TURINYSĮVADAS 31. TIESOS PROBLEMA 41. 1. Klasikinės tiesos problema 41. 2. Akivaizdumo teorija 51. 3. Loginės darnos teorija 61. 4. Pragmatinės tiesos samprata 71. 5. Tiesa ir tikimybė 10IŠVADOS 12ĮVADASTiesos problema yra labai įdomus ir diskutuotinas klausimas. Pažindami mes įgauname žinių, kurios nuolat gausėja ir kinta. Kadangi vienas žinias nuolat keičia kitos, todėl iškyla klausimas, ar mąstymo rezultatai atitinka tai, kas yra pačioje tikrovėje, ir kiek galime pasitikėti dabartinėmis mokslo žiniomis, kiek tose žiniose yra tiesos? Juk visai įmanoma, kad tai, ką laikome tiesa iš tikro nėra tiesa, o tik tam tikra visų priimta nuostata, idėja, ir pan. Ir iš viso, kas yra tiesa ir kur ji egzistuoja – tikrovėje ar žmogaus galvoje? Dažnai tai būna problematiškas klausimas. Iš vienos pusės, galima manyti, kad tiesa turėtų būti kažkas kas nepriklauso žmogui, nejudinama, stabilu. Kita vertus neginčijama, kad pasaulį pažįsta žmogus. Vadinasi tiesa negali būti daiktas, nes jis priklauso idėjų sferai. Tiesa gimsta, egzistuoja ne kur kitur, o žmogaus galvoje. Bet ne visos žmogaus galvoje atsirandančios idėjos yra tiesos. O kas jei tiesa tėra tik mūsų pačių susikurtas pasaulio vaizdas? Todėl ir kyla klausimas, ar mūsų teiginių turinys gali turėti tokią reikšmę, kuri nepriklausytų nuo mūsų pačių, bet priklausytų nuo tikrovės. Kitaip tariant, ar mokslo žinios turi objektyvų turinį, kuris nepriklauso nuo pažįstančiojo subjekto. O gal mokslinis pasaulio vaizdas yra tik mūsų subjektyvių išgyvenimų aprašymai, gal žmogus tik sukasi savo sąmonės sferoje, iš kurios nėra perėjimo į tikrovę? Filosofijos istorijoje buvo daug pastangų atsakyti į tiesos problemos klausimą. Susiformavo įvairios tiesos koncepcijos. Šiame darbe aš aptarsiu įvairias tiesos teorijas bei tiesos problemų sprendimo galimybes, kurias bandė gvildenti žymūs filosofai įvairiais istorijos periodais.1. TIESOS PROBLEMA
1. 1. Klasikinės tiesos problemaAntikos mąstytojai buvo įsitikinę, kad labiausiai filosofui turi rūpėti trys dalykai: gėris, grožis ir tiesa. Daugelis filosofų jas traktavo kaip glaudžiai susijusias. Ir vis dėlto, nepaisant jų vienovės, filosofijos raidos procese išsikristalizavo atskiros filosofijos dalys, kuriose minėtos 3 idėjos nagrinėjamos santykinai savarankiškai: etikoje – Gėris, estetikoje – Grožis, o epistemologijoje (pažinimo teorijoje) – Tiesa. Pažinimo teorijoje teisingumo reikšmė priskiriama mintims, teiginiams, koncepcijoms, teorijoms. Jei mintis ar teorija teisinga ji vadinama tiesa. Bet kokią mintį ar teoriją reikia laikyti teisinga? Daug kas į šį klausimą atsakytų taip: tokią, kuri atitiktų tikrąją dalykų padėtį, faktus, tikrovę. Arba teisinga yra mintis, kuri atitinka mąstomus daiktus, t.y. nurodo jų tikrai turimas savybes arba tikruosius jų tarpusavio santykius. Šia natūralia ir paprasta tiesos samprata rėmėsi tiek Platonas, tiek Aristotelis, kas leidžia vadinti ją klasikine. Viduramžių mąstytojai, sekę antikos autoritetais, tiesą glaustai apibrėždavo taip: „Tiesa yra tikrovę atitinkanti mintis“. Atrodo viskas paprasta ir aišku. Tačiau tai apgaulingas įspūdis. Norint tuo įsitikinti pakanka paklausti koks yra tiesos ir melo santykis.Melas labai dažnai laikomas tiesos priešybe. Išgirdus kokio nors žmogaus A pasakytą teiginį S, kurio teisingumu abejojame, visiškai pagrįsta būtų paklausti ar Jūs nemeluojate? Tikriausiai A patikins, kad nemeluoja. Tarkime, kad jis nuoširdžiai tiki, kad jo teiginys yra teisingas. Ar iš to darytina išvada, jog teiginys S yra teisingas? Į šį klausimą reiktų atsakyti neigiamai. Individo A nuoširdumas, sąžiningumas, tiesumas negarantuoja teiginio S teisingumo. Mat A gali nuoširdžiai klysti. Psichologine prasme jis nemeluoja, bet loginiu požiūriu jo teiginys gali būti klaidingas. Ir priešingai individo B, siekiančio pameluoti, apgauti, suklaidinti kitą žmogų , suformuluotas teiginys R gali būti teisingas. Kad B yra įsitikinęs teiginio R klaidingumu, tai nereiškia, kad teiginys R yra netiesa.Vadinasi tiesaus žmogaus teiginys gali būti klaidingas, o melagio – teisingas. Todėl tiesos priešinimas melui, labai būdingas kasdieninei sąmonei, nėra pagrįstas. Tiesą reikia priešinti klaidai. Tačiau pasakymuose „rašybos klaida“, „vairavimo klaida“, „žaidimo klaida“ žodis „klaida“ reiškia ne klaidingą teiginį, – juo pažymimas taisyklių nesilaikymas. Vengiant painiavos žodžio „klaida“ nereiktų vartoti „netiesos“ prasme.Taigi žmogus mano, jog jo teiginys yra teisingas, tai dar nereiškia, kad taip yra iš tikrųjų. Remiantis ką tik išdėstytu iš antikos mus pasiekusiu požiūriu, teisinga yra tik tokia mintis, kuri atitinka tikrovę. Bet apie kokį atitikimą čia kalbama? Ką tai reiškia, kad mintis ar teiginys atitinka tikrovę? Atitikimas dažnai reiškia vienokį ar kitokį panašumą. Bet ar mintis „sniegas yra baltas“ panaši į sniegą? Juk ši mintis nėra nei balta, nei šalta. Mintys tiek skiriasi savo prigimtimi nuo daiktų, kad kalbėti apie jų panašumą į daiktus, tikrovę, atrodo, visiškai nepagrįsta. Abejonių kai kam kelia ir reikalavimas, kad teiginys atitiktų tikrovę. Galilėjus suformulavo svarbu fizikos teiginį: kūnai neveikiami jėgų juda tiesiai ir tolygiai. Šis teiginys visų fizikų vėliau buvo pripažintas teisingu. Tačiau ar tokie kūnai kur nors egzistuoja? Ar egzistuoja fizikų nagrinėjami materialūs taškai ir visi kiti vadinamieji idealizuotieji objektai? Jei į šiuos klausimus atsakoma neigiamai, tai turime pripažinti, kad bent jau kai kuriuos mūsų teiginius tiesiogiai atitinkančios tikrovės nėra, bet, nepaisant to, mes laikome juos teisingais.Filosofijos raidos procese klasikinė tiesos samprata buvo kritikuojama ir dėl kitų priežasčių. Klasikiniu požiūriu, tiesa yra tikrovę atitinkantis teiginys. Tarkime, kad atitikimo ir tikrovės sąvokos yra patikslintos ir problemų nebelieka. Bet kokiu būdu nustatysime, kad teiginys atitinka tikrovę? Tam tikslui būtinas tam tikras tiesos kriterijus, aiš…kiai suformuluota taisyklė. Bet ar galime būti tikri, kad pats mūsų kriterijus yra teisingas? Jo teisingumui nustatyti būtinas kitas kriterijus, šio teisingumui dar kitas ir t.t.1. 2. Akivaizdumo teorija Ieškant alternatyvos klasikiniam požiūriui į tiesą, buvo bandyta suformuluoti tokią tiesos sampratą, kurioje tikrovė (daiktai) būtų visiškai neminimi. Juk didelių keblumų kelia bandymas žinias palyginti su tuo, kuo jos nėra (su tikrove) dar buvo bandyta tirti pačių žinių savybes ir vienas žinias palyginti su kitomis. Racionalistui toks požiūris atrodytų gan natūralus (protų nušviestų žinių teisingumas neturėtų kelti problemų.). Priimti tokį požiūrį empiristui atrodo sunkiau, juk patyrimas (kurį jis laiko pažinimo šaltiniu) nėra tapatus žinioms. Silpniausia klasikinės tiesos sampratos vieta buvo ta, kad reikia nurodyti aiškų ir galutinį tiesos kriterijų. Taigi ieškant tam alternatyvos, buvo pripažinta, kad tiesa yra pačių žynių savybė, ir tiesą reikia tapatinti su aiškiu ir galutiniu t.y. nereikalaujančiu pagrindo, tiesos kriterijumi. Šią alternatyvą pagrindė akivaizdumo žynių šalininkai, kurie tiesą tapatino su žynių akivaizdumu, su žynių neprieštaringumu. Žymiausias akivaizdumo šalininkas, buvo racionalistas Dekartas. Akivaizdūs yra daugelis juslinio patyrimo dalykų (pvz.: sėdžių ir rašau referatą). Be patyrimo yra dvi sritys, (matematika ir religija), kurių teiginiai laikomi tikri, (pvz.: matematikoje laikomos akivaizdžiomis Euklido geometrijos aksiomos). Dekartas aiškindamas iš kur žinoma, kad teiginiai teisingi, pasako, kad jie apšviesti „natūralios proto šviesos“ ir pagal jo pozicija teisingos žinios yra elementarios, kad yra akivaizdžios arba žinios kurios gali būti dedukcijos būdu išvestos iš akivaizdžių tiesų. Bet akivaizdumo teorija, nors ir paprasta, bet ne universali, juk daugelis teiginių apie žmogų ir pasaulį nėra akivaizdūs (nustatant dėsnius reikia remtis eksperimentais), todėl Dekarto tikėjimą grynuoju protu, atmetė nemaža dalys filosofų, antras trūkumas buvo tai, kad akivaizdumas suprantamas per intuiciją, kurios problema filosofijoje gvildenama iki šiol.