Mokykla pradinis ugdymas

Mokykla pradinis ugdymas
rių institucijų veiklų, todėl greičiau pasirengia visuomeninei veiklai. Šių vaikų socialinį aktyvumą nuolat palaiko tėvai, todėl jie patenka j „remiamos” nepriklausomybės laukėj. Aukštesniojo ir vidutiniojo sluoksnių vaikams nuo pat mažens diegiamas sėkmingos karjeros troškimas. Vadinasi, šie vaikai jau pradinėje mokykloje stengsis išnaudoti savo galimybes sociali/.uotis ir adaptuotis.
Vaikams iš žemesnių socialinių sluoksnių, stokojau tiems patirties (bendravimo etiketo), dažnai biidinga tam likta izoliacija, nepakankamai tvirti ryšiai su aplinka, pačiu savimi it su grupės nariais.
Mokykloje žemesnių socialinių ekonominių sluoksnių vaikai dažnai prriskiriami socialinės ri/ikos grupėms. Norint morali/.iioli jų socialine sąveiką, reikia kurti so cialincs-kulturincs programas. ‘Ilk taip galima išveng ti vaiko socialinio tapsmo netolygumų, konfliktiškų situacijų bendraujant su kitais vaikais ir su pedagogu.
Daugelyje Ivuiopos šalių, ypač Vokietijoje, tos programos pradedamos vykdyti dar vaikų darželiuose, nes būtent ten koreguojami vaiko socializacijos trūkumai. Siekiama jau ankstyvoje vaikystėje kompensuoti vaikų soeialinės-kullūrinės patirties stygių, visiems vaikams suteikti vienodas galimybes socialinei padėčiai jgyli.
VIENO ATVEJO ANALIZĖ
Kaip veikia vieni kitus vaikai iš skirtingų socialinių sluoksnių mūsų mokyklose?
Klaipėdos universiteto Vaaikystės pedagogikos katedros iniciatyva buvo atlikta vieno atvejo anali/ė: tyrimui pasirinkta kaimo lipo vidutinės bendrojo lavinimo mokyklos IV klasė. Tirtas 21 mokinys ir mokytoja. Atlikta 70 stebėjimų. Stebėta mokyklos klasė laisvu nuo užsiėmimų metu (3 pci traukos tarp pamokų per diena). Stebint siekta nu

ustnlyli sąveikos tipus klasės aplinkoje: įvairių socialinių .sluoksnių vaikų tarpusavio si|veiki| laisvoje nuo užsiėmimų aplinkoje (pei pertraukas) Ir pedagogo s;|vcik<| su įvairių socialinių sluoksnių vaikais, ‘lytimas truko vieni) mėnesį (I(‘(‘H m. lapkričio mėnuo).
Skirtingų socialinių sluoksnių valkai Šioje klasėje pasiskirstė taip: aukštesnio socialinio sluoksnio 5 vai kai (24 proc.), vidutinio socialinio sluoksnio ^ (42 proc.) žemesnio socialinio sluoksnio 7 (34 proc.).
Suformulavome hipoteze: šeimos socialinis-ckono-minis statusas turi įtakos bendrai vaiko socialinei kultūrai bei patirčiai, kuri atsispindi jam bendraujant ir daro poveikį vaiko socializacijos ir adaptacijos procesams klasės aplinkoje. Šių skirtybių nustatymas padeda pedagogui sėkmingiau valdyti socialinės diferenciacijos vyksmą klasėje. Vaikai buvo stebimi natūralioje klasės ap-
linkoje, fiksuojant jų tarpusavio kontaktus žaidimų ar kitos bendros veiklos metu. Stebimas buvo ir klasės mokytojas, jo ryšiai su mokiniais, o vaikų – su mookytoju. Pastebėta, kad:
• Vaikai dažniausiai bendrauja su savo grupės nariais.
• Kontaktai tarp aukštesnio ir žemesnio sluoksnio vaikų labai reti (dažniausiai „iš reikalo”, dėl mokyklinių paslaugų). Pastarosios sąveikos tipas, apimantis vi su trijų sluoksnių vaikus, sudarė vieną ketvirtadalį stebimų situacijų. Daugiau nei pusė (57 proc.) kontaktų klasėje vyko tarp aukščiausio ir vidutinio ekonominio .sluoksnio vaikų.
* Nepasiturintys vaikai, atstovaujantys žemesniam socialiniam sluoksniui, dalyvavo mažiau nei pusėje (43 proc.) komunikacinių kontaktų, dažniausiai tarp savo grupės narių. Keti kontaktai su vidutiniojo ir aukšles niojo socialinio sluoksnio vaikais. Tarpgrupiniuose kon l
akluose dominavo tarpasmeninė, abipusė sąveika po du. Nedidele jų dalį (7 proc.) sudarė vienos krypties vaiko su vaiku kontaktai, ločiau šio pobūdžio kontaktų iniciatoriai buvo vaikai iš vidutiniojo ir aukštesniojo sluoksnių. Nė vienas iš žemesniojo sluoksnio vaikų tokių kontaktų neužmezgė.
* Mi.ltloji* komunikacinėje sąveikoje, kurioje dalyvavo skirtingų modalinių sluoksnių vaikai, buvo pa stebėtas tam tikras valkų susiskirstymas pagal priklausomybę sluoksniui ir vienos grupės siekimas atsiriboti nuo kitos, arba vienai grupei dominuoti prieš kitą Sąveika dažniausiai buvo hierarchinio pobūdžio: attkš tcsniojo socialinio sluoksnio vaikai dažniausiai inici javo kontaktus su vidutiniojo sluoksnio vaikais, o vi dūlintojo sluoksnio vaikai su aukštesniojo sluoksnio, ‘liičiait šie vaikai taip pat orientuojasi ir į žemesnįjį sluoksnį, esant reikalui (užduočių atlikimas, mokvkli-nių reikmenų skolinimasis), sugeba užmegzti su įais abipusius kontaktus. Žemesniojo sluoksnio vaikai su daro pusiau i/oliuotą grupe, kadangi jų sąveika beveik išskirtinai orientuota tik į vaikus iš savo grupės ai ha į vidutiniojo sluoksnio vaikus. Taip šie vaikai siekia aukš tesnio statuso klasės socialinėje struktūroje.
Išryškėjo vyraujantis tarpasmeninių ryšių pobndis atskirose grupėse.
Aukštesniojo socialinio sluoksnio vaikams budingas pasyvumas, sąveiką jie inicijuoja retai, ji dažniausia) yia demonstratyvaus pobūdžio, kontaktai išoriniai, vaikai nien kai domisi kitais vaikais kaip individais, nepakankamai domisi jų patirtimi ar emocijomis, nepakantūs kitų vaikų skirtybėms, dažnai tai iSrciškia pykčiu ir agresija.
Vidutiniojo socialinio sl
luoksnio vaikai bendraudami yra aktyvūs, iniciatyvūs, lankstūs, lengvai prisitai-
ko įvairiomis aplinkybėmis, geba užmegzti kontaktus su kitais vaikais, siekia pasikeisti vertybėmis ir patirti mi, dažnai bendrauja „iš reikalo” (bendros mokyklos užduotys, priemonių skolinimasis, dalijimasis valgiu).
Žemesniojo socialinio sluoksnio vaikai – pasyvūs, a*, iliepia tik į kitų iniciatyvas, jų elgsena nestabili (nuo draugiškumo iki agresijos), reakcijos neadekvačios (pv/„, siūlydami daiktą ar paslaugą, dažnai pyksta, įžeidinėja). Nelinkę ginti savo nuomonės, dažnai demonstruoja nepakantumą kitiems.
Lygiavertės sąveikos atvejų pastebėta nedaug: dažniausiai – paslaugų siūlymas už ką nors. Vaikai retai domisi kitų vaikų vidiniu pasauliu, retai susižavi kitais. Nelabai stengiasi perimti kitų vaikų patyrinu), dažniau pabrėžia savo skirtybes nei bendrybes.
MOKYTOJO VAIDMUO
Pastebėta, jog, įsitraukus mokytojui, bendravimo pobūdis keičiasi pradeda bendrauti visų trijų (žemesniojo, vidutiniojo, aukštesniojo) sluoksnių vaikai. Daugiau nei pusė (57 proc.) kontaktų klasėje vyko tarp aukščiausiojo ir vidutiniojo ekonominio sluoksnio vaikų. Pastebėta, jog juose dažniausiai dalyvavo ir mokytojas. Sąveikos tipas tarp mokytojo ir vaikų abipusiai ryšiai. Mokytojas įsitraukdavo j tarpasmeninį ir tarpgrupinį vaikų bendravimą dažniausiai tada, kai tarp vaikų kildavo ginčai, pasireikšdavo agresija ar pykčio protrūkiai (75 proc.). Mokytojo uždavinys lokiu atveju koreguoti ir kontroliuoti. Tarp vaikų vyravo labiau dalykinio nei aš meninio pobūdžio santykiai. Jie retai domėjosi vienas kitu kaip asmenybe, retai vieni kitais žavėjosi, gyrė, paskatino. Vaikai nepakankamai geibia kili) pa
atyrimą, km kas dažniau nori jį perduoti nei perimti.
Taigi jau IV klasėje gana ryškūs „skiriamojo”, o ne solidaraus bendravimo bruožai. Vaikai rečiau suvokia klase kaip bendruomene, dažniau – kaip darbinių, trumpalaikių užduočių siejamą grupe.
Pradeda ryškėti, kad vaikai orientuojasi į skirtingas bendraklasių galimybes pagal jų priklausymą ekonominiams sluoksniams, taip pat ir į atskirų vaikų pasiekimus moksle, l )ažnai partnerį renkasi pagal tai, kokie jo santykiai su pedagogu, ar pedagogas jam palankus.

IŠVADOS
Tirtos klasės bendruomenėje ryškėja susiskirstymas pagal socialinius sluoksnius. Tačiau jis nėra aiškiai įsisąmonintas nei vaikų, nei pedagogo. Vaikai j sąveiką su bendraklasiais (iš skirtingų socialinių sluoksnių) daž-
niausiai įsitraukia pagal interesų bendrumą ir kultūros (dažniausiai materialiosios) priimtinumą.
Skirlingų sluoksnių vaikų socialinis adaptavirnasis klasės aplinkoje vyksta dažniausiai sprendžiant mokyklines užduotis, kai juos vienija bendri reikalavimai ir tikslas. Stokojama tolerancijos ir lygiateisio bendra darbiavirno, nesusidaro įgūdžių, būtinų priimti vienas kitą kaip asmenybe, ko reikia lygiateisei partnerystei.
Pedagogai nepakankamai skiria dėmesio šiems procesams, jų identifikacijai ir korekcijai.
Galima teigti, kad pasyvus mokytojo bendravimas (kai jo dalyvavimas yra tik atsakas į vaikų nclygiatci-sės partnerystės sąlygotas konfliktines situacijas) yra socialine nelygybę tarp vaikų įteisinanti pozicija. Mo kytojas pasyvaus pobūdžio reakcijomis „palaiko” tat p grupine, „skiriamojo” pobūdžio sąveiką, taigi pagili na vaikų priklausymą „savajai”, arba „aukštesniajai” (pagal socialinį ar kultūrinį statusą) grupei. Dažniausiai šiuo atveju nukenčia žemesniojo socialinio sluoksnio vaikai, nes jie nesulaukia reikiamo dėmesio nei iš kilų grupių vaikų, nei iš pedagogo.
Nūdienos pradinės mokyklos mokytojui iškyla naujų uždavinių analizuoti socialinius reiškinius, vyksiančius mokyklos klasėje, susidaryti socialinį- .”Inkarinį požiūrį j klasę ne tik kaip j besimokančiųjų bendrui menę, bet ir kaip į socialinę grupę, kurioje vyksla jv;i raus pobūdžio (socialinio, kultūrinio, ekonominio kl.) tarpgrupinė ir tarpasmeninė sąveika, išmokti m stalyti socialinio pasiskirstymo procesus, koreguoti jm specialiais ugdymo modeliais ir technologijomis.
Primename
Akademiškai parengtas mokytojas nebeatitinka dinamiškos busimojo – XXI – amžiaus, kurį jau vadiname informacijos, nuolatinio mokymosi amžiumi, dvasios.
Bronislovas Bitinas.
Tobulinti ar keisti? „Mokykla”, 1998, NrJ1.

Leave a Comment