Klasikinė vokiečių filosofija ir marksizmas.

Vokiečių idealizmas pradeda naują raidos etapą, kurį remiantis Kantu, galima traktuoti kaip jo sekėjų diskusiją su jo filosofija. Šiuo atveju idealizmas įgauna visiškai skirtingą prasmė Kantui rūpi išlikti moksliškam. Todėl jis palieka už skliaustų visa, kas problemiška ir netikra. Jo nuomone, objektas ir sąmonė negali būti tapatūs. Hegelis priešingai, teigia absoliučią būties ir dvasios tapatybė. Pasak jo, prieštaravimas yra tapimo arba proceso, kuris pats yra absoliutus prielaida. Šių prieštaravimų užuomazgas Hegelis nurodo jau netgi Kanto filosofijoje. Pagal Kantą, protas visą laiką yra gundomas peržengti savo ribas ir tarsi ką nors apie tikrovė, tai yra neįmanoma, nes tikrovės, tokios, kokia ji yra, negalima pažinti. Tai ko siekia pažinimas yra ribinė sąvoka. Todėl Hegelis daro išvadą, kad protas yra dialektiškas, nes jis siekia žengti į priekį tarp to, ko reikalauja jo paties sąvoka , ir sąvokų arba idėjų nepakankamumo. Kanto idealizmas yra transcendentalinis, nes subjektas savo aprioritetinais sprendiniais įgalina pažinti emprisinį pasaulį, kuris kaip mūsų patyrimo objektas jau yra duotas, taigi pateikta empirinė tikrovė, kuri neprivalo būti tik subjekto teigiama. Apskritai idealizmą reikia suprasti kaip mokymą apie sąmonės vykdomą tikrovės kūrimą, mokymo apie antideracionalią sąmonė, apie dvasią. Markso ir Engelso išplėtotas dialektinis materializmas iš esmės skiriasi nuo tradicinių filosofijos sistemos praktikos primasia apibrėžimu. Diskutuodamas su svarbesnėmis Hegelio filosofijos sąvokomis Marksas iš pagrindų kritikuoja tradicinė filosofijos, kaip universalaus mokslo sampratą. Paslapčių kategorijai Marksas priskiria ir Hegelio absoliučios dvasios kaip varomosios pasaulioistorijos jėgos teorijos, kurios susidūrimas su realiais įvykiais pasirodo esančios nepagrįstos. Fundamentali Hegelio idealistinių sampratų kritika buvo prielaida kuris materialisinės dialketikos koncepsijos, kuria Marksaa vadina “bendruomene gantos, žmonių bendruomenės” mąstymo judėjimo bei raidos dėsnių mokslu. Pradinis laikas nuo kurio prasideda materialistinė dialektika, yra visuomeninės ir ekonominės sąlygos, kuriomis individas gyvena.

Taigi Marksas ir Engelsas rėmėsi realius gyvenimo procesas praktinė žmonių veiklą. Pabrėžiama materialinių poreikų tenkinimo būtinybė(reikia valgyti, gerti, turėti, tai vadinamoji “bazė”, o tik po to galima atsidėti visuomeinės veiklos antstolei) Darbą Marksas suvokia kaip žmogaus savivaldos aktą, t.y. tik dirbdamas žmogus atlieka savo paskirtį. Daiktų pasaulis ( gamta) neturi likti neapdorotas žmogaus darbo, žmogus privalo prisitaikyti prie gamtos, nes gamta yra neorganinės argoniško kūno “kūnas”. Dirbdamas žmogus nusistato santykį su darbo objektu. Tuomet darbas tampa sąmoninga veikla. Žmogus yra universalus gamintojas nes gamina ne vien fizinių poreikių verčiamas, bet turi galimybė įvaldyti visą daiktų pasaulį. Nuo jo įvaldymo ir apdorojimo priklauso ir paties žmogaus esmės realizacija.