Tiesos problema

TURINYS
ĮVADAS 3
1. TIESOS PROBLEMA 4
1. 1. Klasikinės tiesos problema 4
1. 2. Akivaizdumo teorija 5
1. 3. Loginės darnos teorija 6
1. 4. Pragmatinės tiesos samprata 7
1. 5. Tiesa ir tikimybė 10
IŠVADOS 12ĮVADAS
Tiesos problema yra labai įdomus ir diskutuotinas klausimas. Pažindami mes įgauname žinių, kurios nuolat gausėja ir kinta. Kadangi vienas žinias nuolat keičia kitos, todėl iškyla klausimas, ar mąstymo rezultatai atitinka tai, kas yra pačioje tikrovėje, ir kiek galime pasitikėti dabartinėmis mokslo žiniomis, kiek tose žiniose yra tiesos? Juk visai įmanoma, kad tai, ką laikome tiesa iš tikro nėra tiesa, o tik tam tikra visų priimta nuostata, idėja, ir pan. Ir išš viso, kas yra tiesa ir kur ji egzistuoja – tikrovėje ar žmogaus galvoje? Dažnai tai būna problematiškas klausimas. Iš vienos pusės, galima manyti, kad tiesa turėtų būti kažkas kas nepriklauso žmogui, nejudinama, stabilu. Kita vertus neginčijama, kad pasaulį pažįsta žmogus. Vadinasi tiesa negali būti daiktas, nes jis priklauso idėjų sferai. Tiesa gimsta, egzistuoja ne kur kitur, o žmogaus galvoje. Bet ne visos žmogaus galvoje atsirandančios idėjos yra tiesos. O kas jei tiesa tėra tik mūsų pačių susikurtas pasaulio vaizdas? Todėl irr kyla klausimas, ar mūsų teiginių turinys gali turėti tokią reikšmę, kuri nepriklausytų nuo mūsų pačių, bet priklausytų nuo tikrovės. Kitaip tariant, ar mokslo žinios turi objektyvų turinį, kuris nepriklauso nuo pažįstančiojo subjekto. O gal mokslinis pasaulio vaizdas yra tik mū

ūsų subjektyvių išgyvenimų aprašymai, gal žmogus tik sukasi savo sąmonės sferoje, iš kurios nėra perėjimo į tikrovę? Filosofijos istorijoje buvo daug pastangų atsakyti į tiesos problemos klausimą. Susiformavo įvairios tiesos koncepcijos.
Šiame darbe aš aptarsiu įvairias tiesos teorijas bei tiesos problemų sprendimo galimybes, kurias bandė gvildenti žymūs filosofai įvairiais istorijos periodais.1. TIESOS PROBLEMA
1. 1. Klasikinės tiesos problema
Antikos mąstytojai buvo įsitikinę, kad labiausiai filosofui turi rūpėti trys dalykai: gėris, grožis ir tiesa. Daugelis filosofų jas traktavo kaip glaudžiai susijusias. Ir vis dėlto, nepaisant jų vienovės, filosofijos raidos procese išsikristalizavo atskiros filosofijos dalys, kuriose minėtos 3 idėjos nagrinėjamos santykinai savarankiškai: etikoje – Gėris, estetikoje – Grožis, o epistemologijoje (pažinimo teorijoje) – Tiesa.
Pažinimo teorijoje teisingumo reikšmė priskiriama mintims, teiginiams, koncepcijoms, teorijoms. Jei mintis ar teorija teisinga ji vadinama tiesa. Bet kookią mintį ar teoriją reikia laikyti teisinga? Daug kas į šį klausimą atsakytų taip: tokią, kuri atitiktų tikrąją dalykų padėtį, faktus, tikrovę. Arba teisinga yra mintis, kuri atitinka mąstomus daiktus, t.y. nurodo jų tikrai turimas savybes arba tikruosius jų tarpusavio santykius. Šia natūralia ir paprasta tiesos samprata rėmėsi tiek Platonas, tiek Aristotelis, kas leidžia vadinti ją klasikine. Viduramžių mąstytojai, sekę antikos autoritetais, tiesą glaustai apibrėždavo taip: „Tiesa yra tikrovę atitinkanti mintis“. Atrodo viskas paprasta ir aišku. Tačiau tai apgaulingas įspūdis. Norint tuo įs
sitikinti pakanka paklausti koks yra tiesos ir melo santykis.
Melas labai dažnai laikomas tiesos priešybe. Išgirdus kokio nors žmogaus A pasakytą teiginį S, kurio teisingumu abejojame, visiškai pagrįsta būtų paklausti ar Jūs nemeluojate? Tikriausiai A patikins, kad nemeluoja. Tarkime, kad jis nuoširdžiai tiki, kad jo teiginys yra teisingas. Ar iš to darytina išvada, jog teiginys S yra teisingas? Į šį klausimą reiktų atsakyti neigiamai. Individo A nuoširdumas, sąžiningumas, tiesumas negarantuoja teiginio S teisingumo. Mat A gali nuoširdžiai klysti. Psichologine prasme jis nemeluoja, bet loginiu požiūriu jo teiginys gali būti klaidingas. Ir priešingai individo B, siekiančio pameluoti, apgauti, suklaidinti kitą žmogų , suformuluotas teiginys R gali būti teisingas. Kad B yra įsitikinęs teiginio R klaidingumu, tai nereiškia, kad teiginys R yra netiesa.
Vadinasi tiesaus žmogaus teiginys gali būti klaidingas, o melagio – teisingas. Todėl tiesos priešinimas melui, labai būdingas kasdieninei sąmonei, nėra pagrįstas. Tiesą reikia priešinti klaidai. Tačiau pasakymuose „rašybos klaida“, „vairavimo klaida“, „žaidimo klaida“ žodis „klaida“ reiškia ne klaidingą teiginį, – juo pažymimas taisyklių nesilaikymas. Vengiant painiavos žodžio „klaida“ nereiktų vartoti „netiesos“ prasme.
Taigi žmogus mano, jog jo teiginys yra teisingas, tai dar nereiškia, kad taip yra iš tikrųjų. Remiantis ką tik išdėstytu iš antikos mus pasiekusiu požiūriu, teisinga yra tik tokia mintis, kuri atitinka tikrovę. Bet apie ko
okį atitikimą čia kalbama? Ką tai reiškia, kad mintis ar teiginys atitinka tikrovę?
Atitikimas dažnai reiškia vienokį ar kitokį panašumą. Bet ar mintis „sniegas yra baltas“ panaši į sniegą? Juk ši mintis nėra nei balta, nei šalta. Mintys tiek skiriasi savo prigimtimi nuo daiktų, kad kalbėti apie jų panašumą į daiktus, tikrovę, atrodo, visiškai nepagrįsta.
Abejonių kai kam kelia ir reikalavimas, kad teiginys atitiktų tikrovę. Galilėjus suformulavo svarbu fizikos teiginį: kūnai neveikiami jėgų juda tiesiai ir tolygiai. Šis teiginys visų fizikų vėliau buvo pripažintas teisingu. Tačiau ar tokie kūnai kur nors egzistuoja? Ar egzistuoja fizikų nagrinėjami materialūs taškai ir visi kiti vadinamieji idealizuotieji objektai? Jei į šiuos klausimus atsakoma neigiamai, tai turime pripažinti, kad bent jau kai kuriuos mūsų teiginius tiesiogiai atitinkančios tikrovės nėra, bet, nepaisant to, mes laikome juos teisingais.
Filosofijos raidos procese klasikinė tiesos samprata buvo kritikuojama ir dėl kitų priežasčių. Klasikiniu požiūriu, tiesa yra tikrovę atitinkantis teiginys. Tarkime, kad atitikimo ir tikrovės sąvokos yra patikslintos ir problemų nebelieka. Bet kokiu būdu nustatysime, kad teiginys atitinka tikrovę? Tam tikslui būtinas tam tikras tiesos kriterijus, aiš.kiai suformuluota taisyklė. Bet ar galime būti tikri, kad pats mūsų kriterijus yra teisingas? Jo teisingumui nustatyti būtinas kitas kriterijus, šio teisingumui dar kitas ir t.t.1. 2. Akivaizdumo teorija
br />Ieškant alternatyvos klasikiniam požiūriui į tiesą, buvo bandyta suformuluoti tokią tiesos sampratą, kurioje tikrovė (daiktai) būtų visiškai neminimi. Juk didelių keblumų kelia bandymas žinias palyginti su tuo, kuo jos nėra (su tikrove) dar buvo bandyta tirti pačių žinių savybes ir vienas žinias palyginti su kitomis. Racionalistui toks požiūris atrodytų gan natūralus (protų nušviestų žinių teisingumas neturėtų kelti problemų.). Priimti tokį požiūrį empiristui atrodo sunkiau, juk patyrimas (kurį jis laiko pažinimo šaltiniu) nėra tapatus žinioms. Silpniausia klasikinės tiesos sampratos vieta buvo ta, kad reikia nurodyti aiškų ir galutinį tiesos kriterijų. Taigi ieškant tam alternatyvos, buvo pripažinta, kad tiesa yra pačių žynių savybė, ir tiesą reikia tapatinti su aiškiu ir galutiniu t.y. nereikalaujančiu pagrindo, tiesos kriterijumi. Šią alternatyvą pagrindė akivaizdumo žynių šalininkai, kurie tiesą tapatino su žynių akivaizdumu, su žynių neprieštaringumu. Žymiausias akivaizdumo šalininkas, buvo racionalistas Dekartas. Akivaizdūs yra daugelis juslinio patyrimo dalykų (pvz.: sėdžių ir rašau referatą). Be patyrimo yra dvi sritys, (matematika ir religija), kurių teiginiai laikomi tikri, (pvz.: matematikoje laikomos akivaizdžiomis Euklido geometrijos aksiomos). Dekartas aiškindamas iš kur žinoma, kad teiginiai teisingi, pasako, kad jie apšviesti „natūralios proto šviesos“ ir pagal jo pozicija teisingos žinios yra elementarios, kad yra akivaizdžios arba žinios kurios gali būti dedukcijos būdu išvestos iš akivaizdžių tiesų. Bet akivaizdumo teorija, nors ir paprasta, bet ne universali, juk daugelis teiginių apie žmogų ir pasaulį nėra akivaizdūs (nustatant dėsnius reikia remtis eksperimentais), todėl Dekarto tikėjimą grynuoju protu, atmetė nemaža dalys filosofų, antras trūkumas buvo tai, kad akivaizdumas suprantamas per intuiciją, kurios problema filosofijoje gvildenama iki šiol.1. 3. Loginės darnos teorija
Antra klasikinės tiesos samprata sieja žinių teisingumą su jų nepriekaištingumu. Žinių loginis neprieštaringumas reiškia jų vidinę darną. Todėl tiesos samprata susijusi su žynių teisingumu ir logine darna – vadiname koherencine tiesos teorija. Žymiausias koherencinės tiesos teorijos šalininkas Leibnicas skiria dviejų rūšių tiesas: fakto ir proto. Pirmosios atsiranda iš patirties, antros yra projekto produktas. Pasak Leibnizo pasaulis yra geriausias iš visų galimų, nes sunku patikėti, kad kūrėjas galėjęs sukurti tobulą pasaulį, sukūrė jį netobulą. Leibnizo požiūriu, protinga pasaulio tvarka būti kitokia nei loginė, nes racionalus protingas mąstymas – tai loginis mąstymas, todėl turi egzistuoti ir pačių proto tiesų loginė tvarka: visos jos logiškai susijusios. Be to visas jas galima išvesti iš tapatybės dėsnio. Turint visą tai galvoje nesunku įsitikinti mūsų žyniu teisingumu, pakanka parodyti, kaip jas galima išvesti iš loginio tapatybės dėsnio. Iš tapatybės dėsnio išvedamų teiginių sistema yra logiškai neprieštaringa, kaip pasauliui būdinga loginė tvarka, tai turi būti būdinga ir mūsų žinioms. Tiksliau tariant, teisingi tie teiginiai, kurie logiškai suderinami su kitais teiginiais. Tokiu būdu tiesa sutapatinama su žynių sistemos logine darna (konkretiškumu).
XX a.loginio empirizmo atstovai iš pradžių buvo linkę laikyti tiesą žiniomis, atitinkančiomis patyrimą. Patyrimo faktus galima suprasti dvejopai: arba kaip individualius žmogaus (pažinimo subjekto) potyrius, išgyvenimus, turinčius psichologini pobūdį, arba kaip teiginius, išreiškiančius tai, ką tyrinėtojas patyrė. Tokius teiginius, tiesiogiai išreiškiančius patyrimo duomenis protokoliškai, nieko nuo savęs nepridedant ir nieko neatimant, loginio empirizmo atstovai vadino protokoliniais teiginiais. Idėją, kad teisingos žinios turi atitikti patyrimo faktus, jie formulavo taip: teisingos yra žinios, atitinkančios protokolinius teiginius. Atitikimas buvo suprantamas kaip galimybė suvesti žinias į protokolinius teiginius arba išvesti iš jų. Protokolinius teiginius atitinkančios žinios turi sudaryti aiškią, logiškai neprieštaringą sistemą. Matome, kad iš klasikines tiesos sampratos kylanti idėja, jog žinios turi atitikti patyrimą, ją kiek pertvarkius, ima panašėti į koherencinę tiesos sampratą. Taigi tarp skirtingų tiesos sampratų nėra labai griežtų ir neperžengiamų ribų.
Žinių teisingumo nustatymo, arba verifikavimo procedūra turėjo atrodyti taip. Pirma, žinios redukuojamos į protokolinio pobūdžio teiginius. Antra, patikrinama, ar jie sutampa su faktiškais tyrinėtojo stebėjimo protokolais. Jeigu sutampa, tai turime pripažinti, kad verifikacijos rezultatas yra teigiamas ir žinios yra teisingos. Jei nesutampa — rezultatas yra neigiamas, o žinios (tai, ką laikėme žiniomis) neteisingos.
Tačiau čia kilo dvi problemos. Pirma, labai greitai buvo suprasta, kad realaus tyrinėtojo stebėjimo protokolu skaičius visada yra baigtinis — tyrinėtojas negali be galo ilgai stebėti. O mokslo dėsniai yra bendri teiginiai, liečiantys visus galimus atvejus, kurių skaičius paprastai begalinis. Antra, buvo pradėta abejoti tuo, kad protokoliniai stebėjimo teiginiai yra tokie tvirti ir patikimi, jog, nustačius kokios nors hipotezes neatitikimą jiems, šią hipotezę reikia atmesti kaip klaidingą. Juk protokoliniai teiginiai jau vien todėl, kad yra būtent teiginiai, nesutampa su stebėtojo potyriais. Stebėtojo pojūčiai yra individualus, jų turinys subjektyvus, o stebėjimo rezultatus reikia išreikšti intersubjektyvia, visiems suprantama kalba. Išreikšdamas savo potyrius žodžiais, stebėtojas formuluoja teiginį, kuris gali būti klaidingas. Žinių sistemai nereikia kelti reikalavimo, kad ji atitiktų stebėjimo teiginius, o tik žiūrėti, kad ji būtu logiškai neprieštaringa. Tiesą G. Leibnizas, laiko žinių sistemą sudarančių teiginių logine darna. Jeigu sistemoje išryškėja prieštaravimas, tai jis gali būti pašalintas tiek keičiant teorinę hipotezę, tiek stebėjimo teiginius.
Kiti mąstytojai vis dėlto nenorėjo su .tokiu požiūriu sutikti. Jie nurodė, kad, vieninteliu žinių sistemos teisingumo kriterijumi laikant jos logini neprieštaringumą, neįmanoma nustatyti, kuri iš konkuruojančiu neprieštaringu teorijų yra teisinga, kuriai reikia teikti pirmenybę.Būtu nepagrįsta teigti, kad jos visos teisingos, nes teorijos, būdamos vidujai neprieštaringos, gali prieštarauti viena kitai.
Galu gale reikia pabrėžti, kad koherencine tiesos samprata susiduria su dideliais sunkumais dėl to, kad sudėtingos teiginių sistemos neprieštaringumo nustatymas nėra toks jau paprastas dalykas. Dažnai belieka konstatuoti, kad iki šiol sistemoje nebuvo susidurta su prieštaravimais. Bet toks konstatavimas dar nėra sistemos loginio neprieštaringumo įrodymas. Maža to, kai kuriose mokslo srityse (net tokioje palyginti tikslioje kaip fizika) yra teorijų, kuriose buvo išryškėję prieštaravimai, bet tomis teorijomis toliau remiamasi, nors prieštaravimai buvo veikiau užmaskuoti negu įveikti.1. 4. Pragmatinės tiesos samprata
Keblumai, būdingi tiek akivaizdumo, tiek koherencijos teorijai, skatino ieškoti kitų klasikinės tiesos sampratos alternatyvų. Bene įtakingiausia tarp jų — vadinamoji pragmatinė tiesos samprata.Yra įvairių – šios sampratos variantų ir variacijų, tačiau visų jų autoriai teisingumą sieja su teiginio (ar jų sistemos) naudingumu žmogiškajai veiklai ir tos veiklos praktiniu efektyvumu.
Pragmatinė tiesos samprata buvo išplėtota XX a. pradžioje, tačiau jos ištakos slypi dar XVIIa., kai F. Baconas suformulavo principą „žinojimas – jėga“. Žinios čia buvo traktuojamos ne kaip tikslas dėl tikslo, o kaip kitų technologinių, praktinių tikslų siekimo būdas. XIX a. pozityvizmo pradininkas O. Kontas (Comte, 1798-1857) teigė, kad vertingos tik pozityvios – tikslios, realius objektus apibūdinančios žinios, o kaip vienas svarbiausių pozityvių žinių bruožas akcentuojamas jų praktinis naudingumas. Tiesa, Kontas praktinio naudingumo dar nelaiko jų teisingumo kriterijumi. Bene pirmasis žinių praktinį naudingumą, efektyvumą su tiesos problema pirmasis susiejo K. Marksas. Jo nuomone, pats klausimas ar žmogaus mąstymui yra pasiekiama daiktinė tiesa yra ne teorijos, o praktikos klausimas.
Praktika Marksas laikė visą žmogaus materialią juslinę daiktišką veiklą. Praktika čia yra priešpastatoma teorijai – grynai intelektualinei, idealiai žmogaus veiklai. Jei praktikoje žmogus operuoja daiktais, tai teorijoje jie pakeičiami idėjomis, tiesa, ryškių ribų tarp teorijos ir praktikos nėra, tiksli jos vieta gali būti nustatyta tik konkrečiu atveju. Praktikos priešinimas teorijai padeda įveikti kai kuriuos sunkumus, su kuriais susiduria akivaizdumo ir koherencinė tiesos teorijos. Tuo tarpu praktikos kategorija įgalina peržengti teorijos, grynojo mąstymo sferą ir ieškoti žinojimo tikrumo, teisingumo pagrindų anapus šios sferos. Vien teorijos sferoje mintis sukasi joje kaip voverė rate, nerasdama sau tvirtos atramos, praktikos dėka idėjos yra susiejamos su empirine tikrove. Klasikinės tiesos sampratos postuluojamas minčių ir daiktų atitikimą čia galima nustatyti būtent praktikos pagalba. Šis atitikimas čia yra nustatomas ne teoriniais argumentais, praktiniais veiksmais, stebėjimais, eksperimentais. Tačiau šios idėjos Marksas plačiau neišplėtojo ir savos tiesos teorijos nesukūrė.
Pragmatinę tiesos teoriją suformulavo amerikiečių filosofas V. Džeimsas, remdamasis ne Markso, o savo tėvynainio Č. Pirso (Peirce, 1839-1914) idėjomis. Pirso nuomone, mūsų idėjos ar, tiksliau, mūsų įsitikinimai iš tikrųjų yra mūsų veiksmų taisyklės. Pažinti daiktą – reiškia žinoti praktinius padarinius, kuriuos tas daiktas ar veiksmai su juo gali sukelti. Taigi, turime žinoti, kokių pojūčių galime tikėtis ir kokioms atsakomosioms reakcijoms turime pasiruošti. Džeimsas dar labiau akcentavo idėjų instrumentinę funkciją, jų gebėjimą vienaip ar kitaip nukreipti mūsų veiksmus. Praktiškai veikdami, mes visuomet remiamės tam tikromis idėjomis ir tikime, kad sulauksime norimų rezultatų. Jei pasiekiame lauktą rezultatą, galime teigti, kad idėja, teorija, kuria rėmėmės, yra teisinga, priešingu atveju – klaidinga. Pasak Džeimso, teorijas galima traktuoti kaip instrumentus, jų teisingumą nulemia jų gebėjimas produktyviai perkelti mus iš vienos patyrimo sferos (teorijos) į kitą (praktiką) ir jų galią veikti. Kaip matyti, teisingumą jis linkęs tapatinti su žinių efektyvumu, praktiniu naudingumu. Nuosekliai tai realizuoja instrumentalizmo atstovas Dž. Djuis (Dewey, 1859-1952), teigdamas, kad pažinimas yra sėkmingos veiklos instrumentas, jis padeda suvaldyti situacijas ir išspręsti praktines problemas, tad tiesa čia irgi tapatinama su jos kriterijumi, šiuo atveju su žinių efektyvumu naudingumu.
Kai kurie pragmatizmo atstovai teigia, kad jie remiasi klasikine tiesos samprata, tačiau jie skirtingai supranta tiek tikrovę, tiek atitikimą. Aristoteliui tikrovė yra daiktiška, objektyvi, egzistuojanti nepriklausomai nuo žmogaus. Ji gali būti stebima, gali būti atskleidžiama jos reiškinių esmė, tačiau ji visada .priešinama ją pažįstančiam žmogui. Tuo tarpu pragmatizme tikrovė yra suprantama žmogaus veikla, praktika, ji traktuojama ne tiek objektyviai, kiek subjektyviai. Tikrovė čia yra žmogiškosios veiklos, jo interesų ir tikslų, trumpiau, žmogaus pasauliu. O žmogaus pasaulis negali būti nepriklausomas nuo žmogaus, juo sieja žmogaus veikla, todėl jis ir negali būti jam priešinamas.
Žinių atitikimas tikrovei pragmatizme suprantamas kaip daugkartinis aktas. Džeimso nuomone, idėjos turi vesti mus nuo vienos patyrimo dalies prie kitos ir, atlikdamos mūsų veiksmų instrumento vaidmenį, garantuoti jų ryšį. Žinių atitikimas tikrovei visuomet yra tik apytikrio, aproksimacinio (lot. aproximare – priartėti) pobūdžio. Pažindami tikrovę, mes artėjame prie jos, tačiau juk daiktiška juslinė žmogaus veikla nuolat keičia žmogaus pasaulį, todėl tikrovė taip kinta, nuolat plečiasi. Kita vertus, mūsų žinios taip nuolat yra pertvarkomos, kuriamos naujos teorijos, jeigu senosios nesugeba pakankamai efektyviai tenkinti mūsų poreikių. Jei remdamiesi konkrečiomis teorijomis, nesugebame pasiekti užsibrėžtų praktinių tikslų, tai rodo, kad šios teorijos yra netikslios, ir turime ieškoti jose slypinčių klaidų. Todėl esame priversti kurti naujas teorijas ir, remdamiesi jau naujomis modifikuotomis žiniomis, pertvarkyti ir savo praktinės veiklos būdus ir metodus. Jei ta padarius yra pasiekiami užsibrėžti praktiniai tikslai, vadinasi, pažengėme tolyn pažinimo keliu.
Suprantama, toks pažinimo procesas neturi pabaigos. Nuolat kuriami nauji prietaisai, įgalinantys pamatyti ar bent fiksuoti tai, kas nebuvo prieinama ankstesniajame pažinimo etape, konstruojamos naujos mašinos bei kiti įrenginiai, net tik stiprinantys bet plečiantys žmogaus galimybes, todėl plečiasi ir praktinės veiklos sfera. Naujomis sąlygomis gali išryškėti, kad ankstesnės teorijos buvo neišsamios ir netikslios, daugybę tokių pavyzdžių pateikia mokslo istorija. Taigi, jei tam tikrų žinių mums užtenka dabar, nes remdamiesi jomis pasiekiame užsibrėžtus tikslus, tai dar negarantuoja šių žinių efektyvumo ateityje. To negalima pamiršti, kuomet kalbama apie praktinį efektyvumą kaip tiesos kriterijų.
Palyginus su koherencine tiesos teorija, pragmatinė tiesos samprata tikrai turi bent vieną pranašumą: žinių loginės darnos ji nelaiko vieninteliu tiesos kriterijumi. Pragmatizmo požiūriu, šis kriterijus veikiau yra pagalbinis – svarbiausias dalykas čia yra žinių praktinis efektyvumas. Tačiau ši sąvoka nėra visiškai aiški. Juk praktinis efektyvumas gali būti nustatytas tik empiriškai, tad kuo praktinis efektyvumas skiriasi nuo empirinio adekvatumo? Džeimsas neabejojo, kad faktai gali priversti peržiūrėti mūsų ankstesnes nuomones. Tai leidžia manyti, kad teorijos atitikimas faktams yra pirminis žinių teisingumo kriterijus, o praktinis efektyvumas, tik antrinis, tiesiogiai išplaukiantis iš pirmojo. Vienareikšmio atsakymo į šį klausimą pragmatizmo atstovai nepateikia.
Kita problema kyla dėl to, kad to paties instrumento (teorijos) naudingumas ne visuomet yra visuotinis, tai ypač aiškiai matyti socialinėje sferoje. Kokia nors teorija būdama gera, naudinga vieniems, ji galia būti žalinga, taigi nenaudinga kitiems. Tarkim, kad vienai socialinei grupei, remiantis konkrečia teorija, pavyksta pasiekti trokštamą tikslą – iškovoti politinę valdžią. Taigi, teorija tikrai yra naudinga ir efektyvi šiai socialinei grupei. Tačiau, ar tai garantuoja jos teisingumą? Juk ši grupė, atėjusi į valdžią, gali, remdamasi ta pačia teorija, sugriautu ekonomiką ir kultūrą, nuskurdinti, pavergti ir demoralizuoti valstybės piliečius. Tad paprastų šalies gyventojų atžvilgiu ši teorija bus visiškai neefektyvi, nenaudinga, todėl ir neteisinga..1. 5. Tiesa ir tikimybė
Visi išnagrinėti tiesos kriterijai turi trūkumų. Šie kriterijai gan bendri, nepakankamai griežti ir todėl gali būti skirtingai interpretuojami .Jais remiantis sunkoka tiksliai nustatyti, ar konkretus mokslo teiginys, juolab jų sistema – teorija, yra teisingas ar klaidingas. Kita vertus, iš mokslo istorijos žinoma, jog vienoje epochoje teisingomis buvo laikomos vienos teorijos, kitoje — kitos. Netgi rūpestingai patikrinta ir praktikoje plačiai taikoma teorija vėliau gali būti pripažinta bent iš dalies klaidinga.Tai konstatavę turime kelti klausimą, ar žinias iš tikrųjų galima priešinti nuomonėms, kaip tiesą ir tikimybę?
Teisingų žinių ir tikėtinų nuomonių priešprieša suvaidino reikšmingą vaidmenį ne tik filosofijos, bet ir visos europines kultūros istorijoje. Be šios priešpriešos negalėtų, matyt, atsirasti mokslas, tapęs laikui bėgant, europines kultūros ar bent jau technologines civilizacijos varomąja jėga.
Apie žinių ir nuomonių priešpriešą kalbėta ne kartą. Tačiau, vėl turime prie jos grįžti. Vis naujas kilpas pinanti filosofo mintis kiekvieną kartą juda kita trajektorija ir prie tų pačių klausimų grįžta iš kitos puses. Iki šiol žinių ir nuomonių priešpriešą nagrinėjome daugiausia dviem tarpusavy susijusiais ir vis dėlto skirtingais aspektais. Aiškinomės kas — protas ar jusles — yra žinių ir kas — nuomonių šaltinis; ar tikros žinios, skirtingai nuo nuomonių, įgyjamos eksperimentinių mokslinių tyrimų ar metafizinių apmąstymų keliu. Dabar nagrinėsime tą patį klausimą iš trečios puses, iškeldami jį taip: ar žinių ir nuomonių priešprieša yra išvis pagrista?
Platonas pabrėžia, kad žinojimo objektas yra grynoji, tikroji būtis, o nuomonės objektas – juslėmis suvokiamų daiktų pasaulis. Nuomonių netvarumo priežastis yra pačių jų objektų – juslėmis suvokiamų daiktų – kintamumas. Nuomonės tėra tikėtinos. Žinojimo objektai – vien protu suvokiami daiktai – yra amžini ir nekintami. Todėl žinojimas gali būti visiškai tikras.
Aristotelis išlaikė žinojimo ir nuomonės priešpriešą. Tikrų žinių ar bent jų pradų skiriamasis požymis yra akivaizdumas, kuriuo nepasižymi tikėtinos nuomonės.
Žinojimo ir nuomonės priešprieša būdinga visai antikos, viduramžių ir renesanso filosofijai. Žinojimas gali būti vadinamas žinojimu tik tiek , kiek jis yra tikras. Požiūrį, kad mūsų žinios turi būti absoliučiai teisingos, galima vadinti epistemologiniu absoliutizmu. Jam priešingas požiūris, kad mūsų žinios tėra tikėtinos, vadinamas epistemologiniu probabilizmu.
Žinomiausia filosofinė mokykla, neigianti žinojimo ir nuomonės griežto atskyrimo galimybę, buvo be abejo, skepticizmas. Loginė tikėtinų samprotavimų teorija. Nuomonė tapo logiškai pagrindžiamu dalyku. Ardė žinojimo ir nuomonės priešpriešos pagrindus.
Renesanso epochoje įtakinga skepticizmo idėjų reiškėja tapo humanistinė filosofija. R. Decartes’as, dėdamas pamatus naujųjų amžių filosofijai, vėl restauruoja renesanso kiek apardytą žinojimo ir nuomonės priešpriešą. Racionalistas G. Leibnizas bandė sukurti tikimybinę hipotezių vertinimo teoriją. Vėliau, XXa., buvo plėtojama tikimybinė logika. Tačiau Leibnizas nemanė, kad tikimybinė hipotezių vertinimo teorija gali būti taikoma mokslo dėsnių tikimybiniam vertinimui.
Mokslo dėsnių tikrumą ėmė ginčyti Hume’as. Jo argumentus epistemologinio probabilizmo naudai reikia laikyti klasikiniais. Jis skiria žinias, t.y. „akivaizdumą, kylantį iš idėjų palyginimo“, ir tikimybę, apimančią „visas mūsų išvadas iš priežasčių arba veiksmų“. Norėdami nustatyti, kad du įvykius sieja priežastinis ryšys, galime remtis tik tuo, kad praeityje vienas įvykis visada ėjo paskui kitą. Kantas net nesuabejojo grynosios gamtotyros principų tikrumu, kodėl jie yra visiškai tikri.
Situaciją pakeitė neeuklidinės geometrijos sukūrimas ir metodologiniai mokslinio tyrinėjimo principai.
Suformulavus statistinę tikimybės interpretaciją, tikimybiniams dėsniams ir teorijoms reikėjo teikti objektyvaus žinojimo statusą. Tikimybinėmis reikėjo vadinti ne tik žinias, vertinamas tikimybės term.inais, t.y. statistines žinias. Tikimybinio žinių vertinimo idėją priimtinesne darė ir ta aplinkybė, kad statistinių dėsnių negalima buvo interpretuoti kaip absoliučiai tikrų, besąlygiškai teisingų. Tiesą sakant, niekas net ir nebandė jų taip aiškinti.
XXa. į Newtono mechaniką – absoliučiai tikrą žinojimo gamtotyroje tvirtovę, žiūrėjo Einšteino akimis. Newtono mechanikos likimas rodė, kad jokiomis aplinkybėmis neperžiūrimas, absoliučiai tikras sintetinis žinojimas tėra iliuzija. Sukūrus kvantinę fiziką ir priėmus tikimybinį jos aiškinimą, vis daugiau fizikų ir filosofų ėmė remti idėją, kad fundamentalūs gamtos dėsniai turi tikimybinį, statistinį pobūdį. XXa. jau praktiškai niekas nesiryžo teigti, kad atsitiktinumas — tai beprasmis žodis. Priešingai, imta tvirtinti, kad mūsų pasaulis yra iš esmes tikimybinis. O jeigu taip, tai galima buvo manyti, kad ir visas žinias apie toki pasauli privalu vertinti tikimybės terminais.IŠVADOS
Čia buvo aptarta dalis filosofų, nagrinėjusių tiesos problemą. Šie filosofai apėmė skirtingus laikotarpius ir pažiūras. Kiekvienas jų suvokė šią problemą savaip ir aišku savaip traktavo, tačiau nors kiekvieno filosofo teiginiai ir skiriasi, jie vis tiek kažkuria prasme visi yra teisūs, nes kiekvienam aiškinimui galima surasti pagrindimą.
Žmonės stengiasi matyti tokią tiesą, kokios jie norėtų. Manau, kad tiesa priklauso nuo žmogaus valios, jo teisingumo ir yra dorovinė vertybė. Kai jos nepaisoma, tiesa ir netiesa nustoja būti priešingybės. Taip pat svarbu teisingos loginės ir psichologinės mąstymo bei pažinimo sąlygos, padedančios apsisaugoti nuo suklydimo, ir paties žmogaus apsisprendimas, tikėjimas tiesos tikrumu.
Šį darbą norėčiau baigti Lietuvių filosofo J. Girniaus žodžiais, kuris apibendrindamas tiesos galimumo svarstymus, savo nusistatymą išreiškia taip: “Nėra tiesa taip savaimingu pažinimu pasiekiama, kaip mano dogmatizmas, bet nėra ji nė taip absoliučiai neprieinama, kaip skelbia skepticizmas. Nėra tiesa iš karto, o tiktai istoriniu keliu atskleidžiama, bet tai nereiškia, kad pati tiesa tebūtų istoriška, kaip nori reliatyvizmas. Tiesos pažinimas yra galimas, nors ir visada gresia klaidos pavojus.”

INFORMACIJOS ŠALTINIŲ SĄRAŠAS
1. Dekartas R. Rinktiniai raštai. Vilnius, 1978.
2. Nekrašas E. filosofijos įvadas. Vilnius, 1993.
3. Tiesa kaip pažinimo tikslas ir vertingumo matas. Prieiga per Internetą:

Leave a Comment