Tiesos sampratos

ĮvadasPažindami mes įgauname žinių, kurios nuolat gausėja ir kinta. O kadangi vienas žinias nuolat keičia kitos, todėl iškyla klausimas, ar mąstymo rezultatai atitinka tai, kas yra pačioje tikrovėje, ir kiek galima pasitikėti dabartinėmis mokslo žiniomis, t.y. kiek tose žiniose yra tiesos? Juk visai įmanoma, kad tai, ką laikome tiesa iš tikro nėra tiesa, o tik tam tikra visų priimta nuostata, idėja, pan. Ir iš viso, kas yra tiesa ir kur ji egzistuoja – tikrovėje ar žmogaus galvoje? Dažnai tai būna problematiškas klausimas. Iš vienos pusės, tiesa turėtų būti kažkas, kas nepriklauso žmogui, nepajudinama, stabilu. Kita vertus, neginčijama, kad pasaulį pažįsta žmogus. Vadinasi, tiesa negali būti daiktas, nes ji priklauso idėjų sferai (taip pat kaip meilė, Dievas, tt.). Tiesa gimsta, egzistuoja ne kur kitur, o žmogaus galvoje. Bet ne visos žmogaus galvoje atsirandančios idėjos yra tiesos. O kas jei tiesa tėra tik mūsų pačių susikurtas pasaulio vaizdas? Todėl ir kyla klausimas, ar mūsų teiginių turinys gali turėti tokią reikšmę, kuri nepriklausytų nuo mūsų pačių, bet priklausytų nuo tikrovės. Kitaip tariant, ar mokslo žinios turi objektyvų turinį, kuris nepriklauso nuo pažįstančiojo subjekto. O gal mokslinis pasaulio vaizdas yra tik mūsų subjektyvių išgyvenimų aprašymai, gal žmogus tik sukasi savo sąmonės sferoje, iš kurios nėra perėjimo į tikrovę? Filosofai iškelia nemaža argumentų, kuriais neigiamas tikrovės pažinumas. Pavyzdžiui, sakoma, kad nėra objektyvaus kriterijaus mūsų žinioms patikrinti. Logika galinti padėti surasti tik teorijos prieštaravimus, bet ne teorijos teisingumą. O faktinės prielaidos, kuriomis remiasi mokslo teorijos, nėra pastovios. Tai klausimas – ar gali būti mūsų žiniose, moksliniame pasaulio vaizde toks turinys, kuris nepriklausytų nei nuo žmogaus, nei nuo žmonijos. Ar gali teiginiai, mokslinės teorijos savo turinyje išreikšti tikrovę absoliučiai, ar tik santykinai. Filosofijos istorijoje buvo daug pastangų atsakyti į tiesos problemos klausimą. Susiformavo įvairios tiesos koncepcijos. Apžvelgsime kelių filosofų apmąstymus, tiesos sampratą.

Įvairios tiesos sampratosVienas žymiausių sofistų Protagoras yra pirmasis senovės graikų mąstytojas išreiškęs požiūrį, kad žmonės tikrovę pažįsta tik savo interesų ir galimybių ribose, kad pažinimas neatsiejamas nuo jų kasdieninių praktinių poreikių. Tai galima pagrįsti kad ir ilgai (net iki Koperniko revoliucinės teorijos apie žemes formą, padėtį saulės atžvilgiu, pan.) egzistavusia „tiesa“, kad žemė yra plokščia ir yra visatos vidurys. Juk žmonės nukeliaudavo tik trumpus atstumus jūra ar sausuma ir negalėjo praktiškai įsitikinti, kad žemė iš tikro nėra plokščia. Daiktai egzistuoja tiek, kiek atskiri žmonės juos suvokia, patiria, ką nors apie juos pasako. Jeigu viskas nepaliaujamai keičiasi ir egzistuoja tik tai ką patiriame tiesiogiai, tikrovė yra tokia, kokia mums atrodo. Kad pažinimo procese žmonės savo pojūčiais ir protu tik atspindi daiktų savybes. Todėl, jeigu atskirų žmonių įspūdžiai apie tikrovę yra prieštaringi, prieštaringa yra ir pati tikrovė. Ją galima pažinti labai nedaug, ir nėra nieko objektyvaus, visiems žmonėms vienodai teisingo. Kadangi tikra tik tai, ką žmonės tiesiogiai jutimiškai suvokia, o tokie suvokimai dažnai esti skirtingi, netgi prieštaringi (arabo, gyvenančio dykumoje, saulė nedžiugina, o eskimui saulė – Dievo dovana), vadinasi, gali būti vienodai teisingi du visiškai skirtingi teiginiai. Tiesa visada yra tik pavienių individų ar žmonių grupių subjektyvios nuomonės išraiškos bei tvirtinimai. žmonės žino tik savo įspūdžius ir poreikius, jie žino tai, kas naudinga, o ne tai, kas teisinga. Todėl nėra tokių argumentų, kuriais galėtume įrodyti, kad vienas teiginys teisingesnis už kitą. Teisingesnis bus tik tas teiginys, kuris naudingesnis.Vienas iš senovės graikų skepticizmo pradininkų Pironas teigė, jog jei tiesa ir yra, tai žmogui ji nepasiekiama. Daiktai yra tokie, kokie atrodo, kokius juos padaro žmonių nuomonės, norai, nuotaikos, papročiai. Dėl to kiekvienas daiktas, kiekvienas poelgis bus ir geras ir blogas, ir gražus ir bjaurus, ir teisus ir neteisus. Kalbant apie kiekvieną daiktą galima ką nors teigti ir kartu neigti, bet kuris sprendimas nėra teisingesnis už jam priešingą sprendimą. Tikrovė yra nepažįstama, dėl to lieka vienintelė išmintinga išeitis – susilaikyti nuo bet kurių teigiamų ar neigiamų sprendimų apie daiktus. Tikrovės atžvilgiu reikia laikytis visiškai abejingai, išsivaduoti iš troškimų ir aistrų, visur ir visada išlaikyti dvasios ramybę, t.y. pasiekti būseną, teikiančią žmogui laimę.

Vienas žymiausių Antikos mąstytojų Platonas, nagrinėdamas tiesos ir vertybės klausimus, niekur griežčiau neskiria tiesos, kaip teorinio pažinimo rezultato, nuo vertybės, kaip praktinio elgesio prielaidos, o jei ir mėgina tai daryti, tai tik tam, kad vėliau vėl jas sujungtų. Tiesa, kuri neatitinka realybės, o pati siekia būti jos matas, jos norma, – tokia tiesa yra idealas, o tikslas, kuriam trūksta sąmonės, gali būti atsektas tik iš paties dalyko objektyvios eigos, – toks tikslas yra to dalyko prigimtis, jo tiesa. Teorinis pasaulio pažinimas turi realizuoti ir praktinę žmogaus gyvenimo paskirtį, atskleisti ir iškelti ne tik tiesą, bet ir žmogaus gyvenimo vertybes. Teorinis pasaulio pažinimas kuris yra vertybių realizavimasis žmoguje, kartu yra kupinas vidinio dramatizmo ir valios įtempimo, nes tiesa yra organiškai susijusi su dorybe bei teisingumu ir yra pasiekiama tik įveikiant visa tai, kas pačiame žmoguje yra netikra ir nevertinga. žmogaus gyvenimo vertybės, kaip ir tiesa, yra objektyvaus pasaulio charakteristika. Platonas tvirtino, kad kai kurias tiesas žmogus žino iš karto, iki pažinimo. Anot mąstytojo, tai turėtų būti tiesos atsineštos iš praeitų gyvenimų ar idėjų pasaulio. Tokių tiesų yra daug. Jos tarsi snaudžia žmogaus prote ir laukia kol bus pažadintos, o daiktai, panašūs į idėjas, anot mąstytojo, galėtų žmogui tas tiesas priminti. žinojimas pasiekiamas ne lengvai ir ne iš karto. Jis reikalauja didelės įtampos ir pasiruošimo, darbo, pasiaukojimo, noro.Viduramžiais požiūris į tiesą filosofijoje pakito. Skirtingai nuo Antikos čia yra jaučiama labai stipri religijos, o būtent Krikščionybės įtaka. žymus to laikotarpio filosofas Klemensas Aleksandrietis teigė, kad filosofija užsiiminėdama tiesos ieškojimu, padeda suprasti tiesą. Ne ji viena yra supratimo priežastis, bet kartu su kitomis priežastimis, kaip jų pagalbininkė, todėl galbūt geriau ją vadinti bendra veikiančiąja priežastimi. Tiesa nors ir yra viena, tačiau yra daug būdų, padedančių jos ieškoti. Vis dėl to sėkmingai galima ją surasti tik per Dievo sūnų. Tiesa yra kažkas viena, bendra, nekintama, nepajudinama, tačiau geometrijoje yra geometrinė tiesa, muzikoje – muzikinė, teisingoje filosofijoje bus graikiškoji tiesa. Bet anot Klemenso Aleksandriečio, yra tik viena aukščiausia ir nepasiekiama tiesa, būtent ta, kurios moko Dievo sūnus. Galima siekti ją suprasti, bet suprasti neįmanoma – tai yra virš žmogaus proto suvokimo ribų.
Aurelijus Augustinas, dar vienas potristinės filosofijos atstovas, teigė, kad tiesa pažįstama ne tiriant objektyvųjį pasaulį, bet gilinantis į asmeninius subjektyvius išgyvenimus. Tik savo dvasinį pasaulį, savo mintis pažįstame neabejotinai aiškiai, tad norint pažinti tiesą, reikia gilintis į save. Augustinas išreiškė mintį, kad visokios žinios yra abejotinos, išskyrus žinojimą to, kad “aš esu” ir ”aš mąstau”. Tiesos esančios amžinos ir objektyvios, žmonės jas sužino intuityviai, be jutimiško suvokimo. Tačiau žmogus nėra pajėgus pats sužinoti tiesą (protas yra pasyvus), tai gali padaryti tik dieviškasis apsireiškimas žmogaus sąmonėje. Toji vidinė šviesa, kaip visokio pažinimo šaltinis ir kriterijus, yra malonė, Dievo teikiama geriems žmonėms. Aukščiausioji tiesa atsiveria tik tam, kas jos ieško visomis sielos galiomis, ne vien tik protu (čia vėl gi nuoroda į maldą, atsidavimą religijai, bei tarnavimą Dievui). žmogaus dvasiniame gyvenime svarbiausia esą ne protas, bet valia, žmogaus vertė – ne tai, ką jis žino, bet tai, ko jis nori ir ko siekia.žymiausias Vakarų Europos viduramžių filosofas scholastas Tomas Akvinietis taip pat gilinosi į tiesos pažinimo problemą. Jis suformavo viena iš žinomiausių tiesos apibrėžimų. Tiesa yra daikto ir intelekto atitikimas („veritas est adaequatio rei et intellectus“). Jis teigė, kad kiekvienas daiktas yra teisingas tiek, kiek turi jo prigimtį atitinkančią formą. Tai rodo, kad intelektas, kadangi jis pažįsta, yra teisingas tiek, kiek į pažintąjį daiktą turi panašumo, kuris yra jo forma, nes jis yra pažįstantis intelektas. Todėl tiesa apibrėžiama kaip panašumas tarp intelekto ir daikto. Taigi pažinti tą panašumą, reiškia pažinti tiesą. Tačiau tiesos jokiu būdu negalima pažinti pojūčiais. Anot mąstytojo, tik intelektas gali pažinti savo panašumą su daiktu, kurį suvokia. Tačiau ne ta prasme, kad jis pažįsta tam tikrą, nedalią sąvoką. Kai sprendžia apie daiktą, kad šis yra toks, tokia yra jo forma, kurią jis iš to daikto įgavo, – tik tada jis pažįsta ir teigia tiesą. Intelektas tai daro sugretindamas ir atskirdamas, nes kiekviename teiginyje jis arba suteikia kokiam nors daiktui, kurį žymi subjektas, tam tikrą formą, išreikštą predikatu, arba ją atskiria. Tad kokio nors daikto jutimiškas suvokimas yra teisingas arba intelektas yra teisingas, pažindamas nedalią sąvoką, o ne todėl, kad pažįsta ar teigia tiesą. Taigi tiesa gali slypėti pojūtyje ar intelekte, pažįstančiame tam tikrą nedalią sąvoką, kaip tam tikrame teisingame daikte, tačiau ne kaip pažįsta pažįstančiame, kaip kad yra tiesos nusakyme, nes intelekto tobulumas yra tiesa kaip kažkas pažinta. Todėl tiesa iš tikrųjų slypi intelekte, kai jis gretina ar skiria, tačiau jos nėra intelekte, kuris pažįsta tam tikrą nedalią sąvoką.
Viduramžių filosofas Rodžeris Bekonas, nagrinėdamas tiesos problemą, pateikė tokius samprotavimus:“Iš tikrųjų yra keturios didžiausios kliūtys, trukdančios pažinti tiesą. Tai yra menko ir pasitikėjimo neverto autoriteto pavyzdys, nuolatinis įprotis, nenusimanančios minios nuomonė ir savo neišmanymo prisidengimas tariama išmintimi. žmonės apakinti šių keturių kliūčių tamsos, nejaučia savo neišmanymo ir uoliai jį saugo bei gina, nes neranda vaistų nuo jo. O blogiausia tai, kad žmonės patekę į giliausią paklydimų tamsą, tariasi atsidūrę visiškoje tiesos šviesoje. Dėl to visa kas teisingiausia, jie laiko melu, tai, kas geriausia – nieko vertu dalyku, kas didingiausia – neturinčiu nei svorio, nei vertės, ir priešingai, aukština tai, kas žema ir niekinga, apakę nemato išminties spindėjimo ir atmeta tai, ką labai lengvai galėtų įgyti. Būtina, kad iš pat pradžių būtų suprastos, pasmerktos ir pašalintos nuo protingo svarstymo kelio šios pražūtingos ir klastingos bet kokio blogio priežastys.”Po viduramžių sekė renesanso epocha, kuri nemažiau svarbi šios problemos filosofinėje raidoje. Vokiečių filosofas Nikolajus Kuzanietis, nagrinėdamas pažinimo problemą, teigė, kad žmogaus protui nepasiekiama visa tiesa, nors ji ir egzistuoja objektyviai. Ribotas protas negali vien iš panašumo visiškai suvokti tikslios tiesos apie daiktus. Juk tiesa negali būti nei didesnė, nei mažesnė: kiekvienu atveju ji yra nedaloma, ir tuo, kas nėra tiesa, negalima jos tiksliai išmatuoti, kaip ir apskritimo, kurio esmę sudaro kažkas nedaloma, negalima išmatuoti ne apskritimu. Taigi ir protas, kuris nėra tiesa, niekada nepasieks tiesos taip tiksliai, kad negalėtų jos pasiekti dar tiksliau – ir taip be galo. Taigi tobulumo pasiekti negalima, t.y. neįmanoma pasiekti to galutinio taško, už kurio tolesnio tobulėjimo nėra, bet tobulėti galima. Mes žinome apie tiesą tik tai, kad būtent tokios, kokia ji iš tikrųjų objektyviai yra, mes negalime pasiekti. Mūsų protas santykiauja su tiesa, kaip galimybė su absoliučiu būtinumu, kuris negali būti nei didesnis, nei mažesnis negu yra. Gryna dalykų esmė, kuri yra absoliuti tiesa, yra neprieinama, ir nors visi filosofai jos ieškojo, bet niekas nesurado jos tokios, kokia ji yra. Kuo gilesnis bus mūsų mokytumas šitame nežinojime, tuo labiau mes priartėjame prie tiesos.
Anglų pragmatizmo atstovas ir valstybės veikėjas F.Bekonas suformulavo principą „žinojimas – jėga“. Jis žinias pradeda traktuoti ne kaip tikslą dėl tikslo, o kaip techninių tikslų siekimo būdą. Jis kaip ir kiti pragmatizmo atstovai teisingumą sieja su teiginio naudingumu žmogiškajai veiklai ir tos veiklos praktiniu efektyvumu. Jis pateikė savo samprotavimus apie tiesą. Tiesa, kuri iš tikrųjų tik pati gali spręsti apie save, moko, kad tiesos ieškojimas, kuris yra meilė jai arba prašymas jos rankos, tiesos pažinimas, kuris yra jos buvimas, ir tikėjimas tiesa, kuris yra mėgavimasis ja, yra aukščiausios žmogaus prigimties gėris. Melas nusipelno palankumo ne dėl to, kad surasti tiesą sunku ir reikalauja iš žmonių daug pastangų, ir ne dėl to, kad, kai tiesa surasta, ji sukausto žmonių mintis, bet dėl natūralios, nors ir ydingos, meilės pačiam melui. Tačiau nėra kitos ydos, kuri užtrauktų žmogui tokią gėdą, kaip melas ir klasta. Nyderlandų filosofas Benediktas Spinoza teigė, kad tai, ką suvokiame tiksliai ir aiškiai, yra tiesa. Mums būdingas sugebėjimas atskirti tiesą nuo melo sukurtas iš nuolat palaikomos Dievo, t. y. nepaprastos, teisingos ir visiškai neapgaudinėjančios esybės, malonės. Tai, su kuo būtinai turime sutikti, nes aiškiai ir tiksliai suvokiame, būtinai yra tiesa. Mes turime sugebėjimą nesutikti su tuo, kas neaišku ir abejotina, arba su tuo kas neišvesta iš pačių patikimiausių pagrindų, kaip kiekvienas pastebi savyje. Taigi, mes visuomet galime apsisaugoti, kad neįklimptume į klaidas ir niekada neapsigautume, jeigu tik tvirtai pasiryšime neteigti nieko, ko nesuvokiame aiškiai ir tiksliai arba kas nėra išvesta iš aiškių ir tvirtų pagrindų.Vokiečių filosofas Gotfrydas Vilhelmas Leibnicas, koherentinės (loginės darnos) tiesos sampratos šalininkas, bandė paaiškinti, kuri idėja yra teisinga, o kuri – klaidinga, remdamasis logika. Teisinga ta idėja, kurios sąvoka yra galima, klaidinga ta, kurios sąvoka apima prieštaravimą. Daikto galimybę pažįstame arba a priorė, arba a pasteriori. A priorė – tada, kai sąvoką suskaidome į ją sąlygojančius duomenis, arba į kitas sąlygas, kurių galimybė yra žinoma, ir kai žinome, kad joje nėra nieko nesuderinamo, o a pasteriori daikto galimybė pažįstama tada, kai bandymu ištiriama, kad daiktas iš tiesų egzistuoja, nes tai, kas iš tiesų egzistuoja, yra galima.
Amerikiečių filosofas Viljamas Džeimsas taip pat nagrinėjo tiesos pažinimo problemą. Šis mąstytojas rašo, kad Šileris ir Diujis pateikia pragmatišką visuotinės tiesos supratimą. Tiesa nereiškia nieko, išskyrus tai, kad idėjos tampa teisingomis tiek, kiek jos padeda mums patenkinamai susisiekti su kitomis mūsų patirties dalimis, susumuoti jas ir veikti konceptualinių sutrumpinimų pagalba, o ne stebėti begalinę atskirų reiškinių seką. Tai yra instrumentinis požiūris į tiesą, požiūris pagal kurį mūsų idėjų teisingumas reiškia jų gebėjimą, galią funkcionuoti. Svarbu atkreipti ypatingą dėmesį į senąsias tiesas. Ištikimybė joms – svarbiausias, o daugeliu atvejų ir vienintelis principas, kadangi labiausiai būdingas reiškinių tyrinėjimo būdas, reiškinių tokių naujų, kad jie reikalauja ištiso mūsų išankstinių nusistatymų peržiūrėjimo glūdi senųjų tiesų ignoravime arba įžeidinėjime tų, kurie jas giria. Nauja nuomonė laikytina teisinga proporcingai laipsniui, kuriuo ji patenkina mūsų norą priimti naują patirtį į senųjų įsįtikinimų tarpą. Ji privalo rinktis senąją tiesą ir aprėpti naują faktą. Ankstesnės tiesos taip pat buvo pripažintos teisingomis dėl subjektyvių priežasčių. Jos irgi tarpininkavo dar ankstesnėms tiesoms to, kas anuomet buvo naujas stebėjimas. Grynai objektyvios tiesos, – kurios nustatymu žmogiškasis pasitenkinimas, jungiantis ankstesnes patyrimo dalis su naujesnėmis, nevaidintų jokio vaidmens, – tokios tiesos niekur nerasime. Priežastys, dėl kurių daiktus vadiname teisingais, kartu yra ir priežastys, dėl kurių jie ir yra teisingi, nes “būti teisingu” reiškia atlikti šią junginio funkciją.V. Džeimsas neigia galimybę pažinti objektyviąją tikrovę, o kartu ir tiesos objektyvumą. Mąstytojas tiesą sutapatino su nauda. Pagal jį, teisinga yra tai, kas naudinga, todėl kiekvienas savaip supranta tiesą. Pragmatiškai kabinasi į faktus ir konkretumą, stebi tiesą, kaip šioje funkcionuoja atskirais atvejais, o po to apibendrina. Tiesa žmonėms tampa visų rūšių, apibrėžtų patirtyje funkcionuojančių vertybių klasės, vardu. Racionalistui ji – gryna abstrakcija, ir vien jau prieš jos svarbą visi turėtume nusilenkti. Teisingos yra tos idėjos, kurias mes galime įsisavinti, pagrįsti, patikrinti ir patvirtinti. Klaidingos yra tos, kurių atžvilgiu mes šito padaryti negalime. Tiesa, trumpai tariant, yra tiktai tikslingas mūsų nueitas kelias.
Anglų filosofas Bertranas Raselas, pateikė savo “tiesos” ir “netiesos” apibūdinimą. Tiesa, anot jo, yra tikėjimo savybė ir kaip išvestinė tikėjimą išreiškiančių sakinių grupė.Tiesa iškyla kaip tam tikras tikėjimo ir vieno ar daugiau skirtingų nuo tikėjimo faktų santykis. Kai šio santykio nėra, tikėjimas neteisingas. Teisingo tikėjimo atveju yra faktas, su kuriuo ji turi tam tikrą ryšį, neteisingo – tokio fakto nėra. Apibendrinęs savo analizės rezultatus B. Raselas teigė, kad kiekvienas tikėjimas, kuris nėra paprastas impulsas veiksmui, pagal prigimtį yra pavaizdavimas, sujungtas pritarimo ir nepritarimo jausmu. Pritarimo atveju jis yra “teisingas”, jeigu yra faktas, tiek pat panašus į pavaizdavimą, kuriuo tikima, kiek prototipas panašus į vaizdą; nepritarimo atveju jis yra “neteisingas”, jeigu tokio fakto nėra. Tikėjimas, kuris nėra teisingas, vadinamas “neteisingu”.žymūs lietuvių filosofai taip pat gilinosi į tiesos pažinimo problemą. Štai lietuvių mąstytojas Kazimieras Narbutas teigia, kad yra vaizdinio arba teiginio atitikimas patį daiktą, ir jis išreiškiamas vaizdiniu arba teiginiu. O klaidingumas yra vaizdinio ar teiginio neatitikimas įsivaizduojamo daikto. Be to, teisingas tas teiginys, kuris abu vaizdinius teisingai susieja arba atskiria. O apskritai turime žinoti, kada teiginiai yra visada teisingi: