ĮVADAS
Ne tvarka yra pasaulio esmė, ir ne protas žmogui ją atskleidžia. Protas yra svarbus gyvenimo motyvas, bet jo vertė yra ta, kad jis gali aiškiai parodyti, jog ne jis yra lemiamasis gyvenimo veiksnys. Būtis yra tokia begalinė, tokia laisva, kad, norėdami ją aprėpti vieningu principu, kaip buvo stengiamasi daryti iki šiol, jos negalėtume sutapatinti su niekuo, iki šiol žinomu, tik su valia. Žmogaus valia irgi tokia pat begalinė ir laisva kaip ir būtis, ji žmoguje reiškia su atskiru žmogum nesibaigiantį buvimo amžinumą, jo į buvimą nukreiptą savęs teigimą, kuriame jau gali pasireikšti racionalieji pradai, protas. Protas dažnai pavargsta, nusilpsta, valia — niekada. Ji yra pasaulėdaros ištaka. Taip ir panašiai samprotavo filosofai, po G. Hėgelio suvokę, kad jeigu ne tai, ką mes stebim kaip protą, tai galbūt tai, ką mes stebim kaip žmogaus valią, kaip visos gyvasties siekį gyventi, kaip visos gamtos orientaciją reikštis ir skleistis, gali būti laikoma būties pagrindu, Ryškiausiai tai išreiškia žmogaus valia, todėl valią, kaip būties pagrindą, kaip svarbiausią gyvenimo kuriamąją galią iškėlę filosofai imti vadinti voliuntaristais. Suprantama, visiškai laisvai pasaulio reiškiniais ir žmonių gyvenimais siautėjanti pasaulinė valia žmogui neteikia jokios dvasinės užuobėgos, žmogus nuolat yra pasaulinės valios siausmo pagairėje. Pasaulis žmogui yra ne gėris, o blogis. O žmogus trokšta laimės! Kur ir kaip ją rasti? Užsidarant savyje, atsiribojant nuo aplinkos sugestijų ir ugdant dvasiškumą taip, kad blogį jis sugebėtų priimti kaip neišvengiamybę ir tik. tuo pagrindu pabandytų ieškoti džiaugsmo ir laimės. Svarbu yra išmokti ignoruoti visą nedvasinį gyvenimą, apriboti materialinių gėrybių troškimą, per kurį į žmogaus dvasią patenka patys žemiausi siekiai, sukelią baisiausias aistras, kančias ir netikrumą. Dar svarbiau yra išmokti valdyti save, t. y. sukurti savo valią, sugebančią pasipriešinti pasaulinės valios diktatui. Žmogaus valia yra didžiausias žmogaus sugebėjimų stebuklas, o jį padaryti padeda filosofija: ji gali padėti susivokti, kad pasaulis ir žmogus yra atskiri dalykai, kad žmogus yra savo tvarką turintis ir ją ugdyti galintis pasaulis, kad ir gamtos, ir žmogaus pasaulyje yra ir neesminių, ir esminių dalykų, kad tik dėmesio sutelkimas esminiams dalykams išveda žmogų į tikrą gyvenimo kelią. Filosofija yra tiek svarbi, kiek leidžia žmogui apsispręsti ir pasirinkti, nes ne pasaulio pažinimas (valia yra nepažini), o pasaulio kontempliavimas yra aukščiausias santykio su pasauliu būdas. To gyvenimo būdo autentiškiausią forma yra menas. Menas yra žmogaus pasaulio kūrimas, ir kiek jis, atsiribodamas nuo žemiškųjų sugestijų, sugebės išreikšti amžinuosius žmogaus dvasios polėkius, tiek jis bus tikras ir amžinas, absoliutus skausmo nuolat plėšomai pasaulinės valios apraiškai — žmogui. Metodai. Rašydama darbą rėmiausi sisteminiu ir lyginamuoju metodais, šiek tiek – ir filosofinių. Sisteminis metodas buvo turbūt labiausiai reikalingas, nes jis man padėjo suvokti visą situacija, kurią stengiausi aptarti. Lyginamasis metodas buvo naudingas gretinant skirtingų autorių mintis. Filosofinis metodas, manau, reikalingas kiekviename panašaus pobūdžio darbe, nes jo dėka galima apžvelgti tiriamo objekto filosofinę raidą.Tikslas. Pagrindinis mano tikslas rašant darbą – susidaryti savo nuomonę ir išsamiai aprašyti skirtingose filosofijos srovėse valios sampratos raidą.Autoriai, kuriais rėmiausi rašydama darbą. Be jokios abejonės, daugiausia perskaičiau filosofo A. Augustino kūrinių („Pokalbiai su savimi“, „Išpažinimai“), taip pat I. Kanto darbus. Stengiaus ko išsamiau išnagrinėti ir suprasti filosofo A. Shopenhauer‘io poziciją, kurį atsispindi jo parašytame darbe „Pasaulis kaip valia ir vaizdinys“. Šiuo darbo „Valios sampratos raida skirtingose filosofijos srovėse“ apimtis: 26 lapų.
A. AUGUSTINO KŪRINIŲ ANALIZĖ
Rašyti apie Augustiną ir jo kūrinius visuomet labai sunku, nes apie tai jis pats yra daug ir iškalbingai pasakojęs savo veikaluose, ypač “Išpažinimuose” ir “Pataisymuose”. Sunku ir dėl to, kad veik neįmanoma prilygti Augustino raštų įtaigai, dėstomos minties aiškumui bei kalbos grožiui. Tačiau sunkiausia tai, kad, pradėjus kalbėti apie Augustiną, neišvengiamai tenka paliesti labai daug dalykų. Jis pats drąsiai imdavosi vis naujų klausimų, keitėsi, brendo ir augo nepaprastai greitai. Augustinas ieškojo ir rado, beldėsi, ir jam buvo atidaryta. Sąžininga šio giliai į save pasinėrusio žmogaus svarstymų kelionė paliko daugybę ženklų – kūrinių, labai įvairių ir skirtingų. Atrodytų, kas bendra tarp pirmųjų Kasiciake (/Cassiciacum/) parašytų kartais paviršutiniškų, nesklandžių, dirbtinokų filosofinių dialogų “Prieš akademikus”, “Apie palaimingą gyvenimą”, “Apie tvarką” ar “Pokalbiai su savimi” ir tokių Hipone (/Hippo/) pražydusių mąstymo šedevrų, kaip “Išpažinimai”, “Apie Trejybę”, “Pradžios knygos tiesioginės prasmės paaiškinimai” ar “Dievo valstybė”? Lyg ir nieko. Išskyrus Augustiną kiaurai užvaldžiusį troškimą, tikrą visa įveikiančią filosofo aistrą pažinti save ir Dievą. 386 m. rugsėjo mėnesį trisdešimt dvejų metų Augustinas iš vakarinės Imperijos pusės sostinės Milano persikelia į mažytį kaimelį Alpių priekalnėse Kasiciaką. Čia savo vila jam leido naudotis kolega retorikos profesorius Verekundas. Įspūdingo gamtovaizdžio apglėbtoje viloje kartu su Augustinu apsigyvena jo motina Monika, vyresnysis brolis Navigijus, sūnus Adeodatas, du pusbroliai, du privatūs mokiniai ir didžiausias jo viso gyvenimo draugas Alypijus. Iki tol Milane praleisti vieneri metai buvo Augustino vidinio gyvenimo krizės protrūkio metai. Čia jis pasiekė aukščiausią savo pasaulietinės karjeros tašką, eidamas Vakarų Imperijos sostinės Milano retorikos profesoriaus pareigas, savotišką Imperijos “propagandos ministro” tarnybą. Bet Augustinas meta pasaulietinę karjerą ir pasirenka nuošalų, ramų filosofijos studijų bei nedalyvavimo valstybės veikloje /otium liberale/, “kilnaus neveiklumo”, gyvenimo būdą. Svarstymai apie karjerą ir jos išsižadėjimą “Pokalbiuose su savimi” Augustinui – ne vien abstraktūs, filosofui privalomi pagvildenimai, bet paties jo gyvenimo galimybių apmąstymai. Tais metais toliau kilti karjeros laiptais svajojęs Augustinas buvo nusprendęs vesti. Anų laikų papročiu vedybos reiškė sudėtingą teisinį kontraktą, kurį galėjo sudaryti tik apylygę visuomeninę padėtį užimančios šeimos. Talentingo gražbylystės mokytojo padaryta karjera, globėjai ir pažintys leido tikėtis geros partijos, ir Augustino motina Monika jau buvo jam radusi kilmingą didelių turtų paveldėtoją. Jis buvo nieko prieš ir atgal į Afriką išsiuntė savo sugyventinę, su kuria buvo išgyvenęs beveik penkiolika metų ir iš kurios turėjo sūnų Adeodatą. Bet staiga pareiškia nenorįs vesti, nebenorįs toliau siekti karjeros. Augustinas puikiai žinojo, kokia jėga traukia moters glamonės. Šis sąžiningai atviras žmogus išdrįsta apie tai rašyti savo “Pokalbiuose su savimi”. Kaip ir svarstymai apie karjerą, tai pirmi žingsniai “Išpažinimų” link.
Tais metais Milane Augustinas pagaliau visiškai atsikratė manichėjybės. Dar mokytojaujant Kartaginoje (376-382), jam ėmė kilti pirmosios abejonės. Rimčiau nesigilinus lyg ir įtaigus manichėjininkų mokymas apie iš esmės skirtingus Šviesos ir Tamsos karalysčių pasaulius ir judviejų tarpusavio kovą Augustinui ėmė nesiderinti su moksliniais graikų astronomijos duomenimis. Dar Tagastoje (/Thagasta/), kur teko praleisti metus po studijų Kartaginoje, dėl manichėjybės Monika buvo taip smarkiai užsirūstinusi ant Augustino, kad neleido gyventi savo namuose. Dar visai neseniai, tik praėjusiais metais, dėstydamas Romoje, Augustinas buvo gyvenęs bičiulio, manichėjininkų “klausytojo”, namuose ir lankęs manichėjininkų “išrinktojo” vedamus sektos susirinkimus. Manichėjybę įveikti Augustinui padėjo Ciceronas. Tik fragmentais mums išlikęs jo dialogas “Hortenzijus” prieš 14 metų buvo pažadinęs studento Augustino meilę filosofijai. Dabar to paties Cicerono skelbiamas iš Akademijos perimtas skeptiškas požiūris į teiginį, kad egzistuoja vienui viena tikroji tiesa ir ją tikrai galima pažinti, padėjo Augustinui išsižadėti vienintelę tikrą tiesą skelbusios manichėjybės. Formalus atsižadėjimo ženklas – Augustinas tampa katalikų Bažnyčios katechumenu. Tai, beje, reiškė labai nedaug – tik tai, kad Augustinas nori kada nors, ateityje, krikštytis. Gal po metų, gal po dešimt ar trisdešimt… Beje, neužmezgus kad ir menkiausių ryšių su Bažnyčia, katalikiškoje Imperijos sostinėje buvo sunku tikėtis padaryti didesnę karjerą. Lemtingaisiais 385-386 m. Augustinas sirgo. “Pokalbiuose su savimi” jis dažnai kalba apie “kančios baimę”, “krūtinės ligą”, “dantų skausmą”. Vėliau Augustinas irgi sirgs nemažai. Tačiau jau daugiau niekuomet nebesiskųs “krūtinės skausmu”, dėl kurio buvęs priverstas atsisakyti dėstytojo darbo, skausmu, kuriame, vėlesniu jo pasakymu, slepiasi pirmuosius mūsų tėvus į nuopuolį atvedęs išdidumas. “Dantų skausmas”, kuriuo Augustinas skundžiasi “Pokalbiuose…”, taip pat praėjęs stebuklingai: “Ir nepamiršau, ir nenutylėsiu Tavo rykščių čaižumo ir stebėtino Tavo gailestingumo greitumo. Tuomet kankinai mane dantų skausmu, ir, kai šis taip įsisiautė, kad nebegalėjau kalbėti, staiga mano širdis sumanė prašyti visų, kas buvo su manimi, kad Tave, visokios sveikatos Dieve, maldautų už mane. Kai tik sulenkėme maldai kelius, pranyko skausmas”. Tačiau labiausiai tais metais Augustiną paveikę įvykiai buvo neoplatonikų filosofijos atradimas ir mistinis išgyvenimas Milano sode. Apie Augustino neoplatonizmą privalu pakalbėti platėliau. Tuo metu ši filosofijos kryptis buvo labai populiari Milano aukštuomenėje. Augustino paliktos žinios leidžia atkurti buvus visą neoplatonikų intelektualų draugiją: Manlijus Teodoras (jam skirtas vienas iš Kasiciake parašytųjų Augustino dialogų – “Apie palaimingą gyvenimą”), Zenobijus (jam dedikuotas dialogas “Apie tvarką”), Hermogenianas. Nemenką šios filosofijos išmanymą atskleidžia ir paties Milano vyskupo Ambraziejaus pamokslai. Neoplatonizmas – naujas “atsigręžimas” į Platoną, stengiantis suderinti ir susisteminti įvairiuose jo dialoguose dėstomas mintis bei atsižvelgti į Aristotelį – atsirado Aleksandrijoje ir viršūnę pasiekė Romoje filosofijos mokyklą vedusio Plotino (205-270) traktatuose, vadinamuose “Eneadomis”. Kai kuriuos jų Augustinas buvo skaitęs, kaip ir Plotino mokinio Porfyrijaus bei Porfyrijaus mokinio Jamblicho raštus. Vėliau “Išpažinimuose” susidūrimą su šia filosofija Augustinas laikys Dievo pirštu. “Ir norėdamas pirmiausia man parodyti, kaip išpuikėliams priešiniesi, o nuolankiesiems duodi malonę ir kokį tavo gailestingumą parodė Tavo nusižeminimo kelias, kai Tavo Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp žmonių, parūpinai man per vieną nežmoniškai išsipūtusį žmogų kai kurių platonikų knygų, kurios buvo išverstos iš graikų kalbos į lotynų.” Veltui istorikai mėgino susekti, kas buvo tas “vienas nežmoniškai išsipūtęs žmogus”. Rašydamas Išpažinimus Augustinas, matyt, tyčia nuslėpė jo vardą, kad šiame įvykyje labiau pabrėžtų Dievo valią. Į Milano neoplatonikų draugiją buvo susibūrę krikščionys. Tai nėra kuo įprasčiausias dalykas. Nors ir negausus, Italijoje vis dar smilko ir pagonių kultūrinis judėjimas; pakanka prisiminti Augustino amžininkus Makrobijų, Arnianą Marceliną ar garsųjį senatorių Simachą. Kaip tik jiems, o ne krikščionims, regis, labiau pritiko žavėtis ir mėgdžioti sąmoningai prieš krikščionis nusiteikusį Plotiną ir ypač Porfyrijų; tai, beje, jie ir darė. Ir priešingai, galbūt kaip tik dėl šios priežasties, tokios įtakingos idėjinį pagonybės pagrindą gynusios filosofijos ypač turėjo vengti krikščionys. Tačiau buvo kitaip. Draugiškam krikščionybės požiūriui į neoplatoninę filosofiją atsirasti lemiamos reikšmės turėjo du labai svarbūs asmenys – Gajus Marijus Viktorinas ir Simplicianas. Viktorinas (apie 275-361), kaip ir Augustinas, buvo kilęs iš Afrikos, dėstė retoriką įvairiuose Italijos miestuose ir galiausiai Romoje, kur net buvo nusipelnęs didžiausios šlovės – jam dar gyvam pastatyta statula forume. Būtent Viktorinas “platonikų knygas” iš graikų kalbos išvertė į lotynų kalbą. Bet tai dar ne viskas – gyvenimo pabaigoje Viktorinas krikštijosi. Jo pavyzdys buvo nepaprastai įtaigus ir svarbus Augustinui. Drauge Viktorino krikštas lotynų akyse tartum pakrikštijo ir visą neoplatonikų filosofiją. “Pasveikino mane, kad pataikiau ne į kokių kitų filosofų raštus, pilnus melo ir apgaulės pagal šio pasaulio elementus. Šie gi raštai įvairiausiais būdais rodo į Dievą ir Jo Žodį”, – taip Augustinui sakė kitas visam Milano neoplatonikų būreliui svarbus žmogus – senas kunigas Simplicianas. Kaip tik jis įkalbėjo vyskupą Ambraziejų savo pamoksluose parodyti Pauliaus mokymo ir neoplatonikų filosofijos panašumus. Simplicianas jaunystėje pats gerai pažinojo tuomet jau seną Viktormą ir buvo jo krikšto liudytojas, tad ir papasakojo šią istoriją Augustinui. Taip Milane Augustinas pateko į aiškiai prie neoplatonizmo linkusių katalikų intelektualų draugiją. Pabrėžiant to meto neoplatonikų įtaką Augustinui, beje, jokiu būdu negalima manyti, kad jam buvo iškilęs koks nors klausimas “arba – arba”: neoplatonizmas ar katalikybė. Augustinas buvo kilęs iš katalikų šeimos, katalikiško miesto. “Kristaus vardas” visuomet buvo su juo, net ir manichėjišku laikotarpiu: kad ir kaip būtų, bet manichėjininkai buvo krikščionių sekta, siekusi “pagerinti” to meto katalikų Bažnyčią. Dabar, Milane, suradęs neoplatonikų knygas Augustinas papildymų joms ieško Pauliaus laiškuose^22. Tai irgi nepaprastai būdingas to meto bruožas. Apaštalą aiškina bei skaito manichėjininkai ir Augustinas, donatininkas Tikonijus ir didysis Augustino senatvės priešas Pelagijus. Krikščionybė ir neoplatonizmas Augustinui Milane buvo labai panašūs, jų kvietimas vienodas – išsižadėti pasaulio ir filosofiniais svarstymais artėti prie palaimingo gyvenimo. Išsižadėti pasaulio Augustinui buvo nepaprastai sunku. Jis jau regėjo tikslą. Plotino ir Porfyrijaus filosofija bei, tuometiniu Augustino žvilgsniu, krikščionybė jam siūlė aiškų kelią: apsivalyti nuo aistrų, pagydyti savo “vidinę akį” ir dialektiniu mąstymu kelti savo sielą Dievop. Visa tai Augustinas žinojo, bet niekaip negalėjo pasiryžti stoti į šį kelią. Augustinas kankinosi, sirgo, graužėsi ir dvejojo. Apie tai pasakojama “Išpažinimų” aštuntoje knygoje, turbūt giliausiame ir gražiausiai parašytame skverbimosi į save pasakojime pasaulinėje literatūroje. Čia aprašyta garsioji sodo scena. Augustinas apie ją papasakos tik po 10 metų rašydamas “Išpažinimus”. Net “Pokalbiuose su savimi”, kur Augustinas ima drįsti kalbėti apie save atviriau, nematyti jokio sodo scenos atšvaito. Trumpai tariant, Augustino Milane nuomotų namų sode atsitiko štai kas. Begalinių svarstymų, graužaties ir neryžtingumo kankinamas, sode po medžiu susmukęs Augustinas staiga išgirsta balsą iš gretimo kiemo: “Imk ir skaityk.” Augustinas suprato, kad jam liepiama atsiversti Šventąjį Raštą – tuo metu kambaryje jis turėjo Pauliaus laiškus – ir perskaityti pirmus į akį kritusius žodžius. Štai tie žodžiai: “Elkimės padoriai, saugodamiesi apsirijimo, girtavimo, palaidumo, neskaistumo, nesantaikos ir pavyduliavimo. Apsivilkite Viešpačiu Jėzumi Kristumi ir nelepinkite savo kūno, netenkinkite jo geidulių” (/Rom/ 13, 13-14). Ir Augustinas pagaliau ryžosi. Po kelių mėnesių karjeros, geros vedybų partijos, manichėjybės ir skepticizmo atsisakęs ir į platonizmą bei Pauliaus laiškus besigilinantis ir sveikstantis Augustinas išvažiuoja į Kasiciaką. Staiga pratrūksta pritvinęs jo raštų srautas, kuris nutrūks tik po veik pusšimčio metų sulig visame to meto Vakarų ir Rytų pasaulyje garsaus ir gerbiamo Hipono vyskupo mirtimi 430 metų rugpjūčio 28 dieną. Augustinas Kasiciake užtruks tik porą mėnesių. Vėlyvą rudenį jis sugrįš į Milaną ir per 387 m. Velykas iš vyskupo Ambraziejaus rankų priims krikštą. Vėliau kelis mėnesius sugaišęs Romoje ir Ostijoje Augustinas parkeliaus į Afriką, savo gimtąją Tagastą (388). Jis tebesistengia laikytis nuošalaus gyvenimo idealo, gilinasi į platonizmą, pradeda ginčus su inanichėjininkais. Dar Ostijoje mirė Monika, netrukus miršta sūnus Adeodatas, vienas geriausių Augustino draugų Nebridijus. Augustinas palieka Tagastą ir 391_m. įšventinamas į kunigus Hipone, vėliau tampa šio pagal dydį antro Afrikos miesto vyskupu (395). Ginčai su manichėjininkais, donatininkais, pelagininkais, gausios kunigo, vėliau vyskupo pareigos, įsteigtas vienuolynas ir … traktatai, poleminiai raštai, Šventojo Rašto aiškinimai, laiškai, pamokslai. Kasiciakas ir ten parašyti dialogai liks kažin kur toli toli. Augustinas ims kitaip žiūrėti į neoplatonizmą, jam prasivers bedugnės Šventojo Rašto gelmės. Bet ir vėliau Kasiciaką jis laikys prarastąja savo rojaus ramybe. Kasiciako viloje Augustino draugija gyveno “filosofinį” gyvenimą taip, kaip jį įsivaizdavo. Pusę dienos darbuodavosi laukuose, stebėdavo gamtą, vaikščiodavo į pirtį. Augustinas mokė ir auklėjo du paauglius – Licencijų ir Trygecijų. Veik kasdien kildavo įvairūs filosofiniai pokalbiai. Visur kur šios draugijos /spiritus movens/ buvo Augustinas. Kiekvienoje smulkmenoje – užsikimšusiame vandentiekio kanale, perpjautame kirmine, gaidžių kautynėse ar dantų skausme – jis rasdavo filosofinių problemų. Pasitelkdamas čia pat skaitomų neoplatonikų mintis ir mąstymo būdą, leisdavosi svarstyti jas kartu su savo bičiuliais. Samdytas sekretorius užrašydavo pokalbį, vėliau Augustinas užrašus sutvarkydavo, ir taip radosi vienas filosofinis dialogas po kito. Augustinas daug mąstė ir meldėsi. Vėliau “Išpažinimuose” jis prabėgom paminės čia parašytus dialogus, bet pirmiausia prisimins anuometinius psalmių pažadintus apmąstymus ir užsimins apie stebuklingąjį dantų išgijimą. Augustinas visuomet buvo drąsus ir novatoriškas rašytojas. Jo Kasiciako dialogai – pirmi filosofiniai dialogai lotyniškoje to meto krikščionių literatūroje. Iki tol krikščionys rašydavo poleminius dialogus, ginčydamiesi, pavyzdžiui, su žydais, pagonimis, eretikais; pastarųjų niekuomet netrūko. Vėliau Augustinas panaudos šią formą ginčams su manichėjininkais, arijonais, donatininkais ir pelagininkais. Žinoma krikščionių literatūrai ir didaktinių bei hagiografinių dialogų rūšis. Bet pirmus krikščionių filosofinius dialogus Kasiciake parašė Augustinas. Be abejo, jis sekė puikia ir garbinga filosofinių dialogų tradicija: Platono nebuvo skaitęs, gal tik Cicerono kadaise išverstą “Timajo” ištrauką, bet filosofinius paties Cicerono dialogus buvo išstudijavęs labai kruopščiai. Augustinas filosofijos mokėsi pats, graikų kalbos, kaip žinia, nemokėjo, todėl visas jo filosofinis išsilavinimas daugiausia kilo iš Cicerono ir tuo metu įmanomų rasti graikų filosofų vertimų. Tačiau Ciceronas jam teikė ne vien filosofinių minčių turinį, bet ir jų raiškos pavidalą. Kaip čia Augustino Kasiciako nepalyginsi su Cicerono Tuskulu. Nors ir novatoriški krikščionių literatūroje, Augustino dialogai “Prieš akademikus”, “Apie palaimingą gyvenimą” ir “Apie tvarką”, kaip sakėme, gražiai pritampa prie antikinės filosofinių dialogų tradicijos. Visai kitaip atrodo “Pokalbiai su savimi”. Pats Augustinas pasiaiškina labai paprastai: “Pokalbius […] noriu pavadinti “Pokalbiais su savimi”, nes kalbamės tik su savimi. Nors pavadinimas naujas ir galbūt grubus, tačiau pakankamai tinkamas dalyko esmei atskleisti. Juk negalime ieškoti tiesos geresniu būdu, negu užduodami klausimus ir į juos atsakydami. Be to, vargiai atsirastų toks žmogus, kuriam nebūtų gėda likti nugalėtam ginče. Tad beveik visada atsitinka taip, kad gražiai pradėtą nagrinėti klausimą nustelbia padrikas užsispyrimo šauksmas, dažniausiai slaptai, o kartais ir atvirai draskydamas sielas. Todėl, manau, man pasirodė ramiausia ir patogiausia, Dievo padedamam ieškoti tiesos, atsakinėjant sau į savo paties klausimus”^35. Augustinas buvo labai jautrus mokytojas ir puikiai žinojo, kokios jaunų mokinių ambicijos paprastai užverda. Šiaip ar taip, dialogas su savimi neturi pirmtakų išlikusioje iki Augustino rašytoje literatūroje. Tokio žanro iki tol nebūta. Literatūros tyrinėtojai Augustino “Pokalbiams…” artimiausiu kūriniu laiko po pusantro amžiaus parašytą Boecijaus “Filosofijos paguodą”. Pasikalbėjimų su savimi žanras suklestės tik Viduramžiais. Beje, “Pokalbiai su savimi” – pirmas, bet toli gražu ne vienintelis vėlyvosios Antikos žanrų sistemoje neišsitenkantis Augustino kūrinys. Tuo metu taip pat parašiau dvi knygas, kuriose, laikydamasis savo siekio ir geismo protu ištirti tiesą, klausinėjau savęs ir sau atsakinėjau apie dalykus, kuriuos labiausiai troškau pažinti, tartum dviese būtume – Protas ir aš, nors buvau vienas; todėl šį veikalą pavadinau ‘Pokalbiais su savimi… ‘” Augustinui patiko toks svarstymų ir rašymo būdas. Tik ką užbaigęs “Pokalbius…”, Nebridijui rašytame laiške Augustinas vėl kalbasi su savimi: “Perskaičiau tavo laišką lempai šviečiant, jau po vakarienės. Arti buvo laikas gultis, bet užmigti – dar nelabai. Ilgai svarsčiau su savimi gulėdamas lovoje ir šitaip kalbėjausi pats – Augustinas su Augustinu.” Kas gi tie du pašnekovai? Aristotelio ir juo sekusio Plotino požiūriu, žmogaus sieloje yra tam tikra ypatinga dalis, kurios veikla – mąstymas. Būtent ji esanti nemirtinga (Aristotelis), būtent ji – Dievo dalelė žmoguje (Plotinas). Augustinas “Pokalbiuose…” pateikia labai aiškų pavyzdį: kaip kad kūne yra akis ir jos veikimas – žiūrėjimas, taip sieloje yra mąstymas (/mens/), o jo veikimas – protas (/ratio/). Būtent su šiuo žmogaus mąstymo gebėjimu protauti, su personifikuotu jo veikimu – Protu ir kalbasi Augustinas. Ir Plotinas kartais kviečia “atkreipti ausį į dangų” ir išgirsti Dievo, tai yra Dievo dalelės žmoguje, balsą. Bet tai truputį kas kita negu Augustino pašnekovas jo viduje. Be abejo, Augustinas dar nedrįsta kreiptis į “filosofų Dievą” ir kalbina tik Protą, kuris galėtų pas Jį nuvesti. Augustinas dar toli gražu nesijaučia pasiekęs palaimingą gyvenimą. Viename laiškų jis kalbasi su savimi apie draugą Nebridijų: “O kas, jeigu jis būtų perskaitęs ‘Pokalbius su savimi’? Dar labiau džiaugtųsi, tačiau nieko daugiau nerastų, kas leistų manyti mane pasiekus palaimą. Taigi paskubėjo šiuo aukščiausiu vardu mane pavadinti”. Plotinas galėjo būti vienas iš tokio pokalbio įkvėpėjų. Kas gi yra antrasis pašnekovas, kas tasai “Augustinas”? Tai skausmingų išgyvenimų ir nuodėmių žaizdas besigydantis žmogus. Šiame “Augustine” jau aiškiai matyti “Išpažinimų” autorius. Jis naršo savo nuodėmes ir ieško joms vaistų. “Ko tu, manoji širdie, nusiminusi? ko taip nerimsti krūtinėj? Pasitikėki Dievu: aš jį gerbsiu vėl iškilmingai, tikrąjį Dievą – vaduotoją savo” (/Ps/ 42, 5). Kai kas mano, kad viena iš “Pokalbių su savimi” išrakų – psalmės, kurias pramaišiui su neoplatonikų raštais Augustinas ypač godžiai skaitė Kasiciake. Taip abu “Pokalbių su savimi” dalyviai tartum parodo dvi skirtingas Augustino puses: filosofą neoplatoniką ir pirmą kartą – po jausmų ir išgyvenimų krizės – sveikstančią žmogaus širdį. “Pokalbių su savimi” Augustinas nebaigė. Grįžęs į Milaną, jis ketino parašyti dar vieną dalį, net buvo jau nubrėžęs apmatus. Bet Augustiną pasiglemžė kiti įvykiai, kiti darbai. Planuotos trečios knygos apmatai, beje, išliko; tai traktatas “Apie sielos nemirtingumą”. Senatvėje vėl skaitydamas savo raštus ir rašydamas “Pataisymus” Augustinas prisipažins, kad “skaitant pirmą kartą, įrodymai pasirodo esą tokie sudėtingi ir sutraukti, kad galėtum pagalvoti, jog jie yra tamsūs. Skaitydamas šią knygą aš nepajėgiu susitelkti ir tik pats per save galiu spręsti apie ją” Netruks prabėgti keleri metai, ir Hipono vyskupu tapęs Augustinas Kasiciake parašytus savo dialogus minės su kartėliu, tarytum gėdydamasis: “Ką tuomet sudėjau į raštus, jau tikrai Tau tarnaujančius, bet vis dar tartum protrūkiais alsuojančius išdidumo mokykla, liudija pokalbių su šalia buvusiais ir – Tavo akivaizdoje – su vienu pačiu savimi knygos”. “Išdidumo mokykla”, “pasipūtėliai”, “išdidėliai” – taip Augustinas vėliau vadins neoplatonikus. “Pataisymuose” nesutiks su daugeliu savo jaunystės raštų teiginių: “Ir ne veltui man nepatinka pačios Platono, filosofų platonikų ar akademikų liaupsės, kuriomis juos taip išaukštinau, kaip tikrai nederėjo šlovinti šventvagių žmonių”. Bet tai bus vėliau. O Kasiciake apie “platonikų knygas” Augustinas kalba kitaip. Pradėdamas dialogo “Prieš akademikus” antrą knygą, jis ilga prakalba kreipiasi į savo globėją Romanianą. Taip, Augustinas jau keliolika metų rusenęs meile išminčiai. “Tik štai, atsitiko perskaityti keletą svarbių knygų[…], kurios ant anos smilkstančios ugnelės užlašino vos keletą brangiausio aliejaus lašų. Neįtikėtina, Romanianai, neįtikėtina, ir galbūt daugiau, nei tu iš manęs laukei. Ką ir sakyti! Jos sukurstė manyje tokį gaisrą, kokio nė pats iš savęs nesitikėjau. Kas gi man nuo tol garbė, kokia gi žmonių prabanga galėjo mane sujaudinti, koks tuščios šlovės geismas, kokia pagaliau šio mirtingojo gyvenimo paguoda, kokie jo raiščiai? Staiga aš visas leidausi savęsp.”Augustinas ryte rijo neoplatonikų mokslą. Vėliau būtent ši savarankiškai ir giliai permąstyta bei savotiškai perdirbta filosofija virs jo mąstymo kalba. Bet kol kas, Kasiciake, jis dar tik mokosi. Panašiai kaip kompiuteriu naudotis ką tik pramokęs ir todėl labai apsidžiaugęs šiuolaikinis žmogus aplinkiniams vis pasakoja, ką juo galima nuveikti, taip ir Augustinas ankstyvuosiuose savo veikaluose džiaugiasi neoplatonikų idėjomis. Todėl norint geriau suprasti “Pokalbius su savimi”, būtų pravartu nors prabėgomis susipažinti su kai kuriomis jų. PALAIMINGAS GYVENIMAS (/vita beata/) – visų helenizmo ir vėlyvosios Antikos filosofijos mokyklų siekis. Visos jos sutarė, kad palaimingai gyvena tik didžiausio ir tobuliausio gėrio siekiąs žmogus. Vėlgi visos sutiko, kad toks aukščiausiasis gėris nėra turtai, aukštos pareigos visuomenėje^ ar ramus šeimos gyvenimas. Visi šie dalykai geri ir naudingi tiek, kiek netrukdo ar padeda artėti prie ano didžiausio ir aukščiausio gėrio. Epikūrikams didžiausias siektinas gėris buvo “ramybė”, stoikams – “gyvenimas pagal prigimtį”, platonikams – kiek įmanoma labiau supanašėti su Dievu tai yra – kuo tobuliau savo mąstymu pažinti Dievą. Kaip tik todėl Augustinas labiau už viską ir trokšta pažinti Dievą ir sielą. IŠMINČIUS (/sapiens/) taip pat minimas visose Antikos filosofijose. Be abejo, tik jis vienas sugeba pasiekti aukščiausiąjį gėrį. Neoplatonikai visuomet save laikė elitu, būrėsi į uždaras bendraminčių brolijas ir į kitus žmones žvelgė su panieka. Todėl nieko nuostabaus, kad jais sekdamas Augustinas savo veikalą skiria nedaugeliui neoplatoninės filosofijos “bendrapiliečių”, kad mano, jog Išmintį gali regėti tik nedaugelis išrinktųjų Senatvėje vėl skaitydamas jaunystės veikalą “Apie palaimingą gyvenimą”, Augustinas griežtai nebesutiko su tokia pažiūra: “Nepatinka man, kad rašiau, jog dar šiame gyvenime palaimingas gyvenimas buvoja tik išminčiaus sieloje, kad ir kas darytųsi jo kūnui…”. ŽMOGAUS SIELA (/anima/) neoplatonikams buvo pasaulio sielos dalininkė, turinti ypatingą galią įžvelgti savyje Dievo Mąstymą (lot. /mens, intellectus/, gr. xxxx). Bet į žmogaus kūną pakliuvusi tokia dieviška esybė tapusi suteršta ir pamiršusi kilniąją savo prigimtį. Tokia esanti žmogaus padėtis, ir tik filosofas išminčius žinąs, kaip iš jos ištrūkti. SIELOS SUGRĮŽIMAS (/reditus, regressus animae/) ir yra neoplatonikų išminčiaus kelias Dievop. Pirmiausia, be abejo, būtina išsivaduoti nuo kūninių potraukių, geismų ir jausmų. “Bet kodėl delsiame? Reikia traukti toliau. Tačiau pirmiausia pasižiūrėkime, ar esame sveiki.”. Šitaip “Protas” sustabdo besileidžiantį kilti Dievop “Augustiną”. Ne, pirmiau pažiūrėkime, ar išminčius jau tikrai nusimetė kūno pančius. “Sveikos akys yra mąstymas be visokio kūno purvo, tai yra nutolęs ir apsivalęs nuo mirtingų dalykų troškimų”. Bet tai dar tik pradžia. Toliau išminčiaus mąstymas Dievop kyla dialektiniu Platono filosofavimo būdu – nuo kūninių dalykų prie mąstomųjų, nuo laikinųjų prie amžinųjų, nuo daliųjų prie nedaliųjų etc. Didžiausias laimėjimas būsiąs suprasti, kad išminčiaus turimas mąstymas yra tas pats visą visatą persmelkęs Dievo Mąstymas. Štai kokia prasme įvykstąs garsusis Platono “supanašėjimas su Dievu”, būtent tokia prasme neoplatonikai ir kalba apie “sielos sugrįžimą”. Tokį sugrįžimą turi galvoje ir Augustinas, “Pokalbius…” atsklendžiančioje maldoje sakydamas: “Žinau, kad turiu pas Tave grįžti”. Šį “grįžimą” platonikai taip pat vadina “atsigręžimu į save”, “savęs pažinimu”; tokiai savęs pažinimo procedūrai raginąs, jų manymu, ir senasis Delfų šventyklos užrašas: “Pažink save patį”. Kita vertus, prisiminus, kad išminčius turi savyje Dievo dalelę ir kad jos pažinimas savyje tolygus Jo pažinimui, darosi aišku, kodėl “Pokalbių su savimi” pradžioje Augustinas taip atkakliai svarsto Dievo pažinumo ir būdo jį pažinti klausimus. PASAULIO TVARKA. Svarstydami pasaulį, neoplatonikai manė, kad jis yra dvilypis: viena dalis suvokiama pojūčiais, kita – mąstymu. Pojūčiais suvokiami kūniniai dalykai (/sensi-bilia/). Jų sritis – žemė ir visa, kas yra tarp jos ir mėnulio. Mąstymu suvokiami dalykai (/intelligibilia/) yra ir pats mąstymas, daiktų idėjos, mokslų susekti dėsniai ir taisyklės bei visa, kas tęsiasi toliau virš mėnulio. Neoplatonikų požiūrį į pasaulį šių dienų gamtos mokslininkai turėtų laikyti labai “mokslišku”, nes visatą, pirmiausia, žinoma, mąstomąjį pasaulį, šių filosofų nuomone, valdo labai griežti dėsniai (/leges, regulae/). “Dieve, pagal kurio įstatymus sukasi skliautai, savo kryptimis juda žvaigždynai, saulė išjudina dieną, mėnuo valdo naktį…” Šie dėsniai valdo ir kūninį, juslėmis suvokiamąjį pasaulį. “Dieve, iš kurio karalystės įstatymas perrašomas į šias karalystes.” Tad išminčiui savo mąstymo galią pirmiausia reikia kreipti į kūninius šio pasaulio dalykus ir juose rasti, įžvelgti mąstomuosius, o vėliau jau kilti prie vien mąstomųjų ir galiausiai – Dievop. MOKSLAI (/disciplinae/) tai tas įrankis, kuriuo žmogaus mąstymas iš kūninių dalykų išlukštena mąstomuosius. Mat visatą savo dėsniais tvarkantis Dievas viena savo galių leido žmogaus mąstymui įžvelgti po kūno apvalkalu besislepiantį mąstomąjį pasaulį. Platonikai tokiam Dievo veikimui aprašyti naudojasi šviesos metafora. Ją paskelbia ir Augustinas… “Juk Protas, besikalbantis su tavimi, žada parodyti tavo mąstymui Dievą taip, kaip saulė pasirodo akims. Mat mąstymo gebos sieloms yra nelyginant jų juslės; o visi mokslų teikiami tiksliausi teiginiai panašūs į tuos dalykus, kurie apšviečiami saulės, kad galėtų būti matomi.” Aukštesnioji mąstomoji prigimtis negali susimaišyti su žemesniąja. Todėl, sakysim, geometrijos sąvokos “linija”, “rutulys” ir jos dėsniai priklauso mąstomųjų, o ne pojūčiais suvokiamųjų dalykų pasauliui. Tas pat tinką ir gramatikai, retorikai bei kai kuriems kitiems mokslams. Bet ne visi ir ne bet kokie mokslai turį reikalą su mąstomuoju pasauliu. Dievop grįžti ketinanti siela neturėtų jokios naudos, pavyzdžiui, iš agronomijos ar medicinos. Augustino neoplatonizmo variantas tokią privilegiją pripažino tik gramatikai, logikai, retorikai, geometrijai, aritmetikai, muzikai ir astronomijai. Kelią, kuriuo mokslai veda prie mąstomojo pasaulio, Augustinas nagrinėja Kasiciake parašytame dialoge “Apie tvarką”. Kaip vėliau pats pasakos “Pataisymuose”, grįžęs į Milaną bei netrukus po to gyvenęs Romoje, kartais neoplatonikas norėjęs dialogo forma parašyti visų šių septynių mokslų vadovėlius. Sumanymo Augustinas iki galo netęsėjo, parašė tik “Apie muziką”; taip pat yra išlikę jo ar jam priskiriamų retorikos, logikos bei gramatikos nuotrupų. Tačiau svarbiausias sielą Dievop keliantis mokslas yra pati filosofija, tik labai siaura ir griežta platonine prasme. Tai garsioji Platono dialektika – sąvokų skaidymo ir išgryninimo metodas, “samprotavimo mokslas” (/disciplina disputandi/). Jos nevalia painioti su prie kitų mokslų priskirta įvadine aristoteline logika. Ši dialektika buvo vienintelis kelias, kuriuo mąstymas gali kilti Dievop Plotino traktatuose ir būtent ją Augustinas šlovina ankstyvuosiuose dialoguose. Visi “Pokalbių…” antrosios knygos svarstymai bei sielos nemirtingumo įrodinėjimai ir yra toks dialektinis Augustino “Proto” vedamos sielos kilimas Dievop.Skaitydama “Pokalbius su savimi” ir nuolatos, kiekviename minties vingyje, regėdama neoplatonizmą, netyčia gali susimąstyti ir paklausti savęs: argi šį veikalą tikrai bus parašęs didysis Bažnyčios Tėvas, Hipono vyskupas šventasis Augustinas? Čia nė karto neminimas Kristaus vardas. Nė žodžio apie Bažnyčią ir jos teikiamus sakramentus. Jokių svarstymų apie Šventąjį Raštą, net jo citatos labai retos. Argi palyginsi šią dirbtinoką filosofinių išvedžiojimų kalbą su psalmių ir Pranašų, Evangelijų ir Penkiaknygės citatomis, užuominomis ir aliuzijomis verdančiu “Išpažinimų” srautu? “Pokalbiai su savimi” – viena iš mažiausiai krikščioniškų Augustino knygų. “Jei mirdamas jis būtų palikęs vien “Pokalbius su savimi” arba traktatą “Apie sielos kiekybę”, tai laikytume Augustiną prisiekusiu, gal tik šiek tiek krikščioniškai paspalvintu neoplatoniku.” Tačiau kruopščiai paieškoję vis dėlto ir “Pokalbiuose… ” galėtume rasti katalikų tikėjimo įtakų, ypač ten, kur Bažnyčios mokslas buvo aiškus ir griežtas. Pavyzdžiui, Plotino manymu, aukščiausia ir tobuliausia Dievo esybė yra Vienis, iš jo plaukiąs Mąstymas, o iš pastarojo savo ruožtu kilusi Pasaulio Siela. Taigi visos trys aukščiausios dieviškosios esybės nėra lygios tarpusavyje: Vienis yra aukščiau už Mąstymą, o šis – aukščiau už Pasaulio Sielą. Ir nors Augustinas mėgsta katalikų tikėjimo Trejybę tapatinti su Plotino triada, jis griežtai laikosi Bažnyčios mokymo apie trijų Dievo Asmenų lygybę. “Pokalbių su savimi” pradžios maldoje Augustinas Dievą tvarkingai vadina vienu ir nekalba apie kokias aukštesnes ar žemesnes Jo dalis. Kitas skirtumas tas, kad Dievą Augustinas laiko Pasaulio Kūrėju, tuo tarpu jo mokytojui Plotinui pasaulis kyla iš trečiojo dieviškosios Triados asmens – Pasaulio Sielos.Štai veik ir visas Augustino “Pokalbių…” krikščioniškumas. Net tikėjimas, viltis ir meilė, kurių būtinumą ieškant Dievo taip gražiai įrodinėja Augustinas, visai nebūtinai rodo tiesioginę Pauliaus /Pirmojo laiško korintiečiams/ (sk. 13) įtaką. Apie tai kalba ir didžiojo neoplatoniko Plotino mokinys Porfyrijus. Ar pats Porfyrijus nebus šių minčių perėmęs iš apaštalo Pauliaus, būtų jau visai kitas klausimas. Prisimindamas kadaise Milane perskaitytų platonikų knygų įspūdį ir vertindamas jas po dešimt metų, “Išpažinimuose” Augustinas rašys: “Bet tuomet perskaitęs anas platonikų knygas ir jų paragintas ieškoti nekūninės tiesos, permąstęs visa, kas sukurta, įžvelgiau mąstomuosius dalykus. Ir pastūmėtas pajutau, ko neleidžia regėti mano sielos tamsybės. Buvau tikras, kad Tu esi, kad esi beribis… Buvau visu tuo tikras, tačiau pernelyg silpnas Tavimi džiaugtis. Kliedėjau tartum išmanantis ir, jei nebūčiau kelio Tavęsp ieškojęs mūsų Išganytojuje Kristuje, būčiau išnykstantis, o ne išmanantis.” Po 40 metų vėl skaitydamas “Pokalbius su savimi” Augustinas parašys, kad “pirmoje knygoje tirta ir šiaip taip nustatyta, koks turi būti tasai, kas nori pasiekti išmintį, kurią suvokiame ne kūno pojūčiais, bet mąstymu; knygos pabaigoje vienu argumentu įrodyta, kokia būtis iš tikrųjų yra nemirtinga. Antroje knygoje ilgai svarstyta apie sielos nemirtingumą, bet taip ir nebaigta”. Tokios, vėlesniu jo sprendimu, esančios pagrindinės šio veikalo temos.I. KANTO ETIKOS SAMPRATAFaktas, kad individas yra mirtingas, ir klausimas, kokiems tikslams ir kaip prasmingiau panaudoti laiko limitą, duotą gamtos, bei realizuoti žmogaus pašaukimą žemėje, visada buvo vienas iš kertinių atramos taškų konstruojant etinę teoriją, apibrėžiant gėrio, sąžinės, pareigos, atsakomybės ir kitas moralės kategorijas. Tokį klausimą kėlė ir Kantas: kokiam reikia būti, kad pateisintum didį žmogaus vardą bei pašaukimą?Kantas atsako: reikia būti laisvam, t.y. pačiam apsispręsti, laikytis absoliutaus dorovės dėsnio, gerbti žmogų savo ir kito asmenyje, būti sąžiningam, teisingam, nuoširdžiam, nemeluoti, vykdyti pareigas savo paties atžvilgiu (pvz., tobulėti – morališkai ir fiziškai) ir kito atžvilgiu (pvz., padėti žmogui, daryti jam gera, būti dėkingam už paslaugas). Pats Kantas nemelavo, gyveno itin moraliai, vos ne asketiškai, t.y. savo gyvenimu bei elgesiu patvirtino tas vertybes, kurias įtraukė į jo paties suformuluotą dorovės dėsnį. Ši vertybių sistema – tai ne kas kita, kas, šiek tiek supaprastinus, gali būti pavadinta elementariosiomis ir paprastosiomis dorovės normomis. Neatsitiktinai Kanto suformuluotas dorovės dėsnis, pasak paties filosofo minties, yra žinomas kiekvienam, kas turi protą, nes kiekvienas suvokia, kad, sakykim, meluoti, tyčiotis iš žmogaus ar veidmainiauti yra žema, negarbinga ir kad tai kiekvienam suprantama.Nusakyta dorovės turinio samprata, išreiškianti etinį Kanto credo, šiuolaikinėje etikoje gali būti traktuojama kaip mikromoralė. Ji reguliuoja tiesioginius žmonių kaip individų savitarpio santykius, vadinamąsias interakcijas vienas priešais kitą, arba, kalbant dekalogo žodžiais, tokias situacijas, kuriose elgesio subjektai apibūdinami artimo sąvoka. Tačiau šiandien moralės turinys neapsiriboja individų tiesioginių kontaktų lygmeniu.Per du šimtmečius po Kanto mirties pasaulyje įvyko keletas technologinių revoliucijų, žmonija įgijo didžiulę techninę bei energetinę galią, be to, ji pati neregėtai sparčiais tempais kiekybiškai išaugo. Per šį laikotarpį žmonių visuomenė praėjo industrinės plėtros stadiją ir atėjo į poindustrinės (informacinės) epochos pradžią. Tačiau ši pažanga turi ir kitą pusę, pasireiškiančią visuomenės ir gamtos pusiausvyros pažeidimu. Industrinės plėtros kelias, pagrįstas ekstensyvios ekonomikos modeliu ir monogamybine technologija, skatino žmones vis giliau skverbtis į biosferą ir siekti geresnių ekonominių rezultatų bei augančių poreikių patenkinimo neribojamai plečiant natūralių išteklių eksploataciją ir užmerktomis akimis žiūrint į atliekų kaupimąsi ir aplinkos teršimą. Nesubalansuota gamtonauda ir gamtotausa iš esmės pakeitė ekologinę situaciją planetoje. Dirvos, vandens, oro ir gyvų organizmų užteršimas sunkiaisiais metalais, radionuklidais ir nuodingomis cheminėmis medžiagomis pasiekė pavojingą mastą. Mokslo ir technikos pažangos dėka sukurtas cheminis, biologinis ir branduolinis ginklas tarsi Damoklo kardas pakibo virš planetos. Vadinasi, šiandien ne tik individas, bet ir pati žmonių giminė yra mirtinga, t.y. ji gali susinaikinti arba išnykti tokiu pat būdu, kaip dabar sparčiai nyksta įvairios biorūšys. Tai reiškia, kad šioje situacijoje žmonijai kyla neatidėliotina būtinybė užkirsti kelią savigriovos tendencijų gilėjimui, surasti ir įgyvendinti ilgalaikio išlikimo strategiją, išsaugoti gyvybingą ir produktyvią Žemės ekosistemą kaip svarbiausią sąlygą ateities kartoms klestėti.Iki šiol žmonija vadovavosi dorovės sistema, kuri susiformavo iki moksliniais laikais, kai visuomenė neturėjo tokių efektyvių priemonių paveikti biosferą. Tradicinio, klasikinio antropocentrinio humanizmo koncepcija, teoriškai apibendrinta ir išreikšta Kanto moralės filosofijoje, šiandien transformuojama į universalųjį humanizmą, kurio ekologinis matmuo apima visa, kas gyva, – ne tik žmogų, bet ir gamtą, jos rūšinę įvairovę, populiacijas, biocenozes ir globalinę ekosistemą – biosferą. Šis naujas moralės turinio lygmuo šiandien gali būti vadinamas makromorale, kuri suponuoja atsakomybę už visos žmonijos bei planetos likimą.Apie tokią moralę filosofai ir mokslininkai kalba ir rašo nuo praėjusio amžiaus aštuntojo dešimtmečio pradžios, kada JAV onkologas Rensselaeris van Potteris pirmą kartą pavartojo bioetikos sąvoką ir ją apibrėžė kaip moralės sistemą, pagrįstą gamtos dėsniais, kurie koreguoja mokslą, technologiją ir politiką. Naujos etikos projektą autorius traktavo kaip žmonių giminės bei jos kultūrų išlikimo dabarties pasaulyje perspektyvos paieškas, pabrėždamas, jog ši problema ypač aktuali, todėl reikalinga tokia etika, kuri pakeistų tradicinę. Pastaroji domėjosi santykiu „asmenybė – asmenybė“, o naujoji svarsto santykį „žmogus – biologinė sistema“. Diskusijose ta naujoji etika imta vadinti ekologine, politine, globaline ir kitais terminais. Pagrindinis motyvas buvo tas, kad moralėje būtina atsižvelgti ne tik į šios dienos, bet ir į ateities kartų poreikius, nes tik šitokiu būdu esą bus įmanoma pasiekti harmonijos tarp žmogaus ir gamtos. Nors R. van Potteris vartojo bioetikos sąvoką, bet turinio požiūriu jo projektas labiau atitiko tai, kas šiandien vadinama ekologine etika. Vėliau bioetika evoliucionavo šiek tiek kitokia kryptimi ir buvo beveik monopolizuota medicinos, o žmogaus santykio su gamta, kaip visuma, moralinių aspektų aptarimas tapo ekologinės etikos uždaviniu. Šioje etikoje moralinės žmogaus pareigos keliamos maksimaliai plačiu mastu, makrolygmenyje. Tarkime, JAV ar Europos gyventojas, kasdien važinėjantis į darbą ar parduotuvę automobiliu, teršia aplinką išmetamomis dujomis, kurių koncentracija atmosferoje daro poveikį klimatui ir sukelia įvairiose planetos vietose procesus (potvynius, sausras, uraganus) ir aplinkos pokyčius (kalnų nuošliaužas), kuriuose žūsta žmonės, sunaikinamos gyvenvietės, prarandamos materialinės vertybės, kultūros paminklai. Moralės plotmėje suvokti savo veiksmų ryšį su šiais globaliniais procesais ir savo atsakomybę už juos individas gali tik mąstydamas plačiai, turėdamas ekologinę sąmonę ir išlavintą vaizduotę. Tai jau ne tradicinė, o planetinio masto atsakomybė, kada Kitas ar Kiti, kurių atžvilgiu elgiamasi, yra nutolę erdvės ir laiko požiūriu ir kada elgesio subjektas betarpiškai nesuvokia savo veiksmo pasekmių.Kantas sukūrė deontologinę, arba principų, etiką, kuri reikalauja laikytis moralinių proto maksimų, nepaisant konkrečių veiksmo rezultatų. Gyvendami ne idealiai sukonstruotame, o realiame sudėtingų santykių bei procesų pasaulyje, negalime moraliniuose sprendimuose neatsižvelgti į padarinius, kuriuos sukeliame savo veiksmais ir kuriuos privalome numatyti. Vadinasi, dabarties etika negali tenkintis mikromoralės lygmeniu ir turi adekvačiai reaguoti į naujus iššūkius bei racionaliai spręsti iškylančias globalines problemas.
I. KANTO KRITINIO LAIKOTARPIO VEIKALAI.Šiam laikotarpiui priklauso trys svarbiausi Kanto veikalai, vadinamosios trys kritikos: „Grynojo proto kritika” („Kritik der reinen Vernunft”), 1781, antras leidimas 1787, „Praktinio proto kritika” („Kritik der praktischen Vernunft”), 1788, ir „Sprendimo galios kritika” („Kritik der Urteilskraft”), 1791. Pirmoji kritika apima pažinimo teoriją, antroji – etiką, trečioji – estetiką bei organinio pasaulio filosofiją. Pamatines „Grynojo proto kritikos” mintis pakartotinai prieinamesne ir paprastesne forma Kantas išdėstė „Prolegomenuose” („Prolegomena zu einer jeden Metaphysik, die als Wissenschaft wird auftreten konnen”), 1783. Antrasis „Grynojo proto kritikos” leidimas daugelyje vietų buvo pakeistas, stipriau akcentuojama realizmo nuostata ir įsitikinimas metafizinio pažinimo negalimybe. „Praktinio proto kritikos” mintys populiariau pateiktos „Dorovės metafizikos pagrindime” („Grundlegung zur Metaphysik der Sitten”), 1785. Be šių trijų kritikų ir jų variantų, šiuo laikotarpiu Kantas paskelbė savąją istorijos filosofiją („Idee zu einer allgemeinen Geschichte in weltburgerlicher Absicht”, 1784), gamtos filosofiją („Metaphysische Anfangsgrūnde der Naturwissenschaft”, 1786), religijos filosofiją („Die Religion innerhalb der Grenzen der blossen Vernunft”, 1793). Palikęs katedrą, išspausdino kai kurias savo universitetines paskaitas: 1798 m. pats išleido antropologiją, jo logiką paskelbė Jasche; jau po Kanto mirties jo religijos filosofiją ir metafiziką paskelbė Poltitzas 1817 ir 1821 m., o etiką Menzeris išleido tik 1924 m. Po Kanto mirties buvo išleisti ir kai kurie jo rankraščiai, ypač užrašai, iš kurių svarbiausi yra: „Reflexionen”, Erdmanno išleisti 1882-1884, ir „Lose Blatter”, Reicke’s išleisti 1889-1899 m.
DIEVO BUVIMAS KAIP PRAKTINIO PROTO POSTULATAS
Kantas postuluoja Dievo buvimą ir sielos nemirtingumą kaip būtinas valios objekto (aukščiausiojo gėrio) sąlygas. Panašiu metu kaip “Praktinio proto kritika” parašytame veikale “Kaip galima orientuotis mąstyme?” Kantas paaiškina, kas tai yra postulatas. Anot jo, proto tikėjimas gali būti vadinamas proto postulatu todėl, kad šis laikymas tiesa, jeigu tik žmogus nėra visai moraliai pagedęs, savo laipsniu nenusileidžia jokiam kitam žinojimui, nors savo pobūdžiu nuo žinojimo ir skiriasi. Postuluoti, reiškia priskirti dalykui tokio besąlygiško būtinumo statusą, kurį pripažinti yra pareiga. Tad pagrindinis klausimas yra išsiaiškinti, kokiu būdu Kantui Dievo egzistavimas tampa būtinas žmogui, kaip moraliniam subjektui. Jau grynojo proto kritikoje buvo keliama mintis, kad dorovės dėsnis ir žmogaus moralinis gyvenimas tegalimas pripažinus tris sąlygas: valios laisvę, sielos nemirtingumą ir Dievo buvimą. Tačiau Kantas pripažino, kad teorinis protas nepajėgus išspręsti šio klausimo, susiduria su antinomijom. Grynasis protas mums duoda taisykles, kaip elgtis moraliai, bet neduoda aiškaus atsakymo į klausimą, kodėl mes taip turėtumėme elgtis. Tad Kantas visą šio klausimo išsprendimą nukėlė į praktinio proto sritį, nes iš grynojo proto pozicijų neįmanoma Dievui priskirti jokių empirinių predikatų. Tad kas Kantui yra Dievas? Visų pirma noriu pasakyti, kad kantiškasis Dievas neturi nieko bendro su antikinės realistinės filosofijos objektyviuoju aukščiausiuoju gėriu ar su Šv. Augustino bei Šv. Tomo Akviniečio teologija. Penki Dievo buvimo įrodymai, vadinami Tomo Akviniečio Dievo buvimo įrodymais, kurti remiantis visai kitais principais. Kanto nuomone, visi šie Dievo buvimo įrodymai remiasi ontologiniu, o šis iš anksto priskiria egzistavimo predikatą Dievo sąvokai, taigi yra netinkamas. Kantas savo etikoje apvalo Dievo sąvoką nuo egzistencijos nešamų turinių. Taigi galima pasakyti, kad jis atsiriboja nuo ankstesnės tradicijos. Kantas kuria savąjį, naują, moralinį Dievo buvimo įrodymą. Kam Kantui vis dėlto prisireikia Dievo, paaiškėja iš Kanto svarstymo dorybės ir laimės tema. Kantas bandė taip sujungti dorybingą elgesį su laime, kad remiantis abejom prielaidom būtų pasiektas aukščiausias gėris. Aukščiausiam gėriui čia nepriskiriama objektyvi prasmė, jį labiau reiktų suprasti kaip tam tikrą maksimą. Aukščiausias gėris gali būti pavadintas tuo valios determinantu, kuris leistų suderinti du skirtingus elementus: dorovę ir laimę. Juk dorovė ir laimė ne tik kad yra nesutaikomos, bet ir tame pačiame subjekte trukdo viena kitai. Šiame empiriniame pasaulyje už dorovingą elgesį toli gražu neatlyginama laime, greičiau būna atvirkščiai. Kanto uždavinys buvo parodyti, kaip moralė, būdama pirmąja aukščiausiojo gėrio sąlyga, moraliai nulemia antrąjį aukščiausiojo gėrio elementą, t.y., laimę. Kantas per daug nesvarstydamas atmeta tokį ryšį, kad esą laimės siekimas sąlygoja dorovingą elgesį. Tačiau apverstą šį principą, t.y. kad dorovingas elgesys suteikia laimę, Kantas imasi pakoreguoti. Jis teigia, kad žmogus savo jėgomis nepasiekia tokio laimės ir dorovės sujungimo, kurio dorovės pobūdis reikalauja kaip būtino. Tad Kantas ir pripažįsta kitą, anapusinį pasaulį, o Dievas reikalingas tam, kad įsigalėtų moralinis teisingumas. Dievo pripažinimas yra moralinė būtinybė. Jei žmogus pripažįsta Dievo ir nemirtingumo idėjas teisingomis, tai jo poelgiai įgauna tikslą ir prasmę. Taigi žmogui, kaip egzistuojančiai būtybei, Dievas reikalingas tam, kad galėtumei kelti šiai, žemiškąjai egzistencijai būtinus, bet jai nepavaldžius moralinius – praktinius tikslus. Beje, laikinajame gyvenime vykdyti moralinį įstatymą turi paskatinti pareigos jausmas, o ne laukiamas atlygis. Žmogus dorai elgtis turi ne tik tikėdamas aukščiausiaja karalyste, kur jo laukia atpildas, ir tai laikydamas vienintele doro elgesio paskata, bet jis neturi pamiršti pareigos. Pareiga gausinti aukščiausiąjį gėrį, kuri yra praktinio proto uždavinys, padeda pasiekti “geriausiąjį pasaulį” ir postuluoti Dievo buvimą kaip aukščiausiąjį gėrį, kur susijungia moralė ir laimė.Taigi visas žmogaus dorovingas elgesys, moralinis tikėjimas atsiremia į Dievo ir pomirtinio gyvenimo pripažinimą. Pasak Kanto, tai vienintelė sąlyga, garantuojanti, kad moralinis tikslas yra susijęs su visais tikslais ir dėl to turi praktinę reikšmę.
VALIOS SAMPRATA PASAK A. ŠOPENHAUERĮ
Vienas žymiausių voliuntaristų buvo Artūras Šopenhaueris (1788—1860). Pasaulis, sakė jis, yra būtiškos valios apraiška, dėl to ne tik kas jis yra, bet ir kaip jis yra, mes negalim pažinti, galim tik susidaryti vaizdinį apie jį. Protas tiek ir tegali padėti, kad tie vaizdiniai būtų kuo tinkamesni bendrauti su kitais žmonėmis, kaip ir mes, norinčiais būti, gyventi. O šiaip — tai ne teisingas, doras ar kitas koks nors tikslingas gyvenimas, bet gyvenimas, kaip buvimas, yra žmogaus valios paskirtis, o išlikti visuotinėje valių susikirtimo situacijoje yra didžiausias žmogaus dvasinis rūpestis.
Schopenhauerio filosofijos išeities taškas buvo Kantas: kaip ir Fichte, jis toliau plėtojo Kanto pažiūras, bet visiškai kita kryptimi; būtent tokia kryptimi, kuri atitiko jo laikais besiformuojančių specialiųjų XIX amžiaus gamtos mokslų, ypač fiziologijos, rezultatus: tai buvo antras jo pažiūrų šaltinis. O trečias šaltinis nelauktai išryškėjo metafizikoje: tai buvo Indijos filosofija, su kuria kaip tik XVIII amžiaus pradžioje pradėjo susipažinti Vakarai; pirmąkart po daugybės šimtmečių Rytų filosofija vėl suvaidino tam tikrą vaidmenį Europos filosofijos raidoje.„Pasaulis yra mano vaizdinys” – tai buvo Schopenhauerio šūkis, tapęs kantiškuoju elementu jo filosofijoje. Tačiau Kanto teoriją jis modifikavo, tiksliau sakant, supaprastino, kaip to reikalavo jo mąstysenos ypatumai. Iš visų Kanto kategorijų tik priežastingumą, dar erdvę ir laiką pripažino esant apriorinėmis proto formomis. Tas subjektyvias formas jis suprato ne transcendentališkai, o fiziologiškai, ne kaip transcendentalines „daikto apskritai sąlygas”, bet paprasčiausiai kaip proto savybes. Dingo Kanto sistemos paslaptingumas ir jo subtilios išvados, buvo pašalinta nauja, gili, nors ir paini, objekto sąvoka, išnaikinta visa, kas Kanto filosofijoje buvo scholastika ir konstrukcija; liko doktrina, lengvai priimtina net empiristams ir gamtininkams, atitinkanti kasdienį protą, perdėm paprasta, tiesiog banali: protas daiktų nekopijuoja, o suteikia jiems savosios prigimties atspalvį. Todėl visada pažįstame ir visada pažinsime vien tik reiškinius. O Kanto mintį jungdamas „su senų seniausia indų išmintimi”, Schopenhaueris reiškinius laikė iliuzija: „Maja, iliuzijos uždanga, temdo mirtingųjų akis”.Vis dėlto Schopenhaueris buvo įsitikinęs, kad pro tą uždangą galima prasibrauti. Eidami objektyvaus pažinimo keliu ir pradėdami nuo vaizdinių, niekada neišeisime anapus vaizdinių, visada turėsime reikalą tik su reiškiniais, su išorine dalykų puse ir niekada neįsigilinsime į jų vidų. Tai tiesa, kurią suprato jau Kantas; bet jis neatkreipė dėmesio į kitą tiesą, kad mes patys esame ne tik pažįstantys subjektai, bet ir pažinimo objektai, patys esame daiktai savaime. Todėl negalėdami prie daikto esmės prasibrauti iš išorės galime prie jos prieiti iš vidaus: daiktas pats savaime negali būti pažintas objektyviai, bet gali pats apie save įgyti savižiną. O savižiną mums sako, kad esame valia. Tai vienintelis dalykas, kuris mums žinomas tiesiogiai: visa kita mums duota tik vaizduotėje, taigi tik kaip reiškiniai. Tas tiesioginis valios, kaip mūsų vidinės esmės, pažinimas yra vienintelis raktas, leidžiantis rasti daiktų esmę visais kitais atvejais, jis yra, pasak Schopenhauerio, vieninteliai vartai į tiesą. Vadovaudamiesi tuo turime pažinti gamtą (nors pažinti tai, kas duota tarpiškai, tenka vadovaujantis tuo kas duota betarpiškai, ir niekada atvirkščiai), ir paaiškės, kad valia yra gamtos pamatas. Tiesa, gamtininkai nekreipia dėmesio į valią, bet taip yra todėl, kad jie tyrinėja vien reiškinius. Tačiau ir jie tyrinėja jėgų veikimą, bet kas gi yra jėgos, jei ne valios apraiška, ir kaip jas suprasti, jei ne iš analogijos su valia? Tad, trumpai formuluojant, pasaulis yra „valia ir vaizdinys”, – taip Schopenhaueris pavadino savo didįjį veikalą; vidinė pasaulio esmė yra valia, o išoriškai jis pasireiškia kaip vaizdinys. Čia ir yra esminis skirtumas tarp Schopenhauerio ir Hegelio tipo idealistų: priešingai jiems, Schopenhaueris pasaulio pamatą manė esant iracionalų. Atitinkamai privalėjo naudotis ir kitokiu filosofijos metodu: ne dialektika, tiesą sakant, ir ne patirtimi (nes patirtis pažįsta tik reiškinius), o tiesiogine introspekcija. Atrodo, kad Schopenhaueris artimesnis senajai voliuntaristinei metafizikai, vienai svarbiausių krikščioniškosios filosofijos srovių nuo Augustino ir Dunso Škoto iki Descartes’o, negu savo amžininkams idealistams. Tačiau šis artimumas yra tariamas, greičiau žodinis nei dalykinis. Krikščioniškieji metafizikai valią suprato kaip protingą veiksnį, kaip praktinį protą, tikslingai vadovaujantį iracionaliems išgyvenimams; o Schopenhaueris valią suprato kaip visiškai iracionalų veiksnį, kaip aklai ir be tikslo veikiantį akstiną. Filosofai kalba apie valią taip, tarsi ji būtų geriausiai žinomas dalykas pasaulyje, o Schopenhaueris leido suprasti, kad tik valią mes ir žinome – visiškai ir be menkiausių išlygų. Tačiau aš vis manau, jog Schopenhaueris ir šiuo atveju pasielgė taip, kaip apskritai elgiasi filosofai,- perėmė ir išpūtė žmonėse paplitusį prietarą. Man atrodo, kad valia – sudėtingas dalykas ir tik kaip žodis ji vientisa – būtent šioje žodinėje vienovėje ir slypi populiarus prietaras, kuriam neatsispyrė visada. neatsargūs filosofai. Būkime nors kartą atsargesni, būkime “nefilosofiški ir pasakykime: visų pirma kiekviename valios akte slypi daugybė jutimų – ir būvio, iš kurio mes norime išeiti, jutimas, ir būvio, kurio siekiame, jutimas, taip pat jutimas to, kad mes išeiname iš vieno, o kito siekiame, ir dar su visa tuo susijęs raumenų pastangų jutimas kuris atsiranda iš įpročio netgi tada, kai mes nejudiname nei rankų, nei kojų. O pripažinus, kad jutimas ar, tiksliau pasakius, jutimai yra sudedamoji valios akto dalis, reikia pripažinti, kad ir mąstymas yra tokia dalis. Kiekviename valios akte slypi komanduojanti mintis, ir nereikia manyti, jog jį galima taip atskirti nuo viso akto, kad liktų tik valia! Trečia, valia yra ne tik jutimų ir mąstymo kompleksas, bet visų pirma afektas – būtent “komandavimo afektas”. Tai, kas vadinama “valios laisve”, iš esmės ir yra viršumo afektas, viršumo prieš tą, kas turi paklusti. “Aš esu laisvas”, “jis” turi paklusti – to suvokimas slypi kiekvienoje valioje, taip pat kaip ir įtemptas dėmesys, tiesus žvilgsnis, fiksuojantis tik vieną dalyką, besąlygiškas padėties vertinimas “dabar daryk tik tai ir nieko daugiau”, vidinis įsitikinimas, kad bus paklūstama, ir viskas, be ko negalima įsivaizduoti įsakymus duodančio žmogaus būvio. Žmogus, kuris nori (will), įsako kažkam savyje, kas paklūsta arba apie ką žmogus galvoja, kad tai jam paklūsta. O dabar atkreipkime dėmesį į tai, kas nuostabiausia valioje – šiame sudėtingame dalyke, kurį paprasti žmonės apibūdina tik vienu žodžiu. Kadangi šiuo atveju mes ir įsakome, ir paklūstame, o paklusdami patiriame po valios akto paprastai kylančius prievartos, spaudimo, pasipriešinimo ir postūmio jausmus ir, be to, apgaudinėdami save, stengiamės įveikti tą dvilypumą sintetine sąvoka “Aš”, tai paskui valios aktą nutįsta visa grandinė klaidingų išprotavimų, taigi ir klaidingų pačios valios vertinimų. Galiausiai norintysis nuoširdžiai tiki, kad veikimui pakanka valios. Kadangi dažniausiai valia reiškėsi tik ten, kur pagrįstai buvo galima laukti, kad įsakymas bus įvykdytas, t.y. jam bus paklusta, tai susidaręs įspūdis, jog veiksmas esąs būtinas, virto jausmu. Žodžiu, norintysis iš esmės yra įsitikinęs, kad valia ir veiksmas yra neatskiriami,- sėkmę, noro įvykdymą jis priskiria pačiai valiai ir kartu su sėkme patiria vis stiprėjantį galios jausmą. “Valios laisvė” – šie žodžiai nusako įvairiapusį valios reiškėjo pasitenkinimo būvį: jis įsakinėja ir kartu tapatina save su vykdytoju; triumfuodamas jis įveikia kliūtis ir daro išvadą, kad pati jo valia įveikia pasipriešinimą: Tokiu būdu valios reiškėjo pasitenkinimas didėja dėl jo vykdomųjų organų sėkmės; šie organai traktuojami kaip klusnios jam “žemesnės valios” arba “žemesnės sielos” – juk mūsų kūnas tėra iš daugelio sielų susidedanti socialinė konstrukcija. L’effet c’est moi : vyksta tai, kas vyksta kiekvienoje gerai sutvarkytoje ir laimingoje bendruomenėje,- valdančioji klasė tapatina save su visos visuomenės sėkme. Valia – tai neišvengiamas įsakinėjimas ir paklusimas socialinės daugelio “sielų” sąrangos aplinkybėmis; štai kodėl filosofas turėtų reikalauti, kad valia būtų nagrinėjama moralės požiūriu, – moralės, suprastos kaip mokymas apie viešpatavimo santykius, kuriems esant atsiranda “gyvenimo” fenomenas.IŠVADOS
Susipažinus su reikiama literatūra, skirta šiai temai suprasti ir išsamiai išanalizavus kiekvieno filosofo atskirai (I. Kanto, A. Augustino, A. Schopenhauer‘io) etiką bei poziciją galiu teigti, kad žmogaus valia yra didžiausias žmogaus sugebėjimų stebuklas, o jį padaryti padeda filosofija: ji gali padėti susivokti, kad pasaulis ir žmogus yra atskiri dalykai, kad žmogus yra savo tvarką turintis ir ją ugdyti galintis pasaulis, kad ir gamtos, ir žmogaus pasaulyje yra ir neesminių, ir esminių dalykų, kad tik dėmesio sutelkimas esminiams dalykams išveda žmogų į tikrą gyvenimo kelią. Mano manymu, kad aikinajame gyvenime vykdyti moralinį įstatymą turi paskatinti pareigos jausmas, o ne laukiamas atlygis. Žmogus dorai elgtis turi ne tik tikėdamas aukščiausiaja karalyste, kur jo laukia atpildas, ir tai laikydamas vienintele doro elgesio paskata, bet jis neturi pamiršti pareigos. Pareiga gausinti aukščiausiąjį gėrį, kuri yra praktinio proto uždavinys, padeda pasiekti “geriausiąjį pasaulį” ir postuluoti Dievo buvimą kaip aukščiausiąjį gėrį, kur susijungia moralė ir laimė.Taigi visas žmogaus dorovingas elgesys, moralinis tikėjimas atsiremia į Dievo ir pomirtinio gyvenimo pripažinimą. Pasak Kanto, tai vienintelė sąlyga, garantuojanti, kad moralinis tikslas yra susijęs su visais tikslais ir dėl to turi praktinę reikšmę. Schopenhauerio filosofija – tai fundamentalistinė pažinimo teorija, tai iracionali voliuntaristinė metafizika, pesimistinė pažiūra į gyvenimą, užuojautos etika ir kontempliatyvi estetika. Schopenhaueris buvo ryžtingiausias ir iškalbingiausias tų pažiūrų skelbėjas naujųjų amžių Europos filosofijoje. Jis buvo priklausomas nuo Kanto, bet kartu ir labai tolimas tai Vokietijos filosofijai, kurios šaltinis yra Kantas. Schopenhauerio pažiūrose buvo daug XVIII amžiaus bruožų; ne be pamato buvo apie jį pasakyta, kad jis atrodo esąs Voltai- re’o, Diderot, Helvecijaus amžininkas. Ir kaip tik dėl to XIX amžiaus pabaigoje jis daug kam buvo artimesnis nei jo amžininkai. Iš karto jo pažiūros nesulaukė atgarsio. Bet „Pasaulio kaip valios ir vaizdinio” trečiojo leidimo pratarmėje 1859 metais Schopenhaueris jau galėjo parašyti, kad „gyvenimo pabaigoje regi savo įtakos pradžią”; ir išsipildė jo viltis, kad „įtaka truks tuo ilgiau, kuo vėliau prasidėjo”. Niekada nebuvo „šopenhaueriškojo laikotarpio”, bet visuomet buvo tam tikro tipo žmonių, kuriems pesimistinis Schopenhauerio veikalas buvo Biblija. Jo įtaka platiems inteligentijos sluoksniams buvo didesnė nei profesionaliems filosofams. Iš savitų mąstytojų Schopenhauerio gerbėjas buvo Nietzsche. Vokietijoje 1911 m. buvo įsteigta Schopenhauerio filosofijos draugija.Tad, trumpai formuluojant, pasaulis yra „valia ir vaizdinys”, – taip Schopenhaueris pavadino savo didįjį veikalą; vidinė pasaulio esmė yra valia, o išoriškai jis pasireiškia kaip vaizdinys.
Naudota literatūra
1. A. Augustinas „Pokalbiai su savimi“, Vilnius, Aidai, 1994.2. A. Augustinas „Išpažinimai“, Vilnius: Katalikų pasaulis, 2000;3. I. Kantas „Dorovės metafizikos pagrindai“, Vilnius: Mintis, 1980;4. I. Kantas „Praktinio proto kritika“, Vilnius: Mintis, 1987;5. A. Shopenhauer „Pasaulis kaip valia ir vaizdinys“, Vilnius, Pradai, 1995.6. www.filosofija.vu.lt;7. www.google.lt;