Laisvė ir atsakomybė

Įvadas

Laisvė tokia žmogaus galia , kurią jis vykdo kaip savo paties valią savo atsakomybe.
Laisvė visada susijusi su atsakomybe , jos viena be kitos neegzistuoja.Laisvei svarbu tai ,
ką žmogus daro , t.y. veiksmo tikslas ir realizavimo būdas. Šiame referate pateiksiu kai
kurių filosofų ir etikų mintis apie žmogaus laisvės ir atsakomybės sąryšį.Įvairiose srityse
skirtinga ir laisvė , ir atsakomybė :vienur laisvė didesnė , kitur – mažesnė. Be to laisvė priklauso nuo asmenybės , nuo žmogaus sugebėjimų.Kuo žmogus laisvesnis , tuo jis labiau atsakingesnis.Žmogaus laisvę sąlygoja daugelis veiksnių : visuomenė , kurioje žmogus gyyvena , t.y.valstybė ,jo paties charakteris , valia ir t.t.Laisvė – tai sugebėjimas valdyti save ir gamtą.Žmogus , žinodamas gamtos dėsnius , gali jais naudotis savo sumanymams įvykdyti.Taigi šiame referate bandysiu apie tai pakalbėti.

Filosofų mintys apie laisvę ir atsakomybę

Tik žmogus yra laisvas,nes tik jis egzistuoja pats save apspręsdamas.Apsisprendimo galimybė,kuri yra pats laisvės branduolys yra dvasios dalykas.Pagrindas,kuris įgalina žmogų iš gamtos išsiveržti į dvasinę tikrovę,ir yra ne kas kita kaip laisvė.

Laisvė yra tai , kas žmogų padaro žmogumi , jį išskiria iš kitų gyvųjų būtybių,visa savo būtimi priklausančių gamtai.Tai gaalima teigti,kad laisvė yra pati žmogaus esmė.
Kanto žodžiais,laisvė yra ne duota,o užduota , būtent laisvė nėra suteikiama pačiu buvimo faktu, o privalo būti paties žmogaus laimima.Trumpiau tariant,ne laisvi gimstame,o privalome laisvi tapti.Turėti savo esme laisvę yra lygu būti pašauktam pačiam save su

ukurti.

Sukuriame save pačius susikurdami kultūrą ir išaugdami į morališkai atsakingas as-
menybes.Kultūra suteikia mums laisvę gamtos atžvilgiu.Negalime gamtos dėsnių pakeis-
ti, galime juos tik atskleisti.Atskleisdami juos tuo pačiu atskleidžiame kelią gamtai vieš-
patauti.Įprasmindami savo sukurtai simboliais, gamtos padarus paverčiame savo kūriniais
ir abejingąją gamtinę tikrovę paverčiame savo pasauliu.Savo pačių atžvilgiu laimime lais-
vę moraliniu apsisprendimu.Būtų beprasmiška norėti kitokio kūno , negu esame gavę iš tėvų , ar kitokio charakterio , negu nulėmė paveldėjimo veiksnių sąveika , bet moralinę
savo atsakomybę galime laisvai plėtoti.

Laisvė žmogų pastato prieš moralinio apsisprendimo prievolę. Schellingo perspėjimu,nėra laisvės tik geram , nes laisvė visada lygiai yra ir geram , ir blogam.Pokylis į laisvę visada drauge slepia ir nuopuolį į kaltę.Pašaukti patys save sukurti , esame kaltės perspėjami savęs nesuabsoliutinti , savo laisvės nepaversti chaotiška savivale.Laisvė yra ne savivalės pateisinimas , o atsakomybės reikalavimas.

Laisvė yrra visų vertybių versmė : nėra nieko žmogiškai vertinga , kas nėra laisvai pa-
siekta .Kur nėra laisvės , ten nėra nė vertybių.Tik žmogus gali būti kaltas ar nekaltas ,nes tik jis laisvai stovi prieš vertybių pasaulį.Tačiau laisvė nėra pati vertybių matas , t.y. , kad
visa galėtų būti laisvės vardan pateisinama.Ne pati laisvė visa pateisina , o greičiau laisvė įprasmina tai , kas vertinga ja pasiekiama.Žmogus kuria save kaip moralinę asmenybę va-
dovaudamasis moraliniais principais , skiria gera nuo bloga , nėra žmogaus kūriniai , nors
jie tikrovėje gali būti realizuoti tik pe
er žmogų.Moralinės normos nepaneigia laisvės , nes :
1) jos tik apeliuoja į žmogų, bet jo nepriverčia , o 2) jos išreiškia ne kažką žmogui sveti-
ma , o jo paties idealą.

Žmonės paprastai laisvės neįvertina tol , kol ją turi .Kas nėra kentęs prievartos , tas laisvę ima laikyti savaime suprantamu dalyku , kuriuo nereikia nė rūpintis.Laisvam galima būti tik savo paties pastangomis.

Nėra laisvės be mąstymo , ir todėl negali būti laisvu vadinamas tas , kas paveda kam nors kitam už save mąstyti , kas aklai pasiduoda savo aplinkai. Kas nėra kam sava , tas nėra ir laisva.

“Būti laisvam yra lygu būti savimi pačiu patetine to žodžio reikšme.Tiek giliai laisvė išplėtojama , kiek giliai paties žmogaus dvasiškai išaugama.”(3,532)

Etikų nuomonės apie laisvę ir atsakomybę

Pirmoji ir pagrindinė laisvės prielaida yra laisvė. Be laisvės nėra atsakomybės. Jeigu žmogus ką nors daro nelaisvai iš prievartos, t.y. neturėdamas galimybės pasirinkti ir savarankiškai apsispręsti, tai ir atsakomybė už tokius veiksmus nekyla. Ji atsiranda tik tuomet, kai asmuo turi galimybę laisvai pasirinkti ir sąmoningai apsispręsti, tai jis pasirenkamų poelgių ir numato galimus savo veiksmų padarinius.

Pagaliau laisvė yra ne tik atsakomybės prielaida. Atsakomybė tiesiog proporcinga laisvei. Kuo žmogus laisvesnis, tuo jis atsakingesnis ir atvirkščiai: kuo siauresnė asmens laisvė, tuo menkesnė ir jo atsakomybė. Pagaliau nesant galimybės laisvai pasirinkti išvis nebelieka ir atsakomybės. Taigi laisvė ir

r atsakomybė neatskiriamos. Jos glaudžiai tarpusavyje susijusios, viena be kitos negali būti mąstomos, o juo labiau – realizuojamos.

Nurodant labai atvirą laisvės ir atsakomybės sąvokų sąsają, dar reikia atkreipti dėmesį į tai, kad ir laisvė, ir atsakomybė yra savimonės konstruktai. Subjektyviai savo laisvę žmogus įsisąmonina ir ją realizuoja tik per savimonę, savęs pažinimą ir vertinimą. Šią laisvės ir savimonės sąsają ypač pabrėžė vokiečių filosofas Georgas Hėgelis. Jis teigė: “Laisvas esu, kai esu pats savimi. Toks dvasios būtis yra savimonė, sąmonė apie patį save.” Analogiškai su asmens savimone susijusi ir atsakomybė. Be sugebėjimo save pažinti ir vertinti , be sąmonės apie save patį ir apie savo valią bei vaidmenį visuomenės gyvenime nėra ir atsakomybės.

Atsakomybės subjektas turi būti laisvas. Tai reiškia, kad žmogaus poelgius turi sąlygoti jo paties veiksmai. Laisvas poelgis “pagrįstas asmens iniciatyva, ir tiek apsisprendimo momentu, tiek atliekant patį veiksmą yra nepriklausomas nuo tų jį betarpiškai supančių aplinkybių, kurios iš esmės galėtų turėti įtakos asmens apsisprendimui ir veiksmo realizavimui” – R. Ingardenas.Pasak jo veiksmą galima laikyti laisvu tik tuomet, kai jis priklauso nuo veikiančiojo žmogaus valios, t.y. kai jis nėra sąlygotas išorinių aplinkybių. Bet izoliuotas nuo išorinių aplinkybių žmogus apskritai negalėtų nieko veikti. Tik būdami aktyviais visuomenės nariais, tampame laisvais žmonėmis. Žmogaus laisvė priklauso nuo žm

mogaus sugebėjimo būti sąmoningu visuomenės nariu. Kaip tik sielos vienybė ir suteikia žmogui tą tapatumą, be kurio nebūtų įmanoma atsakomybė.

Laisvės problema moksle ir mene

Žmogaus laisvė pasirodo ne tuo , kad jis kiekvienu momentu elgiasi arba veikia savarankiškai , bet tuo , kad jis veikia kaip tokiu , o ne kitokiu būdu.Laisvei svarbu , ką žmogus daro , t.y. veiksmo tikslas ir jo realizavimo būdas.Laisvas yra tas aktas , kuris gimsta iš subjekto asmenybės.

Visose žmogaus gyvenimo srityse skirtinga yra ir laisvė , ir atsakomybė.Laisvė be kūrybos negalima , ji apsireiškia tiktai kūryboje , įvairiose jos padariniuose – meno veikaluose , pažinimo rezultatuose , dorovinio pažinimo aktuose ir t.t.Todėl tik iš kūrybos galima spręsti apie laisvės įvykdymą.Palyginame mokslo ir meno sritis .

Tikras mokslinis darbas – tai ne mokymasis , žinių įgijimas , bet savarankiškas tyrinėjimas , kuris nesibaigia tuo , kad atgaminama arba atkartojama tai , kas buvo anksčiau kitų žmonių padaryta.Tyrinėti – tai reiškia plėsti ir gilinti mokslą :plėsti –atrandant naujus faktus ar reiškinius , priklausančius duotajai mokslo sričiai , arba taikant bendrus mokslo principus vieno arba kito reiškinio aiškinimui : gilinti – apibendrinant ir tobulinant mokslo pradmenis arba aiškinant faktus nauja tvirtesne ir tikslesne teorija (hipoteze).Tokiu būdu plėsti ar gilinti mokslą gali vien tas , kas laisvai orientuojasi visoje jo faktinėje medžiagoje ir valdo ypatingus jo metodus.Problemos turi būti nagrinėjamos , kad mokslas galėtų žengti pirmyn , ir jis rizikuos atrasti tai , kas jau anksčiau buvo žinoma.Jis gali žengti pirmyn tik pradėdamas nuo to taško , kurį yra pasiekę jo pirmtakai.Kiekvienoje situacijoje mokslo tyrime glūdi daug galimybių ; ji panaši į kryžkelią , kurioje susieina daug kelių.Bet ne visi keliai veda prie tikslo (prie problemos sprendimo) , dauguma iš jų tėra klystkeliai.Jei mokslininkas pasirinks tinkamiausią kelią , tatai nebus tik atsitiktinė klotis , nepareinanti nuo jo mokėjimo ir jo proto sugebėjimų ; jis surado teisingą kelią todėl , kad galbūt grynai intuityviai , pats to neįsisamonindamas , išvydo ir suvokė tai , kas kitiems buvo prieinama arba ko kiti nepaisydavo. Tai reiškia jo intelektualinis lygis šioje srityje yra platesnis ir atviresnis , jo mąstymas nesuvaržytas tam tikrų įpročių , įsigalėjusių schemų , jis moka žiūrėti į reiškinius kitokiu būdu , suartinti skirtingus dalykus , atrasdamas tarp jų ką nors bendro arba jis suvokia visų pripažįstamų teorijų reliatyvumą ir drįsta abejoti jų teisingumu.
Vadinasi , mokslo pažanga vyksta tuo keliu , kad išeinama už pasiekto žinojimo ribų ir pridedama jam kažkas naujo , bet tai , kas pridedama , turi sudaryti naują platesnę sferą , apimančią buvusią sferą arba naujai ir tobuliau ją tvarkančią. Tik šiuo atveju tai bus žingsnis pirmyn , t.y. žingsnis , kuriuo įvyksta ir pasireiškia mokslinė kūryba.Laisvė mokslinėje kūryboje būtina , nes kurti naują galima vien nugalint seno ribotumą ir netobulumą.

Laisvė pilnai pasireiškia tik kūrybiniame akte.Tai mums patvirtina ir meno sritis.Tarp
meno ir mokslinio pažinimo raidos yra vienas esminis skirtumas.Mokslo raida savo esme yra tolydi.Kiekviena nauja stadija prašoka anksčiau buvusias arba platumu arba gilumu : taigi rutuliojimosi procesas visuomet vyksta maždaug ta pačia kryptimi. Meno gyvenimas nepasižymi tokiu vienodumu.Jo plėtra gali vykti įvairiomis kryptimis.Ir nauja raidos stadija (naujas stilius) savo tobulumu ir estetiniu reikšmingumu toli gražu ne visuomet pralenkia anksčiau buvusią ; ji gali būti priešinga ankstesnei (pavyzdžiui , gotika ir renesansas ).Meno srityje kūrybinio akto laisvė nėra neribota. Ne tik dėl to , kad menininko-kūrėjo pajėgumas arba sugebėjimas apribotas jo prigimties,jo individualybės , bet ypač dėl to , kad meno priemonių ypatybės ir formuojamos medžiagos struktūra kūrybines galimybes įspraudžia į tam tikrus rėmus (tonų , spalvų ,šviesos ir šešėlių prigimtis sąlygoja muzikos,tapybos , skulptūros galimybes).Tad menininkui lieka su tuo skaitytis.Menininko kūryba nesibaigia tuo , kad jis kuria naujas stilistines formas ,- jis taip pat atranda ir įvykdo naujas galimybes tam tikro jau nustatyto stiliaus rėmuose.Ir šitie rėmai gali būti gana siauri.Bet rėmų siaurumas nė kiek nemažina kūrybos estetinės vertės , priešingai , jis kūrybai gali net suteikti nepaprastos įtampos.Taigi tas būtinumas , kuriam menininkas subordinuoja savo kūrybą , nepanaikina jo laisvės , o priešingai , sudaro būtiną šios laisvės sąlygą.Kurdamas kažką naujo , menininkas išeina iš esamosios meno būklės ribų , jis iš dalies išsilaisvina nuo įprastų schemų ir formų įtakos , nuo įprasto techninių priemonių vartojimo būdo , bet išsilaisvina tuo keliu , kad atranda ir vykdo naują raiškingą formą.Jo laisvė – tai jo sugebėjimas savarankiškai disponuoti meno priemonėmis savo kūrybiniams sumanymams įvykdyti.

Kūryba visuomet reikalauja iš žmogaus didžiausio jėgų įtempimo , nes suvokti individualios situacijos ypatumus , susigaudyti individualiose jos uždaviniuose yra daug sunkiau negu veikti pagal bendras ir įprastas elgesio normas.Tam turi būti išlavintas sugebėjimas laisvai , netrukdomai disponuoti reikalui esant visomis savo fizinėmis ir psichinėmis jėgomis taip , kad jos būtų suderintos ir vienos kitų netrukdytų.Tai itin aiškiai pasireiškia meno arba dailės srityje ir apskritai kiekviename darbe , kuris remiasi tam tikrų kūno judesių darnumu bei tvarkingumu.Choreografijoje , meniniame šokyje judesiai įgauna tikrą grakštumą bei harmoningumą ir sugeba pasiekti estetinį ekspresyvumą vien tuo atveju , jei šokėjas išmokęs taip valdyti savo kūną , kad jis nesipriešindamas klausytų valios impulsų ir galėtų įvykdyti bet kokį sumanymą , bet kokių judesių kombinaciją ir seką.Vis tiek ar , kalbėdami apie muziką , tapybą , piešimą , ar apie kokį nors rankų darbą , amatą , ar pagaliau apie sportą ,-visur sumanymo išpildymas , to išpildymo tikslumas bei tobulumas grindžiamas tam tikra ypatinga judesių technika.Ir kuo ,aukštesnė ir tobulesnė šita technika , tuo didesnė menininko , dailininko, sportininko laisvė , t.y. jo sugebėjimas tikslingai ir tinkamai realizuoti savo sumanymus.

Dorovinė laisvė ir atsakomybė

Laisvė nusako žmogaus gebėjimą priimti sprendimus, žinant dalyką. Dėlto laisvas veikimas yra pagrįstas pažinimu. E.Engelsas pažymėjo, kad “ne tariama nepriklausomybė nuo gamtos dėsnių sudaro laisvę, o šių dėsnių pažinimas ir tuo žinojimu pagrįstas galimumas planingai priversti gamtos dėsnius veikti tam tikriems tikslams Tai liečia tiek išorinės gamtos dėsnius, kurie tvarko kūninę ir dvasinę paties žmogaus būtį.”

Vadinasi, įgydami pažinimą, tam tikra prasme įgyjama ir laisvė. Kuo žmogus giliau įsisąmonina aplinkinį pasaulį: jo dėsningumus, pažįsta save patį ir geba derinti savo veiksmus su objektyviosios tikrovės dėsningumais, tuo didesnė vidinė jo laisvė. Žmogus laisvas ne dėl to,kad jis ignoruoja gamtos ir visuomenės dėsningumus, o todėl, kad, pažinęs tuos dėsningumus, remiasi jais savo veikloje. Laisvė – tai pažinta būtinybė.

Bendruoju laisvės supratimu remiasi ir dorovinė laisvė. Visuomenei būdingi tam tikri doroviniai reikalavimai, be kurių negalima apsieti. Jeigu dorovinių reikalavimų nebūtų laikomasi, tai pati visuomenė negalėtų egzistuoti. Todėl elgtis taip, kaip reikalauja dorovė, žmogui būtina. Dorovinės laisvės esmę sudaro tai, kad žmogus suvokia dorovės reikalavimų būtinybę ir laisvai jų laikosi. Taigi dorovinę laisvę žmogus įgyja įsisąmonindamas dorovinius reikalavimus kaip būtinybę ir derindamas jais savo elgesį.

Dorovinė laisvė – tai žmogaus gebėjimas savarankiškai apsispręsti ir sąmoningai rinktis
(socialiniu požiūriu) prasmingą elgesį. Žmogus ir gerai žinodamas, kaip dera elgtis , nepažinęs ir neapvaldęs savęs, negali įgyti visiškos dorovinės laisvės.

Siekiant didinti dorovinę laisvę, būtina stiprinti savo valią., grūdinti charakterį, nes silpnavalis negali atsispirti negatyviai išoriniai įtakai ir savo paties ydoms bei silpnybėms. Toks žmogus paprastai nepasiekia didesnės savo dvasios nepriklausomybės bei dorovinės laisvės.

Asmenybės atsakomybė pagrįsta dorovine laisve.Jei žmogus neturi realios galimybės laisvai pasirinkti savo poelgių, tai atsakomybės nėra. Ji atsiranda tik tada, kai yra galimybė laisvai rinktis. Ir kuo didesnė ši galimybė, tuo didesnė atsakomybė už pasirinkimą. Žmogus, vienaip ar kitaip apsispręsdamas ir pasirinkdamas poelgį, išgyvena vidinį atsakomybės jausmą, kuris neleidžia jam elgtis nederamai. Be to, atsakomybė pasireiškia kaip savikontrolė, savitvarda, susivaldymas, vadovavimas savo paties elgesiui, nes būtinybė pasirinkti teisingą poelgį ir yra ne kas kita, kaip atsakomybė už savo veiklos ir elgesio perspektyvą , jo visuomeninis rezultatas. Tokia atsakomybė skatina žmogų giliau suprasti ir įvertinti situaciją, numatyti visus optimalius elgesio pasirinkimo variantus, taip pat atsižvelgti į savo realias galimybes toje situacijoje. Vadinasi, atsakomybė pasireiškia sąmoningu ir laisvu savo veiklos ir elgesio kryptingumu.

Skiriamos dvi dorovinės atsakomybės formos: 1.individualioji (asmeninė) atsakomybė už savo veiklą ir poelgius ir 2. kolektyvinė atsakomybė už kolektyvo atskiro žmogaus poelgius, taip pat kiekvieno atskiro žmogaus atsakomybė už kolektyvo veiklą.

Ten, kur geriau išugdyta kolektyvinė atsakomybė, geriau ugdoma ir kiekvieno atskiro kolektyvo nario individualioji atsakomybė.

Atsakomybės jausmas yra vienas svarbiausių žmogaus dorovinio brandumo bruožų, vienas pagrindinių veiksnių, skatinančių žmogų tobulėti.

Laisvės problema įvairiose gyvenimo srityse

Žmogus yra iš prigimties laisvas , tai reiškia , kad jis galįs , pajėgiąs būti laisvas , įvykdyti laisvę savo veiksmuose.Laisvė įsigyjama ir turi būti įvykdoma iš naujo kiekvienoje situacijoje .

Įvairiose gyvenimo srityse laisvė pasireiškia įvairiais pavidalais : sąžinės laisvė išpažinti pasirinktą tikėjimą ar jokio tikėjimo neišpažinti , apskritai minties laisve atstovauti turimoms pažiūroms moksle , politikoje ir t.t., spaudos ir žodžio laisve viešai skelbti savo ir kritiškai vertinti svetimas pažiūras , organizavimosi laisve ir t.t.Visos šios laisvės yra tarpusavyje susietos,ir laisvė yra pažeidžiama , jei ji vienoje kurioje srityje paneigiama.Laisvę laiduoti nepakanka vartoti tik tiesioginės prievartos , o reikia sukurti ir tokias sąlygas , kuriose atskiri individai iš tiesų galėtų laisve naudotis.

Įvairios laisvės formos kaip politinė , religinė , mokslinė ir kitos liečia ne tiesiog žmogaus vidinį apsisprendimą , bet jo nepriklausomumą nuo jį supančios aplinkos.Niekas negali priversti žmogų tikėti arba netikėti , laikytis tokių , o ne kitokių pažiūrų.Kadangi socialinė aplinka veikia ir vidinį žmogaus buvimą ir ypač per auklėjimą ir visuomenės viešąją nuomonę formuoja jo intelektą , galvoseną , charakterį , elgesį , tai politinė , religinė ir kt. laisvė atsiliepia ir vidiniam žmogaus apsisprendimui.Laisvės problemos sprendimas pareina pirmiausia nuo to , taip žiūrima į individo santykį su visuomene arba valstybe , t.y. su kolektyvu. Visuomenės ir valstybės funkcija baigiasi tuo , kad jos turi apsaugoti individo gyvybę , saugumą ir taip sutvarkyti socialinius santykius , kad kiekvienas žmogus galėtų netrukdomas lavinti bei skleisti savo individualumą ir gyventi taip , kaip jam patinka , t.y. pagal savo individualius interesus ir polinkius.Todėl individo veikla visose kultūros srityse turi būti kuo mažiausiai varžoma , ji turi būti laisva.Visi svarbiausi kultūros reikalai iš principo nerūpi valstybei , jų tenkinimas turi būti privačių žmonių rankose.Religija , mokslas , menas , auklėjimas ir panašiai tėra grynai privatūs dalykai.

Išvados

1. Tik žmogus gali būti laisvas ir tuo pačiu atsakingas už savo poelgius , nes tik jis gali mąstyti .
2. Laisvė yra tai , kas žmogų padaro žmogumi , išskiria jį iš kitų gyvųjų būtybių , priklausančių gamtai.
3. Susikurdami kultūrą mes , žmonės , tampame laisvi gamtos atžvilgiu.
4. Kiekvienas yra tiek laisvas , kiek jis pats savo laisvę išplėtoja.
5. Be laisvės nėra vertybių.
6. Laisvė neįvertinama tol , kol ji yra suprantama kaip savaime suprantamas dalykas.Laisvu tampama tik savo pastangomis.
7. Laisvės nėra be mąstymo.
8. Laisvė yra atsakomybės prielaida.
9. Laisvę ir atsakomybę žmogus įsisąmonina per savęs pažinimą ir vertinimą.
10. Atsakomybės subjektas yra laisvas .Žmogaus poelgius turi sąlygoti jo paties veiksmai.
11. Įgydami pažinimo , įgyjame laisvės.
12. Dorovinė laisvė ir atsakomybė pagrįstos doroviniais reikalavimais.
13. Siekiant dorovinės laisvės , būtina stiprinti savo valią , grūdinti charakterį , nes silpnavalis negali atsispirti blogiems išoriniams poveikiams ir savo paties ydoms pilnai pasireiškia tik kūrybiniame akte. bei silpnybėms.
14. Laisvės ypatumai aiškėja iš to , kad ji esmingai susijusi su kūryba.Laisvė be kūrybos negalima , ji apsireiškia tiktai kūryboje , įvairiuose jos padariniuose – meno veikaluose , pažinimo rezultatuose ir t.t.

Literatūra:
1. Etikos etiudai-2 .Dorovinės asmenybės saviraiška.-Vilnius:Mintis , 1978.-P.138-142,159-162.
2. Etikos etiudai-4.Dorovinės asmenybės brendimas.-Vilnius:Mintis, 1980.-P184-189.
3. Girnius J.Raštai.-Vilnius:Mintis,1991.-T1.-P.528-532.
4. Žemaitis V.Atsakomybė.-Vilnius:Filosofijos ir sociologijos institutas,1995.-P.4-5
5. Sezemanas V.Problemos.-Vilnius:Mintis,1990.-P.99-118.

Turinys:

1. Įvadas .......................1psl.
2. Filosofų mintys apie laisvę ir atsakomybę .........1psl.
3. Etikų mintys apie laisvę ir atsakomybę ...........2psl.
4. Laisvės problema moksle ir mene .............3psl.
5. Dorovinė laisvė ir atsakomybė ...............5psl.
6. Laisvės problema įvairiose gyvenimo srityse ........6psl.

Leave a Comment