Viduramžių filosofijos bruožai

Negalime atsieti viduramžių dvasinio gyvenimo nuo antikinio sąvokų ir formų pasaulio. Viduramžių kultūra – perimta kultūra, jau vien dėl to negakėjo būti didelių ir griežtų skirtumų. Tam tikrą antikinės kultųros regresą viduramžiais salygojo krikščionybės įtaka, tautų kraustymasis ir kt.
Krikščionybė atnešė Dievo sukūrusio visa iš nieko, kai tuo tarpu antikiniai dievai tebuvo tik architektai kuriantys, kap žmonės, iš tam tikros medžiagos. Žmogus krikščionybėje yra mistiniame giminystės santykyje su dievu, taigi žmogaus gyvenimo prasmė yra vykdyti kūrėjo valią. Kaip išskirtinė dorybė išskiliamas nuuolankumas, išdidumas yra viena didžiausių ydų. Viskas susiję su dievu, taip pat ir žmonių santykiai, visi žmonės yra broliai ir seserys Kristuje, taigi sudaro šeimą. Visas kultūrinis viduramžių gyvenimas persunktas religinių dogmų. Viduramžių pasaulis nuosekliai sutvarkytas. Viskas pradedant Dievu irjo santykiu su pasauliu ir baigiant žmogumi su jo begaliniu paklusnumu Dievui. Šiuos santykius įtakoja to meto tikėjimas, filosofija, menas, socialiniai institutai,moralė ir papročiai. Viskas veikia vieningai ir tikslingai, o visa kas netelpa į vieningumo dėsnius, laikoma klaidomis arba erezijomis.
Vienas iš viduramžių feenomenų patristika labiausiai susijęs šv. Augustinas. Pirmajame savo traktate Augustinas stoja įkovą su skepticizmu, jis sako, kad žmogus niekuomet nepasiektų laimės jei nebūtų isitikinęs tiesos egzistavimu ir jos neturėtų. Iš dviejų vienas kitam priešingų sakinių bent vienas yra teisingas. Tiesa yr

ra, žinodami šią nenuginčijamą tiesą, mes turime bent vieną tiesą. Absoliučios tiesos buvimas reiškia – absoliučią būtį – Dievo būtį. Taigi mąstydami mes būtinai mąstome Dievo dvasioje. Agustinas teigia, kad vieninteliai mąstymo verti objektai yra Dievas ir siela, bet koks pažinimas nesusijęs su šiais dalykais yra bevertis. Tai parodo sukurtos būties laikinumas palyginus su dieviškos būties amžinumu. Dievo esmę mes geriausiai galime pažinti per sielą. Dievas laisva valia sukūrė pasaulį, ir žmogų sukūrė laisvą, jis nusidė laisva valia, būdamas išdidus kaip velnias. Žmogus pas Dievą gai grįžti tik iš pastarojo maonės. Įteisinamas ir bažnyčias kaip Dievo karalystės vietininkės statusas. Istorinis tapsmas ir jo periodai atitinka atskiros sielos raidą. Viskas baigiasi paskutiniuoju teismu.
Augustinas galutinai suformulavo teocentrinę, neįveikiama Kūrėjo ir jo kūrinijos priešprieša pagrįstą, krrikščioniškąją pasaulėžiūrą. Pasaulunį procesą jis traktavo kaip vienkartinį į fazes skirstomą vyksmą, konceptualiai pagrindė bažnyčios vietą.
Scholastika – mokyklinė teorija, susisteminta mokymo ir mokymosi tikslams paruošta teologija. Scholastinis metodas, nukreipdamas protą ir filosofines mintis į apreiškimo tiesas, nori pasiekti giliausią tikėjimo turinio įžvalgą, tam, kad galėtų sistemiškai atremti proto iškeliamus priekaištus apreiškimo turiniui. Scholastinė filosofija stengiasi ne atrasti, o pagrįsti ir paneigti. Pažinimas yra Dievo valdomos tikrovės reprodukavimas teigiamais teiginiais. Yra tik viena galiojanti tiesa, tik viena teisinga pažinimo forma, kuri ie sujungia visus mo
okslus į vieningą discipliną. Pagal scholastikos etiką daryti gerą reiškia klausyti Dievo.

Viduramžių filosofas jaučiasi ne pasaulėžiūros kūrėju, o šios sistemos darbininku, jo asmuo dingsta už jo darbo, kaip ir viduramžių architekto asmuo dingsta už gigantiškų gotikinių katedrų, kurias statė ištisos kartos.
Viduramžiai – tai mokslo, filosofijos ir teologijos sintezė.
Renesansas
Renesansu įprasta vadinti kultūros ir meno suklestėjimą, kuris Europoje buvo orientuotas į antiką. Renesanso epocha priklauso vėlyviesiems viduramžiams, bei pereinamajam periodui į naujuosius laikus. Dvasinio gyvenimo plotmėje renesansas – tai antropocentrinės žmogaus orientacijos sustiprėjimas ir teocentrinės pasaulėžiūros krizė visose kultūros srityse. Būdingiausi renesanso reiškiniai: humanizmas, reformacija, technikos ir geografiniai atradimai, naujos meno formos, ekspermeniai gamtos mokslai, jų rezultatus ontologizuojančios filosofijos koncepcijos ir socialinės revoliucijos. Šiame laikmetyje nėra kuriama orginali filosofija, renesansas tai pereinamasis periodas padedantis pamatus naujųjų amžių filosofinėms formacijoms.

Leave a Comment