Volteras1694-1778
Volteras – iškiliausias prancūziškosios Švietimo epochos atstovas. Šis notaro sūnus įgijo puikų išsilavinimą Luji le Grano jėzuitų koledže. Už karaliaus dvarą bei režimą kritikavusius raštus Volteras 1716m. buvo įkalintas Bastilijoje, o vėliau ištremtas į Prancūziją. Po sėkmingos jo tragedijos „Edipas“ premjeros (1719m.) tapo mėgstamu rūmų poetu; iš pradžių mėgavosi karaliaus malone, bet vėl kilę nesutarimai privertė emigruoti į Angliją. Ten pažino Šekspyrą, Miltoną. Grįžęs 1729m. iš Anglijos išleidžia keletą veikalų. Didelio pasisekimo susilaukia „Zairos“ tragedija ir skandalo – „Filosofiškieji laiškai“ dėl aiškios tendencijos prieš religiją. 1733m. dešimčiai metų pasitraukia į Lotaringiją, kur parašė reikšmingiausius savo filosofijos, istorijos bei kultūros istorijos veikalus. Jis priklauso literatūros ir visuomenės kultūros istorijai, tačiau minėtinas ir filosofijos istorijoje. Volteras nebuvo profesionaliai išsimokslinęs filosofas; jis veikiau buvo publicistas, turėjęs filosofinių polinkių ir mėgęs kiek supaprastintai, prieinamu būdu ir gana paviršutiniškai filosofuoti. Savo filosofiniais traktatais jis siekė to paties tikslo kaip ir grožiniais kūriniais: kovoti su tamsa ir skriauda. Jis skelbė gamtotyros kultą ir pats iki senatvės gilino savo gamtamokslines žinias; tačiau jo filosofijos kryptį lėmė ne mokslas, o visuomenės reikmių pajauta; prie tų reikmių jis derino savąjį požiūrį į pasaulį. Volteras buvo aistringas kovotojas už išmintį, žmogaus teises bei religinę toleranciją. Jo publicistinio bei politinio angažavimosi dėka Švietimo idėjos tapo itin veiksmingos. Filosofijoje jis, kaip ir daugelis jo amžininkų, pasisavino angliškosios mąstysenos elementus. „Angliškuosiuose laiškuose“ Volteras giria anglų politikos ir filosofijos pažangumą.Voltero mąstysena lygiuojasi i Loką, o dar labiau Niutoną. Jais remdamasis, Volteras paskelbia karą dogmatizmui; jis kovoja už žmogaus laisvę. Turėdamas prieš akis tuos du empiristinės pakraipos anglų mąstytojus, Volteras kovoja su prietarais, ypač su racionalistinės filosofijos prietarais.
Kritinę nuostatą bet kokios metafizikos atžvilgiu Volteras trumpai nusako: „Beveik kiekvieno metafizikai skirtų knygų skyriaus gale turėtume parašyti dvi raides N.L., non liquet, neaišku.“Ypač griežtai Volteras puola religijų dogmatiškumą, įžvelgdamas jame prievartą, persekiojimus ir neteisybę gimdančios netolerancijos šaknis. Didžiumą istoriškai susiformavusių religijų Volteras vertina kaip prietarus, kuriuos būtina išsklaidyti protu pagrįstos ir moralę ugdančios religijos vardan. „Kad Dievas yra, matyti iš kūrinijos tačiau jo atributai lieka nepažinti“.Religijos filosofijoje Apšvietai, išsižadėjusiai teizmo, liko du keliai: ateizmas ir deizmas. Volteras pasuko antruoju: jis buvo tipiškas deistas. Voltero manymu, Dievo buvimą galima įrodyti, ir pats šiam reikalui pasitelkė kosmologiniam įrodymui artimą, bet labiau antropomorfizuotą būdą; lygindamas pasaulį su laikrodžiu jis rašė: „Neįsivaizduoju, kaip tasai laikrodis galėtų egzistuoti, jei nebūtų laikrodininko“. Pasak jo, jeigu pasaulis turi prasmę, turi egzistuoti Dievas, kuris vykdo teisingumą; turėdamas tai omeny teigė: „Jeigu Dievo nebūtų, reikėtų Jį išgalvoti, tačiau visa gamta mums šaukia, kad jis yra“. Tačiau, jo požiūriu, protas tik konstatuoja Dievo buvimą, bet nieko nesako apie Jo prigimtį, tad visus teologų išvedžiojimus šiuo atžvilgiu laikė beviltiškais. Nesuderinami esą netgi du svarbiausi Dievui priskiriami atributai – visagalybė ir gerumas: jeigu Dievas gali, bet nenori padaryti žemėje žmogų laimingą, Jis nėra geras, o jeigu nori, bet negali, – nėra visagalis.Voltero pažiūros. Racionalizmas. Apšvietos filosofija, kurios tipiškiausias atstovas buvo Volteras, teigė, kad protas yra tiesos matas. Protą jis laikė visagaliu ir patikimu. Jeigu pažinimas, dorovė, religija yra grindžiami vien tik protu, jeigu jie – racionalūs, tai jie teisingi. Volteras manė, kad ligtolinė mokslinė, religinė, dorovinė kultūra atsidūrė klystkelyje, nes rėmėsi autoritetu ir apreiškimu, kurie būdami iracionalūs veiksniai privalo būti išstumti, kad užleistų protui vietą.Natūralizmas. Didžiausiu tiesos ir pažangos priešu Volteras bei jo bendražygiai laikė Kristaus mokslą. Volteras atmetė dualistinę pasaulio koncepciją, kuri skaldė pasaulį į gamtinį ir antgamtinį; jis atmetė dualistinę žmogaus sampratą, kuri žmogų, kaip turintį ne tik gamtinį kūną, bet ir antgamtinę sielą, laikė aukštesniu už kitas gamtines esybes; pagaliau, jis atmetė dualistinę žmogaus koncepciją, kuri žmogui kelia ne tik žemiškus, bet ir amžinus tikslus. Šias koncepcijas jis laikė klaidingomis ir kenksmingomis, nes jos sukuriančios prasimanymus, dėl kurių žmonės nustoja rūpinęsi realiu gyvenimu. Prasimanymų suvedžiotas žmogaus protas prarandąs gyvenimo vertės supratimą ir susikuriąs tragišką požiūrį.Teisingumo ir kančių palengvinimo etika. Voltero etikoje, kaip ir metafizikoje, stengėsi apseiti be antgamtinių veiksnių – veiklos tikslų jis ieškojo mūsų gyvenamame žemiškajame pasaulyje. Pasaulyje egzistuojantis blogis yra faktas, kurio paneigti negalįs joks filosofavimas, jokie teologiniai išvedžiojimai. Ištaisyti pasaulyje egzistuojantį blogį – štai žmonių veiklos tikslas. Nors metafizinių klausimų mes nemokame išspręsti, elitines problemas puikiausiai išsprendžiame, nes jos nepriklauso nuo metafizinių ir religinių tiesų. Kiekvienas žino, ką privalo atlikti, kiekvienam aiški visuotinė taisyklė: nugyventi gyvenimą taip, kad mirštant jis atrodytų nugyventas tinkamai, o su kitais elgtis, kaip norėtume, kad būtų elgiamasi su mumis. Tai, kad pasaulyje esantis blogis ir kančia gali būti sumažinti, yra faktas, o kad teisingumo privalo užtekti visiems – aksioma. Mūsų uždavinys – sumažinti kančias ir kovoti už teisingumą.Filosofinę Voltero veiklą vainikavo sėkmė: jam pavyko įteigti ne tik visuomenines idėjas, kurios jam iš tikrųjų labiausiai rūpėjo, bet ir filosofines, kurias pasitelkė kaip priemonę savo tikslui pasiekti. Jam dar gyvenant ir daugiausia jo pastangomis Europoje viešpatavusi doktrina pasikeitė: dualizmas užleido vietą natūralizmui, o apriorizmas – empirizmui. Anglų Apšvietos filosofija Voltero dėka atkeliavo į Prancūziją, ir našioje jos dirvoje vietinio pobūdžio reiškinys virto pasauliniu.
Voltero religijos ir proto samprata