ĮVADAS
Vydūnas — ypatinga figūra mūsų kultūroje, kaip ypatingas jo gyvenimiškas bei kūrybinis likimas, kaip ypatinga jo buvimo mūsų kultūrinėje sąmonėje situacija. Nuveikęs didžiulius darbus, labai nusipelnęs tautos kultūrai, jis ilgą laiką buvo paliktas beveik visiškoje užmarštyje. Ir dabar apie jį težino nedidelė mūsų inteligentijos dalis.
Galima paprasčiausiai sakyti, kad laikas atsijoja vertybes, ir gyvos, veiksmingos lieka tik tos, kurios yra realiai tapusios tikromis vertybėmis, o tos, kurios neišlaiko laiko išbandymų, lieka tūnoti pasyviajame praeities fonde.
Dažniausiai taip ir būna, bet ne visada pasiseka ir tikroms, reikšmingoms vertybėms — jas kartais tiesiog negailestingai palaidoja istorijos griūtys, ir tada joms tenka ilgai laukti savų archeologų. Vydūną ištiko būtent tokia lemtis. Po
Antrojo pasaulinio karo jaunesniųjų kartų žmonėms jis buvo tarsi palaidotas. Užmaršties lentynose tūnojo į lietuvių dramaturgijos aukso fondą įeinantys jo dramos veikalai, o jo filosofijos traktatus ilgą laiką daug kam buvo baisu ir pažiūrėti, juo labiau sužinoti, kas juose parašyta.
Nebuvo Vydūno darbų ir idėjų mūsų kultūros apyvartoje, jų tarsi ir nereikėjo. Nereikėjo todėl, kad nežinojome iš viso tuos darbus esant. O tuo nežinojimu labai save, savo kultūrinę sąmonę ir atmintį nuskurdinome.
Šiandieninė situacija yra tokia, kad labai pasigendame būtent tų vertybių, kurias taip nenuilstamai su dideliu atkaklumu ir pasiaukojimu teikė tautai
Vydūnas.
• Vydūnas – tautos dvasinės stiprybės ugdytojas
Tad kas buvo lietuvių tautai Vydūnas, kokias vertybes jis jai teikė?
Gyvenimiškas jo kelias, nors ir ilgas, bet gana paprastas. Gimė 1868 m.
kovo 22 d. Jonaičiuose (Šilutės raj.). tikroji pavardė — Storosta, vardas —
Vilhelmas. Jo vaikystė ir pradžios mokslo metai bėgo Naujakiemy, netoli
Pilkalnio (dabar — Dobrovolskas), paskui — mokslas Pilkalnio preparandijoje ir Ragainės mokytojų seminarijoje. Nuo 1888 iki 1892 m. mokytojavo Kintuose
(Šilutės raj.), o iki 1912 m.— Tilžės devynmetėje vidurinėje berniukų mokykloje. Buvo silpnos sveikatos (iš tėvo paveldėjo džiovą), todėl palyginti anksti, turėdamas 44 metus (1912 m.), buvo išleistas į pensiją.
Vėliau epizodiškai dar įsitraukdavo į pedagoginę veiklą: 1918 m. dėstė lietuvių kalbą Rytų seminare prie Berlyno universiteto, 1919 m.— Tilžės realinėje gimnazijoje mokė lietuvių kalbos suaugusius, 1920—1923 m.
pavasariais atvažiuodavo dėstyti literatūros į Telšių gimnaziją. 1924—1927
m. dėstė kultūros istoriją Klaipėdos muzikos mokykloje, 1923 m. vasarą skaitė paskaitas mokytojų kursuose Palangoje.
Bemokytojaudamas vasaros atostogų metu laisvo klausytojo teisėmis studijavo
Greifsvaldo (1896—1898), Halės (1899), Leipcigo (1900—1902), o po 1912 m.—
ir Berlyno universitetuose, kur, klausydamasis įžymių to meto vokiečių filosofų bei kitų sričių specialistų paskaitų ir savarankiškai skaitydamas, gilinosi į filosofijos, literatūros ir meno istoriją, kultūros, religijos, istorijos, meno, teisės filosofiją, sociologiją, mokėsi anglų, prancūzų, sanskrito kalbų. Egzaminų nelaikė ir aukštojo mokslo diplomo negavo.
Tokia yra tarnybinė Vydūno biografija. Su ja pynėsi ir daugiau kaip dvigubai ilgiau tęsėsi kita — kūrybinė ir kultūrinės veiklos — biografija.
1895 m. Vydūnas ėmė vadovauti prie Tilžės lietuvių bažnyčios įsikūrusiam chorui, kuris 1897 m. persiorganizavo į pasaulietinę Lietuvių giedotojų draugiją, įvairiose Prūsų Lietuvos vietose rengusią lietuviškus vaidinimus ir koncertus. Vydūnas pats dirigavo draugijos chorui, režisavo vaidinimus, rašė jiems dramas, kūrė dainų tekstus, o kai kada ir melodijas.
Tų dainų rinkinius bei vaidintas dramas leido atskiromis knygomis. Draugija veikė iki 1935 m., kol hitlerinė valdžia ją, kaip ir visus kitus lietuviškus sambūrius, uždraudė.
Svarbiausi Vydūno kultūrinės veiklos tikslai buvo žadinti tautinę Prūsų lietuvių savimonę bei savigarbą, kelti jų dvasinį lygį, artinti juos prie estetinių vertybių, taip pat „kelti garbėn lietuviškumą”, t. y. kitataučiams, ypač vokiečiams, rodyti savo tautos kūrybinius sugebėjimus, jos kultūros turtingumą, savitumą ir patrauklumą.
Tąja linkme nukreipiama ir pačioje XX a. pradžioje prasidėjusi Vydūno, kaip filosofo, veikla, kuri irgi laikytina jo kultūrinės veiklos dalimi.
Bestudijuodamas Leipcige jis įsijungė į Vokietijos teosofų draugiją, o 1902
m. Tilžėje pats įsteigė teosofų būrelį. Klaipėdoje, Šilutėje, Tilžėje bei daugelyje kitų Prūsų Lietuvos vietų jis skaitė viešas filosofines paskaitas, kurias dar pagarsindavo ar atpasakodavo lietuviškuose bei vokiškuose vietos laikraščiuose. 1905 m. pradėjo leisti teosofinį dvimėnesinį žurnalą „Šaltinis”, o šiam sustojus, nuo 1907 m. atskiromis knygomis ėmė publikuoti filosofinius traktatus. Tada pradėjo pasirašinėti
Vydūno pseudonimu, tapusiu jo literatūrine pavarde. Svarbiausiu tos veiklos tikslu Vydūnas laikė ne kurti savas filosofines teorijas ar švietėjiškai mokyti tautiečius filosofijos, o žadinti juos tam, kad „siektų tobulesnio žmoniškumo” ir kad „tokiu būdu tauta galėtų stiprėti”. Tam žadinimui turėjo tarnauti iš pasaulinės filosofijos lobyno paimtos idėjos. Tas idėjas jis dėstė ir paties ištisai prirašytuose bei leistuose žurnaluose —„Jaunimas”
(1911—1914), „Naujovė” (1915), „Darbymetis” (1921—1925),— gausybėje filosofinių ir publicistinių straipsnių lietuviškoje Rytprūsių bei Lietuvos periodikoje, įvairiomis progomis skaitytuose pranešimuose.
Švenčiant Vydūno šešiasdešimtmečio jubiliejų, 1928 m. Kauno universitetas jam suteikė filosofijos garbės daktaro laipsnį. 1925 m. jis buvo išrinktas tarptautinės rašytojų sąjungos PEN Club garbės nariu, o 1933 m.— Lietuvių rašytojų draugijos garbės nariu. Buvo sumanymas Vydūną pristatyti net
Nobelio premijai.
Vokietijoje įsigalėjus fašizmui, Vydūnas buvo persekiojamas ir šiurkščiai įžeidinėjamas. Didžiausią nacių neapykantą sukėlė 1932 m. vokiškai pasirodęs jo istorijos veikalas „Vokiečių-lietuvių santykiai per septynis šimtmečius” („Sieben Hundert Jahre deutsch-litauischer Beziehungen”), kuriame parodoma, ką iš tikro davė septynis šimtmečius trukęs Mažosios
Lietuvos nutautinimas. Knyga buvo traktuota kaip „kenkianti gyvybiškai svarbiems reicho interesams” ir policijos konfiskuota. Laimei, tai buvo padaryta ne labai operatyviai, ir dalis tiražo buvo išplatinta.
Grasinimai ir persekiojimai Vydūno nepalaužė. Rami, gandiška laikysena dar labiau siutino nacius, buvo ieškoma progų efektyviau mąstytoją „pamokyti”.
Tokia proga buvo surasta 1938 m. pradžioje: finansinė policija aptiko pinigų laikymo užsienyje taisyklių pažeidimą. To pažeidimo esmė tokia.
Lietuvoje buvo renkamos aukos Prūsų lietuviams (namui įsigyti). Pinigai plaukė į vieną iš Lietuvos bankų. Vydūnas buvo Prūsų Lietuvių draugijų (kol jos veikė — iki 1935 m.) tarybos pirmininkas ir pasirašinėdavo banko atsiunčiamus popierius. Vadinasi, Lietuvoje, t. y. užsienyje, Vydūno vardu buvo pinigų, o jis apie juos nepranešė valdžios organams ir tuo nusikalto.
Kad jau treji metai nebeveikė lietuviškosios draugijos ir kad Vydūnas nesijautė tų pinigų savininkas, kaltintojams nelabai rūpėjo. 1938 m. kovo
11 d. jis buvo areštuotas ir įkalintas Tilžės kalėjime. Pasigirdus pasaulyje protesto balsams (mat Lietuvių rašytojų draugija buvo išsiuntinėjusi daugelio šalių kūrybinėms ir filosofų organizacijoms, literatūrinių leidinių redakcijoms, žymiausiems kultūros veikėjams memorandumą), po poros mėnesių Vydūnas buvo paleistas. Tačiau kaltinimas buvo nepaneigtas, byla nenutraukta. Tai padaryta tebuvo tik 1940 m.
pradžioje.
Po kalėjimo buvo kiek ramiau, persekiojimai ir grasinimai liovėsi. Tyliai kentėdamas dėl karo baisumų, Vydūnas atsidėjo vien rašymui, susitelkė filosofiniam savo laiko veiksmų apmąstymui. Taip buvo parašyti stambūs filosofiniai veikalai: „Žmonijos sąmoningumas jos tikybiniuose padavimuose, šventraščiuose ir šventuose žymženkliuose” ir „Svarstymai apie sąmonės slėpiningumą” (vokiškai). Abiejų likimas tragiškas — pirmasis 1941 m. buvo išspausdintas, bet neduotas leidimas jį platinti, visas tiražas žuvo karo metu, antrojo rankraštis buvo įteiktas Berlyno „Mehdem” leidyklai ir po šios griuvėsiais taip pat žuvo. Žuvo ir stambaus istorijos veikalo —„50
metų tautinių Prūsų lietuvių draugijų gyvenimas” rankraštis. Karo ir pokario metais buvo dar parašyti keli nedidelės apimties filosofinio, literatūrologinio, autobiografinio pobūdžio veikaliukai —„Tauresnio žmoniškumo užtekėjimas”, „Atsiminimai ir svarstymai tikybos atžvilgiu”,
„Kalėjimas — laisvėjimas”, „Religija per žmonijos istorijos tūkstantmečius”
(vokiškai), „Daimonams paliktas”, „Didysis klausimas” (vokiškai),
„Gyvenimas Prūsų Lietuvoje apie 1750 m., kaip jį vaizdavo Kristijonas
Donelaitis” (lietuviškai ir vokiškai),— paskelbta nem?.ža straipsnių lietuviškojoje išeivijos spaudoje.
1944 m. spalio 2 d. Vydūnas paliko bombarduojamą Tilžę ir traukėsi į
Vokietijos gilumą. Trumpam buvo apsistojęs Povarbių dvare (netoli
Karaliaučiaus), paskui — Riūgenvaldėje. Nuo 1945 m. balandžio 6 d. iki 1946
m. liepos 17 d. gyveno Eikfyro kaime Pomeranijoje. Pasitraukęs iš ten, dvi savaites buvo prisiglaudęs pabėgėlių stovykloje Štetine. Dėl labai sunkių sąlygų stovyklą palikęs, pateko į Liubeko ligoninę. Po mėnesio, 1946 m.
rugsėjo 4 d., bičiulių lietuvių padedamas atvyko į jaukų anglų zonoje buvusį Vestfalijos miestą, buvusį Lipalikimas — didžiulis. Jį sudaro daugiau kaip 60 grožinių, filosofijos, istoriografijos, kalbos, autobiografinių knygų, jo paties ištisai prirašytų ir leistų žurnalų komplektai, daugybė filosofinių, literatūros kritikos, publicistinių straipsnių Mažosios ir Didžiosios Lietuvos periodikoje, keliolika neskelbtų darbų. Šis daugiašakis palikimas, taip pat milžiniškas darbas, kurį Vydūnas nuveikė kultūrinės veiklos baruose, puikūs to darbo rezultatai sudaro fundamentalų tautos gyvenimo reiškinį, kuri galima pavadinti vydūnizmu. To reiškinio pagrindą sudaro filosofija. Būtent joje telpa idėjinė programa, kurią Vydūnas realizavo pačiu savo gyvenimu, kūryba ir visokeriopa veikla.
Tačiau Vydūną laikydami tik filosofu, jį getokiame, rastume šiokių ar tokių silpnybių, neišbaigtumų, pavyzdžiui, tokių kaip filosofinės sistemos neryškumas, jos loginio karkaso blankumas, kriticizmo, griežtesnio filosofinio apibrėžtumo stoka, filosofavimo stiliaus poetinis pobūdis ir pan.
Įspraustas vien į filosofijos rėmus, Vydūnas mūsų sąmonėje tiesiog neegzistuotų kaip toks fenomenas, kokį mes jį, būtent kaip Vydūną, įsivaizduojam ir suvokiam.
Tarp šio šimtmečio filosofų Vydūnas atrodo labai neįprastai: nebaigęs jokių aukštųjų mokslų, negynęs jokių disertacijų, neprofesoriavęs, specialiai nekūręs savos filosofinės sistemos, negriovęs ir nekritikavęs kitų mąstytojų pateiktų sistemų ar koncepcijų.
Filosofija jam nebuvo toji raiškos sfera, iš kurios jis būtų valgęs duoną. Tačiau nebuvo ji ir laisvalaikio pomėgis, atsitiktinio domėjimosi dalykas ar iš neturėjimo ko veikti susikurta galimybė mėgėjiškai pafilosofuoti ir kai ką iš tų filosofavimų pagarsinti.
Gal ir paradoksaliai tai skamba, bet filosofija, nors ir nebūdama profesinės raiškos sfera, Vydūnui reiškė žymiai daugiau negu daugeliui tų, kurie tituluojami filosofais, kurie iš jos yra suvalgę po gerą pūdą druskos. Vydūnas labiau primena ne tiek XX
amžiaus intelektualą, o kokį nors senovės išminčių, kuriam filosofija sudarė tiesiog gyvenimo būdą ir esmę. Jam buvo svarbu ne tik ir ne tiek skelbti išminti, o labiau realybėje, savo elgsenoje ir darbuose ją įkūnyti.
Ir susikaupimo rimtyje gimstanti mintis, ir josios tapsmas žodžiais, o šių
— poelgiais, darbais ir kūriniais sudaro, V. Mykolaičio-Putino žodžiais tariant, „vientisą harmonišką visumą, kuri imponuoja savo susiderinimu bei vieningumu” 1. Vydūnizmo, kaip fenomeno, paskirtis — žadinti tautą tam, kad ji „vykintų žmogaus ir tautos gyvenimo prasmę, tai esti, kad ji siektų tobulesnio žmoniškumo” 2 .
Todėl filosofijos veikalus Vydūnas rašė taip, kad „skaitytojai leistųsi jų gundomi pasišvęsti daugiau negu paprastai gyvenimo esmei ir prasmei” (Sąmonė, p. 6). Būtent toks sugestijuoti turįs filosofijos pobūdis ir sąlygojo jos, kaip filosofijos, neįprastumą, neakademiškumą, nepakankamą loginį ryškumą, specifinį, daugiau literatūrinį negu filosofinį, dėstymo stilių.
Matyt, dėl to daug kam atrodė ir dabar atrodo, kad Vydūno filosofiniai samprotavimai nelaikytini rimta filosofija, kad juose neverta ieškoti kokios nors sistemos ar nuoseklumo, kad jų visuma
— tai eklektinis iš visur prisigraibytų pusiau religinių, pusiau filosofinių idėjų mišinys.
Atidžiau pasigilinus į Vydūno filosofiją, paaiškėja ne tik tai, kad ji iš tikro formavosi, veikiama daugelio įvairių kraštų bei laikų filosofinių bei religinių koncepcijų, bet ir tai, kad joje yra ryški tų koncepcijų pasirinkimo logika ir kryptis, kad tos pasirenkamosios koncepcijos yra tipologiškai ar genetiškai tarpusavy labai artimos.
Išryškėja taip pat ir jas pasirenkanti, jas grupuojanti, iš jų savą, vientisą pasaulio suvokimą konstruojanti mąstytojo asmenybė.
Viename iš pagrindinių savo filosofinių veikalų „Sąmonė” Vydūnas sakosi, kad jis neteikiąs „visai naujų, grynai savo pažinimų”, kad jo veikaluose „atsispindi visokių amžių žmonijos mąstytojų išmanymai, prasidedant nuo senųjų indų, egiptiečių, parsų, graikų ir vėlesnių tautų išminties mylėtojų ir einant iki mūsų laikų” (p. 6). Iš tų „visokių amžių mąstytojų išmanymų” visumos tarsi savaime išaugo logiškai nuosekli, pakankamai suderinta ir motyvuota filosofinė sistema, kurios pats autorius specialiai neryškino, dirbtinai neintelektualino ir neafišavo.
Įstabu yra tai, kad filosofija, sudarydama Vydūno kū rybinio palikimo pagrindą bei idėjinę programą, kurią jis stengiasi realizuoti gyvenime, nebuvo pagrindinis raiškos tikslas. Filosofiniai Vydūno ieškojimai prasidėjo ieškant atsakymų ne į teorinius, o pirmiausia į praktinius, į gy venimo realybės skaudžiai keliamus klausimus. Eidamas šitų ieškojimų keliu,
Vydūnas ir susiformavo kaip origi nalus praktinės orientacijos mąstytojas, siekęs esmingai atsiliepti į svarbiausias tautos gyvenimo aktualijas, reikšmingai prisidėti prie to gyvenimo tobulinimo. Pagrindinė aktualija, nulėmusi Vydūno intelektualinių ieškojimų kryptį bei filosofijos problematiką, buvo būtinybė padėti tėvynainiams efektyviai atsispirti prieš metodiškai vykdomą tautinę asimiliaciją. Jo veikla prasidėjo XIX a.
pabaigoje ir tęsėsi iki XX a. ketvirtojo dešimtmečio pabaigos, t. y. tuo laiku, kai atkakliai vykdoma germanizacija beveik baigė pasiekti savo tikslą. Dar jaunystėje mąstytojas suvokė, jog radikali Rytprūsių lietuvių kova su galinga vokiečių valdžios jėga yra beveik beprasmiška, nes dar labiau suagresyvintų bei pagreitintų ir taip spartų intensyvaus kapitalizmo vystymosi Vokietijoje stimuliuojamą tautinės asimiliacijos procesą.
Ieškant priemonių, padedančių užguitiems tėvynainiams atsispirti nacionaliniam pavergimui, ir vyko filosofiniai būsimojo mąstytojo ieškojimai, atvedę jį prie dvasinio žmogaus ir tautos tobulėjimo koncepcijos, kurios praktinis pritaikymas, anot jo, turėtų tautą ne tik išgelbėti nuo pražūties, bet ir skatinti ją intensyviai kultūrinei kūrybai.
Būtent tuose ieškojimuose formavosi, tvirtėjo ir visu įstabumu pasireiškė išskirtinis lietuvių kultūroje vydūnizmo fenomenas, nepaprastai panašus j to paties laikotarpio indiškąjį fenomeną — gandizmą. Analogija su gandizmu
— ne atsitiktinė. Vydūną ir Mahatmą Gandį (1869— 1948) vienija ne tik analogiškomis aplinkybėmis vykusi kova su nacionaline priespauda, bet ir tie patys teoriniai šaltiniai, kuriuose jie rado atsakymus į tai, ką ir kaip reikėtų veikti su tąja priespauda kovojant, Mat filosofiniai ieškojimai, bestudijuojant Vokietijos universitetuose, Vydūną atvedė į senąją indų filosofiją, kurioje jis pasijuto radęs esminius atsakymus j pagrindinius jam rūpėjusius klausimus, į tai, kuo jau vaikystėje domėtasi.
I tą filosofiją tarsi vedė pačios gyvenimo aplinkybės, besiformuojančio mąstytojo prigimties savumai. Būsimasis Vydūnas augo religinėje aplinkoje.
Tėvas buvo baigęs misijų mokslus Berlyne, bet dėl silpnos sveikatos negalėjo vykti misijonieriauti į tolimus kraštus, turėjo pasirinkti mokytojo darbą. Tačiau vaikams subtiliai diegė religinę pasaulėžiūrą, ją glaudžiai siejo su dorovine žmogaus esme.
O ir patį Vydūną dažnos ligos, mirties nuolatinis dvelksmas anksti skatino gilintis į savo vidines būsenas, galvoti apie gilesnę, paprasta akimi ne visada įžvelgiamą supančio pasaulio prasmę. Tos prasmės paaiškinimo būsimasis mąstytojas pirmiausia bandė ieškoti Biblijoje, kurią, motinos paragintas, perskaitė būdamas devynerių metų. Susiformavę tvirti doroviniai įsitikinimai vaiko sąmonėje gerokai kirtosi su Šventojo rašto, ypač Senojo testamento, daugeliu epizodų, kur „tūli dalykai dėl jų žiaurumo ir beširdiškumo sukėlė skausmą”
3 . Pats mąstydamas ir tėvo tuose mąstymuose padedamas, vaikas gana anksti priėjo išvadą, kad Bibliją reikia suprasti ne paraidžiui, o simboliškai, joje aprašytiems dalykams suteikiant gilesnę filosofinę prasmę. Būsimasis mąstytojas įniko į teologijos, krikščionybės istorijos veikalus, susidomėjo ikikrikščioniškais germanų, graikų, romėnų, parsų ir kitų senovės tautų tikybiniais padavimais. Ypač jį užvaldė viename krikščionybės istoriko J.
H. Kurco (Kurtz) veikale išdėstyta mintis apie dievo imanentiškumą bei transcendentiškumą — buvimą visame kame ir virš visko. Ypač imponavo imanentiškumo idėja, kuria remdamasis, vėliau savo filosofijoje Vydūnas aiškins dvasinę žmogaus esmės prigimtį, jos tolygumą dieviškumui.
Tokie ieškojimai atvedė Vydūną į filosofinių dalykų studijas. Jaunajam mąstytojui ypač krito sąmonėn, nes atitiko jo paties dvasinių ieškojimų kryptį, Greifsvaido universiteto profesoriaus Vilhelmo Šupės (Schuppe,
1863— 1913) skelbiamos idėjos, ypač sąmonės koncepcija, pagal kurią tikrovė esanti tik šios sąmonės turinys. Si koncepcija ne tik tapo atspirties tašku pradedančio mąstytojo filosofinei sistemai formuotis, bet ir vienu iš pamatinių tos sistemos postulatų, kurio fundamentalų patvirtinimą jis vėliau jausis radęs ir indų filosofijoje. Stiprų įspūdį Vydūnui darė ir nemaža davė kiti ano meto vokiečių filosofai idealistai ir mokslininkai, su kuriais susidūrė studijuodamas,— E. Triolčas, A. Rylis, J. Rėmkė, K.
Breizigas, A. Laosonas, A. Hensleris, K. Lamprechtas, J. Folkeltas, V.
Vuntas, V. fon Vilamovičius-Molendorfas, E. Lemanas, A. fon Harnakas, G.
Runcė. Iš jų paskaitų mąstytojas galėjo ne tik susidaryti anuometinės idealistinės vokiečių filosofijos vaizdą, bet ir susipažinti su filosofijos, ypač vokiečių klasikinės filosofijos, istorija, kurią, Vydūnui studijuojant, kai kurie iš minėtų filosofų dėstė ir vasaros semestrų klausytojams. Tiesioginė pažintis su to meto vokiečių mąstytojais tęsėsi ir vėliau, nes Tilžėn dažnai atvykdavo skaityti paskaitų žymūs mokslininkai ir filosofai A. Radė, A. Deismanas, H. Veizelis, R. Eukenas. Su jais tilžiškis filosofas kalbėdavosi asmeniškai, diskutuodavo ir „patirdavo visokių skatinimų tolimesniam svarstymui” 4 . Tarsi pratęsdamas vaikystėje prasidėjusią pažintį su nekrikščioniškomis religijomis, Vydūnas vėl gilinosi į jų (daugiausia Rytų — egiptiečių, parsų, kinų, indų, arabų)
šventraščius, aprašymus bei interpretacijas. Tai — ne atsitiktinio domėjimosi objektas, tai — irgi ieškojimas atsakymų į tuos pačius labiausiai rūpimus klausimus. Tik dabar tie klausimai įgauna labiau konceptualią prasmę — mąstytojui vis labiau ima rūpėti žmoniškumas, kaip filosofinė problema, kaip galimybė paaiškinti kultūros procesą bei jo prasmę.
„Visos mano studijos ir visi mano mąstymai mane vis traukė prie sąmonės slėpiningumo ir sąryšyje su tuo prie to, kas tikyba ir kultūra iš tikrųjų būtų,— rašė Vydūnas apie to meto savo ieškojimus.—tos tūkstantmečiais yra mąstę ir kūrę, atspėt dvasinį jų lygį ir tame jų kultūrą” 5 . Ypatingu šia kryptimi tęsiamų Vydūno ieškojimų etapu galima laikyti Leipcige praleistas vasaras.
Čia į jo akiratį patenka tautos problematika, kuriai didelį dėmesį skyrė eksperimentinės psichologijos kūrėjas filosofas V. Vuntas (Wundt, 1832—1920) ir pozityvistinės liberaliosios krypties istorikas K. Lamprechtas (Lamprecht, 1856—1915).
Ne be jų įtakos tai, kas Vydūną jau keleri metai jaudino kaip praktinį kultūros veikėją, kaip sunkios nacionalinės priespaudos slegiamos tautos narį, Leipcige tapo ir filosofinių apmąstymų objektu.
Leip cige naujų impulsų įgavo ir ankstesnioji — žmogaus, kultūros, religijos, sąmonės problematikoje vykusi — ieško jimų tėkmė. Tų impulsų suteikė pažintis su čia veikusiais teosofais (tada Leipcige buvo Vokietijos teosofų draugijos centras).
Vydūnas susižavėjo jų skelbiamomis idėjomis ir veikiai tapo aktyviu draugijos nariu.
Tą susižavėjimą, matyt, nulėmė tai, kad šios idėjos suprantamiau ir įtaigiau negu painoki vokiečių filosofų išvedžiojimai jam atsakė į labiausiai rūpėjusius klausimus, kad savo pobūdžiu jos „pataikė” į jo paties dvasinių interesų centrą, geriausiai atitiko jo vidinį nusiteikimą, buvo lyg patvirtinimas to, „kuo jau iš vaiko dienų domėtasi”.
Teosofija jaunajam mąstytojui ypač imponuoja bandymu sintezuoti filosofiją, religiją ir mokslą. Patraukiančiai veikia praktinis teosofijos kryptingumas, pasireiškęs intencijomis rodyti kelią į dvasinį žmogaus ir žmonijos išsivadavimą. Ši pusiau religinė, pusiau filosofinė kryptis padeda
Vydūnui atkreipti dėmesį į socialinę savo laiko situaciją, ima daryti poveikį jo kultūrinės veiklos pobūdžiui. Teosofijoje jau jautėsi radęs tokių idėjų, kurias, jo manymu, derėtų perimti pavergtiems tautiečiams. Tų idėjų veikiami, Prūsų lietuviai turėtų tapti šviesesnės sąmonės, dvasingesni, o kartu ir atsparesni tautinei asimiliacijai.
Teosofų sąjūdis, kurio aktyviu dalyviu tapo ir jaunasis Vydūnas, iš esmės buvo vienas iš bandymų įveikti religijos, ypač krikščioniškos, krizę. Teosofija Vydūną bus patraukusi kaip neortodoksinio „sufilosofinto” religingumo forma, kaip doktrina, deklaravusi, jog neteikia primato jokiai iš religijų, kurios skirtingomis „kalbomis” nusako tas pačias ezoterines tiesas.
Šis momentas padėjo mąstytojui sustiprinti pagarbą senajai lietuvių religijai, kuriai tiek grožinėje kūryboje (trilogija „Amžina ugnis”), tiek istoriosofiniuose ar filosofiniuose raštuose jis skyrė ypatingą dėmesį.
Šiuose raštuose ypač pabrėžiama mintis, kad senoji lietuvių religija nė kiek ne primityviau kaip kitos religijos (tarp jų ir krikščionybė), o tik savaip skelbusi pasaulio kilimo iš dvasinio absoliuto idėją, jog gamtos galių sudvasinimu pasireiškiąs jos panteistinis pobūdis rodąs ne tik jos archaiškumą, bet ir didelį brandumą.
Teosofija buvo ne paskutinė ir ne pagrindinė Vydūno, kaip mąstytojo, brendimo kelyje prieita versmė. Tačiau ji buvo jam svarbi tuo, kad atvedė į tą versmę, kuri labiausiai nulėmė jo paties filosofinės sistemos pobūdį.
Gilindamasis į teosofų (daugiausia H. Blavatskajos, A. Bezant, E. Šiurė, F.
Hartmano, A. Sineto, B. Caterdžio ir kt.) veikalus, Vydūnas turėjo progą įsigilinti į tas idėjas, kurias patys šie teosofai ėmė iš Įvairių šaltinių.
Pagrindinis tarp tų šaltinių buvo senoji Rytų, ypač indų, filosofija. Ją teosofai papildė ir derino su kai kuriomis antikinės filosofijos (ypač pitagorizmo, platonizmo, neoplatonizmo), krikščionybės mistikų bei naujųjų laikų europietiškojo idealizmo, ypač panteizmo idėjomis.
Tad, susipažindamas su teosofija, Vydūnas susipažino ir su svarbiausiais indų filosofijos postulatais. Jų paveiktas, jis pasinėrė j pirminius indų filosofijos šaltinius, kurių pagrindiniai teiginiai ir tapo jo paties filosofijos branduoliu. Po tiesioginio sąlyčio su indų filosofija visos kitos į Vydūno intelektualinį akiratį patenkančios idėjos jam yra tiek aktualios, kiek patvirtina, papildomai argumentuoja tai, ką teigia šitoji filosofija.
Nelieka jam be poveikio ir Vakarų filosofija, nuo kurios prasidėjo jo ieškojimai ir su kuria buvo gana plačiai susipažinęs. Tačiau ir į ją gilindamasis mąstytojas savo dėmesį labiau sukoncentravo ten, kur esama ryškių sąskambių su Rytų, ypač indų, filosofija. Vydūnas be indų filosofijos, nuodugniai susipažįsta su graikų antikine filosofija, kurioje jam, kaip ir visiems teosofams, labiausiai imponuoja Rytams artimos orfikų,
Pitagoro, Platono bei neoplatonizmo atstovų idėjos. Lietuvių mąstytojas atidžiai studijuoja ir krikščionybės mistikų Tomo Kempiečio, J. Bėmės, J.
Ekharto raštus, naujųjų amžių filosofų Nikolajaus Kuziečio, B. Spinozos,
Dž. Bruno, G. V. Leibnico ir kt. veikalus, kuriuose irgi esama gana ryškių analogijų ar sąlyčio taškų su rytietiškomis būties ir žmogaus koncepcijomis.
Labiausiai jį patraukusioje indų filosofijoje Vydūnas jautėsi radęs tai, kas buvo ypač artima jo dvasiniams ieškojimams ir kas, jo manymu, buvo tinkamiausia rekomenduoti savo tautai, kuriai taip reikėjo vidinės stiprybės.
Indų filosofija jį ypač patraukė savo moraliniu kryptingumu, dėmesiu žmogui, jo kentėjimo priežasčių ir kelių tam kentėjimui įveikti aiškinimu. Kiekviena idealistinė indų filosofijos sistema (jų yra aštuonios) savaip sprendžia ontologijos ir gnoseologijos problemas, tačiau jos daugiau ar mažiau vieningos, kai pereina į etikos problematiką, kai aiškina žmogaus išsivadavimo principus ir kelius.
Kitas beveik visai idealistinei indų filosofijai būdingas bruožas — jos glaudus ryšys su religija, religinės ir etinės problematikos susipynimas joje — Vydūnui, nuo pat mažens auklėtam religingumo dvasia, irgi negalėjo nebūti artimas.
Vydūnui inraliai aukštesniems už pavergėjus. Būtent ši gyvenimo aktualijose gimusi nuostata nulėmė ir humanistinį Vydūno filosofijos kryptingumą bei problematiką — išsiaiškinti ir pagrįsti žmoniškumo esmę, rodyti kelius į ją, išryškinti tautos paskirtį žmogiškumo raidoje ir būties kontekste. Tų problemų sprendimo Vydūnas daugiausia ir ėmė mokytis kaip tik iš senosios indų filosofijos.
Būtų neteisinga tvirtinti, jog Vydūną vienodai veikė visa senoji indų filosofija. Jam visiškai buvo nepriimtinos materialistinės lokajatos sistemos pagrindinės idėjos, o visos viduramžiais susiformavusių idealistinių sistemų — vedantos, mimansos, sankjos, jogos, niajos, vaišešikos, budizmo ir džainizmo — koncepcijos nebuvo vienodai artimos.
Žiūrint j Vydūno filosofiją kaip į susiformavusią sistemą, kaip į rezultatą, labiausiai krinta į akis jos artimumas tai indų filosofijos krypčiai, kurią sudarė idėjos, skelbtos bemaž jo amžininkų, Indijos nacionalinio judėjimo veikėjų, vienos iš pagrindinių šalies religijų —
induizmo — reformatorių. Žymiausi iš jų — R. Rojus, D. Tagorė, Ramakrišna,
S. Vivekananda, S. Dajananda, A. Gošas, B. Tilakas, M. K. Gandis. Neturime duomenų, rodančių, jog mūsų mąstytojas būtų susipažinęs su jų raštais.
Niekur jų nemini (išskyrus Gandį), niekur necituoja (išskyrus vieną kitą
Ramakrišnos aforizmą, pateiktą žurnale „Naujovė”). O analogijos tarp jo ir kai kurių induizmo reformatorių (ypač S. Vivekanandos, A. Gošo, M. K.
Gandžio) filosofinių koncepcijų, tarp keliamų problemų ir jų sprendimų yra itin ryškios. Tos analogijos atsirado ne dėl betarpiškų ar literatūrinių kontaktų, o dėl to, kad Vydūnas ir XIX a. pabaigos—XX a. pradžios induizmo reformatoriai išminties sėmėsi iš tų pačių senosios indų išminties šaltinių ir kad veikė analogiškomis nacionalinės priespaudos sąlygomis. Juos jaudino tos pačios nacionalinės bei labiau globalinės socialinės aktualijos, o senoji indų išmintis diktavo panašius atsakymus į jas. Daugelio jų tikslas, pasak tarybinio indologo R. Rybakovo, buvo „sukelti savo tėvynainiams nacionalinio išdidumo jausmą ir gėdą dėl žeminančios jų padėties, gėdą, kuri savo ruožtu žadintų norą keisti gyvenimą”
Labiausiai Vydūną ir induizmo reformatorius suartina tiek vieno, tiek kitų santykis su sava kultūra, tos kultūros panaudojimo kovai su nacionaline priespauda principai.
Induizmo reformatoriai, siekdami suaktyvinti kolonializmo priespaudą kenčiančią savo liaudį, stiprinti jos nacionalinį išdidumą, stengėsi atgaivinti pagarbą senajai savo kultūrai, atskleisti, kaip jiems atrodė, autentišką jos turinį, kurį per ilgus amžius iškreipusi religinė ortodoksija.
Ne aklai perimti, o modifikuoti ir pritaikyti dabartinėms savo tautos reikmėms senąją kultūrą — esminis induizmo reformatorių veiklos principas, kurį visiškai nepriklausomai nuo jų panaudojo ir Vydūnas. Įstabiausia, kad jis, kaip ir induizmo reformatoriai, tarp savo tautiečių propagavo universalią žmoniškumo pasaulėžiūrą, kurios pagrindą turėjo sudaryti svarbiausi senosios indų filosofijos postulatai.
Naujoji pasaulėžiūra, jo įsitikinimu, turinti ne slopinti, o stiprinti nacionalinę tautiečių savimonę. Tai ji galėsianti padaryti dėl to, kad savo šaknimis siekianti gilią senovę, kad išreikštą kitokia forma ją turėję ir senovės lietuviai. Tą protėvių pasaulėžiūros esmę ir derą prisiminti atgyjančiai tautai. Šia prasme Vydūnas irgi buvo savotiškas reformatorius, stengęsis išugdyti neortodoksinį religingų tautiečių požiūrį į jų išpažįstamą krikščionybę. Nesiūlydamas tikintiesiems tautiečiams atsižadėti jų praktikuojamų protestantizmo ar katalikybės, Vydūnas siekė jų sąmonėje formuoti supratimą, kad šios religijos, kaip ir visos kitos religijos, turi būti traktuojamos kaip vienos iš daugelio universalios visai žmonijai priimtinos teistinės pasaulėžiūros išreiškimo formų.
Vydūno ir induizmo reformatorių pažiūrų analogijos turi ne tik tipologinį, bet ir genetinį artimumą — tą patį filosofinį šaltinį. Ir tuo bendruoju šaltiniu reikia laikyti ne visą senąją indų filosofiją ir net ne tą jos sluoksnį, kuris vienija visas jos sistemas, o vieną konkrečią iš tų sistemų ir jos reikšmingiausius paminklus.
Induizmo reformatoriai buvo vienos iš aštuonių viduramžiais susiformavusių filosofinių idealistinių sistemų — vedantos, sudariusios filosofinį induizmo pagrindą, sekėjai. Spręsdami aktualius savo laiko uždavinius, jie naudojo ir atitinkamai interpretavo šios sistemos šaltiniuose skelbiamas idėjas. Pagrindiniai iš tų šaltinių — vedos (keturios XII—VII a. p. m. e.
sukurtos šventosios knygos), filosofiniai vediškosios mitologijos komentarai — upanišados, kurių idėjas savo Vedanta-sutrose pirmasis sistemingai išdėstė filosofas Badarajana (III—IV a.). Kartu su pačiomis upanišadomis tas sutras vėliau komentavo ir jų idėjas vystė eilė žymių šios sistemos filosofų. Ryškiausi iš jų — VIII a. gyvenęs grynojo idealistinio monizmo (advaitos) koncepciją sukūręs Šankara, XI—XII a. mąstytojas
Ramanudžia, sukūręs riboto idealistinio monizmo (višišta advaitos)
koncepciją bei dialektinio dualizmo (dvaitos) koncepcijos kūrėjas Madva
(XIII a.). Dar vienas ypač populiarus vedantizmo idėjų šaltinis — III a. p.
m. e. sukurta į „Mahabharatos” epą įėjusi filosofinė poema „Ba-gavadgita”.
Kiekvieno XIX—XX a. veikusio induizmo reformatoriaus filosofija iš esmės yra sava minėtuose šaltiniuose išdėstytų vedantos postulatų interpretacija, orientuota į filosofinį, didžiąja dalimi etinį, nacionalinio judėjimo prasmės ir uždavinių pagrindimą. Labiausiai šiam pagrindimui buvo eksploatuojamos „Bagavadgitos” idėjos.
Naujai traktuojamą vedantą jos interpretatoriai vadindavo kas neovedanta
(S. Vivekananda), kas integraline vedantą (A. Gošas) ir pan.
Vydūną galėtume pavadinti lietuviškuoju neovedantistu. Jo santykis su vedantos šaltiniais ir idėjomis yra analogiškas induizmo reformatorių santykiui su šiais šaltiniais. Kad Vydūnas savo filosofinius „regesius šviesino”, daugiausia remdamasis pagrindiniais klasikinės vedantos šaltiniais, ne kartą yra nurodęs pats. O ypatingą „Bagavadgitos” reikšmę
Vydūno filosofinėje biografijoje rodo tas faktas, kad ją jis išvertė į lietuvių kalbą. Iš trijų minėtų vedantos krypčių — advaitos, višišta advaitos ir dvaitos — Vydūno filosofija artimesnė Ramanudžios sukurtai, taip pat „Bagavadgitos” pagrindą sudarančiai, višišta advaitai (ribotam monizmui), kuri, postuluodama vieningą dvasinę būtį, neneigia pasaulio realumo. Ja remdamasis, Vydūnas aiškina, kad dvasia ir materialus pasaulis esą du kraštutiniai absoliuto pasireiškimai. Tasai absoliutas esąs ne tik amžinas ir nekintamas, kaip Šankaros advaitos koncepcijoje, bet ir galįs keistis, pasireikšti erdvėje ir laike vykstančiu pasaulio tapsmu —
involiucija. Evoliucija paneigianti involiuciją, pasaulio objektus laipsniškai grąžinanti į absoliutą. Involiucija ir evoliucija sudarančios amžinai besisukantį būties ratą, kuriame yra ne tik kraštutinės absoliuto būsenos, bet ir daugybė kitų realybės tarpsnių, pasižyminčių nevienodu būties (sąmonės) ir nebūties (nesąmoningumo) santykiu.
Vydūno nusakymu, involiucijos ir evoliucijos prasmė esanti tokia: „Iš nežinomos vienybės pareina visa, traukiasi per sapnuotąją daugybę ir grįžta į žinomąją vienybę” 7 . Šita „sapnuotoji daugybė”— tai tarsi absoliuto žaismas, iliuzija, kaip aiškinama vedantoje.
Pasiektos evoliucijos pakopos yra ne kas kita kaip skirtingu sąmoningumo ir nesąmoningumo santykiu pasižymintys realybės tarpsniai, kurie pasiskirstę į 4 reiškinių pasaulio ir 3 dvasios sferas. Materijos pasauliui, anot Vydūno, priklauso negyvosios gamtos (prakriti), augalinės gyvybės (pranos), gyvuliškojo veiklumo bei geismų (kamos) ir žmoguje besireiškiančio proto (kama-mano) sferos.
Dvasios sričiai — visagalybės, išminties, meilės (atma-budhi-mano) sferos. Tos septynios sferos, sudarančios visatą, reiškiasi ir žmoguje, kurį Vydūnas traktuoja kaip tos visatos modelį — mikrokosmą. Žmogus kartu esąs ir aukščiausia pakopa pasaulio evoliucijoje. Pati žmoniškumo esmė (atma-budhi-
mano atmaina) jau yra iškilusi virš visų materijos sferų ir priklauso grynosios dvasios sričiai, o tai, kas žmoguje susiję su materijos sferomis
— kūnas (negyvoji gamta — prakriti), gyvybė (prana), instinktai (karna), protas (kamamanas) — yra tik tos esmės reiškimosi priemonės. Pati dvasinė esmė matosi iš žmogaus savimonės (ašainės sąmonės), (toji savimonė — jau paties dvasinio absoliuto savimonės apraiška), išmintingumo, intuicijos, dorumo, sąžinės, meilės, sugebėjimo įveikti egoizmą, jausti ir kurti gėrį ir grožį. Kas įeina į per tūkstantmečius susiformavusią socialinę žmogaus prigimtį, Vydūnas, sekdamas vedanta, kildina iš metafiziškai suvokiamo absoliuto, Žmogaus dvasinė esrata, Vydūnas sukūrė savo kultūros koncepciją, sudarančią vieną iš originaliausių ir ryškiausių lietuviškosios kultūros filosofijos dalių. Pro vedantizmo filosofijos prizmę žvelgiančiam mąstytojui kullima palyginti su hėgeliškosios tiriados sintezės stadija.
Kultūrą Vydūnas apibūdina kaip dvasinės žmoniškumo esmės santykį su pasauliu, kaip jos objektyvinimąsi jame, kaip to pasaulio sudvasinimo procesą. Šiame, santykyje gimstančias vertybes mąstytojas ir apibūdina kaip kultūros vertybes. Tai iš esmės yra dvasinės kultūros vertybės.
Vydūnas neneigia ir daiktiškosios kultūros, t. y. civilizacijos, reikšmingumo, tačiau jai nesuteikia tikrosios kultūros statuso. Tai esąs pagalbinis kultūros produktas. Jo suabsoliutinimas, viso dėmesio sutelkimas jo kūrimui gresia tikrosios, t. y. dvasinės, kultūros krize. Tokios krizės apraiškas bei tendencijas Vydūnas įžvelgė savo laiko gyvenime.
Savo tiek filosofine, tiek grožine kūryba tarsi įspėjo, kad reikia užkirsti kelią tų tendencijų plėtojimuisi, kad būtina susitelkti į dvasinės kultūros auginimą ir stiprinimą. Svarbiausias kultūros tikslas — žmoniškumo, t. y. dvasinės žmogaus esmės, stiprinimas, išlaisvinimas iš gamtiškosios priklausomybės, kuo maksimalesnė tos esmės reiškimosi laisvė. Toks esąs tiek atskiro žmogaus, tiek tautos, tiek visos žmonijos uždavinys.
Pagrindinėmis, iš žmoniškumo esmės santykio su pasauliu gimstančiomis kultūros sferomis, arba struktūrinėmis kultūros dalimis, Vydūnas laiko mokslą, meną ir dorovę. Mokslo pagalba žmoniškumo esmė pažįstanti, įvaldanti ir pertvarkanti materialųjį, arba gamtos, pasaulį. Menu toji žmoniškumo esmė įsikūnijanti, besimateriali-zuojanti kuriamuose objektuose
— meno kūriniuose, kuriuose ji tampanti ir jutiminio suvokimo objektu. Meno kūrinys tuo tobulesnis, tuo visom prasmėm vertingesnis, kuo stipresnė, galingesnė, grynesnė ir tauresnė kuriančiojo menininko dvasinė esmė, t. y.
žmoniškumas. Dorovė — tarsi kultūros šerdis. Ji išreiškianti žmoniškumo esmės, dvasingumo santykį su pažmoniškąja, t. y. gamtiškąja žmogaus dalimi, parodanti, kaip tas santykis funkcionuoja tiek atskiro žmogaus elgsenoje, tiek sociume, žmonių tarpusavio santykiuose. Dorovės tesama tik ten, kur žmoniškumo esmė bent minimaliai vyrauja virš gamtiškumo. Kur to vyravimo nėra, nėra iš viso prasmės kalbėti nei apie dorovę, nei apie kultūrą.
Pagrindiniu kultūros subjektu laikydamas žmogų, ypatingą reikšmę Vydūnas teikia individualiam jo tobulėjimui, savo etinėje koncepcijoje, kuri yra kultūros koncepcijos dalis, nusako esmines šio tobulėjimo gaires, t. y.
parodo, kaip žmogus turi įveikti gamtiškumo galias ir padaryti kuo tvirtesnį ir laisvesnį savo tikrąjį aš, dvasinį savo pradą. Tos Vydūno siūlomos gairės labai glaudžiai siejasi su indiškosios jogos principais, ypač su „Bagavadgitoje” pateikiamais tobulėjimo keliais — nesavanaudišku veikimu (karma-joga), meile (bakti-joga), pažinimu (džnana-joga), dvasingumo įtvirtinimu.
Ypatinga vieta Vydūno kultūros koncepcijoje tenka tau tai. Ją mąstytojas laiko neleistina apeiti grandimi žmogaus kelyje į vienovę su visa žmonija bei kosminiu universumu. Tauta žmogui tiesiog esanti pačios būties duotybė, suaugusi su juo tiek gamtiškai, tiek dvasiškai.
Juos abu neatskiriamai sieja kūno, kraujo, psichikos, proto, taip pat dvasios ryšiai. Būtent iš tų ryšių ir formuojasi tautinė kultūra, išsikristalizuoja specifiniai, nepakartojami jos bruožai, ypač ryškiai atspindintys, besiakumuliuo-jantys kalboje, kurią mąstytojas apibūdina arba kaip „tautos vėliavą”, arba kaip savitą, nepakartojamą „žmoniškumo giesmę”.
Mat kalbos savumai bei galimybės juos kuo tobuliau išreikšti tiesiog genetiškai suaugę su žmogaus iš tautos gautomis kūno, kraujo, psichikos, protavimo ir dvasingumo specifinėmis savybėmis.
Nutrūkę žmogaus ryšiai su tauta, gimtosios kalbos praradimas reiškia iškrypimą iš natūralios jo dvasinio tobulėjimo eigos, ryškų jo dorovinės ir apskritai dvasinės kondicijos sumenkėjimą, disharmoniją su savimi pačiu bei su pasauliu. Kai tie ryšiai ima nutrūkti nemažoje tautos dalyje, atsiranda destrukcijos tiek tautos, tiek visos žmonijos kultūros procese.
Tokią išvadą Vydūnas buvo padaręs dar remdamasis stebėta gyvenimiškąja empirija, vėliau ją tik teoriškai pagrindė. Iš čia — ir jo kultūrinės praktinės veiklos patosas, tautinės kultūros gaivintojo misijos gilus suvokimas.
• ĮŠVADOS
Tokie yra bendriausieji Vydūno filosofijos bruožai, kuriuos pateikėme labai glaustai ir schematiškai. Skaitytojui pateikiami Vydūno veikalai atskleis visą tos filosofijos subtilumą ir sugestyvumą. Reikia manyti, kad, patekę į šiandieninio skaitytojo rankas, jie pagaliau ims atlikti tą misiją, kurią pats autorius jiems skyrė —„tautoje sužadinti sąmoningą gyvybingumą ir gyvybingą sąmoningumą” . Kitaip tariant, tie veikalai turėtų suvaidinti reikšmingą vaidmenį, ne tik pažįstant įdomų praeities filosofinio palikimo klodą, bet ir tautai ugdantis žmoniškumo galias, sudarančias jos dvasinės kultūros pagrindą. Sugestyviau veikiančio mąstytojo, kaip Vydūnas, šiam ugdymuisi tarp mūsų tautos filosofų turbūt nerasime.
• Literatūros sąrašas
1 Mykolaitis-Putinas V. Raštai.— V., 1969.— T. 10.— P. 312.
2 Tikrasis Vydūnas // Naujas žodis.— 1928.— Nr. 1.— P. 4.
3 Vydūnas. Atsiminimai ir svarstymai tikybos atžvilgiu // Atolas: LKF
metraštis.— Melburnas, 1954.— P. 144.
4 Vydūnas, Žmonijos kelias.— 2 leid,— Tilžė, 1914.— P. 29.