Televizija ir simuliakrai

TURINYS

I. Įvadas..............................2
II. Dėstymas..............................3
1. “Realybės riteris”..............................3
2. Televizija ir simuliakrai..............................4
3. Tragedijos per televiziją..............................7
4. Holokaustas per televiziją..............................8
III. Išvados..............................10
Literatūros sąrašas..............................11

ĮVADAS

Įvade bus apžvelgiama, kas tai yra simuliacija.
Šiuo metu simuliuojama ne tik viena ar kita teritorija, referencinė būtis, substancija. Dabar pasitelkus modelius generuojama tikrovė, neturinti nei kilmės, nei realybės: tai hipertikrovė. Tikrovė gaminama ir gali būti atgaminta begalę kartų – iš miniatiūrinių ląstelių, iš matricų ir atminties bankų, iš valdymo modelių. Jai nebereikia būti racionaliai, nes ji nebeprilygsta jokiai instancijai. Joje nebėra nieko tikroviško, nes jos nebegobia jokia vaizduotės sfera. Tai hipertikrovė, kurią koombinacinių modelių radiacinė sintezė produkuoja beorėje hipererdvėje.
Pereidama į erdvę, kuri nebepalenkiama nei tikrovei, nei tiesai, simuliacijos era pirmiausia panaikina bet kokį referentiškumą – dar blogiau, ji dirbtinai prikelia jį ženklų sistemų pavidalai, o ženklai – už prasmę tąsesnė medžiaga, nes tinkama visoms lygybių sistemoms, visoms binarinėms priešybėms, visai kombinacinei algebrai. Tai jau ne imitacija, ne susidvejinimas ir net ne parodija. Dabar tikrovės ženklai atstoja tikrovę, kitaip sakant, bet kokį realų procesą atgraso jo operacionalusis antrininkas, metastabili, programuojama, nepriekaištingai veikianti mašina, tiekianti visus tiikrovės ženklus ir į uždarą grandinę sujungianti visas jos peripetijas. Šis procesas vadinamas simuliacija.

Simuliacija nėra apsimetinėjimas. Simuliacija suabejoja skirtumu tarp tikro ir netikro, tarp realaus ir įsivaizduojamo.

“REALYBĖS RITERIS”

Realybės riteris priklauso Realybės ordinui. Pasakojama, kad šis ordinas buvo įkurtas XX a.

. pabaigoje, kai visokios šmėklos, kadaise klaidžiojusios po Europą, paliko šitą nuobodžią, dėl telekomunikacijų perregimą, išgrynintą ir sterilią akvariumo erdvę, šitą panoptikumą, kuriame visi gali vieni kitus stebėti, ir spruko į tolimus, egzotiškus ir romantiškus kraštus, tarkime, kur nors į Kolumbijos ir Peru džiungles arba į Nepalo Himalajus. Tai buvo nekrofiliškas įvairių “mirčių”, “saulėlydžių” ir “pabaigų” amžius: Dievo, religijos, ideologijos, Vakarų, subjekto, autoriaus, romano, filosofijos, šaltojo karo ir kartu – istorijos. Jei tikėtume vienu bepročiu, prieš šimtą metų po mūsų – dievažudžių – peiliais nukraujavo Dievas. Praėjus amžiui, kraujais plūdo pati būtis.
Nepaisant aistringo Heideggerio kvietimo pakilti iš “būties užmaršties”, būtis vis labiau panašėjo į išblyškusį lavoną, bekrauję mumiją, pamažu virsdama “tekstu”, “simuliakru”, “hipertikrove”, “fantazmu” ir spinduliuodama liuminescencinį televizorių ir kompiuterių ekranų susvetimėjimo šaltį. Milijoniniai Bacho ir Scchuberto įrašų tiražai, milijonai van Gogho ir Klimto reprodukcijų, stebuklingos lazdelės (televizijos nuotolinio valdymo pulto) suteikiama galimybė per kelias akimirkas apskrieti visą planetą, nardyti su rykliais prie Australijos koralinių rifų ir kopti į Everestą arba, pasivertus nematomu, stebėti kitų žmonių gyvenimus ir tautų likimus; elektroninis paštas, elektroninė knyga, elektroninė vyriausybė, paskaitos internetu, seksas telefonu, klonavimas ir lyties keitimas, silikoninės krūtys ir genetiškai modifikuotas maistas.

TELEVIZIJA IR SIMULIAKRAI

Tuo metu, kai stiklo karoliukų žaidimo asai ir kiti protingi vyrai bei protingos moterys rašė la

abai protingus tekstus apie “tekstus”, “simuliakrus”, “hipertikrovę”, “fantazmus”, masės “vartotojų” (ši sąvoka vis labiau stūmė šalin tokius senamadiškus apibūdinimus, kaip “tauta”, “liaudis”, netgi “gyventojai” ir “piliečiai”) godžiai rijo “tekstu” virtusį pasaulį, tačiau rijo jį ne kaip Balzaco ir Dostojevskio romanus, bet kaip bulvarinius laikraščius, kurie peržiūrėti be sentimentų metami į šiukšlių dėžę kartu su panaudotais “Pampers” ir “Always”, tuščiomis “Bonux” pakuotėmis ir tuščiais “Coca-Cola” buteliukais, tuščiomis “Colgate” ir “Palmolive” tūbelėmis. Užmetei akį ir išmetei. Užmetei akį ir išjungei.
Ar gali tikėtis statistinio žiūrovo užuojautos ir atjautos iš televizoriaus ekrano į jį apeliuojantis (o tiksliau – jam rodomas, nes dažnai net nežino, kad yra rodomas, ir nenori būti rodomas), J. Baudrillard’o žodžiais tariant, “simuliakras”: kenčiantis individas, tauta arba bet kuris kitas? Tačiau “simuliakras” reiškia netikrą, susimuliuotą kitą, “hipertikrovės” kitą. Ar jis vertas to, kad jam įsipareigotume? “Nebelieka scenos, net minimalios iliuzijos, padedančios įvykiams įgauti realumo, nebėra nei scenos, nei mentalinio ar politinio solidarumo – kas mums rūpi ta Čilė, Biafra, pabėgėlių plaustai, Bolonija ar Lenkija? Visa tai išnyksta televizoriaus ekrane”. Kadangi viskas susimuliuota ir netikra, be skrupulų galima rinktis: verkti ar juoktis, ar tiesiog išjungti. Statistinį televizijos vartotoją kartais sugraudina Kolumbijoje ar Peru sukurtos “muilo operos”, tačiau pranešimai apie marksistų teroristų aukas Peru arba apie ke
elis dešimtmečius Kolumbijoje vykstančio pilietinio karo metu išnaikintus ištisus kaimus paprastai nesukelia jokio vidinio emocinio atsako (daugumai tų eilinių vartotojų būtų keblu atsakyti į klausimą, kuriame žemyne tos dvi šalys yra – šiuo atžvilgiu mes nesame “prastesni” už prancūzus ir italus, kuriems žodis “Lietuva” ne kažin ką sako).
Nežinomi ir paslaptingi Realybės ordino įkūrėjai pasaulio nubūtinimui (o gal nubūtėjimui?) priešpriešino realybės principą, o ordino brolius ir seseris paskyrė būti būties žaizdų tvarstytojais. Stojantieji į ordiną duodavo įžadą savo egzistencija, visu savo gyvenimu uždengti būties žaizdų kiaurymes, iš kurių plūste plūdo būties kraujas. Niekas niekada nėra matęs šitos paslaptingos brolijos regulos, tačiau apie jos riterius sklinda įvairios kalbos, kurios, gali būti, nėra visai nevertos pasitikėjimo.
Pasakojama, kad, nepaisant visko (ir bet ko), kas vyksta pasaulyje, nepaisant sterilioje prekybos centrų, biurų, televizorių ir kompiuterių ekranų – šių metafizinių operacinių – erdvėje vykstančio už nuoširdumą ir natūralumą atsakingų būties organų pašalinimo, nepaisant akivaizdžios būties erozijos ir vis didėjančios tikroviškumo stokos, realybės riteris (savaime suprantama, juo gali būti ir ji) yra šventai įsitikinęs, kad visa tai, kas atsitinka pasaulyje ir pasauliui, yra nepaprastai ir negailestingai realu. Šiurkšti ir negailestinga realybė yra būties nukraujavimas bei kūno ir kraujo virtimas vaizdu televizoriaus ekrane arba iš radijo imtuvo sklindančiu garsu. Šiurkšti ir ne
egailestinga realybė yra abejingumas į “hipertikrovę” ištremtam kitam. Neįstengusi įvykdyti savo didžiųjų religinių mokytojų priesakų ir neparodžiusi iš jos reikalaujamos meilės artimui žmonija, išsigandusi, kad “globaliniame kaime” “artimų” grėsmingai daugėja, ir siekdama išsisukti nuo sąžinės priekaištų, nesugebėjo atstumti piktojo burtininko peršamos pagalbos. Kaip pasakose žmonės ištremiami iš žmonių pasaulio į medžių, gyvūnų bei keistų jūros būtybių pasaulį, kaip princai paverčiami pabaisomis, o karalaitės – varlėmis, taip užkeiktas ir į “virtualią tikrovę” ištremtas artimo kūnas ir kraujas mums virto “simuliakru”, kažkuo svetimu ir nesavu, kažkuo, kas egzistuoja toli už mūsų atsakomybės horizonto. Kas myli medžius? Nebent poetas. O kas pabučiuos varlę arba pamils pabaisą? Keistuolis? Nevisprotis? Iškrypėlis? Šiaip ar taip, šito daryti neprivalu.
Realybės riteris mano, kad privalu. Kaip ir kiti jo luomo atstovai, Cervanteso Liūdnojo Vaizdo riteris ir Kierkegaard’o tikėjimo riteris, kaip ir varlę į žmonas imantis karalaitis arba pas šlykščią pabaisą skubanti mergelė iš “Raudonosios gėlelės”, realybės riteris įsipareigoja tam, kas, daugumos įsitikinimu, įsipareigojimo neverta. Jis neabejoja, kad solidarumas šiuolaikiniame pasaulyje įmanomas tik tuo atveju, jei pripažįstame, kad viskas (ir bet kas), kas atsitinka kitam, yra nepaprastai realu, net jei toji kito patirtis, psichologijos požiūriu, yra grynas fantazmas, iliuzija ir gydytinas nukrypimas, net jei tas kitas akivaizdžiai stokoja tikroviškumo ir žmogiškos būties, jei yra prasimanytas ir įsivaizduojamas kitas, “hipertikrovės” kitas, televizoriaus ekrano ir teksto kitas arba, kai kurių filosofų žodžiais tariant, “simuliakras”. Medinė lėlė, aišku, nėra žmogus, tačiau Čaikovskio Spragtuko ir Stravinskio Petruškos kančia, lygiai kaip Wilde’o švininę širdį turinčio Laimingojo Princo bei alavinio kareivėlio iš Anderseno pasakos skausmas, yra nepaprastai realūs dalykai, kurie kasdien ištinka milijonus “tikrų”, gyvų pasaulio žmonių iš kūno ir kraujo. Viskas, kas nutinka bet kuriam ir bet kokiam kitam, yra daugiau ar mažiau intensyvi realybė. “Simuliakras” – tiek iškilaus meistro kūrinys, tiek serijinės gamybos lėlė, prasto siaubo filmo arba “muilo operos” personažas – gali stokoti būties, bet nestokoja realybės. Sunaikinę lėlę, mes nepažeidžiame jokios konkrečios žmogiškos būties (nebent ta lėlė būtų kam nors ypač brangi arba praktikuotume juodąją magiją), tačiau sunaikinimo realybė anksčiau ar vėliau ištiks mus visus (bent jau mūsų fizinę būtį).
Nelikdami abejingi per televizorių rodomai kančiai, mes galbūt nepalengviname žemynų ir vandenynų nuo mūsų atskirto kenčiančiojo skausmo (ypač jei pats kenčiantysis yra “tik” režisieriaus fantazijos kūrinys, gryna fikcija), tačiau patys užklupti kančios realybės mes galbūt negrūmosime dangui ir isteriškai nešūkalosime: “Kodėl tai turėjo atsitikti būtent man?!”, “kuo aš blogesnis už kitus?!” ir pan. Tai jau buvo atsitikę kitam. “Liaukimės smurtavę prieš vaikus!” – stendais su tokiu užrašu Kaunas (nežinau, kaip kiti miestai) bando įveikti smurto šeimoje problemą. Prisipažinsiu, skeptiškai vertinu panašias vaizdinės agitacijos priemones (gal jos padeda per rinkimų kampaniją, bet ne kovojant su narkomanija, tabaku ir alkoholiu, nusikalstamumu ar nedrausmingais šunų šeimininkais), tačiau šioji man pasirodė labai simboliška. Šalia užrašo pavaizduotas žaislas, meškiukas su pusiau nutraukta letena. Lėlės taip pat kenčia. Nereikia juodosios magijos, kad suprastum, jog tarp sudarkytos lėlės ir sužaloto kūdikio yra ryšys. O kas, jei visa telekomunikacijų technologijų kuriama “hipertikrovė” su visais savo “simuliakrais” yra užkerėtas pasaulis, varlė, kuri prašosi pabučiuojama, pabaisa, kuri nori būti mylima?
Realybės riteris nėra Don Kichotas. Jis puikiai suvokia, kad tarp būties ir realybės yra skirtumas (deja, jis egzistuoja). Jis žino, kad vėjo malūnas yra tik vėjo malūnas, o vaizdas televizoriaus ekrane yra tik vaizdas, kuris neįpareigoja sviesti į televizorių rašalinę, kaip, pasakojama, padarė Lutheris, pamatęs (ačiū Dievui, dar ne televizoriuje) velnią. Jis žino, kad Dulsinėja yra tik paprasta kaimo mergina, ir nenori įlįsti į televizoriaus dėžę, kad gyventų filmo personažų ar reportažo dalyvių gyvenimą, tačiau jo atjauta elektromagnetinėmis bangomis skriejančiai kančiai (pirmiausia kančiai – šiuo atžvilgiu jis yra Schopenhauerio sekėjas ir truputį budistas) nenusileidžia Liūdnojo Vaizdo riterio kančiai ir meilei. Nors blaiviai ir skaidriai žino, kad jo mylimoji yra niekuo neypatinga kaimietė (neverta, daugumos nuomone, Cervanteso herojaus jai puoselėjamų jausmų), kad vėjo malūnas tikrai nėra vertas iečių laužymo (daugumos nuomone, Cervanteso herojaus puoselėjamas idealizmas ir taurūs jausmai yra pasenę ir atgyvenę dalykai), kad iš mirguliuojančio ekrano išnyrantys ir jame dingstantys žmonių, gyvūnų ir daiktų atvaizdai yra bekūniai ir bekraujai tikrovės “simuliakrai”, realybės riteris solidarizuojasi su savo Liūdnojo Vaizdo broliu įsipareigodamas tam, kam, daugumos nuomone, įsipareigoti neverta – jis nesijaučia turįs teisę apriboti savo atsakomybę tuo, kas, daugumos įsitikinimu, yra “tikra”: šeima, draugais, kiemu, miestu, geriausiu atveju – savo valstybe. Net “netikro”, “išgalvoto”, “susimuliuoto”, tūkstančiais kilometrų nuo jo atskirto kito patirtis jam yra be galo reali. Kaip rodo mūsų amžiaus pradžia, nuo katastrofų filmų kūrėjų fantazijų iki tikrovės – tik vienas žingsnis. Tai nereiškia, kad fantazijos būtinai virsta tikrove. Tiesiog tiek “fantazijos”, tiek “tikrovė”, tiek “būtis”, tiek “nebūtis”, tiek “kūnas ir kraujas”, tiek “simuliakras” yra Realybės manifestacijos. “Simuliakro” kančia yra ne mažiau reali už “kūno ir kraujo” kančią (anot Baudrillard’o, žmogaus klonas būtų tobulas simuliakras; bet ar jam būtų svetima kančia?).

TRAGEDIJOS PER TELEVIZIJĄ

Užkeikta ir į siaubo bei katastrofų filmus ištremta kančios tikrovė nenustojo būti realybe. Užkeikimas dingo (deja!) tą Rugsėjo 11-osios rytą. Tačiau labai daug kur jis (deja?!) tebegalioja. Nepatogus, biurgerišką ramybę trikdantis kitas (krikščionybės terminologija, artimas; kaimynas “globaliniame kaime”) paliekamas ne-žmogiškoje, ne kūno ir kraujo tikrovėje, užburtame hiperpasaulyje, “virtualioje” realybėje, kur stebuklingos lazdelės (nuotolinio valdymo pulto) mostu gali būti tiesiog sunaikintas. Kas mums rūpi ta Čilė, Biafra? Kas mums rūpi ta Čečėnija, Balkanai, Afganistanas? Varlės kvaksėjimas kūdroje. Tegu ji ir pasilieka varlių pasaulyje. Kad užburta princesė sugrįžtų į žmogišką tikrovę, reikia pabučiuoti varlę. Fui! Be to, žmogus reikalauja dėmesio ir įsipareigojimo. O varlė ne. Geriau tegu lieka kūdroje.
Pagarba nežinomybei, atvirumas ateičiai, pasirengimas priimti jos iššūkius ir nepasitikėjimas prognozėmis yra tai, dėl ko realybės riteris sutaria su savo kolega tikėjimo riteriu. Jiems abiem niekuo nedrumsčiama, savimi pasitikinti miesčionio egzistencija atrodo nepriimtina, o įžūlus tvirtinimas, esą “žmogus yra savo likimo kalvis”, ir įsitikinimas, kad žmogaus galimybės kurti savo ateitį yra kone beribės – mažų mažiausiai naivūs. Pasaulyje vyksta nenuspėjami, keisti, absurdiški ir kvaili dalykai, prieš kuriuos bejėgė tiek klasikinė logika, tiek tikimybių teorija. Į dešimtą dešimtį įkopusiam seniui ir jo nevaisingai žmonai gimsta sūnus, o jūs pats, niekada gyvenime nerūkęs, staiga susergate plaučių vėžiu. Padėtį komplikuoja tai, kad, atėjus laikui, iš Abraomo reikalaujama paaukoti Izaoką ir, negana to, aukos reikalauja pats vaiką pažadėjęs ir viltį suteikęs Dievas, o jūsų visą gyvenimą it garvežys dūmijusio kaimyno plaučiai švarūs tartum kūdikio. Tas Dievas, beje, netrukus persigalvoja ir vietoj berniuko pasitenkina avinu, o jūsų mažametei dukrelei nustatoma sunki, itin reta liga, kuria susirgti galimybė yra viena iš milijono. Filosofai graikai ir pasaulio viešpačiai romėnai įtiki, kad nukryžiuotas Galilėjos žydas (kažkoks barbaras iš imperijos užkampio) yra pasaulio Gelbėtojas, o rėžtukais apsiginklavę fanatikai nukreipia lėktuvus į pasaulio galios centre stovinčius dangoraižius ir į galingiausios pasaulyje karo ministerijos pastatą. Pasaulyje vyksta keisti, neįtikėtini, nuostabūs ir bauginantys dalykai, o tikėjimo ir realybės riterių sielos yra tos pasaulio vietos, kuriose pasaulis yra atviriausias savo nenuspėjamumui, kuriose šviesioji ir tamsioji gyvenimo pusės labiausiai pripažįsta viena kitos teisę egzistuoti. Tačiau, priešingai nei išdidus Kierkegaard’o herojus, rūsčioje vienatvėje pavydžiai saugojantis individualizmo pilį ir niekam negalintis komunikuoti savo be galo savitos patirties, realybės riteris yra atviras begalinei patirčių įvairovei ir jau vien tai, kad kažkas kažkam atsitiko, įpareigoja jį ne protestui ą la Jobas, kai tas “kažkas” ištiks jį patį, bet priešingai – kito (net “išgalvoto”, “virtualaus”, “simuliakro”) patirtis jam yra tarytum jo Širdies damos prisilietimas, gestas ar žvilgsnis, kuris nebūtinai patenkina lūkesčius, tačiau būtinai yra skirtas jam, ištikimam ir savo mylimosios kaprizus toleruojančiam adresatui.
Realybė yra šio riterio Širdies dama. Vakarinė žvaigždė, aksominiame vasaros danguje besileidžianti į snaudžiančią jūrą – diadema jos plaukuose, spindinti milijonams, – ženklina jam jo priklausomybę Realybės karalystei, milijonų, šią akimirką stebinčių žvaigždę, karalystei. Bendras regėjimas padaro tuos milijonus jo broliais ir seserimis. Bet tai nėra palaimingas regėjimas, visio beatifica. Palaimos nėra, nes yra negailestingas, it peilio ašmenys skausmą gimdantis žinojimas, kad Vakarinė šviečia ne tik įsimylėjėliams, ne tik kopose besimylinčiai romantiškai porelei, bet ir kruvinam darbui besirengiančiam samdomam žudikui, ir nieko nenutuokiančiai jo aukai. Jos šviesa lanko ne tik svajonių ir ateities vilčių sklidinus namus – ji įkyriai braunasi pro grotuotą nuteistojo mirti kameros langą ir langus palatų, tapusių paskutine nepagydomai sergančiųjų kančių prieglauda. Gal šią akimirką ją mato prievartaujama moteris ir kilpą neriantis savižudis. Tam, kuris tai įsisąmonina, kuris suvokia, kaip tas pats neutralus objektas gali būti skausmingai skirtingai matomas, tragiškai skirtingai patiriamas ir išgyvenamas, tam skirtumas tarp “tikros” ir “virtualios” realybės pasirodys apgailėtinai menkas. Realūs skirtumai yra tarp kančios ir laimės, meilės ir neapykantos, skausmo ir malonumo, prasmės ir neprasmės, o ne tarp “tikro” gyvenimo ir gyvenimo televizoriaus ekrane (aišku, čia turimas omeny ne banalus sąmoningas dezinformacijos atvejis). Yra tiesiog Realybė, tik dažnai užburta ir nustumta į “virtualų” “simuliakrų” pasaulį. Bet ar išdrįs kas laiduoti, kad kerai neišnyks tada, kai mažiausiai to laukiame? Vienoje iš “Helovino” serijų žudikas pradeda siautėti kino teatre per filmo su tokiu pačiu pavadinimu premjerą. Jau užsiminėme apie Rugsėjo 11-ąją ir katastrofų filmų kūrėjų vaizduotę. Yra tiesiog Realybė.

HOLOKAUSTAS PER TELEVIZIJĄ

Su simuliacija galima sieti ir holokaustą, nes išnaikinimo užmarštis taip pat yra išnaikinimas. Taip išnaikinama atmintis, istorija, visuomenė. Ši užmarštis yra tokia pat svarbi, kaip pats įvykis, kurio koordinačių mes niekaip negalime nustatyti. Ši užmarštis vis dar pernelyg pavojinga, nes ją turi ištrinti dirbtinė atmintis – simuliakras. Tokia dirbtinė atmintis vėl išves į sceną išnaikinimą. Tam padės televizija. Tai galutinis sprendimas bet kokiam istoriškumui. Dabar žydai suvaromi ne į krematoriumus ar dujų kameras, o į garso ir vaizdo juostas, į katalikišką ekraną ir mikroprocesorių. Užmarštis, sunaikinimas būtent šiuo keliu galų gale pasiekia savo estetinį matmenį – išvirsta į retro, galiausiai tapusį masiniu.

Televizijoje vyksta tas pats užmaršties, likvidacijos, išnaikinimo procesas, tas pats atsiminimų ir istorijos sunaikinimas, tas pats atvirkštinis, implozinis spinduliavimas, ta pati absorbacija be jokio aido, tai tokia pati juodoji skylė kaip Osvencimas. Mus norima įtikinti, kad televizija numes nuo pečių Osvencimo naštą išspinduliuodama kolektyvinį sąmonėjimą, nors ta našta įamžinama kitu pavidalu, jau nebe kaip sunaikinimo vieta, o kaip atgrasinimo mediumas.

Televizijos laidos apie holokaustą yra visų pirma įvykis, arba, tiksliau, televizijos apdorotas objektas. Dabar žydams jau neberūpi jų mirtis, savarankiškos masės net nebemaištauja – jos atgrasintos iki mirties, atgrasintos net nuo savo mirties. Dabar bandoma atšildyti šį šaltą įvykį pasitelkus abejingą mediumą – televiziją.

Tokiam atšildymui nepagailėta ir politinės bei pedagoginės orkestruotės, kurią visomis išgalėmis telkiamai, bandant kaip nors įprasminti įvykį (šį kartą – televizijos apdorotą įvykį). Kyla paniško šantažo banga, siekiant apsaugoti vaikus ir t.t. nuo galimo šių laidų poveikio jų vaizduotei. Pedagogai ir socialiniai darbuotojai mobilizuojami filtruoti tą dalyką, tarsi šiame dirbtiniame prisikėlime glūdėtų pavojus užsikrėsti.

Kur kas didesnis pavojus tas, kad siekiama visus mobilizuoti ir perdaryti sociumą, įkaitinti diskusiją, vadinasi – ir komunikaciją. Trūksta užstatų, turinių, žodžių, istorijos. Štai kur fundamentali problema. Taigi tikslas yra produkuoti tai bet kuria kaina, ir laida apie holokaustą labai tam tiko: pasitelkus dirbtinį mirusio įvykio karštį, pabandyta atšildyti mirusio įvykio karštį, pabandyta atšildyti mirusio sociumo kūną. Be to, papildomas mediumas turėjo sustiprinti poveikį – žaibiškos apklausos sankcionavo masinį laidos efektą, pranešimo kolektyvinį prasiskverbimą, nors jos patvirtina, žinoma, tik televizinę paties mediumo sėkmę.

Tad derėtų kalbėti apie šaltą televizijos šviesą, apie jos nežalingumą vaizduotei, ne ji nebeperteikia jokios įsivaiduojamybės tiesiog dėl to, kad ji nebėra vaizdas.

IŠVADOS

1. Dabar tikrovės ženklai atstoja tikrovę, kitaip sakant, bet kokį realų procesą atgraso jo operacionalusis antrininkas, metastabili, programuojama, nepriekaištingai veikianti mašina, tiekianti visus tikrovės ženklus ir į uždarą grandinę sujungianti visas jos peripetijas. Šis procesas vadinamas simuliacija.

2. Televizijos laidos apie holokaustą yra visų pirma įvykis, arba, tiksliau, televizijos apdorotas objektas. Dabar žydams jau neberūpi jų mirtis, savarankiškos masės net nebemaištauja – jos atgrasintos iki mirties, atgrasintos net nuo savo mirties. Dabar bandoma atšildyti šį šaltą įvykį pasitelkus abejingą mediumą – televiziją.

3. Tikslas yra produkuoti tai bet kuria kaina, ir laida apie holokaustą labai tam tiko: pasitelkus dirbtinį mirusio įvykio karštį, pabandyta atšildyti mirusio įvykio karštį, pabandyta atšildyti mirusio sociumo kūną.

4. Televizija nebepavojinga vaizduotei, nes nebėra vaizdas.

LITERATŪRA

Simuliakrai ir simuliacija. Jean Baurillard, baltos lankos, 2002

Leave a Comment