Vydūnas ir jo filosofiniai ieškojimai

VYDŪNO BIOGRAFIJA

Vydūnas (Vilhelmas Storosta) – ypatinga figūra mūsų kultūroje, kaip ypatingas jo gyvenimiškasis bei kūrybinis likimas, kaip ypatinga jo buvimo mūsų kultūrinėje sąmonėje situacija. Nuveikęs didžiulius darbus, labai nusipelnęs tautos kultūrai, jis ilgą laiką buvo paliktas beveik visiškoje užmarštyje. Vydūnas gimė gausioje pastoriaus šeimoje 1868 metų kovo 22 dieną, dabartinio Šilutės rajono Jonaičių kaime. Tada šis kraštas priklausė Prūsijai (Lietuvius vokiečiai niekino, laikė menkaverčiais žmonėmis).
Tėvo mokomas, po namų stogu Vilius išėjo Naujakiemio pradinę mokyklą. 1883 metais jis įstojo į Piliakalnio parengiamąją mokyklą. Mažasis Vilhelmas stebėjo vaalstiečių buitį, sunkią kovą dėl egzistencijos . Nuo pat vaikystės jis troško būti naudingas savo kraštui. Vydūnas siekė, kad lietuviai įgytų vidinio atsparumo, atsilaikytų prieš germanizaciją . “Man rūpėjo,- rašė jis, – kad lietuvių mąstymas ir visas jų sąmoningumas šviesėtų, kad jis esmiškai taptų visokios pagarbos”. Tokių minčių skatinamas jaunuolis pasirinko mokytojo profesiją, todėl 1885 metais – į Ragainės mokytojų seminariją, kurią baigęs 1888 metais paskiriamas į Kintus (Šilutės raj.).
Kaimo mokytojo duona Storostos netenkino. Savarankiškai pasirengęs, 1893 metais Karaliaučiuje išlaikė vidurinės mokyklos mokytojo, o 1869 metais – mokyklos su dviem užžsienio kalbomis rektoriaus egzaminus. 1892 – 1912 metais Storosta dirbo tilžės berniukų gimnazijoje mokytoju.
Bemokytojaudamas vasaros atostogų metu laisvo klausytojo teisėmis studijavo Greifsvaldo (1896 – 1898), Halės (1899), Leipcigo (1900 – 1902), o po 1912 m. – ir Berlyno universitetuose, kur klausydamasis įžymių to meto vokiečių filosofų bei kitų sričių specialistų paskaitų ir sa

avarankiškai skaitydamas, gilinosi į filosofijos, literatūros ir meno istoriją, kultūros, religijos, istorijos, meno, teisės filosofiją, sociologiją, mokėsi anglų, prancūzų, sanskrito kalbų. Egzaminų nelaikė ir aukštojo mokslo diplomo negavo.
Vydūnas buvo labai talentingas žmogus. Jis – ir filosofas, ir poetas, ir dramaturgas, ir muzikas, parašė daugiau kaip 30 dramos kūrinių, ne mažiau ir filosofinių-etinių, kalbotyros ir istorijos veikalų. Geriausi filosofiniai traktatai “Slaptinga žmogaus didybė” (1907), “Mūsų uždavinys” (1911), ‘Tautos gyvata” (1920), “Sąmonė” (1936). Taip pat rengė žodynus, vadovėlius, kūrė įvairių mokslo sričių terminus. Svarbiausi Vydūno kultūrinės veiklos tikslai buvo žadinti Prūsų lietuvių tautinę savimonę bei savigarbą, kelti jų dvasinį lygį, artinti juos prie estetinių vertybių, taip pat “kelti garbėn lietuviškumą”, t.y. kitataučiams, ypač vokiečiams, rodyti savo tautos kūrybinius sugebėjimus, jos kultūros turtingumą, savitumą ir patrauklumą. Jis nekvietė kovoti suu vokiečiais, tik įtikinėjo lietuvius intelektu ir dvasine kultūra prilygti ar net pranokti juos. Jėgų mąstytojas sėmėsi iš taurios senolių praeities, didvyriškos jų kovos dėl savo egzistencijos; buvo įsitikinęs, kad jo gyvenamasis kraštas – integrali Lietuvos dalis.
Tąja linkme nukreipiama ir pačioje XX a. pradžioje prasidėjusi Vydūno, kaip filosofo, veikla, kuri irgi laikytina jo kultūrinės veiklos dalimi. Bestudijuodamas Leipcige jis įsijungė į Volietijos teosofų draugiją, o 1902 m. Tilžėje pats įsteigė teosofų būrelį. 1905 m. pradėjo leisti teosofinį dvimėmesinį žurnalą “Šaltinis”, o šiam sustojus, nuo 19
907 m. atskiromis knygomis ėmė publikuoti filosofinius traktatus. Tada pradėjo pasirašinėti Vydūno pseudonimu, tapusiu jo literatūrine pavarde. Svarbiausiu tos veiklos tikslu Vydūnas laikė ne kurti savas filosofines teorijas ar švietėjiškai mokyti tautiečius filosofijos, o žadinti juos tam, kad “siektų tobulesnio žmoniškumo” ir kad “tokiu būdu tauta galėtų stiprėti”.

Švenčiant Vydūno šiašiasdešimtmečio jubiliejų, 1928 m. Kauno universitetas jam suteikė filosofijos garbės daktaro laipsnį. 1925 m. jis buvo išrinktas tarptautinės rašytojų sąjungos PEN Club garbės nariu, o 1933 m. – Lietuvių rašytojų drugijos garbės nariu. Buvo sumanymas Vydūną pristatyti Nobelio premijai.
Vokietijoje įsigalėjus fašizmui, Vydūnas buvo persekiojamas ir šiurkščiai įžeidinėjimas. Grasinimai ir persekiojimai Vydūno nepalaužė. Rami, gandiška laikysena dar labiau siutino nacius, buvo ieškoma progų efektyviai mąstytoją “pamokyti”. Tokia proga buvo surasta 1938 m. pradžioje: financinė policija aptiko pinigų laikymo užsienyje taisyklių pažeidimą. Vydūnas nusikalto tuo, kad nepranešė valdžios organams apie pinigus esančius Lietuvos banke. Jis pateko į Tilžės kalėjimą. Bet lietuvių rašytojų draugijos dėka, po poros mėnesiū Vydūnas buvo paleistas ir po 2 m. byla buvo nutraukta.
Po kalėjimo buvo kiek ramiau, persekiojimai ir grasinimai liovėsi. Tyliai kentėdamas dėl karo baisumų, Vydūnas atsidėjo vien rašymui, susitelkė filosofiniam savo laiko veiksmų apmąstymui. Taip buvo parašyti stambūs filosofiniai veikalai: “Žmonijos sąmoningumas jos tikybiniuse padavimuose, šventraščiuose ir šventuose žymekliuose” ir “Svarstymai apie sąmonės slėpiningumą”(vokiškai). Ab
biejų likimas tragiškas – pirmasis 1941 m. buvo išspausdintas, bet neduotas leidimas jį platinti, visas tiražas žuvo karo metu, antrojo rankraštis buvo įteiktas Berlyno “Mehdem” leidyklai ir po šios griūvėsiais taip pat žuvo. Žuvo ir stambaus istorijos veikalo – “50 metų tautinių Prūsų lietuvių draugijų gyvenimas” rankraštis. Karo ir pokario metais buvo dar parašyti keli nedidelies apimties filosofinio, literatūrologinio, autobiografinio pobūdžio veikaliukai, paskelbta nemaža straipsnių lietuviškoje išeivijos spaudoje.
1944 m. spalio 2 d. Vydūnas paliko bombarduojamą Tilžę ir traukėsi į Vokietijos gilumą. 1952 m. gruodžio pabaigoje Vydūnas pateko į motociklo autoavariją ir buvo sužeistas. Kiek pasigydęs, persišaldė, susirgo gripu, susikomplikavusiu į plaučių uždegimą, nuo kurio 1953m. vasario 20 d. mirė savo bute Detmolde (Vokietijoje). Ten jis ir palaidotas, tik po daugelio metų, Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, mąstytojo palaikai buvo pervežti į gimtinę.

VYDŪNO FILOSOFINIAI IEŠKOJIMAI

Vydūno palikimas – didžiulis. Jį sudaro daugiau kaip 60 grožinių, filosofijos, istoriografijos, kalbos, autobiografinių knygų, jo paties ištisai prirašytų ir leistų žurnalų komplektai, daugybė filosofinių, literatūros kritikos, publicistinių straipsnių Mažosios ir Didžiosios Lietuvos periodikoje, keliolika neskelbtų darbų. Šis daugiašakis palikimas, taip pat milžiniškas darbas, kurį Vydūnas nuveikė kultūrinės veiklos baruose, puikūs to darbo rezultatai sudaro fundamentalų tautos gyvenimo reiškinį, kurį galima pavadinti Vydūnizmu. To reiškinio pagrindą sudaro filosofija.
Būtent joje telpa idėjinė programa, kurią Vydūnas realizavo pačiu savo gyvenimu, kūryba ir visokeriopa veikla. Įspraustas vi

ien į filosofijos rėmus, Vydūnas mūsų sąmonėje tiesiog neegzistuotų kaip toks fenomenas , kokį mes jį, būtent kaip Vydūną, įsivaizduojam ir suvokiam. Tarp šio šimtmečio filosofų Vydūnas atrodo labai neįprastai: nebaigęs jokių aukštųjų mokslų, negynęs jokių disertacijų, neprofesoriavęs, specialiai nekūręs savos filosofinės sistemos, negriovęs ir nekritikavęs kitų mąstytojų pateiktų sistemų ar koncepcijų. Filosofija jam nebuvo toji raiškos sfera, iš kurios jis būtų valgęs duoną. Tačiau nebuvo ji ir laisvalaikio pomėgis, atsitiktinio domėjimosi dalykas ar iš neturėjimo ką veikti susikurta galimybė pafilosofuoti ir kai ką iš tų filosofavimų pagarsinti. Gal ir paradoksaliai tai skamba, bet filosofija, nors ir nebūdama profesinės raiškos sfera, Vydūnui reiškė žymiai daugiau negu daugeliui tų, kurie tituluojami filosofais, kurie iš jos yra suvalgę po gerą pūdą druskos. Vydūnas labiau primena ne tiek XX amžiaus intelektualą ar kokį nors senovės išminčių, kuriam filosofija sudarė tiesiog gyvenimo būdą ir esmę. Jam buvo svarbu ne tiek skelbti išmintį, o labiau realybėje, savo elgsenoje ir darbuose ją įkūnyti. Filosofijos veikalus Vydūnas rašė taip, kad “skaitytojai leistųsi jų gundomi pasišvęsti daugiau negu paprastai gyvenimo esmei ir prasmei”. Būtent toks sugestijuoti turįs filosofijos pobūdis ir sąlygojo jos, kaip filosofijos, neįprastumą, neakademiškumą, nepakankamą loginį ryškumą, specifinį, daugiau literatūrinį negu filosofinį, dėstymo stilių. Matyt, dėl to daug kam atrodė ir dabar atrodo, kad Vydūno filosofiniai samprotavimai nelaikytini rimta filosofija, kad juose neverta ieškoti kokios nors sistemos ar nuoseklumo, kad jų visuma – tai eklektinis iš visur prisigraibstytų pusiau religinių, pusiau filosofinių idėjų mišinys.
Atidžiau pasigilinus į Vydūno filosofiją, paaiškėja ne tik tai, kad ji iš tikro formavosi, veikiama daugelio įvairių kraštų bei laikų filosofinių bei religinių koncepcijų , bet ir tai, kad joje yra ryški tų koncepcijų pasirinkimo logika ir kryptis, kad tos pasirenkamosios koncepcijos yra tipologiškai ar genetiškai tarpusavyje labai artimos. Išryškėja taip pat ir jas pasirenkanti, jas grupuojanti, iš jų savą, vientisą pasaulio suvokimą konstruojanti mąstytojo asmenybė.
Įstabu yra tai, kad filosofija, sudarydama Vydūno kūrybinio palikimo pagrindą bei idėjinę programą, kurią jis stengiasi realizuoti gyvenime, nebuvo pagrindinis raiškos tikslas. Filosofiniai Vydūno ieškojimai prasidėjo ieškant atsakymų ne į teorinius, o pirmiausia į praktinius, į gyvenimo realybės skaudžiai keliamus klausimus. Eidamas šitų ieškojimų keliu, Vydūnas ir susiformavo kaip originalus praktinės orientacijos mąstytojas, siekęs esmingai atsiliepti į svarbiausias tautos gyvenimo aktualijas, reikšmingai prisidėti prie to gyvenimo tobulinimo. Pagrindinė aktualija, nulėmusi Vydūno intelektualinių ieškojimų kryptį bei filosofijos problematiką, buvo būtinybė padėti tėvynainiams efektyviai atsispirti prieš metodiškai vykdomą tautinę asimiliaciją. Jo veikla prasidėjo XIX a. pabaigoje ir tęsėsi iki XX a. ketvirtojo dešimtmečio pabaigos.
Ieškant priemonių, padedančių užguitiems tėvynainiams atsispirti nacionaliniam pavergimui, ir vyko filosofiniai būsimojo mąstytojo ieškojimai, atvedę jį prie dvasinio žmogaus ir tautos tobulėjimo koncepcijos, kurios praktinis pritaikymas, anot jo, turėtų tautą ne tik išgelbėti nuo pražūties, bet ir skatinti ją intensyviai kultūrinei kūrybai. Būtent tuose ieškojimose formavosi, tvirtėjo ir visu įstabumu pasireiškė išskirtinis lietuvių kultūroje vydūnizmo fenomenas, nepaprastai panašus į to paties laikotarpio fenomeną – gandizmą . Analogija su gandizmu – ne atsitiktinė. Vydūną ir Mahatmą Gandį (1869 – 1948) vienija ne tik analogiškomis aplinkybėmis vykusi kova su nacionaline priespauda, bet ir tie patys teoriniai šaltiniai, kuriose jie rado atsakymus į tai, ką ir kaip reikėtų veikti su tąja priespauda kovojant, mat filosofiniai ieškojimai, bestudijuojant vokietijos universitetuose, Vydūną atvedė į senąją indų filosofiją, kurioje jis pasijuto radęs esminius atsakymus į pagrindinius jam rūpėjusius klausimus, į tai, kuo jau vaikystėje domėtasi.
Į tą filosofiją tarsi vedė pačios gyvenimo aplinkybės, besiformuojančio mąstytojo prigimties savumai. Būsimasis Vydūnas augo religinėje aplinkoje. Tėvas buvo baigęs misijų mokslus Berlyne, bet dėl silpnos sveikatos negalėjo vykti misijonieriauti į tolimus kraštus, turėjo pasirinkti mokytojo darbą. Tačiau vaikams subtiliai diegė religinę pasaulėžiūrą, ją glaudžiai siejo su dorovine žmogaus esme, o ir patį Vydūną dažnos ligos, mirties nuolatinis dvelksmas anksti skatino gilintis į savo vidines būsenas, galvoti apie gilesnę, paprasta akimi ne visada įžvelgiamą supančio pasaulio prasmę. Tos prasmės paaiškinimo būsimasis mątytojas pirmiausia bandė ieškoti Biblijoje, kurią, motinos paragintas, perskaitė būdamas devynerių metų. Susiformavę tvirti doroviniai įsitikinimai vaiko sąmonėje gerokai kirtosi su Šventojo rašto, ypač Senojo testamento, daugeliu epizodų, kur “tūli dalykai dėl jų žiaurumo ir beširdiškumo sukėlė skausmą”. Pats mąstydamas ir tėvo tuose mąstymuose padedamas, vaikas gana anksti priėjo išvadą, kad Bibliją reikia suprasti ne paraidžiui, o simboliškai, joje aprašytiems dalykams suteikiant gilesnę filosofinę prasmę. Būsimasis mąstytojas įniko į teologijos , krikščionybės istorijos veikalus, susidomėjo ikikrikščioniškais germanų, graikų, romėnų, persų ir kitų senovės tautų tikybiniais padavimais. Ypač jį užvaldė viename krikčionybės istoriko J. H. Kurco (Kurtz) veikale išdėstyta mintis apie dievo imanentiškumą bei transcendentiškumą – buvimą visame kame ir virš visko. Ypač imponavo imanentiškumo idėja, kuria remdamasi , vėliau Vydūnas savo filosofijoje aiškins dvasinę žmogaus esmės prigimtį, jos tolygumą dieviškumui.
Tokie ieškojimai atvedė Vydūną į filosofinių dalykų studijas. Jaunajam mąstytojui ypač krito sąmonėn, nes atitiko jo paties dvasinių ieškojimų kryptį, Grefsvaido universiteto profesoriaus Vilhelmo Šupės skelbiamos idėjos, ypač sąmonės koncepcija, pagal kurią tikrovė esanti tik šios sąmonės turinys. Ši koncepcija ne tik tapo atspirties tašku pradedančio mąstytojo filosofinei sistemai formuotis, bet ir vienu iš pamatinių tos sistemos postulatų , kurio fundamentalų patvirtinimą jis vėliau jausis radęs ir indų filosofijoje. Stiprų įspūdį Vydūnui darė ir nemaža davė kiti ano meto vokiečių filosofai idealistai ir mokslininkai, su kuriais susidūrė studijuodamas, – E. Triolčas, A. Rylis, J. Rėmkė, K. Breizigas, A. Laosonas, A. Hensleris, K. Lamprechtas, J. Folkeltas, V. Vuntas, V. fon Vilamovičius – Molendorfas, E. Lemanas, A. fon Harnakas, G. Runcė
Tarsi pratęsdamas vaikystėje prasidėjusią pažintį su nekrikščioniškomis religijomis, Vydūnas vėl gilinosi (daugiausia Rytų – egiptiečių, persų, kinų, indų, arabų) šventraščius, aprašymus, bei interpretacijas. Tai – ne atsitiktinio domėjimosi objektas, tai – irgi ieškojimas atsakymų į tuos pačius labiausiai rūpimus klausimus. Tik dabar tie klausimai įgauna labiau konceptualią prasmę – mąstytojui vis labiau ima rūpėti žmoniškumas, kaip filosofinė problema, kaip galimybė paaiškinti kultūros procesą bei jo prasmę. Ypatingu šia kryptimi tęsiamų Vydūno ieškojimų etapu galima laikyti Leipcige praleistas vasaras. Čia į jo akiratį patenka tautos problematika, kuriai didelį dėmesį skyrė eksperimentinės psichologijos kūrėjas filosofas V. Vuntas ir pozytivistinės liberaliosios krypties istorikas K. Lamprechtas. Ne be jų įtakos, tai kas Vydūną jau keleri metai jaudino kaip praktinį kultūros veikėją, kaip sunkios nacionalinės priespaudos slegiamos tautos narį, Leipcige tapo ir filosofinių apmąstymų objektu. Leipcige naujų impulsų įgavo ir ankstesnioji – žmogaus, kultūros, religijos, sąmonės problematikoje vykusi – ieškojimų tekmė. Tų impulsų suteikė pažintis su čia veikusiais teosofais. Vydūnas susižavėjo jų skelbiamomis idėjomis ir veikiai tapo aktyviu draugijos nariu. Tą susižavėjimą, matyt, nulėmė tai, kad šios idėjos suprantamiau ir įtaigiau negu painoki vokiečių filosofų išvedžiojimai jam atsakė į labiausiai rūpėjusius klausimus, geriausiai atitiko jo vidinį nusiteikimą.
Teosofija jaunajam mąstytojui ypač imponuoja bandymui sintezuoti filosofiją, religiją ir mokslą. Ši pusiau filosofinė, pusiau religinė kryptis padeda Vydūnui atkreipti dėmesį į socialinę savo laiko situaciją, ima daryti poveikį jo kultūrinės veiklos pobūdžiui. Teosofijoje jau jautėsi radęs tokių idėjų, kurias, jo manymu, derėtų perimti pavergtiems tautiečiams. Teosofija Vydūną bus patraukusi kaip neortodoksinio “sufilosofinto” religingumo forma, kaip doktrina, deklaravusi, jog neteikia primato jokiai iš religijų, kurios skirtingomis “kalbomis” nusako tas pačias ezoterines tiesas.šis momentas padėjo mąstytojui sustiprinti pagarbą senajai lietuvių religijai, kuriai tiek grožinėje kūryboje (trilogija “Amžina ugnis”), tiek istoriosofiniuose ar filosofiniuose raštuose jis skyrė ypatingą dėmesį.
Teosofija buvo ne paskutinė ir ne pagrindinė Vydūno, kaip mąstytojo, brendimo kelyje preita versmė. Tačiau ji buvo jam svarbi tuo, kad atvedė į tą versmę, kuri labiausiai nulėmė jo paties filosofinės sistemos pobūdį. Gilindamasis į teosofų veikalus, Vydūnas turėjo progų įsigilinti į tas idėjas, kurias patys teosofai ėmė iš įvairių šaltinių. Pagrindinis tarp šių šaltinių buvo senoji Rytų, ypač indų, filosofija. Ją teosofai papildė ir derino su kai kuriomis antikimės filosofijos, krikščionybės mistikų bei naujųjų laikų europietiškojo idealizmo, ypač panteizmo idėjomis. Tad, susipažindamas su teosofija, Vydūnas susipažino ir su svarbiausiais indų filosofijos postulatais. Jų paveiktas jis pasinėrė į pirminius indų filosofijos šaltinius, kurių pagrindiniai teiginiai ir tapo jo patiesfilosofijos branduoliu. Po tiesioginio sąlyčio su indų filosofija visos kitos į Vydūno intelektualinį akiratį patenkančios idėjos jam yra tiek aktualios, kiek patvirtina, papildomai argumentuoja tai, ką teigia šitoji filosofija. Nelieka jam be poveikio ir Vakarų filosofija, nuo kurios prasidėjo jo ieškojimai ir su kuria buvo gana plačiai susipažinęs. Tačiau ir į ją gilindamasis mąstytojas savo dėmesį labiau sukoncentravo ten, kur esama ryškių sąskambių su Rytų, ypač indų, filosofija.
Labiausiai jį patraukusioje indų filosofijoje Vydūnas jautėsi radęs tai kas buvo ypač artima jo dvasiniams ieškojimams ir kas, jo manymu, buvo tinkamiausia rekomenduoti savo tautai, kuriai taip reikėjo vidinės stiprybės. Indų filosofija jį ypač patraukė savo moraliniu kryptingumu, dėmesiu žmogui, jo kentėjimo priežasčių ir kelių tam kentėjimui įveikti aiškinimu.
Būtų neteisinga tvirtinti, jog Vydūną vienodai veikė senoji indų filosofija. Žiūrint į Vydūno filosofiją kaip į susiformavusią sistemą, kaip į rezultatą, labiausiai krinta į akis jos artimumas tai indų filosofijos krypčiai, kurią sudarė idėjos, skelbtos bemaž jo amžininkų, Indijos nacionalinio judėjimo veikėjų, vienos iš pagrindinių šalies religijų – induizmo – reformatorių. Žymiausi iš jų – R. Rojus, D. Tagorė, ramakrišna, S. Vivekanda, S. Dajananda, A. Goųas, B. Tilakas, M. K. Gandis. Analogijos tarp jo ir kai kurių induizmo reformatorių filosofinių koncepcijų, tarp keliamų ir jų sprendimų yra itin ryškios. Tos analogijos atsirado ne dėl be tarpiškų ar literatūrinių kontaktų, o dėl to, kad Vydūnas ir XIX a. pabaigos – XX a. pradžios induizmo reformatoriai išminties sėmėsi iš tų pačių senosios indų išminties šaltinių ir kad veikė analogiškomis nacionalinės priespaudos sąlygomis. Juos jaudino tos pačios nacionalinės bei labiau globalinės aktualijos, o senoji indų išmintis diktavo panašius atsakymus į jas.
Labiausiai Vydūną ir induizmo reformatorius suartina tiek vieno, tiek kitų santykis su sava kultūra, tos kultūros panaudojimo kovai su nacionaline priespauda principai.
Vydūno ir induizmo reformatorių pažiūrų anologijos turi ne tik tipologinį, bet ir genetinį artimumą – tą patį filosofinį šaltinį. Ir tuo bendruoju šaltiniu reikia laikyti ne visą senąją indų filosofiją ir net ne tą jos sluoksnį, kuris vienija visas jos sistemas, o vieną konkrečią iš tos sistemų ir jos reikšmingiausius paminklus.
Induizmo reformatoriai buvo vienos iš aštuonių viduramžiais susiformavusių filosofinių idealistinių sistemų – vedantos , sudariusios filosofinį induizmo pagrindą, sekėjai. Spręsdami aktualius savo laiko uždavinius, jie naudojo ir atitinkamai interpretavo šios sistemos šaltiniuose skelbiamas idėjas. Pagrindiniai iš tų šaltinių – vedos , filosofiniai vediškosios mitologijos komentarai – upanišados . Dar vienas ypač populiarus vedantizmo idėjų šaltinis – III a. p. m. e. sukurta į „Mahabharatos“ epą įėjusi filosofinė poema „Bagavadgita“.
Naujai traktuojamą vedantą jos interpretatoriai vadindavo kas neovedanta, kas integraline vedanta ir pan.
Vydūną galėtume pavadinti lietuviškuoju noevedantistu. Jo santykis su vedantos šaltiniais ir idėjomis yra analogiškas induizmo reformatorių santykiui su šiais šaltiniais. Kad Vydūnas savo filosofinius „regesius šviesino“, daugiausia remdamasis pagrindiniais klasikinės vedantos šaltiniais, ne kartą yra nurodęs pats. O ypatingą „Bagavadgitos“ reikšmę Vydūno filosofinėje biografijoje rodo tas faktas, kad ją jis išvertė i lietuvių kalbą. Iš trijų minėtų vedantos krypčių – advaitos, višišita advaitos ir dvaitos – Vydūno filosofija artimesnė buvo vivišita advaitai, kuri, potuluodama vieningą dvasinę būtį, neneigia pasaulio realumo. Ja remdamasis Vydūnas aiškina, kad dvasia ir materialusis pasaulis esą du kraštutiniai absoliuto pasireiškimai. Tasai absoliutas esąs ne tik amžinas ir nekintamas, bet ir galįs keistis, pasireikšti erdvėje ir laike vykstančiu pasaulio tapsmu – involiucija. Evoliucija paneigainti involiuciją, pasaulio objektus laipsniškai grąžinanti į absoliutą. Involiucija ir evoliucija sudarančios amžinai besisukantį būties ratą, kuriame yra ne tik kraštutinės absoliuto būsenos, bet ir daugybė kitų realybės tarpsnių, pasižyminčių nevienodu būties ir nebūties santykiu.
Materijos pasauliui, anot Vydūno, priklauso negyvosios gamtos, augalinės gyvybės, gyvuliškojo veiklumo bei geismų ir žmoguje besireiškiančio proto sferos. Dvasios sričiai – visagalybės, išminties, meilės sferos. Tos septynios sferos, sudarančios visatą, reiškiasi ir žmoguje, kurį Vydūnas traktuoja kaip visatos modelį – mikrokosmą . Žmogus kartu esąs ir aukščiausia pakopa pasaulio evoliucijoje. Pati žmoniškumo esmė jau yra iškilusi virš visų materijos sferų ir priklauso grynosios dvasios sričiai, o tai, kas žmoguje susiję su materijos sferomis – kūnas, gyvybė, istinktai, protas – yra tik tos esmės reiškimosi priemonės.
Kultūrą Vydūnas apibūdina kaip dvasinės žmoniškumo esmės santykį su pasauliu, kaip jos objektyvinimąsi jame, kaip to pasaulio sudvasinimo procesą. Šiame, santykyje gimstančias vertybes. Vydūnas neneigia ir daiktiškosios kultūros, t.y. civilizacijos reikšmingumo, tačiau jai nesuteikia tikrosios kultūros statuso. Tai esąs pagalbinis kultūros produktas.
Pagrindinėmis, iš žmoniškumo esmės santykio su pasauliu gimstančiomis kultūros sferomis, arba strutūrinėmis kultūros dalimis, Vydūnas laiko mokslą, meną ir dorovę. Mokslo pagalba žmoniškumo esmė pažįstanti ir pertvarkanti materialųjį , arba gamtos, pasaulį. Menu toji žmoniškumo esmė įsikūnijanti, besimaterializuojanti kuriamuose objektuose – meno kūriniuose, kuriuose ji tampanti ir jutiminio suvokimo objektu. Dorovė – tarsi kultūros šerdis. Ji išsireiškiati žmoniškumo esmės, dvasingumo santykį su pažmoniškąja, t.y. gamtiškąja žmogaus dalimi, parodanti, kaip tas santykis funkcionuoja tiek atskiro žmogaus elgsenoje, tiek sociume, žmonių tarpusavio santykiuose. Dorovės tesama tik ten, kur žmoniškumo esmė bent minimaliai vyrauja virš gamtiškumo.
Pagrindiniu kultūros subjektu laikydamas žmogų, ypatingą reikšmę Vydūnas teikia individualiam jo tobulėjimui, savo etinėje koncepcijoje, kuri yra kultūros koncepcijos dalis, nusako esmines šio tobulėjimo gaires.
Ypatinga vieta Vydūno kultūros koncepcijoje tenka tautai. Ją mąstytojas laiko neleistina apeiti grandimi žmogaus kelyje į vienivę su visą žmonija bei kosminiu universumu. Tauta žmogui tiesiog esanti pačios būties duotybė, suaugusi su juo tiek gamtiškai, tiek dvasiškai.

IŠVADOS

Vydūno filosofija – nors ir prieštaringas, bet didžiai vertingas bei savitas lietuvių kultūros reiškinys. Nepritabdama prie jokios idėjinės srovės, Lietuvoje ji sudarė atskirą į lietuvių kultūros filosofiją įenančią tėkmę, kuria į krašto kultūrinį gyvenimą buvo įlieta Rytų panteizmu nuspalvinto humanizmo. Tai ryškiausias Vakarus palietusios rytietiškos orientacijos bangos atgarsis lietuvių kultūroje.
Vydūno filosofijoje atsispindi būdingiausi šios bangos momentai – gaivesnių dvasingumo versmių ieškojimai Rytuose, bandymas, naudojantis Rytų idėjomis, labiau sužmoginti krizėn patekusią Vakarų kultūrą bei visą socialinį gyvenimą, raginimas siekti Rytų ir vakarų kultūros sintezės.
Tačiau rytietiškasis Vydūno skelbtų koncepcijų koloritas nenutolino jų nuo socialinių ir kultūrinių pačios Lietuvos gyvenimo aktualijų. Kiap tik su jomis mąstytojas susiejo savo filosofinę ir grožinę kūrybą, visuomeninę veiklą, per jas žvelgė į visuotines humanizmo problemas. Vydūniškąjį humanizmą galima apibūdinti kaip aštrią filosofinę refleksiją, siekusią ontologiškai įprasminti gyvą nacionalinės kultūros procesą, kurio aktyvus dalyvis buvo pats tos humanistinės koncepcijos autorius.
Tiek pats Vydūno filosofijos turinys, tiek glaudus jos ryšys su kultūrinėmis savo krašto ir laiko aktualijomis leidžia tą filosofiją laikyti vienu iš reikšmingesniųjų puslapių XX a. lietuvių filosofinės minties raidoje.
Vydūno kūrybos ir kultūrinės veiklos kompleksas – unikalus lietuvių kultūros reiškinys.

TURINYS

Vydūno biografija..........................2
Vydūno filosofiniai ieškojimai.....................4
Išvados..............................10
Literatūra..............................12

LITERATŪRA

1. V. Bagdonavičius Filosofiniai Vydūno Humanizmo pagrindai.- Vilnius: Mintis, 1987
2. B. Genzelis Lietuvos filosofijos istorijos bruožai.- Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutes, 1997
3. http://filo.web1000.com

Leave a Comment