Bank7 sistema Lietuvoje

TURINYS

I. Įvadas..............................2
II. Dėstymas..............................4
1. Bankininkystės užuomazgos Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje (LDK)......4
2. Nacionalinės bankininkystės pradžia.........................7
3. Bankai atkūrus nepriklausomybę..........................8
4. Bankų bankrotų banga.............................9
5. Bankai verčiami lygiuotis į ES............................10
6. Kredito įstaigų priežiūros sistemos elementai.....................10
7. Bankų steigimas ir licencijavimas.........................12
8. Lietuvos banko nuolatinės bankų priežiūros metodai..............13
III. Išvados..............................17

Literatūros sąrašas..............................18

ĮVADAS

Bankai, būdami kredito centrais, virsta mūsų ūkio
širdimi, kuri traukia į save ir vėl išmeta mūsų
ekonominio organizmo gyvybės syvus – pinigus.

VLADAS JURGUTIS

Lietuvos finansų mokslų kūrėjas Vladas Jurgutis (1885-1966) monografijoje „Bankai”, parašytoje ir išleistoje 1940 metais, pažymi, kad pinigai, išsisklaidę smulkiomis sumomis pas žmones, neturi dinaminės kūrybinės valios, jie yra tik tarpasmeninių ekonominių mainų tarpininkai. Bet kai tie patys piinigai paleisti į ūkinį kūrybinį darbą, jie pradeda kurti naujas vertybes ir kartu virsta kapitalu. Būtent bankai yra svarbiausi ūkio šalies centrai, kurie leižia pinigus į „ekonominį gamybos darbą”, jie yra tie šalies ūkio smegenys, kurie, leisdami pinigus, žiūri, kad jie dirbtų planingą, šalies ūkiui naudingą kūrybinį darbą.

Taigi bankai, V. Jurgučio žodžiais tariant, yra ne tik mūsų ūkio širdis, bet ir jo smegenys. Bankai nustato mūsų ūkio dinamikos gaires. Kas nori tinkamai suprasti ir teisingai vertinti mūsų dienų ūkio reiškinius, kaip pažymi V.. Jurgutis, tas turi pažinti bankų statiką ir dinamiką.
Terminas „bankas“ yra kilęs iš italų kalbos žodžio „bancio“ – tai stalas už, kurio viduramžiais sėdėdavo pinigų keitėjai. Bankų istorija siekia tolimą praeitį. Kai kurios bankinės operacijos buvo žinomos senovės civilizacijose (2000 m. Pr. Kr

r.), Graikijoje (IV a. Pr. Kr.), Senovės Romoje.
Bankas – tai finansų institucija, turinti specialią valstybės licencija, kuri leidžia priimti pinigus ir suteikti paskolas.
Jokios šalies ekonomika negali vystytis be geros ir stabilios bankų veiklos. Jų vaidmuo be jokių išimčių yra gyvybiškai svarbus tiek fiziniams, tiek juridiniams asmenims, tiek valstybinėms institucijoms. Darbo tikslas pasigilinti į bankų atsiradimo ir vystymosi istoriją Lietuvoje, atskleisti mūsų valstybės bankų sistemos veikimą.

1. Bankininkystės užuomazgos
Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje (LDK)

Bankininkystė pradėta plėtoti nuo pinigų keitimo. Pinigų keitimas buvo primityviausia, bet būtina bankinė operacija. Užsienio ir savi bei kontrasignuoti pinigai dar ankstyvojoje LDK sudarė prielaidas bankinių operacijų – pinigų keitimo bei kredito užuomazgoms. LDK, susikūrusi ankstesniųjų viduramžių laikotarpiu, pergyveno vėlesniuosius viduramžius ir dar gyvavo apie 300 metų naujaisiais laikais (nuo 1500 m. iki XIX a.), bet baankininkystės užuomazgos ir jos plėtojimas LDK dėl ekonominio, politinio, karinio pobūdžio ir kitų sąlygų skyrėsi nuo Vakarų Europos šalių.
Visapusiškai plėtojant ūkinį šalies gyvenimą, – ypač dideli Vytauto nuopelnai. Su jo vardu siejamos miestų gautos Magdeburgo teisės, žydams suteiktos privilegijos keisti bei skolinti pinigus, Lietuvos užsienio prekybos plėtimas, plačiai užsimotas monetų kalimas ir kt. Gaila, kad žiūrint šiandienos akimis, daugelis LDK didžiųjų kunigaikščių, o vėliau Lenkijos ir Lietuvos karalių, nesugebėjo toliaregiškiau tvarkyti didžiulę valstybę, rūpintis LDK ekonomine būkle. Net ir labai iš

šprusęs paskutinysis gediminaitis Žygimantas Augustas reikiamai neįvertino miestų reikšmės šalies ūkiui, o tai glaudžiai susiję ir su bankininkyste.

Kaip rodė kitų šalių praktika, miestuose spietėsi amatai bei gamybinės dirbtuvės ir fabrikai, prekyba, o su ja susijusios ir vienos iš pirmųjų bankinės operacijos – pinigų keitimas, kreditas ir kt. Tai buvo susiję ne tik su palyginti veiklia užsienio ir vidaus prekyba, bet ir su LDK vartojamais įvairiais pinigais. Esant apyvartoje įvairiems ir aišku, nevienodos vertės pinigams, sunku buvo susigaudyti. Sudėtingos, o kartais ir rizikingo pinigų keitimo verslo imasi žydai, iš dalies ir karaimai. Kai kurie iš jų pralobo ne vien iš prekybos, galėjo imtis sudėtingesnės bankinės operacijos – skolinti pinigus. Šias privilegijas žydai turėjo nuo Vytauto laikų. Kreditas – pinigų skolinimas nuo senovės yra viena iš svarbiausių bankinių operacijų, paprastai susijusi su palūkanomis. Bet viduramžiais palūkanos buvo draudžiamos gal ne tiek moraliniais teologiniais, kiek ekonominiais sumetimais. Žinoma, kad ir dėl palūkanų draudimo bei jų ribojimo suvaržymo viduramžių kredito operacijos smarkiai atsiliko nuo antikinių šalių Graikijos ir Romos. Įdomu, kad žydams – bankinių operacijų pradininkams, buvo draudžiama imti palūkanas tik iš žydų, o iš kitataučių jie galėjo imti. Aišku, kad žydams buvo pelningiau skolinti kitataučiams, neužmirštant paramos savo tautiečiams. Beprocentes paskolas, reikia manyti, su kaupu kompensavo kitataučiams su
uteiktos paskolos nemažomis, o kartais ir labai didelėmis palūkanomis. Praturtėję žydai už nemažas palūkanas galėjo teikti paskolas bajorams, pirkliams ir kitiems kredito reikalingiems žmonėms. Bet ypač apsimokėjo skolinti pinigus valstybei ar įmokėti išpirką, gaunant už tai teisę LDK išsinuomoti muitus. Iš pirklių bei kitų gyventojų už pergabenamas per valstybės sieną prekes muitų nuomotojai surinkdavo kur kas daugiau muitų, negu įmokėdavo valstybės iždui išpirkų – faktiškai suteiktos paskolos. Be to, muitų nuomotojai galėjo be muitų vežti prekes. Trūkstant iždo pajamų būtiniausiems reikalams ir, pirmiausia – karo išlaidoms, didieji Lietuvos kunigaikščiai neapsiejo be paskolų. Paskolos paprastai buvo suteikiamos už įkeistus valstybės dvarus. Įkeičiant dvarus už suteiktas valdovui paskolas, neužsimenama apie palūkanas, kurias kreditoriams su kaupu padengdavo įkeistų valstybės dvarų ar net valstybinių valsčių bei seniūnijų pajamos. Kartais už gautą paskolą buvo įkeičiamos net karališkosios brangenybės. Didieji Lietuvos kunigaikščiai skolindavosi pinigų ir iš daug jų turėjusių pareigūnų. Be to, pinigų skolinimusi vertėsi praturtėję miestiečiai (kapitalistai), tiek ir savo dvarus pardavę ir įsikūrę miestuose bajorai. Nors sunku pasakyti, kiek į šią bankinę operaciją – pinigų skolinimą buvo įsitraukę Lietuvos bajorai. Aukštojo luomo žmonės vien dėl savo išdidumo nesiėmė bankinių operacijų. Ir dėl to išdidumo smarkiai pralošė, užleidę vietą ekonominiame gyvenime kitų šalių energingiems ir apsukriems bankininkystėje žmonėms. Lietuvos va
aldovai buvo linkę gauti paskolų iš pirklių, žydų, bendruomenių pinigų, bajorų bei kitų miestiečių, kurie už paskolas nereikalaudavo užstatyti dvarų. Be to, kreditoriai miestiečiai dažnai sutikdavo atsiimti skolą natūra: druska, medumi, javais, arkliais. O tai, esant neišplėtotiems piniginiams santykiams, valstybės iždui buvo patogiau. Įdomu, jog valstybės universalais (Lenkijos ir Lietuvos karalių iškilmingi raštai, laiškai) buvo nustatytos ne didesnės kaip 8% metų palūkanos. Tai buvo nedidelės palūkanos. Juk XVI a. pradžioje Bažnyčia leido imti 10 ir 15% palūkanas. Tik visuomeninio pobūdžio kredito įstaigoms – montes pietaris XVI a. viduryje buvo nustatyta 5% palūkanos už paskolas ir indėlius. Nors dar pirmojoje XV a. pusėje (1420m.) Liono bankininkams karališkoji privilegija leido imti metų palūkanų iki 15%. O ankstesniųjų viduramžių laikais žydai daugiausia imdavo 43%, o lombardai – net 60% jau tikrai lupikiškų metų palūkanų. LDK, kaip ir nuo XII a. kai kuriose Italijos miestuose-valstybėse, žinomos ir priverstinės paskolos. Šios paskolos buvo išdėstomosios paskolos miestams karo reikalams. Miestui buvo nustatoma tam tikra paskolos suma, paskirstant ją konkretiems mokėtojams, t.y. priverstiniams kreditoriams. LDK valstybinis kreditas buvo ganėtinai paplitęs. Kol feodalinėje valstybėje valdovo turtai ir finansai kartu reiškė ir valstybės turtus, valstybės paskolos buvo imamos kaip asmeninės valdovo paskolos ir garantuojamos valdovo turtais ir pajamomis. Pinigų skolinimasis iš užsienio, kaip ir iš savo šalies kreditorių, faktiškai buvo bankinė operacija, nors toks kreditas, kai valstybė tampa skolininku, o juridiniai bei fiziniai asmenys – jos kreditoriais, finansinėje literatūroje priskiriami ne bankinei, o finansinei kategorijai. Bet kredito operacijų požiūriu esminio skirtumo nėra. Kartais ir pirkliai reikalaudavo apdrausti valdovui suteikiamą kreditą karališkaisiais dvarais. Matyt, ne per daug pasitikėjo valdovo kreditingumu ir įprastinio skolos grąžinimo dokumento – vekselio neužteko (vok. Wechsel) – nustatytos formos paskolos raštas, įsipareigojant sumokėti tam tikrą pinigų sumą. XVI a. Vakarų Europos šalyse plačiai vartojami vekseliai ir atsiskaitymai negrynaisiais. XVI a. Vakarų Europos šalyse plačiai vartojami vekseliai ir atsiskaitymai negrynaisiais. Naujųjų laikų pradžioje bankininkų, pasivadinusių finansininkais, vidiniai vekseliai cirkuliuoja kaip grynieji pinigai. Galingi finansininkai kredituoja atsigaunančių miestų pramonę ir prekybą bei daugelio kraštų valdovus. LDK vekseliai negalėjo paplisti, nes prekiniai ir piniginiai santykiai nebuvo išplėtoti kaip Vakarų Europoje. Vekselių plitimui tikriausiai turėjo įtakos ir nepasitikėjimas skolininkais, įskaitant ir pačius valdovus. Nors to nepasitikėjimo būta ir Vakarų Europos šalyse. Vekseliai LDK buvo praktikuojami net ir tarp valdovų. Bet ir vekseliai LDK nebuvo visiškai pasitikima. Pinigingiems pareigūnams, skolinusiems didžiajam kunigaikščiui, vekselio neužteko. Ir už skolą valdovas turėjo įkeisti valstybės turtą. Ir pirmieji bei pagrindiniai Lietuvoje kreditoriai, tam tikra prasme bankininkai žydai, skolindami pinigus bajorams, pirkliams ir kitiems žmonėms, o kartais ir religinėms organizacijoms, paprastai iš skolininkų reikalaudavo ne vekselio, o užstato – kilnojamo ar nekilnojamo turto. Laiku neatidavus skolos, t.y. neišpirkus užstato, žydai turėjo teisę užstatytus daiktus pardavinėti. Tai jiems irgi apsimokėdavo, ko gero, užstatytus daiktus nepakankamai įvertinus. Tas, kuris skolinosi pinigų, tikriausiai nesuderėjo dėl užstato vertės, manydamas, kad skolą grąžins ir atgaus užstatą. Apsukriausi ir pinigingi žydai, įgiję kunigaikščio pasitikėjimą, gaudavo LDK net aukštus valstybinius postus. Žydų veikla kėlė įsiskolinusiųjų jiems (ir ne tik skolininkų) nepasitenkinimą, o gal tiesiog pavydą. Tai pasiekdavo ir didįjį Lietuvos kunigaikštį, kuris finansiškai taip pat nemažai buvo įkliuvęs į žydų rankas. 1495m. Lietuvos valdovas, Aleksandras (1492-1506m.) ne tik panaikino Vytauto duotą žydams pinigų keitimo ir skolinimo privilegiją, bet ir išvarė žydus (kad ir neilgam) iš Lietuvos konfiskuodamas jų turtus. Tai paliko šiaip ar taip juodą dėmę LDK bankininkystės užuomazgų istorijoje.
Bankai, kaip kredito įstaigos, vėlesniais viduramžiais (XII-XIVa.) žinomi Italijos miestuose Venecijoje, Genujoje, Florencijoje. Žinomi ir vienuolynų (pranciškonų) bankai smulkiems verslams ir vidutinio luomo žmonėms remti. Jie XVI-XVIIa. Paplito po visą pasaulį. LDK bankinėmis pinigų skolinimo operacijomis plačiai užsiėmė labai turtingas jėzuitų Ordinas. Vėlesniais viduramžiais ir naujųjų laikų pradžioje Vakaruose veikę bankai buvo ne valstybės bankai, o tam tikrų organizacijų arba fizinių asmenų bankai, t.y. privatūs bankai. Tad tuo labiau įdomus didžiojo Lietuvos kunigaikščio Stepono Batoro (1576-1586) sumanymas kurti Vilniuje valstybė banką. Šios kredito istorijos įkūrimo projektas pavadintas “Lietuvos banko įkūrimo projektas”. “Vilniaus 1584m. suvažiavimas, – rašoma Lietuvos banko įkūrimo projekte, – sumanė sudaryti specialinį krašto fondą kredito reikalams. Lietuva per trejus metus turėjo į jį mokėti po 8 grašius nuo kiekvieno valako, po 2 grašius nuo daržininko ir po pusę grašio (po 5 pinigėlius) nuo kiekvieno miesto gyvenamo namo. Prie šios sumos did. kun. turėjo pridėti pelną iš pinigų kalimo. Iš sudaryto tokiu būdu fondo turėjo būti apmokami atstovai, siunčiami į bendrus Lietuvos-Lenkijos seimus. O laisvi pinigai skolinami Lietuvos gyventojams iš procentų po du pinigėlius savaitei nuo kapos grašių (atseit 10,4% per metus). Šioji kredito įstaiga turėjo būti Vilniuje ją vesti turėjo ne tik bajorų, bet ir miestiečių atstovai, prižiūrint vienam iš senatorių. Skolinti buvo leidžiama tik įkeičiant nekilnojamąjį turtą. Skolinimas iš aukštų procentų privatišku būdu turėjo būti griežtai uždraustas. Kadangi pelnas iš pinigų kalimo buvo nuolatinis, tai tikėtasi atremti kredito įstaigą tvirtais pagrindais.” Tad šio banko įstatinis kapitalas turėjo būti sudarytas iš privalomų įnašų, neaplenkiant nė daržininkų. Didžiojo kunigaikščio įnašai banko kapitalui formuoti iš pinigų kalimo pelno negalėjo būti dideli. Ir jų formalus pastovumas dėl pinigų kalyklų faktiškai nereguliaraus darbo nebuvo užtikrintas. O paskolas palankiomis sąlygomis (mokant nustatytas palūkanas) galėjo gauti tik tie, kurie turėjo nekilnojamąjį turtą. Baudžiauninkams valstiečiams ir kitiems paprastiems žmonėms bankinis kreditas faktiškai nebuvo prieinamas. Taip ir lieka neaišku, kodėl projektas taip ir liko neįgyvendintas. Greičiausiai ryžtingo valdovo puoselėtą banko sumanymą palaidojo jo ankstyva mirtis (mirė 54 metų). O kiti vadovai tikriausiai menkai suvokė nelengvus ekonomikos plėtojimo bei bankininkystės reikalus.. Tik po 184m. nuo neįgyvendinto pirmojo Lietuvos banko projekto, karaliaujant Stanislovui Augustui Poniatovskiui (1764-1795m.), Lenkijos ir Lietuvos Seimas po sužlugusios ir dėl aukšto pinigų pariteto aukso valiutos reformos 1786m. nutaria įkurti valstybės banką notoms leisti. Lenkijos ir Lietuvos respublikos žlugimo išvakarėse 1792m. įkuriamas dar 1768m. Seimo numatytas valstybės bankas, kuris, turėjo išleisti 40mln. auksinų popierinių pinigų. Be to, banko pagrindinis tikslas buvo popierinių pinigų emisija, o ne kredito operacijos. Bet ir iš tos pinigų emisijos nieko gero neišėjo. Neturėjo pasisekimo nei iš pradžių iždo leidžiami 4% paskolos lakštai, nei 1794m. sukilimo vado Tado Kosciuškos (1746-1817m.), išleisti popieriniai pinigai valstybės paskolos lakštams išpirkti. Nepadėjo ir už 10mln. auksinų parduotos valstybinės žemės. O paplitusios LDK ekonominiame gyvenime kredito operacijos praktiškai nebepasidarė kredito įstaigomis – bankais. Tai, be abejo, buvo nemaža spraga mūsų senosios valstybė ūkiniame gyvenime. Po 1795m. trečiojo Respublikos padalijimo Lietuva pateko Rusijai. Pavergtoje Lietuvoje stambiojo kapitalo kredito įstaigos tarnavo ne krašto reikalams, bet rusinimo politikai bei dvasininkų interesams. Ir taip prireikė beveik 130 metų, kol po 120 metų caro Rusijos, po 3 metų kaizerinės Vokietijos okupacijų ir beveik po 3-4 metų ūkio stabilizavimo Nepriklausomoje Lietuvoje 1922m. rugpjūčio 11d. Steigiamasis Seimas priėmė Lietuvos banko įstatymą, o 1922m. spalio 2d. Lietuvos bankas, vadovaujamas prof. Vlado Jurgučio, pradėjo operacijas.

2. Nacionalinės bankininkystės pradžia

Lietuvoje bankai atsirado po baudžiavos panaikinimo, kai žemės savininkai ir valstiečiai, norėdami atikratyti gobšų palūkininkų, supirkinėtojų, ėmė ieškoti pigesnių paskolų šaltinių. Bankus daugiausia steigė Rusijos valdžia arba atskiri jos kapitalistai. Trumpalaikius kreditus pramonei, prekybai teikė Vilniaus privatinis komercinis bankas, kuris turėjo skyrius Kaune ir Ukmergėje, Petrogrado tarptautinis ir Rusijos – Azijos bankų Vilniaus ir Kybartų skyriai, Rygos komerc.banko Šiaulių ir Suvalkų skyriai, Jungtinio banko Vilniaus, Rusijos valstybinio banko Vilniaus ir Kauno skyriai. Smulkiojo kredito įstaigų kūrimas ir darbas buvo visaip varžomas valdžiai primetant savo globą, o jų sąjunga neleidžiama. Iš smulkaus kredito įstaigų svarbiausios buvo skolinamosios, kredito bendrovės ir gminų bei bendruomenių santaupų skolinamosios kasos. Prasidėjus pirmajam pasauliniam karui Lietuvos teritoriją užplūdo vokiečiai ir atnešė mums savus pinigus – markes. Paskelbus Lietuvos nepriklausomybę teko kurti visą savo kredito bankų sistemą iš pagrindų. Pirmas Lietuvos nacionalinis bankas įsteigtas 1918m. – Prekybos ir pramonės bankas – atliko valstybės banko f-jas. Dėl pinigų infliacijos, santaupų nebuvimo, ne visai aiškios ir pamatuotos veiklos politikos 1926 bankas bankrutavo. 1919-1921 įsikūrė kiti akciniai ir komerciniai bankai: Ūkio bankas, Komercijos bankas, Centrinis žydų bankas, Tarptautinis bankas, Kredito bankas, Brauno banko namai. Jie spekuliavo vokiškomis markėmis bei investavo lėšas į nekilnojamą turtą ir užsienio valiutą. Stambiausias Lietuvos komercinis bankas Ūkio bankas buvo priskiriamas prie mišraus pobūdžio bankų, kadangi jis teikė ne tik trumpalaikes paskolas, kreditavo ir finansavo pramonę. Kooperacijos bankas – organizavo trumpalaikį žemės ūkio kreditavimą; Komercinis bankas – vekselių diskonto ir paskolų teikimas už vekselius, pramonės ir prekybos kreditavimas; Kredito bankas – rėmė metalo, mašinų, tekstilės, medžio perdirbimo, spirito gamybos šakas; Centrinis Žydų bankas – finansavo Lietuvos žydų kooperaciją ir smulkiojo kredito bendroves, stambiojo miško firmos, statybų rangovai ir tiekėjai. Šių bankų veiklos pradžioje kreditų paklausa viršijo pasiūlą. Kreditų kaina siekė 36-48% palūkanų metams. Nepriklausomos Lietuvos kredito institucijų sistemą sudarė šios grandys:
· LB įsteigtas 1922 kaip vienintelis krašto pinigų emitentas, nacionalinių pinigų stabilumo garantas, vyriausybės bankininkas ir tiesioginis kreditų tiekėjas komerciniams bankams.
· Akciniai komerciniai bankai (11) ir savitarpio kredito bendrovės (15)
· Kredito unijos: kaimo smulkaus kredito unijos ir miesto smulkaus kredito unijos.
· Žemės bankas tenkino žemės ūkio kredito poreikį.
· Taupmenų valstybės kasos.
Sovietų sąjungai 1940 okupavus Lietuvą sėkminga mūsų valstybės bankų veikla buvo nutraukta ir visiškai sugriauta bankininkystės sistema.

3. Bankai atkūrus nepriklausomybę

Atkūrus Lietuvos politinę nepriklausomybę ir siekiant ekonominės nepriklausomybės, buvo būtina išspręsti bankų priklausomumo klausimą. Tik sukūrus savo savarankiškai funkcionuojančią kredito sistemą, buvo galima užkirsti kelią ištekliams išpumpuoti iš Respublikos, sustiprinti Lietuvos vyriausybės ir vietinių valdžios organų finansų bazę bei savarankiško ūkininkavimo galimybes. Reikėjo pakeisti bankų veiklos funkcijas – anksčiau banko įstaiga prilygo kontrolės organui ir prieiti prie to, kad bankas tarnautų verslo partneriui. 1990m. kovo 13d. Lietuvos Centrinio Banko, kaip prieškarinio Lietuvos banko darbų tęsėjo, veiklos pradžia. 1992m. priimtas LR komercinių bankų įstatymas. Tikslas sukurti teorinius pagrindus bankų steigimui, veiklai, reorganizavimui ir likvidavimui. Nuostatos leido sukurti pakankamai platų komercinių bankų, įsteigtų akcinio kapitalo pagrindu, tinklą, iš dalies reorganizuoti ir privatizuoti valstybinius bankus. Atvira Rytų rinka, įstatymų spragos, didelė infliacija leido gauti pasakiškus pelnus prekiaujant rubliais, talonais, kitomis panašiomis valiutomis, o valstybinis turtas nebuvo realiai įvertintas, todėl sukaupti pakankamą akcinį kapitalą buvo nesunku. Sąlygiškai stambūs komerciniai bankai: Lietuvos valstybinis komercinis bankas, ŽŪ, Taupomasis, Lietuvos akcinis inovacinis bankas, Vilniaus bankas. Vidutiniai ir smulkūs komerciniai bankai, juos jungė bendras bruožas – patraukė į savo pusę smulkius investuotojus ir klientus. To meto skiriamąja Lietuvos bankinių paslaugų rinkos ypatybe galime laikyti komercinių bankų universalumą, t.y. komerc.bankai nesistengė specializuotis atlikdami tik tam tikras operacijas ar aptarnaudami tik tam tikrus klientus, bet teikė įvairias bankų paslaugas įvairiems klientams.

4. Bankų bankrotų banga

Nors ir trumpa bet dramatiška atkurtos nepriklausomos Lietuvos komercinių bankų istorija akivaizdžiai patvirtina teiginį, kad nestabiliomis perėjimo į rinkos ekonomiką sąlygomis finansų rinkoje išnyra ir greitai nuskęsta bankai vaiduokliai. Įvairios firmos neturėdamos jokių teisinių įgaliojimų vykdo tam tikras bankų funkcijas, daugiausia renka ir kaupia lėšas iš gyventojų, tuo užsiima ir kvazibankai. Tokie ūkio subjektai ir padarė didelę žalą ne tik žmonėms bet ir visai finansų sistemai. 1993-1996 bankrutavus daugeliui bankų, kilus finansinei krizei, padėtis Vyriausybės vertybinių popierių rinkoje gerokai komplikavosi. Iš Lietuvos išplaukė daug pinigų, traukėsi užsienio investuotojai. Bankų krizė Lietuvoje sukėlė daug ginčų kryžminių kaltinimų – komercinių bankų vadovai kaltino Lietuvos bankas, šis priekaištavo bankams, politinės partijos – viena kitai. Nukentėję indėlininkai grasino pilietinio nepaklusnumo akcijomis. Bankų krizė buvo dėsninga sistemos, sukurtos aptarnauti destruktyvius verslus, griūtis. Situacija, kai palūkanų norma viršija daugumos įmonių rentabilumo rodiklius, nėra normali. Kol ji tęsis, ūkis bus žlugdomas, o tai atsilieps bankams, taip pat kils didžiulė infliacija ir ekonomikos nuosmukis. Sparčiai augant infliacijai ir jai mažėjant makroekonominė šalies situacija būna nestabili. Šios sąlygos labai veikia bankus. Tada nesuvaldoma tampa paskolų rizika: kylant infliacijai kyla paskolų norma, bet jai mažėjant paskolos gavėjas neįstengs sumokėti palūkanų, rizika tampa šimtaprocentinė. Bankų krizės metu ypač atsiskleidė 1994m balandžio 01d. įsigaliojusio LR lito patikimumo įstatymo ir juo įteisinto specialaus pinigų politikos rėžimo – valiutų valdybos modelio trūkumai. Lietuvos CB neteko paskutinio skolintojo funkcijų ir komerciniai bankai negalėjo tikėtis paskolų iš CB, iškilus likvidumo problemoms, o alternatyvios struktūros nebuvo. Tai veiksnys, apsunkinantis bankų veiklą. Bankų krizė, kaip ir viso ūkio krizė nėra neišvengiama perėjimo į rinkos ekonomiką kaina. Kita vertus, makroekonominės problemos veikia visus bankus, o žlunga ne visi bankai. Bankų bankrotai, tai ir bankų vidaus valdymo bei kontrolės problema.

5. Bankai verčiami lygiuotis į ES

Verslo, kaip ir bankų bankrotas reiškia iššvaistytus išteklius. Vertinant griežtai formaliai, bankrotai yra objektyviai neišvengiami ir reikalingi. 1996 metai buvo, galima laikyti, išėjimo iš krizės laikotarpiu. Tam įtakos turėjo staigus bankų kapitalizacijos padidėjimas. Vienuolikos veikiančių bankų bendras akcinis kapitalas 1996 pabaigoje viršijo 700 milijonų litų, o 1995 sudarė 220 milijonų litų. Savo kapitalą padidino Vilniaus bankas, Ūkio bankas ir Hermis bankas. Jie kapitalizacijos problemą išsprendė užsienio investicijų pritraukimu. Kad padidinti užsieniečių susidomėjimą, pasitikėjimą, bankai suinteresuoti daryti tarptautinį auditą ir plačiai skelbti informaciją. Pastaraisiais metais bankų sistemoje įvyko svarbių struktūrinių pokyčių, kurie sudarė sąlygas šios finansų sektoriaus dalies plėtrai ir stiprėjimui. Vienas svarbiausių reiškinių šalies bankų rinkoje yra vis didėjanti užsienio investuotojų įtaka. 2001 pabaigoje Lietuvoje veikė 4 užsienio bankų skyriai ir 2 atstovybės. Tų pačių metų pabaigoje 6 iš 9 veikiančių komercinių bankų užsienio investuotojai valdė daugiau kaip pusę akcinio kapitalo. Užsienio kapitalas turi teigiamų aspektų – strateginiai investuotojai yra finansiškai stiprūs. Užsienio bankai padidino ir be to smarkią bankų konkurenciją Lietuvoje. Didėjančios konkurencijos bankų sektoriuje patvirtinimas yra pastaruoju metu visų bankų aktyvėjantis įsitraukimas į vartotojiškų kreditų rinką. Lietuvos bankininkystės sektoriui yra atsivėrusi didelė erdvė diegti naujas finansines paslaugas ir plėtoti jau atsiradusias, sutrumpinti distanciją tarp kredito įstaigų ir jų potencialių klientų. Lietuvoje kuriant savą bankų sektorių, prioritetą įgijo universalaus banko modelis, pagal kurį dauguma ar net visos finansinio tarpininkavimo paslaugos yra siūlomos iš vienos bankų struktūros. Šis modelis lemia santykiškai didelę ir viena į kitą labai panašią bankų paslaugų įvairovę.

6. Kredito įstaigų priežiūros sistemos elementai

Svarbiausią vietą ir Lietuvos, ir taip pat kitų šalių bankininkystės sistemoje užima centrinis bankas (CB). Nors ir vadinami bankais, centriniai bankai nėra bankai ta prasme kaip komerciniai bankai. Tai yra vyriausybinės įstaigos, nesirūpinančios savo pelno didinimu (maksimizavimu); finansinės institucijos, kurių svarbiausios funkcijos yra rūpintis pinigų kiekio ir palūkanų normos kontrole bei valdymu, o tikslas – užkirsti kelią didelio masto bankų bankrotams, t.y. finansinei panikai, veikiant kaip paskutiniams skolintojams (kreditoriams) kritiniu atveju. Be šių svarbiausių, jie turi dar ir įprastinių funkcijų, pavyzdžiui, teikti komerciniams bankams paslaugas, leisti valiutą, veikti kaip vyriausybės patarėjai ir pan. Nors formaliai centriniai bankai gali būti privačių akcininkų nuosavybė, tačiau jie atlieka vyriausybės funkcijas ir yra vyriausybės dalis.
Taigi ir Lietuvoje centriniu banku yra vadinamas LIETUVOS BANKAS. Jis yra juridinis asmuo, turintis savo statutą bei antspaudą, nuosavybės teise priklausantis Lietuvos valstybei ir tiesiogiai pavaldus Lietuvos Respublikos Seimui. Lietuvos bankas pradėjo veikti 1922m. spalio mėn. 2d. Pirmasis Lietuvos banko valdytojas buvo prof. V. Jurgutis. Lietuvos banko pagrindinis kapitalas 12 mln. litų buvo sudarytas iš 120 tūks. Vardinių akcijų po 100 litų kiekviena. 4/5 visų akcijų atsidūrė valstybės ižde. Nuo to laiko praėjo daug metų, bet Lietuvos bankas egzistuoja ir dabar. Žinoma, per tą laikotarpį ne viena karta keitėsi Lietuvos banko įstatymas, funkcijos, struktūra ir t.t.
Įkūrus Centrinį banką (CB) buvo reorganizuojama ir visa bankų sistema. Prasidėjus privatizavimo procesams, buvę valstybiniai bankai buvo visiškai ar iš dalies privatizuoti arba buvo kuriami nauji akciniai komerciniai bankai. 1990m. Lietuvoje jau veikė 7 bankai, 1991m. buvo įsteigti 6 bankai, 1992m. – 10 komercinių bankų, 1993m. dar 6 bankai. Sparčiai plėtėsi bankų filialų tinklas. Atitinkamai kūrėsi ir bankų priežiūros institucijos: 1990m. įsteigtas Komercinių bankų veikos reguliavimo skyrius, kuris užsiėmė licencijavimu; 1992m. įsteigtas Komercinių bankų priežiūros departamentas, kuris 1996m. reorganizuotas į Kredito įstaigų priežiūros departamentą. Daugiausia dėmesio skyrė veikiančių kredito įstaigų veiklos kontrolei. Šiuo metu Lietuvos bankų veiklos priežiūros taisyklės numato: licencijavimo tvarką; veiklos planų sudarymo reikalavimus; bankų privalomų atsargų dydį; veiklos riziką ribojančius normatyvus; poveikio priemones bankams, nesilaikantiems nustatytų reikalavimų. LB įstatymas nustato Lietuvos banko f-jas ir veiklą. Viena iš LB f-jų yra Lietuvoje veikiančių kredito įstaigų priežiūra. LB:

· išduoda bei atšaukia licencijas LR kredito įstaigoms ir prižiūri jų veiklą, išduoda leidimus steigti užsienio valstybių kredito įstaigų skyrius bei atstovybes ir jiems veikti, prižiūri užsienio valstybių kredito įstaigų skyrių veiklą LR įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka.
· Nustato LR kredito įstaigų ir užsienio valstybių kredito įstaigų skyrių finansinės apskaitos principus ir atskaitomybės tvarką.

Pagrindiniai Lietuvos banko uždaviniai yra:
v parengti ir įgyvendinti šalies ekonominę strategiją pinigų apyvartos, kredito, atsiskaitymų ir valiutinių santykių srityje.
v reguliuoti pinigų ir kredito apyvartą.
v vykdyti pinigų ir emisijos politiką.
v nustatyti ir reguliuoti šalies piniginio vieneto kursą.

Lietuvos banko vykdomos funkcijos bei teisės:
v leidžia į apyvartą Respublikos pinigus.
v reguliuoja kreditų paklausą ir pasiūlą.
v organizuoja bankų vidaus ir užsienio atsiskaitymus.
v nustato užsienio valiutos naudojimo šalyje tvarką.
v saugo Lietuvos Respublikos aukso ir kitų brangiųjų metalų atsargas bei užsienio valiutos valstybinius rezervus.
v nustato nacionalinės valiutos keitimo į kitą valiutą sąlygas.
v organizuoja nacionalinės valiutos piniginių ženklų gaminimą, transportavimą ir saugojimą.
v duoda leidimus steigti šalyje bendrus su užsieniu bankus arba jų skyrius, atstovybes ar filialus
v teikia ir ima paskolas.
v konsultuoja šalies Vyriausybę.
v nustato šalyje kasos operacijų ir kreditavimo operacijų tvarką.
v atstovauja Lietuvos interesams kitų šalių centriniuose, komerciniuose ir tarptautiniuose bankuose bei kitose tarptautinėse kredito institucijose.

7. Bankų steigimas ir licencijavimas

Bankų steigimo ir licencijavimo tvarką nustato komercinių bankų įstatymas ir LB patvirtintos banko licencijos komerciniams bankams išdavimo ir atšaukimo taisyklės. Bankas gali būti steigiamas atviruoju ir uždaruoju būdu. Banko steigėjai, įregistravę banko statusą LR įmonių rejestro įstatymo nustatyta tvarka, išleidę akcijas ir sukaupę pradinį kapitalą, kreipiasi į LB su paraiška gauti banko licenciją. Kartu pateikiami ir šie dokumentai: banko įstatai; steigimo dokumentai; LB nustatyto turinio ir formos verslo planas; duomenys apie banko valdybos ir tarybos narius; LB nustatytos formos banko steigėjų, akcininkų sąrašas; dokumentai, jog yra apmokėtas pradinis kapitalas; informacija apie banko steigėjų ir akcininkų statusą ir t.t. LB valdyba išduoda licenciją. tik tada kai pateikti dokumentai ir informacija patvirtina, kad: banko įstatai neprieštarauja LR įstatymams; įstatuose nurodytas pagrindinis kapitalas apmokėtas; steigimo metu nepažeisti LR įstatymai; bankas turi kvalifikuotus ir patyrusius vadovus; steigėjų akcininkų finansinė būklė gera ir stabili; sumokėtas žyminis mokestis. LB valdyba per 6 mėn. nuo paraiškos pateikimo išduoda licenciją. Tada bankas turi teisę pradėti veiklą. Licencija suteikiama neribotam laikui ir neperduodama. Ją atimti gali jei: bankas likviduojamas; reorganizuojamas; per 6 mėn. nuo įregistravimo nepradėjo veiklos. Bankui leidžiama likviduotis, jei jis visiškai atsiskaitė su kreditoriais per šiems priimtinus terminus. Banko filialai (skyriai) ir atstovybės LR ir užsienyje steigiami gavus LB leidimą ir registruojami LR įstatymų nustatyta tvarka. Kredito unijų steigimą reglamentuoja Kredito unijų įstatymas ir LB patvirtintos licencijų kredito unijoms suteikimo ir atšaukimo taisyklės. KU steigiamos vadovaujantis kooperacijos ir tarpusavio pasitikėjimo, griežtos narystės principais, jų veikla ribota, skirta savo narių poreikiams tenkinti. KU iš pradžių turi gauti LB veiklos licenciją ir tik tada gali kreiptis dėl jos įregistravimo. Centrinės KU įstatymas nustato 3 etapų CKU steigimo procedūrą: gauti LB leidimą steigti CKU; įregistruoja CKU; gavus LB licenciją CKU gali vykdyti savo f-jas.

8. Lietuvos banko nuolatinės bankų priežiūros metodai

DOKUMENTINĖ PRIEŽIŪRA
Komerciniai bankai LB pateikia šias savo veiklos ataskaitas: balansinę ataskaita; pelno (nuostolio); banko kapitalo pakankamumo; banko turto ir nuosavybės struktūrą pagal terminus; paskolų, išduotų su banku susijusiems asmenims ataskaitą; maksimalios paskolos vienam asmeniui ataskaitą.; subordinuotų paskolų ataskaitą.; valiutos užsienio bankuose ir terminuotų indėlių ataskaitą; tarpbankinių paskolų ataskaitą.; paskolų ir indėlių metų palūkanų normų ataskaitą; privalomų atsargų skaičiavimą ir kitas ataskaitą. Jos turi būti patvirtintos per 3 mėn.nuo finansinių metų pabaigos visuotiniame akcininkų susirinkime. Kiekvienais metais bankai privalo parengti bei iki einamųjų metų gegužės 1 išleisti atskiru leidiniu ir viešai paskelbti visą metinę ataskaitą, kurią sudaro balansas, pelno (nuostolio) ataskaita, pinigų srautų ataskaita, paaiškinamasis raštas ir nepriklausomų auditorių išvados. KU teikia balansinę ataskaitą, pelno (nuostolio) ataskaitą, kapitalo pakankamumo ataskaitą, turto ir nuosavybės ataskaitą pagal terminus, spec.atidėjimų abejotiniems aktyvams poreikio ataskaitą, informaciją apie 10 didžiųjų KU skolininkų ir kitas ataskaitas.
INSPEKTAVIMAS
Bankai inspektuojami pagal iš anksto parengtą planą. LB kartą per kalendorinius metus atlieka pilnutinį kiekvieno banko inspektavimą, kad turėtų tikslią ir nepasenusią informaciją apie kiekvieną banką. Keblumų turinčius bankus reikia inspektuoti dažniau nei gerai valdomą banką. Inspektavimo trukmė priklauso nuo banko dydžio bei veiklos sudėtingumo, banke vykstančių žemesnių pokyčių, kuriuos turi sekti ir analizuoti atitinkamų priežiūros padalinių darbuotojai: banko veiklos neatitikimas inspektorių rekomendacijoms; bankas nevykdo LB nurodymų šalinti trūkumus, nesilaiko patvirtinto plano trūkumams šalinti; pagr.akcininkų pasikeitimai; per greitas paskolų didėjimas; naujai įsteigtas bankas; bankui taikytos poveikio priemonės ir pan. Bankų ir KU inspektavimo metu tikrinama ar LB pateikiamos finansinės ataskaitos yra parengtos teisingai, įvertinama bankų ir KU veikla ir finansinė būklė, rizikos bei kitų sričių valdymo efektyvumas. Inspektavimas nėra revizija ar auditas. Konsoliduota priežiūra – tai visos grupės kuriai priklauso patronuojantis bankas ir kredito įstaigos ar įmonės, kurias bankas kontroliuoja, priežiūra siekiant nustatyti ir įvertinti banko ir tų kredito įstaigų ar įmonių tarpusavio įtaką bei su juo susijusią riziką. Patronuojantis bankas – tai LB licenciją turintis bankas, kontroliuojantis kitas kredito įstaigas, kurios pagal LR įstatymus priskirtos finansine/kreditine veikla besiverčiančioms įmonėms. LB turi būti pateiktos grupės balansinė ir pelno (nuostolio) konsoliduotos ataskaitos.
POVEIKIO PRIEMONIŲ TAIKYMAS
Komerc. bankų įstatymas nustato kokio poveikio priemonė gali būti panaudotos bankams:
· Įspėti banką dėl jos veiklos trūkumų ir pažeidimų, nustatyti pašalinimo terminus;
· Skirti banko vadovams administracines nuobaudas;
· Visam laikui atšaukti banko filialo (skyriaus) veiklą;
· Reikalauti nušalinti ar nušalinti banko valdybos narius;
· Reikalauti sustabdyti ar sustabdyti banko tarybos nario įgaliojimus;
· Apriboti disponavimą sąskaitomis esančiomis LB;
· Atšaukti banko licenciją.
Poveikio priemonės taikomos kai: LB pateikta neteisinga informacija ir nepateikta būtina bankų priežiūrai vykdyti informacija ar dokumentai; nesilaikyta nustatytų normatyvų; pažeisti LR įstatymai. LB už KU veiklos pažeidimus taiko KU ir jos vadovams šias sankcijas:
· Įspėti KU dėl jos veiklos trūkumų bei pažeidimų, nustatyti terminus jiems pašalinti;
· Skirti vadovams administracines baudas; reikalauti nušalinti KU valdybos pirmininką, narius ir išrinkti naują valdybos pirmininką, jos narį, ar paskirti naują administracijos vadovą;
· Sustabdyti KU stebėtojų tarybos įgaliojimus;
· Laikinai ar visam laikui atšaukti leidimą atlikti vieną ar kelias KU veiklos operacijas ir atšaukti KU išduotą licenciją.
CKU LB gali taikyti šias poveikio priemones:
· Įspėti CKU dėl jos veiklos trūkumų bei pažeidimų, nustatyti terminus jiems pašalinti;
· Laikinai ar visam laikui atšaukti leidimą atlikti vieną ar kelias CKU veiklos operacijas (moratoriumas);
· Reikalauti nušalinti CKU valdybos narį, administracijos vadovą;
· Sustabdyti CKU stebėtojų tarybos nario įgaliojimus, nušalinti valdybą, paskirti laikiną administratorių;
· Apriboti disponavimą sąskaitomis esančiomis LB;
· Atšaukti CKU licenciją.
BANKO VIDAUS PRIEŽIŪROS ORGANIZAVIMAS
Banko vidaus priežiūra rūpinasi ir banko taryba, ir banko valdyba. Taryba stebi ir analizuoja banko valdybos veiklą, finansinių išteklių naudojimą, valdymo organizavimą, kapitalo rentabilumą, darbo apmokėjimą ir pan. Banko valdyba vadovauja bankui ir tvarko jos reikalus. Banko vidaus kontrolės sistema turi užtikrinti: valdymo efektyvumą; vidaus taisyklių laikymąsi; turto apsaugą; klaidų ir dokumentų klastojimo prevenciją, atskleidimą ir pašalinimą; banko operacijų teisingumą; apskaitos išsamumą; teisingą finansinės informacijos parengimą ir teikimą laiku. Skiriamos 3 vidaus kontrolės rūšys: Išankstinė kontrolė – organizacinių priemonių sistema užkertanti kelią piktnaudžiavimui, klaidoms, klaidingiems duomenų įtraukimams į apskaitą ir finansines ataskaitas. Specialioji (momentinė) kontrolė – netikėtas patikrinimas, atliekamas operacijų metu ar jiems tuoj pat pasibaigus. Paskesnioji kontrolė – ji skirta klaidoms atsiradusioms apskaitoje ar finansinėse ataskaitose pašalinti ar taisyti. Vidaus kontrolę sudaro: kontrolės aplinka – sudaro sąlygas vidaus kontrolei funkcionuoti, drausmei palaikyti, banko darbuotojams atlikti savo f-jas; apskaitos sistema- veiksmai informacijai apie finansines ir ūkines operacijas apdoroti ir finansiniams įrašams pagrįsti; kontrolės procedūros – atliekamų operacijų sankcionavimas, fiksavimas apskaitos dokumentuose, apskaitos dokumentų pasirašymas, visų ūkinių operacijų įtraukimas į apskaitos registrus, netikėti patikrinimai ūkinių/finansinių operacijų metu ar joms tuoj pasibaigus, grynųjų ir negrynųjų pinigų inventorizavimas, tankams darbuotojų parinkimas ir atestavimas, duomenų bazės kontrolė, vidaus kontrolės vertinimas ir pan. Banke turi būti bent vienas revizorius, kuris atlieka patikrinimus. Vidinė revizija-auditas atliekama neperiodiškai ir netikėtai. Kontrolės objektas – visa sistema. Nustatomos keturios vidaus audito rūšys: finansinis auditas; veiklos, duomenų sistemos ir projektų auditas. Vidaus audito tarnyba sudaro metinį (ketvirtinį) darbo planą, apimantį banko padalinių audito programas. Vidaus auditoriai yra nepriklausomi nuo kitų banko padalinių ir darbuotojų, patikrinimų metu gauna ir naudojasi visa banko informacija bei dokumentais.
KREDITO ĮSTAIGŲ PRIEŽIŪROS LIETUVOJE SUDERINIMAS SU ES DIREKTYVOMIS
Pagrindinės ES direktyvos susijusios su kredito įstaigų priežiūros veikla:
· Kredito įstaigų steigimo ir veiklos sąlygos – LB patikslino keletą teisės aktų, reglamentuojančių licencijavimo procedūras. Patikslinti reikalavimai ir sąlygos bankams, norintiems įregistruoti statuto pakeitimus dėl akcinio kapitalo padidinimo (sumažinimo), ar siekiant gauti leidimą įregistruoti banko filialo (skyriaus) nuostatų pakeitimus, išdėstyti reikalavimai šalyje registruotiems bankams, norintiems gauti leidimą steigti savo filialą (skyrių) ir atstovybes Lietuvoje ar užsienyje.
· Riziką ribojanti priežiūra – Komerciniai bankai įpareigoti užtikrinti kad visi šiuo metu taikomi veiklos riziką ribojantys normatyvai būtų vykdomi kiekvieną dieną. LB pareikalavus, bankai turi pateikti duomenis apie kasdieninį normatyvų vykdymą. LB parengė metodinę medžiagą rinkos rizikai įvertinti, bankai supažindinti su Bazelio bankų priežiūros komiteto Naujos kapitalo sutarties projektu.
· Konsoliduota priežiūra – plėsti ir stiprinti bendradarbiavimą su užsienio šalių, kurių bankai turi padalinius Lietuvoje, finansų ir kredito institucijų priežiūros tarnybomis.
· Kapitalo pakankamumas – parengti teisės aktai siekiant sukurti rinkos rizikos nustatymo ir mažinimo nuosavu kapitalu mechanizmą. Nustatyti kredito įstaigų vidinių rinkos rizikos modelių vertinimo kriterijai ir pagr. jiems keliami reikalavimai.

IŠVADOS

Pasaulinė praktika byloja, kad kiekvienos valstybės ekonomikos vystymasis yra savitas. Savitumą liudija etniniai tautų, gyvenančių vienoje ar kitoje valstybėje, bruožai, klimato sąlygos, vidaus ir užsienio politika bei aibė kitų mažiau ar daugiau svarbių bruožų.
Bankininkystė pradėta plėtoti nuo pinigų keitimo. Pinigų keitimas buvo pati pirmoji ir primityviausia, bet būtina bankinė operacija.

Po 1795m. trečiojo Respublikos padalijimo Lietuva pateko Rusijai. Prireikė beveik 130 metų, kol po 120 metų caro Rusijos, po 3 metų kaizerinės Vokietijos okupacijų ir beveik po 3-4 metų ūkio stabilizavimo Nepriklausomoje Lietuvoje 1922m. rugpjūčio 11d. Steigiamasis Seimas priėmė Lietuvos banko įstatymą, o 1922m. spalio 2d. Lietuvos bankas, vadovaujamas prof. Vlado Jurgučio, pradėjo operacijas.
Atkūrus nepriklausomybę Lietuvoje susiformavo trijų lygių bankų sistema galima būtų išskirti tris pagrindines dalis:
1. Lietuvos bankas (centrinis bankas);
2. Komerciniai bankai;
3. Smulkios bankinės veiklos įstaigos (kredito unijos ir pan.).
Pagrindinis Lietuvos valstybės monetarinės politikos sistemos dalyvis yra centrinis šalies bankas – Lietuvos bankas. Jis yra juridinis asmuo, turintis savo statutą bei antspaudą, nuosavybės teise priklausantis Lietuvos valstybei ir tiesiogiai pavaldus Lietuvos Respublikos Seimui. Lietuvos banko organizavimo ir veiklos tvarką, taip pat įgaliojimus nustato Lietuvos banko įstatymas. Lietuvos banko valdybos pirmininką skiria penkeriems metams Seimas Respublikos Prezidento teikimu. Lietuvos banko misija – leisti Lietuvos Respublikos pinigus ir siekti jų stabilumo. Tai įmanoma atlikti siekiant išlaikyti fiksuotą lito kursą, kuris susietas su Europos Sąjungos valiuta euru, o iki to laiko– su JAV doleriu. Svarbiausios funkcijos yra rūpintis pinigų kiekio ir palūkanų normos kontrole bei valdymu, kitų bankų priežiūra, užkirsti kelią didelio masto bankų bankrotams.Be šių svarbiausių, turi dar ir įprastinių funkcijų, pavyzdžiui, teikti komerciniams bankams paslaugas, veikti kaip vyriausybės patarėjai ir pan. Nors formaliai centriniai bankai gali būti privačių akcininkų nuosavybė, tačiau jie atlieka vyriausybės funkcijas ir yra vyriausybės dalis.
Šiuo metu Lietuvos bankų veiklos priežiūros taisyklės numato: licencijavimo tvarką; veiklos planų sudarymo reikalavimus; bankų privalomų atsargų dydį; veiklos riziką ribojančius normatyvus; poveikio priemones bankams, nesilaikantiems nustatytų reikalavimų.

LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. Lietuvos bankas. www.lbank.lt
1.1. A.Žilėnas. Bankininkystės užuomazgos Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje,
1.2. V.Vaškelaitis. Komerciniai bankai.
1. B.Dringilas, J.Čiburienė, V.Snieška. Makroekonomikos pagrindai, Kaunas, Technologija, 1997.
2. Nausėda G. Lietuvos pinigų sistemos raida ir Europos pinigų sąjunga// Lietuvos integracija į Europos Sąjungą, Europos integracijos studijų centras, Vilnius 1997.
3. D. Ivaškevičius, A. Sakalas. Bankų vadyba, 1997m. Kaunas “Technologija”.
4. Mokslinės konferencijos medžiaga. Lietuvos bankininkystės raida. Vilnius: Lietuvos bankas, 1998.
5. Lietuvos Respublikos Lietuvos banko įstatymas.

Leave a Comment