Kristijonas Donelaitis
„Metai“
„Rudenio gėrybių“ fragmento analizė
Kristijonas Donelaitis- didis poetas, pradėjęs naują lietuvių literatūros etapą, jo kūryba lietuvių literatūros istorijoje – tai posūkis iš raštijos į grožinę literatūrą. „Metai“ – didžiausias ir meniškiausias europinės reikšmės veikalas, vaizdinga poema apie lietuvių būrus, jų tikėjimą, buitį bei papročius. „Rudenio gėrybės“ pradedamos klasikinės vertės peizažu, kuris atrodo labai tikroviškas.„Rudenio gėrybės“ – viena iš keturių „Metų“ dalių. Keturi metų laikai buvo kompozicinis pagrindas Kristijonui Donelaičiui tiksliai pavaizduoti būrų materialinę ir socialinę padėtį. Pats pavadinimas konkrečiai atskleidžia dalies temą –ruduo, darbai, rūpesčiai ir džiaugsmai šiuo metų laiku. Visas kūrinys yra epinė poema, kadangi autorius nuosekliai pasakoja būrų bendruomenės gyvenimą. Poema parašyta gamtiška tematika, nors visų pirma norima pavaizduoti darbų sunkumą, didelį materialinį skurdą, žavimasi laiudies darbštumu, iškeliama valstiečio darbo vertė ir grožis. Kalbantysis visame tekste žiūri savo laikų valstiečio akimis, viską tapo tarytum tirštais aliejiniais dažais, poema tampa gyva, čiuopte apčiuopiama – visa tai turi didelę pažintinę ir meninę vertę. „Rudenio gėrybėse“ peizažas ypatingas ne tik savo tikroviškumu – jame nebejaučiamas religinis sudvasinimas. Priebalsių pasikartojimas, aliteracija, (ž,b,p,š) suteikia fragmentui rudenišką nuotaiką, tarytum verčia pajusti, kai „vėjai sparnais pamaži jau pradeda mūdraut ir šilumos atslankas išbaidydami šlamščia.“ Bene dažniausia meninės raiškos priemonė tekste yra epitetai, kurie suteikia kūriniui vaizdingumo, poema tampa spalvinga bei gyva (valgius drungnus, šiltą viralą, žemes biaurias, biaurius purvus, giedros dienos). Deminutyvų labai nedaug, tačiau tai nesumažina fragmento poetinio vazdingumo. Reta, tačiau efektyvi meninė priemonė – metafora. („Žemė su visais pašaliais įmurusi verkia“). Metaforos suteikia kūriniui vaizdingumo, pabrėžia rudens ypatybes, skatina dar labiau įsijausti į vyraujančia rudenišką nuotaiką. Ištrauka savita savo gamtos vaizdų grynumu, nėra didaktikos, alegorijos. Užsimenama apie būrų rūpesčius „Kur pirm du kuinu lengvai mums pavežė naštą, jaugi davar keturiais arkliais pavažiuoti nepigu“, galime įžvelgti valstiečių siluetus, spalvingiau perteikaima rudens nuotaika. Jaučiama nostalgija, sentimentai šiltoms pavasario dienoms: „Ak, kur dingot, giedros jūs gi pavasario dienos“. Šis kontrastas (ruduo- pavasaris) dar labiau sustiprina įspūdį.
„Rudenio gėrybės“ pradedamos įspūdingu gamtovaizdžiu. Šiame fragmente Kristijono Donelaičio talentas pasiekia kulminaciją, aukščiausią tašką, kuriami išgryninami tikrojo rudens vaizdai, pateikaima opozicija, susipina peizažas bei būrų gyvenimo sunkumai atėjus rudeniui.