Veiksmas ir judėjimas šv. Tomo Akviniečio filosofijoje

Turinys

Abejonė Arno Anzenbacherio interpretacija 2Erdvinis-diskretiškas ir laikinis-tįsus mąstymo modeliai 3Sąvokos actus ir motus lotynų kalboje 4Eiga ir atlikimas 5Nauja judėjimo samprata 6Žvilgsnis į tekstą (ir aplink) iš arčiau 7Sąvokų tiesioginė reikšmė 8Ne actus bet operatio 8Actus humanus sąvoka tomistinėje tradicijoje 9Veiksmo ir judesio sintezė 11Kita metafizika 12

Veiksmas ir judėjimas šv. Tomo Akviniečio filosofijoje

Abejonė Arno Anzenbacherio interpretacija

“Amžinasis įstatymas (lex aeterna) apibrėžiamas kaip dieviškosiosišminties planas, nes ji valdo visus veiksmus ir judėjimus (ratio divinaesapientiae, secundum quodest directiva omnium actuum et motionum, STh I.II93,1). Čia “veiksmais” (actus) įvardijama žmogaus praktikos bei istorijossfera, o “judesiais”(motiones) – gamtos sfera.”[i]

Aristotelis sąvoką veiksmas (energeia) įveda spręsdamas Zenonoaporijas, kylančias iš judėjimo analizės. Aristotelio manymu, judėjimas yranebaigtas (netobulas) veiksmas.[ii] Anzenbacherio komentare (paskutiniscitatos sakinys) veiksmas ir judesys jau nebeišlaiko tokio dinaminio ryšio,kokį randame Aristotelio filosofijoje, ir, dėl to, atsiranda visai naujaspalyginimo atžvilgis. Taigi kyla klausimas: ar turime teigti, o taineišvengiama išvada iš Anzenbacherio teksto, kad Tomo Akviniečio sampratagana radikaliai skiriasi nuo Aristotelio sampratos? O gal Anzenbacheriointerpretacija yra neteisinga? O gal Anzenbacheris perteikia ne TomoAkviniečio, bet vėlesnės tradicijos, kuri plėtojosi ad mentem ThomaeAquinatis, poziciją? Tarp dviejų priešybių: Aristotelio kosmologinės irtomizmo antropologinės veiksmo sampratos (judėjimui paliekant tik gamtossritį), stovi pats šv. Tomas. Akivaizdu, kad šv. Tomas yra kelias nuoAristotelio į tomizmą, bet dėl šio tarpininkavimo kaip tik ir kylaproblema. Juk Tomas nori suprasti ir paaiškinti Aristotelį, o tomistai norisuprasti ir paaiškinti Tomą, tačiau, einant keliu, galų gale paaiškėja, kadįvyko lūžis. Kada? Kodėl? Kas tai padarė? Klausimų daugiau nei pakanka

vienam rašiniui.

Kodėl keliu šią problemą? Jau savo magistriniame darbe siekiauparodyti, kaip naujaisiais laikais susiaurinus judėjimo sąvoką (ypačmechanicistinėje filosofijoje: judėjimas suprantamas tik kaip materialaustaško persikėlimas iš vietos į vietą), prarandama galimybė analogiškaisusieti visas tikrovės sritis, antropologija ir praktinė filosofija netenkasąvokinio aparato, kuris leistų atskleisti žmogiškosios būties savitą, nevien mechanicistinį dinamizmą.[iii] Dėl to, mano nuomone, būtina, kadjudėjimo sąvoka nebūtų atskirta nuo antropologijos. O kaip tik tokiątendenciją randu nurodytoje Anzenbacherio vadovėlio vietoje, ir apskritaitomistinėje tradicijoje. Ar nebus ji patyrusi čia naujųjų laikų filosofijosįtaką? Bekovodama prieš subjekto filosofiją, pražiopsojusi kitą, taip patne mažiau centrinį tašką: judėjimo problemą? O juk čia prasideda pirmasisTomo “kelias” – Dievo buvimo įrodymas. Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti,kad tai – kabinėjimasis prie smulkmenų, tačiau, juk net nedidelis teleskoponukrypimas į šalį, parodo visai kitus žvaigždynus. Manau, kad kaip tik toksnukrypimas atsispindi šioje ištraukoje, kurią imuosi nagrinėti. Be to,noriu pabrėžti, kad nurodytoji citata yra dingstis išplėtoti savąją mintį,o ne kritikos objektas. Tiesiog siekiu plėtoti alternatyvią Tomo Akviniečiofilosofijos interpretaciją.

Čia liesiu ne daugelio mokslo istorikų tyrinėtą fizikinės judėjimosampratos kitimą nuo Aristotelio iki šiuolaikinės gamtos filosofijos (otiksliau – fizikos) per impetus teoriją, pastebint rimtus poslinkiusnaujųjų laikų link jau scholastinėje filosofijoje, kuri tuo būdu yra lygpereinamasis koridorius, ir iš dalies tęsia Aristotelio filosofinętradiciją, o iš dalies jau žengia link naujųjų laikų gamtos filosofijos.Man rūpi kitas lygiagretus poslinkis – tai yra judėjimo ir veiksmo sąvokųišsiskyrimas: judėjimo sąvokos susiejant su kosmologija, o veiksmo – suantropologija.

Apskritai dėl šio poslinkio abejonių nekyla, ir judėjimo sampratos

lūžių sunku nepastebėti. Tačiau šiame rašinyje mane domina ne tik šioposlinkio faktas, bet ir raida. Negaliu be išlygų sutikti su Anzenbacherio“Etikos įvade” pateikiama Tomo Akviniečio teksto interpretacija. Manau, kadAnzenbacheris, turėdamas mintyje vėlesnę filosofijos, taip pat ir tomizmo,raidą antropologizuoja Tomo actus sąvoką, dėl to specialiai modifikuodamasir actus ir motus sąvokas. Anzenbacheris, ir netgi visa tomistinėtradicija apskritai, sudabartina Tomo Akviniečio filosofiją, siekiapriartinti ją prie šiuolaikinių problemų. Tai galima suprasti. Visafilosofijos istorija pažymėta antropomorfizmo problemos įtampa. Mano norasir tikslas – pamėginti išsisukti iš naujųjų laikų antropologinio posūkio iraktualizuoti (bent jau problematizuoti) senąją judėjimo-veiksmometafiziką.[iv] Naujausių laikų posūkis į praktiką gali remtis ne tikgamtamoksline antropologija, bet ir tuo, kas įprastai vadinama metafizika.Tokia yra mano darbinė hipotezė, kurią išmėginti reikės dar ne vieneriųmetų darbo.

Erdvinis-diskretiškas ir laikinis-tįsus mąstymo modeliai

Aristoteliui judėjimas užima labai svarbią vietą dinaminiu atžvilgiu,kaip pereinamoji grandis iš potencijos į aktą.Tokios pozicijos laikosi irTomas Akvinietis: “illud igitur movetur, quod medio modo se habet interpuram potentiam et actum, quod quidem partim est in potentia et partim inactu…”[v] [taigi tas, kuris juda, yra viduryje tarp grynos potencijos irakto, nes iš dalies yra potencialus, o iš dalies aktualus]. Judėjimas yranebaigtas veiksmas. Taigi judėjimui iki veiksmo trūksta, tačiau kadangitaip – tai judėjimas yra neatskiriamas nuo veiksmo, per kurį irrealizuojasi. Dėl šio abipusiškumo galima būtų netgi veiksmą apibrėžti kaiptobulą (užbaigtą) judesį.

Tokia analizė skleidžiasi apie laiko ašį ir įvairias veiksmomodifikacijas laiko atžvilgiu. Pagal Anzenbacherio interpretaciją veiksmoir judėjimo sąvokos išsiskiria ne dinaminiu (veiksm(ažodži)o valdomoje

sferoje), o statiniu (daikt(avardži)o valdomoje sferoje) atžvilgiu. Čianusveria ne laikinis-tįsus, bet erdvinis-diskretiškas mąstymo modelis.Anzenbacheris abstrahuojasi nuo laiko ašies ir analizuoja išskirdamas dviskirtingas plotmes, du skirtingus laukus, kuriuos ženklina ir valdo dviskirtingos sąvokos. Tada judėjimas ženklina ne būseną tarp potencijos irakto, bet fizi(ki)nių procesų sritį, o veiksmas atitinkamai ženklinažmogiškumo sritį.

Pagrindą, kuris patvirtintų Anzenbacherio interpretaciją, randamegyvojoje kalboje. Juk mes kalbame apie žmogaus, o ne akmens veiksmus; oapie judėjimą – visų pirma akmens, o žmogaus – tik tam tikra prasme:pirmiausiai kaip fizinio kūno. Dėl to abejonių nekyla. Tačiau tai dalykųinterpretacija iš lietuviško požiūrio kampo[vi], o aš juk klausimą keliudėl Tomo Akviniečio teksto interpretacijos, todėl reikia atkreipti dėmesį įlotynų kalbos savitumus ir Tomo Akvieniečio terminologijos ypatybes.

Sąvokos actus ir motus lotynų kalboje

Kazimiero Kuzavinio “Lotynų – lietuvių kalbų žodyne”[vii] randameaiškiai išskirtą tiesioginę ir perkeltinę motus prasmę. Kokie įdomesnisąvokos vartojimo pavyzdžiai? Motus dare – šokti (iš Vergilijaus). Motuscogitationum – minčių polėkis (iš Cicerono).

Žodyne apie sąvoką actus randame daug įdomesnę informaciją. Tiesiogineprasme actus – gyvulių varymas, ginimas. Kita žodžio reikšmė – žemės plotomatas = apie 1260 m². Taip pat actus reiškia kūno judėjimą (actus corporis)(pagal Lukrecijų). Ši vartosena, beje, tik patvirtina mano hipotezę. Ir tikBoecijus šį žodį paverčia apibrėžta filosofine sąvoka: actus – realizuotabūtis.

Svarbu yra tai, kad žodis actus lotynų kalboje išvedamas iš dalyvio,kuris lietuviškai reiškia atliktas. Taigi grandinė energeia – actus –veiksmas susieja tris savaime gana skirtingus semantinius laukus. Graikųkalboje sąvoka energeia siejama su tokiu junginiu en ergon – vidinisdarbas. Graikų ir lietuvių kalboje nerandame lotyniškos sąvokos sąryšio su

dalyviu. Be to, Aristotelis dažnai kaip sinonimą, o kartais labiauapibrėžta prasme, vartoja kitą sąvoką – entelecheia (vidinis tikslas).

Sąvoka actus – viena iš svarbesniųjų filosofinėje kalboje, todėl vertaį šią sąvoką žiūrėti įdėmiau. Labai prasmingas atrodo ir istorinis šiossąvokos raidos tyrinėjimas, kuris ko gero galėtų atskleisti kai kuriuosesminius pokyčius Vakarų mąstymo raidoje. Net ir paskutiniuoju metu žmogausmoksluose kalbama apie savirealizaciją, aktualizaciją ir pan., kaipsvarbiausią gyvenimo tikslą. Specialius psichologinius tyrinėjimus turėtųlydėti detalesnė šių dažnai naudojamų sąvokų sklaida.

Eiga ir atlikimas

“Kiekvienas judėjimas nebaigtas – liesėjimas, mokymasis, ėjimas,statyba; tai, žinoma, yra judėjimas ir būtent-nebaigtas. Nes neteisinga,kad žmogus tuo pat metu eina ir nuėjo, stato namą ir jau pastatė, atsirandair jau atsirado ar juda ir jau pajudėjo,– visa tai skirtinga, ir taip patskirtinga “juda” ir “pajudėjo”.[viii] Tiek statyba, tiek gydymas, tiekmokymasis, tiek brendimas yra puikūs judėjimo pavyzdžiai Aristoteliui, nesjuose akivaizdžiai yra matomas pats nebaigtas procesas, o ne jo rezultatasar tikslas. Tai, ką Aristotelis nori pabrėžti kaip judėjimą, supriešindamassu veiksmu, yra eiga – vyksmas. Be to, iš minėtos citatos akivaizdu, kadAristotelis neatskiria judėjimo nuo žmogaus veiklos (kas gi kita yrastatyba, mokymasis?). Tomas Akvinietis šios vietos nekomentuoja.

Judėjimo ir veiksmo sąvokos dar labiau išryškėja pasitelkus į pagalbąGramatiką. Labai lengva Aristotelio pastebėtą santykį tarp judėjimo irveiksmo suprasti, remiantis morfologinėmis veiksmažodžio savybėmis. Jukveiksmažodžių skirstymas į eigos ir įvykio veikslus kaip tik atspindiAristotelio brėžiamą liniją tarp judėjimo ir veiksmo. Lotynų kalbosgramatikoje tai išreiškia perfekto bei imperfekto skyrimas. Anglų kalbosgramatikoje randame dar vieną terminą, kuris pagal tą pačią logiką išskiria

continuous (tįsumo) laikų grupę. Tomas Akvinietis, komentuodamasAristotelio judėjimo apibrėžimą, taip ir sako: motus est actusimperfectus.[ix] Judėjimą nusako imperfekto laikai.

Aristotelis IX “Metafizikos” knygoje sako: “Būtį galima apimti tieksubstancijos, tiek kokybės ar kiekybės kategorijomis, tiek galimybės irakto aspektu veikimo atžvilgiu […] Juk galimybė ir aktas reiškiasi platesneapimtimi, o ne tik judėjimo srityje.”[x] Tomas Akvinietis šią Aristoteliomintį išplėtoja į dar vieną – pačią giliausią ontologine prasme, gretamaterijos-formos ir akto-potencijos – perskyrą. Jis atskiria essentia iresse, t.y. būtį kaip aktualią ir kaip potencialią. Jei Aristoteliui, kaipjau buvo minėta akto ir potencijos kategorijos padeda išspręsti Zenonojudėjimo paradoksus, tai Tomas Akvinietis šias sąvokas panaudojateologiniams tikslams. Garsiąją Išėjimo knygos vietą, kurioje Dievas pasakoMozei savo vardą, Tomas interpretuoja remdamasis grynos būties, kaip grynoaktualumo sąvoka. Dievuje esmė ir egzistencija yra neišskirtos: Dievo esmė– būti. Kūriniuose esmė skiriasi nuo egzistencijos. Aristoteliui Dievas –nejudantis judintojas, o Tomas atranda kitą filosofinę atramą teologijai.Šį poslinkį galima pakomentuoti ir taip: Tomo atskleidžiama filosofinėDievo samprata artimesnė žmogui, antra vertus – universalesnė, mažiaususijusi su kosmologija kaip Aristotelio filosofijoje. Galima sakyti, kaddėl šio poslinkio – Dievas suprantamas kaip Actus Purus – actus sąvokapraranda dalį savo fizi(ki)nio kolorito iš Aristotelio filosofijos, betnegalima sakyti, kad vietoj to, sąvoka nusidažo antropologiniu koloritu.

Nauja judėjimo samprata

Naujųjų laikų filosofija radikliai redukuoja judėjimo problemą įmechaninę kinematiką. Antropologinės problemos redukuojamos į mediciną, omedicina į mechaniką, kaip viename savo laiškų yra pastebėjęsDescartes.[xi] Substancinė Aristotelio ontologija ištirpsta fizikiniųdalelių verpetuose. Reakcija į panmechanizaciją galime laikyti kritinęKanto filosofiją, kurioje antropologija skyla į empirinę (erdvėlaikyjejudantys fenomenai) ir racionaliąją (specifiškai žmogišką pažinimą

ribojančias, objektyvias subjektyvumo, jeigu leisime sau taip dialektiškaipasakyti, struktūras, kuriose konstituojasi bet koks judrumas). Kantaspatraukdamas metafiziką iš vidinės patirties plotų, atveria kelią empirineipsichologijai. Taip mechanizacija pasiekia ir psichologijai priskiriamąsritį. Tačiau, kaip teisingai pastebi Gilbertas Keithas Chestertonas, kurtai įvyksta, iš ten pasitraukia tikroji antropologija.[xii] Juk,pavyzdžiui, behaviourizmas žmogų tyrinėja kaip gyvūną, o ne kaip žmogų.Taigi ištirpsta ne tik aristotelinė substancinė ontologija, bet irantropologija. Dėl to XX a. pradžioje Maxas Scheleris pastebi, kad kaipniekad tapo reikalinga filosofinė antropologija, nes dar niekada žmogusnebuvo tapęs sau pačiam problema.[xiii]

Kaip reakciją į trumpai išdėtytus pokyčius naujaisiais laikais galimaįvertinti ne tik fenomenologinės mokyklos iškilimą, bet ir poslinkiustomistinėje tradicijoje. Priversta pripažinti naujosios filosofijoslaimėjimus gamtos mokslų srityje, tomistinė tradicija susitelkia įantropologinius klausimus. Atrodo, kad nepavyksta atlaikyti spaudimo, kurįdaro nauja judėjimo samprata.

Žvilgsnis į tekstą (ir aplink) iš arčiau

Ieškodami atsakymo į iškeltą pradžioje klausimą pirmiausiaipažiūrėkime į tai, kokių svarstymų kontekste mes randame minėtą TomoAkviniečio tekstą.

Štai visa S. Th., I. II., Q. 93,1 citata: “Deus autem est gubernator omnium actuum et motionum quae invenienterin singulis creaturis. Unde ratio divinae sapientiae moventis omnia addebitum finem obtinet rationem legis. Et secundum hoc lex aeterna nihilaliud est quam “ratio divinae sapientiae, secundum quod est directivaomnium actuum et motionum”.”[xiv] [Dievas yra visų veiksmų ir judesių,kuriuos sutinkame atskiruose kūriniuose valdytojas. Iš čia dieviškosišminties, judinančios visa į prideramą tikslą, racija įgyja įstatymoformą. Ir dėl to amžinasis įstatymas yra ne kas kita kaip dieviškosiosišminties planas, nes ji valdo visus veiksmus ir judėjimus].

Toliau, aptaręs lex aeterna, Tomas pradeda kalbėti apie lex naturalis,

t.y. prigimtinį įstatymą. Galima būtų manyti, kad Anzenbacheriointerpretacija pagrįsta retrospektyva. Tomas apie lex naturalis kalbavėliau, tačiau Anzenbacheris tai numano jau lex aeterna apibrėžime. Lexnaturalis Tomas supranta kaip habitus, nors pabrėžia – “non proprie etessentialiter, sed improprie”[xv] [ne tiesiogine ir pagrindine prasme, betnetiesiogiai].

Reikia pripažinti, kad Anzenbacheris labai meistriškai išskleidžia irnetgi diagramoje pavaizduoja santykį tarp lex aeterna ir lex naturalis.Tačiau pats autorius pastebi, kad Tomo sąvoką naturalis klaidinga suprastišiuolaikine prasme: “moderni gamtos sąvoka dažnai (pvz. Kanto filosofijoje)funkcionuoja kaip priešinga protingo ir laisvo subjekto sąvokai. Tomo lexnaturalis mokymas operuoja kitokia gamtos sąvoka. Kai Tomas kalba apienatura humana, inclinationes naturales arba lex naturalis, tai dažniausiaijis turi galvoje visą žmogų kaip animal rationale, t.y. kalbant šiuolaikinekalba: kaip gamtinę ir protingą būtybę; jam rūpi ne vien biologinisinstinktų aspektas, dabartinėje kalboje nusakomas žodžiu “gamtinis”.[xvi]Šia savo pastaba, manau, Anzenbacheris netiesiogiai nusako kaip tik tai, kąaš ir norėjau pabrėžti: kai Tomas sako actuum et motionum, jis turi mintyjevisą kosmosą ir žmogų jame, valdomą lex aeterna. Manau, kad Tomo gamtos(natura) sampratos ypatybės, kurias puikiai nusako pats Anzenbacheris,tiesiogiai susiję su mūsų tyrinėjamu klausimu.

Sąvokų tiesioginė reikšmė

Ieškokime nors vieno Tomo Akviniečio parašyto teksto, kuriame būtųparašyta maždaug tokia frazė: sąvoka motus sensu proprie yra kosmologinė, osąvoka actus sensu proprie yra antropologinė.

Pažiūrėkime kaip Tomas komentuoja tą Aristotelio “Metafizikos” IXknygos vietą (1048b), kurioje apibrėžiamas santykis tarp judėjimo irveiksmo. Deja, konstatuoju, panašiai kaip papūga, vardu Roma, iš rusiškoanimacinio filmuko: на самом интересном месте tekstas nutrūko. Tomas tos

vietos nekomentuoja. Taigi – tyla. Ieškome kitur: “Fizikoje”. Ten randametrumpą apibrėžimą: “Motus est actus existentis in potentia secundum quodhuiusmodi.”[xvii] [Judėjimas yra esančiojo galimybėje veiksmas jam savitubūdu.] Trumpai tiek Aristotelis, tiek Tomas santykį tarp judėjimo irveiksmo nusako taip: judėjimas yra nebaigtas (netobulas) veiksmas. Bet kolkas jokios užuominos apie actus sensu proprie – antropologicae.

Užuominą randu antrojoje paskaitoje. “Eius autem proprie est agere, quod habet dominium sui actus; quodautem non habet dominium sui actus, magis agitur quam agat; et ideo actusnon est in potestate eius quod agitur, sed magis eius quod agitipsum.”[xviii] [Tam, kuris valdo savo veiksmus, veikti yra savita; kasnevaldo savo veiksmų, labiau yra veikiamas negu veikia; bet veiksmas nėrapatiriančiojo poveikį galioje, bet to, kuris pats veikia galioje.] Čiamatome, kad actus proprie priskiriamas tam, kuris veikia, t.y. sukeliaveiksmą, o ne patiria. Nes patiriantysis greičiau yra veikiamas neguveikia. Taip samprotauja Tomas.

Ne actus bet operatio

Kitoje vietoje Tomas įveda operatio sąvoką: “Dico autem operationeshumanas, quae procedunt a voluntate hominis secundum ordinem rationis. Namsi quae operationes in homine inveniuntur, quae non subiacent voluntati etrationi, non dicuntur proprie humanae, sed naturales, sicut patet deoperationibus animae vegetativae. Quae nullo modo cadunt sub considerationemoralis philosophiae. Sicut autem subiectum philosophiae naturalis estmotus, vel res mobilis, ita subiectum moralis philosophiae est operatiohumana ordinata in finem, vel etiam homo prout est voluntarie agens propterfinem.”[xix] [vadinu juos žmogiškaisiais veiksmais, kurie pagal prototvarką kyla iš žmogaus valios. Nes jei koks veikimas nepriklausantis nuovalios ir proto ir randama žmoguje, tai vadinama ne žmogui būdingu veikimu,bet gamtai, kaip aišku iš vegetatyvinės sielos veikimo…Kaip gamtosfilosofijos objektas yra judėjimas, ar judantis daiktas, taip moralės

filosofijos objektas yra žmogiškas veikimas nukreiptas į tikslą, arbažmogus, kaip laisvanoriškai veikiantis dėl kokio nors tikslo].

Čia randame, jog Tomas sąvoką motus iš tiesų susieja sunatūrfilosofija. Taigi dalis Anzenbacherio teiginio čia pasitvirtina.Tačiau negalime nepastebėti, kad gana dažnai labai įvairiuose kontekstuoseTomas naudoja motus sąvoka plačia-perkeltine prasme. Dažnai Tomas kalbaapie judinančią valią (voluntas movens) ar judinantį Dievą (Deus movens).Iš daugelio galimų citatų pateiksiu tik vieną: “omnis motus tam voluntatis,quam naturae ab eo [Deo] procedit sicut a primo movente”[xx] [kiekvienasjudesys, tiek valingas, tiek prigimtinis kyla iš jo [Dievo] kaip iš pirmojojudintojo].

Tačiau kita Anzenbacherio tezės dalis ne tik nepasitvirtina, betpriešingai: sąvokai actus Tomas palieka metafizinę reikšmę, oantropologijai siūlo naudotis sąvoka operatio. “…appetere, et velle, ethuiusmodi, non sunt motus animae, sed operationes. Motus autem operatiodifferunt, quia motus est actus imperfecti, operatio vero est actusperfecti.”[xxi] [trokšti, norėti, ir panašiai, nėra sielos judesiai, betveikimas. Judėjimas juk skiriasi nuo veikimo, nes judėjimas yra netobuloveiksmas, o veikimas yra tobulo veiksmas.]. Sąvokai actus čia aiškiaipaliekama universalesnė reikšmė, kadangi ji naudojama kaip genus proximumsiauresnėms motus ir operatio sąvokoms apibrėžti.

Nurodyti tekstai priverčia iškelti klausimą: ar tomistinė tradicijapagrįstai daugiau dėmesio atkreipė į kontrukciją actus humanus, o neoperatio humana? Jei taip, tai koks galėtų būti tas pagrindas?

Actus humanus sąvoka tomistinėje tradicijoje

Atidžiai perskaitykime Wojtylos “Asmens ir veiksmo” skyrių “Posakioactus humanus istorinis turtingumas”. Pirma, veiksmo sąvoka patenka į patįWojtylos argumento ar samprotavimų centrą. Per veiksmą autorius taikosiatskleisti žmogaus asmeniškumą. Užmojis analogiškas Tomo Akviniečiomėginimui kosmologiniu keliu (netgi penkiais keliais) pasiekti Dievą.

Einama taip pat indukciniu, o ne dedukciniu keliu, t.y. remiamasipatirtimi. Skiriasi tik tyrinėjimo sritis – atrodo, kad naujaisiais laikaisteologinė mintis žymiai pasislinko iš kosmologijos į antropologiją. “Vakarųfilosofinėje tradicijoje mūsų “veiksmas”[xxii] atitikmuo yra actus humanus,dėl to ir mūsų terminijoje kartais vartojamas terminas “žmogiškasis aktas”.Šis lotynizmas galbūt nereikalingas, nes turime gimtosios kalbos gražųterminą “veiksmas”; vis dėlto šio lotynizmo buvimas literatūroje, ypačvadovėliuose, labai ženklus. Jis nurodo tai, kad actus humanus iš daliesyra neišverčiamas kaip “veiksmas” (pvz., jei sakome “veiksmas”, tainereikia pridėti “žmogaus”, nes tik žmonių veikimas yra veiksmas).”[xxiii]Matome kaip dialektiškai, o ne dogmatiškai skleidžiasi autoriaus mintis.Viena vertus, Wojtyla įsiklauso į pačios sąvokos semantinio laukovirpesius, kita vertus, lieka atviras istorinei tradicijai. Tokia autoriauslaikysena atveria galimybę mąstyti ir skaitytojui. Actus humanus – “galbūtnereikalingas” ir “iš dalies neišverčiamas”, o tai reškia – nepakeičiamas.Ir vėl noriu pabrėžti, kad jokiu būdu nenoriu ieškoti priekabių, priešingai– tokia įtampa tekste verčia mąstyti savo galva. Mano galva, ši įtampa, netir smulkmenose, kyla iš mėginimo suderinti vadinamąsias būties ir sąmonėsfilosofines tradicijas. Beje, ta pačia įtampa pažymėti ir Anzenbacherioveikalai.

Tomistinėje filosofijoje užsifiksavusi perskyra išlaikoma ir “Asmensir veiksmo” svarstymuose: dėl to judesys priskiriamas tik kūnui, o veiksmas– tik asmeniui. Wojtyla kaip į šaltinį nurodo į Tomo Akviniečio SummaTheologica skyrių “De actibus humanis” (I-II,Q.6).

Žvilgtelkime į skyrelį ”De actibus humanis”. Įžangoje skaitome:“humanorum autem actuum quidam sunt hominis proprii, quidam sunt homini etaliis animalibus communes”[xxiv] [iš žmogaus veiksmų kai kurie yra jamsavi, kai kurie bendri su visais gyvūnais]. Taigi actus, kaip matome Tomas

supranta plačia, o ne siaura prasme. Čia jis nepabrėžia, kad pati sąvokaactus būtų kažkaip iš anksto paženklinta antropologine prasme.

Karl H. Peschke skiria žmogiškuosius veiksmus (actus humanus) nuožmogaus veiksmų (actus hominis).[xxv] Žmogiškieji veiksmai kyla “iš laisvosvalios ir supratimo”.[xxvi] Tuo tarpu žmogaus veiksmus “sudaro visisavaiminiai biologiniai ir jutiminiai procesai…visi veiksmai, kuriuosatlieka neprotaujantys-miegantys žmonės, bepročiai, girti; visosspontaniškos reakcijos, kurios vyksta pirmiau nei intelekto ar valiosveikla…”.[xxvii] Ši Peschke’s distinkcija netiesiogiai paremia ir manoargumentą: jei tikslinga skirti žmogiškus veiksmus nuo žmogaus veiksmų, taisąvoka actus savaime nenurodo ”žmogaus praktikos ir veiklos sferos”.

Veiksmo ir judesio sintezė

Atskirame skyriuje Wojtyla nagrinėja veiksmo ir judesio sintezėsproblemą. Pats problemos kėlimas, įvertinant ir šiuolaikinės psichologijostyrinėjimus, reikalauja susiaurinti sąvokas. “…Stebime [kas žingsnisnormaliame žmoguje pasikartojančią] veiksmo ir judesio dinaminęsintezę…Sintezę gali sudaryti tai, kad pats judesys yra veiksmas, neskyla iš valios, arba tai, kad jis glūdi kokiame nors veiksme tartumplatesnėje dinaminėje visumoje (pavyzdžiui, ėjimo į mokyklą veiksme glūdidaugybė judesių, tai daugiausia judesiai susiję su ėjimu,žygiavimu).”[xxviii] Iš ką tik pacituoto teksto aišku, kad skiriama yrajudesys (kūno judesys – taigi judesiui paliekama tik fizinė plotmė) irveiksmas. Taigi nors Wojtyla ir seka aristoteline-tomistine būtiesdinamizmo samprata, tačiau negalime nepastebėti ir naujųjų laikų įtakosautoriaus naudojamų sąvokų prasmei. Be abejo, negalime autoriui prikištidescartiškojo dualizmo. Tačiau veiksmas čia kartu ir transcenduoja irapgaubia atskirus judesius. Be to, judesys, kilęs iš valios yra laikomaskartu ir veiksmu, nes, nors jis ir būtų kūno judesys, per jį vis dėltopasireiškia žmoniškumas.

Ten pat: “Tos dinaminės veiksmo ir judesio sintezės žymiu mastu rodo

žmogaus įgudimo bruožą. Atrodo, kad žodis įgūdis, kaip lotyniško habitusatitikmuo, šiuo atveju geriausiai tinkamas. Juk habitus reiškia ir įgūdimą,ir dorybę. Dorybė nurodo dvasinio gyvenimo habitus, o įgudimas, sekant mūsųkalbos dvasia, veikiau siejasi su kūnu. Žmogus turi įgudusiai (arbaneįgudusiai) funkcionuojantį kūną, tai visada atsiskleidžiajudesiuose.”[xxix]

Autorius atskiria dorybę kaip dvasinį habitus nuo kūno įgūdžių. Taiirgi charakteringa. Iš pradžių graikų kalboje dorybė – aretē reiškė betkokį tobulumą: peilio aretē – aštrumas, šuns aretē – uoslė ir pan.[xxx]Dabar dorybė – jau antropologinė sąvoka. Iš tiesų ir lietuvių kalba mesdabar nebegalime pasakyti, kad kirvio dorybė – aštrumas, vaisiaus dorybė –saldumas, kūno dorybė – judrumas, ir t.t. Tačiau šakninė sąvoka dera turiuniversalią prasmę. Šis lietuviškas žodis, beje, taikliai atspindi ir šv.Tomo lex aeterna viziją. Taigi, antropologinis posūkis kaip matome sekdamidorybės sąvoka, iš dalies įvyko jau graikų kultūroje, ir ypač tai įtakojosofistai ir Sokratas. Ar ne tas pats atsitiko su veiksmo sąvoka naujaisiaislaikais, kas atsitiko su dorybės sąvoka graikų kultūroje?

Kita metafizika

Sakyti, kad žodžiu actuum nusakoma žmogaus istorijos ir praktikossfera – tai patekti į platoniškos metafizikos įtakos lauką. Anzenbacherisneslepia savo simpatijų Platonui. Kadangi aktas yra užbaigtas judesys, –manoma, kad istorija yra baigtinių veiksmų (įvykių) seka (actus perfectus)– hegeliškai tariant, nukelta istorija, o ne nebaigtas ir netobulasjudėjimas (actus imperfectus) su daugybe neatskleistų galimybių (be to dar– ar istorijos hermeneutika taip pat nėra judėjimas jau metaplotmėje?), irpraktika – baigtinių veiksmų (įpročių) struktūra – nukelta praktika, o nenebaigtas ir netobulas judėjimas su daugybe neatskleistų galimybių, kurįgeriau nusako taktikos ir strategijos sąvokos. Pasirinkę erdvės-diskretiškumo metafiziką, mes atkartojame platoniškojo dualizmo modelį, tik

čia supriešiname ne idėjų dangų ir šešėlių žemę, o žmogaus (veiksmo) irgamtos (judėjimo) sritis. Taip mes prarandame ir eschatologiją (jaupadalindami tai, kas dar tik bus padalinta – platonizme nėra vietoseschatologijai) ir kultūrinės bei istorinės raidos dinamiką (dinamikaslepia dar-ne-aktualumą = judėjimą), kurią gerai išreiškia poeto JurgioBaltrušaičio eilėraštis:

Dievo pasaulis dar nesukurtas, Dievo šventykla dar nebaigta.

———————–Išnašos

[i] A. Anzenbacher. Etikos įvadas, Vilnius, 1995, p.84.[ii] Metafizika 1048b. // Aristoteles, Opera omnia, vol. 2: Methaphysica,Lipsiae Holtze, 1900, p.182. Samprotavimus apie šį ryšį plačiau išdėstysiuvėliau.[iii] Plg. K. Wojtyla. Asmuo ir veiksmas, Vilnius, 1997, p.112.[iv] Plg. Battista Mondin SX. Filosofinė Tomo Akviniečio sistema // Logos,1999 m. Nr. 16, p.92 – 94.[v] S. Thomae Aquinatis in octos libros Physicorum Aristotelis expositio,Marietti, 1965 op. cit., p.145.[vi] A. Maceina. Raštai, 6 t.,Vilnius, 1994, p.286.[vii] Kazimieras Kuzavinis. Lotynų – lietuvių kalbų žodynas, Vilnius, 1996.[viii] Metafizika 1048b. Op. cit., p.182.[ix] S. Thomae Aquinatis in octos libros Physicorum Aristotelis expositio,op.cit., p.125.[x] Metafizika 1046a. Op. cit., p.174.[xi] Рене Декарт. Сочинения в 2-х т., т. 1, Москва, 1989, с.638.[xii] G.K.Chesterton. Saint Thomas Aquinas, New York, 1956, p.159.[xiii] М. Шелер. Избранные произведения, Москва, 1994, с.134.[xiv] STh, I.II. Q. 93. // Thomas Aquinas, Summa theologiae, Neapoli, 1958,p.527[xv] STh, I.II. Q. 94. // Op. cit., p.531[xvi] A. Anzenbacher. Op. cit., p.90.[xvii] S. Thomae Aquinatis in octos libros physicorum Aristotelisexpositio, op. cit., p.144.[xviii] S. Thomae Aquinatis in octos libros physicorum Aristotelisexpositio, op.cit., p.113.[xix] S. Thomae Aquinatis in decem libros Ethicorum Aristotelis adNicomachum expositio, Marietti, 1964, p.3.[xx] STh I.II.Q. 6. Art. I. // Op. cit. p.257.[xxi] Sancti Thomae Aquinatis in Aristotelis librum De anima commentarium,Marietti, 1959, p.25.[xxii] czyn.[xxiii] K. Wojtyla. Asmuo ir veiksmas, Vilnius, 1997, p.71[xxiv] STh I. II. Intr. in Q. VI. // Op. cit., p.256.

[xxv] Šia proga norėčiau pastebėti, kad Wojtylos knygos “Asmuo ir veiksmas”pabaigoje pateikiamame lotyniškų bei kitų kalbų žodžių rinkinyje sąvokaactus humanus verčiama žmogaus veiksmas. Peschke’s distinkcija padedapastebėti, kad vis dėlto geriau būtų versti žmogiškas veiksmas.[xxvi] Karl H. Peschke. Krikščioniškoji etika, Vilnius, 1997, p.248.[xxvii] Ten pat.[xxviii] K. Wojtyla. Op. cit., p.266.[xxix] K. Wojtyla. Op. cit., p.267.[xxx] Plg. Homeras. Iliada, II, 216.