896—1898), Halės (1899), Leipcigo (1900—1902), o po 1912 m.—

ir Berlyno universitetuose, kur, klausydamasis įžymių to meto vokiečių

filosofų bei kitų sričių sppecialistų paskaitų ir savarankiškai skaitydamas,

gilinosi į filosofijos, literatūros ir meno istoriją, kultūros, religijos,

istorijos, meno, teisės filosofiją, sociologiją, mokėsi anglų, prancūzų,

sanskrito kalbų. Egzaminų nelaikė ir aukštojo mokslo diplomo negavo.

Tokia yra tarnybinė Vydūno biografija. Su ja pynėsi ir daugiau kaip

dvigubai ilgiau tęsėsi kita — kūrybinė ir kultūrinės veiklos — biografija.

1895 m. Vydūnas ėmė vadovauti prie Tilžės lietuvių bažnyčios įsikūrusiam

chorui, kuris 1897 m. persiorganizavo į pasaulietinę Lietuvių giedotojų

draugiją, įvairiose Prūsų Lietuvos vietose rengusią lietuviškus vaidinimus

ir koncertus. Vydūnas pats dirigavo draugijos chorui, režisavo vaidinimus,

rašė jiems dramas, kūrė dainų tekstus, o ka
ai kada ir melodijas. Tų dainų

rinkinius bei vaidintas dramas leido atskiromis knygomis. Draugija veikė

iki 1935 m., kol hitlerinė valdžia ją, kaip ir visus kitus lietuviškus

sambūrius, uždraudė. Svarbiausi Vydūno kultūrinės veiklos tikslai buvo

žadinti tautinę Prūsų lietuvių savimonę bei savigarbą, kelti jų dvasinį

lygį, artinti juos prie estetinių vertybių, taip pat „kelti garbėn

lietuviškumą”, t. y. kitataučiams, ypač vokiečiams, rodyti savo tautos

kūrybinius sugebėjimus, jos kultūros turtingumą, savitumą ir patrauklumą.

Tąja linkme nukreipiama ir pačioje XX a. pradžioje prasidėjusi Vydūno, kaip

filosofo, veikla, kuri irgi laikytina jo kultūrinės veiklos dalimi.

Bestudijuodamas Leipcige jis įsijungė į Vokietijos teosofų draugiją, o 1902

m. Tilžėje pats įsteigė teosofų būrelį. Klaipėdoje, Šilutėje, Tilžėje bei

daugelyje kitų Prūsų Lietuvos vietų jis skaitė viešas filosofines

paskaitas, kurias dar pagarsindavo ar atpasakodavo lietuviškuose bei

vokiškuose vietos laikraščiuose. 1905 m. pradėjo leisti teosofinį

dvimėnesinį žurnalą „Šaltinis”, o šiam sustojus, nuo 1907 m. atskiromis

knygomis ėmė publikuoti filosofinius traktatus. Tada pradėjo pasirašinėti

Vydūno pseudonimu, tapusiu jo literatūrine pavarde. Svarbiausiu tos veiklos

tikslu Vydūnas laikė ne kurti savas filosofines teorijas ar švietėjiškai

mokyti tautiečius filosofijos, o žadinti juos tam, kad „siektų tobulesnio

žmoniškumo” ir kad „tokiu būdu tauta galėtų stiprėti”. Tam žadinimui turėjo

tarnauti iš pasaulinės filosofijos lobyno paimtos idėjos. Tas idėjas jis

dėstė ir paties ištisai prirašytuose bei leistuose žurnaluose —„Jaunimas”

(1911—1914), „Naujovė” (1915), „Darbymetis” (1921—1925),— gausybėje

filosofinių ir publicistinių straipsnių lietuviškoje Rytprūsių bei Lietuvos

periodikoje, įvairiomis progomis skaitytuose pr
ranešimuose.

Švenčiant Vydūno šešiasdešimtmečio jubiliejų, 1928 m. Kauno universitetas

jam suteikė filosofijos garbės daktaro laipsnį. 1925 m. jis buvo išrinktas

tarptautinės rašytojų sąjungos PEN Club garbės nariu, o 1933 m.— Lietuvių

rašytojų draugijos garbės nariu. Buvo sumanymas Vydūną pristatyti net

Nobelio premijai.

Vokietijoje įsigalėjus fašizmui, Vydūnas buvo persekiojamas ir šiurkščiai

įžeidinėjamas. Didžiausią nacių neapykantą sukėlė 1932 m. vokiškai

pasirodęs jo istorijos veikalas „Vokiečių-lietuvių santykiai per septynis

šimtmečius” („Sieben Hundert Jahre deutsch-litauischer Beziehungen”),

kuriame parodoma, ką iš tikro davė septynis šimtmečius trukęs Mažosios

Lietuvos nutautinimas. Knyga buvo traktuota kaip „kenkianti gyvybiškai

svarbiems reicho interesams” ir policijos konfiskuota. Laimei, tai buvo

padaryta ne labai operatyviai, ir dalis tiražo buvo išplatinta.

Grasinimai ir persekiojimai Vydūno nepalaužė. Rami, gandiška laikysena dar

labiau siutino nacius, buvo ieškoma progų efektyviau mąstytoją „pamokyti”.

Tokia proga buvo surasta 1938 m. pradžioje: finansinė policija aptiko

pinigų laikymo užsienyje taisyklių pažeidimą. To pažeidimo esmė tokia.

Lietuvoje buvo renkamos aukos Prūsų lietuviams (namui įsigyti). Pinigai

plaukė į vieną iš Lietuvos bankų. Vydūnas buvo Prūsų Lietuvių draugijų (kol

jos veikė — iki 1935 m.) tarybos pirmininkas ir pasirašinėdavo banko

atsiunčiamus popierius. Vadinasi, Lietuvoje, t. y. užsienyje, Vydūno vardu

buvo pinigų, o jis apie juos nepranešė valdžios organams ir tuo nusikalto.

Kad jau treji metai nebeveikė lietuviškosios draugijos ir kad Vydūnas

nesijautė tų pinigų savininkas, kaltintojams nelabai rūpėjo. 1938 m. kovo

11 d. jis buvo areštuotas ir įkalintas Tilžės kalėjime. Pasigirdus

pasaulyje protesto balsams (mat Lietuvių rašytojų draugija buvo

išsiuntinėjusi d
daugelio šalių kūrybinėms ir filosofų organizacijoms,

literatūrinių leidinių redakcijoms, žymiausiems kultūros veikėjams

memorandumą), po poros mėnesių Vydūnas buvo paleistas. Tačiau kaltinimas

buvo nepaneigtas, byla nenutraukta. Tai padaryta tebuvo tik 1940 m.

pradžioje.

Po kalėjimo buvo kiek ramiau, persekiojimai ir grasinimai liovėsi. Tyliai

kentėdamas dėl karo baisumų, Vydūnas atsidėjo vien rašymui, susitelkė

filosofiniam savo laiko veiksmų apmąstymui. Taip buvo parašyti stambūs

filosofiniai veikalai: „Žmonijos sąmoningumas jos tikybiniuose padavimuose,

šventraščiuose ir šventuose žymženkliuose” ir „Svarstymai apie sąmonės

slėpiningumą” (vokiškai). Abiejų likimas tragiškas — pirmasis 1941 m. buvo

išspausdintas, bet neduotas leidimas jį platinti, visas tiražas žuvo karo

metu, antrojo rankraštis buvo įteiktas Berlyno „Mehdem” leidyklai ir po

šios griuvėsiais taip pat žuvo. Žuvo ir stambaus istorijos veikalo —„50

metų tautinių Prūsų lietuvių draugijų gyvenimas” rankraštis. Karo ir

pokario metais buvo dar parašyti keli nedidelės apimties filosofinio,

literatūrologinio, autobiografinio pobūdžio veikaliukai —„Tauresnio

žmoniškumo užtekėjimas”, „Atsiminimai ir svarstymai tikybos atžvilgiu”,

„Kalėjimas — laisvėjimas”, „Religija per žmonijos istorijos tūkstantmečius”

(vokiškai), „Daimonams paliktas”, „Didysis klausimas” (vokiškai),

„Gyvenimas Prūsų Lietuvoje apie 1750 m., kaip jį vaizdavo Kristijonas

Donelaitis” (lietuviškai ir vokiškai),— paskelbta nem?.ža straipsnių

lietuviškojoje išeivijos spaudoje.

1944 m. spalio 2 d. Vydūnas paliko bombarduojamą Tilžę ir traukėsi į

Vokietijos gilumą. Trumpam buvo apsistojęs Povarbių dvare (netoli

Karaliaučiaus), paskui — Riūgenvaldėje. Nuo 1945 m. balandžio 6 d. iki 1946

m. liepos 17 d. gyveno Eikfyro kaime Pomeranijoje. Pasitraukęs iš ten, dvi

savaites buvo prisiglaudęs pabėgėlių stovykloje Štetine. Dėl labai sunkių

sąlygų stovyklą palikęs, pateko į Liubeko ligoninę. Po mėnesio, 1946 m.

rugsėjo 4 d., bičiulių lietuvių padedamas atvyko į jaukų anglų zonoje

buvusį Vestfalijos miestą, buvusį Lipalikimas — didžiulis. Jį sudaro

daugiau kaip 60 grožinių, filosofijos, istoriografijos, kalbos,

autobiografinių knygų, jo paties ištisai prirašytų ir leistų žurnalų

komplektai, daugybė filosofinių, literatūros kritikos, publicistinių

straipsnių Mažosios ir Didžiosios Lietuvos periodikoje, keliolika neskelbtų

darbų. Šis daugiašakis palikimas, taip pat milžiniškas darbas, kurį Vydūnas

nuveikė kultūrinės veiklos baruose, puikūs to darbo rezultatai sudaro

fundamentalų tautos gyvenimo reiškinį, kuri galima pavadinti vydūnizmu. To

reiškinio pagrindą sudaro filosofija. Būtent joje telpa idėjinė programa,

kurią Vydūnas realizavo pačiu savo gyvenimu, kūryba ir visokeriopa veikla.

Tačiau Vydūną laikydami tik filosofu, jį getokiame, rastume šiokių ar tokių

silpnybių, neišbaigtumų, pavyzdžiui, tokių kaip filosofinės sistemos

neryškumas, jos loginio karkaso blankumas, kriticizmo, griežtesnio

filosofinio apibrėžtumo stoka, filosofavimo stiliaus poetinis pobūdis ir

pan. Įspraustas vien į filosofijos rėmus, Vydūnas mūsų sąmonėje tiesiog

neegzistuotų kaip toks fenomenas, kokį mes jį, būtent kaip Vydūną,

įsivaizduojam ir suvokiam. Tarp šio šimtmečio filosofų Vydūnas atrodo labai

neįprastai: nebaigęs jokių aukštųjų mokslų, negynęs jokių disertacijų,

neprofesoriavęs, specialiai nekūręs savos filosofinės sistemos, negriovęs

ir nekritikavęs kitų mąstytojų pateiktų sistemų ar koncepcijų. Filosofija

jam nebuvo toji raiškos sfera, iš kurios jis būtų valgęs duoną. Tačiau

nebuvo ji ir laisvalaikio pomėgis, atsitiktinio domėjimosi dalykas ar iš

neturėjimo ko veikti susikurta galimybė mėgėjiškai pafilosofuoti ir kai ką

iš tų filosofavimų pagarsinti. Gal ir paradoksaliai tai skamba, bet

filosofija, nors ir nebūdama profesinės raiškos sfera, Vydūnui reiškė

žymiai daugiau negu daugeliui tų, kurie tituluojami filosofais, kurie iš

jos yra suvalgę po gerą pūdą druskos. Vydūnas labiau primena ne tiek XX

amžiaus intelektualą, o kokį nors senovės išminčių, kuriam filosofija

sudarė tiesiog gyvenimo būdą ir esmę. Jam buvo svarbu ne tik ir ne tiek

skelbti išminti, o labiau realybėje, savo elgsenoje ir darbuose ją įkūnyti.

Ir susikaupimo rimtyje gimstanti mintis, ir josios tapsmas žodžiais, o šių

— poelgiais, darbais ir kūriniais sudaro, V. Mykolaičio-Putino žodžiais

tariant, „vientisą harmonišką visumą, kuri imponuoja savo susiderinimu bei

vieningumu” 1. Vydūnizmo, kaip fenomeno, paskirtis — žadinti tautą tam, kad

ji „vykintų žmogaus ir tautos gyvenimo prasmę, tai esti, kad ji siektų

tobulesnio žmoniškumo” 2 . Todėl filosofijos veikalus Vydūnas rašė taip,

kad „skaitytojai leistųsi jų gundomi pasišvęsti daugiau negu paprastai

gyvenimo esmei ir prasmei” (Sąmonė, p. 6). Būtent toks sugestijuoti turįs

filosofijos pobūdis ir sąlygojo jos, kaip filosofijos, neįprastumą,

neakademiškumą, nepakankamą loginį ryškumą, specifinį, daugiau literatūrinį

negu filosofinį, dėstymo stilių. Matyt, dėl to daug kam atrodė ir dabar

atrodo, kad Vydūno filosofiniai samprotavimai nelaikytini rimta filosofija,

kad juose neverta ieškoti kokios nors sistemos ar nuoseklumo, kad jų visuma

— tai eklektinis iš visur prisigraibytų pusiau religinių, pusiau

filosofinių idėjų mišinys.

Atidžiau pasigilinus į Vydūno filosofiją, paaiškėja ne tik tai, kad ji iš

tikro formavosi, veikiama daugelio įvairių kraštų bei laikų filosofinių bei

religinių koncepcijų, bet ir tai, kad joje yra ryški tų koncepcijų

pasirinkimo logika ir kryptis, kad tos pasirenkamosios koncepcijos yra

tipologiškai ar genetiškai tarpusavy labai artimos. Išryškėja taip pat ir

jas pasirenkanti, jas grupuojanti, iš jų savą, vientisą pasaulio suvokimą

konstruojanti mąstytojo asmenybė. Viename iš pagrindinių savo filosofinių

veikalų „Sąmonė” Vydūnas sakosi, kad jis neteikiąs „visai naujų, grynai

savo pažinimų”, kad jo veikaluose „atsispindi visokių amžių žmonijos

mąstytojų išmanymai, prasidedant nuo senųjų indų, egiptiečių, parsų, graikų

ir vėlesnių tautų išminties mylėtojų ir einant iki mūsų laikų” (p. 6). Iš

tų „visokių amžių mąstytojų išmanymų” visumos tarsi savaime išaugo logiškai

nuosekli, pakankamai suderinta ir motyvuota filosofinė sistema, kurios pats

autorius specialiai neryškino, dirbtinai neintelektualino ir neafišavo.

Įstabu yra tai, kad filosofija, sudarydama Vydūno kū rybinio palikimo

pagrindą bei idėjinę programą, kurią jis stengiasi realizuoti gyvenime,

nebuvo pagrindinis raiškos tikslas. Filosofiniai Vydūno ieškojimai

prasidėjo ieškant atsakymų ne į teorinius, o pirmiausia į praktinius, į gy

venimo realybės skaudžiai keliamus klausimus. Eidamas šitų ieškojimų keliu,

Vydūnas ir susiformavo kaip origi nalus praktinės orientacijos mąstytojas,

siekęs esmingai atsiliepti į svarbiausias tautos gyvenimo aktualijas,

reikšmingai prisidėti prie to gyvenimo tobulinimo. Pagrindinė aktualija,

nulėmusi Vydūno intelektualinių ieškojimų kryptį bei filosofijos

problematiką, buvo būtinybė padėti tėvynainiams efektyviai atsispirti prieš

metodiškai vykdomą tautinę asimiliaciją. Jo veikla prasidėjo XIX a.

pabaigoje ir tęsėsi iki XX a. ketvirtojo dešimtmečio pabaigos, t. y. tuo

laiku, kai atkakliai vykdoma germanizacija beveik baigė pasiekti savo

tikslą. Dar jaunystėje mąstytojas suvokė, jog radikali Rytprūsių lietuvių

kova su galinga vokiečių valdžios jėga yra beveik beprasmiška, nes dar

labiau suagresyvintų bei pagreitintų ir taip spartų intensyvaus kapitalizmo

vystymosi Vokietijoje stimuliuojamą tautinės asimiliacijos procesą.

Ieškant priemonių, padedančių užguitiems tėvynainiams atsispirti

nacionaliniam pavergimui, ir vyko filosofiniai būsimojo mąstytojo

ieškojimai, atvedę jį prie dvasinio žmogaus ir tautos tobulėjimo

koncepcijos, kurios praktinis pritaikymas, anot jo, turėtų tautą ne tik

išgelbėti nuo pražūties, bet ir skatinti ją intensyviai kultūrinei kūrybai.

Būtent tuose ieškojimuose formavosi, tvirtėjo ir visu įstabumu pasireiškė

išskirtinis lietuvių kultūroje vydūnizmo fenomenas, nepaprastai panašus j

to paties laikotarpio indiškąjį fenomeną — gandizmą. Analogija su gandizmu

— ne atsitiktinė. Vydūną ir Mahatmą Gandį (1869— 1948) vienija ne tik

analogiškomis aplinkybėmis vykusi kova su nacionaline priespauda, bet ir

tie patys teoriniai šaltiniai, kuriuose jie rado atsakymus į tai, ką ir

kaip reikėtų veikti su tąja priespauda kovojant, Mat filosofiniai

ieškojimai, bestudijuojant Vokietijos universitetuose, Vydūną atvedė į

senąją indų filosofiją, kurioje jis pasijuto radęs esminius atsakymus j

pagrindinius jam rūpėjusius klausimus, į tai, kuo jau vaikystėje domėtasi.

I tą filosofiją tarsi vedė pačios gyvenimo aplinkybės, besiformuojančio

mąstytojo prigimties savumai. Būsimasis Vydūnas augo religinėje aplinkoje.

Tėvas buvo baigęs misijų mokslus Berlyne, bet dėl silpnos sveikatos

negalėjo vykti misijonieriauti į tolimus kraštus, turėjo pasirinkti

mokytojo darbą. Tačiau vaikams subtiliai diegė religinę pasaulėžiūrą, ją

glaudžiai siejo su dorovine žmogaus esme. O ir patį Vydūną dažnos ligos,

mirties nuolatinis dvelksmas anksti skatino gilintis į savo vidines

būsenas, galvoti apie gilesnę, paprasta akimi ne visada įžvelgiamą supančio

pasaulio prasmę. Tos prasmės paaiškinimo būsimasis mąstytojas pirmiausia

bandė ieškoti Biblijoje, kurią, motinos paragintas, perskaitė būdamas

devynerių metų. Susiformavę tvirti doroviniai įsitikinimai vaiko sąmonėje

gerokai kirtosi su Šventojo rašto, ypač Senojo testamento, daugeliu

epizodų, kur „tūli dalykai dėl jų žiaurumo ir beširdiškumo sukėlė skausmą”

3 . Pats mąstydamas ir tėvo tuose mąstymuose padedamas, vaikas gana anksti

priėjo išvadą, kad Bibliją reikia suprasti ne paraidžiui, o simboliškai,

joje aprašytiems dalykams suteikiant gilesnę filosofinę prasmę. Būsimasis

mąstytojas įniko į teologijos, krikščionybės istorijos veikalus, susidomėjo

ikikrikščioniškais germanų, graikų, romėnų, parsų ir kitų senovės tautų

tikybiniais padavimais. Ypač jį užvaldė viename krikščionybės istoriko J.

H. Kurco (Kurtz) veikale išdėstyta mintis apie dievo imanentiškumą bei

transcendentiškumą — buvimą visame kame ir virš visko. Ypač imponavo

imanentiškumo idėja, kuria remdamasis, vėliau savo filosofijoje Vydūnas

aiškins dvasinę žmogaus esmės prigimtį, jos tolygumą dieviškumui.

Tokie ieškojimai atvedė Vydūną į filosofinių dalykų studijas. Jaunajam

mąstytojui ypač krito sąmonėn, nes atitiko jo paties dvasinių ieškojimų

kryptį, Greifsvaido universiteto profesoriaus Vilhelmo Šupės (Schuppe,

1863— 1913) skelbiamos idėjos, ypač sąmonės koncepcija, pagal kurią tikrovė

esanti tik šios sąmonės turinys. Si koncepcija ne tik tapo atspirties tašku

pradedančio mąstytojo filosofinei sistemai formuotis, bet ir vienu iš

pamatinių tos sistemos postulatų, kurio fundamentalų patvirtinimą jis

vėliau jausis radęs ir indų filosofijoje. Stiprų įspūdį Vydūnui darė ir

nemaža davė kiti ano meto vokiečių filosofai idealistai ir mokslininkai, su

kuriais susidūrė studijuodamas,— E. Triolčas, A. Rylis, J. Rėmkė, K.

Breizigas, A. Laosonas, A. Hensleris, K. Lamprechtas, J. Folkeltas, V.

Vuntas, V. fon Vilamovičius-Molendorfas, E. Lemanas, A. fon Harnakas, G.

Runcė. Iš jų paskaitų mąstytojas galėjo ne tik susidaryti anuometinės

idealistinės vokiečių filosofijos vaizdą, bet ir susipažinti su

filosofijos, ypač vokiečių klasikinės filosofijos, istorija, kurią, Vydūnui

studijuojant, kai kurie iš minėtų filosofų dėstė ir vasaros semestrų

klausytojams. Tiesioginė pažintis su to meto vokiečių mąstytojais tęsėsi ir

vėliau, nes Tilžėn dažnai atvykdavo skaityti paskaitų žymūs mokslininkai ir

filosofai A. Radė, A. Deismanas, H. Veizelis, R. Eukenas. Su jais tilžiškis

filosofas kalbėdavosi asmeniškai, diskutuodavo ir „patirdavo visokių

skatinimų tolimesniam svarstymui” 4 . Tarsi pratęsdamas vaikystėje

prasidėjusią pažintį su nekrikščioniškomis religijomis, Vydūnas vėl

gilinosi į jų (daugiausia Rytų — egiptiečių, parsų, kinų, indų, arabų)

šventraščius, aprašymus bei interpretacijas. Tai — ne atsitiktinio

domėjimosi objektas, tai — irgi ieškojimas atsakymų į tuos pačius

labiausiai rūpimus klausimus. Tik dabar tie klausimai įgauna labiau

konceptualią prasmę — mąstytojui vis labiau ima rūpėti žmoniškumas, kaip

filosofinė problema, kaip galimybė paaiškinti kultūros procesą bei jo

prasmę. „Visos mano studijos ir visi mano mąstymai mane vis traukė prie

sąmonės slėpiningumo ir sąryšyje su tuo prie to, kas tikyba ir kultūra iš

tikrųjų būtų,— rašė Vydūnas apie to meto savo ieškojimus.—tos

tūkstantmečiais yra mąstę ir kūrę, atspėt dvasinį jų lygį ir tame jų

kultūrą” 5 . Ypatingu šia kryptimi tęsiamų Vydūno ieškojimų etapu galima

laikyti Leipcige praleistas vasaras. Čia į jo akiratį patenka tautos

problematika, kuriai didelį dėmesį skyrė eksperimentinės psichologijos

kūrėjas filosofas V. Vuntas (Wundt, 1832—1920) ir pozityvistinės

liberaliosios krypties istorikas K. Lamprechtas (Lamprecht, 1856—1915). Ne

be jų įtakos tai, kas Vydūną jau keleri metai jaudino kaip praktinį

kultūros veikėją, kaip sunkios nacionalinės priespaudos slegiamos tautos

narį, Leipcige tapo ir filosofinių apmąstymų objektu. Leip cige naujų

impulsų įgavo ir ankstesnioji — žmogaus, kultūros, religijos, sąmonės

problematikoje vykusi — ieško jimų tėkmė. Tų impulsų suteikė pažintis su

čia veikusiais teosofais (tada Leipcige buvo Vokietijos teosofų draugijos

centras). Vydūnas susižavėjo jų skelbiamomis idėjomis ir veikiai tapo

aktyviu draugijos nariu. Tą susižavėjimą, matyt, nulėmė tai, kad šios

idėjos suprantamiau ir įtaigiau negu painoki vokiečių filosofų

išvedžiojimai jam atsakė į labiausiai rūpėjusius klausimus, kad savo

pobūdžiu jos „pataikė” į jo paties dvasinių interesų centrą, geriausiai

atitiko jo vidinį nusiteikimą, buvo lyg patvirtinimas to, „kuo jau iš vaiko

dienų domėtasi”.

Teosofija jaunajam mąstytojui ypač imponuoja bandymu sintezuoti filosofiją,

religiją ir mokslą. Patraukiančiai veikia praktinis teosofijos

kryptingumas, pasireiškęs intencijomis rodyti kelią į dvasinį žmogaus ir

žmonijos išsivadavimą. Ši pusiau religinė, pusiau filosofinė kryptis padeda

Vydūnui atkreipti dėmesį į socialinę savo laiko situaciją, ima daryti

poveikį jo kultūrinės veiklos pobūdžiui. Teosofijoje jau jautėsi radęs

tokių idėjų, kurias, jo manymu, derėtų perimti pavergtiems tautiečiams. Tų

idėjų veikiami, Prūsų lietuviai turėtų tapti šviesesnės sąmonės,

dvasingesni, o kartu ir atsparesni tautinei asimiliacijai. Teosofų sąjūdis,

kurio aktyviu dalyviu tapo ir jaunasis Vydūnas, iš esmės buvo vienas iš

bandymų įveikti religijos, ypač krikščioniškos, krizę. Teosofija Vydūną bus

patraukusi kaip neortodoksinio „sufilosofinto” religingumo forma, kaip

doktrina, deklaravusi, jog neteikia primato jokiai iš religijų, kurios

skirtingomis „kalbomis” nusako tas pačias ezoterines tiesas. Šis momentas

padėjo mąstytojui sustiprinti pagarbą senajai lietuvių religijai, kuriai

tiek grožinėje kūryboje (trilogija „Amžina ugnis”), tiek istoriosofiniuose

ar filosofiniuose raštuose jis skyrė ypatingą dėmesį. Šiuose raštuose ypač

pabrėžiama mintis, kad senoji lietuvių religija nė kiek ne primityviau kaip

kitos religijos (tarp jų ir krikščionybė), o tik savaip skelbusi pasaulio

kilimo iš dvasinio absoliuto idėją, jog gamtos galių sudvasinimu

pasireiškiąs jos panteistinis pobūdis rodąs ne tik jos archaiškumą, bet ir

didelį brandumą.

Teosofija buvo ne paskutinė ir ne pagrindinė Vydūno, kaip mąstytojo,

brendimo kelyje prieita versmė. Tačiau ji buvo jam svarbi tuo, kad atvedė į

tą versmę, kuri labiausiai nulėmė jo paties filosofinės sistemos pobūdį.

Gilindamasis į teosofų (daugiausia H. Blavatskajos, A. Bezant, E. Šiurė, F.

Hartmano, A. Sineto, B. Caterdžio ir kt.) veikalus, Vydūnas turėjo progą

įsigilinti į tas idėjas, kurias patys šie teosofai ėmė iš Įvairių šaltinių.

Pagrindinis tarp tų šaltinių buvo senoji Rytų, ypač indų, filosofija. Ją

teosofai papildė ir derino su kai kuriomis antikinės filosofijos (ypač

pitagorizmo, platonizmo, neoplatonizmo), krikščionybės mistikų bei naujųjų

laikų europietiškojo idealizmo, ypač panteizmo idėjomis. Tad,

susipažindamas su teosofija, Vydūnas susipažino ir su svarbiausiais indų

filosofijos postulatais. Jų paveiktas, jis pasinėrė j pirminius indų

filosofijos šaltinius, kurių pagrindiniai teiginiai ir tapo jo paties

filosofijos branduoliu. Po tiesioginio sąlyčio su indų filosofija visos

kitos į Vydūno intelektualinį akiratį patenkančios idėjos jam yra tiek

aktualios, kiek patvirtina, papildomai argumentuoja tai, ką teigia šitoji

filosofija. Nelieka jam be poveikio ir Vakarų filosofija, nuo kurios

prasidėjo jo ieškojimai ir su kuria buvo gana plačiai susipažinęs. Tačiau

ir į ją gilindamasis mąstytojas savo dėmesį labiau sukoncentravo ten, kur

esama ryškių sąskambių su Rytų, ypač indų, filosofija. Vydūnas be indų

filosofijos, nuodugniai susipažįsta su graikų antikine filosofija, kurioje

jam, kaip ir visiems teosofams, labiausiai imponuoja Rytams artimos orfikų,

Pitagoro, Platono bei neoplatonizmo atstovų idėjos. Lietuvių mąstytojas

atidžiai studijuoja ir krikščionybės mistikų Tomo Kempiečio, J. Bėmės, J.

Ekharto raštus, naujųjų amžių filosofų Nikolajaus Kuziečio, B. Spinozos,

Dž. Bruno, G. V. Leibnico ir kt. veikalus, kuriuose irgi esama gana ryškių

analogijų ar sąlyčio taškų su rytietiškomis būties ir žmogaus

koncepcijomis.

Labiausiai j

. . .

• ĮŠVADOS

Tokie yra bendriausieji Vydūno filosofijos bruožai, kuriuos pateikėme labai

glaustai ir schematiškai. Skaitytojui pateikiami Vydūno veikalai atskleis

visą tos filosofijos subtilumą ir sugestyvumą. Reikia manyti, kad, patekę į

šiandieninio skaitytojo rankas, jie pagaliau ims atlikti tą misiją, kurią

pats autorius jiems skyrė —„tautoje sužadinti sąmoningą gyvybingumą ir

gyvybingą sąmoningumą” . Kitaip tariant, tie veikalai turėtų suvaidinti

reikšmingą vaidmenį, ne tik pažįstant įdomų praeities filosofinio palikimo

klodą, bet ir tautai ugdantis žmoniškumo galias, sudarančias jos dvasinės

kultūros pagrindą. Sugestyviau veikiančio mąstytojo, kaip Vydūnas, šiam

ugdymuisi tarp mūsų tautos filosofų turbūt nerasime.

• Literatūros sąrašas

1 Mykolaitis-Putinas V. Raštai.— V., 1969.— T. 10.— P. 312.

2 Tikrasis Vydūnas // Naujas žodis.— 1928.— Nr. 1.— P. 4.

3 Vydūnas. Atsiminimai ir svarstymai tikybos atžvilgiu // Atolas: LKF

metraštis.— Melburnas, 1954.— P. 144.

4 Vydūnas, Žmonijos kelias.— 2 leid,— Tilžė, 1914.— P. 29.

Join the Conversation

×
×