Vydūnas- tautos dvasinės stiprybės ugdytojas

ĮVADASVydūnas — ypatinga figūra mūsų kultūroje, kaip ypatingas jo gyvenimiškasbei kūrybinis likimas, kaip ypatinga jo buvimo mūsų kultūrinėje sąmonėjesituacija. Nuveikęs didžiulius darbus, labai nusipelnęs tautos kultūrai,jis ilgą laiką buvo paliktas beveik visiškoje užmarštyje. Ir dabar apie jįtežino nedidelė mūsų inteligentijos dalis. Galima paprasčiausiai sakyti,kad laikas atsijoja vertybes, ir gyvos, veiksmingos lieka tik tos, kuriosyra realiai tapusios tikromis vertybėmis, o tos, kurios neišlaiko laikoišbandymų, lieka tūnoti pasyviajame praeities fonde. Dažniausiai taip irbūna, bet ne visada pasiseka ir tikroms, reikšmingoms vertybėms — jaskartais tiesiog negailestingai palaidoja istorijos griūtys, ir tada jomstenka ilgai laukti savų archeologų. Vydūną ištiko būtent tokia lemtis. PoAntrojo pasaulinio karo jaunesniųjų kartų žmonėms jis buvo tarsipalaidotas. Užmaršties lentynose tūnojo į lietuvių dramaturgijos auksofondą įeinantys jo dramos veikalai, o jo filosofijos traktatus ilgą laikądaug kam buvo baisu ir pažiūrėti, juo labiau sužinoti, kas juose parašyta.Nebuvo Vydūno darbų ir idėjų mūsų kultūros apyvartoje, jų tarsi irnereikėjo. Nereikėjo todėl, kad nežinojome iš viso tuos darbus esant. O tuonežinojimu labai save, savo kultūrinę sąmonę ir atmintį nuskurdinome.Šiandieninė situacija yra tokia, kad labai pasigendame būtent tų vertybių,kurias taip nenuilstamai su dideliu atkaklumu ir pasiaukojimu teikė tautaiVydūnas.

• Vydūnas – tautos dvasinės stiprybės ugdytojasTad kas buvo lietuvių tautai Vydūnas, kokias vertybes jis jai teikė?Gyvenimiškas jo kelias, nors ir ilgas, bet gana paprastas. Gimė 1868 m.kovo 22 d. Jonaičiuose (Šilutės raj.). tikroji pavardė — Storosta, vardas —Vilhelmas. Jo vaikystė ir pradžios mokslo metai bėgo Naujakiemy, netoliPilkalnio (dabar — Dobrovolskas), paskui — mokslas Pilkalnio preparandijojeir Ragainės mokytojų seminarijoje. Nuo 1888 iki 1892 m. mokytojavo Kintuose(Šilutės raj.), o iki 1912 m.— Tilžės devynmetėje vidurinėje berniukųmokykloje. Buvo silpnos sveikatos (iš tėvo paveldėjo džiovą), todėlpalyginti anksti, turėdamas 44 metus (1912 m.), buvo išleistas į pensiją.Vėliau epizodiškai dar įsitraukdavo į pedagoginę veiklą: 1918 m. dėstėlietuvių kalbą Rytų seminare prie Berlyno universiteto, 1919 m.— Tilžėsrealinėje gimnazijoje mokė lietuvių kalbos suaugusius, 1920—1923 m.pavasariais atvažiuodavo dėstyti literatūros į Telšių gimnaziją. 1924—1927m. dėstė kultūros istoriją Klaipėdos muzikos mokykloje, 1923 m. vasarąskaitė paskaitas mokytojų kursuose Palangoje.Bemokytojaudamas vasaros atostogų metu laisvo klausytojo teisėmis studijavoGreifsvaldo (1896—1898), Halės (1899), Leipcigo (1900—1902), o po 1912 m.—ir Berlyno universitetuose, kur, klausydamasis įžymių to meto vokiečiųfilosofų bei kitų sričių specialistų paskaitų ir savarankiškai skaitydamas,gilinosi į filosofijos, literatūros ir meno istoriją, kultūros, religijos,istorijos, meno, teisės filosofiją, sociologiją, mokėsi anglų, prancūzų,sanskrito kalbų. Egzaminų nelaikė ir aukštojo mokslo diplomo negavo.Tokia yra tarnybinė Vydūno biografija. Su ja pynėsi ir daugiau kaipdvigubai ilgiau tęsėsi kita — kūrybinė ir kultūrinės veiklos — biografija.1895 m. Vydūnas ėmė vadovauti prie Tilžės lietuvių bažnyčios įsikūrusiamchorui, kuris 1897 m. persiorganizavo į pasaulietinę Lietuvių giedotojųdraugiją, įvairiose Prūsų Lietuvos vietose rengusią lietuviškus vaidinimusir koncertus. Vydūnas pats dirigavo draugijos chorui, režisavo vaidinimus,rašė jiems dramas, kūrė dainų tekstus, o kai kada ir melodijas. Tų dainųrinkinius bei vaidintas dramas leido atskiromis knygomis. Draugija veikėiki 1935 m., kol hitlerinė valdžia ją, kaip ir visus kitus lietuviškussambūrius, uždraudė. Svarbiausi Vydūno kultūrinės veiklos tikslai buvožadinti tautinę Prūsų lietuvių savimonę bei savigarbą, kelti jų dvasinįlygį, artinti juos prie estetinių vertybių, taip pat „kelti garbėnlietuviškumą”, t. y. kitataučiams, ypač vokiečiams, rodyti savo tautoskūrybinius sugebėjimus, jos kultūros turtingumą, savitumą ir patrauklumą.Tąja linkme nukreipiama ir pačioje XX a. pradžioje prasidėjusi Vydūno, kaipfilosofo, veikla, kuri irgi laikytina jo kultūrinės veiklos dalimi.Bestudijuodamas Leipcige jis įsijungė į Vokietijos teosofų draugiją, o 1902

m. Tilžėje pats įsteigė teosofų būrelį. Klaipėdoje, Šilutėje, Tilžėje beidaugelyje kitų Prūsų Lietuvos vietų jis skaitė viešas filosofinespaskaitas, kurias dar pagarsindavo ar atpasakodavo lietuviškuose beivokiškuose vietos laikraščiuose. 1905 m. pradėjo leisti teosofinįdvimėnesinį žurnalą „Šaltinis”, o šiam sustojus, nuo 1907 m. atskiromisknygomis ėmė publikuoti filosofinius traktatus. Tada pradėjo pasirašinėtiVydūno pseudonimu, tapusiu jo literatūrine pavarde. Svarbiausiu tos veiklostikslu Vydūnas laikė ne kurti savas filosofines teorijas ar švietėjiškaimokyti tautiečius filosofijos, o žadinti juos tam, kad „siektų tobulesniožmoniškumo” ir kad „tokiu būdu tauta galėtų stiprėti”. Tam žadinimui turėjotarnauti iš pasaulinės filosofijos lobyno paimtos idėjos. Tas idėjas jisdėstė ir paties ištisai prirašytuose bei leistuose žurnaluose —„Jaunimas”(1911—1914), „Naujovė” (1915), „Darbymetis” (1921—1925),— gausybėjefilosofinių ir publicistinių straipsnių lietuviškoje Rytprūsių bei Lietuvosperiodikoje, įvairiomis progomis skaitytuose pranešimuose.Švenčiant Vydūno šešiasdešimtmečio jubiliejų, 1928 m. Kauno universitetasjam suteikė filosofijos garbės daktaro laipsnį. 1925 m. jis buvo išrinktastarptautinės rašytojų sąjungos PEN Club garbės nariu, o 1933 m.— Lietuviųrašytojų draugijos garbės nariu. Buvo sumanymas Vydūną pristatyti netNobelio premijai.Vokietijoje įsigalėjus fašizmui, Vydūnas buvo persekiojamas ir šiurkščiaiįžeidinėjamas. Didžiausią nacių neapykantą sukėlė 1932 m. vokiškaipasirodęs jo istorijos veikalas „Vokiečių-lietuvių santykiai per septynisšimtmečius” („Sieben Hundert Jahre deutsch-litauischer Beziehungen”),kuriame parodoma, ką iš tikro davė septynis šimtmečius trukęs MažosiosLietuvos nutautinimas. Knyga buvo traktuota kaip „kenkianti gyvybiškaisvarbiems reicho interesams” ir policijos konfiskuota. Laimei, tai buvopadaryta ne labai operatyviai, ir dalis tiražo buvo išplatinta.Grasinimai ir persekiojimai Vydūno nepalaužė. Rami, gandiška laikysena darlabiau siutino nacius, buvo ieškoma progų efektyviau mąstytoją „pamokyti”.Tokia proga buvo surasta 1938 m. pradžioje: finansinė policija aptikopinigų laikymo užsienyje taisyklių pažeidimą. To pažeidimo esmė tokia.Lietuvoje buvo renkamos aukos Prūsų lietuviams (namui įsigyti). Pinigaiplaukė į vieną iš Lietuvos bankų. Vydūnas buvo Prūsų Lietuvių draugijų (koljos veikė — iki 1935 m.) tarybos pirmininkas ir pasirašinėdavo bankoatsiunčiamus popierius. Vadinasi, Lietuvoje, t. y. užsienyje, Vydūno vardubuvo pinigų, o jis apie juos nepranešė valdžios organams ir tuo nusikalto.Kad jau treji metai nebeveikė lietuviškosios draugijos ir kad Vydūnasnesijautė tų pinigų savininkas, kaltintojams nelabai rūpėjo. 1938 m. kovo11 d. jis buvo areštuotas ir įkalintas Tilžės kalėjime. Pasigirduspasaulyje protesto balsams (mat Lietuvių rašytojų draugija buvoišsiuntinėjusi daugelio šalių kūrybinėms ir filosofų organizacijoms,literatūrinių leidinių redakcijoms, žymiausiems kultūros veikėjamsmemorandumą), po poros mėnesių Vydūnas buvo paleistas. Tačiau kaltinimasbuvo nepaneigtas, byla nenutraukta. Tai padaryta tebuvo tik 1940 m.pradžioje.Po kalėjimo buvo kiek ramiau, persekiojimai ir grasinimai liovėsi. Tyliaikentėdamas dėl karo baisumų, Vydūnas atsidėjo vien rašymui, susitelkėfilosofiniam savo laiko veiksmų apmąstymui. Taip buvo parašyti stambūsfilosofiniai veikalai: „Žmonijos sąmoningumas jos tikybiniuose padavimuose,šventraščiuose ir šventuose žymženkliuose” ir „Svarstymai apie sąmonėsslėpiningumą” (vokiškai). Abiejų likimas tragiškas — pirmasis 1941 m. buvoišspausdintas, bet neduotas leidimas jį platinti, visas tiražas žuvo karometu, antrojo rankraštis buvo įteiktas Berlyno „Mehdem” leidyklai ir pošios griuvėsiais taip pat žuvo. Žuvo ir stambaus istorijos veikalo —„50metų tautinių Prūsų lietuvių draugijų gyvenimas” rankraštis. Karo irpokario metais buvo dar parašyti keli nedidelės apimties filosofinio,literatūrologinio, autobiografinio pobūdžio veikaliukai —„Tauresniožmoniškumo užtekėjimas”, „Atsiminimai ir svarstymai tikybos atžvilgiu”,„Kalėjimas — laisvėjimas”, „Religija per žmonijos istorijos tūkstantmečius”(vokiškai), „Daimonams paliktas”, „Didysis klausimas” (vokiškai),„Gyvenimas Prūsų Lietuvoje apie 1750 m., kaip jį vaizdavo KristijonasDonelaitis” (lietuviškai ir vokiškai),— paskelbta nem?.ža straipsniųlietuviškojoje išeivijos spaudoje.1944 m. spalio 2 d. Vydūnas paliko bombarduojamą Tilžę ir traukėsi į
Vokietijos gilumą. Trumpam buvo apsistojęs Povarbių dvare (netoliKaraliaučiaus), paskui — Riūgenvaldėje. Nuo 1945 m. balandžio 6 d. iki 1946m. liepos 17 d. gyveno Eikfyro kaime Pomeranijoje. Pasitraukęs iš ten, dvisavaites buvo prisiglaudęs pabėgėlių stovykloje Štetine. Dėl labai sunkiųsąlygų stovyklą palikęs, pateko į Liubeko ligoninę. Po mėnesio, 1946 m.rugsėjo 4 d., bičiulių lietuvių padedamas atvyko į jaukų anglų zonojebuvusį Vestfalijos miestą, buvusį Lipalikimas — didžiulis. Jį sudarodaugiau kaip 60 grožinių, filosofijos, istoriografijos, kalbos,autobiografinių knygų, jo paties ištisai prirašytų ir leistų žurnalųkomplektai, daugybė filosofinių, literatūros kritikos, publicistiniųstraipsnių Mažosios ir Didžiosios Lietuvos periodikoje, keliolika neskelbtųdarbų. Šis daugiašakis palikimas, taip pat milžiniškas darbas, kurį Vydūnasnuveikė kultūrinės veiklos baruose, puikūs to darbo rezultatai sudarofundamentalų tautos gyvenimo reiškinį, kuri galima pavadinti vydūnizmu. Toreiškinio pagrindą sudaro filosofija. Būtent joje telpa idėjinė programa,kurią Vydūnas realizavo pačiu savo gyvenimu, kūryba ir visokeriopa veikla.Tačiau Vydūną laikydami tik filosofu, jį getokiame, rastume šiokių ar tokiųsilpnybių, neišbaigtumų, pavyzdžiui, tokių kaip filosofinės sistemosneryškumas, jos loginio karkaso blankumas, kriticizmo, griežtesniofilosofinio apibrėžtumo stoka, filosofavimo stiliaus poetinis pobūdis irpan. Įspraustas vien į filosofijos rėmus, Vydūnas mūsų sąmonėje tiesiogneegzistuotų kaip toks fenomenas, kokį mes jį, būtent kaip Vydūną,įsivaizduojam ir suvokiam. Tarp šio šimtmečio filosofų Vydūnas atrodo labaineįprastai: nebaigęs jokių aukštųjų mokslų, negynęs jokių disertacijų,neprofesoriavęs, specialiai nekūręs savos filosofinės sistemos, negriovęsir nekritikavęs kitų mąstytojų pateiktų sistemų ar koncepcijų. Filosofijajam nebuvo toji raiškos sfera, iš kurios jis būtų valgęs duoną. Tačiaunebuvo ji ir laisvalaikio pomėgis, atsitiktinio domėjimosi dalykas ar išneturėjimo ko veikti susikurta galimybė mėgėjiškai pafilosofuoti ir kai kąiš tų filosofavimų pagarsinti. Gal ir paradoksaliai tai skamba, betfilosofija, nors ir nebūdama profesinės raiškos sfera, Vydūnui reiškėžymiai daugiau negu daugeliui tų, kurie tituluojami filosofais, kurie išjos yra suvalgę po gerą pūdą druskos. Vydūnas labiau primena ne tiek XXamžiaus intelektualą, o kokį nors senovės išminčių, kuriam filosofijasudarė tiesiog gyvenimo būdą ir esmę. Jam buvo svarbu ne tik ir ne tiekskelbti išminti, o labiau realybėje, savo elgsenoje ir darbuose ją įkūnyti.Ir susikaupimo rimtyje gimstanti mintis, ir josios tapsmas žodžiais, o šių— poelgiais, darbais ir kūriniais sudaro, V. Mykolaičio-Putino žodžiaistariant, „vientisą harmonišką visumą, kuri imponuoja savo susiderinimu beivieningumu” 1. Vydūnizmo, kaip fenomeno, paskirtis — žadinti tautą tam, kadji „vykintų žmogaus ir tautos gyvenimo prasmę, tai esti, kad ji siektųtobulesnio žmoniškumo” 2 . Todėl filosofijos veikalus Vydūnas rašė taip,kad „skaitytojai leistųsi jų gundomi pasišvęsti daugiau negu paprastaigyvenimo esmei ir prasmei” (Sąmonė, p. 6). Būtent toks sugestijuoti turįsfilosofijos pobūdis ir sąlygojo jos, kaip filosofijos, neįprastumą,neakademiškumą, nepakankamą loginį ryškumą, specifinį, daugiau literatūrinįnegu filosofinį, dėstymo stilių. Matyt, dėl to daug kam atrodė ir dabaratrodo, kad Vydūno filosofiniai samprotavimai nelaikytini rimta filosofija,kad juose neverta ieškoti kokios nors sistemos ar nuoseklumo, kad jų visuma— tai eklektinis iš visur prisigraibytų pusiau religinių, pusiaufilosofinių idėjų mišinys.Atidžiau pasigilinus į Vydūno filosofiją, paaiškėja ne tik tai, kad ji ištikro formavosi, veikiama daugelio įvairių kraštų bei laikų filosofinių beireliginių koncepcijų, bet ir tai, kad joje yra ryški tų koncepcijųpasirinkimo logika ir kryptis, kad tos pasirenkamosios koncepcijos yratipologiškai ar genetiškai tarpusavy labai artimos. Išryškėja taip pat irjas pasirenkanti, jas grupuojanti, iš jų savą, vientisą pasaulio suvokimąkonstruojanti mąstytojo asmenybė. Viename iš pagrindinių savo filosofiniųveikalų „Sąmonė” Vydūnas sakosi, kad jis neteikiąs „visai naujų, grynaisavo pažinimų”, kad jo veikaluose „atsispindi visokių amžių žmonijos
mąstytojų išmanymai, prasidedant nuo senųjų indų, egiptiečių, parsų, graikųir vėlesnių tautų išminties mylėtojų ir einant iki mūsų laikų” (p. 6). Ištų „visokių amžių mąstytojų išmanymų” visumos tarsi savaime išaugo logiškainuosekli, pakankamai suderinta ir motyvuota filosofinė sistema, kurios patsautorius specialiai neryškino, dirbtinai neintelektualino ir neafišavo.Įstabu yra tai, kad filosofija, sudarydama Vydūno kū rybinio palikimopagrindą bei idėjinę programą, kurią jis stengiasi realizuoti gyvenime,nebuvo pagrindinis raiškos tikslas. Filosofiniai Vydūno ieškojimaiprasidėjo ieškant atsakymų ne į teorinius, o pirmiausia į praktinius, į gyvenimo realybės skaudžiai keliamus klausimus. Eidamas šitų ieškojimų keliu,Vydūnas ir susiformavo kaip origi nalus praktinės orientacijos mąstytojas,siekęs esmingai atsiliepti į svarbiausias tautos gyvenimo aktualijas,reikšmingai prisidėti prie to gyvenimo tobulinimo. Pagrindinė aktualija,nulėmusi Vydūno intelektualinių ieškojimų kryptį bei filosofijosproblematiką, buvo būtinybė padėti tėvynainiams efektyviai atsispirti priešmetodiškai vykdomą tautinę asimiliaciją. Jo veikla prasidėjo XIX a.pabaigoje ir tęsėsi iki XX a. ketvirtojo dešimtmečio pabaigos, t. y. tuolaiku, kai atkakliai vykdoma germanizacija beveik baigė pasiekti savotikslą. Dar jaunystėje mąstytojas suvokė, jog radikali Rytprūsių lietuviųkova su galinga vokiečių valdžios jėga yra beveik beprasmiška, nes darlabiau suagresyvintų bei pagreitintų ir taip spartų intensyvaus kapitalizmovystymosi Vokietijoje stimuliuojamą tautinės asimiliacijos procesą.Ieškant priemonių, padedančių užguitiems tėvynainiams atsispirtinacionaliniam pavergimui, ir vyko filosofiniai būsimojo mąstytojoieškojimai, atvedę jį prie dvasinio žmogaus ir tautos tobulėjimokoncepcijos, kurios praktinis pritaikymas, anot jo, turėtų tautą ne tikišgelbėti nuo pražūties, bet ir skatinti ją intensyviai kultūrinei kūrybai.Būtent tuose ieškojimuose formavosi, tvirtėjo ir visu įstabumu pasireiškėišskirtinis lietuvių kultūroje vydūnizmo fenomenas, nepaprastai panašus jto paties laikotarpio indiškąjį fenomeną — gandizmą. Analogija su gandizmu— ne atsitiktinė. Vydūną ir Mahatmą Gandį (1869— 1948) vienija ne tikanalogiškomis aplinkybėmis vykusi kova su nacionaline priespauda, bet irtie patys teoriniai šaltiniai, kuriuose jie rado atsakymus į tai, ką irkaip reikėtų veikti su tąja priespauda kovojant, Mat filosofiniaiieškojimai, bestudijuojant Vokietijos universitetuose, Vydūną atvedė įsenąją indų filosofiją, kurioje jis pasijuto radęs esminius atsakymus jpagrindinius jam rūpėjusius klausimus, į tai, kuo jau vaikystėje domėtasi.I tą filosofiją tarsi vedė pačios gyvenimo aplinkybės, besiformuojančiomąstytojo prigimties savumai. Būsimasis Vydūnas augo religinėje aplinkoje.Tėvas buvo baigęs misijų mokslus Berlyne, bet dėl silpnos sveikatosnegalėjo vykti misijonieriauti į tolimus kraštus, turėjo pasirinktimokytojo darbą. Tačiau vaikams subtiliai diegė religinę pasaulėžiūrą, jąglaudžiai siejo su dorovine žmogaus esme. O ir patį Vydūną dažnos ligos,mirties nuolatinis dvelksmas anksti skatino gilintis į savo vidinesbūsenas, galvoti apie gilesnę, paprasta akimi ne visada įžvelgiamą supančiopasaulio prasmę. Tos prasmės paaiškinimo būsimasis mąstytojas pirmiausiabandė ieškoti Biblijoje, kurią, motinos paragintas, perskaitė būdamasdevynerių metų. Susiformavę tvirti doroviniai įsitikinimai vaiko sąmonėjegerokai kirtosi su Šventojo rašto, ypač Senojo testamento, daugeliuepizodų, kur „tūli dalykai dėl jų žiaurumo ir beširdiškumo sukėlė skausmą”3 . Pats mąstydamas ir tėvo tuose mąstymuose padedamas, vaikas gana ankstipriėjo išvadą, kad Bibliją reikia suprasti ne paraidžiui, o simboliškai,joje aprašytiems dalykams suteikiant gilesnę filosofinę prasmę. Būsimasismąstytojas įniko į teologijos, krikščionybės istorijos veikalus, susidomėjoikikrikščioniškais germanų, graikų, romėnų, parsų ir kitų senovės tautųtikybiniais padavimais. Ypač jį užvaldė viename krikščionybės istoriko J.H. Kurco (Kurtz) veikale išdėstyta mintis apie dievo imanentiškumą beitranscendentiškumą — buvimą visame kame ir virš visko. Ypač imponavoimanentiškumo idėja, kuria remdamasis, vėliau savo filosofijoje Vydūnasaiškins dvasinę žmogaus esmės prigimtį, jos tolygumą dieviškumui.
Tokie ieškojimai atvedė Vydūną į filosofinių dalykų studijas. Jaunajammąstytojui ypač krito sąmonėn, nes atitiko jo paties dvasinių ieškojimųkryptį, Greifsvaido universiteto profesoriaus Vilhelmo Šupės (Schuppe,1863— 1913) skelbiamos idėjos, ypač sąmonės koncepcija, pagal kurią tikrovėesanti tik šios sąmonės turinys. Si koncepcija ne tik tapo atspirties taškupradedančio mąstytojo filosofinei sistemai formuotis, bet ir vienu išpamatinių tos sistemos postulatų, kurio fundamentalų patvirtinimą jisvėliau jausis radęs ir indų filosofijoje. Stiprų įspūdį Vydūnui darė irnemaža davė kiti ano meto vokiečių filosofai idealistai ir mokslininkai, sukuriais susidūrė studijuodamas,— E. Triolčas, A. Rylis, J. Rėmkė, K.Breizigas, A. Laosonas, A. Hensleris, K. Lamprechtas, J. Folkeltas, V.Vuntas, V. fon Vilamovičius-Molendorfas, E. Lemanas, A. fon Harnakas, G.Runcė. Iš jų paskaitų mąstytojas galėjo ne tik susidaryti anuometinėsidealistinės vokiečių filosofijos vaizdą, bet ir susipažinti sufilosofijos, ypač vokiečių klasikinės filosofijos, istorija, kurią, Vydūnuistudijuojant, kai kurie iš minėtų filosofų dėstė ir vasaros semestrųklausytojams. Tiesioginė pažintis su to meto vokiečių mąstytojais tęsėsi irvėliau, nes Tilžėn dažnai atvykdavo skaityti paskaitų žymūs mokslininkai irfilosofai A. Radė, A. Deismanas, H. Veizelis, R. Eukenas. Su jais tilžiškisfilosofas kalbėdavosi asmeniškai, diskutuodavo ir „patirdavo visokiųskatinimų tolimesniam svarstymui” 4 . Tarsi pratęsdamas vaikystėjeprasidėjusią pažintį su nekrikščioniškomis religijomis, Vydūnas vėlgilinosi į jų (daugiausia Rytų — egiptiečių, parsų, kinų, indų, arabų)šventraščius, aprašymus bei interpretacijas. Tai — ne atsitiktiniodomėjimosi objektas, tai — irgi ieškojimas atsakymų į tuos pačiuslabiausiai rūpimus klausimus. Tik dabar tie klausimai įgauna labiaukonceptualią prasmę — mąstytojui vis labiau ima rūpėti žmoniškumas, kaipfilosofinė problema, kaip galimybė paaiškinti kultūros procesą bei joprasmę. „Visos mano studijos ir visi mano mąstymai mane vis traukė priesąmonės slėpiningumo ir sąryšyje su tuo prie to, kas tikyba ir kultūra ištikrųjų būtų,— rašė Vydūnas apie to meto savo ieškojimus.—tostūkstantmečiais yra mąstę ir kūrę, atspėt dvasinį jų lygį ir tame jųkultūrą” 5 . Ypatingu šia kryptimi tęsiamų Vydūno ieškojimų etapu galimalaikyti Leipcige praleistas vasaras. Čia į jo akiratį patenka tautosproblematika, kuriai didelį dėmesį skyrė eksperimentinės psichologijoskūrėjas filosofas V. Vuntas (Wundt, 1832—1920) ir pozityvistinėsliberaliosios krypties istorikas K. Lamprechtas (Lamprecht, 1856—1915). Nebe jų įtakos tai, kas Vydūną jau keleri metai jaudino kaip praktinįkultūros veikėją, kaip sunkios nacionalinės priespaudos slegiamos tautosnarį, Leipcige tapo ir filosofinių apmąstymų objektu. Leip cige naujųimpulsų įgavo ir ankstesnioji — žmogaus, kultūros, religijos, sąmonėsproblematikoje vykusi — ieško jimų tėkmė. Tų impulsų suteikė pažintis sučia veikusiais teosofais (tada Leipcige buvo Vokietijos teosofų draugijoscentras). Vydūnas susižavėjo jų skelbiamomis idėjomis ir veikiai tapoaktyviu draugijos nariu. Tą susižavėjimą, matyt, nulėmė tai, kad šiosidėjos suprantamiau ir įtaigiau negu painoki vokiečių filosofųišvedžiojimai jam atsakė į labiausiai rūpėjusius klausimus, kad savopobūdžiu jos „pataikė” į jo paties dvasinių interesų centrą, geriausiaiatitiko jo vidinį nusiteikimą, buvo lyg patvirtinimas to, „kuo jau iš vaikodienų domėtasi”.Teosofija jaunajam mąstytojui ypač imponuoja bandymu sintezuoti filosofiją,religiją ir mokslą. Patraukiančiai veikia praktinis teosofijoskryptingumas, pasireiškęs intencijomis rodyti kelią į dvasinį žmogaus iržmonijos išsivadavimą. Ši pusiau religinė, pusiau filosofinė kryptis padedaVydūnui atkreipti dėmesį į socialinę savo laiko situaciją, ima darytipoveikį jo kultūrinės veiklos pobūdžiui. Teosofijoje jau jautėsi radęstokių idėjų, kurias, jo manymu, derėtų perimti pavergtiems tautiečiams. Tųidėjų veikiami, Prūsų lietuviai turėtų tapti šviesesnės sąmonės,dvasingesni, o kartu ir atsparesni tautinei asimiliacijai. Teosofų sąjūdis,kurio aktyviu dalyviu tapo ir jaunasis Vydūnas, iš esmės buvo vienas iš
bandymų įveikti religijos, ypač krikščioniškos, krizę. Teosofija Vydūną buspatraukusi kaip neortodoksinio „sufilosofinto” religingumo forma, kaipdoktrina, deklaravusi, jog neteikia primato jokiai iš religijų, kuriosskirtingomis „kalbomis” nusako tas pačias ezoterines tiesas. Šis momentaspadėjo mąstytojui sustiprinti pagarbą senajai lietuvių religijai, kuriaitiek grožinėje kūryboje (trilogija „Amžina ugnis”), tiek istoriosofiniuosear filosofiniuose raštuose jis skyrė ypatingą dėmesį. Šiuose raštuose ypačpabrėžiama mintis, kad senoji lietuvių religija nė kiek ne primityviau kaipkitos religijos (tarp jų ir krikščionybė), o tik savaip skelbusi pasauliokilimo iš dvasinio absoliuto idėją, jog gamtos galių sudvasinimupasireiškiąs jos panteistinis pobūdis rodąs ne tik jos archaiškumą, bet irdidelį brandumą.Teosofija buvo ne paskutinė ir ne pagrindinė Vydūno, kaip mąstytojo,brendimo kelyje prieita versmė. Tačiau ji buvo jam svarbi tuo, kad atvedė įtą versmę, kuri labiausiai nulėmė jo paties filosofinės sistemos pobūdį.Gilindamasis į teosofų (daugiausia H. Blavatskajos, A. Bezant, E. Šiurė, F.Hartmano, A. Sineto, B. Caterdžio ir kt.) veikalus, Vydūnas turėjo progąįsigilinti į tas idėjas, kurias patys šie teosofai ėmė iš Įvairių šaltinių.Pagrindinis tarp tų šaltinių buvo senoji Rytų, ypač indų, filosofija. Jąteosofai papildė ir derino su kai kuriomis antikinės filosofijos (ypačpitagorizmo, platonizmo, neoplatonizmo), krikščionybės mistikų bei naujųjųlaikų europietiškojo idealizmo, ypač panteizmo idėjomis. Tad,susipažindamas su teosofija, Vydūnas susipažino ir su svarbiausiais indųfilosofijos postulatais. Jų paveiktas, jis pasinėrė j pirminius indųfilosofijos šaltinius, kurių pagrindiniai teiginiai ir tapo jo patiesfilosofijos branduoliu. Po tiesioginio sąlyčio su indų filosofija visoskitos į Vydūno intelektualinį akiratį patenkančios idėjos jam yra tiekaktualios, kiek patvirtina, papildomai argumentuoja tai, ką teigia šitojifilosofija. Nelieka jam be poveikio ir Vakarų filosofija, nuo kuriosprasidėjo jo ieškojimai ir su kuria buvo gana plačiai susipažinęs. Tačiauir į ją gilindamasis mąstytojas savo dėmesį labiau sukoncentravo ten, kuresama ryškių sąskambių su Rytų, ypač indų, filosofija. Vydūnas be indųfilosofijos, nuodugniai susipažįsta su graikų antikine filosofija, kuriojejam, kaip ir visiems teosofams, labiausiai imponuoja Rytams artimos orfikų,Pitagoro, Platono bei neoplatonizmo atstovų idėjos. Lietuvių mąstytojasatidžiai studijuoja ir krikščionybės mistikų Tomo Kempiečio, J. Bėmės, J.Ekharto raštus, naujųjų amžių filosofų Nikolajaus Kuziečio, B. Spinozos,Dž. Bruno, G. V. Leibnico ir kt. veikalus, kuriuose irgi esama gana ryškiųanalogijų ar sąlyčio taškų su rytietiškomis būties ir žmogauskoncepcijomis.Labiausiai jį patraukusioje indų filosofijoje Vydūnas jautėsi radęs tai,kas buvo ypač artima jo dvasiniams ieškojimams ir kas, jo manymu, buvotinkamiausia rekomenduoti savo tautai, kuriai taip reikėjo vidinėsstiprybės. Indų filosofija jį ypač patraukė savo moraliniu kryptingumu,dėmesiu žmogui, jo kentėjimo priežasčių ir kelių tam kentėjimui įveiktiaiškinimu. Kiekviena idealistinė indų filosofijos sistema (jų yraaštuonios) savaip sprendžia ontologijos ir gnoseologijos problemas, tačiaujos daugiau ar mažiau vieningos, kai pereina į etikos problematiką, kaiaiškina žmogaus išsivadavimo principus ir kelius. Kitas beveik visaiidealistinei indų filosofijai būdingas bruožas — jos glaudus ryšys sureligija, religinės ir etinės problematikos susipynimas joje — Vydūnui, nuopat mažens auklėtam religingumo dvasia, irgi negalėjo nebūti artimas.Vydūnui inraliai aukštesniems už pavergėjus. Būtent ši gyvenimo aktualijosegimusi nuostata nulėmė ir humanistinį Vydūno filosofijos kryptingumą beiproblematiką — išsiaiškinti ir pagrįsti žmoniškumo esmę, rodyti kelius įją, išryškinti tautos paskirtį žmogiškumo raidoje ir būties kontekste. Tųproblemų sprendimo Vydūnas daugiausia ir ėmė mokytis kaip tik iš senosiosindų filosofijos.Būtų neteisinga tvirtinti, jog Vydūną vienodai veikė visa senoji indųfilosofija. Jam visiškai buvo nepriimtinos materialistinės lokajatossistemos pagrindinės idėjos, o visos viduramžiais susiformavusiųidealistinių sistemų — vedantos, mimansos, sankjos, jogos, niajos,
vaišešikos, budizmo ir džainizmo — koncepcijos nebuvo vienodai artimos.Žiūrint j Vydūno filosofiją kaip į susiformavusią sistemą, kaip įrezultatą, labiausiai krinta į akis jos artimumas tai indų filosofijoskrypčiai, kurią sudarė idėjos, skelbtos bemaž jo amžininkų, Indijosnacionalinio judėjimo veikėjų, vienos iš pagrindinių šalies religijų —induizmo — reformatorių. Žymiausi iš jų — R. Rojus, D. Tagorė, Ramakrišna,S. Vivekananda, S. Dajananda, A. Gošas, B. Tilakas, M. K. Gandis. Neturimeduomenų, rodančių, jog mūsų mąstytojas būtų susipažinęs su jų raštais.Niekur jų nemini (išskyrus Gandį), niekur necituoja (išskyrus vieną kitąRamakrišnos aforizmą, pateiktą žurnale „Naujovė”). O analogijos tarp jo irkai kurių induizmo reformatorių (ypač S. Vivekanandos, A. Gošo, M. K.Gandžio) filosofinių koncepcijų, tarp keliamų problemų ir jų sprendimų yraitin ryškios. Tos analogijos atsirado ne dėl betarpiškų ar literatūriniųkontaktų, o dėl to, kad Vydūnas ir XIX a. pabaigos—XX a. pradžios induizmoreformatoriai išminties sėmėsi iš tų pačių senosios indų išminties šaltiniųir kad veikė analogiškomis nacionalinės priespaudos sąlygomis. Juos jaudinotos pačios nacionalinės bei labiau globalinės socialinės aktualijos, osenoji indų išmintis diktavo panašius atsakymus į jas. Daugelio jų tikslas,pasak tarybinio indologo R. Rybakovo, buvo „sukelti savo tėvynainiamsnacionalinio išdidumo jausmą ir gėdą dėl žeminančios jų padėties, gėdą,kuri savo ruožtu žadintų norą keisti gyvenimą”Labiausiai Vydūną ir induizmo reformatorius suartina tiek vieno, tiek kitųsantykis su sava kultūra, tos kultūros panaudojimo kovai su nacionalinepriespauda principai. Induizmo reformatoriai, siekdami suaktyvintikolonializmo priespaudą kenčiančią savo liaudį, stiprinti jos nacionalinįišdidumą, stengėsi atgaivinti pagarbą senajai savo kultūrai, atskleisti,kaip jiems atrodė, autentišką jos turinį, kurį per ilgus amžius iškreipusireliginė ortodoksija. Ne aklai perimti, o modifikuoti ir pritaikytidabartinėms savo tautos reikmėms senąją kultūrą — esminis induizmoreformatorių veiklos principas, kurį visiškai nepriklausomai nuo jųpanaudojo ir Vydūnas. Įstabiausia, kad jis, kaip ir induizmo reformatoriai,tarp savo tautiečių propagavo universalią žmoniškumo pasaulėžiūrą, kuriospagrindą turėjo sudaryti svarbiausi senosios indų filosofijos postulatai.Naujoji pasaulėžiūra, jo įsitikinimu, turinti ne slopinti, o stiprintinacionalinę tautiečių savimonę. Tai ji galėsianti padaryti dėl to, kad savošaknimis siekianti gilią senovę, kad išreikštą kitokia forma ją turėję irsenovės lietuviai. Tą protėvių pasaulėžiūros esmę ir derą prisimintiatgyjančiai tautai. Šia prasme Vydūnas irgi buvo savotiškas reformatorius,stengęsis išugdyti neortodoksinį religingų tautiečių požiūrį į jųišpažįstamą krikščionybę. Nesiūlydamas tikintiesiems tautiečiams atsižadėtijų praktikuojamų protestantizmo ar katalikybės, Vydūnas siekė jų sąmonėjeformuoti supratimą, kad šios religijos, kaip ir visos kitos religijos, turibūti traktuojamos kaip vienos iš daugelio universalios visai žmonijaipriimtinos teistinės pasaulėžiūros išreiškimo formų.Vydūno ir induizmo reformatorių pažiūrų analogijos turi ne tik tipologinį,bet ir genetinį artimumą — tą patį filosofinį šaltinį. Ir tuo bendruojušaltiniu reikia laikyti ne visą senąją indų filosofiją ir net ne tą jossluoksnį, kuris vienija visas jos sistemas, o vieną konkrečią iš tų sistemųir jos reikšmingiausius paminklus.Induizmo reformatoriai buvo vienos iš aštuonių viduramžiais susiformavusiųfilosofinių idealistinių sistemų — vedantos, sudariusios filosofinįinduizmo pagrindą, sekėjai. Spręsdami aktualius savo laiko uždavinius, jienaudojo ir atitinkamai interpretavo šios sistemos šaltiniuose skelbiamasidėjas. Pagrindiniai iš tų šaltinių — vedos (keturios XII—VII a. p. m. e.sukurtos šventosios knygos), filosofiniai vediškosios mitologijoskomentarai — upanišados, kurių idėjas savo Vedanta-sutrose pirmasissistemingai išdėstė filosofas Badarajana (III—IV a.). Kartu su pačiomisupanišadomis tas sutras vėliau komentavo ir jų idėjas vystė eilė žymių šiossistemos filosofų. Ryškiausi iš jų — VIII a. gyvenęs grynojo idealistiniomonizmo (advaitos) koncepciją sukūręs Šankara, XI—XII a. mąstytojas
Ramanudžia, sukūręs riboto idealistinio monizmo (višišta advaitos)koncepciją bei dialektinio dualizmo (dvaitos) koncepcijos kūrėjas Madva(XIII a.). Dar vienas ypač populiarus vedantizmo idėjų šaltinis — III a. p.m. e. sukurta į „Mahabharatos” epą įėjusi filosofinė poema „Ba-gavadgita”.Kiekvieno XIX—XX a. veikusio induizmo reformatoriaus filosofija iš esmėsyra sava minėtuose šaltiniuose išdėstytų vedantos postulatų interpretacija,orientuota į filosofinį, didžiąja dalimi etinį, nacionalinio judėjimoprasmės ir uždavinių pagrindimą. Labiausiai šiam pagrindimui buvoeksploatuojamos „Bagavadgitos” idėjos.Naujai traktuojamą vedantą jos interpretatoriai vadindavo kas neovedanta(S. Vivekananda), kas integraline vedantą (A. Gošas) ir pan.Vydūną galėtume pavadinti lietuviškuoju neovedantistu. Jo santykis suvedantos šaltiniais ir idėjomis yra analogiškas induizmo reformatoriųsantykiui su šiais šaltiniais. Kad Vydūnas savo filosofinius „regesiusšviesino”, daugiausia remdamasis pagrindiniais klasikinės vedantosšaltiniais, ne kartą yra nurodęs pats. O ypatingą „Bagavadgitos” reikšmęVydūno filosofinėje biografijoje rodo tas faktas, kad ją jis išvertė įlietuvių kalbą. Iš trijų minėtų vedantos krypčių — advaitos, višištaadvaitos ir dvaitos — Vydūno filosofija artimesnė Ramanudžios sukurtai,taip pat „Bagavadgitos” pagrindą sudarančiai, višišta advaitai (ribotammonizmui), kuri, postuluodama vieningą dvasinę būtį, neneigia pasauliorealumo. Ja remdamasis, Vydūnas aiškina, kad dvasia ir materialus pasaulisesą du kraštutiniai absoliuto pasireiškimai. Tasai absoliutas esąs ne tikamžinas ir nekintamas, kaip Šankaros advaitos koncepcijoje, bet ir galįskeistis, pasireikšti erdvėje ir laike vykstančiu pasaulio tapsmu —involiucija. Evoliucija paneigianti involiuciją, pasaulio objektuslaipsniškai grąžinanti į absoliutą. Involiucija ir evoliucija sudarančiosamžinai besisukantį būties ratą, kuriame yra ne tik kraštutinės absoliutobūsenos, bet ir daugybė kitų realybės tarpsnių, pasižyminčių nevienodubūties (sąmonės) ir nebūties (nesąmoningumo) santykiu.Vydūno nusakymu, involiucijos ir evoliucijos prasmė esanti tokia: „Išnežinomos vienybės pareina visa, traukiasi per sapnuotąją daugybę ir grįžtaį žinomąją vienybę” 7 . Šita „sapnuotoji daugybė”— tai tarsi absoliutožaismas, iliuzija, kaip aiškinama vedantoje. Pasiektos evoliucijos pakoposyra ne kas kita kaip skirtingu sąmoningumo ir nesąmoningumo santykiupasižymintys realybės tarpsniai, kurie pasiskirstę į 4 reiškinių pasaulioir 3 dvasios sferas. Materijos pasauliui, anot Vydūno, priklauso negyvosiosgamtos (prakriti), augalinės gyvybės (pranos), gyvuliškojo veiklumo beigeismų (kamos) ir žmoguje besireiškiančio proto (kama-mano) sferos. Dvasiossričiai — visagalybės, išminties, meilės (atma-budhi-mano) sferos. Tosseptynios sferos, sudarančios visatą, reiškiasi ir žmoguje, kurį Vydūnastraktuoja kaip tos visatos modelį — mikrokosmą. Žmogus kartu esąs iraukščiausia pakopa pasaulio evoliucijoje. Pati žmoniškumo esmė (atma-budhi-mano atmaina) jau yra iškilusi virš visų materijos sferų ir priklausogrynosios dvasios sričiai, o tai, kas žmoguje susiję su materijos sferomis— kūnas (negyvoji gamta — prakriti), gyvybė (prana), instinktai (karna),protas (kamamanas) — yra tik tos esmės reiškimosi priemonės. Pati dvasinėesmė matosi iš žmogaus savimonės (ašainės sąmonės), (toji savimonė — jaupaties dvasinio absoliuto savimonės apraiška), išmintingumo, intuicijos,dorumo, sąžinės, meilės, sugebėjimo įveikti egoizmą, jausti ir kurti gėrįir grožį. Kas įeina į per tūkstantmečius susiformavusią socialinę žmogausprigimtį, Vydūnas, sekdamas vedanta, kildina iš metafiziškai suvokiamoabsoliuto, Žmogaus dvasinė esrata, Vydūnas sukūrė savo kultūros koncepciją,sudarančią vieną iš originaliausių ir ryškiausių lietuviškosios kultūrosfilosofijos dalių. Pro vedantizmo filosofijos prizmę žvelgiančiammąstytojui kullima palyginti su hėgeliškosios tiriados sintezės stadija.Kultūrą Vydūnas apibūdina kaip dvasinės žmoniškumo esmės santykį supasauliu, kaip jos objektyvinimąsi jame, kaip to pasaulio sudvasinimoprocesą. Šiame, santykyje gimstančias vertybes mąstytojas ir apibūdina kaipkultūros vertybes. Tai iš esmės yra dvasinės kultūros vertybės. Vydūnasneneigia ir daiktiškosios kultūros, t. y. civilizacijos, reikšmingumo,tačiau jai nesuteikia tikrosios kultūros statuso. Tai esąs pagalbinis
kultūros produktas. Jo suabsoliutinimas, viso dėmesio sutelkimas jo kūrimuigresia tikrosios, t. y. dvasinės, kultūros krize. Tokios krizės apraiškasbei tendencijas Vydūnas įžvelgė savo laiko gyvenime. Savo tiek filosofine,tiek grožine kūryba tarsi įspėjo, kad reikia užkirsti kelią tų tendencijųplėtojimuisi, kad būtina susitelkti į dvasinės kultūros auginimą irstiprinimą. Svarbiausias kultūros tikslas — žmoniškumo, t. y. dvasinėsžmogaus esmės, stiprinimas, išlaisvinimas iš gamtiškosios priklausomybės,kuo maksimalesnė tos esmės reiškimosi laisvė. Toks esąs tiek atskirožmogaus, tiek tautos, tiek visos žmonijos uždavinys.Pagrindinėmis, iš žmoniškumo esmės santykio su pasauliu gimstančiomiskultūros sferomis, arba struktūrinėmis kultūros dalimis, Vydūnas laikomokslą, meną ir dorovę. Mokslo pagalba žmoniškumo esmė pažįstanti,įvaldanti ir pertvarkanti materialųjį, arba gamtos, pasaulį. Menu tojižmoniškumo esmė įsikūnijanti, besimateriali-zuojanti kuriamuose objektuose— meno kūriniuose, kuriuose ji tampanti ir jutiminio suvokimo objektu. Menokūrinys tuo tobulesnis, tuo visom prasmėm vertingesnis, kuo stipresnė,galingesnė, grynesnė ir tauresnė kuriančiojo menininko dvasinė esmė, t. y.žmoniškumas. Dorovė — tarsi kultūros šerdis. Ji išreiškianti žmoniškumoesmės, dvasingumo santykį su pažmoniškąja, t. y. gamtiškąja žmogaus dalimi,parodanti, kaip tas santykis funkcionuoja tiek atskiro žmogaus elgsenoje,tiek sociume, žmonių tarpusavio santykiuose. Dorovės tesama tik ten, kuržmoniškumo esmė bent minimaliai vyrauja virš gamtiškumo. Kur to vyravimonėra, nėra iš viso prasmės kalbėti nei apie dorovę, nei apie kultūrą.Pagrindiniu kultūros subjektu laikydamas žmogų, ypatingą reikšmę Vydūnasteikia individualiam jo tobulėjimui, savo etinėje koncepcijoje, kuri yrakultūros koncepcijos dalis, nusako esmines šio tobulėjimo gaires, t. y.parodo, kaip žmogus turi įveikti gamtiškumo galias ir padaryti kuotvirtesnį ir laisvesnį savo tikrąjį aš, dvasinį savo pradą. Tos Vydūnosiūlomos gairės labai glaudžiai siejasi su indiškosios jogos principais,ypač su „Bagavadgitoje” pateikiamais tobulėjimo keliais — nesavanaudiškuveikimu (karma-joga), meile (bakti-joga), pažinimu (džnana-joga),dvasingumo įtvirtinimu.Ypatinga vieta Vydūno kultūros koncepcijoje tenka tau tai. Ją mąstytojaslaiko neleistina apeiti grandimi žmogaus kelyje į vienovę su visa žmonijabei kosminiu universumu. Tauta žmogui tiesiog esanti pačios būties duotybė,suaugusi su juo tiek gamtiškai, tiek dvasiškai. Juos abu neatskiriamaisieja kūno, kraujo, psichikos, proto, taip pat dvasios ryšiai. Būtent iš tųryšių ir formuojasi tautinė kultūra, išsikristalizuoja specifiniai,nepakartojami jos bruožai, ypač ryškiai atspindintys, besiakumuliuo-jantyskalboje, kurią mąstytojas apibūdina arba kaip „tautos vėliavą”, arba kaipsavitą, nepakartojamą „žmoniškumo giesmę”. Mat kalbos savumai bei galimybėsjuos kuo tobuliau išreikšti tiesiog genetiškai suaugę su žmogaus iš tautosgautomis kūno, kraujo, psichikos, protavimo ir dvasingumo specifinėmissavybėmis. Nutrūkę žmogaus ryšiai su tauta, gimtosios kalbos praradimasreiškia iškrypimą iš natūralios jo dvasinio tobulėjimo eigos, ryškų jodorovinės ir apskritai dvasinės kondicijos sumenkėjimą, disharmoniją susavimi pačiu bei su pasauliu. Kai tie ryšiai ima nutrūkti nemažoje tautosdalyje, atsiranda destrukcijos tiek tautos, tiek visos žmonijos kultūrosprocese. Tokią išvadą Vydūnas buvo padaręs dar remdamasis stebėtagyvenimiškąja empirija, vėliau ją tik teoriškai pagrindė. Iš čia — ir jokultūrinės praktinės veiklos patosas, tautinės kultūros gaivintojo misijosgilus suvokimas.

• ĮŠVADOSTokie yra bendriausieji Vydūno filosofijos bruožai, kuriuos pateikėme labaiglaustai ir schematiškai. Skaitytojui pateikiami Vydūno veikalai atskleisvisą tos filosofijos subtilumą ir sugestyvumą. Reikia manyti, kad, patekę įšiandieninio skaitytojo rankas, jie pagaliau ims atlikti tą misiją, kuriąpats autorius jiems skyrė —„tautoje sužadinti sąmoningą gyvybingumą irgyvybingą sąmoningumą” . Kitaip tariant, tie veikalai turėtų suvaidintireikšmingą vaidmenį, ne tik pažįstant įdomų praeities filosofinio palikimoklodą, bet ir tautai ugdantis žmoniškumo galias, sudarančias jos dvasinės

kultūros pagrindą. Sugestyviau veikiančio mąstytojo, kaip Vydūnas, šiamugdymuisi tarp mūsų tautos filosofų turbūt nerasime.

• Literatūros sąrašas1 Mykolaitis-Putinas V. Raštai.— V., 1969.— T. 10.— P. 312.2 Tikrasis Vydūnas // Naujas žodis.— 1928.— Nr. 1.— P. 4.3 Vydūnas. Atsiminimai ir svarstymai tikybos atžvilgiu // Atolas: LKFmetraštis.— Melburnas, 1954.— P. 144.4 Vydūnas, Žmonijos kelias.— 2 leid,— Tilžė, 1914.— P. 29.