Kultūros filosofija

1. Ekstrateoriniai kultūros nusakymo būdai ir vaizdiniai; kultūros įvardinimo problema.
Cultura (lot.) kilo iš Colio, labai daug reikšmių turinčio žodžio. Colio reiškia įdirbimą (tiek žemės, tiek ir sielos bei daugybės kitų dalykų), lavinimą, ugdymą, priežiūrą, puošimą, gerbimą. Visos šios reikšmės galimos paimti, apibrėžiant kultūrą. Tai žmonių pastangų vaisius, didžiulė vertybė.
„Kultūra, suprantama plačiąja etnografine prasme, yra ta kompleksinė visuma, kuri apima žinias, tikėjimą, meną, moralę, teisę, papročius ir visus kitus gebėjimus ir įpročius, įgytus žmogaus, kaip visuomenės nario” (E. Tylor). Teigiama, jog kuultūros sąvoka atsirado XIX a., kaip priešprieša natūrai. Tačiau kultūros sąvoka formavosi nuo pat žmonijos atsiradimo. Žmogus negali egzistuoti, neoperuodamas kultūros sąvoka.
Mitologinė tradicija. Mitologemomis (mitiniais vaizdiniais) paženklinama kultūra. K. Levi – Strauss yra atkreipęs dėmesį į keletą tokių vaizdinių: 1) Kultūra sietina su tuo, kas aprengta, kaip priešprieša su tuo, kas nuoga. 2) Kultūra sietina su tuo, kas virta, kaip priešprieša su tuo, kas žalia. Aprengimas – tam tikras gyvos būtybės sužmoginimo etapas (Adomas ir Ieva, paragavę uždrausto vaisiaus ir supratę esą nuogi, susigėsta irr prisidengia. Tai pirmasis kultūros ženklas. Neracionalus apsinuoginimas (Nojaus ir Chamo legenda) – grįžimas į gamtą.
Šumerų mitologijoje taip pat randamas žmogaus apsirengimo motyvas. Žmogus, po apsiregimo, jau nebegali grįžti į gamtą, paragavęs alaus (žmogaus sukurto produkto), jis nebegali gerti paprasto vandens (gamtos du

uotybės).
Greimas atrado du simbolius, brėžiančius takoskyrą tarp gamtos ir kultūros: Kauką (kad „sužmogėtų” ir pagelbėtų žmogui, prašosi būti aprengtas) ir Aitvarą (prašosi būti pavalgydintas žmogaus sukurtu produktu). Taip ne visai žmogiška, beveik gyvuliška tampa žmogiška. Tai lemtinga riba, kurią peržengus, kelio atgal nėra.
Šiuolaikinis žmogus žmogus žino, jog kultūrą jis pats kuria. Senovinis žmogus taip galvoti negalėjo, jis manė, jog kultūrą perima, išmoksta. Kultūros pradininkai buvę dievai.
Vėliau atsiranda ir kitų priešpriešų: kultūra prieš kitą kutūrą. Graikai labai griežtai skyrė saviškius nuo svetimų. Svetimus vadinti laukiniais nebuvo naujiena. „Savi”, „mes” – tikrieji žmonės, „jie” – netikrieji žmonės. Taip buvo ir Afrikoje, ir Pietų Amerikoje.
Su krikščionybės atsiradimu sietina dar viena priešprieša: krikščionis vs pagonis. Nieko neverta yra žmogiškoji išmintis, Dievo išmintis pranoksta viską. Grraikui krikščionybė atrodo kvaila, bet krikščionio dieviška išmintis yra pranašesnė.
Špengleris nustatė du kultūros laipsnius: 1) Organiška kultūra (bręstanti, auganti kultūra), 2)Civilizacija (sustingusi, mirštanti kultūra).
Konfucionizme kultūra tapatinama su Žen – žmoniškumu, žmogiškumu. Žen priešinama su tuo, kas nežmoniška, gyvuliška.
Indijoje kultūra tapatinama su Dharma (tai taisyklės, normos, atsiradusios apdorojant stichinę gamtą).

2. Istorinis, sociologinis, etnologinis ir filosofinis kultūros tyrimo būdas.
Filosofinis tyrimo būdas (pagal A. Kavolį). Kultūra tiriama apskritai, kaip kultūrinis žmogaus veikimas. Tiriami kultūros pagrindai, jos tolimiausios priežastys. Taikomas filosofijos mokslo metodas ir si

iekiama kultūros srityje filosofijos mokslo tikslų. Svarbu – plačiausiais apibendrinimais prieiti pirmutines bei visuotines kultūros priežastis. Čia nėra svarbūs atskiri kultūriniai tipai (kaip aprašomojoje geografijoje) arba kultūrinis žmonijos plėtojimasis įvairiais laikais ir įvairiose vietose (kaip istoriniame tyrimo būde).
Etnologinis kultūros tyrimo būdas. Etnologijoje (antropologijoje) dažniausiai vartojama daugiskaita, o ne vienaskaita (kultūros, o ne kultūra). Čia svarbiausia sistematiškumas, kontekstualumas, holistinis stebėjimas. Kultūra gali būti pažini, interpretuojama iš vidaus (tyrinėtojas – kaip dalyvis), tačiau galima interpretuoti ir iš išorės (tyrinėtojas – kaip stebėtojas) – gaunasi dvigubas tyrimas. Abiem atvejais galimi moksliniai, objektyvūs psichinės ir elgesio sferų aiškinimai. Pirmuoju atveju taikomos sąvokos ir skiriamieji bruožai, prasmingi ir tinkami dalyviams, antruoju atveju – sąvokos ir skiriamieji bruožai, prasmingi ir tinkami stebėtojams. Svarbu tirti kultūrų sąveikavimą tarpusavyje. Toks sąveikavimas – tai inkultūracija / akultūracija (tam tikras kultūros įsisavinimas viduje / tam tikras kultūros įsisavinimas iš išorės). Išskirtinis dėmesys skiriamas prigimtiškumui, kasdienybei, natūralumui, akcentuojami vietiniai socialiniai ir kultūriniai aspektai. Antropologijos tyrimo metodas – participant observation.

Istoriografija ir linijinio laiko atsiradimas.
Valdovų sąrašai- istoriografijos bandymai.

Reikšmingumas valstybei.
– Raštas -> registravimas, linijinis laikas (civilizacija gimsta per raštą).
– Šumerų karalių sąrašai (iki tvano ir po tvano). Valdovai suregistruoti dviem etapais. Po tvano valdovų gyvenimo trukmė priartėja prie normalių žmonių gyvenimo trukmės.
– Istorinis laikas- linijinis; įvykiai formuoja istorinę liniją.
– Įvykis turi būti valstybinės reikšmės- pirmiausia po

olitiniai.
– Šumeras: fiksuojamas statymas, atnaujinimas ir panašiai.
– Istorija rašoma per valdovų pasikeitimus.
– Pirmiejiistoriografai: aprašyti visą istoriją nuo pat pradžių; jie dar jaučia mitologijos įtaką.
– Laiko matavimo atsiradimas.
– Įvykiai sustatomi į eilę prioritetų tvarka.
– Fiksuota atmintis- indėlis į ateitį (Gilgamešas).
– Istoriografija prasideda nuo autorizuotos kūrybos
– Istoriografija prasideda tik nuo renesanso: fiksuoti įvykiai imami kontroliuoti.
– Tradicinėje kultūroje nesvarbu dabartis ir ateitis.

Valdovų sąrašai: istoriko bandymas sujungti mitologiją su istorija. Tačiau nėra aprėžtos ribos tarp mitinių herojų ir žmonių, net atsiradusi stereografija. Bandoma mitologinius veikėjus sujungti su realiais valdovais. Sąrašuose fiksuojami svarbiausi politinio gyvenimo įvykiai siejami su valdovų dinastija. Iš tradicijos išsaugomi mitiniai herojai. Šių tikėtinų valdovų pasakojimai susiejami su istoriškai fiksuojamų karalių faktais.

Istorija yra ten, kur yra istoriniai įvykiai, atsitikimai. Jienepriklausomi nuo kokio nors ciklo. Istorinis laikas yra linijinis- įvykiai formuoja istorinę įvykių liniją, kur jie dėstomi vienas po kito. Įvykis įvyksta kaip individualus faktas. Tai atsitikimas, kuris pasitaiko ir kuris užregistruojamas, fiksuojamas. Ne bet koks atsitikimas yra įvykis. Tai turi būti svarbus, lemtingas įvykis.

Reikšmingumo kriterijus- valstybinis įvykis turi būti reikšmingas valstybei.

Istoriją kuria valstybė, t.y., valstybės įvykių fiksavimas ir daro istoriją.

Svarbiausia yra valdžios pasikeitimai. Valdžia- valstybės reprezentacija, atstovas- centras. Nuo valdžios priklauso, kokie yra įstatymai.

Kad fiksuoti istorinius įvykius, jų reikšmingumas nustatomas pagal politinę vertę, paskirtį.

Istorija rašoma per valdovų pasikeitimus, jų darbus, nuopelnus. Valdovų di

inastijomis matuojamas istorinis laikas. Dalis valdovų sąrašų gali būti istoriškai patikrinti.

Kur yra ciklinis laikas, nėra istorijos, o tik ciklų atsikartojimas. Kiekvieno istoriografo pareiga- parodyti, kad jis visą laiką yra aprėpęs nuo pat pasaulio pradžios.

Istoriografai dar įtakojami mitologinio mąstymo, kur svarbiausia yra tai, kas pradžioje. Taigi tai archaiškas galvojimas, paveiktas ciklinio laiko sampratos. Kartu vyksta lūžis- yra linijinis įvykių išdėstymas, išskaičiuotas įvykių sąrašas.

Istoriografas ima laiką matuoti.

Galima klausti, kaip galimas linijinio laiko formavimasis. Ta prielaida- raštas. Dėl to galime kalbėti apie raštą kaip apie civilizacijos palydovą ir vieną iš šaltinių. Civilizacijagimsta per raštą.

Kad būtų fiksuojami įvykiai, turi būti fiksuota kalba. Reikia minties fiksavimo. Užrašyta mintis yra linija.

Taip pat raštas kloja pamatą mokslui.

Senosiose civilizacijose vyksta parengiamasis mokslo etapas, kas įgalina tikslų minties fiksavimą, jos išsaugojimą. Užrašyta mintis – tikslesnė už fiksuotą atmintyje, nes ji gali būti išbandyta.

2. Istorinis ( istoriografinis ), sociologinis, etnologinis ir filosofinis kultūros tyrimo būdas. (Indres)

Istorinis – kultūros gyvenimo pagrindą sudaro istorinis ryšys, tam tikra įvykių seka. Įvykiai viens po kito rikiuojasi į seką ( nevienodais intervalais ). Kultūros istorijai didelę reikšmę teikia ne vien lemtingiems istoriniams įvykiems ( karai, kultūriniai – ekonominiai santykiai ir pan. ), bet ir smulkmenoms kaip – koką aprangą žmonės dėvėjo tam tikrame laikmetyje – pvz. tai politinei istorijai gali atrodyti visiškai nereikšminga, bet kultūros istorijai tokios smulkmenos labai naudingos. Iš viso to – kultūros istorikas atkuria ir išaiškina praeities kultūros santykius. Istorinis įvykis, įvykis kaip istorijos faktas – tai svarbus, reikšmingas, lemtingas, o ne bet koks atsitikimas. Tai ką užrašo istorikas – atsitikimas, kurį reikia atsiminti. Galima pasakyti, kad fiksuota atmintis yra tam tikras indelis į ateitį. Pirmieji istorikai – faktų užrašinėtojai, metraštininkai, kronikų rašytojai. Būtent su raštu ir atsiranda istoriografija. Ji prasideda nuo autorizuotos kūrybos. Pirmųjų istoriografų tikslas – aprašyti visą istoriją (atsiranda civilizacijos nuovoka).Renesanso epochoje atsiranda kiek kitoks poreikis – įvykiai imami fiksuoti, kontroliuoti.
Sociologinis – kultūros sociologijai artimesnė „ semantinė „ kultūros samprata. Kultūra – visa tai, kas žmonėms reikšminga. Reikšmės atsiranda ir išnyksta individų patirtyje. Jos tampa kultūra, kai vieno išsiųsta reikšmė yra kito atpažįstama – kai reikšmės išreiškiamos kokia nors žmonių suprantama kalba.
Į kultūros, kaip reikšmių visumos, erdvę pakliūva ne tik žmonių susikurtos, „ iš piršto išlaužtos“ reikšmės. Kultūroje taip pat vietą suranda ir kam nors kokią nors komunikuojamą reikšmę įgijusios gamtinės aplinkos ( ar žmogaus prigimtinės ) savybės. Gamta srūva i kultūrą kaip į reikšmių pasaulį. Ir atvirkščiai: nustoję savo reikšmės – ar tik pabandę būti reikšmingi – žmonių susikurti daiktai iš kultūros pasitraukia. Tad galima sakyti, kad kultūra kaip nuolatinis įreikšminimo ir nureikšminimo vyksmas.
Sociologijai rūpi visuomenėje esančių įvairių socialinių grupių santykiai, kultūros subjektai ( socialinis, istorinis, geografinis ir t.t. )
Etnologinis ( etnos – tauta) – tai mokslas apie tautas, jų gyvenimo būdą ir t.t. Tikslas aprašyti ne vien tautų kultūras; jose vyraujančius reiškinius ( tautiškumas, savimonė ir pan. ) bet ir bandyti nustatyti tautų kultūrų bendrumus. Kiek vėliau pradedami fundamentalūs tyrinėjimai, renkama informacija iš pirmų lūpų, tai specializuotas etnologų tyrinėjimas, siekiama gauti tiesioginės informacijos. Visų šių dalykų aprašymas vadinamas etnografija.
Levi Strauss priklauso prie etnologų kartos, kuri etinius stebėjimus reikalauja pagrįsti lauko tyrimu. Vykstama į kultūrą ir tyriama, t.y. kultūra tyriama joje gyvenant, o ne iš kitų pasakojimų. L. Strauss‘as: 1. didelį dėmesį skirai kultūrų skirtumams; 2. įsitikinęs, kad visos kultūros racionalios.
Filosofinis – tiriamas filosofijos aspektas kultūroje. Kultūroje egzistuojantys fenomenai subordinuoja ir filosofijos sferą. Nagrinėjami aktualūs gyvenimo klausimai, kurie neatsiejami tiek nuo kultūros, tiek nuo filosofijos. Filosofinis žvilgsnis į kultūrą lengviau suvokti procesus kaip karo įvykiai ar meno subtilybės ir pan. Visa kultūrai suteikia ne vien sausą faktų visumą, bet taip pat įžiebia ir leidžia mąstyti kitu rakursu.
Kultūros filosofijos pirmtakė XVIII – XIXa. buvo istoriosofija t.y. istorijos filosofija. Galima sakyti, kad ji parengė dirvą kultūros filosofijai. Pirmuoju istoriosofu gali būti laikomas Aurelijus Augustinas.
Kultūros filosofija – ne empirinis, bet aiškinamasis mokslas. Jos tikslas išsiaiškinti kas yra kultūra? Į šį klausimą galime atsakyti taip: tai kultūros apmąstymai, kultūros duomenų sistemizavimas, jų prasmės aiškinimas. Kultūros filosofijai rupi ne atskiros kultūros, o kultūra apskritai t.y. kultūros esmė ir funkcijos. Tai yra spekuliatyvus mokslas.

3. Kultūros vertybinis pobūdis ir jos tyrimo metodologiniai principai.

Kas yra kultūrai vertybė?

Pagrindiniai kultūros požymiai. Iš aptartos analizės galima pasakyti, kas suteikia žmogui pranašumo:
1) tai, kas padaryta žmogaus, vertybinis pobūdis. Daro pranašesniu prieš žmogaus prigimtį. Iš to plaukia konfliktas tarp teorijos ir vertybinio pasaulio, nes vertybės daro teoriją šališką.
2) Pranašumas gali būti laipsniškas: kai kas yra geriau, o kai kas blogiau ( sava yra pranašiau už svetimą). Sava – labai natūralu. Pirmą kartą priešpriešą išreiškė sofistai. O čia pranašumo aspektas šiek tiek kitoks – tai, kas yra natūralizuota.

Kultūra subręsta neiškart; ji pereina įvairias stadijas; kaupiantis kultūros vertybėms, susidaro intelektualinė aplinka, kuriasi tradicijos.
Kiekviena epocha turi : savus“ kultūros vertybių matus. Individualiai šias vertybes suvokia ir kiekvienas žmogus. Religiniai, politiniai, filosofiniai įsitikinimai, pagal juos nusistovėjusi psichologinė nuostata, išprusimas veikia ir žmogaus mąstyseną. Religinės konfesijos irgi atitinkamai orientuoja žmogų. Pvz. „ Koranui uždraudus piešti žmogų ir kitas gyvas būtybes, musulmoniškuose kraštuose susidarė nepalanki dirva vaizduojamajam menui. Tad vertybių priėmimas – labai sudėtingas reiškinys, nes jos kaip tokios, egzistuoja objektyvios, suvokiamos, priimamos subjektyviai.
Manoma, kad neretas žmogus stengiasi pasislėpti minioje: priimti jos skonį, nuomonę. Žodžiu, nuo žmogaus psichologijos priklauso ir kultūros vertybių priėmimas: viešoji nuomonė ( ją galime vadinti mada ), yra individams palanki arba nepalanki. Antruoju atveju vertybės iš anksto atmetamos ( „ mums to nereikia „ ) jos nepripažįstamos net į jas nesigilinus. Tam tikromis istorinėmis situacijomis religiniai, politiniai motyvai atriboja vienos tautos kultūrą nuo kitos (pvz. viduramžių katalikui viskas kas sukurta kitų –eretiška). Tie motyvai skatina ieškoti pas „savus“ tik kas gera, o pas svetimus- kas bloga.
Tada fenomenai, nesantys vertybėmis, pakeliami iki vertybių rango, o šedevrai-nutylimi.
Neretai, menkesnės kultūros žmonės stengiasi pasirodyti kitokie. Rasistai dangsto savo kėslus; esą jie aukštesnės kultūros, todėl jie turį viešpatauti, sukurti naująją kultūra ( pvz. nacionalizmas ). Iš viso to seka genocidas. Tad antivertybes galima pridengti kilniausiais politiniais tikslais ir religiniais lozungais (ir juos kompromituoti), bet nuo to jos netaps vertybėmis.
Per politinius ir religinius sąmyšius naikinamos vertybės, pristabdomas tautų kultūrinis augimas. Kultūros vertybių niokojimas byloja ne tik apie atsakomybės stoką, bet ir apie tos tautos, kurios nariai taip daro, kultūrinį atsilikimą. Nesvarbu kaip tai daroma: ar senamiesčius griaunant, ar knygas deginant.
Apibendrinant galima pasakyti, kad vertybės kyla iš vertinimų, kurie yra subjektyvūs aktai. Vertybės – kultūros faktai. Jos hierarchizuotos.

5. Kultūros kūrybinis aspektas: kurybos psichologinės ir istorinės prielaidos
Kas suteikia žmogui pranašumo: 1. tai, kas padaryta žmogaus, vertybinis pobūdis. Daro pranašesniu prieš žmogaus prigimtį. Iš to plaukia konfliktas tarp teorijos ir vertybinio pasaulio, nes vertybės daro teoriją šališką. 2. Pranašumas gali būti laipsniškas: kai kas yra geriau, o kai kas blogiau ( sava yra pranašiau už svetimą). Sava – labai natūralu. Pirmą kartą priešpriešą išreiškė sofistai. O čia pranašumo aspektas šiek tiek kitoks – tai, kas yra natūralizuota.
20 a. atsirado požiūris, kad kultūra – tai kūryba. N. Berdiajevui kūrybą bando grįsti viena iš kūrybos formų – menu, ten kur veikia žmogaus fantazija. Meninikai yra pagrindiniai kūrėjai. Berdiajevui kūrybos prasmė išvedama iš kūrybinio veiksmo, kuris nuo antikos laikų yra šiek tiek mistifikuotas ( „Sokrato apologijoje“ labai taikliai išreikšta, kokia vieta skiriama kūrybai. Sokratas teisme teisinasi, kad orakulas apreiškė jam išmintį). Iki pat naujųjų laikų tas įkvėpimas, kaip kūrybos aiškinimas, išliko. I. Kantas daro perskyrą – menininko veiklą reikia skirti nuo kitos veiklos. Menininkas yra genijus (demonas), kuris kuria pagal gamtos veikimo principus. Sokratiška veikla yra kūryba. Taigi, kultūros susiejimas su kūryba pakelia pačios kultūros statusą. Maceinai svarbus aspektas: kūrybos paslapties reikia ieškoti ne žmogaus veikloje, o dieviškame kūrybos akte – kūrimas iš nieko. Dievo kūryba yra pasaulio sutverimas iš nieko. Dievas sutvėrė žodžius pats iš savęs. Žodis gimsta viduje, jo prote, o liežuvis tai išsako ( labiausiai išplėtojo Aurelijus Augustinas). Dievas kaip būtis negali būties tverti, tveria būtį, o kadangi tveria iš nieko tai yra ir nebūtis. Du pradai. Maceina mano, kad meno kūrinys – daugiau dvasios dalykas. Žmogus randa nepakankamai atbaigtą pasaulį. Žmogus yra Dievo pagalbininkas, tęsėjas. Ši problema Maceinai labai sunki. Kartais prasprūsta mintis, kad Dievas nevisagalis., jam reikalinga žmogaus pagalba. Nė vienam šios teorijos kūrėjų nepavyko paaiškint, įrodyt kūrybos iš nieko, Dieviškos kūrybos aktas yra istorinis reiškinys. > Nuo Renesanso laikų yra įtvirtinta mintis, kad iš prigimties žmogus yra ribora būtybė, nepakankamas, naužbaigta. Dž. Piko de la Mirandela: Dievas sukūręs pasaulį išdalino, paskyrė atitinkamą vietą gyventi ir charakterį. Žmogus iš prigimties yra defektyvus(apie tai dažnai kalbėdavo viduramžių teologai: žvėrys turi ragus, greitas kojas, plėšrius dantis, o žmonės neturi), tą patį sako ir ši mitologinė tradicija: „tave aš paleidžiu į pasaulį be vietos ir be charakterio, bet aš tau duodu protą“. Gavęs protą gauna į rankas ir savo gyvenimą, padarys jį kokį panorėjęs. Ugdydamas savo protą, žmogus tampa panašus į Dievą; tampi tuo, ką su savimi darai. Aplinkybė, kad žmogus gimsta pasaulyje neaprūpintas gamtos produktais ir daro žmogų kūrybišku, t. y. padaryti tai, kas savime gamtoje neatsiranda. Žmogus transcenduoja gamtą savo kūryba. Įveikia gamtos imanentiškumą. Dėl to ir lengva apibrėžti kūrybą pagal žmogaus padarytus daiktus. Tas, kas pasidaro, pasilieka prie žmogaus. Žmogaus veiklos vaisiai, artefaktai, daiktai greižta prasme, yra žmonių padaryti produktai, pritaikyti tam tikrai paskirčiai, žmonių tikslus realizuojantys. Daiktas yra visada kam nors skirtas. Kultūros sąvokos neužtenka paaiškinti vien kūryba. . Kūryba – individualus kūtybinis veiksmas. . Maceina ir Šalkauskis brėžia griežtą ribą, skiria 2 kultūros plotmes: individualiąją ir objektyviąją. Špengleris sugretino kultūrą ir civilizaciją, kaip skirtingus tarpsnius. Kultūra kūrybiška, organiška, paskui stabarėja, darosi neproduktyvi ir virsta civilizacija (H.Hesės „Stiklo karoliukų žaidimas“). Kultūra išsenka, darosi bedvasė. Šitas modelis tinka maceinai ir šalkauskiui. Kiekvienas kūrėjas yra tas veiksnys, kuris gamina produktus. Rytų kultūros yra kuriančios, o vakarietiška yra techniška, išorinė. Jei imame žmonių veiksmą kaip kūrybinį veiksmą, tai jis turi turėti: 1. vaizdinį 2. priemones 3. medžiagas. Visi tie dalykai kurie gimsta žmogaus veikloje, yra dvasinių priemonių sudaiktinimas ( Hegelis). Žmonių padarytas produktas atskleidžia savo pranašumą prieš gamtą, su juo dirbti geriau.

Kaip atsiranda kultūros produktai: jei žmogus yra tam tikroje kultūroje, tai jis nepradeda kultūroje. Kei pirmykštės kultūros žmonės gamino titnaginį kirvį. Tam jis turi mokėti pasidaryti. Jei imame žmonių veiksmą kaip kūrybinį veiksmą, tai jis turi turėti: 1. vaizdinį 2. priemones 3. medžiagas ( reikia žinoti kur tos medžiagos ieškoti). Kad atsirastų kirvis reikalingas kirvio darymo menas. Visi tie dalykai kurie gimsta žmogaus veikloje, yra dvasinių priemonių sudaiktinimas ( Hegelis). Žmonės turi žinoti paskirtį to įrankio, o ne tik turėti įrankio gaminimo meną. Jei nebūtų daikto naudojimo mokyklos, tai niekas ir negamintų daikto. Kirvis turi technologinį aspektą, kad juo geriau triuškinti kaulus nei bet kuo kitu.
Aplinkybė, kad žmogus gimsta pasaulyje neaprūpintas gamtos produktais ir daro žmogų kūrybišku, t. y. padaryti tai, kas savime gamtoje neatsiranda. Žmogus transcenduoja gamtą savo kūryba. Įveikia gamtos imanentiškumą. Dėl to ir lengva apibrėžti kūrybą pagal žmogaus padarytus daiktus. Tas, kas pasidaro, pasilieka prie žmogaus. Žmogaus veiklos vaisiai, artefaktai, daiktai greižta prasme, yra žmonių padaryti produktai, pritaikyti tam tikrai paskirčiai, žmonių tikslus realizuojantys. Daiktas yra visada kam nors skirtas.
Psichologinės prielaidos – savas svetimas. Kai žmogus suvokia galintis papildyti gamtą – jis ją pildo.  psichologinis aspektas. Aš matau save kaip galėtų ir kaip reiktų kaip būtų, nebūtinai tai realizuoju, bet matau kad tai galima padaryt. Kūryba kyla iš siekimo kad būtų  graikas suvokia save kaip kosmo dalį ir jis buvo pajėgus formuot vaizdinius, kadangi gyveno harmoningai su gamta . Menas, religija. Viduramžiai – nėra panteizmo, gamta yra kaip dievo kūrinys, o žmogus trečias hierarchinėj ontologinėj pakopoj. Žmogus turi natūraliai su gamta sugyvent. Renesanse žmogus suvokia kad negali pasiekti Dievo, tai jis siekia gamtos. Pažint gamtą, mokslo pažanga – kritinis etapas kai pradedama naikint gamta, norėjimas užvaldyti gamtą. Pvz Bacon. Renesanse atsiranda idėja, kad žmogus yra kuriants. Po renesanso – šokas moksle, atsigręžiama į mokslą.
Žmogus sukuria daiktą, tai padaro jį pranašesniu už gamtą ir tai tampa ankstinu ir toliau kurti. (Dinos paradoxas:
Žmonių kultūroje egzistuoja pažanga, bet ne taip kaip progresistai mano. Žmonių dėmesys koncentruotas į tai, kas jam svarbu, o ne į tai, kas jam neparanku. Taigi, žmonėms rūpi prioritetai., skirtumai. Žmonės pažangoje nemato visų objektų, žiūri į tai, kas priekyje. Dėl to pažanga atrodo vienaplanė. Kūryba – tai bėgimas nuo tradicijos. Taigi, pažanga (žmogaus galių akumuliavimas) yra. Žmogaus galios kultūroje kaupiasi. Dievas yra idealus, tobulas žmogus. Žmogus yra nemkysta, didžiausias niekšas, padaręs didžiausius nusikaltimus. Kaip suimti šitą žmogų , kuris ir šlykštynė ir dievas? Ar atominis ginklas, skirtas žmogui sunaikinti yra kultūros dalykas, kuri skirta pakelti žmogų, jam palengvinti???
Atominis ginklas yra griaunamoji galia, kurią sukūrė žmogus. Taigi, pažanga pavirsta kažkuo priešingu, bet kaip techninė pažanga neginčyjama. Evoliucija liudija žmogaus galią žemėje, žmogus darosi labiau priklausomas ne nuo gamtos, o nuo kultūros. Atsirado naujos galimybės, informacija padarė žemės rutulį vienu kaimu.

6. Gamtos keitimas, pertvarkymas ir pritaikymas žmogaus poreikiams, interesams ir tikslams ir jos antropomorfiavimas.

Maceinai svarbus aspektas: kūrybos paslapties reikia ieškoti ne žmogaus veikloje, o dieviškame kūrybos akte – kūrimas iš nieko. Dievo kūryba yra pasaulio sutverimas iš nieko. Dievas sutvėrė žodžius pats iš savęs. Žodis gimsta viduje, jo prote, o liežuvis tai išsako ( labiausiai išplėtojo Aurelijus Augustinas). Dievas kaip būtis negali būties tverti, tveria būtį, o kadangi tveria iš nieko tai yra ir nebūtis. Du pradai. Maceina mano, kad meno kūrinys – daugiau dvasios dalykas. Žmogus randa nepakankamai atbaigtą pasaulį. Žmogus yra Dievo pagalbininkas, tęsėjas. Ši problema Maceinai labai sunki. Kartais prasprūsta mintis, kad Dievas nevisagalis., jam reikalinga žmogaus pagalba. Nė vienam šios teorijos kūrėjų nepavyko paaiškint, įrodyt kūrybos iš nieko, Dieviškos kūrybos aktas yra istorinis reiškinys. > Nuo Renesanso laikų yra įtvirtinta mintis, kad iš prigimties žmogus yra ribora būtybė, nepakankamas, naužbaigta. Dž. Piko de la Mirandela: Dievas sukūręs pasaulį išdalino, paskyrė atitinkamą vietą gyventi ir charakterį. Žmogus iš prigimties yra defektyvus(apie tai dažnai kalbėdavo viduramžių teologai: žvėrys turi ragus, greitas kojas, plėšrius dantis, o žmonės neturi), tą patį sako ir ši mitologinė tradicija: „tave aš paleidžiu į pasaulį be vietos ir be charakterio, bet aš tau duodu protą“. Gavęs protą gauna į rankas ir savo gyvenimą, padarys jį kokį panorėjęs Ugdydamas savo protą, žmogus tampa panašus į Dievą; tampi tuo, ką su savimi darai. Aplinkybė, kad žmogus gimsta pasaulyje neaprūpintas gamtos produktais ir daro žmogų kūrybišku, t. y. padaryti tai, kas savime gamtoje neatsiranda. Žmogus transcenduoja gamtą savo kūryba. Įveikia gamtos imanentiškumą. Daugybė gyvūnų taip pat pasidaro, ko savaime gamtoje nėra (pvz. koriai). Šiuolaikiniai etologai žino, kad bitės ir šokius šoka. Tik žmogaus padarytas produktas yra daiktas, nei akmuo, nei korys nėra daiktas. Žmogus kalba ženklais, generuoja kalba. Žmogus, kai kalba supranta savo kalbą, žino, ką kalba, o gyvūnas kitos padermės – kalba nežinodamas ką kalba. Žmogui kalba yra instrumentas, kurio pagalba mes manipuliuojame prasmėmis. Skirtumas tarp tarp kultūros produktų: žmogaus produktai prasmingi, prasmėmis galima manipuliuoti, pritaikyti labai svariems atvejams. Pvz. kregždžių lizdai neturi istorijos, neevoliucionuoja, visada tokie pat. Gyvūnai išmokę vieną melodiją ją visą laiką groja. Žmogaus kūryba – darymas nuo daiktų, kurie turi prasmę. Vokiečiai vadino kultūrą antrine gamta. Žmonių padarytas produktas atskleidžia savo pranašumą prieš gamtą, su juo dirbti geriau. Tuo įrankis gauna savo vertybinį pobūdį. Iškyla reikalas šitą produktą perduoti iš kartos į kartą. Žmogaus kultūra išskiria iš gamtos. Iš tikrųjų, žmogus pasidaro galintis primesti savo galią gamtai: 1. genetinė programa, kuri apibrėžia instinktų pobūdį ir 2. Išorinės programavimas per normas, tradicijas, elgsenos standartus.
Graikų mitologijoje panašią funkciją atlieka Prometėjas. Su ugnimi ateina amatai, mokslai ir visa kita. Per ugnį žalia pavirsta virta, įvyksta perversmas. Graikai labai giežtai skyrė saviškius nuo svetimų (barbarų). Visos pirmykštės tautos tokią priešpriešą turėjo. Save vadinami tikraisiais žmonėmis. Mes – tie žmonės, kurie naudojasi žinomomis kultūros formomis (normomis). Visos kultūros normos atrodo natūralios. Įprasta = natūralu. Barbaras yra sąlygotas savų kultūros normų, per kurias nematyti kitos kultūros normų. Egiptiečiai ir babiloniečiai graikamas ne barbarai. Jie žinojo savo pranašumą. Mokytumas – yra graikiškumas (graikas – išsilavinusio žmogaus sinonimas).
Čia atsiranda kita priešprieša: vienos kultūros forma priešpriešinama kitos kultūros formai ( aukštesnė – žemesnė). Sofistai išplatino dar vieną preišpriešą: gamtą – papročiai. Gamta geriau už papročius. Vėliau tai įtakoja kinikų filosofiją. Sofistai manė, kad kultūrų skirtumai yra menkos vertės, nes jie yra atsitiktiniai, o prigimtis bendra, branginamas bendražmogiškumas. „Paideia“ – švietimas, auklėjimas. Išsilavinęs yra pranašesnis už neišsilavinusį. Šis terminas atgaivinamas 18 a. Vokietijoje. Greta kultūros termino buvo vartojamas švietimo terminas.

7. Kultūros vertybių pripažinimas, išsaugojimas, ir vartojimas

Transcendavimo motyvas – vertybė (vertinimas iš vertybės, ne atvirkščiai), atgaminimas rodo, kad vertybė. Jeigu jis vertybė, tampa tradicija, yra perduodamas. Produktai nuo gamtos atitrūksta (be atotrūkio išnyktų kartu su žmonėmis), pradeda savo gyvenimą. Susvetimėjimas. Per savo produktus žmogus atpažįsta save, atpažįsta savo veiklą savo produktuose, kuriuose jie susvetimėja, atsistoja prieš save, tampa kultūros faktu. Tekstuose, pvz, atranda pasaulio prasmingumą. Susitinka su pasaulio prasmingumu per savo produktus. Tie produktai, tampantys išoriniais, eina iš rankų į rankas ir akumuliuoja patirtį. Mes pervertiname žmonių naujumą. Tik technologijos kitos, o skausmai ir rūpesčiai tie patys.
Kultūra yra perduodama, negali būti kultūros perdavimo be priėmimo. Perdavimas – tam tikras ryšys tarp žmonių kartų. Priėmimas – kultūrinių produktų vartojimas, restauravimas, saugojimas (kultūra palaikoma). Kultūra – tarpininkas tarp kūrėjo ir vartotojo. Kultūros priėmimas – ne paties produkto vartojimas, bet produkto technologijos perėmimas. Visai nesvarbu ar panaudojamas. Vienkartinis ar tęstinis, ar begalinis. Kultūra turi tam tikrą nuovoką apie praeities liudijimą(saugojimas kaip info šaltinis). Į vartojimą įeina ir išsaugojimas. Kultūros funkcionuoja tol kol jos yra vartojamos. Vertoti – perimti, prisitaikyti prie vertės (naudoti vertę). Kultūros produktai – vertybės. Funkcija – jungianti kūrėjus ir vartotojus, vadinama mediavimo funkcija. Jungiamoji grandis suteikia žmogui galią. Mediuoti – kultūra visada įsipynusi į žmonių ryšius. Tai pirmoji mediavimo prasmė. Kultūra kaip mediumas yra priemonė. Mediavimas – tam tikras instrumentiškumas. Kultūra nefunkcionuoja, jei netampa mediavimu. Antra prasmė – žmogaus ir gamtos ryšių mediavimas. Priemonės mediuoja žmonių santykius su gamta. Produktai perimami, kad jie būtų pastatyti santykiui su gamta. Kultūros produktas dvejopai surišantis žmones: su gamtos pasauliu ir žmones tarpusavyje.

8. TRADICIJOS SAMPRATA: TRADICIJA PAPROTINĖJE KULTŪROJE IR CIVILIZACIJOJE

Vienas iš istorinių kultūros tipų yra tradicinė kultūra. Kalbant apie ją reikia aptarti jos pagrindinius požymius: paprotinį gyvenimo būdą charakterizuoja savotiška laiko samprata. Yra dvejopos laiko koncepcijos: 1) fizikinis (matematinis) laikas kaip apstrakti trukmė, kaip tai, ką galima matuoti. Tai grynas abstraktus laikas. Jis tuščias, be turinio. 2) kultūrinis laikas- tai žmogiškas laikas. Apie jį pirmas prabilo Augustinas, kuris bandė pagauti laiko prigimtį. Žmogaus būtis- tai būtis laiko viduryje, tarp praeities ir ateities. Mes įstringame tame etape, kuris yra dabartis. Laikas gali būti mąstomas turiningai, žmogus nėra tik dabar. Jis turi atmintį, kuri byloja apie praeitį. Deabartyje esame tik todėl, kad atsimename praeitį.
Paprotinėje kultūroje laikas yra ciklinis, gerai pagaunamas kosmoso cikliškumas. Gamtoje egzistuoja cikliškumas (diena- naktis, rytas- vakaras). Ciklai- tai pastovumo ženklas. Sutikus ciklui sutrinka gyvenimo būdas. Žmogus priklauso nuoritmo. Paprotinės kultūros žmogus dalyvauja cikliniame gyvenime. Taip ir darbus atlieka. Paprotinė kultūra- tai žmogaus nesikišimo į pasaulinę tvarką kultūra. Žmogus čia bijo naujovių. Visa, kas nauja, padaryta nelabos ar piktos valios. Žmogus gali tik sutrukdyti tvarką, kuri iš pradžių duota. Kai tvarka suyra, žmogus gali kaltinti demonus arba save dėl blogai atliktų ritualų. Žmogus tokiame pasaulyje palaiko stabilų santykį su gamta. Tokiame pasaulyje negali būti gerėjimo, pažangos. Nes visi pokyčiai yra blogis. Pradinė būsena- aukso amžius, rojus, harmonija. Visi sugyvena taikiai. Jei vyksta sutrikimai, jų gydymo būdas- ritualai, turintys garantuoti, sureguliuoti ją iš naujo. Tradicinė kutūra neturi istorinės atminties, o tik mitinę, kuri atsimenama tam tikrais mitiniais įvaizdžiais. Čia sunku atskirti, kas yra tikra, o kas atrodo kaip tikra. Faktai susipina, tačiau faktų tradicinei kutūrai ir nereikia, nes jie- beverčiai. Tradicinė kultūra gyvena atmintimi, mąsto mitiškai, papasakojimais nereikia motyvuoti, nes yra tradicija. Taip aiškina mitas. Kutūros pradžia priskiriama dievams, dievai pradžioje sutvarko pasaulį, o vėliau nesikiša į žmonių gyvenimą. Išpasakotame pasaulyje žmonės žinao, kaip gyventi, ko bijoti, ką gerbti. Tradicinė kultūra- tokia, kuri orientuota į tikslą. Tradicija- tai perdavimas, išsaugojimas, taigi reikia išsaugoti tai, kas tikra. O tikra- tai, kas nekinta, kas pastovu. Protėviai atsimena tiesą, kuri atkartojama. Pakitimų yra, bet jų bijoma, ir pakitimai neįeina į tradicinę kutūrą. Pakitimai- tai blogis, arba- nereikšmingas dalykas. Reikšminga tai, kas perduota protėvių, yra pastovu. Tradicinė kultūra- anoniminė, žmonių pastangos prapuola tradicijų saugojime. Tikslas- saugoti, o ne keisti. Kitoniškumą reikia eliminuoti arba jo nepastebėti. Ši galvosena stipri ir viduramžiais.
Tradicinė kultūra dar ir autoritarinė. Protėvių autoritetas sankcionuoja pasakojimų šventumą, ošis palaiko protėvių šventumą. Yra dievai, demonai, herojai, protėviai.
Tradicinė kultūra- inovacijų draudimo, nepastebšjimų kutūra. Ši kultūra duoda garantijas išgyventi ir stabilizuoja santykį su gamta. Ji ima saugoti gamtą kaip savo gyvavimo sąlygą. Ji nenori gamtos keisti, o atvirkščiai- saugoti. Tradicinė kultūra- konservatyvi. Yra nuovoka. Esi priklausomas nuo gamtos, todėl santykiai su gamta atsargiai reguliuojami. Gamtos palankumas žmogui- būtina sąlyga. Gamta motiniška, globojanti. Ji leidžia žmogui būti. Tradicinė kultūra yra pagavus gamtos nekintamumą, gamtą saugo kaip lopšį, tinkamą gyvenimą. Inovacijos daromos, bet ne sąmoningai. Pastovų ciklišką gamtos atsikartojimą kultūra atkartoja savo cikliniu modeliu, palaiko ir išsaugo.

9. Tradicija ir paveldas modernioje kultūroje.

10.Gamtos įtaka kultūros formoms ir kultūros poveikis gamtai

20 a. antropologai vadina žemdirbį gamtos bendradarbiu. Lietuvuų filosofas A. Maceina teigė, kad: 1) pirmiausia, žmogus santykiauja su gamta kaip su savo motina, labai pagarbiai su ja elgiasi, jo elgesys ekologiškas; 2) vėliau žmogus su gamata jaučiasi kaip brolis su broliu – globoja gamtą (augalas reikalauja rūpesčio); 3)galiausiai žmogus pasidaro gamtos valdovas, užkariautojas, kuris primeta savo taisykles pasauliui. Protas nustato gamtai dėsnius.

Žmogus gimsta gamtos pasaulyje neaprūpintas gamtos produktais ir tai daro žmogų kūrybišku, t.y. padaryti tai, kas savaime gamtoje neatsiranda. Žmogus transcendentuoja gamtą savo kūryba. Menininkas yra genijus, kuris kuria pagal gamtos veikimo principus.

Vokiečiai vadina kultūrą antrine gamta. Rytų kultūros yra kuriančios (vidujinės), o vakarietiška yra techniška, išorinė (JAV).

Vienas iš gamtos prisisavinimo aspektų – technologinis. Medžiagos, stichijos ir kt. Pritaikomos žmogaus gyvenime. Gamtos jėgos ima tarnauti žmogui. Žmogus prisisavina orą, atmosferą, ugnį ir pan. Daugybė gamtos reiškinių virto resursais. Vertės gimsta per kultūros vertybes. Modernus žmogus – gamtos užkariautojas.

Kai kas gamtoje yra brangintina, kaip ir pati kultūra, o žmogus keičia gamtą tiek, kiek ji yra svetima. Gamtoje yra kažkas, kas skatina žmogų koegzistuoti. Kultūra užsiima ne tik keitimu, bet ir saugojimu. Kultūros užduotis – įtvirtinti koegzistavimo taisykles, normas. (K. Stoškus)

Geografinė, t.y. visuomenę supanti gamtinė aplinka yra labai didelis veiksnys žmonių gyvenime, jų visuomenės bei kultūros raidoje. Geografinės aplinkos kompleksų įtaka žmogui labai skiriasi, priklausydama nuo jo pačio, – nuo jo socialinio-ekonominio lygio. Vienaip gamtinė aplinka veikia pirmykščius žmones, kitaip civilizuotus žmones. Kur buvo minimumas darbo, minimumas visuomenės – minimumas pačio žmogaus, ten geografinės aplinkos vaidmuo milžiniškas. Gamtos įtaka darosi mažesnė ten, kur žmogaus gamybinės jėgosir visuomeniškumas yra pasiekęs aukštą lygį ir patys labai veikia, keičia tą aplinką. Tos pačios geografinės sąlygos suvaidina nevienoda vaidmenį, esant skirtingam gamybinių jėgų lygiui.

Gamtinė aplinka veikė žmogų suderintai su kitais jame pačiame glūdinčiais ar daug nuo jo pačio priklausančiais veiksniais, t.y. su darbu, gamyba, visuomene. (Tudros, stepės, derlingos lygumos bei slėniai nulėmė anų laikų žmonių verslus, o per verslus ir tam tikrą socialinio gyvenimo bei jo raidos turinį.

Derlinguose slėniuose įsikūrė pirmosios valstybės (civilizacijos). Čia įsikurdavo nemaža skirtingų rasių genčių: maišėsi rasės, vienijosi kultūros, vyko palyginti didelio mąsto įvairių žmonių bendravimas. Visa tai buvo didžiai teigiamas dalykas, nes kėlė šių slėnių gyventojų materialinės ir dvasinės kultūros lygį ir darė šias šalis pirmųjų civilizacijų lopšiais ir priešakinės kultūros židiniais. Iš čia aukštesnė kultūra plito į periferijas, kur žmonės dar nebuvo pasiekę to lygio.

Gamtos sąlygų poveikis žmonėms, kad ir labai didelis, ypač pirmykštės visuomenės laikais, ir tada nebuvo visad ir visur lemimantis, nes gamta labai inertinga, labai mažai kintanti, o pastaraisiais laikais sprčiau kintanti ne pati savaime, o žmogaus veiklos įtakoje.

Bėda ta, kad žemėje įsigalėję žmonės pažeidė ir kuo tuoliau, tuo labiau pažeidžia gamtoje nusistovėjusią pusiausvyrą. Ar susilaikys darbu ir protu išdidi žmonija, galutinai nesunaikindama labai daug to, kas jos rankomis nesukurta, ar tuo nepakirs šakos, ant kurios ji laikosi? (J. Galvydis)

Apie 7 dešimtmečio pabaigą iškilo suvokimas, kad žmonija patenka į ekologinę krizę. Iš pradžių šis reiškinys neatrodė toks grėsmingas. Pirmieji signalai ateina iš Skandinavijos (ima džiūti spigliuočių miškai). Pirmiausia į politinę viešumą iškyla ROMOS KLUBAS. Siekiama priversti sureguliuoti išmetamų atliekų kiekį. Tačiau į šiuos pareiškimus nebuvo smarkiai sureaguota, jie buvo traktuojami kaip atskiros avarijos. Černobilio avarija parodė, kad tokio technologijų valdymo reikia atsisakyti, nes ji tampa laikrodine atomine bomba. Pirmasis aliarmas pasigirsta iš Italijos, šviesuolių mokykla, pramonininkų bendruomenė, kuri iškėlė svarstyti civilizacijos likimo temą. Ši problema pavadinta gamtos apsaugos problema. Siūloma apriboti žm. veiklą, į gamtą žiūrėti kaip į organizmą, gelbėti nykstančias gyvūnų rūšis. Pradedama skaičiuoti kiek žmonijos pažanga pakeitė ir pakenkė gamtai. Romos klubas ima suvokti, kad ekologinė problemaperžengia gamtos sferą.

11, gamtos prisisavinimo formos ir laipsniai; technologijų ir mokslo vaidmuo.

Koks pagrindinis kultūros bruožas, ypatybė? (požymių kompleksas). 20 a. atsirado požiūris, kad kultūra – tai kūryba. Antikoje kultūra – tradicija. 20 a. antropologai vadina žemdirbį gamtos bendradarbiu. Maceina teigė, kad 1. pirmiausia, žmogus santykiauja su gamta kaip su savo motina, labai pagarbiai su ja elgiasi, jo elgesys ekologiškas; 2. žmogus su gamta jaučiasi kaip brolis su broliu – globojant gamtą, augalas reikalauja rūpesčio; 3. žmogus pasidaro gamtos valdovas, kaip užkariautojas, kuris primeta savo taisykles pasauliui. Protas nustato gamtai dėsnius. Maceina apeliuoja į keletą asmenų, dėmesį skiria N. Berdiajevui, o šis kūrybą bando grįsti viena iš kūrybos formų – menu, ten kur veikia žmogaus fantazija.

12. ŽMOGAUS KULTŪRINĖ ADAPTACIJA (PIRMYKŠTĖ IR MODERNIOJI). (Neringa)

Kultūra- įsikūrimo pasaulyje būdas. Kaip žmogus įsikuria, taip jis ir gyvena. Yra 3 įsikūrimo pasaulyje aspektai:
1) įsikūrimas gamtoje
2) įsikūrimas tarp žmonių
3) įsikūrimas su savimi pačiu.
Trejopas gyvenimo būdas. Įsikūrimo gamtoje aspektas- būstas- įsikūrimo adaptacija. „Žmogus- pasaulio kūrėjas, o gyvulys moka tik adaptuotis“ – nuo 19a. ši mintis yra dažnai sutinkama. Tačiau ji(mintis) nėra gera. Neįmanoma kūryba be prisitaikymo (20a. Atsiranda požiūris, kad kultūra-tai kūryba; Antikoje kultūra yra tradicija). Per kūrybą prisitaikoma prie gyvenimo. Kiekvienas išradimas yra įmanomas tiek, kiek žinomos sąlygos. Kultūra yra adaptyvi. Kiekviena kūryba yra paremta adaptacija, prisitaikymu prie tam tikrų sąlygų. Nereikėtų priešpriešinti adaptacijos ir prisisavinimo: kaip žmonės prisisavina gamtą priklauso nuo jos resursų, gyvenimas apibrėžiamas gamtinių sąlygų, į kurias jie patenka. Taigi žmonės ne tik pasiskirsto žemės paviršiuje priklausomai nuo gamtinių sąlygų, bet kartu gamtą įveikia ir priderina. Kiekvienos naujos kartos žmonės gimsta kultūroje, ją perima, prisitaiko. Kultūra yra jo tektis, lemtis. Kultūra daro, formuoja žmogų, priverčia jį adaptuotis, formuoja žmonių grupes. Kultūra- žmonių grupes integruojantis veiksnys; atskirus žmones daro bendrybe, vienybe, formuoja subjektus. Pagal intensyvesnio bendravimo principą formavosi kultūros. Senosios kultūros žemės paviršiuje formavosi segmentacijos principu. Kol nebuvo susiformavęs sėslus gyvenimo būdas, žmonės suprato savo priklausomybę nuo gamtos. Kada gyventojų skaičius padidėdavo, giminės skaidydavosi į brolijas ir skaidydavosi teritorijose, segmentuodavosi. Taip nukeliaudavo į toli viena nuo kitos esančias teritorijas. Nutrūkdavo tarpusavio kontaktai, iš vienos giminės išaugdavo kelios skirtingos kultūros: atsiranda nauji žodžiai, naujos priemonės(karta po kartos atsiranda naujos kultūros). Iš kalbos pasidaro tarmės, paskui potarmės ir t.t.(pavyzdžiui, žemaičiai formavosi ant ugrofiniško pamato, turėjo kontaktus su slavais, buvo veikiami kuršių tradicijų). Tai, kas gali būti perimta, priklauso nuo kultūrų panašumo, giminingumo. Kaip teigia C.L.Strauss, kultūra yra panaši į mechanizmą. Viską žmonės randa gatava. Tam ir egzistuoja mitinis laikas, pradžių pradžia. Pasaulis užduotas, įvestas, padarytas, sukurtas. Žmogaus užduotis- palaikyti nuolatos yrančią, gendančią tvarką. Žmogus yra tik gadintojas, todėl reikia laikytis ritualinių procedūrų, sėkmingai veiklai užtikrinti. Išgyvenimo galimybės yra tik ten, kur yra stabilios formos. Ilgą laiką toks modelis sudarė žmogui galimybę išgyventi. Kultūra yra tam tikras sugyvenimas su gamta, o tą sambūvį realizuoja paprotinė kultūra. Nuolatinės adaptacijos sąlygos verčia atgaminti. Taigi vyksta inovacija, bet žmonės ją eliminuoja, bodisi, atmeta. Dėl to ir žmonijos istorijos nebuvo taip, kaip šiuolaikinis žmogus bando įsivaizduoti (žmonės anachroniškai mano, kad kaip jis dabar suinteresuotas naujovėmis, taip ir pirmykštis žmogus). Labiausiai civilizuota yra modernioji kultūra (nuo Renesanso iki šių laikų). Čia kalba eina apie realią galią. Kitos ima adaptuotis prie moderniosios. Visos civilizacijos turi eiti viena kryptimi (jei nebūtų Vakarų civilizacijos, tai ir kitos civilizacijos nejudėtų indoeuropietiškos civilizacijos kryptimi).

Kultūros skilimas, diferenciacija: Skirtinga būklė- tradicinė ir sinkretinė civilizacijos. Ji bendra visam etnosui kaip kultūros subjektui. Tai gyvenimo būdas. Tos kultūros žmonės neturi kultūrinių alternatyvų. Kai vyksta iniciacijos ir jaunoji kultūra pradeda savarankišką gyvenimą, tai iniciacijos tarsi yra patikrinimas, kiek žmonės perėmė kultūros normas. Rytuose įprasta siekti, kad vyriausiasis perimtų tėvo profesiją, kad būtų išsaugota šeimos kultūra. Šiuo atveju šeima – kultūros tesėjas. Jei kalba eina apie kultūrą, kaip etnoso bendra gyvenimo formą, tai profesinės veiklos užsiėmimai yra tik fragmentas visos kultūros. Nebetkokia šeima gali perduoti kultūrą, tik mažiausiai trijų generacijų šeima gali tai padaryti. Žemdirbystė ir medžioklė nėra tik technologinis procesas, bet ir ritualo pasireiškimo būdas. Ritualas ir medžioklė/ žemdirbystė – nėra tarp jų priešpriešos – tai tas pats dalykas. Jei yra papildiniai to paties proceso.

13.KULTŪRINĖ ŽMOGAUS GALIŲ AKUMULIACIJA: PAŽANGOS PROBLEMA. (Neringa)

Žmogus kultūra išsiskiria iš gamtos. Iš tikrųjų žmogus pasidaro galintis primesti savo galią gamtai. Daiktas yra žmogaus kūrinys, bet ir pats transformuoja žmogų; žmogus darosi kultūros įkaitu. Vienas iš svarbių kultūros bruožų yra tai, kad produktas nėra paprastas fizinis daiktas, jis turi paskirtį, prasmę, funkciją. Kaip vertybės jie perduodant iš kartos į kartą evoliucionuoja. Žmogus mano, kad kultūros produktas yra tam tikras pranašumas. Kultūros produktai yra empiriniai faktai. Jais žmogus siekia laimėjimų. Taigi dar viena skultūros bruožas- pažangumas (progresas). Kultūra visada yra pažanga.Pažangos nėra be praradimų. Žmogus daro, kad palengvintų sau gyvenimą. Žmogus pajutęs savo galią penelyg ja susižavėjo. Egzistuoja žmogaus kultūroje pažanga, bet ne taip, kaip progresistai mano. Žmogaus dėmesys koncentruotas į tai, kas jam svarbu, o ne į tai, kas jam neparanku. Taigi žmogui rūpi prioritetai, skirtumai. Žmogus pažangoje nemato visų defektų, žiūri į tai, kas priekyje. Dėl to pažanga atrodo vienplanė. Kūryba- tai bėgimas nuo tradicijos. Taigi pažanga (žmogaus galių akumuliavimas) yra. Žmogaus galios kultūroje kaupiasi. Dievas yra idealus, tobulas žmogus. Žmogus yra menkysta, didžiausias niekšas, padaręs didžiausius nusikaltimus. Kaip suimti šitą žmogų, kuris ir šlikštynė, ir dievas? Ar atominis ginklas, skirtas žmogui sunaikinti, yra kultūros dalykas, kuri skirta pakelti žmogų, jam palengvinti. Atominis ginklas yra griaunamoji galia, kurią sukūrė žmogus. Taigi pažanga pavirsta kažkuo preišingu, bet kaip techninė pažanga neginčijama, kultūra veda į tai, kas yra tobulėjimas (technologijos). Evoliucija liudija žmogaus galią žemėje, žmogus darosi priklausomas ir nuo gamtos, ir nuo kultūros, atsiranda naujos galimybės. Informacija padarė žemės rutulį vienu kaimu. Jutiminiai tyrinėjimai sudarė bazę visam moderniajam mokslui-gamtos mokslui, mechanikai.Mokslų efektyvumas-gaunami rezultatai,visuotinis patikrinamumas. Tai privertė žmogų galvoti, kad vietoj dievo į pasaulio centrą ima įsitvirtinti pats žmogus. Žmogus gali padaryti viską, kas gamtos duota, ir net tai, ko nėra gamtoje. „Paskutiniame 20 amžiaus dešimtmetyje pasulyje vyko technologinės revoliucijos. Išties populiarūs vis naujų technologijų stebuklų lūkesčiai, ypač komunikacijų, kompiuterių bei informacijos technologijos srityse, nūdien atrodo reikšmingas šiuolaikinės kultūros sandaros aspektas. Mūsų reakcijos linksta į kategorišką poliškumą- modernumą aukštiname arba atsiduodame apokaliptinėms nuotaikoms“.( Iš John Tomlinson „Globalizacija ir kultūra“).

14. Žmogaus sudaiktėjimas ir svetimėjimas jo kūrybos produktuose.

Produktų vaidmuo kultūroje. Daugybė gyvūnų taip pat pasidaro, ko savaime gamtoje nėra (pvz. koriai). Šiuolaikiniai etologai žino, kad bitės ir šokius šoka. Kokia prasmė išskirti kultūrą kaip kažką padarytą? Kultūros sąvokos neužtenka paaiškinti vien kūryba. Tik žmogaus padarytas produktas yra daiktas, nei akmuo, nei korys nėra daiktas. Žmogaus padarytas daiktas turi paskirtį; jie yra parsmingi, bet prasmės egzistuoja tik žmogui. Žmogus kalba ženklais, generuoja kalba. Žmogus, kai kalba supranta savo kalbą, žino, ką kalba, o gyvūnas kitos padermės – kalba nežinodamas ką kalba. Kaip žinoti ar supranta? Reikia paklausti taip, kad negalėtų tais pačiais žodžiais pasakyti. Atskirti prasmę nuo kalbos garsų. Žmogui kalba yra instrumentas, kurio pagalba mes manipuliuojame prasmėmis. Skirtumas tarp tarp kultūros produktų: žmogaus produktai prasmingi, prasmėmis galima manipuliuoti, pritaikyti labai svariems atvejams. Pvz. kregždžių lizdai neturi istorijos, neevoliucionuoja, visada tokie pat. Gyvūnai išmokę vieną melodiją ją visą laiką groja. Žmogaus kūryba – darymas nuo daiktų, kurie turi prasmę. Prasmės atskiriamos nuo daiktų. Vokiečiai vadino kultūrą antrine gamta. Kai norime suprasti kas yra kūryba, turime spręsti dar vieną problemą. Jai daug dėmesio skyrė Maceina ir Šalkauskis: kūrybos aktas įsivaizduojamas kaip individualus kūrybinis veiksmas. Žmogus savo projekte turi tam tikrą idealą. Kūryba – individualus kūtybinis veiksmas. Maceina ir Šalkauskis brėžia griežtą ribą, skiria 2 kultūros plotmes: individualiąją ir objektyviąją. Špengleris sugretino kultūrą ir civilizaciją, kaip skirtingus tarpsnius. Kultūra kūrybiška, organiška, paskui stabarėja, darosi neproduktyvi ir virsta civilizacija (H.Hesės „Stiklo karoliukų žaidimas“). Kultūra išsenka, darosi bedvasė. Šitas modelis tinka maceinai ir šalkauskiui. Kiekvienas kūrėjas yra tas veiksnys, kuris gamina produktus.
Rytų kultūros yra kuriančios, o vakarietiška yra techniška, išorinė. Kadangi tai yra kraštutinimai, tai reikia sujungti rytus su vakarais. Labai daug sunkumų Maceinai ir Šalkauskui tarp individualių ir išorinių kultūrų gretinimo. Kultūra padalinama į du autonominius pasireiškimus. Tokios, kuri būtų kultūrinė arba dvasinė. Jei ji kulrūra, tai ji medžiaginė ir dvasinė.
Žmonių kultūroje egzistuoja pažanga, bet ne taip kaip progresistai mano. Žmonių dėmesys koncentruotas į tai, kas jam svarbu, o ne į tai, kas jam neparanku. Taigi, žmonėms rūpi prioritetai., skirtumai. Žmonės pažangoje nemato visų objektų, žiūri į tai, kas priekyje. Dėl to pažanga atrodo vienaplanė. Kūryba – tai bėgimas nuo tradicijos. Taigi, pažanga (žmogaus galių akumuliavimas) yra. Žmogaus galios kultūroje kaupiasi. Dievas yra idealus, tobulas žmogus. Žmogus yra nemkysta, didžiausias niekšas, padaręs didžiausius nusikaltimus. Kaip suimti šitą žmogų , kuris ir šlykštynė ir dievas? Ar atominis ginklas, skirtas žmogui sunaikinti yra kultūros dalykas, kuri skirta pakelti žmogų, jam palengvinti???

Atominis ginklas yra griaunamoji galia, kurią sukūrė žmogus. Taigi, pažanga pavirsta kažkuo priešingu, bet kaip techninė pažanga neginčyjama. Evoliucija liudija žmogaus galią žemėje, žmogus darosi labiau priklausomas ne nuo gamtos, o nuo kultūros. Atsirado naujos galimybės, informacija padarė žemės rutulį vienu kaimu.
Transcendavimo motyvas – vertybė (vertinimas iš vertybės, ne atvirkščiai), atgaminimas rodo, kad vertybė. Jeigu jis vertybė, tampa tradicija, yra perduodamas. Produktai nuo gamtos atitrūksta (be atotrūkio išnyktų kartu su žmonėmis), pradeda savo gyvenimą. Susvetimėjimas. Per savo produktus žmogus atpažįsta save, atpažįsta savo veiklą savo produktuose, kuriuose jie susvetimėja, atsistoja prieš save, tampa kultūros faktu. Tekstuose, pvz, atranda pasaulio prasmingumą. Susitinka su pasaulio prasmingumu per savo produktus. Tie produktai, tampantys išoriniais, eina iš rankų į rankas ir akumuliuoja patirtį. Mes pervertiname žmonių naujumą. Tik technologijos kitos, o skausmai ir rūpesčiai tie patys.

17. Kultūros vertybių išdaiktinimas: jų panaudojimas, pritaikymas, atkūrimas, interpretavimas.

Kad būtų perduodami, turi būti mokėjimas 1. pagaminti; 2.naudotis; 3. atgaminti. Kultūra yra tradicija, Gyvulių produkcija – netradicija. Kultūra yra vertybė ne dėl to, kad žmonės kalbėdami giria, prideda pliusus, betjų pripažinimas išreiškiamas produktų atgaminimu. Jis branginamas kasip žinojimas, jei nebūtų iš naujo gaminamas, tai būtų instinktas. Žmogus gali eiti iš nišos į nišą, nes gali keisti savo technologiją. Tos sąlygos yra susijusios su žodžiu TRADITIO – „perdavimas“. Taigi ir išsaugojimas. Jei nebūtų perduodama, tai ir išsaugojama. Jie tampa tradicija. Galbūt iš tikrųjų kultūra yra tradicija; tai yra patikima, pranašu. Vertybė plaukia iš daiktų vidaus vertybiškumo. Žmogus gimsta nemokėdamas gaminti nei kirvių nei peilių, bet jis visur save randa; yra tam tikras žinojimo arsenalas. Technologinis laimėjimas, kultūros faktas. Tas „geriau‘ atsiranda iš to, kad egzistuoja tokie daiktai. Patį vertės faktą paliudija tradicijos buvimas. Mokykla, kuri pagamina produktus, žmogaus sugebėjimų sudaiktinimas. Kada gamintojas gamindamas daiktą prideda prie medžiagos savo sugebėjimus, žino kaip jį panaudoti, tai ateinančios kartos žino kaip jį išdaiktinti. Ranka su įrankiais įgalina naujas savybes. Žmogus įsikurinėja savo produktuose. Esminis kultūros bruožas – visi kultūros produktai atitrūksta nuo žmogaus. Tas atitrukimas Hegelio buvo pavadintas „entausserung“. Vidujiška tampa išoriška. Kitas terminas „ enfuemdung“ – susvetimėjimas, daiktai yra žmogiškų galių susvetimėjimas. Įrankis nenumatė visų savo paskirčių. Paskirčių nustatymas yra kūrybinus aktas. Kai tik atitrukasta objektas kaip produktas, jis darosi nepriklausomas nuo žmogaus, jis tampa tradicija, kuri modifikuojama. Įrankis egzistuoja tiek, kiek priverčia žmogų juo naudotis. Įrankis, kuris atsirado kaip priemonė, gali tapti ir ginklu. Taigi, tai yra žmogiškos galios susvetimėjimas. Žmogaus kultūra išskiria iš gamtos. Iš tikrųjų, žmogus pasidaro galintis primesti savo galią gamtai: 1. genetinė programa, kuri apibrėžia instinktų pobūdį ir 2. Išorinės programavimas per normas, tradicijas, elgsenos standartus. Objektas ir subjektas yra vienos ir tos pačios kultūros dvi charakteristikos, o ne išorinių procesų ir vidinio patirimo sintezavimas, klijavimas; tai du parametrai. Prie žmogaus galima prieiti ir vienu ir kitu aspektu, taip ir daiktuose.Žmogiškos galios transcenduoja žmogaus kūną. Daiktas yra žmogaus kūrinys, bet ir pats transformuoja žmogų. Žmogus darosi kultūros įkaitu. Jis yra toks, kokia jo kultūra. Kultūra keliauja per žmones, ateina, įsibrauna į jų gyvenimus, jungia epochas, bet tuo pačiu yra savarnkiška ir nepriklausoma nuo žmogaus.
Atominis ginklas yra griaunamoji galia, kurią sukūrė žmogus. Taigi, pažanga pavirsta kažkuo priešingu, bet kaip techninė pažanga neginčyjama. Evoliucija liudija žmogaus galią žemėje, žmogus darosi labiau priklausomas ne nuo gamtos, o nuo kultūros. Atsirado naujos galimybės, informacija padarė žemės rutulį vienu kaimu. Žmonės pažangoje nemato visų objektų, žiūri į tai, kas priekyje. Dėl to pažanga atrodo vienaplanė. Kūryba – tai bėgimas nuo tradicijos. Taigi, pažanga (žmogaus galių akumuliavimas) yra. Žmogaus galios kultūroje kaupiasi. Dievas yra idealus, tobulas žmogus

18. Kultūros konvenciškumas ir išmokstamumas
Kaip atsiranda kultūros produktai: jei žmogus yra tam tikroje kultūroje, tai jis nepradeda kultūroje. Kei pirmykštės kultūros žmonės gamino titnaginį kirvį. Tam jis tri mokėti pasidaryti. Jei imame žmonių veiksmą kaip kūrybinį veiksmą, tai jis turi turėti: 1. vaizdinį 2. priemones 3. medžiagas ( reikia žinoti kur tos medžiagos ieškoti). Kad atsirastų kirvis reikalingas kirvio darymo menas. Visi tie dalykai kurie gimsta žmogaus veikloje, yra dvasinių priemonių sudaiktinimas ( Hegelis). Žmonės turi žinoti paskirtį to įrankio, o ne tik turėti įrankio gaminimo meną. Jei nebūtų daikto naudojimo mokyklos, tai niekas ir negamintų daikto. Kirvis turi technologinį aspektą, kad juo geriau triuškinti kaulus nei bet kuo kitu.
Žmonių padarytas produktas atskleidžia savo pranašumą prieš gamtą, su juo dirbti geriau. Tuo įrankis gauna savo vertybinį pobūdį. Iškyla reikalas šitą produktą perduoti iš kartos į kartą.
Dvasinis ir technologinis kultūros aspektai iš prigimties yra neatskiriami, prasmė yra tada kai gimsta daiktas.
Kad būtų perduodami, turi būti mokėjimas 1. pagaminti; 2.naudotis; 3. atgaminti. Kultūra yra tradicija, Gyvulių produkcija – netradicija. Kultūra yra vertybė ne dėl to, kad žmonės kalbėdami giria, prideda pliusus, betjų pripažinimas išreiškiamas produktų atgaminimu. Jis branginamas kasip žinojimas, jei nebūtų iš naujo gaminamas, tai būtų instinktas. Žmogus gali eiti iš nišos į nišą, nes gali keisti savo technologiją. Tos sąlygos yra susijusios su žodžiu TRADITIO – „perdavimas“. Taigi ir išsaugojimas. Jei nebūtų perduodama, tai ir išsaugojama.

Konvencija. Kultūros konvensiškumas, susitarimas, kontraktas. Kultūra – kontraktinio pobūdžio ( vieni sveikindamiesi spaudžia rankas, kiti trinasi nosimis). Visi žino turinį to, dėl ko susitariama, ir jeigu pažeidžiama galima nutraukti. Kelios šalys susitaria, kad jas jungia tam tikri įsipareigojimai. Kontraktas padaro sutartį būtiną. Atsakomybė – šiuolaikinio žmogaus kontraktas. Kultūra kontraktas ( kiti požymiai – T. Hobbes „Leviatanas“, visuomeninė sutartis). Kūrybinus aktas – kontraktas. Jau kultūros perimimo faktas yra kontraktas. Barbarai – ne dėl to, kad naikina, bet dėl to, kad berbarai. Šumerai ne naikino, o perima. Kiti barbarai išsižada savo ir perima aukštesnę kultūrą.
Kontraktinis – pats pirminis kultūros perdavmo aktas. Jį liudija išmokstamumas. Skitingą medžiagą reikia skirtingai apdoroti. Kai kas iš architektūrinių statinių tampa tik dekoratyvine forma. Egipto kolonos – perimamos graikų. Pirmiausia – medžio atramos. Pereinama prie marmuro etc.
Taigi, kultūra konvenciška. Ir tai gerai matyti, kai viena kultūra gretinama su kita. Konvencija atrodo tokia natūrali, kad jei jos nesuvokia, tada būna kultūrinis šokas patekus į kitą kultūrą. Ne visos kultūros sritys vienodai konvenciškos. Kai kut – pabrėžtinai ne. Kultūra daro pažangą, o kaip su konvenciškumu? Kai kuriose srityse tokių problemų neiškyla. Etiketo konvenciškumas abejonių nekelia. Kai usiformuoja tradicija, žmogus tampa tos tradicijos įkaitu. Nebylūs, nesąmoningi susitarimai, bet jie perimami iš pirmtakų.(Rankos paspaudimas viduramžiais pavojingas. Žmonės iš namų eidavo ginkluoti, o kai pradėtos sudarinėti sutartys, žmonės turėjo nusiginkluoti. Kad beginkliai – paspausdavo rankas). Labai lengva tyrinėti kontraktiškumą per etiketą – taip lengva kontroliuoti – iš pat ryto turi pasakyti : „labas rytas“, nieko nepadarysi, į kontraktą parekai ir tokie jau įsipareigojimaitą patį daryti ateity – neužtenka pasisveikint du kartus gyvenime(kai susipažįnai ir kai susipykai). Sutartys dažnai pažymimos etiketiniais veiksmais, valdovas nebus realus valdovas kol netaliks tam tikrų veiksmų. Nereikia sakyti – „ nuo šio ryto mes sveikinames“ – jau priėmėm vienas kitą kaip apžįstamą. Žaidimų sfera, nes žaidimai vienaip ar kitaip sąmoningai kontroliuoja. Jei vienas – policininkas, kitas – vagis. Vaikai žino, kokios taisyklės policininkams, žino vaidmenis, scenarijus. gydytojas ir pacientas. Taisyklės nesuregistruotos, bet jų pakanka. Dažnai, kai žmonės kalba apie kultūros normas, prisimena žaidimus. Neaiškūs bet vėlgi taisyklės yra meno srityje. Kubizmas – pasirinkimas geometrinių formų. Įveda kitas taisykles, siūlo priprast. Niekas nepaaškinas kodėl šitaip pradėjo – tam tikri atsiribojimai. Meno kurinys kuriamas pagal principą „tarkim kad.“, susitarkime priimkime tokią prielaidą, tą personažą vadinkime tokiu vardu.Sunkiausia konvenciškumą pastebėti technikos srityje. Taip pat ir mokslas atrodo neturi nieko bendro su konveciškumu. Mokslas yra išaiškinimas. Pradedama nuo klausimų kėlimo. Kiekvienas aiškinimas – savo laiko aiškinimas. Teorijoje irgi yra kurinys. Modelis, konstruktas, teiginių sistemos vengiančios prieštaravimų. Teorija – tarpusavyje susijusių teignių sistema.

Dažnai filosofai nesutaria – tai dėl to, kad turi skirtingas prielaidas. Nėra diskusijų, tik diskusijų simuliacija. Terminai įvedami konvencijų būdu. Kura veikalą, nurodo terminų įvedimą, aptaria. Toliau – kaip kiti reaguoja: jei priimamas, įtvirtinamas, o jei nutylimas ir ignoruojamas – netapo kultūros faktu. Nėra tokios kultūros srities, kuri neturėtų konvencijos, nebūtų išmoksltama, neturėtų prielaidų, kurias vėliau galima keisti. Nors tas kontraktiškumas pastebimas tik vėliau. Konvencijai suprasti reikia palyginimo, sugretinimo. Konvenciškumas išaiškėja tik kai atsiranda tam tikra išvertimo galimybė.

19.Kultūros kūrėjas ir vartotojas; vartotojų visuomenė.

Kaip atsiranda kultūros produktai: jei žmogus yra tam tikroje kultūroje, tai jis nepradeda kultūroje. Kei pirmykštės kultūros žmonės gamino titnaginį kirvį. Tam jis tri mokėti pasidaryti. Jei imame žmonių veiksmą kaip kūrybinį veiksmą, tai jis turi turėti: 1. vaizdinį 2. priemones 3. medžiagas ( reikia žinoti kur tos medžiagos ieškoti). Kad atsirastų kirvis reikalingas kirvio darymo menas. Visi tie dalykai kurie gimsta žmogaus veikloje, yra dvasinių priemonių sudaiktinimas ( Hegelis). Žmonės turi žinoti paskirtį to įrankio, o ne tik turėti įrankio gaminimo meną. Jei nebūtų daikto naudojimo mokyklos, tai niekas ir negamintų daikto. Kirvis turi technologinį aspektą, kad juo geriau triuškinti kaulus nei bet kuo kitu.
Žmonių padarytas produktas atskleidžia savo pranašumą prieš gamtą, su juo dirbti geriau. Tuo įrankis gauna savo vertybinį pobūdį. Iškyla reikalas šitą produktą perduoti iš kartos į kartą.
Dvasinis ir technologinis kultūros aspektai iš prigimties yra neatskiriami, prasmė yra tada kai gimsta daiktas.
Kultūra yra perduodama, negali būti kultūros perdavimo be priėmimo. Perdavimas – tam tikras ryšys tarp žmonių kartų. Priėmimas – kultūrinių produktų vartojimas, restauravimas, saugojimas (kultūra palaikoma). Kultūra – tarpininkas tarp kūrėjo ir vartotojo. Kultūros priėmimas – ne paties produkto vartojimas, bet produkto technologijos perėmimas. Visai nesvarbu ar panaudojamas. Vienkartinis ar tęstinis, ar begalinis. Kultūra turi tam tikrą nuovoką apie praeities liudijimą(saugojimas kaip info šaltinis). Į vartojimą įeina ir išsaugojimas. Kultūros funkcionuoja tol kol jos yra vartojamos. Vertoti – perimti, prisitaikyti prie vertės (naudoti vertę). Kultūros produktai – vertybės. Funkcija – jungianti kūrėjus ir vartotojus, vadinama mediavimo funkcija. Jungiamoji grandis suteikia žmogui galią. Mediuoti – kultūra visada įsipynusi į žmonių ryšius. Tai pirmoji mediavimo prasmė. Kultūra kaip mediumas yra priemonė. Mediavimas – tam tikras instrumentiškumas. Kultūra nefunkcionuoja, jei netampa mediavimu. Antra prasmė – žmogaus ir gamtos ryšių mediavimas. Priemonės mediuoja žmonių santykius su gamta. Produktai perimami, kad jie būtų pastatyti santykiui su gamta. Kultūros produktas dvejopai surišantis žmones: su gamtos pasauliu ir žmones tarpusavyje.
Šios civilizacijos variklis yra gamyba pagrįsta moksliškai. Tas mechanizmas tebesisuka, padarydamas patį žmogų gamybos įkaitu. Gamyba sudaro galimybes ne tik aprūpinti žmones ištekliais, bet ir skatina žmonių skaičiaus augimą. Ji ne tik atpalaiduoja nuo fizinio darbo, palengvina darbą, bet ir skatina naujų poreikų augimą. Gamyba ima diktuoti žmogui gyvenimo kokybę. Ji niekad nebuvo tokia agresyvi kaip dabar. Gamyba sukūrė masinį vartotoją. Vartotojas vartoja ne dėl to, kad reikia tenkinti poreikius, bet dėl to, kad gamintojui reikia, kad vartotojas vartotų. Todėl reikia vis naujų įvaizdžių, todėl gamyba neįsivaizduojama be reklamos. Prekės gaminamos taip, kad būtų greitai suvartojamos. Šiuolaikinį kapitalizmą valdo finansai. Tai pagrindinis veiksnys, padaręs žmogų anonimišką ir bevardį. Šioje industrijoje nėra personalizuotų galių, viskas valdoma bendrovių, kompanijų, nežinoma, kas čia šeimininkas. Žmogus vykdo tam tikrą funkciją, nesuvokdamas jos padarinių. Tikėjimas asmenybe postmodernybėje išnyko.

20. Kultūros subjektų tipai ir kultūrų įvairovė

Kultūra – istorškai susigormavęs žmonių gyvenimo būdas. Tai nėra visiem sžmonėms bendras gyvenimo būdas, jų yra daug. Gyvybė neteikia gyvenimo formos.

Žmonės grupuojasi, o tuos susigrupavimus palaiko, formuoja kultūros. Kultūrų įvairovė tai nulemia. Ribiniai atvejai: kai kultūros egzistuoja be žmonių bendrijos (mirusios kultūros). Galima pasakyti, kad kultūros išnykusios, bet vis tiek yra likę paminklai, istorijos, vadinasi, kultūros gali pragyventi žmones. Jie keičiasi, keičiasi kartos, o kultūros išlieka, jos autonomizuojasi, susvetimėja. Kultūros nepriklausomumas nuo žmogaus. Bet tik atskirų asmenų atžvilgiu kultūra atrodo nepriklausoma. Romantikai buvo linkę kultūrą traktuoti kaip gyvą mechanizmą. Istorijoje yra daig gyvų mirusių kultūrų (šumerų, babiloniečių, majų). Mirusios kultūros nėra visai mirusios, jos neturi jau savo subjektų (vietoj subjekto galima sakyti „subjekto nešėjas“). Subjektas – kas joje gyvena, aktyvioji kultūros dalis.

Kultūros objektas. Kultūra – objektas, subjekto gyvenimo forma. Kultūra yra nepriklausoma nuo subjekto, nes ji yra istoriška, ir dar gali prarasti savo subjketą. Kai ji neturi savo subjekto, tai ji kaip sistema yra suirusi, jos jau nėra kaip gyvenimo būdo. Ir mirusios kultūros dar gyvena, jas bandoma atgaivinti, rekonstruoti, aiškinti. Jas iš naujo bandoma prakalbinti, ypač tokia tendencija būdinga mūsų civilizacijai. Ši aplinkybė liudija, kad kultūra gali egzistuoti ir be subjekto. Kita vertus, mes nerandame žmonių stabilios bendrijos, kuri neturėtų savo kultūros. Iš tikrųjų, egzistuoja koreliacija tarp subjekto ir objekto. Kiekvienas naujos kartos žmogus gimsta kultūroje, prisitaiko prie jos, perima. Šia prasme kultūra daro žmogų , verčia jį adaptuotis. Kultūra – žmonių bendrijas vienijantis veiksnys, formuoja subjektą. Kita vertus, žmonės gyvendami bendrijose sukuria kultūrą, kaip bendrą gyvenimo būdą. Jiems reikia bendrauti, keistis patyrimu, o tai reiškia kurti kultūrą. Koreliacija nevienarekšmiškai determinuota: kultūra gali išlikti be subjekto, ir tam tikri subjektai gali egzistuori be kultūros (pvz. amerikiečiai – „kultūrų lydymosi katilas“).

Senovinės kultūros turėjo vieną charakteringą bruožą: jos formavosi žemės paviršiuje sigmentacijos pavidalu. Žmonės suprato savo priklausomybę nuo žemės resursų. Kada giminės padidėdavo, tuomet jos skaidydavosi į mažesnius vienetus ir plisdavo teritorijoje, jie segmentavosi. Taip gali nutrūkti tarpusavio kontaktai (dėl didelių atstumų), prasideda autonomiškų kultūrų kūrimas. Pradeda skirtis kalba, rakandai ir pan. Taip ir susiformuoja naujos kultūros. Iš kalbų pasidaro tarmės, potarmės ir pan. Ta galima pastebėti ir Lietuvoje (apie tarmes). Pvz, kitur tarmių ribos brėžiamos pagal kalnų masyvus.

Parametrai, pagal kuriuos susidaro kultūros :
1) geografinis kultūrų išsidėstymas (dėl segmentacijos)
2) istoriniai laikotarpiai
Žmonės prisitaiko prie skirtingų gamtinių sąlygų, jų pritaikymas. Žmonės ne tik pasiskirsto žemės paviršiuje priklausomai nuo gamtos sąlygų, bet kartu jie įtvirtina tą priklausomybę nuo gamtos sąlygų (ir įveikia, ir prisitaiko). Ekspansijos galimybės žemėje dar nėra išsekusios. Panašiai kultūros klostosi ir istorijos tekmėje. Judėjimas iš kartos į kartą nėra savaime determinuotas. Kultūros taip pat nutrukinėja, miršta, O kai ji miršta, tai kas perimama, tai priklauso nuo kultūrų panašumo, giminingumo.

Subjektas, skiriami 3 jo tipai, ryšys: 1. Individas kaip subjektas. 2. Grupė kaip subjektas. 3. Žmonija kaip subjektas. Skirtingo pobūdžio subjektai formuojasi skirtingai ir nevienodai santykiauja su kultūra. Savarankiškiausias subjektas kaip grupė, bet ir nevisos grupės savarankiškos. Savarankiškiausias yra etnosas. Etnosas, tauta ir nacija yra sinonimiški žodžiai įgavę skirtingą reikšmę. Tai gimininiai istoriniai ryšiai, susijusi žmonių bendruomene. Kadangi tų bendruomenių formos buvo skirtingos, todėl tie žodžiai skirtingai taikomi. Patogiausia būtų etnosu vadinti. Etnosas autonomiškiausias kultūros subjektas, nes kiek žinom kultūros reiškinių, mes randam pirmykštės bendruom. kaip etnosą. Ją sudaro giminystės ryšiais susiję žmonės. Jie kildina save iš vienų protevių. Tai ne fiziologinė prasmė. Etnosas turi tam tikrus manus žmonomis ir vyrais, senai įvestas kraujomaišos tabu. Visi santykiai nustatomi: tėvai, vaikai, tetos, dėdės- jie yra giminės. Santykiai nustatomi per giminystės ryšius, per tėvo, motinos liniją. Santykiai aiškinami per gimininius ryšius. Soc. struktūra sudaryta pagal gimininį modelį. Gimininė bendruomenė skirstoma: gentis, brolija, šeima. Iš didesnio darinio atsiranda mažesni. O toji kultūra, kuri jungia gimines- paprotinė, perduodami papročiai. Ji uždara. Subjektas autonomiškas, gyvena savo kultūros sąlygom. Etnosas kaip kultūros subjektas yra etnocentriškas, savo kultūrą laiko natūralia, Dievo dovana. Stebimasi kitų etnosų gyvenimu. Yra absoliutus pasitikėjimas savo kultūra, nepasitikėjimas kita kultūra. Etnosai pradeda maišytis. Iš pradžių maišėsi kraujas, dabar ryšius nustato priklausomybė valstybei, o ne giminystei, nes giminės gali būti kelios. Kultūros susilydi. Su civilizacija prasideda susijungimo procesas. Vyksta kultūtrų maišymasis gyvenant bendroje valstybėje. Skirtingi etnosai bendrauja per įstatymų užduotas taisykles. Etnosas gali išlikti ilgai. Įvedama bendra kalba, papročiai, tradicijos, įstatymai. Dažnai valdžią primeta užkariautojai.

21. Žmogaus įsikūrimas pasaulyje: santykiai su gamta, kitais žmonėmis ir pačiu savimi.

Kultūra yra perduodama, negali būti kultūros perdavimo be priėmimo. Perdavimas – tam tikras ryšys tarp žmonių kartų. Priėmimas – kultūrinių produktų vartojimas, restauravimas, saugojimas (kultūra palaikoma). Kultūra – tarpininkas tarp kūrėjo ir vartotojo. Kultūros priėmimas – ne paties produkto vartojimas, bet produkto technologijos perėmimas. Visai nesvarbu ar panaudojamas. Vienkartinis ar tęstinis, ar begalinis. Kultūra turi tam tikrą nuovoką apie praeities liudijimą(saugojimas kaip info šaltinis). Į vartojimą įeina ir išsaugojimas. Kultūros funkcionuoja tol kol jos yra vartojamos. Vertoti – perimti, prisitaikyti prie vertės (naudoti vertę). Kultūros produktai – vertybės. Funkcija – jungianti kūrėjus ir vartotojus, vadinama mediavimo funkcija. Jungiamoji grandis suteikia žmogui galią. Mediuoti – kultūra visada įsipynusi į žmonių ryšius. Tai pirmoji mediavimo prasmė. Kultūra kaip mediumas yra priemonė. Mediavimas – tam tikras instrumentiškumas. Kultūra nefunkcionuoja, jei netampa mediavimu. Antra prasmė – žmogaus ir gamtos ryšių mediavimas. Priemonės mediuoja žmonių santykius su gamta. Produktai perimami, kad jie būtų pastatyti santykiui su gamta. Kultūros produktas dvejopai surišantis žmones: su gamtos pasauliu ir žmones tarpusavyje.

Kuo skiriasi žmogus nuo gyvulio:
Gyvūnas – palaiko gyvybę, gyvybės palaikymas yra jo egzisatvimo esmė. Gyvybe transcenduoja jo fizinį substratą. Gyvūno būties tikslas – gyvybė. Gyvybės palaikymas neturėtų būti laikomas gyvenimu. Gyvūnai gyvuoja, nieko ne transcenduoja virš gyvybės. Žmogaus gyvybė transcenduoja gyvybę. Kultūra – gyvenimo forma, gyvenimo būdas. Kultūra suteikia gyvenimui formą. Mediavimas – žmonijos istorinis kodas. Žmogus turi dvejopas pragramas: biologinę ir progreso, fiksuojamą mediavimu. Kultūra – įsikūrimo pasaulyje būdas. Kaip žmogus įsikuria, taip jis ir gyvena. Trys įsikurimo pasaulyje aspektai:
1) įsikūrimas gamtoje
2) įsikūrimas tarp žmonių
3) įsikūrimas su savimi pačiu
Trejopas mediavimo būdas. Įsikūrimas gamtoje: Būstas – įsikūrimo adaptacija. Pirma: įsikurti – prisisavinti (turėti savu). Prisisavint gamtą – padaryti sava, žmogus priverčia ją sau patarnauti ( svetimo padarymas savu). Žinojimas – prisisavinimo būdas (funkcijų žinojimas). Techniškai prisisavina gamtą – dirbtinis pasaulis. Žmogus gamtą prisisavina ir dvasiškai ( kalbėdamas, pažymėdamas ženklais), ir techniškai. Skirtingos kalbos, skirtingai artikuliuoja pasaulį. Žmogus gyvena prisisavintame pasaulyje. Visa žmogiška dvasinė veikla – antropomorfizavimas. Žmogaus pasaulis – savas, prijaukintas, „jo“.Žmogus jau žino taisykles kaip reikia gyventi. Kitas pasisavinimo aspektas – technologinis. Medžiagos, stichijos ir kt. pritaikomos žmogaus gyvenime. Gamtos jėgos ima tarnauti žmogui. Žmogus prisisavina orą, atmosferą, ugnį ir pan. Daugybė gamtos reiškinių virto resursais. Vertės gimsta per kultūrines vertybes. Modernus žmogus – gamtos užkariautojas. „ Žmogus – pasaulio kūrėjas, o gyvulys moka tik adaptuotis“ – nuo 19 a. ši mintis yra dažnai sutinkama. Tačiau ji nėra gera. Neįmanoma kūryba be prisitaikymo. Per kūrybą prisitaikoma prie gyvenimo. Kiekvienas išradimas yra įmanomas tiek, kiek žinomos sąlygos. Kultūra yra adaptyvi. Kiekviena kūryba yra paremta adaptacija, prisitaikymu prie tam tikrų sąlygų. Nereikėtų priešpriešinti adaptacijos ir prisisavinimo. Antras įsikūrimo gamtoje aspektas – koegzistavimas. Žmogaus būtis galima pasaulyje? Egzistuoja tam tikros gamtos sąlygos. Žemės rutulyje gyvybė galima. Žmogus – gyvybės faktas, žmonių rūšies egzistavimo faktas. Gamta pakankamai palanki žmogaus būčiai. Kai kas gamtoje yra brangintina, kaip ir pati kultūra. Žmogus keičia gamtą tiek, kiek ji jam yra svetima. Gamtoje yra kažkas, kas skatina žmogų koegzistuoti. Kultūra užimta ne tik keitimu, bet ir saugojimu. Kultūros užduotis įtvirtinti koegzistavimo taisykles, normas. Trečias aspektas: nusilenkimas. Įvairios religingumo formos. Kalbama apie žmogaus būties ribas. Modernioji civilizacija traktavo mirtį kaip nelaimę, ji neegzistavo kaip žmogaus būties komponentas. Visur mirtis eliminuojama ir iš gyvenimo, ir iš kultūros. Religingumas – labiausiai parodo žmogaus ribotumo temą. Negalima eliminuoti žmogaus mirties, kultūros baigties. Tai yra susitaikymas su likimu. Nemirtingumo idėjos kūrimas: žmogus negali susitaikyti su likimu, jis bando priešintis. Religija – ta zona, kurioje būties baigtis, pralaimėjimas legitimizuojama, mirtis pasitinkama kaip veinas iš būties aspektų. Šiais laikais šalia individo baigtinumo atsiranda civilizacijos baigtinumo supratimas.
Žmogaus santykių su kitais žmonėmis mediavimas : visuomenė nėra tik žmonių visuma, tai yar santykių sankloda. Visus tuos ryšius įtarpina kultūros formos, medijuojamos. Mediavimas suprantamas per statusų reiškimąsi. Visuomenėje lemiantis dalykas yra statusas, o ne kas jį užima. Statusus suformuoja žmonių ryšių priklausimybės tinklas. Statusas – reikšmingumo lygmuo. Žmonės nesantykiauja autonomiškai, kaip atomai, o vienas su kitu yra susiję, o ne vienas nuo kito. Kad statusai nebūtų suardyti užtikrina įstatymai, tradicijos, etiketo normos, papročiai. T. y. normotyviniai kultūros produktai. Vienintelė minia yra nestruktūruota, atomiška. Su statusų žmogus įgauna ir vaidmenį. Pats vaidmuo ir pats statusas priklauso nuo visuomenės formų. Žmonės surišami. Kultūra tarp žmonių sudaro struktūrą, karkasą, sudaro tarpusavyje koordinuotis santykius. Sukuriamas sambūris tarp skirtingo statuso žmonių. Kultūra tuos ryšius nustatinėja, palaiko, atstatinėja ir pan.
Žmogaus santykis su pačiu savimi: savikūra. Savižina – ją įtarpina mąstymo formos, jų raiškos – kalba ir kitokie ženklai. Šioms formoms būdingas autonomiškumas, jos pačios savaime įdomios. Kai kalbamės su kitais, mes visad kalbames su pačiu savimi. Bendraudamas su savimi, jis supranta savo pranešimus. Žmogaus komunikacija – žmogus ne tik perduoda, bet ir supranta savo perdavimą. Neįmanoma perduoti žmogui žmogiškai, nesuprantant ką perduodi. Žmogus – ir sutverėjas, ir priėmėjas dviejuose asmenyse (nori suprasti žmogų – persikelk į jo kailį). Žmogus save kuria per kultūros produktus, jis nėra betarpiškas. Žmogus kuria savo atmainas, manifestacijas ir pan.

22. Etninės kultūros likimas etnoso istorinėje raidoje.

Subjektas, skiriami 3 jo tipai, ryšys: 1. Individas kaip subjektas. 2. Grupė kaip subjektas. 3. Žmonija kaip subjektas. Skirtingo pobūdžio subjektai formuojasi skirtingai ir nevienodai santykiauja su kultūra. Savarankiškiausias subjektas kaip grupė, bet ir nevisos grupės savarankiškos. Savarankiškiausias yra etnosas. Etnosas, tauta ir nacija yra sinonimiški žodžiai įgavę skirtingą reikšmę. Tai gimininiai istoriniai ryšiai, susijusi žmonių bendruomene. Kadangi tų bendruomenių formos buvo skirtingos, todėl tie žodžiai skirtingai taikomi. Patogiausia būtų etnosu vadinti. Etnosas autonomiškiausias kultūros subjektas, nes kiek žinom kultūros reiškinių, mes randam pirmykštės bendruom. kaip etnosą. Ją sudaro giminystės ryšiais susiję žmonės. Jie kildina save iš vienų protevių. Tai ne fiziologinė prasmė. Etnosas turi tam tikrus manus žmonomis ir vyrais, senai įvestas kraujomaišos tabu. Visi santykiai nustatomi: tėvai, vaikai, tetos, dėdės- jie yra giminės. Santykiai nustatomi per giminystės ryšius, per tėvo, motinos liniją. Santykiai aiškinami per gimininius ryšius. Soc. struktūra sudaryta pagal gimininį modelį. Gimininė bendruomenė skirstoma: gentis, brolija, šeima. Iš didesnio darinio atsiranda mažesni. O toji kultūra, kuri jungia gimines- paprotinė, perduodami papročiai. Ji uždara. Subjektas autonomiškas, gyvena savo kultūros sąlygom. Etnosas kaip kultūros subjektas yra etnocentriškas, savo kultūrą laiko natūralia, Dievo dovana. Stebimasi kitų etnosų gyvenimu. Yra absoliutus pasitikėjimas savo kultūra, nepasitikėjimas kita kultūra. Etnosai pradeda maišytis. Iš pradžių maišėsi kraujas, dabar ryšius nustato priklausomybė valstybei, one giminystei, nes giminės gali būti kelios. Kultūros susilydi. Su civilizacija prasideda susijungimo procesas. Vyksta kultūtrų maišymasis gyvenant bendroje valstybėje. Skirtingi etnosai bendrauja per įstatymų užduotas taisykles. Etnosas gali išlikti ilgai. Įvedama bendra kalba, papročiai, tradicijos, įstatymai. Dažnai valdžią primeta užkariautojai.

23. Tautinio charakterio problema.

Bendratautė Europos kultūra. Religija vienijo Europą. Bendroji europietška ima skaldytis, kai ima irti feodalinė visuomenė. Formuojasi nacionalinės valstybės. Lemianti tampa kalba. Renesanso laikotarpiu imama rašyti nacionaline kalba: rašoma biblijos, įstatymai. Nacija tampa vienijančiu valstybės principu. Nacionalinė valstybė nesirūpina savo etnosu, istorija. Skirtingos nacijos atlieka skirtingą vaidmenį. Vokiečiai visada jautė, kad jie atsilieka. Jie jautėsi esą ne tokio pat statuso politikoje. Jie pagimdo civilizaciją kaip techniką. Prancūzams išorinė civilizacija tai etiketas, mokėjimas bendrauti. Rusai iš to šaiposi. Atsiranda kultūros ir civilizacijos priešprieša. Atsilikimas kompensuojamas dvasios brandumu. Iškeliama tradicija, mitologija. Bet ji priklauso graikams. Nacionalinė valstybė tveria iki II PK. Nacionalinė valstybė davė negeras nacionalumo formas. Jos imtos kritikuoti ypač XXa.pab. Pradedama kalbėti apie postnacionacionalinę valstybę. Manoma, kad tai turėtų priminti „ Amerikietišką kultūrų katilą“.
Joks kitas idealas nesugebėjo skleistis tokia daugybe įvairių pavidalų ar laikinai atslūgtų tik tam, kad pakiltų sustiprėjęs ir sutvirtėjęs. Mes tapatiname save pirmiausia ir labiausiai su savo „tauta“. Mūsų gyvenimą daugiausia reguliuoja nacionalinė valstybė, kurioje esame gimę. Karą ir taiką, prekybą ir susisiekimą, švietimą ir gerovę kiekvienam iš mūsų lemia valstybė, kurioje gyvename. Nuo pat vaikystės mums diegiama savo šalies meilė, mes mokomi savo ypatingų tautinių dorybių. Didžioji dauguma piliečių išlaiko savo tautai tylų lojalumą, kuris krizės momentu gali išaugti iki karšto atsidavimo ir aistringo paklusnumo pareigos šauksmui. Pirmą kartą aiškiai šis idealas buvo išdėstytas per Prancūzijos revoliuciją. Vienintelis suverenas yra tauta, kad žmogus pirmiausia turi būti lojalus tautai ir kad tik tauta gali kurti įstatymus savo piliečiams. Pirmąkart išgirstame kvietimą prie ginklų tėvynei, ginti ir idėją, kad Prancūzijos „pilietis“ turi tam tikras teises ir pareigas savo tautai. Tai buvo pirmas kartas, kai savivaldūs piliečiai šitai darė „tautos“ reikalui, o ne dinastijos garbei. Piliečiai siekė primesti bendrą kultūrą ir kalbą visiems savo šalies regionams ir sulaužyti visus barjerus. Tarp šių regionų, kad taptų viena tauta, atsidavusia vieninteliam idealui. Iš esmės tai buvo tikėjimas, kad visi tie, kurie turi bendrą istoriją ir kultūrą, turi būti autonomiški, susivieniję ir skirtingi savo pripažintose tėvynėse.

Tautinio idealo raidos istorija – tai jo nepaliaujamos plėtros ir transformacijos istorija, siekiant prisitaikyti prie viena po kitos einančių šalininkų ir pasišventėlių bangų, įvairių interesų bei poreikių. Ji yra protėjiško sugebėjimo istorija, išlaikant savo tapatumą, per visas jo transformacijas, atlaikant įvairiausius kitų tikėjimų, bei idealų iššūkius.

„Tautinio idealo“ ištakose glūdi tam tikra pasaulio vizija ir tam tikros kultūros tipas. Pagal šią viziją žmonija „iš tikrųjų“ ir „natūraliai“ padalinta į skirtingas istorijas, bei kultūrines bendruomenes, vadinamas tautomis. Kiekviena tauta yra savita ir unikali. Kiekviena turi įdėti savo ypatingą indėlį į visumą, į tautų šeimą. Kiekviena tauta apibrėžia savo narių tapatumą, nes jos specifinė kultūra formuoja individą. Istorinė kultūra susieja dabarties ir ateities kartas kaip grandinės grandis su visomis tomis, kurios buvo prieš jas ir vadinasi ji yra tai, kas formavo tautos charakterį ir papročius visais laikais. Tautinio idealo požiūriu žmogus įgyja savo tapatumą per savo santykį su protėviais ir tais įvykiais, kurie suformavo jų charakterį. Todėl tautinis idealas: a) įkūnija tiek viziją pasaulio, padalinto į šalia esančias ir skirtingas tautas; b) tiek ir kultūrą, pabrėžiančią unikalaus įvykio vaidmenį formuojant tautinį charakterį.

24. Uždarų ir atvirų kultūrų santykiai; donoro ir recipiento elgesys.

25. Tautinio identiteto išsaugojima problemos recipientinėje kultūroje.

Kultūros skilimas, diferenciacija: Skirtinga būklė- tradicinė ir sinkretinė civilizacijos. Ji bendra visam etnosui kaip kultūros subjektui. Tai gyvenimo būdas. Tos kultūros žmonės neturi kultūrinių alternatyvų. Kai vyksta iniciacijos ir jaunoji kultūra pradeda savarankišką gyvenimą, tai iniciacijos tarsi yra patikrinimas, kiek žmonės perėmė kultūros normas. Rytuose įprasta siekti, kad vyriausiasis perimtų tėvo profesiją, kad būtų išsaugota šeimos kultūra. Šiuo atveju šeima – kultūros tesėjas. Jei kalba eina apie kultūrą, kaip etnoso bendra gyvenimo formą, tai profesinės veiklos užsiėmimai yra tik fragmentas visos kultūros. Nebetkokia šeima gali perduoti kultūrą, tik mažiausiai trijų generacijų šeima gali tai padaryti. Žemdirbystė ir medžioklė nėra tik technologinis procesas, bet ir ritualo pasireiškimo būdas. Ritualas ir medžioklė/ žemdirbystė – nėra tarp jų priešpriešos – tai tas pats dalykas. Jei yra papildiniai to paties proceso.

26. Gyvenimo būdas ir gyvenimo kokybės užtikrinimas.

27. Asmenybės formavimosi galimybės skirtinguose civilizacijos tipuose.
1. archainis kultūros tipas. Priklauso 2 kultūros: Šumerai ir Egiptas. Mitai randami užrašyti, pritaikyti naujoms sąlygoms (valdžios pateisinimas). Suteiktas ypatingas asmeniškumas – valdovo statuso iškėlimas, pagal tai matuojamos dinastijos ir laikas. Vietoj anoniminio žmogaus atsiranda autoriai. Egipte ypatingai svarbūs ir žyniai, Šumeruose jų statusas nėra tox svarbus. Egipte valdovo statusas sudievinamas, nes tai centralizuota valdžia. Be valdovų ir žinių svarbus ir architektų statusas, minimi išminčiai, kurie duoda patarimus savo vaikams. Asmenybės suteikia valstybei reikšmingumo.
2. antikinės civilizacijos tipas. Labai branginami žmonių nuopelnai valstybei, tai sąlyga demokratijos palaikymui. Šie žmonės buvo išskirtiniai, o tai įteisinama, asmeniniai nuopelnai susiejami su giminės nuopelnais. Aristokratai turi teisę į valdžią, nes jie garbingi. Garbė labiau vertinama nei gyvybė. Rūpinamasi jos išsaugojimu. Aristokratinė tradicija paliko graikams garbės sampratą, o su ja ir priedermės sampratą. Tais laikais garbės samprata dualizuota. Graikams tas, kuris ateina į valdžią, ateina jai tarnauti. Reikalavimas aristokratams – pasirūpinti valstybe. Graikams taip pat svarbūs oratoriai ir aktoriai. Demokratija siejama su žmogaus asmeniu: laisvė, individualumas, autonomiškumas. Visos gyvenimo sritys taip orientuotos, kad žmonės galėtų laivai rodyti savo sugebėjimus. Demokratija nėra masių valdžia – tai aristokratai. Priešingai archainiam tipui žiniai nesusiburia į atskirą sluoksnį ir neturi politinės galios. Svarbūs filosofai, tačiau pats filosofavimo būdas nėra savarankiškas – perpasakojama tai, ką sakė kiti, tačiau tuo pat metu pridedama ir kažkas savo. Graikams pirmas filosofas – Pitagoras, o pats save filosofu skelbė Sokratas.
3. Viduramžių civilizacijos tipas. Krikščionybė atmeta žmogiškąją išmintį. Tertulianas pabrėžia ribą tarp dieviškojo ir žmogiškojo proto. Žmogaus protas turi pasitikėti Dievo valia.

REIKĖS PILDYT
  

28. Žmonijos kultūros integraciniai procesai ir globalizacija.
Kartais vėlyvieji viduramžiai laikomi eksperimentinio mokslo pradžia. Atsigręžimas į praeitį yra dominuojantis iki Naujųjų Laikų. Renesanse atsiranda polinkis šnekėti į ateitį, tačiau vis dar žvelgiama į antiką siekiant pataisyti viduramžių klaidas. R. Bacon knygoje apie Atlantidą išreiškiamas požiūris apie utopinę valstybę, panašiai kaip Platono „Valst.“. Joje atseit atliekami įvairaus pobūdžio eksperimentai. Galima sakyti, kad Naujieji Laikai vykdo eksperimentinę kūrimo programą, kuri buvo aprašyta Atlantidoje. Žmonija anksčiau buvo tapatinama su ta teritorija, kurioje jie gyvena. N. Laikais apiplaukus žemės rutulį, visas rutulys tampa nusavintas, išsiplėčia žvilgsnis, horizontas, galima sakyti, kad tai globalizacijos pradžia. Siekimas užvaldyti žemės rutulį. Globalizacija įsivaizduojama kaip plėtimasis „ įtraukiant įvairius etnosus“ . Problemos suvokiamos kai pasaulio rutulio problemos. Ribų pajautimas- globalizacija. Tai pirmą kartą pajaučiama Magelanui apiplaukus pasaulį. Prasideda ekspancija. Ekspansyvumo centre- mokslas. G. Galilėjus išrado teleskopą – akis prasiskverbia ir pro žemės rutulį. Dangaus stebėjimas tampa reguliarus. Techninės priemonės plečia patyrimą. Žinojimas jau gali būti apčiuopiamas, paskaičiuojamas. Patyrimas- žinojimo bazė. Įtikima patyrimo galia. Atsiremiama į juslinį patyrimą, vietoj spekuliacijos. Padaryti didžiuliai atradimai vertė žmogų mąstyti, kad vietoj Dievo įsitvirtina pats žmogus. Net tuo atveju, kai modernusis mokslas nelaiko, kad viduramžiška tradicija prieštarauja mokslui, kaip renesanso laikų arba švietėjai, net tie, galvoję, kad viduramžiai ne atmestini, o taisytini, net ir tie protai negalėjo atsistoti į naujojo humanizmo poziciją ( humanizmas kaip žm. laisvė, autonomiškumas). Pasaulėžiūra iš teocentrinės tampa antropocentrine. Naujieji laikai prasideda nuo to, kai žmogus imamas traktuoti kaip pasaulio centras. Mūsų tikrumo garantija- pojūčiai, t.y. tikras yra mano pasaulio vaizdas. Žm. pats jau užduoda pasauliui taisykles. Kantas sako, kad protas užduoda pasaulį. Protas stato žmogų į pasaulio centrą. Filosofija darosi scientistinė, ji sumokslinama. Visos kultūros sritys nori būti moksliškos. Kultūros būklė privertė taip transformuotis f-ją, mokslo dominavimas. Svarbiausias buvo tas faktas, kad mokslas ilgainiui suaugo su technologijomis. Vyksta technikos mokslo revoliucija. Pirmoji revoliucija susijusi su garo mašinos išradimu, ji pakeitė technologijas. Vyko Anglijos ūkio perversmas, atsirado mašininė masinė gamyba. Ekspancija prasidėjo į visą pasaulį. Vyko amatininkų gamybos sunaikinimas. Antrasis- gamybinis pasaulio užkariavimas, vyko prekių cirkuliavimas. XIXa.- fabrikų amžius. Technologijos amžius sukūrė įvairias pramonės krizes. Šis procesas svarbus norint suprasti, kaip vyko ekonominis perversmas. Žm. ekonominis gyvenimas tvarkomas rinkos pagrindais. Susikūrė socialistinė visuomenės pertvarkymo teorija. Įvyksta tai, ką galima vadinti moderniosios civilizacijos radikalizacija, krizė, ribų priėjimas arba globalinių civilizacijų problemų atsiradimas. XIXa. įvyksta lūžis- nusivylimas pažanga, abejojimas ja, o kraštutiniais atvejais net jos neigimas. . Tolydinio judėjimo iki begalybės, užkariavus žemę žvelgiama toliasnius horizontus- saulės sistema, o vėliau ir kosmoso užkariavimas. Apie 7 dešimtmečio pabaigą iškilo suvokimas, kad žmonija patenka į ekologinę krizę. suvokimas, kad galima viena pasaulio politika atsiranda tik po pasaulinių karų. Taigi šiuolaikinė civilizacija darosi globalinė ir ji susiformuoja kaip atsakas į ekologines problemas. Tai buvo sąmoningas tikslas: rūpintis žemės likimu. 1965 įkurtas Romos klubas, kurio tikslas tyrinėti pasaulines globalines problemas, atkreipti dėmesį į jas. Jos atsirado kaip pramonės augimo, dviejų pasaulinių karų ir nuolatinio žmonių kiekio augimo ir taršos padarinys.

Iš Raimondos: Kadaise kultūros užimdavo tam tikrą teritoriją. Kiekviena kultūra būdavo tarsi pasaulio centras- mes ir svetimi. Šios kultūros gyveno uždarą gyvenimą, neįsileidžia vertybių. Su civilizacijos atsiradimu gimsta nauji dariniai- užkariavomo būdu susikūrusios imperijos, kultra plečiasi tiek, kiek siekia užkariavimai. Jos tampa iš centro plintančios kultūros. Bet čia taip pat yra „mes ir kiti“ požiūris- už imperijos ribų- barbarai. Modernybė nebeturi jokių ribų- globalinis kultūros tipas. Modernybė pasaulyje kuria kultūrą, integruoja ją. Tačiau suvokimas, kad galima viena pasaulio politika atsiranda tik po pasaulinių karų. Iškyla ekologinės problemos. Paskutinė teritorija, išsiskirianti savo konservatyvumu buvo Komunistinė Kinija. Taigi šiuolaikinė civilizacija darosi globalinė ir ji susiformuoja kaip atsakas į ekologines problemas. Tai buvo sąminingas tiklas: rūpintis žemės likimu. Romos klubas buvo sukurtas rūpintis bendrais pasailio klausimais. Bet šiame klube itraukti įvairiausių sričių specialistai, jie ėmė suvokti globalines problemas. Atsiranda sisteminis darinys, skatinantis derinti įvairius projektus. Foresteris ir jo ekonominių procesų tendencijų aprašymai:demografinis sprogimas, ekonomikos augimas. Žmonių skaičius žemės rutulyje yra baigtinis. Didėjantis žm. augimas spaudžia, slegia gamtinę tikrovę. Civilizacija artėja prie išsisemimo. Jis atkreipia dėmesį į gyventojų sk. Augimą, eko augimą, prie jų prijungia ekologiją. Sukūrė projektą ir pasiūlė jį išbandyti kompiuterių pagalba. Jis buvo pakviestas i 1-mą Romos klubo susirinkimą, kur pateikė savo hipotezes. Jo projektą bandė patobulinti Masačiuseso darbuotojai, vadovaujami Meadow, jie sukūrė projektą PasaulisII. Šio modelio ypatybė ta, kad jis globalines problemas traktavo kaip autonomiškas. Pagal visų bandymus, atliktus kompiuterio, rodė, kad XXIa. pr. turi įvykti civilizacijos suirimas, sugriuvimas. Foresteris mane, kad griuvimas gali pasireikšti tuo, kad žmonės ims mirti dėl maisti stygiaus, ligų, ekologijos problemų. Šis judėjimas patraukė politikų dėmesį, bet klubas ėmė išsisemti. Tčiau klubo idėjos išėjo į viešumą, pasiekė JTO. Komisija- ištirti grėsmes ir galimus pavojus. 1987m. išėjo jų parengta ataskaita „ Mūsų bendroji ateitis“ .Ši knyga konstatuoja, kad jei civilizacija gyvens pagal tas pačias nuostatas kaip ir iki tol, katastrofos nebus išvengta. Buvo pasiūlyta „ subalansuotos įvairių civilizacinių procesų tėkmę“. ES reikalauja, kad kiekviena valstybė turi turėti subalansuotos plėtros projektą.
Postnacionalinė valstybė yra bandymas įteisinti visų piliečių lygias teises dalyvauti politikoje ir kultūroje. Kuriasi įvairios sąjungos. Atsiranda naujo tipo valstybių organizavimosi subjektas- žmonija. Greta etnosų formuojasi žmonija kaip kultūros subjektas. Dabar šalia etnoso kaip postnacionalinio kultūrinio darinio egzistuoja sprendžiantį balsą turinti žmonija. Įtvirtinama globalizacija. Globalizacijos pradžia gali būti laikoma pasaulio apiplaukimo istorinis faktas. Žinios globališkai plinta taip greitai, kaip anksčiau kaime. Žmonija mąsto vienu metu. Ji turi bendras globalines problemas, kurių vis daugiau. Vis sunkiau atskirti vieną regioną nuo kito. Civilizacija negali gyventi kitų žmonių sąskaita. Subalansuota politika reikalauja visiems vienodų sąlygų. Civilizacija turi gyventi paisydama visų etnoso poreikių. Galima kalbėti apie naują kultūros subjektą- žmoniją.
29. Tradicinės kultūros bruožai

2 pagrindiniai kultūrų tipai – paprotinė (tradicinė) ir civilizacinė kultūra. Pagrindinis kriterijus atskiriantis šias dvi kultūras – tai laikas. Tradicinei kultūrai būdingas ciklinis laikas, o civilizacinei – istorinis laikas.
Tradicija – vienas pagrindinių kultūros bruožų. Visa kultūra yra tradicija, nes ji jau susiformavusi. Didžioji (senovinė) tradicija = paprotinė kultūra. Paprotinė kultūra pagrįsta papračių saugojimu, išlaikymu, nenuginčyjamumu. Papročiai – tai, ką žmonės įpratę daryti, tai daugiau negu įpratimas, tai norma, taisyklė, principas. Jis yra susijęs su tam tikrais reikalavimais, paprotys – socialinė norma, įprotis yra virtęs įpareigojimu, reikalavimu. Norma pagrindžiama mitologiniu mąstymu. Šitos normos yra įvedamos dievų. Žmogus mano, kad jam visos gyvybės formos yra duotos, nustatytos, nevalia jų pažeisti, nes pažeidimas užsitraukia nelaimę, o norint atstatyti pažeidimą, reikia atlikti ritualus. Kultūros ritualai turi fundamentalią reikšmę. Taisyklės yra sakralizuotos. Egzistuoja grįžtamasis ryšys tarp normos laikymosi ir padarinių, už tos normos pažeidimą. Daugelis papročių susiję su darbo procesais. Užsitikrinti sėkmę galima tik laikantis ritualų. Darbas yra paprastai cikliškas, susijęs su metų laikais (pvz.: medžioklės bendruomenėse, žemdirbių). Per darbo ciklus žmogus kuria savo kultūrą. Metai susiskirsto pagal tai, kokie darbai atliekami. Žmogus mąsto ne pagal abstraktų gamtos kūnų cikliškumą, o matuoja pagal savo vykdomus darbus. Savo atliekamais ritualaismatuoja ne tik atliekamus darbus, bet ir kosminius, gamtinius ciklus. Dievai nustato pasaulio tvarką, o kad ji būtų palaikoma, žmonės patys ją turi reguliuoti savo ritualais.
Vienas labai svarbus tradicinės kultūros požymis – tai, kad kultūra yra dievų sukurta: jie įveda mechanizmą, kurį reikia kruopščiai palaikyti (kaip mechaninis laikrodis – Lewi-Strauss). Žmogus tos kultūros nekuria, jis tik ja naudojasi, jos normomis, taisyklėmis, kurias yra gavęs iš savo tėvų, o tie iš savųjų ir t.t., o pradžia yra dievai. Žmogus regi darbų ciklus. Sutrikimai įvyksta, nes žmonės patys sugadina per savo neapdairumą. Paprotinės kultūros žmonės bijo naujovių, nes tvarkos, kuri dievų nustatyta irimo ženklas. Jei žmonių naujovės įsitvirtina, tai tik per klaidą.
Priešistorė – tai paprotinė kultūra. Jie istorijos dar nežinojo, neturėjo keitimosi tikslo, tradicija priešinosi keitumuisi.
Santykiai su gamta: 1) gamtos produktų rinkimas; 2) ankstyvoji žemdirbystė. Abu santykiai labai ekologiški, jie išreiškia pagarbą gamtai, nustato harmoningą santykį su ja (pagarba augalui, gyvuliui). Žmogus su gamta elgiasi kaip sūnus su motina. Egzistuoja žmogaus ir gamtos pusiausvyra. Tokį santykį gali palaikyti tik stabili kultūra, palaikyti tai, kas buvo rasta gamtoje.
Kultūra kuriama protėvių, pakartojama ciklais, todėl ir yra savotiškas laiko supratimas: judėjimas nuo praeities į ateitį iš tikrųjų nieko nereiškia.
Kūryba negali nevykti. Tradicinė kultūra į neišvengiamus dalykus reaguoja dvejopai: 1)eliminuoja, jei jie yra grėsmingi; 2)ignoruoja, jei tie pasikeitimai nėra pastebimi.
Tyrinėtojai bando aiškintis, kas yra pirmųjų folklorinių kūrinių kūrėjai. Mitai ir dainos iš pat pradžių yra variantiškos: pirmieji mitų šaltiniai – mitologemos, įvaizdžiai, vaizdiniai. Mitiniai vaizdiniai gimsta taip pat kaip ir mūsų kasdienės kalbos žodžiai, jie keliauja iš lūpų į lūpas, taip pat ir dainos. Daugiausia jie egzistuoja kaip paraleliški variantai.
Paprotinė kultūra kuria žmogų, bet jis nežino, kad kuria, kaip kuria. Čia neegzistuoja autorinė kūryba, nėra autorių, niekas nekuria sąmoningai. Kas automatiškai kartojama, tas transformuojama (žynys žino dievų valią, mitus, jis yra mediumas, bet jokiu būdu ne žinovas, nes už savo žinias jis neatsako. Žynio paskirtis, priedermė – išaiškinti dievų ženklus. Papročiai perduodami žynio, protėvių, o jais tikima, nes jie yra autoritetai). Ši kultūra uždara, jai nėra kitų šaltinių. Kūryba anoniminė. Daugelis kuria, visi dalyvauja kultūros perdavime.
Žmogus randa save jau įrengtame pasaulyje, ir tam paaiškinti, jis turi savo gyvenimo formas. Čia vyksta savotiškas apvertimas: pro savo kultūra mato pasaulį. Todėl paprotinė kultūra panaši į mechanizmą, sukonstrutą iš pat pradžių. Egzistuoja mitinis laikas – pradžių pradžia, kuomet pasaulis buvo užduotas, įvestas, padarytas. Visa, ką žmogus daro, tai tik gadina tą tvarką, o ritualai tą gadinimą mažina. Jie suvokia, kad stabilumas – išgyvenimo garantas, tūkstančius metų šis modelis padėjo žmonėms išgyventi. Sugyvenimą su gamta geriausiai reguliuoja paprotinė kultūra. Vyksta inovacijos, bet žmogus nuo jų bėga, jas šalina. Žmogus anachroniškai mano, kad pirmykštis žmogus buvo susirūpines naujovėmis, taip kaip jis šiandien, bet taip nebuvo (viskas iš K. Stoškaus paskaitų, nemanau, kad dar reikia papildomos literatūros).

30. Civilizacija kaip istorinis kultūros tipas.

Pagrindiniai civilizacinio kultūros tipo bruožai:
1. Sėslumas – viena iš esminių sąlygų miestų formavimuisi
2. koncentracija – siejama su derlingų upių slėnių kultūriniu pasisavinimu (atsiranda mechanizmai, pvz. potvyniams kontroliuoti)
teisės atsiradimas – amalgamacija – skirtingų kultūrų susiliejimas. Dėl koncentracijos pralaužiamas skirtingų uždarų grupuočių izoliuotumas. Ten kur vyko koncentracija, ten randame skirtingų kultūrų darinių, sluoksnių. Gyvendamos kartu jos turėjo surasti naujas taisykles, kurios butų priimtos naujai susidariusios žmonių bendruomenės. Taip pat atsirado poreikis skirt etninių grupių atstovus, kurie užtikrintų, kad tos taisyklės veikia. Nėra visuomenės be teisingumo. Pirmosios valstybės jau turi naujo tipo teisingumą – tą, kuris užrašytas teisynuose. Taigi, einama nuo paprotinės teisės prie įstatyminės teisės. Su įstatymine teise panaikinamas kerštas. Teisingumą gali vykdyti tik nešališkas teisėjas. Atsiranda dvejopas teisingumas – vidinis žmogaus teisingumas ir viešasis teisingumas. Teisė – naujos normos, kurios priverčia paklusti visus nepriklausomai nuo jų giminimių ryšių ar kilmės. Įstatymai labiau išoriški, nei papročiai, juos daug lengviau laužyti. Tokie įstatymai negali galioti be prievartos aparato, reikalinga priežiūra. Atsiranda teismai, kalėjimai, kitaip sakant tesingumo ir penitencinės institucijos. Su įstatymų atsiradimu atsiranda dar vienas dalykas – valstybės sienos. Paprotis keliavo kartu su žmogumi, o įstatymas galioja tik valstybės (dažniau miesto) teritorijoje. Miesto sienos gina piliečių teises, tai saugumo zona. Ne visada valstybės sienos sutapo su miesto sienomis. Įstatymai veikia tik tam tikroj teritorijoj, už jo ribų jau nebe. Teisės normos užbrėžia valstybines ribas, o sienų pažeidimai tampa agresijos ženklu. Taigi, pakinta ir karų priežastis.
3. Visuomeninis darbo pasidalijimas – su valstybe atsiranda valstybiniai darbai. Iš funkcijų vykdymo – išgyvenama. Visuomeninis darbas suponuoja, kad žmonės užsiima visuomeniniais darbais, bet ir tenkina savo universalius poreikius. Kur atsiranda valstybinės tarnybos, reikalingos pajamos. Jos gaunamos iš piliečių, jiems uždedamos prievolės. Reikalingas iždas, vėliau išauga mokesčiai, mokesčių sistemos. Valstybė formuojasi kaip naujas darinys, nustumiantis į antrą planą papročius, tradicijas. Su darbo pasidalijimu atsiranda fizinio ir protinio darbo atskirimas. Pagal šį kriterijų skiriami dviejų tipų žmonės: kurie rūpinasi savo gyvenimu (amatininkai, žemdirbiai ir pan.) ir kurie gyvena dėl kitų ( valdovai, valstybės tarnautojai). Daromos išimtinės teisės dėl ypatingų nuopelnų valstybei, jie turi pagrįsti šias teises (nustatyti giminystės ryšius: nurodyti nusipelnusius protėvius). Išimtinės teisės turi tik geros kilmės žmonės. Taip formuojasi kilmingųjų sluoksnis, kurio priedermė – valstybės valdymas. Aristokratai gyvena dėl garbės, šio luomo susiformavimas sukuria garbės sampratą. Garbė yra įgyjama protėvių, perduodama vėlesnėms kartoms (pvz. 4 graikų aristokratiškumo požymiai: išmintis, teisingumas, narsumas, saikingumas).
Visuomeninis darbo pasidalijimas sukuria teisės institutus. Žmonės išgyvena iš skirtingų funkcijų vykdymo. Susikuria mainai, o tam reikalingi pinigai. Pinigai – pirklių pagamintų prekių ekvivalentai. Formuojasi mainomosios vertės kriterijus, tai žmones nustato deryboms. Kai atsiranda prekė, žmonės susitaria dėl jos vertės. Atsiranda rinka.
4. Speializacija ir profesionalumas. Atsiranda kokybės konkurencija. Modernizacijos impulsas. Paprastą pastatą bet kas gali pasatatyti, architektūros pastatai – šventyklos, valdovų pastatai. Jiems reikia įgūdimo, specialių žinių. Architektų statusas labai aukštas.
5. Raštas. Pabaigt.

31.Archainių civilizacijų (Šumero ir Egipto) ypatybės.

Pirmuoju laikomas tas tipas, kuris padėjo pagrindus civilizuotumui apskritai. I – archainis tipas. Jam priklauso Šumerai ir Egiptas. Pagrindas šiam skirstymui- tai, kad šios civ. neturėjo savo pirmtakų, jos yra novatoriškos. Šių civ. dualumas nesunkiai paaiškinamas. Giminingos žemdirbių kultūros sklido į skirtingus slėnius. Jos formavosi paraleliškai, daug bendrų aplinkybių abiem būdingas savotiškas mitologijos pasikeitimas. Būdinga mitologiją paversti politine ideologija, pateisinti politinę teisę. Vakarų civ pranašumas menamas, jos pateisinimas- ekspancionistiškumas. Šių civ vienumas nėra taip akivaizdus, kaip galėtų „plaukti“, kad jos priklauso vienam civ tipui. Jų liekanos yra nevienodos: skirtingi dokumentai, mitologinė orientacija ir tt. Civ visada ženklina raštas, miestas, visuomeninis darbo pasidalijimas. Archaiško mąstymo yra išsaugota: mitologinis mąstymas lieka pagrindine mąstymo forma. Griežtos ribos tarp praktinio ir teorinio mąstymo nėra. Visos civ pajėgos subordinuotos praktiniams tikslams. Mitai randami užrašyti, jie pritaikyti naujoms sąlygoms (valdžios pateisinimas). Sukurtas ypatingas asmeniškumas, valdovo statuso iškėlimas, pagal jų dinastijas matuojamas ir laikas. Egipto valdovo statusas sudievinamas, nes tai centralizuota valstybė. Be valdovų Egipte svarbūs ir žyniai, šumeruose jų statusas menkesnis. Taip pat svarbus ir architektų statusas, minimi išminčiai, kurie duoda patarimus savo vaikams. Tai pirmųjų inteligentų sluoksnis. Asmenybės suteikia valstybei reikšmingumo.

31. Šumero civilizacijos ypatybės (Andrius)
Raštas. Šumerai turėjo raštą ir buvo linkę viską užrašyti, todėl mokslininkai juos pavadino „biurokratų” tauta. Apie 95% dantiraščio lentelių teksto sudarė ūkinio pobūdžio dokumentai. Jais remiantis galima atkurti šumerų kasdienio gyvenimo vaizdus. Ne mažiau svarbūs yra kiti 5% lentelių. Tai literatūriniai tekstai. Čia užfiksuota seniausia pasaulyje epinė poema Gilgamešo epas, kurį Londono Britų muziejaus rūsiuose atrado ir perskaitė Dž. Smitas. Skaitydamas apie jo nuotykius bei žygdarbius, kuriuos jis atliko tėvynės labui, apie kovą ir draugystę su dievų pasiųstu pusiau žmogumi, pusiau žvėrimi Enkidu, apie nemirtingumo ieškojimą, Dž. Smitas įsitikino, kad jam pavyko atrasti Mesopotamijos „Homerą”, keliolika šimtmečių senesnį už graikų tautos Homerą. Jis pamatė, kad čia esama epinės poezijos prototipo, kilusio pačiame civilizacijos apyaušryje.
Dž. Smitui priklauso ir kitas atradimas. Skaitydamas Gilgamešo epą, mokslininkas rado užuominų apie pasaulio tvaną. Taip buvo paskelbta seniausia versija pasaulio tvano legendos, kuri pasakojama visų žemynų tautų — Europos, Azijos (Šumeras, Indija, Kinija, Japonija), Australijos, Amerikos — literatūroje. Visuose šios legendos variantuose versija apie pasaulio tvaną maždaug vienoda. Panašią istoriją apie Šumero Nojų — savo protėvį Utnapištį pasakoja ir Gilgamešas.
Be pasaulio tvano aprašymo Šumero literatūroje pasakojami ir kiti visuotiniai mitai, kuriuose vaizduojamas pasaulio ir žmogaus sukūrimas, žmogaus kova su dievais bei stichijomis. Yra užrašyta legendų apie įvairius išradimus. Šumero raštijos paminklams būdingi bendri viso pasaulio literatūroms motyvai. Ir čia pasaulis sukuriamas iš chaoso, žmogus — iš molio, dangus ir žemė vaizduojami kaip visos būties tėvas ir motina, metų laikų kaita — kova tarp dievų ir pan.

Teisė. Šumero civilizacijos klestėjimo laikotarpiu buvo sukurta rašytinė teisė. Apskritai, teisinė sistema gali gyvuoti ir be išsamių detalizuotų įstatymų. Tada ji remiasi papročiais, precedentais, autoritetų nuomone, kiek mažiau — aukščiausios valdžios nurodymais. Tai buvo savotiška dantiraštinės literatūros rūšis. Jai pradžią davė vadinamieji valdovų įrašai jau ankstyvuoju Šumero civilizacijos laikotarpiu. Įrašuose minimi „teisingumo atkūrimo įsakai”, kuriais valdovai siekė susilpninti socialinius prieštaravimus: neleisti bendruomenės nariams nusigyventi, prarasti žemę.

Šumerų kultūros renesansas. Kiekvienas politinis Šumero žlugimas — ar tai būtų akadų, ar gutų, ar amoritų įsigalėjimas — nebuvo Šumero civilizacijos žlugimas. Šumerų dvasia jau buvo pasiekusi tokį aukštą lygį, kad jokia invazija nepajėgė jos sunaikinti. Užkariautojai pasisavino daugelį šumerų kultūros laimėjimų. Kultūra ir religija padėjo šumerams atsispirti asimiliacijai, išlaikyti papročius bei tradicijas ir net primesti juos užkariautojams.
Šio renesanso pradininkas Urnamu ėmėsi reformuoti, restauruoti ir statyti naujus „dievų namus“. Jis grąžino šventykloms ankstesnį spindesį ir tuo subūrė krašto gyventojus apie senuosius dievus. Šumerų žyniai, kaip ir egiptiečių, nepaliko aiškiai suformuluotos religijos pažinimo koncepcijos. Bet jų dievai buvo įasmeninti. Pirmiausia šumerai įasmenino geriau suvokiamas gamtos jėgas — dangų, jūrą, mėnulį, saulę, vėją. Be šių dievų, ilgainiui atsirado daugybė kitų, atsakingų už žmogaus gimimą ir gyvenimą. Šie, antrieji,dievai žmonėms buvo artimesni, labiau susiję su kasdieniu gyvenimu. Vyriausias dievas Anas — dangaus karalius, įasmenino vyriškąjį pradą, jo žmona deivė Ki — žemė — moteriškąjį. Iš jų ryšio gimęs dievas Enlilis. Anas visada buvo garbinamas ir minimas pirmas. Jis figūravo kaip visagalė būtybė, nesikišanti į kasdienius žmonių reikalus. Visų žmogaus kūrybinių užmojų iniciatorius, jo gyvenimo valdovas šumerų mitologijoje buvo Ano sūnus Enlilis.
Šumero valdovams tekdavo rūpintis žynių palankumu. Šumero dvasinė ir pasaulietinė valdžia nebuvo susiliejusi kaip Egipte. Karalius čia netapdavo vyriausiuoju žyniu. Kita vertus, gyvenime, kur galiojo dievų įsakymai bei draudimai, žyniai, gerai išmanę visas taisykles, buvo vieninteliai valdovų patarėjai. Vieni jų rūpinosi aukomis, kiti — atpirkimo apeigomis, dar kiti — blogų ir gerų ženklų tyrimu, sapnų aiškinimu. Jiems nesvetimos buvo ir įvairios mokslo sritys — astrologija, laiko skaičiavimui praverčianti astronomija, matematika. Žyniai buvo įvaldę ir „mielą dievams“ muziką, skambėjusią dangiškų jėgų garbei.
Urnamu dėka labai ūgtelėjo Šumero teisinė mintis. Jo paskelbtas seniausias pasaulyje įstatymų kodeksas (tarp 2065— 2046 m. pr. Kr.) gerokai pranoko vėlesnių karalių teisines nuostatas. Iš Urnamu kodekso aiškiai matyti, kad pirmykštis atsilyginimo tuo pačiu — taliono — principas šumerams buvo svetimas. Šumerai nesilaikė taisyklės „akis už akį, dantis už dantį”. Jie taikė kitokias atpildo už padarytą skriaudą formas. Jų nuostatos daug artimesnės mūsų dienų teisingumo principams. Urnamu kodekse ryški tradicija — iš ankstesnių kartų paveldėtas teisingumo principas, vėliau, deja, kitų Mesopotamijos civilizacijų pamirštas.
Eventually. Šumero žlugimas sukrėtė tuometinį pasaulį. Tačiau kultūra negalėjo būti sunaikinta. Nykstanti, dezintegruota civilizacija sudarė sąlygas atsirasti naujoms — Babilono, Hetitų — civilizacijoms. Naujų civilizacijų raštingi žmonės ėmė kaupti šumerų meno ir minties paminklus. Šumerų kalba dar beveik du tūkstantmečius buvo naudojama liturginiams tikslams: ja vykdavo pamaldos Babilono šventyklose. Valdovų dvaruose, šventyklose, mokslo įstaigose buvo užrašinėjami šumerų mitai, epai, pamokymai, priežodžiai. Įvairios tautos, apsigyvenusios Mesopotamijoje, perimdavo šumerų raštą, dievų panteoną, statybos stilių, skaičiavimo būdą, žinias apie dangaus kūnus.

31. Egipto civilizacijos ypatybės (Andrius)
Raštas. Raštą sąlygojo egiptiečių praktiškumas. Raštingas žmogus galėjo bendrauti su kitais per atstumą erdvėje ir laike — tiesiogiai nesusitikdamas. Jau pirmykščiai žmonės naudojosi piktogramomis — piešinių raštu. Egiptiečiai dar pirmosios dinastijos laikais turėjo gana tobulą hieroglifų raštą. Apskritai, Senovės Egipte būta trijų rašto variantų: hieroglifinio, hieratinio, demotinio. Šiuos rašmenis vėliau įvardijo graikai (hieroglyphoi — šventi raštai, hieratikos — žynių, demotikos — liaudies). Egipto raštas perėjo tris raidos fazes. Seniausiose savo istorijos epochose egiptiečiai vartojo hieroglifus, t. y. ženklus, realistiškai vaizduojančius gyvas būtybes, daiktus, procesus. Tokia rašto sistema gana sudėtinga, ji reikalauja nemažo piešimo talento, todėl po kiek laiko ženklai buvo suprastinti, palikti tik būtiniausi vaizduojamų daiktų kontūrai. Šį — hieratinį — raštą vartojo Egipto žyniai. Pagaliau paskutinioji egiptiečių rašmenų raidos fazė — demotinis raštas — kursyvas, suredukuotas į brūkšnelius, lankelius ir ratukus, lengvai parašomas. Jame sunku atpažinti pirmykščius simbolius. Egiptiečių rašto plėtotę skatino specialios rašomosios medžiagos — papiruso — išradimas. Šią medžiagą jie gamino iš papirusų — meldų, augančių Nilo pakrantėse. Yra išlikę ilgesnių kaip 100 pėdų rankraščių.
Mokslas. Atsiradusi civilizacija iš aplinkos tuoj pat išsiskyrė ir mokslu. Egiptiečiai buvo praktiški žmonės, Vien utilitariniai tikslai lėmė didžiulius jų matematikos, astronomijos, medicinos laimėjimus. Žinoma, kad jau Senosios Karalystės epochoje darbingiems gyventojams buvo nustatytos reguliarios, griežtai kontroliuojamos prievolės ne tik faraonui, bet ir šventykloms, valdininkams išlaikyti. Dėl to kartkarčiais, paprastai kas dvejus metus, buvo surašinėjami gyventojai bei gyvuliai. Surašinėtojams reikėjo bent minimalių aritmetikos žinių, t. y. mokėti visus keturis aritmetinius veiksmus. Senosios Karalystės epochoje aukštą geometrijos mokslo lygį rodo ir piramidžių statymo menas. Iš jo matyti, kad toli pažengusi buvo ir astronomija. Du veiksniai — ūkinis ir religinis — turėjo įtakos astronomijos raidai Egipte. Egiptiečiai buvo priversti stebėti gamtą ir reguliariai pasikartojančius jos reiškinius. Tik taip jie galėjo apsisaugoti nuo Nilo potvynių baisių padarinių, pasėlių išnaikinimo. Kita vertus, reguliariai pasikartojančių gamtos reiškinių registravimas siejant juos su dangaus kūnų pokyčiais padėjo prognozuoti, nusakyti ateitį. Egipte sugebėjimas nuspėti ateities įvykius buvo didžiai vertinamas. Labai viliojamai atrodė perspektyva paskelbti pranašystę, kuri ateityje pasitvirtintų. Visi spėjimai, kuriais didžiavosi žyniai, rėmėsi sistemingu gamtos reiškinių stebėjimu, jų registravimu, ryšių tarp jų nustatymu.
Religija. Skelbė keletą doktrinų, kurios net neigė viena kitą. Štai viename himne kalbama, kad dievas Ra pagimdė pats save, o kartu ir visus dievus, visą pasaulį. Kitas himnas jau šlovina Ra kaip deivės Nut sūnų. Pagal vieną himną žmogų iš molio nulipdęs dievas Chnumas, pagal kitą jis atsirado dievui Pta ištarus magišką žodį. Patys egiptiečiai nieko nuostabaus šioje prieštaravimų grandinėje nematė. Egiptiečiams jie neatrodė prieštaringi. Sumaištį sukėlė tik Echnatono religinė reforma.
Egiptiečių dievais buvo krokodilas, karvė, moteris su liūto galva. Dievas nebuvo įasmenintas. Šiuo požiūriu egiptiečiai buvo artimesni primityviems žmonėms negu mums. Jų manymu, jokių permainų, jokių raidos tendencijų pasaulyje nėra ir būti negali. Pasaulis visada toks, kokį jį sukūrė dievai. Ozyrio prisikėlimas iš numirusiųjų — tai tas pats, kaip metų laikų keitimasis, kaip Nilo potvyniai ir atoslūgiai. Tai paprastas, dievų nustatytas gyvenimo ritmas, ir ne žmogui jį pakeisti, pasukti į vieną ar kitą pusę.
Etika. Senovės egiptiečiai vartojo žodį „Maat“. Mokslininkai linkę manyti, kad šis žodis reiškė pirmapradę tvarką. Nėra tikslaus jo vertimo. Rusų egiptologas M. Korostovcevas teigia: „Maat — visais atžvilgiais simbolizuoja dievo įstatymą, gyvenimo nuostatų ir dorovės principų teisingumą“. Senovės egiptiečiai “Maat” koncepcijos pagrindu sudarė ištisą etikos sistemą. Ją perteikė ne tiek religinėje literatūroje, kiek vadinamuosiuose posakiuose, pamokymuose. Pagrindinė „pamokymų” mintis yra ta, kad žmogus turi siekti harmonijos su kartą visam laikui nustatyta tvarka Žemėje, o tinkamo gyvenimo galima išmokti. „Pamokymuose” pateikiami patarimai, kaip įsilieti į visuomenę ir gamtą. Sėkmės laidu laikomi sąžiningumas ir teisingumas bet kokiomis sąlygomis. Labai propaguojama kantrybė, „širdies audrų” slopinimas. Išsilavinusioji senovės egiptiečių dalis manė, kad dievai nesikiša į žmonių gyvenimą. Todėl sukūrė amžinos, darnios tvarkos sistemą — „Maat“, o žmonės savo valia turėjo jos laikytis.
Menas. Žemiškos tvarkos amžinumas bei nekintamumas atsispindėjo ir senovės Egipto mene. Viskas buvo statoma amžinam naudojimui. Šventyklos, piramidės, statulos, bareljefai turėjo, be abejo, religinę prasmę. Kartu jie atspindėjo šalies ir tautos didybę, talentą. Tiksliau pasakius, šias sąvokas egiptiečiai suliejo į vieną. Nekintamo pasaulio samprata sąlygojo neturintį pavyzdžio konservatyvųjį oficialiosios skulptūros stilių. Žmogaus figūros vaizdavimas toks pat ir pirmuose išlikusiuose reljefuose, ir paskutiniuosiuose, darytuose jau valdant romėnams: galva statmena pečiams, žvilgsnis tiesus. Pagrindiniai šio stiliaus bruožai — statiškumas ir frontalumas. Frontalumo dėsniu pagrįstas egiptiečių rimties bei garbingumo supratimas. Jų manymu, dievus ar garbingus mirusiuosius dera vaizduoti tik frontaliai, be to, tik stačius arba sėdinčius. Kūno dalims taip pat buvo nustatyta tam tikra nekintama padėtis.
Skulptūra atitiko egiptiečių žmogaus idealo sampratą. Dievai ir žmonės vaizduojami liekni, laiko nepaliesti, amžinai jauni ir žavūs. Kuriant dievų atvaizdus, šį stiliaus reikalavimą buvo nesunku išlaikyti. Vaizduojant amžinai jauną žmogų, susidarydavo keblumų dėl antrojo principo, kuris reikalavo, kad statulos būtų panašios į vaizduojamąjį. Tarp gryno idealizmo ir bent minimalaus natūralizmo kraštutinumų Egipto skulptūra balansavo visais istorijos laikais.
Per amžius viešpatavusioje konservatyvioje tradicijoje atsirado viena properša. Ji susijusi su faraono „eretiko“ Echnatono vardu. Jis žlugdė ne tik religijos ir politikos tradicijas, bet ir preferavo meninės kūrybos dvasingumą. Susikvietęs viso Egipto dailininkus, ėmė juos globoti. Jaunieji dailininkai, išsivadavę iš kanono varžtų, savo kūriniuose siekė tiesos ir tauraus paprastumo. Echnatonas rėmė naująją meno kryptį ir leido net save vaizduoti kaip gyvą, kasdienį žmogų, be dieviškos didybės. Taip atsirado nauja Tel al Amarnos dailė.
Įtaka. Amžiai, dešimtmečiai, metai atskleidžia vis ką nors nauja senosios Egipto civilizacijos istorijoje. Sužinoma apie nuostabą keliančius konservatyvių egiptiečių laimėjimus, kurie kaskart praturtina mūsų susidarytą senovės žmogaus vaizdinį, parodo jo veiklos rezultatų įtaką ne tik savai aplinkai, bet ir mūsų gyvenimu. B. Turajevas teigia: „kad ir kokį paimtume mūsų gyvenimo aspektą, tirdami jo istoriją galų gale prieisime Egiptą, šalį, kuri buvo europietiško valstybingumo, europietiško meno, daugelio religinio gyvenimo ir buities reiškinių motina“.

32.Antikos civilizacija ir jos įtaka Vakarų Europos kultūrai

Miestai-valstybės-poliai lyg ir nesiskiria nuo Šumerų, Egipto miestų. Civilizacija reiškiasi ankstyvuoju laikotarpiu, o ne imperiniu(šiuo laikotarpiu kultūra pradeda išsigimti). Filosofai mokėsi išminties, o valstybė kuriama kitais principais. Jie neturėjo aiškių duomenų apie šumerų civ., bet mokėsi iš egiptiečių (bet viską darė skirtingai).
Graikija- karinė valstybė, turėjo patogią strateginę padėtį, gerą laivyną. Jiems nereikėjo operuoti hieroglifais, alfabetinis rašymas turėjo daug pranašumų. Ši civ formavosi senųjų kultūrų apsuptyje, tuo ji ypatinga. Dėl savo geros padėties ir karinės apsaugos ši civ taip pat labai ypatinga. Jiems teko kovoti ne tik su išoriniais, bet ir su vidiniais priešais. Graikai gana ilgai išlaikė miestų autonomiją, o tai buvo puiki prielaida demokratijai. Atėnai- demokratijos kūrimo lyderis. Šiame mieste buvo gana ilgas demokratijos viešpatavimas, kurią pakeitė įsigalėjusi demokratija. Buvo daug veiksnių ir prielaidų, kurie ruošė demokratijos atėjimui. Istorikai tai sieja su Solono reformomis, bet yra ir kitų Prielaidos: labai branginami žmogaus nuopelnai valstybei (nes karinė valst). Šie žmonės buvo išskiresni, o tai įteisinama susiejus jų nuopelnus su giminės nuopelnais. Aristokratai turi teisę į valdžią, nes jie garbingi, paveldėję garbę. Garbė vertinama labiau negu gyvybė, rūpinamasi jos išsaugojimu. Aristokratinė tradicija paliko graikams garbės sampratą, o su ja ir priedermės sampratą. Tiems, kurie turi nuopelnų valstybei teisė ją valdyti- priedermė. Tais laikais garbės samprata buvo dualizuota. Graikų nuomone, tas, kuris ateina į valdžią, ateina jai tarnauti. Karinės visuomenės reikalavimas aristokratams pasirūpinti valstybe. O demokratija gimsta apribojus aristokratų valdymą. Daugelis supranta demokratiją klaidingai: kaip minios valdžią. Teisinga yra tai, kad kiekvienas turi daryti tai, kas tinka jo prigimčiai. Demokratija įvyko, nes ji buvo pakankamai pagrįsta aristokratinių vertybių. Neišnyko garbės samprata, nes ja rūpinosi Apolonas- tvarkos palaikytojas. Šie dalykai susiję su apoliškąja religija: tvarkos, apsivalymo religija. Pagrindinės dorybės- aristokratinės- teisingumas, narsumas, garbė, saikas. Aristokratinis mentalitetas išliko kaip gyvenimo norma. Ta sąlyga pasikartoja naujoje demokratijoje Anglijoje. Demokratija neatsirado revoliucijos būdu, o kompromiso- visų grupių dalyvavimas valdyme. Vienas iš dem garantų- teismai. Reikia sudaryti sąlygas, kad teisingumas būtų bešališkas. Graikai kritiškais atvejais įvesdavo burtus. Dalijant valstybines pareigas du pagrindiniai kriterijai: moralė ir iškalba. Niekada nei prieš, nei po to iškalba neturėjo tokios svarbios reikšmės. Graikai neįsivaizduoja dem be retorikos: teismai, politiniai debatai ir puotos (giriamosios kalbos) reikalauja iškalbos. Nuo teisėjo įtikinimo priklausys jo sprendimas. Teisinga ta pažiūra, kuri mane įtikins, teisus tas, kuris įrodo savo nekaltumą. Teismuose atsiranda būtina sąlyga mokytis retorikos. Politinės kalbos- sprendimai priimami per debatus. Dem svarbios ir puotos kalbos. Dem svarbu ideologija, o vertybe nustato oratoriai giriamosiomis kalbomis. Oratoriai iškelia reikšmingumą tų žmonių, kurie turi nuopelnų valstybei. Iškalba- svarbiausias menas (arti buvo teatras, bet jis ėjo po iškalbos). Teatras- antra ideologijos formavimo priemonė. Spektakliai- valstybinės reikšmės dalykas. Tai kaip visuomenės ugdymo institucija.
Dem nebuvo visuotinis reiškinys. Graikai prieš akis turėjo visas valdymo formas: kiekvienam mieste buvo sava valdymo forma. Buvo eksperimentuojama valdymo sistemomis. Buvo aiškus supratimas, kiek žmogaus gyvenimas priklauso nuo savo gyvenimo tvarkymo valstybėje. Graikai matė trūkumus, todėl eksperimentavo. Piliečiai skirtingomis sąlygomis ir susitarimais suvokė, kad patys formuoja valdžią. Tvarka buvo suvokiam kaip sukurta, o ne natūrali. Dem siejama su žmogaus asmeniu, miestų konkurencija, karais. Graikai suvokė, kad jie yra laisvi piliečiai. Visų pirma sociališkai: priešprieša vergas- laisvasis. Laisvė- tai būti nepriklausomam nuo pašalinių, „kuris gyvena pats savo galva“. Dem atveria supratimą, kad žmonės autonomiški, jie gali savi gabumus realizuoti taip, kaip jie nori.
Antroji dem pusė: varžymasis, rungtyniavimas, lenktyniavimas. Visos gyvenimo sritys taip orientuotos, kad visi žmonės galėtų demonstruoti savo sugebėjimus. Organizuojamas laisvų žmonių mentalitetas.
Dem nėra masių valdžia. Formuojantis dem pagrindinis veiksnys vis dar buvo garbė. Apribojus aristokratų valdžią aristokratiškos vertybės ir toliau turėjo didžiulę reikšmę. Garbė ne tik paveldima- ją galima įgyti ir savais gabumais, savomis pastangomis. Tai perėmė ir išryškino romėnai. Tačiau buvo suvokiami ir dem pavojai. Dem greitai gali virsti tironija, todėl populiariausią, daugiausiai balsų surinkusį žmogų išsiųsdavo iš miesto (Šukelių teismas?). Platonas buvo prieš dem. Aiškina, kad teisingumas yra tai, kai tu atsilygini tuo pačiu, ką esi gavęs iš kito. Teisingumo pagrindai yra žmonių prigimtyje. Žmogus turi dirbti tai, kas jam priklauso iš prigimties. Jis matė kokie būna padariniai, kai valdo neišmanantys, negarbingi ir neatsakingi žmonės.todėl ir peikė dem.
Mąstymo laisvė. Teorijos gimimo galimybė: formuojasi mokslinis mąstymas. Kas tai įtakojo? Daug žinių perėmė iš Egipto, Babilono, finikiečių (rašto modifikacija). Bazė nieko naujo nežada. Pačioje Graikijoje įvyko kažkas. Kaip galėjo įvykti teorinio mąstymo išsilaisvinimas? Graikijoj buvo labai žemas žinių sluoksnis. Mitai buvo pritaikyti valdymui pagrįsti, tai vyko visur. Jie kontroliuojami žinių, jie perpasakoja mitus. Reikia grįžti prie skirtumo tarp žynio, išminčiaus ir filosofo. Visi lyg ir egzistuoja visose kultūrose. Žyniai kalba ne savo vardu, jie perduoda žinias, išmintį, mąsto pagal paprotines kultūros tradicijas. Jie išsaugo patyrimą, aiškina įvairius dieviškus ženklus. Kuriantis valstybei atsiranda raštininkas prie šventyklos ir jie ima užrašinėti mitus, tačiau prižiūrimi žinių. Graikijoje žiniai nesusiburia į tam tikrą sluoksnį ir neturi politinės galios. Jie renkami 1metams, negalėjo įgyti nepriklausomos valdžios. , įtakoti savo ideologijomis. Tik Delfai ir Elauzinas turėjo savo paveldimus žynius. Tačiau miestai yra pakankamai autonomiški ir graikai galėjo aukoti ir be žinių pagalbos. Ir karo vadas už valstybę, ir savarankiškai. Nebuvo organizuotos struktūros, kuri rūpintųsi mitų interpretavimu. Tai darė ir išminčiai, ir filosofai, ir poetai. Nebuvo privalomos interpretacijos. Atsiranda priešprieša tarp mitos (paveldi) ir logos (supranta). Filosofų pastangomis ima atsiskirti interpretuota mintis nuo neinterpretuotos. Yra net suabejojama mitu. Nėra kam to drausti, nėra teologijos. Religingumą graikai siejo su ritualu, apeigų atlikimu. Pyko, jei buvo neigiami dievai, tačiau buvo nesvarbu kaip jie interpretuojami. Atsiranda sąmoningai formuojama pirmoji filosofinė mokykla: 7 išminčiai. Išminčius nuo žynio skiriasi tuo, kad žyniai perduoda dievo žinias, jie yra mediumas, o išminčius pats žinias suranda, turi, moko. Moko įvairių gyvenimo patarimų, dauguma jų etinio praktinio pobūdžio: pažink save, gerbk tėvus. Jie sekdavo gamtą, ją prognozuodavo, savo protu ir nuovokumu įgyja pripažinimą. Tokie gali būti ir poetai, ir politikai ir .. Iš jų susiformuoja Mileto mokykla: akivaizdi takoskyra tarp mitinės tradicijos ir filosofų aiškinimo. Jų filosofija- tai protu pagrįstas mitų perpasakojimas. Jie taip ieško pasaulio pradžios. Taliui pirminis pradas vanduo, tai skirtingas įvardijimas chaoso. Ta pati mitinio mąstymo schema. Iš esmės Miletiečiai pasirenka tą pačią mitologinę paradigmą. Tačiau čia jau žmogus atsakingas už tai, ką jis perduoda, sako. Mitai, negali būti perklausinėjami, nes nėra šalia kūrėjo, o tik perpasakotojas, o pvz talio galima. Teorija yra apeliuojama, tai gimdo ginčą. Teorija negali būti be autorystės. Ji galioja tose ribose, kol galioja komentaras, ją galima įrašyti jau kaip istorinį faktą. Anaksimandras pradu pasirenka arche- neapibrėžtas, negalima sutapatinti su jokiu pasaulyje esančiu pradu. Heraklitas savo ugnie koncepcija sugriauna pasaulio pradžios paradigmą. Pasaulis yra nuolat deganti ugnis ir taip buvo visados, pasaulis neturi nei pradžios nei pabaigos. Visi pastovumai yra reliatyvūs. Būti ir nebūti yra tas pats, šilta ir šalta taip pat tas pats. Pradžios klausimas nebetenka prasmės. Pasaulis visada toks buvo. Mitologinė paradigma žlunga. Elėjiečiai sukuria gryną teoriją. Vietoj Heraklito kintančio pasaulio stato būtį. Elėjiečiams rūpi išsiaiškinti ką galima suvokti protu. Jie sako, kad būtis yra, o nebūties nėra. Tikrumo kriterijus yra protas. Visiems aišku, kad pasaulis yra. Parmenidas: argi gali protas mąstyti tai, ko nėra?ar galime mąstyti nebūtį? Nebūtis yra=nėra yra, šiuo sakiniu mes nieko nepasakome. Protas mąstydamas nebūtį yra prieštaringas, jis nemoka mąstyti nebūties. Kai protas mąsto būtį, ji yra tik pastovi. Tai buvo pirmas veiksmas, kurio buvo apginta žinojimo vertė. Parmenidas kalba apie pasaulį kaip apie vieną, kaip apie būtį. Nėra bendresnė sąvokos už būtį. Graikai iš mito evoliucionavo į gryną teorinį mąstymą. Sofistai jau mąsto pagal naują, Parmenido paradigmą. Jei yra tiesa, tai ji yra kaip vienis. Sofistai yra lengvabūdiški mokytojai, oratoriai. Graikų sofistai buvo išminties mokytojai (įeina ir iškalbos menas). Dem sąlygomis tai labai svarbi profesija. Protagoras daro lemtingą posūkį: jis iškelia tiesos kriterijaus klausimą. Kas gali nustatyti, kad proto duomenys teisingi, o jutimų ne? Tikra yra tai, kas ką pripažįsta. Subjektyvumas. Teisme nešališkas teisėjas nustato teisybę pagal didesnį tikėtinumą. Politikoje taip pat laimi tas, kuris įtikina. Sofisto kaip oratoriaus požiūriu teisingumas pasiekiamas pergale. Čia ne objektyvumo klausimas kas iš tikrųjų buvo, o kaip iš ginčo atrodė. Sofistai daro išvadą, jog nėra tiesos kriterijų. Gorgijas: „mes nieko negalime žinoti, nes negalim pasakyti, kad pasaulis yra. Galbūt“. Viskas yra tik nuomonės. Laimingas tas, kuris galingas, išmintingas. Parmenidas mano atradęs tiesą, bet neatskyręs koks santykis tarp nuomonės ir tiesos, davė pagrindus sofistams. Sofistai tapę švietėjais ir išminčiais, diskreditavo išmintį: išprovokavo filosofijos gimimą, jos atskyrimą nuo retorikos. Filosofijos užuomazgų yra visur, bet nėra laisvo mąstymo, sofistų, demokratijos. Sofistai pašalina tiesos kriterijus. Filosofija atsiriboja nuo sofistų. Sokratas juo pavadino „tariamais išminčiais“. Jis suabejoja jų išmintimi. Sofistai mokė kitus, ėmė už tai pinigus ir gerai gyveno. Sokratas visų pirma buvo susirūpinęs pačiu savimi. Jis nevadino savęs mokytoju, jis tik vaikščiojo ir klausinėjo: „aš klausinėju, nes man smalsu“. Sokrato išvada: visi žmonės yra kvaili, jei išmintį siesim su tobulu žinojimu. Į jį gali pretenduoti tik dievai. Jo ironija nėra tuščias apsimetinėjimas, jis negali pasakyti, kad ką nors žino. Išmintis nereiškia nieko kito, kaip žinojimą savo klaidų. Žmogus yra nuolatinėje pastangoje taisyti savo klaidas. Išmintis yra reikalinga pačiam žmogui! Filosofija pervirsta į savižiną. Tai mokymasis protingai gyventi. Nieko negali mokyti, nes pats nežinai. Žinių, kurios reikalingos gyvenimui, gali įgyti tik pats. Nėra mokytojo ir mokinio santykio, nėra autoritetų. Štai čia ir yra lūžis. Fenomenaliausias graikų ypatumas. Suvokimas savo ribotumo verčia siekti žinojimo. „žinau, kad nieko nežinau“. Toli čia nuo skepticizmo.
Filosofo yra kitoks mąstymo būdas. Jam nereikia gražios įrodymų kalbos. Logikos kalba, o ne retorikos kalba įrodinėjama. Įvyksta suartėjimas su matematika, o iš jos sąsajos su formaliąja logika. Galima iš aiškių prielaidų išvesti taisykles. Reikia žinoti mąstymo taisykles. Kalbama su žmogumi akis į akį, miniai nieko negalima įrodyti. Tiesos yra ieškoma, klausiama ir padedama tiesai atsirasti. Nėra tiesos turėtojų. Tiesa gimsta kaip bendras žinojimas, diskusijų dalyviai susitaria. Tai daugiau negu nuomonė, nes tai nebe individualu. Atsakoma į klausimus, apibrėžiama. Grįžtama prie Parmenido mokyklos, prie stabilumo. Tiesa- tai dėl ko galima susitarti. Tiesa- labai nedidelio rato žinojimas, bet tai tikrumas, kuriuo galima pasikliauti. Vėliau tai imta vadinti indukcija.
Ilgainiui dem suartėja su mokslu. Nustatoma loginėmis taisyklėmis kaip reikia diskutuoti ieškant tiesos, o ne susitariant. Kompromisų menas: kaip skirtingus interesus suvesti į bendrus. Tai du skirtingi keliai. Debatai dėl susitarimo yra mokėjimas gintis. Sokratas tokias daugumos tiesas atmeta. Reikia patikrinti, atitraukti temą nuo žmonių asmeninių savybių.
Kuo svarbūs romėnai? Tai juk mėgdžiotojai. Dvi artimos kultūros, o kartu tokios skirtingos. Tik paviršutiniškai mėgdžioja. Romėnų karo, architektūriniai nuopelnai, visiškai nauja teisinė sistema. Graikai girtini už teismų nešališkumą, tačiau jie nebuvo linkę laikytis įstatymų, buvo dideli humanistai. Jų teisinės nuotvarkos padrikos. Nelabai pasiekiamas tas teisingumas- buvo įtvirtintas atgailavimas, o ne bausmė. Romėnai yra formalistai.
Kaip suderinti racionalaus mąstymo plitimą su mitologine tradicija? Mitologija nebuvo atmetama, buvo skirtingos interpretacijos. Mitai išliko (net radikaliomis formomis) kaip tradicija. Buvo bandoma juos racionalizuoti. Demitologizacija- išmetimas, bet jis nenuteikia prieš mitą, kaip kultūros vertybę. Nėra oponavimo mitui, bet tik mitiniam mąstymui. Mitologija darosi autonomiška religijos atžvilgiu.

33.Viduramžiškos civilizacijos tipas.

Tai religinė civ , bet negalima traktuoti abstrakčiu pavidalu. Reikia traktuoti kaip civ, saistoma stiprios religinės formos(krikšč). Bet santykis tarp viduramžių ir naujųjų amžių yra daug „intymesnis“ nei viduramžių su antika. Vis dėlto renesansas buvo savotiškas viduramžių tęsinys, ryšys yra labiau išsaugotas nei atmesta tradicija. Tai galime vadinti Vakarų Europos civ (2 pakopos: viduramžiai ir modernybė). Bet viduramžiai gali būti gretinami ir su rytų civ (Kinija, tik čia buvo kitokia religingumo forma). Vienu atveju viduramžius galima jungti į religinių civ tipą, kitu- į vakarų Europos civ. Šį tipą labai sunku įskirti į atskirą kultūros tipą. Negalima vakarų kultūros laikyti tiesioginiu graikų kultūros tęsiniu, nes antika žlugo, ją sunaikino barbarai. Po vandalų užkariavimo Roma jau nebeatsikėlė. Miestietiškas kultūros tipas virsta kaimietišku. Miesto kultūra kapituliuoja, miestai merdėja, miršta.
Kai atgimsta kultūra, atsiranda naujos galios.
Lūžio sąlygos:
1. romėnų kultūros žlugimas. Kodėl ji žlugo aiškinimąsi iki šiol. Tai sąlygojo vidinės ir išorinės priežastys. Vidiniai: romėnai gyveno iš užkariavimų, bet neliko ką užkariauti. Iš pat pradžių „falšyva“ forma vakarų romėnų civ padaro pūvančiu gyvu lavonu. Nebesant ką užkariauti nebėra iš ko maitintis. Vyksta visuotinė demoralizacija, įstatymai nustoja veikti vyksta visuotinių normų irimas.

Renesanse atsiranda polinkis šnekėti į ateitį, tačiau vis dar žvelgiama į antiką siekiant pataisyti viduramžių klaidas. Ypač pabrėžiamas žinių naudingumas. R. Bacon knygoje apie Atlantidą išreiškiamas požiūris apie utopinę valstybę, panašiai kaip Platono „Valst.“. Joje tseit atliekami įvairaus pobūdžio eksperimentai

34. Modernioji civilizacija ir jos dabartinė būklė.

Kadaise kultūros užimdavo tam tikrą teritoriją. Kiekviena kultūra būdavo tarsi pasaulio centras- mes ir svetimi. Šios kultūros gyveno uždarą gyvenimą, neįsileidžia vertybių. Su civilizacijos atsiradimu gimsta nauji dariniai- užkariavomo būdu susikūrusios imperijos, kultra plečiasi tiek, kiek siekia užkariavimai. Jos tampa iš centro plintančios kultūros. Bet čia taip pat yra „mes ir kiti“ požiūris- už imperijos ribų- barbarai. Modernybė nebeturi jokių ribų- globalinis kultūros tipas. Modernybė pasaulyje kuria kultūrą, integruoja ją. Tačiau suvokimas, kad galima viena pasaulio politika atsiranda tik po pasaulinių karų. Iškyla ekologinės problemos. Paskutinė teritorija, išsiskirianti savo konservatyvumu buvo Komunistinė Kinija. Taigi šiuolaikinė civilizacija darosi globalinė ir ji susiformuoja kaip atsakas į ekologines problemas. Tai buvo sąminingas tiklas: rūpintis žemės likimu. Romos klubas buvo sukurtas rūpintis bendrais pasailio klausimais. Bet šiame klube itraukti įvairiausių sričių specialistai, jie ėmė suvokti globalines problemas. Atsiranda sisteminis darinys, skatinantis derinti įvairius projektus. Foresteris ir jo ekonominių procesų tendencijų aprašymai:demografinis sprogimas, ekonomikos augimas. Žmonių skaičius žemės rutulyje yra baigtinis. Didėjantis žm. augimas spaudžia, slegia gamtinę tikrovę. Civilizacija artėja prie išsisemimo. Jis atkreipia dėmesį į gyventojų sk. Augimą, eko augimą, prie jų prijungia ekologiją. Sukūrė projektą ir pasiūlė jį išbandyti kompiuterių pagalba. Jis buvo pakviestas i 1-mą Romos klubo susirinkimą, kur pateikė savo hipotezes. Jo projektą bandė patobulinti Masačiuseso darbuotojai, vadovaujami Meadow, jie sukūrė projektą PasaulisII. Šio modelio ypatybė ta, kad jis globalines problemas traktavo kaip autonomiškas. Pagal visų bandymus, atliktus kompiuterio, rodė, kad XXIa. pr. turi įvykti civilizacijos suirimas, sugriuvimas. Foresteris mane, kad griuvimas gali pasireikšti tuo, kad žmonės ims mirti dėl maisti stygiaus, ligų, ekologijos problemų. Šis judėjimas patraukė politikų dėmesį, bet klubas ėmė išsisemti. Tčiau klubo idėjos išėjo į viešumą, pasiekė JTO. Komisija- ištirti grėsmes ir galimus pavojus. 1987m. išėjo jų parengta ataskaita „ Mūsų bendroji ateitis“ .Ši knyga konstatuoja, kad jei civilizacija gyvens pagal tas pačias nuostatas kaip ir iki tol, katastrofos nebus išvengta. Buvo pasiūlyta „ subalansuotos įvairių civilizacinių procesų tėkmę“. ES reikalauja, kad kiekviena valstybė turi turėti subalansuotos plėtros projektą.

35. Kultūros krizės požymiai

J.Ortega y Gasetas: „Visos pastangos užtušuoti sunkią krizę, kurią dabar patiria Vakarų istorija, bus bergždžios. Simptomai lyg akivaizdūs <.>Vis platesniuose E. visuomenės sluoksniuose nenumaldomai plinta keistas fenomenas <.> gyvenimo dezorientacija“.

Krizė iškyla ne kaip neesmingas kultūros nuopuolis, ne kaip laikinas jos kūrybingumo ir vidinės energijos nuosmukis ar jėgų kaupimas, o kaip kultūros tipo- ištisos kultūros epochos- pabaiga. Traktuojama kaip istorijos pabaiga arba kaip cikliškai besikartojanti katastrofa. Simptomai įvairūs: kariniai, pramoniniai, energetiniai, ekonominiai, ekologiniai, moraliniai. Neinomas įveikimas, jei bandytume pavadinti tai lūžiu.
Špengleris, Toynbee: Kultūra, jos sklaida ir istorija gali būti traktuojamos arba kaip objektyviai determinuotas procesas, kurį galima tiksliai teoriškai modeliuoti ir net prognozuoti.
Numfordas: Negali būti sklaida teoriškai apskaičiuojama.
Vienmatė kultūros kritika (J.Huizinga): Absoliutus abstraktus epochos, visuomenės ir jos kultūros moralizavimas bei peikimas; beliekamoralinis kriticizmas. Etinis matas tampa tikėjimu ir prietaru.

Naujaisias laikais kultūros problematiką plėtojo švietėjai romantikai, pabrėžiantys kultūros kintamumą ir istoriškumą. Antropocentrinė pasaulėžiūra suponuoja žlugimo apmąstymą: tai įmanoma kai kultūra ir istorija mąstomos kaip savarankiška, autonomizuota ir emancipuota žmogiška tikrovė.

Žmogus kaip kūrėjas nėra visagalis: žmogaus kūrybinių galių suabsoliutinimasnėra tvirtas istorijos kūrybos pagrindas bei lengvai įteisina destrukciją.

Krizių prielaidoms- Toynbee: Iššūkio ir atsako mechanizmas: Civilizacija nepajėgianti atsakyti į gamtinės aplinkos arba kitų civilizacijų iššūkį patiria krizę ir žlunga (globalinė civilizacija pati meta iššūkį). Metafizinė prielaida- tragiškoji kultūros idėja, imanentinis kultūros tragizmas (Prometėjas etc).

Kultūros krizių subjektas ir liudininkas yra ne natūralus ar mitinis, bet istorinis žmogus, o kultūros krizių problema istoriosofinės ir kultūrosofinės aporijos pavidalu iškyla kaip moderniosios visuomenės problema.

Spengleris: Kultūros krizė yra kultūros idėjos virtimo kultūros kūnu ir kartu susvetimėjimo savo pačios atžvilgiu faktas.
– XXa. Pirmoje pusėje ryškėja nuovargio ir krizės simptomai.
– Vertybių krizė, dominavimo nepagrįstumas- kitų civilizacijų įnašas.
– Socialiniai polinkiai (karas, 1917
– spalio revoliucija, kolonijinių imperijų krizė).
– Nyčės populiarumas.
– Jaspersas: krizė kaip lemtis.

Įvyksta tai, ką galima vadinti moderniosios civilizacijos radikalizacija, krizė, ribų priėjimas arba globalinių civilizacijų problemų atsiradimas. Atsiranda nusivylimas tuo, ką davė modernioji civilizacija. Pirmą kartą civilizacijų istorijoje prasideda formuotis pažangos vaizdiniai, utopijos. Nei T. Moras, nei Kampanela, nei Baconas nenukelia utopijų į ateitį, bet kalba apie idealios visuomenės viziją. Socializmas- modernaus pasaulio utopijos, grindžiamos teoriškai. Socialinė Marxo teorija pavirto totalitarine kariškai valdoma visuomene. Šio modelio nesėkmė- iracionalizavosi visuomenė, imta abejoti viskuo. Tokius modelius gali sukurti žmonės, kurie tiki pažanga. XVIIIa. įsitvirtina visuotinis pažangos principas, kaip istorinis principas. Visi Švietėjai tikėjo pažanga. XIXa. besąligiškai tikima visuotine žmonių pažanga. Įsitvirtina požiūris, kad žmogus ne tik kuria pažangą, bet ir joje įsitvirtina.

XIXa. įvyksta lūžis- nusivylimas pažanga, abejojimas ja, o kraštutiniais atvejais net jos neigimas. Kitas modelis yra kitoks. Tolydinio judėjimo iki begalybės, užkariavus žemę žvelgiama toliasnius horizontus- saulės sistema, o vėliau ir kosmoso užkariavimas. XXa. Nusiviliama pažanga ir to veiksniai yra: 1. militariniai veiksniai- I PK, jis buvo skaudi pamoka. Tačiau taip pat davė impulsą sukurti karines technologijas per palyginti trumpą laiką. Košmariški instrumentai davė idėją, kad gali nukentėti ir nekalti žm. Atsiskleidė civilizacijos pažangos minusai. Technika gali ir pražudyti. Karas pradedamas akcentuoti kaip barbarystės reiškinys. Tačiau po 10 metų įvyksta II PK. Tai paitarnavo kaip dar didesnė pamoka.Didžiausios technologijos buvo sutelktos karo reikalams. Vokietija eksperimentavo su belaisviais, pirmą kartą tada buvo įvardinti nusikaltimai prieš žmoniją. Kai kas mano, kad ginklavimosi varžybos vykusios po to palaikė tai, kad neįvyko III PK. Po šių technikos laimėjimų sunku buvo pasakyti, kad viskas, kas keičiasi, vyksta į gera, greičiau atvirkščiai.

Hipokratas taikė „krizės“ terminą, norėdamas apibrėžti būklę žmogaus tarp gyvybės ir mirties, neapibrėžta būklė. Perėjimo ritualai turi savybę, kad žmonės atpalaiduoja nuo tų normų, kuriose gyvena, bet dar nieks nesuteikia naujų normų. Toeneris bandė šį terminą taikyti ir modernioms civilizacijoms apibūdinti- „ slenkstis“. Nusako padėtį tarp išorinio pasaulio- svetimų ir patalpos- svetimas virsta svečiu. Naujoji būklė atsirado, lūžis- metas, kada matyt, kad civilizacija ir modernybė, bet dar nieko nėra naujo- postmodernybė. Išsenka forma, menininkai neturi ką pasakyti, jie nežino ką daryti su vertybėmis, jie jų neapčiuopia.Susiformuoja Romos klubas. Informacijos gausumas daro tai, kad ką tik buvusi nauja informacija greitai tampa sena. Vis mažiau lieka atminty išlaikoma inf. Ji nuolat kuriama, bat tuo pat metu ir naikinama. Taip atsitio ir si Romos klubu. 7 dešimt. pab. A. Pečeis sukviečia grupę įtakingų asmenų kviesdamas atsiliepti į susikomplikavusią civilizacijos ateitį, perspektyvą.

Standartinės reakcijos į dabartinę būklę, požiūris į “krizę“: 1.Modernybės- toks, koks buvo. Tie žmonės mato krizę kaip laikiną negalavimą, kurį technologijos įveiks kaip kitas problemas- tai progresistinis požiūris. Pasitikima progresu. 2. Katastrofizmas. Žlunga civilizacija, ji neturi perspektyvos. Apeliuojama į pranašus. 3. Pati paveikta krizės, krizinės sąmonės nuostata- reiškiasi nihilizmu, cinizmu, satanizmu. Teigia pasibjaurėjimą žmogumi. 4. Postmoderniška laikysena. Tokia, kuri pratina priimti tokią neapibrėžtą padėtį kaip normalią. 5. Kritinis istorinis požiūris į esamą būklę. Tik istorinis požiūris atskleidžia būklės rimtumą.

36. materialinė kultūra ir jos išskyrimo kriterijai

Tekstualizacija per simbolizaciją. Materialinės kultūros objektai gali būti simbolizuoti ( pvz: vėliava – skuduras). Archaizacija. Iš tam tikrų archeologinių liekanų galima sukurti istorinę reikšmę. Tas, kas yra sena, tampa istoriniu liudijimu ir tampa tekstualizuota. Kas patenka į civilizacijos šiukšlyną ir randami archeologų, tampa vertybe. Juos skaitoma, kaip žinias apie vaizdinius, bandoma juos skirstyti pagal paskirtį. Unikalumas, vieninteliškumas – raritetai – jie tekstualizuajami, istorizuajami. Ritualizacija. Daiktai, įtraukti į ritualus, tampa tekstualizuotais simboliais. Duona – simbolis, kai yra pateikiama, kaip svečio priėmimo ženklas. Eksponavimas. Manoma, kad su eksponavimu įvyko meno revoliucija. Po II P.k. imta vysokius buitiniu daiktus eksponuoti, kaip meno vertybes, prirašius pavadinimą. Tekstualizacija per eksponavimą. Estetizavimas. Taip pat labai svarbus tekstualizacijai. Laisvas žmogus nori, kad kuriami daiktai būtų ne tik naudingi, bet ir kad tūrėtų tam tikrą patrauklų pavidalą. Produktai daromi naujoviški, gražūs, su firminiais ženklais. Toks yra visas taikomasis menas. Priemonės yra skirtos mūsų suvokimui. Daiktas ne tik parodo kažką, bet ir reiškia kažką. Visi daiktai panašūs į žmobų, žmogus padaugina save per kūrinį. Tai, kas padaryta yra vienokia ar kitokia žmogiškoji prasmė. Daiktai žmogiškosios kopijos – dvasinio ir fizinio matmens.

Materialinė kultūra neatsiranda be visų žmog. Galios sugebėjimų. Mokslas yra įkūnytas technologiniuose procesuose. Mater.k. yra taip pat ir dvasine k. Nėra kultūros, kuri būtų tik daiktų darymas, visad yra joje žinių darinys. Tik skirtingai produktai vartojami. Nėra atskirtos tik fiz. ir dvas.k., visad yra jos abi. O atskirimas galimas, nes egzistuoja dvi funkcijos. Atskirtos jos turi 2 aspektus, bet šiek tiek kitaip subordinuotos. Mater daiktai skirti sustiprinti žmogų, palengvinti jam gyvenimą. Dvasiniai dalykai sustingsta fiziniam kūrinyje ir vartotojui tai nesvarbu, tačiau tai svarbu to daikto gamintojui, kad galėtų tobulinti. Mater kult gali skirti žmonės, kurie išdaiktina produktus ir kurie tik vartoja. Dvasineje k. tai tampa neįmanoma: žmogus nesupras jei išdaiktins.
Menas priklauso dvasinės kultūros sferai daugiausia, tačiau ne tik.
Net ir kultūros perskiroje vyraujatendencija atstatyti vienybę, kai atsiskiria kultūr , jų srytys, vyksta atauginimas, kad mater k įgytų tam tkromis sąlygomis tam tikrus dvasinius parametrus. O dvasinė k. kartais degraduoja, praranda savo prasmę.

37. Materialinės kultūros dvasinės prielaidos ir

40. Namų statybos kultūra: priklausomybė nuo gamtos, raidos ypatybės, ryšiai su kitomis kultūros sritimis. (Adolfas)

Priklausomybė nuo gamtos: 1. medžiagų poreikis; 2. gamtos, o tuo pačiu ir medžiagų savybių išmanymo. Visiškai visos medžiagos namų statybai yra gaunamos iš gamtos – tiek natūralios, tiek jau ir žmonių perdirbtos.
Raidos ypatybės: (galbūt) pradžioje buvo naudojamos vien tik gamtoje randamos medžiagos, vėliau jos buvo pradėtos apdirbti, bet ne perdirbti, kol galiausiai namų statybai medžiagos yra gaminos (perdirbamos iš natūralių medžiagų) pačio žmogaus
Ryšiai su kitomis kultūros sritimis:
Ryšys su menu – namų vizualinis apipavidalinimas (skulptūros, freskos, gal grafiti ir pan.).
Ryšys su mokslu ir technologijomis – fizinių ir cheminių medžiagų savybių išmanymas bei pritaikymas.

Perėjimas prie dinamiškos, atsinaujinančios „mašinos“. Kultūros perversmas ( revoliucija) – paprotinė kultūra žlugo. Griuvant paprotiniam modeliui, susikristalizavo tokios formos, kurios leido formuotis civilizacijai. Paprotinė kultūra absorbavosi. Formavimosi prielaidos:1) vienas iš elementų – agrarinė revoliucija (žemdirbystės atsiradimas), iš to atsirado sėslumas. Žmonės pradeda centralizuotis, grūstis. Turėjo iš pradžių nisėst, išmokt atm tikrų technologijų, tada atsirado žemdirbystė. Santykiuose su gamta pereinama nuo motinos ir sūnaus santykių prie brolio ir sesers santykių. Žmogus tampa gamtos partneriu, nes pats jau dalyvauja produktų kūrime. Visos ryškesnės civilizacijos formos išaugo iš žemdirbystės.
1) Didelės apimties gyvenvietės – miestų prototipai. Žinomi nuo VIII tūkst. pr. Kr. Tačiau jos skiriasi nuo miestų. Juose dar nėra šventyklų kaip architektūrinių statinių. Architektūra iš gr. vyriausias statinys.
Kas įvyko, kad prasidėjo koncentracija?
Procesas prasidėjo šumerų civilizacijoj. Yra keli paaiškinimai: 1) visos civilizacijos yra ypatingose teritorijose – upių slėniuose, kur derlinga žemė ir kur vyksta cikliški potvyniai. Tačiau norint ten gyvent reikia turėto irigacinių technologijų nuovoką, vandens nuotekius, o tam reikia daug darbo jėgos. 2) Sulaužimą įvykdė kultūrų deriniai, jos viena kitą neutralizavo, papildė. Kultūros amalgamacija. Kas nutraukė kultūrų pasipriešinimą naujovėms? Kaip įvyko, kad pirmykštės kultūros susimaišė? Atsakyti į šiuos klausimus nėra įmanoma. Nuo kalnų nusileido į slėnius – laimingas atsitiktinumas?
Yra ir mitologiniai pasakojimai patvirtinantys amalgamaciją. Ką turėjo? – prijaukintas arklys, žiedžiamasis ratas, grūdines kultūras.
Šventykla – grūdų sandėlis, kur jie buvo išduodami.

41. Technologijos ir jų raidos istoriniai bruožai. (Adolfas)

Rytų kultūros yra kuriančios, o vakarietiška yra techniška, išorinė. Kadangi tai yra kraštutinimai, tai reikia sujungti rytus su vakarais. Labai daug sunkumų Maceinai ir Šalkauskui tarp individualių ir išorinių kultūrų gretinimo. Kultūra padalinama į du autonominius pasireiškimus. Tokios, kuri būtų kultūrinė arba dvasinė. Jei ji kulrūra, tai ji medžiaginė ir dvasinė.
Technologija gali būti apibūdinta kaip mokslo šaka, kuri pritaiko mokslo ir inžinerijos pasiekimus, kad pasiektų įvairius industrinius (gamybos) ir komercinius tikslus. Tačiau daug dažniau technologija suprantama kaip išradimų menas. Tokių būdu technologijos gali būti apibrėžtos kaip tai, kas palengvina žmogaus gyvenimą ir veiklą.
Yra du pagrindiniai požiūriai į technologijų ir išradimų atsiradimo priežastis. 1. resursų trūkumas verčia žmogų kurti naujas technologijas. 2. atvirkščiai – resursų pertekliaus pasekoje atsiranda nauji išradimai.
Dauguma naujų technologijų gali pergyventi „gyvenimo ratą“, kuriuo gali būti apibūdinta tiek atsikas išradimas, tiek visa technologijų grupė: atsiradus naujam išradimui dažniausiai įvyksta jo naudojimo bumas, tačiau tik praėjus tam tikram laiko tarpui įmanoma įvertinti, ar technologija verta dėmesio, ar yra pervertinta.

Atominis ginklas yra griaunamoji galia, kurią sukūrė žmogus. Taigi, pažanga pavirsta kažkuo priešingu, bet kaip techninė pažanga neginčijama. Evoliucija liudija žmogaus galią žemėje, žmogus darosi labiau priklausomas ne nuo gamtos, o nuo kultūros. Atsirado naujos galimybės, informacija padarė žemės rutulį vienu kaimu.
Kultūra visada yra pažanga. Bet pažangos nėra be praradimų. Kultūra veda į tai, kas yra tobulėjimas ( technologijos). Kiekviena kultūra plieka savo pėdsaką

Kontraktinis – pats pirminis kultūros perdavmo aktas. Jį liudija išmokstamumas. Skitingą medžiagą reikia skirtingai apdoroti. Kai kas iš architektūrinių statinių tampa tik dekoratyvine forma. Egipto kolonos – perimamos graikų. Pirmiausia – medžio atramos. Pereinama prie marmuro etc.
Sunkiausia konvenciškumą pastebėti technikos srityje. Taip pat ir mokslas atrodo neturi nieko bendro su konveciškumu. Mokslas yra išaiškinimas. Pradedama nuo klausimų kėlimo. Kiekvienas aiškinimas – savo laiko aiškinimas. Teorijoje irgi yra kurinys. Modelis, konstruktas, teiginių sistemos vengiančios prieštaravimų. Teorija – tarpusavyje susijusių teignių sistema. Pasaulio rekonstrukcija. Analizuoja ir sintzuoja. Mokslinis tyrimas – variklio išardymas, sudėjimas ir atikrinimas ar veikia. Tik realybė nėra tokia užbaigta, dėl to visi teoriniai modeliai klaidingi iš principo, bet duoda galimybę išspręsti kai kuriuos uždavinius. Mokslas per teorijas progresuoja, pažanga. Teorijos bus taisomosbe galo, kol egzistuos žmogus. Teorinės schemos – irgi konvencijos tam tikram laikotarpiui. Jos priimamos kaip tiesa ( nors teorijos ir sugriaunamos).
19 a. Lobačevskio teorijos pakeitė konvenciją.
Dažnai filosofai nesutaria – tai dėl to, kad turi skirtingas prielaidas. Nėra diskusijų, tik diskusijų simuliacija. Terminai įvedami konvencijų būdu. Kura veikalą, nurodo terminų įvedimą, aptaria. Toliau – kaip kiti reaguoja: jei priimamas, įtvirtinamas, o jei nutylimas ir ignoruojamas – netapo kultūros faktu. Nėra tokios kultūros srities, kuri neturėtų konvencijos, nebūtų išmoksltama, neturėtų prielaidų, kurias vėliau galima keisti. Nors tas kontraktiškumas pastebimas tik vėliau. Konvencijai suprasti reikia palyginimo, sugretinimo. Konvenciškumas išaiškėja tik kai atsiranda tam tikra išvertimo galimybė.
Perėjimas prie dinamiškos, atsinaujinančios „mašinos“. Kultūros perversmas ( revoliucija) – paprotinė kultūra žlugo. Griuvant paprotiniam modeliui, susikristalizavo tokios formos, kurios leido formuotis civilizacijai. Paprotinė kultūra absorbavosi. Formavimosi prielaidos:1) vienas iš elementų – agrarinė revoliucija (žemdirbystės atsiradimas), iš to atsirado sėslumas. Žmonės pradeda centralizuotis, grūstis. Turėjo iš pradžių nisėst, išmokt atm tikrų technologijų, tada atsirado žemdirbystė. Santykiuose su gamta pereinama nuo motinos ir sūnaus santykių prie brolio ir sesers santykių. Žmogus tampa gamtos partneriu, nes pats jau dalyvauja produktų kūrime. Visos ryškesnės civilizacijos formos išaugo iš žemdirbystės.
Kultūros būklė privertė taip transformuotis f-ją, mokslo dominavimas. Svarbiausias buvo tas faktas, kad mokslas ilgainiui suaugo su technologijomis. Pirmą kartą taip įvyksta kultūros istorijoje. Mokslas priartėja prie gamybinių technologijų: suauga technika, mokslas ir ekonomika. Vyksta technikos mokslo revoliucija (pirmoji- XVIIIa., antroji- Xxa.). Įvyksta lūžis: Pirmoji revoliucija susijusi su garo mašinos išradimu, ji pakeitė technologijas. Vyko Anglijos ūkio perversmas, atsirado mašininė masinė gamyba. Ekspancija prasidėjo į visą pasaulį. Vyko amatininkų gamybos sunaikinimas. Antrasis- gamybinis pasaulio užkariavimas, vyko prekių cirkuliavimas. XIXa.- fabrikų amžius. Technologijos amžius sukūrė įvairias pramonės krizes. Šis procesas svarbus norint suprasti, kaip vyko ekonominis perversmas. Žm. ekonominis gyvenimas tvarkomas rinkos pagrindais. Susikūrė socialistinė visuomenės pertvarkymo teorija. Švietėjų idealai sužlugo. Marxo teorija taip pat pasirodė gana utopiška.

43. Pagrindinės kalbos funkcijos ir jos įtaka mąstymo procesui.

Žmogaus padarytas daiktas turi paskirtį; jie yra parsmingi, bet prasmės egzistuoja tik žmogui. Žmogus kalba ženklais, generuoja kalba. Žmogus, kai kalba supranta savo kalbą, žino, ką kalba, o gyvūnas kitos padermės – kalba nežinodamas ką kalba. Kaip žinoti ar supranta? Reikia paklausti taip, kad negalėtų tais pačiais žodžiais pasakyti. Atskirti prasmę nuo kalbos garsų. Žmogui kalba yra instrumentas, kurio pagalba mes manipuliuojame prasmėmis. Skirtumas tarp tarp kultūros produktų: žmogaus produktai prasmingi, prasmėmis galima manipuliuoti, pritaikyti labai svariems atvejams. Pvz. kregždžių lizdai neturi istorijos, neevoliucionuoja, visada tokie pat. Gyvūnai išmokę vieną melodiją ją visą laiką groja. Žmogaus kūryba – darymas nuo daiktų, kurie turi prasmę. Prasmės atskiriamos nuo daiktų. Vokiečiai vadino kultūrą antrine gamta.

Aristotelis išskyrė mąstymą apie mąstymą – ir automatiškai kalbą apie kalbą. Graikai prikabinant retoriką, poeziją, kalbą iškelia tarpiniam lygmeny tarp žmogaus ir dievo. Kalba tampa kriterijum, kuris išskiria žmogų iš gamtos ir priartina prie dievų. Renesanse – kalba nominalizmas. Yra kalba ir yra objektai.

Pas graikus viena sąvoka turėjo daug reikšmių. Žengiant evoliucijos taku reikėjo atsimest nuo daugiareikšmiškumo, tam kad kontekstas taptų aiškesnis. Grynai aiškumo dėlei.
Dažnai filosofai nesutaria – tai dėl to, kad turi skirtingas prielaidas. Nėra diskusijų, tik diskusijų simuliacija. Terminai įvedami konvencijų būdu. Kura veikalą, nurodo terminų įvedimą, aptaria. Toliau – kaip kiti reaguoja: jei priimamas, įtvirtinamas, o jei nutylimas ir ignoruojamas – netapo kultūros faktu. Nėra tokios kultūros srities, kuri neturėtų konvencijos, nebūtų išmoksltama, neturėtų prielaidų, kurias vėliau galima keisti. Nors tas kontraktiškumas pastebimas tik vėliau. Konvencijai suprasti reikia palyginimo, sugretinimo. Konvenciškumas išaiškėja tik kai atsiranda tam tikra išvertimo galimybė.

Kaip perduodama kultūra? Kultūros produktai yra daiktai, kuriuose sustingsta žmogiškosios veiklos sugebėjimai. Taip galima paaiškinti kultūros akumuliacinę galią. Kiekvienas kultūros produktas evoliucionuoja. Dabar reikia pabrėžti tarp daiktų. Vieni produktai yra įrankiai, priemonės, o kiti – tekstai, ženklai. Kartu su daiktu perduodamos ir žinios. Tokiu pasakymu teigiama, kad perduodama ir informacija su daiktu. Daiktinė semantika perduodama nuo daikto veiksmui (peilis, pjauna, pjauk). Kirvyje yra tam tikras aspektas, jo paskirtį ir darbo operacijas reikia išmokti. To padaryti be kalbos neįmanoma. Kai tik atsiranda ženklai su savo prasmėmis, tuo pat metu iš daiktų išskiriamos jų funkcijos. Kalba visad yra intenciška, ja norima pasakyti, išreikšti, ji turi adresatą, nukreipta kokiam kitam asmeniui, ji – komunikacijos priemonė. Ji išreiškia asmenį ir kartu tikslą, norą, ji apeliuoja į ką nors, užmezga ryšį tarp „ aš“ ir „tu“. Turi egzistuoti kažkas bendra. Bendravimas įmanomas tik pagrįstumu tarp ženklų bendromis reikšmėmis. Bendrauja tie, kurie turi ką nors bendro. Jie turi remtis, kas bendra, kad rastų, kas juos skiria. Bendravimo tikslas pasiekti kitą bendrumą, įgyti naujas žinias. Dalinimasis irgi yra bendravimas. Visos tos funkcijos papildo viena kitą. Bendravime yra du matmenys: 1. santykis su pasauliu – bendri žodžiai, reikšmės apie daiktus.2. tarpusavio ryšiai; egzistuoja santykis: aš – tai ( daiktas), aš – tu (žmogus), aš – aš (refleksija). Kad būtų perduotas kultūros produktas, jis turi būti komunikacija. Kalba išreiškia žmogaus būseną; ji adresuota kam nors; kalba nurodo ką nors apie pasulį. Kalba neegzistuoja kaip vienintelis ženklas, egzistuoja ženklų sistema ( sintaksinė funkcija). Takoskyra tarp kalbos, ženklų ir daiktų. Yra dviejų paskirčių produktai:1. perduodantis žinias ir informaciją. 2. tecninės priemonės, įrankiai. Jie teikia žm. fizinius pranašumus. Taigi yra dviejų tipų kultūros produktai. Čia lemia mokėjimas, išsilavinimas. Naudojant įrankius, atsiranda daugiau galimybių perduoti mokėjimą. Pagal istorinę kilmę visos kalbos yra rekonstruojamos. Jos yra išaugę iš ko nors kito. Jas galima pakeisti kitų kalbų žodžiais, skirtingos kalbos yra skirtingi pasaulėvaizdžiai. Kalba įtakoja mąstymo procesus, ji sudaro tam tikras mąstymo prielaidas. Kiekvienas vertimas yra nuostolingas, bet vis dėl to negalima atmesti fakto, kad tekstai vistiek verčiami ir todėl egzistuoja pasaulinė kultūra. Tai liudija, kad naturali kalba formavosi spontaniškai. Raštas, žeklų kalba (chemijos, fizikos ženkl. K. ) – sukurta, ji nespontaniška. Neįmanoma sukurti bendro žodyno. XX a. gimė Wittgenstein‘o doktrina. Kiekviena kultūra savo atskirą kalbą. Kalba labai svarbi kultūrai ir netgi galima kartais sakyti, kas kalba, tas ir kultūra. Vienas dalykas yra dirbtinės kalbos, kitos naturalios kalbos ir dar kitas –simbolis. Simbolyje labai svarbus vertybinis turinys. Yra žodžiai turintys vertybinę reikšmę, bet jie nėra privalomi. O simboliai yra privalomi.

44. Rašto įtaka civilizacijų raidai.

Civilizacija būtinai turi turėti raštą, jo atsiradimą skatino mainai, apskaita, inventorizacija ir tas pats grūdų išdavimas. Raštas atsiranda dėl intensyvių ūkininkavimo formų. Atsiranda taisyklės, nustatomos gyvenimo teritorijos, atsiranda atsakomybė. Be to, reikia žinoti kada vyksta potvyniai – taigi, informacijai perduot raštas buvo būtinas instrumentas. Išradinai atsiranda, kai žmonių nevaržo jokios problemos. Su rašto atsiradimu pradedamas ir istorinis laikas.

Kas yra istorija? Istorija skaičiuojama nuo rašto atsiradimo. Ten kur nėra rašytinių šaltinių – priešistorė. Raštas užfiksuoja mintis. Raštas duoda galimybę egzistuoti istoriniams įvykiams, užfiksuoja juos. Fiksuojami tik tie įvykiai kurie buvo patys svarbiausi. Įvykiai fiksuojami linijiniu būdu. Laikas užrašomas pagal valdovą, dinastijas. Atsiranda valdovų sąrašai. Šumerai sudarinėdavo daugybę sąrašų. Juos naudojo mokyklose, o kartu ir miesto istorijai aprašyti. Turėjo mitą apie pasaulinį tvaną – tai kas buvo prieš pirmąjį aprašytą valdovą. Atsiranda nuovoka, kad istorija yra įvykių linija. Praeitis – pats įvykis tampa vertybe, bet prie jo dar reikia prisegt įvykio datą ir įvykio kaltininką. Istorinis laikas formuoja herojaus sampratą. Nuo to momento atsiranda autorinė kūryba. Su civilizacijos atsiradimu atsiranda individualybės. Mitai transformuojasi į herojinius epus, legendinius pasakojimus. Mitinis pasakojimas tampa valdžios pateisinimo instrumentu, įteisina valdžią (valdovo suverenumas yra dievų valia, žyniai valdžią sankcionuoja aiškindami dievų valią. Neužtenka turėti galią, reikia turėti teisę tą galią panaudoti).
Herojinio epo formavimasis šumerų civilizacijoj:
Jis atsiranda valstybės formavimosi laikotarpyje, nes pradeda reikštis neeilinės asmenybės. Herojaus prigimtis – pusdievis. Skirtumas su mitais: mitiniai veikėjai nemirtingumą gaudavo dėl dievų malonės, o epe herojus turėjo jį užsitarnauti. Herojus neįmanomas be žygdarbio. Nemirtingumą laimu – per papročių griovimą, jo amžinybė tai, kad jį visi atsimins. Skirtingas nemirtingumas! Civilizacija – griovimo tradicija. Iškyla asmenybės. Gilgamešas – pirmasis civilizacijos herojus. Žyniai nėra autoriai, jie tik perduoda dievų valią.
Graikai: tekstai fiksuoti, autoriniai. Su teorijomis atsiranda skirtingų motyvacijų galimybė.
Mokslas: užuomazgos egipto, babiloniečių civilizacijose. Tam tikros žinios egzistavo. Pirmos mokyklos – rašto namai. Mokykloje buvo mokoma visokių žinių pagrindų (rašto, geografijos, istorijos, astronomijos). Buvo ruošiami įvairūs raštininkai (šventykloms, karo, ūkio). Mokslas buvo labiau taikomasis. Jokių žinių apie teorinį mokslą nėra. Teorijos gimė Graikijoje – ne archainėje civilizacijoje, bet antrosios pakopos civilizacijoje. Teoretikai perpasakoja ir kito mintis, todėl būtinai turi būti autorystė, jei kažką ginčyji, turi nurodyti ką. Naujovių darymas skatina išryškinti foną, todėl ir formuojasi sitorija. Naujovės atsiranda kartu su individualybėmis, o jos godžios įsiamžinti.

Galvydis: Rašto evoliucija ėjo vaizdingumo mažėjimo ir sąlyginumo didėjimo kryptim.

45. Masinės komunikacijos priemonės ir masinė kultūra

Šios civilizacijos variklis yra gamyba pagrįsta moksliškai. Tas mechanizmas tebesisuka, padarydamas patį žmogų gamybos įkaitu. Gamyba sudaro galimybes ne tik aprūpinti žmones ištekliais, bet ir skatina žmonių skaičiaus augimą. Ji ne tik atpalaiduoja nuo fizinio darbo, palengvina darbą, bet ir skatina naujų poreikų augimą. Gamyba ima diktuoti žmogui gyvenimo kokybę. Ji niekad nebuvo tokia agresyvi kaip dabar. Gamyba sukūrė masinį vartotoją. Vartotojas vartoja ne dėl to, kad reikia tenkinti poreikius, bet dėl to, kad gamintojui reikia, kad vartotojas vartotų. Todėl reikia vis naujų įvaizdžių, todėl gamyba neįsivaizduojama be reklamos. Prekės gaminamos taip, kad būtų greitai suvartojamos. Šiuolaikinį kapitalizmą valdo finansai. Tai pagrindinis veiksnys, padaręs žmogų anonimišką ir bevardį. Šioje industrijoje nėra personalizuotų galių, viskas valdoma bendrovių, kompanijų, nežinoma, kas čia šeimininkas. Žmogus vykdo tam tikrą funkciją, nesuvokdamas jos padarinių. Tikėjimas asmenybe postmodernybėje išnyko.
Didieji pokyčiai žmonių kultūroje ir sąmonėje yra susiję su pokyčiais komunikacijų srityje. Informacijos priemonių istorija dalinama į tris laikotarpius. Pirma, žodinė arba sakytinė kultūra, kurioje svarbiausia buvo klausyti ir išgirsti sakomą mintį. Antrą etapą sudaro rašytinė ir spausdintinė kultūra. Klausymą pakeitė regėjimas. Trečioji – elektroninė kultūra. Čia didelė reikšmė tenka žiniasklaidai. Komunikacijos vystymosi etapai:
1. Ženklų amžius. Kalba dar neišsivysčiusi. Vyrauja garsai ir gestai.
2. Kalbos amžius. Žodinės, sakytinės kultūros, atsiradę maždaug prieš
100 000 metų.
3. Rašto amžius. Raštas atsiranda prieš 5 000 metų.
4. Spausdinto žodžio amžius. 1445/1456 m. atsiranda širmieji spausdinimo presai Vakaruose.
5. Elektronikos amžius. XIXa. pabaigoje pradeda veikti širmieji elektroniniai prietaisai informacijai perduoti. Išrandama fotografija.
6. Ateitis? Informacijos amžius. Skaitmeninės, kompiuterinės technologijos
Sakytinė kultūra. Didžioji dalis žmonijos istorijos priklausė sakytinės kultūros amžiui. Didelę reikšmę tokioje kultūroje turėjo žmogaus atminties galimybės. Juk reikėdavo perduoti visą patyrimą iš kartos į kartą. Be sakytinės kultūros nebūtų išlikęs patylimas ir žinios, kurias sukaupė prieš tai gyvenusios kartos. Didelį vaidmenį vaidindavo įvairūs pasakojimai, legendos.
Rašytinė kultūra. Sakytinės kultūros priklausė nuo žmogaus atminties pajėgumų. Atsiradus rašytinei kultūrai, galimybės prasiplėtė. Buvo galima užrašyti istoriją, o ne vien perteikti pasakojimus, kurie, kad palengvintų įsiminimą, dažnai buvo eiliuojami. Kad atsirastų raštas, reikėjo sukurti alfabetą, ar kokią kitą simbolių sistemą bei sugalvoti su kuo ir ant ko rašyti. Kinijoje maždaug prieš 3 000 metų sukuriamas alfabetas iš 50 000 ženklų. Sukūrus tokį alfabetą, atsiranda ir elitinis sluoksnis, kuris sugeba juo naudotis, išmoksta skaityti bei rašyti. Fonetiniai alfabetai atsirado gana neseniai ir rodo įvykusią pažangą šioje srityje. Kai kuriose senovės civilizacijose rašmenys būdavo iškalami akmenyse. Šių „knygų” nebuvo įmanoma nešioti ar perkelti į kitą vietą. Piešinius akmenyje taip pat nebuvo lengva keisti, todėl šia informacija galėjo didžiuotis tie, kam šie dalykai priklausė. Išradus papirusą ir pradėjus ant jo rašyti, pasidarė paprasčiau platinti informaciją ir ją perduoti. Kitas postūmis įvyko, kai bažnyčiose pradėta rašyti metraščius ir fiksuoti kitus religinio pobūdžio ar pasaulietiškus įvykius. Taigi, viduramžiais informacijos monopolis priklausė bažnyčiai. Religinę ir visą kitą informaciją savo rankose turėjo raštą išmanantys šventikai. Daugeliui kitų žmonių ši informacija buvo neprieinama.
Spausdintinė kultūra. Prieš keletą šimtų metų prasidėjusi spausdinto žodžio era sukėlė tikrą revoliuciją. Pirmą kartą istorijoje atsiranda galimybė vis didesniam žmonių skaičiui išmokti rašyti bei skaityti ir, tokiu būdu, perduoti bei gauti informaciją. Dėl to, atsiranda galimybė:
1. efektyviau perduoti kultūrą iš kartos į kartą;
2. perduoti žinias ir patyrimą vis didesniam žmonių skaičiui;
3. mąstyti ir tas mintis perteikti raštuose, ne vien tik išsakyti kitam žmogui;
4. vystyti masinę kultūrą, masinį Švietimą ir burti visuomenę;
5. kasdien naudotis rašytiniais šaltiniais;
6. kontroliuoti tekstų autorystę.
Tačiau rašytinė kultūra skverbėsi ne taip greitai, todėl tik XIX a., pradėjus masiškai spausdinti laikraščius, ištisos visuomenės tampa raštingesnės. Tuo pačiu metu atsiranda privalomo masinio švietimo idėja.
Elektroninė kultūra. Elektroninė kultūra atvėrė milžiniškas galimybes. Žmogus tapo mobilesnis, mažiau priklausomas nuo vietos ir laiko. Pasikeitė vietos bei erdvės sąvoka. Žiniasklaidos pagalba žmonės, neišeidami iš namų, turi galimybių sekti visuomenėje vykstančius įvykius, sužinoti naujienas ir net dalyvauti visuomenės gyvenime. Asmeniniai ir visuomeniniai reikalai dažnai persipina. Internetas pradėtas naudoti tik 1992 metais, o dabar jis jau užkariavo didžiąją pasaulio dalį.
Informacijos įtaka – milžiniška. Pats paprasčiausias propagandinis informacijos skleidimo modelis teigia, kad žmogus yra pasyvus, ir žiniasklaida turi tiesioginę įtaką žmogaus veiksmams:
1. Informacinės naujienos yra skirtos masiniam vartotojui ir visuomenės nariai jas priima maždaug vienodai.
2. Informacija – stimuliuoja, skatina žmones veikti derinant veiksmus.
3. Žiniasklaidos efektas yra galingas, tiesioginis ir vienijantis.
Veikiant žiniasklaidai, visos socialinės institucijos vienaip ar kitaip reformavosi. Pvz., politiniai rinkimai – televizija, radijas, laikraščiai labai stipriai veikia rinkimines kampanijas/Religija – nebūtina tikintiesiems eiti į bažnyčią – pamaldos yra transliuojamos per televiziją, radiją. Verslas, finansai taip pat priklauso nuo naujų technologijų, žaibiškai perduodančių informaciją.
Tačiau svarbiausia, ką atlieka žiniasklaida – tai kultūros perdavimo funkcija. Žiniasklaida tapo vos ne pagrindine socializacijos priemone. Žiniasklaida padeda perduoti kultūrinį palikimą.
Kaip žiniasklaida padeda integruoti visuomenę? Galima būtų išskirti penkias žiniasklaidos funkcijas:

1.Apžvalginė – informacinė funkcija. Žiniasklaida suteikia informaciją apie pasaulį, kuriame gyvename. Tuo būdu žmonės gali būti informuoti ir įspėti apie tykančius pavojus, pvz., apie artėjantį uraganą, ar pabėgusius iš kalėjimo ginkluotus nusikaltėlius, apie karus vykstančius pasaulyje ir pan. Taip pat gali būti teikiama vietinio pobūdžio informacija, pvz., apie susidariusius transporto kamščius ir panašiai. Žiniasklaida gali būti panaudota ir disfunkciškai. Neapgalvotas skubotas ar melagingas pranešimas gali sukelti paniką.

2. Tam tikro statuso įgijimo funkcija. Žmonės, atitinkamai pasižymėję visuomenėje (gerai ar blogai), žiniasklaidos dėka, įgyja atitinkamą statusą. Ši funkcija gali būti taikoma ne vien žymiems visuomenės veikėjams. Pvz., sunkiai sergantis vaikas gali susilaukti realios pagalbos įsikišus žiniasklaidai ir supažindinus su šiuo faktu visuomenę.
3. Socialinių normų taikymo funkcija. Žiniasklaida padeda atskleisti visuomenėje vyraujančias moralines normas. Atkreipdama dėmesį į nepilnamečių nusikalstamumą, prievartavimus, narkotikus, smurtą ir panašias problemas, žiniasklaida įtvirtina ir socialines moralines normas, teigdama, kad netinkamas elgesys yra visuomenėje smerkiamas ir netoleruojamas.
4. Kultūros perdavimo funkcija. Žiniasklaida tapo vos ne pagrindine socializacijos priemone. Žiniasklaida padeda perduoti kultūrinį palikimą.
5. Narkotinė – hipnotizuojanti funkcija. Tai daugiau disfunkcija, nei funkcija Jos poveikis gali būti žalingas. Per ilgas televizoriaus žiūrėjimas, per didelis susidomėjimas kompiuteriu taip pat gali turėti neigiamų pasekmių.
Informacijos globalizacija. Visame pasaulyje vyksta informacijos. revoliucija. Šiaurės Amerikos ir Europos rinkos jau prisotintos televizorių. Afrikoje, Azijoje ir Centrinėje Amerikoje jų žiūrovų skaičius kasmet auga. Neapsiribojama vietine televizijos laidų transliacija. Kabelinė, satelitinė televizijos suteikia galimybę žiūrėti laidas iš daugelio pasaulio šalių. Svarbūs įvykiai yra nušviečiami globaliai. Olimpinės žaidynės, pasaulio čempionatai, festivaliai bei naujienos iš karščiausių planetos konfliktinių taškų, katastrofos, pasiekia žiūrovus visame pasaulyje.
Kino bei muzikos pasaulyje dominuoja amerikietiški Holivudiški filmai ir videoklipai. Tai daro didelę įtaką jaunimo subkultūros formavimuisi.
Internetas. Nepaisant visų aptartų informacijos priemonių svarbos, pastaruoju metu sparčiai plintantis internetas atnešė daugiausia permainų visame pasaulyje. 1997 metų gale 25% individualių vartotojų Amerikoje savo namuose jau turėjo galimybę prisijungti prie interneto. Internetas skatina greitą globalizacijos procesą, ir šiame procese kiekvienas žmogus gali asmeniškai dalyvauti.
Kokios tarpusavio bendravimo formos išliks XXI amžiuje? Vis daugiau žmonių, neišeidami iš namų, turi galimybę per kompiuterinius tinklus bendrauti su visu pasauliu ir gauti žinias, matyti vaizdus iš viso pasaulio. Žmonės rečiau susitinka ir bendrauja tarpusavyje, o ir susitikę neretai kartu žiūri televizorių.
Kita problema yra tai, kad televizija vis labiau tampa komercinė ir priklausoma nuo tų, kuriems ji tarnauja.
Trečia, internetu besinaudojančios šalys daugiausia yra Vakaruose. Ar internetas globaliniu mastu netaps dar vienu faktoriumi, sukeliančiu socialinę nelygybę? Juk XXI amžius – informacijos amžius. Turtingas tas, kas prie jos gali prieiti.

46. Mitologinio mąstymo specifika: mitologijos santykiai su religija, menu, ir filosofija.

Mitus kūrė ne tik senovės graikai ir romėnai. Tai daugelio pasaulio tautų fenomenas. Įvairių tautų mitologijos lyginamasis tyrinėjimas rodo, kad labai panašių mitų galima rasti daug kur, be to, ir tų mitų temos beveik visada vienodos: pasaulio ir žmogaus atsiradimas, gimimo ir mirties paslaptis, moralinės vertybės, civilizacijos kūrimo sunkumai ir pakopos.
Mokslininkai mitologiją aiškina labai įvairiai. Štai prancūzų švietėjai (D. Didro, Volteras, S. Monteskjė) ją laikė tamsumo ir apgaulės produktu, italas Dž. Vikas (XVIII a.), vadindamas mitologiją „dieviškąja poezija”, pabrėžė jos jausminį konkretumą, emocionalumą, vaizduotės turtingumą. Romantinį požiūrį į mitus įtvirtino F. Šelingas (XIX a.), traktavęs juos kaip estetikos fenomeną: mitas esąs ne alegorija, o poetinis simbolis. XIX a. antrojoje pusėje vokiečių (A. Kūnas, V. Švarcas ir kt.) bei anglo M. Miulerio atstovaujama mokykla, vadinta natūralistine, remdamasi indoeuropiečių kalbų etimologiniais lyginimais, sukūrė teoriją apie mitų atsiradimą iš „kalbos ligos”: pirmykštis žmogus abstrakčias sąvokas išreikšdavo nurodydamas konkrečius požymius ir juos apibūdindamas metamorfiškais epitetais. O kai Šių epitetų pirminė prasmė užsimiršdavo ar tapdavo neaiški, tada ir atsirasdavęs mitas. M. Miuleris mitus laikė tiesiog soliariniais (lot. Sol – saulė) simboliais, V. Švarcas – meteorologinių reiškinių apibendrinimu.
Lyginamosios etnografijos (archajiškųjų genčių ir civilizuotos žmonijos palyginimas) atsiradimo išdava buvo antropologinė (evoliucionistinė) mokykla, kurios ryškiausi atstovai – anglai E. Langas, G. Spenseris, E. Tailoras. Tailoro nuomone, pirmykštis žmogus, norėdamas suprasti mirties, sapnų ir kitų neaiškių dalykų esme, loginiu mąstymo keliu ėjo į dvasios, sielos suvokimo lygmenį.
Ritualinės mokyklos (lot. ritus – apeiga) pradininkas Dž. Freizeris (XX a.) teigė, kad mitai – ne kas kita, kaip atmirštančių magiškų ritualų kopija, atspindys. Būtent ritualuose esąs pagrindinis senovės pasaulio filosofijos, religijos, meno šaltinis. XX a. etnografas B. Malinovskis įrodinėjo, jog mitai netarnauja pažinimui, o tiesiog atlieka praktines funkcijas: palaiko giminės tradicijas ir jos kultūros tęstinumą.
Tačiau ypač daug mokslininkų aiškino ne mitų reikšmę,o mitologinio mąstymo specifiką. Prancūzų etnologas L. LevyBruhlis laikė, kad mitologiniai vaizdiniai yra ne logikos, o tikėjimo dalykas ir akcentavo emocinių impulsų svarbą. Simbolių teorijos šalininkas vokietis E. Kasireris mano, kad mitologinio mąstymo specifiką lemia realaus ir idealaus, daikto ir vaizdo, kūno ir savybės neatskyrimas. Kitas vokiečių mokslininkas, psichologas V. Vundtas ypač pabrėžė afekto būsenas ir sapnus, kuriuos laikė fantazijos produktais, artimais mitams. Šveicaras K. Jungas, pastebėjas bendrumus įvairiose žmogiškosios fantazijos srityse (poezija, mitai, sapnai ir kt.), laikė tų bendrumų pasireiškimus kolektyviniais psichologiniais pasąmonės simboliais – archetipais.
Iš šių ir kitų teorijų galima daryti išvadą, kad mitai nėra tik „atgyvena” ir naivus nepažintų gamtos jėgų paaiškinimas, o būdami susieti su magija ir ritualais, yra gamtos bei socialinės tvarkos kontrolės išraiška. Mitologinis mąstymas, turėdamas ypatingą loginį ir psichologinį pobūdį, yra taip pat tam tikrų simbolių kalba, kurios terminais žmonės modeliavo ir aiškino pasaulį, visuomenę ir save pačius. Mitologinio mąstymo bruožai turi analogijų įvairiose istorinėse epochose, kultūrose, o ypač literatūroje ir mene. Būdama pasaulio pažinimo, žmonijos savivokos ir dvasinės raidos reiškėją, mitologija yra daugiaprasmis kompleksas, tad jos supratimas – nepaprastai sunkus dvasios bei proto darbas.
Kiekvienas Antikos kaimas ir miestas, kiekviena valstybė ir žmogaus veiklos sritis turėjo savus dievus-globėjus. Aplinkui senovės žmogų egzistavo gausybė demonų, harpijų, furijų, nimfų, tad nė nereikia stebėtis, kad tuo metu atsirado daugybė žavingų mitų, legendų, šventyklų, linksmų ar iškilmingų Švenčių. Saviti Antikos tikėjimai Šildė kasdienybę mitų poezija ir žmogaus sielai teikė tam tikrą nusiraminimą ir paguodą. Mitai – žmogaus proto ir fantazijos vaisius – tapo filosofijos, istorijos ir astronomijos, meno ir literatūros pamatu. Mitai davė pradžią tiems siužetams, kurie puošė antikines vazas, buvo vaizduojami tapyboje ir skulptūroje. Antika buvo tokia epocha, kai viskas kuriama pirmą kartą, viskas judėjo, keitėsi, viskas buvo tapsmo būsenoje, o mitologija tuometiniams kūrėjams tarnavo kaip statybinė medžiaga.
Iš pirmo žvilgsnio atrodo, jog antikinė mitologija ir religija neturėjo ypatingos įtakos dorovės normų formavimuisi, mat svarbiau už dorą gyvenimą buvo tiksliai atliekamos apeigos, o patys dievai negarsėjo ypatingu sąžiningumu, dora ar išmintimi. Koks nors nusikaltėlis po mirties galėjo tikėtis geresnio gyvenimo negu padorus ir valstybei nusipelnęs Žmogus, jeigu šis nebuvo „apsivalęs” Eleusino misterijose. Tačiau būtent dievai įtvirtino žmogaus supratimą apie dorovę, šlykstėdamiesi piktadarystėmis, keršydami už įžūlumą, priesaikų pažeidinėjimą, šventų šeimos ryšių neigimą. Antikos dievai bei jų kultai bendruomenės buvo panaudojami ir kaip apsigynimas nuo prigimtinio individo egoizmo.
Iš pradžių filosofija, literatūra ir menas stiprino religijos įtaką žmonėms. Tragikai Aischilas, Sofoklis, lyrikas Pindaras ir kt. savo suvoktas etines normas diegė Olimpo mitologijos vaizdais, skulptorius Fei-dijas dievus sutaurino išoriniu grožiu ir didingumu. Homeras, Hesiodas, Vergilijus – epe, tragikai – dramose, poetai – lyrikoje, netgi pirmieji istorikai ir filosofai savo kūryboje siužetų, personažų, idėjų sėmėsi pirmiausia iš mitologijos. Tačiau tuo pat metu Protagoras abejojo dėl dievų egzistavimo, Sokratas juos ignoravo, Demokritas neigė, o Euripidas ir Lukianas netgi pažemino ir išjuokė.
Krikščionių teologijos ir apeigų pradžia susijusi su graikų bei Egipto misterijomis, graikų mitais apie mirštantį ir prisikeliantį dievo sūnų, taip pat su bendromis sakralinėmis puotomis, šventais aukojimais, „apvalymais”, supratimu apie pomirtinį gyvenimą, pasaulio sutvėrimą ir baisią jo pabaigą.
Pasibaigus Antikai, Viduramžių, Renesanso ir vėlesnėse epochose Europos kultūra neužmiršo graikų bei romėnų mitų, jų rėminiscencijų gausu ir dabar. XI-XII a. pasirodė garsieji riterių romanai apie Trojos karą, Enėją ir argonautus, Dantės „Dieviškojoje komedijoje” – visa antikinė požemių pasaulio struktūra, teisėjai Ajakas, Radamantas ir Minojas, kentaurai ir kt. Tiesa, čia gausu originalių siužetų – iškraipymų, pvz., Briseidė laikoma Kalchanto dukterimi, Ariadnė – netgi Romos imperatoriaus Vespasiano dukterimi ir kt. Europos valdovų ir didikų rūmuose statomos apolonų, afrodičių, dianų ir kitų dievų statulos, gaminami Antikos mitologinių personažų figūromis išpuošti stalai, laikrodžiai, ginklai, vazos. Tačiau svarbiausia, kad antikiniai mitai tampa tam tikromis universalijomis, kuriomis išreiškiami naujųjų laikų idealai. Šekspyro poema „Venera ir Adonis”, Kornelio „Medėja”, Sėlio „Išlaisvintasis Prometėjas”, Ž. Kokto „Antigonė”, 2. Anujo „Euridikė” ir daugybė kitų autorių bei kūrinių parodo kaip plačiai išplito Antikos mitų siužetai bei jų skelbtos idėjos Europos kultūroje. Pastarosios mūsų dėmesį kreipia į Europos visuomenės bei individo problemas, į gyvo žmogaus bei gamtos santykius lemiantį vieningą dėsnį, žmogiškąją didybę bei silpnumą, grožį bei menkumą, nuolatinę aistrų ir proto kovą, asmens valios bei būtinybės konfliktą.
Antikos mitai mums ne tik uždavė klausimų, į kuriuos mes ieškosime atsakymų tol, kol egzistuos žmonija. Ne mažiau svarbu ir tai, kad mes juose randame jau suformuotas dvasines vertybes, kurios nulėmė europietiško dvasingumo pobūdį, nurodė kelią, kaip suprasti žmogiškumą ir žmogaus egzistavimo prasmę. Mitopoetinis ir teopoetinis procesas tęsiasi ir šiandien; dievai ne tik miršta, bet ir gimsta, dievybė – tartum energija, kurios kiekybė, nepaisant jos formų kitimo, išlieka nuolat. Kad galėtume kuo tiksliau ir grakščiau apibūdinti savą dvasinę patirtį, esame nuolat reikalingi ypatingų – tvarių bei prasmingų – ženklų. Tikimės, kad ši knyga ir bus tokių ženklų aruodas kiekvienam, kuris dar susimąstys apie save istorijoje ir apie istoriją savyje.

Filosofija ir mitas
Filosofija atsirado, kai žmogui ėmė nepakakti tradicinių mitologinių atsakymų į jį jaudinančius klausimus. Filosofai, bent jau Europos, mitus vertino kritiškai. Vis dėlto, nors filosofija priešino save mitologijai, dirvą jai atsirasti parengė būtent mitologinis pasaulio aiškinimas.
Pasaulio tautos sukūrė įvairiausių mitų, bet mus labiausiai domina tie, kuriuose aiškinama pasaulio kilmė ir jo dalių santykiai, pasakojama apie jėgas, valdančias stichijas, verčiančias šviesti Šviesulius, sukeliančias vėją ir audras. Tokiais mitais kiekviena tauta pateikia palyginti vientisą pasaulio ir žmogaus vietos jame vaizdą.
Mito forma kurdamas pasaulėvaizdį, senovės žmogus neieškojo jo konstravimo principų įvairovės. Svarbiausias jo mąstymo principas buvo analogija. Žmogus gerai žinojo, kad jo paties veiksmai turi tam tikrų padarinių: jis gali pagimdyti ir užmušti, pastatyti ir sugriauti. Visais Šiais atvejais už padarinio slypi veikėjas. Todėl ir aiškindamas didžiulį bei paslaptingą pasaulį, žmogus, jį sudvasinęs , ėmė ieškoti žmogų globojančių ir baudžiančių bei gamtos reiškinius sukeliančių veikėjų. Kadangi gamtos reiškinių mastas pranoksta jo paties veiksmų padarinių mastą, tai, aišku, tie veikėjai turėjo būti galingesni už žmogų. Ilgainiui jie buvo pradėti vadinti dievais. Daugelio tautų mituose, taip pat ir graikų mitologijoje, kuri mums ypač svarbi, dievai yra labai žmogiški. Moksliškai kalbant, jie yra antiopornorfiški (gr. anthropos — žmogus; morphe — forma). Taigi mitologinis pasaulio aiškinimas paprastai turėjo antropomorfinį pobūdį.
Budingas tokio aiškinimo pavyzdys — graikų mitas „Pasaulio ir dievų atsiradimas”:
„Iš pradžių buvo vien amžinas, beribis, tamsus Chaosas — gyvybės šaltinis. Viskas atsirado iš beribio Chaoso — visas pasaulis ir nemirtingieji dievai. Iš Chaoso atsirado ir deivė Žemė— Gaja. Plačiai nusidriekė ji, galinga, .duodanti gyvybę viskam, kas .gyvena ir auga joje. O giliai po Žeme, taip giliai, kaip toli nuo mūsų neaprėpiamas šviesus dangus, neišmatuojamoje gelmėje gimė niūrusis Tartaras — siaubinga bedugnė, kupina amžinos tamsos. Iš Chaoso gimė it galingoji, .viską atgaivinanti Meilė —” Erotas. Beribis Chaosas pagimdė ir amžinąją Tamsą — Erebą ir tamsiąją Naktį — Niukte. Iš Nakties ir Tamsos atsirado amžinoji Šviesa — Eteris ir džiaugsminga Šviesi Diena — Hemera. Šviesa pasklido po pasaulį, naktis ir diena ėmė keisti viena kitą.
Galinga, palaimos kupina Žemė pagimdė bekraštį mėlyną Dangų — Uraną, ir nusidriekė Dangus virš Žemės. Išdidžiai iškilo į jį Žemės pagimdyti aukštieji kalnai, ir plačiai išsiliejo amžinai šniokščianti Jūra.

Uranas — Dangus — įsiviešpatavo pasaulyje. Jis vedė palaimingąją Žemę. Šešeto sūnų ir šešeto dukterų — galingų, rūsčių titanų — susilaukė Uranas ir Gaja. Jų sūnus, titanas Okeanas, ir deivė Tetidė pagimdė upes, kurios gena savo vandenis jūros link, ir jūrų deives — okeanides. O titanas Hiperionas ir Tėja pagimdė Saulę — Heliją, Mėnulį — Selenę ir rausvaskruostę Aušrą — rožiapirštę Eos (Aušrinę). Astrėjas ir Eos pagimdė žvaigždes, kurios žiba tamsiame nakties danguje, ir vėjus: audringąjį šiaurį Borėją, rytį Eurą, drėgnąjį pietį Norta ir švelnųjį vakarį Zefyrą, genantį lietaus debesis.
Galingoji Žemė pagimdė ne tik titanus, bet ir tris milžinus — kiklopus su viena akimi kaktoje — ir tris didžiulius tartum kalnai penkiasdešimtgalvius milžinus — šimtarankius (hekatonkheirus), kurių kiekvienas turėjo po Šimtą rankų. Prieš jų baisią jėgą niekas negalėjo atsilaikyti, jų stichiška galia buvo beribė..
Pradėjo nekęsti Uranas savo vaikų milžinų, nutrenkė juos į gilias ir tamsias deivės ^ Žemės gelmes ir uždraudė grįžti į pasaulį. Kankinosi jų motina Žemė. Ją slėgė baisi našta, glūdėjusi jos gelmėse. Pasisaukė ji savo vaikus titanus ir ėmė kurstyti prieš tėvą Uraną, bet tie neišdrįso pakelti prieš tėvą rankos. Tiktai jauniausias jų, klastingasis Kronas, gudrumu įveikė Uraną ir atėmė iš jo valdžią.
Deivė Naktis, bausdama Kroną, pagimdė daugybę siaubingų dievų: mirties dievą Tanatą, nesantaikos deivę Eridę, apgaulės deivę Apatę, naikinimo deives — Keres, miego dievą. Hipną, lydimą spiečiaus niūrių, sunkių vizijų, negailestingąją keisto deivę Nemesidę ir daugelį kitų. Siaubą, nesantaiką, apgaulę, karus ir nelaimes atnešė tie dievai į pasaulį, kur tėvo soste įsiviešpatavo Kronas”.
Mitologinis pasaulio aiškinimas buvo būtinas žmogaus dvasinės raidos etapas.
Tačiau laikui bėgant mito autoritetas ėmė mažėti. Socialinės raidos procesas kėlė žmogui naujų problemų. Prekybai reikėjo aritmetikos, statybai ir Žemdirbystei — geometrijos, žemdirbystei ir laivininkystei — astronomijos žinių. Jas žmogus įgydavo sunkiai, ir iš pradžių jos buvo nesusistemintos — atskiros techninės taisyklės ir receptai. Senosios Rytų (Babilono, Egipto) civilizacijos, kuriose ir atsirado aritmetikos, geometrijos ir astronomijos pradmenys, iš esmės nežinojo įrodymo sąvokos. Tos žinios — tai daugiausia stebėjimų rezultatas, dažnai įgydavęs paslaptingą formą. Bet netgi lyginant su šiomis netobulomis ir ne visada patikimomis žiniomis mitologiniai vaizdiniai labiausiai išsilavinusiems senovės žmonėms ėmė atrodyti naivūs.
Pasaulio mitologinio aiškinimo autoritetą menkino ir kitas veiksnys-Mitai -rėmėsi tradicija. Bet, dėl įvairių priežasčių maišantis gyventojams, kraujo giminystės ryšių reikšmė žmonių gyvenime ėmė mažėti.Todėl ne tokia svarbi tapo ir tradicija,o be jos mitas netenka savo natūralaus pagrindo. Mito teisingumas, susidūrus su kitokiais svetimtaučių mitais, imamas ginčyti.
Tokiomis sąlygomis greta mitologinio, antropomorfinio pasaulio ir žmogaus vietos jame aiškinimo būdo atsiranda visiškai kitoks- filosofinis.
Kas jį skiria nuo mitologinio?
1. Dievus ir herojus, veikiančius mite, keičia beasmenės jėgos, stichijos.Užuot kalbėjus apie Poseidoną, Tetidę, kalbama apie vandenį.
2. Aiškinant teoriškai, vartojami ne poetiniai įvaizdžiai, o tikslios sąvokos” (pavyzdžiui, sąvoka atomas — mažiausia nedaloma medžiagos dalelė).
3. Laisvą pasakojimą keičia teorija — loginiais ryšiais siejamų teiginiu sistema (gr. teoria — tyrimas).
4. Teorija remiasi ne tradicija ir tikėjimu, o proto argumentais, įrodymais.
pgl Greimą
Mitai išplaukia iš žmogaus polinkio ieškoti tiesos. Mitai padeda atskirti bloga nuo gero, atskirti vertybes, nes mitai iš esmes kuria vertybes. Mitai- žmogaus būties būtinybe. tai lieka tiek asmeniniam žmogui, tiek žmogui visuomeninkui.

Paimant mitus ir juos išverčiant i ideologijas (nesvarbu ar tai vadinsis filosofija, metafizika, pasakos ir.t.t.) juos galima suvesti i du tipus: aksiologini ir ideologini . pirmasis tipas yra kontradikcijų sugretinimo formule. Edipo mitas- senieji tikėjo, kad žmogus kilęs iš žemes, jaunoji karta- kad iš gyvuliu santykiavimo. jei žmogus iš žemes- giminystes ryšiai nieko nereiškia, bet jei iš gyvuliu- daug. Tad mitas ir yra sistema, kuri i viena formule suveda dvi kontradikcijas.
yra statišku ir dinamišku mitu. statiškieji su simboliu ar dogmų pagalba leidžia žmogui gyventi geriau ar blogiau. dinamiškieji- paimkim krikščionybe- prie statiškumo ji drauge yra ideologija, ieškojimas pasaulio transformacijos, jo pagerinimo.
Sugretinę visus mitus ir ideologijas, gauname formalini modeli, pagal kuri galima matyti , kaip žmonija gyvena ir kaip save apgaudinėja ir kokios yra prasmines žmonijos egzistencijos sąlygos duotoje kultūroje.
Kultūrinis sambūris turi išreikšti visus mitus ideologijom, atrinkti priimtinus mitus ir galvoti, ar jais galima ir reikia tautai ir žmogui gyventi.
Mitai tarnauja ir transcendentinėje filosofijos šviesoje. Prometėjiškasis žmogus –prometėjo mitas.
Nieko neradau konkrečiai apie meną ir mitologijos santykinumą. Nesukonkretinu, sorry

47. RELIGIJA IR JOS VAIDMUO KULTŪROS ISTORIJOJE (Egle)

Švietėjai pagimdo laisvamanystę. Protas yra laisvas. Laisvo mąstymo principai: 1.pradėti mąstyti pačiam 2. mąstyti save kito vietoje 3. ir neprieštarauti sau. Kantas tai formuluoja kaip pasiryžimą, laivę mąstyti, propagavo kritiškumą. Naujųjų laikų mokslas ima kritikuoti religijos kišimasi į mokslą ir jai paliekama kompetencija toje srityje, kurioje mokslas negali nieko pasakyti. Vietoj relig. f-jų turėtų ateiti moklo religija- turi susikurti mokslinė pasaulėžiūra visiems žmonėms. Pati religija ima naudoti mokslo metodus kai kuriose praktikose. Tokio tikėjimo pradininkas- Erazmas Roterdamietis- lingvistiniai tyrinėjimai.

Religija yra viena svarbiausių kultūros universumo dalių, turinčių išskirtinę svarbą civilizacijos istorijai: ji funkcionuoja kaip posistemis, glaudžiai sąveikaujantis su tokiomis reikšmingomis kultūros formomis, kaip mitas, menas, filosofija, estetika. Žodis religija, kilęs iš lotyniškojo re-lego- vėl suimti, surinkti, suvynioti, surišti, susieti, vėl skaityti, vėl apkeliauti, vėl pereiti, apeiti, perskaityti, įsigilinti, iš naujo aptarti, stropiai apmąstyti,- turi sudėtingą mąstymo, tikėjimų, subjektyvių emocinių ir etinių išgyvenimų kompleksą. Religija yra tai, kas sieja, arba suriša, žmogų kartu su Dievu ir kartu tarpusavyje žmones, kaip konkrečios sociokultūrinės religinės bendruomenės narius.
Glaudų kutūros ir religijos ryšį civilizacijos istorijoje pabrėžė daugelis kultūros tyrinėtojų. Vieni, pvz., E. Gibbonas, religiją aiškino kaip civilizacijos griovėją, o kiti- A. Toynbee, K. Jaspersas- joje regėjo svarbiausią kultūros jėgą, savotišką dvasinį civilizacijos centrą, vienijantį pagrindinius kultūros komponentus, tendencijas, jėgas. Kultūros ir religijos santykių problemas civilizacijos istorijoje itin išsamiai tyrinėjo E.Durkheimas, M.Weberis, L.Levy-Brühlis, R.Guenonas, A.Coomaraswamy, A.Toynbee, K.Jaspersas, M.Eliade, S.N.Eisenstadtas.
Jau E.Durkheimas pastebėjo, kad religija, būdama savita ženklų sistema, žmogiškosios kultūros istorijoje iškyla kaip simbolinė giluminio socialinio turinio išraiška. Visuomenės ir jos kultūrinių institucijų gyvenime religija įgauna ypatingą svarbą. Būdama visuomenės produktas sutvirtina jos integralumą ir formuoja socialinių idealų visumą. Šiuo požiūriu religiją galima interpretuoti kaip simbolinę visuomenės išraišką, nes, garbindamas sakralinius objektu, tikintysis homo religiosus tikrovėje lenkiasi visuomenei, tikrajam religinių kultų objektui.
A.Coomaraswamy savo Indijos ir Vakarų Europos viduramžių filosofijos, estetikos bei sakralinio meno studijomis atskleidžia gelminį religijos bei konkrečios civilizacijos kultūrinio kosmoso ryšį, vidinį visų pagrindinių su religija susijusių kutūros komponentų sąryšingumą.
A.Toynbee, K.Jaspersą ir S.N.Eisenstadtą daugiau domina civilizaciniai kultūros ir religijos santykių aspektai, tai yra religijos reikšmė civilizacijos procesų raidai. A.Toynbee religijoje regi pagrindinę visus esmingiausius civilizacijos elementus ir procesus vienijančią jėgą. Jo požiūriu, netgi “civilizacijų lūžiai ir irimai gali tapti pakopomis į aukščiausią religijos pakylėjimą”. R.Guenonas, gvildendamas kultūros ir religijos santykius, iškėlė “ašinio laiko” koncepciją, kurią vėliau išplėtojo K.Jaspersas ir S.N.Eisenstadtas. Kultūros ir religijos santykių tyrinėjimuose visą dėmesį S.N.Eisenstadtas sutelkė į įtampos tarp transcendentalaus ir pasaulietinio pradų pažinimą. Jį daugiau domino religijos svarba formuojantis ir veikiant įvairioms kultūros institucijoms.
Religija, kaip sudėtinė kultūros universumo dalis, atsiranda tik tam tikroje ganėtinai aukštoje išsivystymo pakopoje, kai jame išryškėje teorinio mąstymo užuomazgos. Ji nuėjo ilgą raidos kelią nuo ankstyvųjų ritualinės magijos kultų, fetišizmo, animizmo, totemizmo iki visapusiškai išplėtotų religinių sistemų atsiradimo. Ankstyvajame žmonijos kultūros raidos etape pagrindiniai religinio kulto objektai buvo tie gamtos reiškiniai, daiktai, su kuriais žmogus susidūrė kasdieniame gyvenime ir kuriems suteikė viršjuslines magiškas savybes. Vėliau atsirado tikėjimas dvasiomis (animizmas), skirtingi dievai ir jų panteonai. Ilgainiui atsirado religijos, plėtojančios vieno visagalio Dievo idėją.
Religijos ir kitų kutūros sudedamųjų dalių (mitas, menas, filosofija, etika, estetika, politika, teisė) reikšmė įvairiais žmonijos istorijos tarpsniais ir skirtinguose pasaulio regionuose bei civilizacijos esmiškai skyrėsi. Be daugybės nelabai svarbių vietinių religijų, itin svarbų indėlį įnešė didžiulių geografinių erdvių sociokultūrinius kompleksus sutvirtinusios religijos, sakykim, hinduizmas, zaroastrizmas, manichėizmas, judaizmas, šintoizmas.
Tačiau nepalyginamai svarbesnį poveikį įvairių kultūros formų raidai padarė trys didžiosios pasaulinės religijos: mahajamos budizmas (atsirado VI-Va. pr.Kr.), krikščionybė (I a.) ir islamas (VII a.), kurios siekė išplėsti įtaką visame pasaulyje. Dvi pastarosios atsirado kaip alternatyvus atsakas į graikų ir romėnų įsiveržimą į didingas kultūros tradicijas turintį Artimųjų Rytų sirijietiškos civilizacijos pasaulį. Pasaulinės religijos vienijo žmones, nepriklausomai nuo jų etninių, rasinių, kalbinių, politinių skirtumų.
Sąlyginis religijos autonomiškumas universalesnės kultūros sistemos atžvilgiu pasireiškė tuo, kad daugelyje didžiųjų civilizacijų gyvavo ne po vieną, o po kelias besivaržančias religines sistemas. Akivaizdžių tokios konkurencijos pavyzdžių yra didžiosiose Rytų civilizacijose Indijoje, Kinijoje, Japonijoje. Klasikiniame indų civilizacijos raidos etape, siekdamos užimti vyraujančias pozicijas kultūriniame indų visuomenės gyvenime, konkuravo brahmanizmas, budizmas ir džainizmas, vėliau hinduizmas bei islamas. Turtingoje kinų kutūros istorijoje analogišką vaidmenį atliko konfucianizmas ir daoizmas, o nuo VI a.ir majahanos budizmas, kuris Kinijoje įgavo savitą kiniškojo čanduizmo (chan) pavidalą. Japonijoje vietinės kilmės šintoizmo (shinto) religija kovojo dėl įtakos kutūros srityse su iš žemynų įsiskverbusiomis konfucianizmo, daoizmo ir transformuoto mahajanos budizmo, japonijoje įgavusio dzenbudizmo vardą, religijomis. Konkurencinėje kovoje dažniausiai laimi ir įsigali kultūroje tos religijos, kurios ryškiauisiai skleidžia universalistines idėjas.
Būdama socialinio gyvenimo produktas, turėdama savitą pasaulėžiūrą, mąstymo ir gyvenimo formą, besiremiančią tikėjimu, viršjusliniu pradu, ankstyvųjų valstybinių darinių ir civilizacijų tarpsmo metu religija įgauna simbolines funkcijas, padedančias reguliuoti visuomeniniu santykius ir kutūrinį gyvenimą. Įdėmiau pažvelgę į imperinio tipo ankstyvųjų civilizacijų istoriją įsitikinsime, kad jos rėmėsi valstybės ir religijos susiliejimu į sąlygiškai vientisą kultūrinį kompleksą, kurio ideologinis pamatas buvo faraonų, imperatorių ir kitų Dangaus, Saulės sunų sudievinimas. Susiliejimas buvo išreikštas įvairiomis mitologijos, meno, sakralinės architektūros formomis.
Iš ankstyvųjų dievų pagarbinimui skirtų altorių išsirutuliojusios didingos pagrindinės konkretiems religiniams kultams skirtos šventyklos daugelyje tradicinių civilizacijų įgavo simbolinę pasaulinio centro f-ją. “Didžiosiose Rytų- nuo Mesopotamijos ir Egipto iki Kinijos ir Indijos- civilizacijose šventykla susilaukė naujo svarbaus įvertinimo: ji nėra vien imagio mundi, bet ir žemiškas transcendentinio pasaulio atvaizdas” (Eliade).
Plėtojant senąją kosmogoninę simboliką svarbiausi konkrečios religijos sakralinės architektūros statiniai įvairiuose civilizaciniuose pasauliuose orientuojami į pagrindines pasaulio šalis. Todėl pagrindinė, pvz, judaistui, šventykla yra Jeruzalėje arba Zaratustros gimtinėje Širaze, savotiškoje “iraniečių Jeruzalėje” esanti šventykla- zaraostrizmo išpažinėjui, šv. Petro ir Pauliaus šventykla- krikščioniui, Sofijos bažnyčia Konstantinopolyje- bizantiškosios stačiatikybės šalininkams ir pan., buvo ne tik religinę bendruomenę organizuojantys simboliniai pasaulio centrai, bet ir konkrečios religijos veikiamo sociokultūrinio organizmo kultūrinio kosmoso šerdis. A.Toynbee dialoge su japonų komparatyvistu D.Ikeda teigia, kad civilizacijos stilius matyti jos religijoje.
Akivaizdu, kad religija kultūros istorijoje buvo labai svarbi telkiamoji jėga. Civilizacijos istorijoje vyraujantys religiniai sąjūdžiai, jų transformacijos, mutacijos, atgimimai ir naujų religijų atsiradimas, įteigdami žmobių vienybę, socialinių sukrėtimų tarpsniais padėdavo visuomenėms išvengti dezintegracijos. Religijos įgaudavo simbolines f-jas, tapdavo nepaprastai svarbiu ideologiniu konkrečios bendruomenės kultūros pagrindu, sutvirtinančiu visuomenės integracija, jungiančiu įvairius kultūros komponentus, socialinių idealų visumą. Imperijų ir įvairių feodalinių visuomenių valdžios sakralinės prigimties sureikšminimas yra daug sakantis šios f-jos pavyzdys. Dėl to valdžia siekia priversti tarnauti savo interesams oficialiąją religiją ir su ja susijusias bažnytines institucijas; elitas, kuris tarsi tampa papildomu valstybės socialinio gyvenimo reguliatoriumi, per savo išplėtotas institucines struktūras padeda reguliuoti įvairias kultūros bei socialinio gyvenimo sritis.
Pagrindinis skiriamasis visų religijų bruožas, išryškintas E.Durkheimo ir jo sekėjų, pasaulio skirstymas į dvi esmiškai nesuderinamas sritis: sakraliąją ir profaniškąją. Pirmąją sudaro viskas, kas šventa- kasdienio profaniškojo, pasaulietinio gyvenimo stichija. Šių pasaulio skirtingumas yra absoliutus ir neginčijamas. Šviečiamosiose klasikinės Vakarų kultūros filosofijos teorijose, kuriose iškeliamas racionalaus proto kultas, dažniausiai perdė, tiesmukai buvo supriešinami religinės ir mokslinės pasaulėžiūrų skirtumai. E. Durkheimas ir L.Levi- Brühlis teoriškai grindžia genetinį religinės bei mokslinės pasaulėžiūrų giminiškumą.
Durkheimas įrodinėja, kad pirmosios vaizdinių, žmogaus sukurtų apie save, sistemos yra religinės kilmės. Visų didžiųjų religijų išplėtotos sudėtingos kosmogoninės sistemos rodo jų artimumą filosofiniam mąstymui ir mokslinei pasaulėžiūrai. Kadangi religinis mąstymas yra socialinio kolektyvinio mąstymo produktas, jis negali iš esmės skirtis nuo filosofinio ir mokslinio mąstymo, atsiradusio dėl religinės pasaulėžiūros įtakos, perėmusios tas pačias religiniame gyvenime susiklosčiusias kategorijas. Todėl ir pagrindines žmogaus intelektinio gyvenimo bei mąstymo sąvokas mokslininkas pirmiausia aptinka religinėje sąmonėje ir traktuoja kaip “religinės minties vaisių”. Jei filosofija ir kiti mokslai yra religijos, vadinasi, pati religija neapsiriboja praturtindama tam tikromis žiniomis jau susiformavusį žmogaus protą, ji prisidėjo prie paties proto formavimo. Jai mes labai skolingi ne tik už jos suteiktas žinias, bet ir už tų žinių apdorojimo formą.
Taigi religija ir mokslas- du pamatiniai kutūros universalumo elementai bei vienas kitą papildantys pasaulėžiūros tipai. Realioje žmonijos kultūros istorijoje tarp religijos ir mokslo tokios prarajos, kuri vaizduojama paskirose pirmosios XX a. Pusės kultūros filosofijos ir marksistinėse teorijose, nematyti. Itin glaudžiai religinės ir mokslinės pasaulėžiūros siejosi tų tradicinių civilizacijų kultūros istorijoje, kurioms būdinga religinės pasaulėžiūros, filosofinės metafizikos ir mokslinio pažinimo simbiozė. Kiekvienoje didžiojoje civilizacijoje ar epochoje yar savų kultūros universalumo dalių dominančių, greta kurių, daugiau ar mažiau aktyviai su jomis sąveikaudami, skleisis periferiniai pasaulėžvalgos tipai, posistemiai, dažnai ne mažiau svarbūs kutūros istorijai.
Tradicinėse civilizacijose ši vyraujanti kultūros universalumo dalis buvo religija. Todėl, tarkim, hinduistų požiūriu, pažinimas glūdi Vedose, musulmonui- Korane, krikščioniui- Biblijoje. Ši pirmapradė universalią prasmę turinti religinė nuostata dar neapriboja pažinimo vien tik religinės pasaulėžiūros sritimi. Vieno kultūros universumo komponento įsivyravimas kultūros sistemoje dar nereiškia panaikinimo kitų, kurie, kultūroje sklaisdamiesi latentine forma, neretai pažinimo eigoje gali tapti daug svarbesni nei valstybinių ar religinių institucijų remiamas religinis. Kita vertus, religinės sistemos nesiremia vien tik tikėjimo dogmomis. Akivaizdu, kad moksle yra daug tokių teorinių prielaidų, nuostatų ir duomenų, kurie priimami ir kvestionuojami kaip tikėjimas, kaip atraminė hipotezė ar moklinės teorijos plėtotės bazė. Religiją ir mokslą tai pat sieja intuityvaus pažinimo svarbos suvokimas. Ir pagaliau, pagal esminę nuostatą, pažinimas yra visuminis ir siekia išsaugoti realius tikrovės reiškinių bei daiktų santykius. Šį teiginį pagrindžia fundamentalūs skirtingiems civilizaciniams pasauliams priklausančių religinės pakraipos įvairių mokslo sričių- nuo algebros, fizikos iki mechanikos- mąstytojų atradimai.
Tačiau religiją ir mokslą ne tik daug kas sieja, bet ir skiria. Mokslinis pažinimas objektyviai suvokia ir neprieštaringai išmąsto, analizuoja tikrovę, o religija sutelkia dėmesį į subjektyvius išgyvenimus, jautriausius sąmonės ir pasąmonės pokyčius. Todėl religinis pažinimas dažniausiai apima tai, kas nesusiję su objektyviai logiškai ir empiriškai fiksuojamais reiškiniais.

48.MOKSLO ĮTAKA KULTŪROS RAIDAI (egle)

Aiškinantis kultūros ir mokslo santykius susiduriama su šių sąvokų interpretavimo problema. Kultūra yra senesnės ir daug universalesnės kilmės socialinis reiškinys, kuris atsiranda tik tam tikroje civilizacijos raidos pakopoje. Mokslas yra vėlesnis socialinio gyvenimo produktas; jo pagrindinė f-ja kultūros sistemoje- kurti ir teoriškai sisteminti objektyvią informaciją apie tikrovę. Iš čia atsiranda pagrindinės mokslo orientacijos: 1) civilizacijos istorijoje jis funkcionuoja kaip sąlygiškai nepriklausomas kutūros, arba dvasinio gyvenimo, reiškinys; 2) yra savita intelektinė veikla; 3) mus supančio pasaulio dėsningumų pažinimo forma; 4) kaip šios pažintinės veiklos rezultatas, apibūdinantis konkretaus istorijos tarpsnio suteiktą informaciją. Mokslo terminas irgi vartojamas konkrečiai mokslinio pažinimo sričiai apibūdinti.
Kultūra, būdama socialinio gyvenimo produktas, garantuoja visuomenės struktūrų stabilumą, atsinaujinimą ir tęstinumą, o mokslas, kaip pažinimo forma, yra aktualus bei dinamiškas, kadangi siekia pažinti ir įvaldyti mus supantį pasaulį. Šis procesas yra ambivalentiškas ir apima dvi esmiškai skirtingas, moksliniam pažinimui būdingas nuostatas: spontanišką norą ieškoti pirmapradžių ikistruktūrinių kultūros lygmenų bei chaotišką pažinimą paversti tobulų pažinimo struktūrų įvaldymu, aiškiu savo siekių suvokimu. Mokslą E. Durkheimas traktuoja kaip “iki aukščiausio aiškumo lygmens išplėtotą sąmonę”.
Jei kultūra aiškinama kaip integrali žmogaus veikla, tuomet mokslas, būdamas pažintinės veiklos forma, tampa sudėtinis kultūros universumo elementas, vienas iš kutūros posistemių. Todėl mokslo ir religijos, mokslo ir meno, mokslo ir filosofijos santykiai virsta vidinėmis kultūros posistemių santykių problemomis. Tačiau jei kultūrą interpretuosime kaip moralinio-estetinio pobūdžio vertybių ir simbolių visumą, tuomet mokslas iškris iš kultūros universumo sistemos bei santykiaus su pastarąja ne kaip dalis su visuma, o kaip savarankiški socialiniai reiškiniai.
Ankstyvojoje raidos fazėje mokslas rutuliojosi, veikiamas religijos ir įvairios darbinės veiklos. Tik vėliau, kultūrai labiau išsivysčius, įvairios mokslo sritys, suvokdamos savo uždavinius, įvaldydamos savitą pažinimo sritį, pasidarė sąlygiškai savarankiškesnės ir aiškiau suvokė savo siekius. Per ilgą mokslo ir kultūros sąveikos istoriją vyko sudėtingi mokslinio pažinimo integracijos ir diferenciacijos procesai. Perpratęs naujas tikrovės pažinimo sritis mokslinis pažinimas ne tik vis labiau specializavosi, bet ir buvo veikiams mokslinių žinių sintezės būtinybės.
Mokslo žinių funkcionavimas kultūroje yra savitas. Pirmiausia- skirtingai nei kitų žmogaus veiklos sričių, rezultatas nežinomas. Kita vertus, konkretūs moksliniai tekstai bei jų kūrėjai susvetimėja ir tarsi gyvena savo savarankišką gyvenimą. Tekstams būdingas ypatingas gyvybingumas. Kiekviename konkrečiame žmonijos kutūros raidos etape nuolat kaupiama informacija, sumuojami, kritiškai apmąstomi praeities mokslo laimėjimai. Jie ir visuomenei reikšmingi rezultatai sudaro bendrą mokslinių žinių fondą. Jos išlieka ir yra asimiliuojamos kutūros, pereina iš vieno sociokultūrinio organizmo į kitą, įvairiais difuzijos kanalais sklinda iš vienos istorinės epochos į kitą., įveikia civilizacijas skiriančias kliūtis. Mokslinių žinių tęstinumą ir perimamumą kultūroje garantuoja savita ryšių kanalo “socialinė atmintis”, kuri išsaugo ir perduoda iš kartos į kartą socialiai aktualius praeities kartų mokslo laimėjimus, sukauptą patirtį. Ankstesnės žinios kritiškai permąstomos, koreguojamos, tikslinamos remiantis naujais mokslo pasiekimais.
Iš kutūros istorijos matyti, kas mokslinėms žinioms būdinga netolygi, šuoliuojanti, kupina pauzių komuliatyvinė raida. Klasikinis netolygios mokslo raidos pavyzdys Vakarų civilizacijos istorijoje yra ankstyvųjų viduramžių ir XVIIIa. Pradžios pauzės. Kultūroje įtvirtindamas pažintines žmogaus galias mokslas ilgainiui virsta svarbiu socialiniu institutu ir įtakinga gamybine visuomenės jėga.
Mokslinis pažinimas labai svarbus kultūriniu pertvarkomuoju požiūriu, nes duoda žmonėms galimybę, remiantis racionaliais mokslo principais, keisti pasaulį ir žmogaus būties sąlygas. Kita vertus, mokslinio pažinimo racionalizavimas ir techninė pažanga gilina prieštaravimus tarp perdėm racionalaus šiuolaikinio mokslo, socialinio gyvenimo bei gamtos ir kartu kelia moksliniams pažinimui naujus moralinius reikalavimus. Į mokslo moralumą dar XIX a. Pabaigoje atkreipė dėmesį E.Durkheimas, kuris nurodė, kad “iš visų civilizacijos elementų tik mokslas tam tikromis sąlygomis įgauna moralinį pobūdį”. Prieštaringa XX a. Žmonijos istorijos raida atskleidė gilėjančius prieštaravimus tarp susvetimėjusio nuo moralės principų racionalaus mokslo laimėjimų ir kultūros.
Siekiant teisingai suvokti mokslo reikšmę technogeninę civilizaciją bepasiekiančiai kultūrai būtina įvairiapusiškai kompleksiškai sociologiniu požiūriu išnagrinėti mokslo funkcionavimą kultūroje, perprasti sudėtingus mokslinės veiklos, prieštaraujančios kultūros ir gamtos poreikiams, deformacijos motyvus ir mechanizmus. Moralės principų nekontroliuojama mokslo bei technologijos pažanga, jos nulemti stulbinantys moksliniai rezultatai gali atitrūkti nuo socialinės perspektyvos, humanistinių reikalavimų, virsti antihumaniškais, griaunančiais žmogaus būties pamatus ir konfliktuojančiais su per amžius susiklosčiusiomis kutūros nuostatomis.

49. FILOSOFIJOS VIETA KULTŪROJE (Egle)

Filosofijoje dvasinė kutūra tarsi pasiekia savojo kelio apogėjų, kadangi būtent abstraktaus filosofinio mąstymo lygmenyje konceptuali kultūra priešpriešina save pačiai sau, peržengia save, apmąsto žmogaus minties nueitą kelią ir tampa kartu sau sąvoka bei tikrove. Kutūros savižina filosofinio mąstyo forma įveiriose civilizacijose vyko skirtingai; jos formavo savitus požiūrius į pamatines žmogaus būties ir jį supančio pasaulio problemas. , neretai atskleisdavo tas kultūros filosofinės savirefleksijos galimybes, kurios liko Vakarų filosofijos kelių nuošalyje ir kurių nepajėgė įgyvendinti. Pagrindinės filosofijos funkcijos- teorinė, pasaulėžiūrinė, euristinė, kultūrinė, intelektinė, ontologinė, socialinė. Itin svarbi filosofijos funkcija kultūros universume yra kova dėl pasaulėžiūros. Šioje konkurencinėje kovoje Vakarų intelektualai vis dažniau pripažįsta neeuropinių mąstymo tradicijų aktualumą ir vertę. Rytų filosofija, K.Jasperso nuomone, gali atskleisti tas galimybes, kurių nerealizavo Vakarai, pasirinkę techninio gyvenimo tobulinimo kelią, kadangi padeda suvokti kitokios žmogaus esmės- kokie nesame ir vis dėlto potencialiai esame- ištakų.
Šiuolaikinė filosofijos samprata yra labai plati ir nevienareikšmė. Filosofija yra ne tik savitas pasaulio suvokimo ir apmąstymo būdas, mokslinis dalykas, pasaulėžiūra, bet ir labai svarbi visuomenės kultūrinio gyvenimo dalis. Filosofija skirtina į ezoterinę (profesionaliąją) ir egzoterinę (skirtą plačiajai visuomenei). Gvildenant kultūros ir filosofijos santykių problemas filosofijos sąvokos negalima susiaurinti iki akademinės filosofijos, tai yra tokios, kokia forma ji funkcionuoja profesionaliame diskurse. Kita vertus, nors profesionali filosofija dėl jai būdingo abstraktumo plačiajai visuomenei dažniausiai yra neprieinama, tačiau kaip tik ji skatina mąstyti naujai.
Filosofija yra savita žinojimo ir tikrovės pažinimo forma, savo universalistinėmis ir substancialiomis nuostatomis esmiškai besiskirianti nuo kitų pažinimo formų. Skirtingoms kutūrinėms tradicijoms priklausantys mąstytojai jos kilmę sieja su nuostaba, abejone, nusivylimu, komunikacija ir kitokiais veiksniais. Pagal įvairias filosofinio mąstymo tradicijas jos specifiškumas dažniausiai siejmas: 1) su abejone ir pirmapradžių būties priežasčių pažinimu; 2) mokymu apie mus supančio pasaulio reiškinių esmę; 3) tiesos ieškojimu ir kontempliacija; 4) mirties siekimu ir žmogaus būties prasmės suvokimu; 5) santykio su šiuo pasauliu ir “kitais” ieškojimu; 6) žmogaus būties įprasminimu ir pan. Ankstyvasis filosofinės minties tapsmo etapas yra neatsiejamas nuo abejonės vieno ar kito pasaulėvaizdžio, idėjos, teiginio ar teorijos teisingumu.
Filosofinis mąstymas visuomet yra suaugęs su tradicija, todėl filofofijos istorijoje idėjos buvo perimamos. Naujos filosofinės mokyklos, sistemos, koncepcijos, idėjos čia visiškai neatsisako senųjų, o dažniausiai netgi atsisakydamos perima, permąsto, neretai neatpažįstamai pakeičia praeities teorijas ar jų elementus. Filosfijos istorijos “archeologijs”, ar idėjų istorija, atskleidžia didžiulį tradicijos poveikį filosofiniam mąstymui. Todėl nauja filosofija nekeičia senos taip iš esmės kaip, pvz, moksle klasikinę fiziką keičia kvantinė. ]
Filosofija, skirtingai nei mokslas, neprogresuoja, kadangi joje svarbiausia kritinis mąstymas, tų pačių pamatinių žmogaus būties problemų ir atsakymų į jas ieškojimas skirtingoje kultūrinėje aplinkoje. Tradicionalizmas ir istoriškumas sudaro vidinę filosofinio mąstymo esmę, lemia jo pasaulio regėjimo taškų kaitą. Filosofijai taip pat būdinga ne pažangi, o kritinė “atviro” mąstymo sklaida. Todėl filosofines idėjas galima plėtoti ir suprasti tik nuolatos grįžtant prie, atrodo, jau seniai išspręstų problemų ir aiškinantis santykį su jomis. “Senovės filosofija,- sako G.Hegelis,- yra toks naujosios filosofijos pagrindas, kad ji turi būti tarsi ištirpusi pastarojoje, ir yra dirva, kurioje ušaugo naujoji filosofija. Šiuo atveju santykis suprantamas kaip nepertraukiams to paties statinio tobulinimas; šio statinio pamatas, sienos ir stogas liko nepakitę”.
Jokios autentiškos filosofonio mąstymo tradicijos, mokyklos negalima laikyti nei grynu mokslu, nei ideologija, nes, išsaugodama filosofijos statusą, ji gali tik artėti prie moksliškumo idealų. Jos pagrindinė paskirtis- ne formuluoti galutines tiesas, o ieškoti įvairių kelių į tiesą, judėjimas, minties aktyvumas. Kita vertus, autentiška filosofija visuomet priešinasi nespecifinėms, jai iš išorės primetamoms ideologinėms nuostatoms, kurios gali apriboti laisvą filosofinio mąstymo prigimtį.
Filosofinis pažinimas neatsiejamas nuo teorinio ir kritinio mąstymo. Todėl į filosofijos istoriją galima žvelgti kaip į pažinimo metodų tobulinimo istoriją. Tuo ji artima mokslui. Nebūdama mokslas bei nuolatos balansuodama tarp mokslo ir ne mokslo, filosofija vis dėlto vadovaujasi moksliniu metodiškumu, ypatingą dėmesį skiria įvairiems konceptams, teorijoms, mokslinio pažinimo instrumentams. Turėdama universalizmo bruožų, norėdama atskleisti reiškinių esmę, moksliniu metodiškumu ji siekia mąstymo vientisumo, sujungti tai, kas gamtoje ir socialinės būties formomis yra išsiskyrę. Todėl filosofinis mąstymas vengia kitiems mokslams būdingo pažiūrų siaurumo, skurpulingumo, pedantiškumo, išskirtinio dėmesio konkrečių empirinių faktų analizei. Jis siekia plačiai, tarsi “iš viršaus”, pašalinio stebėtojo pozicijų vertinti jį dominančius reiškinius, nes moksliškumas yra tik viena iš filosofinio mąstymo nuostatų.
Filosofinei pasaulėžiūrai, skirtingai nei pozityviesiems mokslams, būdingas mąstymo subjektyvumas, nuomonių pliuralizmas, glaudus ryšys su žmogų supančiu pasauliu, visuomene. Filosofijai, kaip ne mokslui, nepriimtinas teiginių vienareikšmiškumas. Mokslo požiūriu, pašalinus emocinį, subjektyvų asmeninį pradą, galima patvirtinti savo teiginius, įgyvendinti profesionalumo, teorinio grynumo, vienareikšmes nuostatas. Filosofinis mąstymas neatsiejams nuo individualios orientacijos ir pasaulėžiūros pliuralizmo.

51. Civilizacijos perspektyvos: utopijos, antiutopijos, ir futurologinės prognozės.

XXa. Futurologija tapo labai populiari. SSRS statyta šalia politologijos, genetikos ir kitų pseudomokslų. Moksliniai ateities numatymai Vakaruose gimsta XXa., pripažinimo sulaukia XXa. 2oje pusėje. Ateities numatymus kuria įvairios visuomeninės organizacijos. Bostono meno ir mokslo akademija 1967m numatė tokius procesus ateičiai – 2000 iesiems. Bendro pobūdžio procesai: kultūros taps labai sensualios, materialios, pragmatiškos. Susiformuos kultūriniai, ekonominiai, pramoniniai elitai. „Romos klubas“- 100 mokslininkų, ex. politikų, etc. – tyrinėja pasaulines globalines sistemas, viešąją nuomonę, apibendrina rezultatus. 1968m. paskelbė „Augimo ribos“- įspėjo, kad gali kilti globalinė ekologinė katastrofa. Mokslininkų reakcija į tai- keletas krypčių: a) ekologinis pesimizmas (mano, kad nueita per toli), b) augimo ribų teorija. – Mydouzas- sako geriausia nulinio augimo variantas- 2-3 asmnų šeima. Naujausias Romos klubo tyrinėjimas- „Inovacinis mokymas“- sūloma įvesti kursus apie globalizaciją.
Ekologinio pesimizmo tendencijos. Šiai srovei priklauso filosofai, sociologai, teigia, kad pasaulio problemos yra susietos su ekologinėmis problemomis. David Quammert- parašė „Piktžolių planeta“- apibendrino ir aprašė svrbiausius išnykimus žemėje. Ekologinė situacija aštrina karus.
Futurologinės spėlionės. Jurijus Aleksevičius Fominas. Jis pastebi aiškų raidos tempų spartėjimą. To pamatas- globalizacija. Šio spartėjimo pasekmės: 1. Išryškės aiški žmonių diferencijacija: trys porūšiai: a) aukšto intelekto žmonės (vadovai, etc.); b) senstantys, bet dėl medicinos išsivystymo ilgai gyvenantys žmonės, išlaikytiniai; c) klonuotųjų žmonių kasta. Šie skirtumai- neišvengiamų civilizacinių konfliktų priežastis. (konfliktas- nebūtinai kruvinas) 2. Atsiradus naujoms technologijoms, pasaulis darosi vis mažesnis, nes civilizacijų sąveika stiprėja, tačiau šios galimybės suartėti kelia identiteto išnykimo pavojų. Civilizacijos stiprėjimas didina tam tikrų civ. skirtumų paiešką. Į paviršių iškyla religija, menas, tradicijos- dvasiniai, kultūriniai dalykai. Civilizaciniai skirtumai tampa vis ryškesni. 3. ekonominio modernizavimo, socialinių pokyčių procese keičiasi tradicinė ( žmogaus identifikacija su valstybe, tauta ) žmonių identifikacija. Tautą- valstybę keičia platesnis identifikacijos ratas su religija. Prie religijos grįžta indiferentiški religijos požiūriu žmonės. 4. XXa. pabaigoje pakitęs Vakarų civilizcijos vaidmuo. Ji pasiekė savo galybės viršūnę – tačiau jos įtaka palaipsniui silpnėja. XXa pabaigoje prasideda ir reislamizacijos procesas. Jo šūkis „atsisakyti vakarietiško gyvenimo būdo, vertybių“ 5. Kultūriniai skirtumai nyksta lėčiau nei ekonominiai ar poltiniai.
Futurologinė optimistinė tendencija. Jos pradininkas- F. Fukujama. (JAV). Parašė „Istorijos pabaiga“. Teigia, kad baigėsi ideologijų karas, Vakarų ideologija (demokratinė ideolog) laimėjo, bus einama vakarų kryptimi, nes vakarų schema- universali. Fukujama teigia tiesinę raidą (hėgelininkas). Jis teigia kad- modernizacija (globalizacija) tarsi galingas prekinis traukinys kurio teroriniai aktai nesustabdys. Modernumo šaknys glūdi kultūroje. Demokratija nevisada pasiteisina- pasiteisina krikščionybėje- nes jos vertybės universalios. Demokratija, laisva rinka- krikščionybės raiškos būdai. Lotynų Amerika, stačiatikių kraštai perima šias vertybes. Islamas- atsparus Vakarų vertybėms- tai lemia istoriškumas. Fukujama teigia, kad ateityje formuosis viena pasaulinė civilizacija, su kultūrų įvairove. Globalinės problemos: 1. Karo ir taikos; 2. Ekologinės; 3. Ligos; 4. Ekonominiai, komunikaciniai dalykai; 5. Demografinės problemos.
Utopijos. R. Bacon garsėjo medicininiais tyrimais. Jis prognozavo mokslo perspektyvas. Kartais Platono „Valstybė“ laikoma utopijos forma. R. Bacon knygoje apie Atlantidą išreiškiamas požiūris apie utopinę valstybę, panašiai kaip Platono „Valst.“. Joje atseit atliekami įvairaus pobūdžio eksperimentai. R. Bacon‘o pasakojimas apie paslaptingas meno ir gamtos galias, bei magijos menkybę. Jis mini aparatus, kurių pagalba vandens paviršiuje labai greitai judės laivai, valdomi vieno žmogaus. Apie skraidančias sunkias mašinas, apie aparatus, kurie žmogui padės vaikščioti jūrų dugne. XVII a. Pasirodo F. Bacono darbas, kur jis rašo iš esmės apie tą patį, bet kalba ne tik apie įvairias mašinas, bet ir iškelia techninės pažangos idėją ir sieja ją su žmonijos aplinkos tobulėjimu. Čia užsimenama ir apie greitas ryšio priemones, aparatus, perduodančius per atstumą vaizdą, garsą. Nei T. Moras, nei Kampanela, nei Baconas nenukelia utopijų į ateitį, bet kalba apie idealios visuomenės viziją. Socializmas- modernaus pasaulio utopijos, grindžiamos teoriškai. Socialinė Marxo teorija pavirto totalitarine kariškai valdoma visuomene. Šio modelio nesėkmė- iracionalizavosi visuomenė, imta abejoti viskuo. Tokius modelius gali sukurti žmonės, kurie tiki pažanga.

Ekologija ir futurologinė Romos klubo..
1973m. „Romos klubas“.
Žmonijos laukia dvi alternatyvos- raidos sulėtėjimas ir žmonijos žlugimas. Didžiausia bėda- gamtos išteklių naikinimas. Galimos išeitys: ugdyti kitokį požiūrį, kantriai laukti, kol kas paaiškės.

1968m. įkurtas Romos klubas įtalų pramonininko ir mokslininko Aurelijo I. Peccei. Tai neofoiciali tarptautinė organizacija. Ieško ekonominių ir politinių rekomendacijų harmoningai pasaulio raidai. Sudaryta iš mokslininkų, ekonomistų, verslininkų, valstybės vadovų projektams rengti. Parengė 20 pranešimų: ekologija, demografija, energetika- ištekliai, pasaulio plėtra, santykiai tarp Rytų ir Vakarų, civilacijos raida. Vienija žmonijos išlikimo klausimai. 1979m. Romos klubas sudarė 2000-ųjų metų komisiją.
1. Ugdyti kitokį požiūrį į žmogaus ir gamtos santykį- žmogaus vidinių potencijų, kūrybinių jėgų plėtojimas ir žmogaus asmenybės ugdymas.
2. Efektyvios priemonės aplinkos taršai stabdyti (rūgštūs lietūs, ozono skylės, šiltnamio efektas, erozija).
3. Daugelyje sričių turi sulėtėti raida: progresas- negatyvus dalykas.
4. Sustabdyti fabrikų taršą.
Konkretus darbas- apvalė Mičigano ežerą. 1987m. paskelbtas pranešimas „mūsų bendroji ateitis“- dalyvavo 823 specialistai ir 84 organizacijos.
Išvados:
a) biologinė. Išlaikyti bioišteklius produktyvius.
b) Ekologinė. Išsaugoti bioįvairovę.
c) Ekonominė. Vartojimą suderinti su galimybėmis.
Visos problemos keliamos tarptautiniu mastu- globalinės. Pranešimuose suformuluojama ekologinio saugumo sąvoka. Sąvoka fiksuoja pavojus, kurie kyla iš gamtinės aplinkos teršimo ir kelia grėsmę gyvybės egzistavimui.

Ekologinė negerovė kyla dėlpasaulio regionų nesuderintos plėtros. Tam kuriama subalansuotos plėtros politika. Tai tokia plėtra, kuri patenkina dabartinius laikmečio poreikius.

Ji numato ribas. A.Poccei dorovinė rez(v?)oliucija.

Ekologija- mokslas, tiriantis organizmų santykius su gyvenama aplinka. Futurologija- mokslas apie ateities prognozavimą remiantis moksliniu metodu ir priemonėmis.
***
Ciklinė kultūros raidos samprata. VE kultūros filosofijoje:

O.Spengleris, A.Toynbee ir draugai.
Požiūris į kultūrą kaip organizmą- ciklinių kultūrologinių teorijų pamatas.
S. organinio augimo teorija ir T. Iššūkio ir atsako teorija. Pirmasis- Frobenijus, Danilevskis
Spengleris.
Iš Nyčės perėmė amžinojo grįžimo idėją, kertinius savo tipilogijos principus. Tyrinėjimo vienetas- „kultūra“, kuri yra visiškai nedaloma, substancialiai individualizuota, uždara sistema, turi savo vidinę augimo logiką. Tokia sistema istorijai atsiverti negali- ji pati yra savaiminga ir laukia savo žūties. Nėra pasaulinės istorijos. Kaip žmogus- gimsta, formuojasi, bręsta etc.

Kategoriškai neigia bet kokių tarpkultūrinių ryšių galimumą (Leibnizo monados).

Istoriją aiškina kultūros augimo dėsniais.
– Kiekvienas kultūrinis organizmas yra santykinai uždara sistema, gyvenanti savo ypatingą gyvenimą, sukurianti savo mokslą, meną etc. Kultūrai būdingas vientisumas ir harmoninga jos dalių sąveikia.
– Ciklas. Dygimas, žydėjimas, brendimas ir nykimas.
Pirmi trys yra kultūra- klesti filosofija, mokslai, menai; gyva, organiška, sakralumas ir pagarba protėviams. Paskutinė- civilizacija. Surambėja mąstymas, klesti miestai, technologijoje iškyla mechaniškumas, didmeninis augimas, skepticizmas, visuotinė ekspansija, gyvybingumo stoka moksle.
Toynbee.
Sąvoka- „civilizacija“. Istorija yra kurianti jėga. Išeities taškas yra ne organinis civilizacijų augimas, o gamtinės aplinkos ir socialinių sąlygų metamas iššūkis, į kurį gyvybinga visuomenė sugeba atsakyti sukurdama kultūros formas ir techniką. Teoretikas, iš anksto žinantis būsimas kultūrų augimo konfigūracijas bei determinuotą kultūros formų skleidimąsi panaudojant istorinės praeities analizę, kad patvirtintų, neišvelngiamai priima morfologinio mąstymo paradigmą.

Tarpkultūriniai ryšiai yra įmanomi.

Išlieka ir visuotinė istorija, irpažangos idėja, nors atmeta vienalinijinį istorinį progresizmą.

Jam rūpi žmogaus individualybės vaidmuo civilizacijos genezės augimo fazėse, skylančiose visuomenėse.

Civilizacijos augimą aiškina istorinis dėsnis.

Plėtoja daugialinijinio evoliucionizmo pradus.
Danilevskis.
– Organinio gyvenimo ir civilizacijų raidos analogija.
– Pažamga yra tiek Vakarų, tiek Rytų kultūrose. Tai universali būsena, priklausanti nuo konkrečios civilizacijos amžiaus.
– Nėra vieningos pasaulinės istorijos, o tik atskiros, viena kitą keičiančios civilizacijos, kurių raida individuali.
– Raidos dėsniai. 1.Gentis sukuria civilizaciją. 2. Būtina politinė nepriklausomybė. 3. Vieno kultūrinio, istorinio tipo civilinaliniai pradmenys, tiesiogiai neperduodami kito tipo tautoms. 4, civilizacija. funkciuonuoja ir klesti kai yra įvairovė.5, civilizacijos raida – daugemiatis augalas.
– Translecijos būdai: kolonizacija įskiepijimas ir dirvos trešimas.
Špengleris
– kultūros morfologijoje pereinama prie pesimistinių koncepcijų
– reakcija į viena linijinę pažangą
– „vakarų saulėlydis“
– skiria 8 kultūras:1. egipto;2, Indijos3.babilono, 4.Kinijos, 5. majų, 6. Apoloniškoji – antikos apnuogintas žm., dvasios kūnas – tvarka statiška. 7. faustiškoji – krikščioniškoji; dvasios erdvė – valios kultūra (funkcionalus) 8. Magiškoji (Arabų) – islamų autoritetas ir dangiškoji hierarchija dvasios ir kūno dualizmas (magiški santykiai)
– Menas kaip kultūros procesų ir asmenybės matuoklis, gyvas organizmas
– Vieninga žmonijos ir žmogiškosios kultūros istorija, bet subjektyvus vertinimas
– Kritikavo tradicinį istorijos periodizavimą.
– Kultūroms būdingas sava imanentinė dvasia.
Toynbee.
– kultūros sąvoka keičia civilizacijos sąvoka
– trys pagrindiniai tarpsniai: iki civilizacinis civilizacinis ir pocivilizacinis
– pažanga tai laipsniškas tobulėjimas
– mokslas ir menas nėra savarankiški
– lokalinės civilizacijos yra lygiavertės civilizacijos partnerės.
– Priskaičiavo virš dvidešimt civilizacijų kurias grupavo į pirmines antrines tretines ir palidovines.
– Civilizacija – laiko ir erdvės apribota kultūra – istorinė sistema pasižyminti santikine visuomeninio politinio dvasinio gyvenimo ir ūkine vienove
– Istorinė raida dinamiškas procesas
– Fazės: genezė subrendimas lūžis, nuosmukis, dezintegracija
– Pradžią duoda iššūkis ir atsakas, iššūkį pastebi elitas, kurybinė mažuma patraukia inertišką daugumą. Uždaras ratas. Nuosmūkio požymiai: 1. masiška prievarta. 2. militarizmas, 3. diferenciacija. 4. pasipriešinimas mažumai.
– Europocentristinė chema.

Civilizacija ir jos kilmės problema

Leave a Comment