Teiginio „Malonumas yra gėris“ analizė, remiantis keturiomis metaetikos kryptimis

Teiginio „Malonumas yra gėris“ analizė, remiantis keturiomis metaetikos kryptimis

Vilnius

“Metaetikoje nuo bendrųjų moralės etinių normų paieškos pereinama pie pačios moralės kalbos analizės – jos loginių ir semantinių ypatybių tyrimo.“1 Šiuo darbu apžvelgsime keturių metaetikos sričių pagrindinius principus ir idėjas, bandymdami išskleisti moralės teiginį „malonumas yra gėris“. Nagrinėsime „malonumo“ sąsają su sąvokos „gėris“ prasme, remiantis keturiomis metaetikos kryptimis.

Pagrindinėmis metaetikos teorijomis laikomos šios keturios: aksiologinis intuityvizmas, deontologinis intuityvizmas, emotyvizmas ir preskreptyvizmas.

Aksiologinis intuityvizmas, kuriam atstovavo 20 a. moralės filosofijos pradininkas G. Moore‘as, tvirtino, jog gėrio, kaip saavybės, negalima nei pajusti nei stebėti, nei jo tirti. Vienintelis būdas šią savybę suvokti yra intuicija. Emotyvizmas – atstovas A. Ayeris, kurio nuomone mes neturime sutikti su tuo, kad vadinti veiksmą teisingu reiškia, jog jis suteikia didžiausią malonumą. Deontologinis intuityvizmas, kuriam atstovavo R. Ross’as, teigdamas, kad yra įvairios pareigos, kurias galima skirstyti į šešias grupes. Būtent su trečiąja šių pareigų grupe, kaip jis savo knygoje įvardino prima facie, susiejo laimės paskirstymo arba kitaip – malonumo išraiškos galimybe. Preskreptyvizmas, atstovas R. Hare’as, išskiria klasifikuojamas tris kllausimų grupes, pagal jas gėris, priklauso etikos vertinimo grupei. Mastytojas teigia, jog, žodis „geras“ reikšmė keičiasi , atsižvelgiant į tai, kaip mes vertiname patį žodį.

G. Moore’o teigimu, sąvokos “gėris”, jei ji įterpta į tam tikrą moralinį teiginį, prasmė yra esminė bei neapibrėžiama. „Kai ma

anęs klausia: „Kas yra gėris?“, aš atsakau, kad gėris yra gėris, ir tuo klausimas baigiamas. Kai manęs klausia: „Kaip reikėtų apibrėžti gėrį?“, aš atsakau, kad ši sąvoka negali būti apibrėžta, ir tai yra viskas, ką aš galiu apie ją pasakyti“2. Jo teigimu ši sąvoka turi būti įžvelgiama intuityviai. Kaip pastebėjo Ayer’is, tokiu teiginiu Moore’as rašydamas apie gėrio sąvoką turėjo padaryti išvadą, jog konkretaus sprendinio į šį klausimą nėra apskritai. Nes sąvoka tuomet nenužįmi jokios savybės. Kita vertus. Ross’o tegimu, Moore’as įžvelgė geradarybės kitiems pareigas. Todėl, jeigu malonumas būtų suteikiamas kitiems, tam tikrą teiginį, pavyzdžiui „gėris yra malonumas“ galėtume laikyti teisingu. Kadangi, jis kaip ir Kantas nebandė gėrio apibrėžti, tačiau manė, kad gėris iš esmės yra pažinus (intuityviai). Jo teigimu, tik pagrindinės moralės tiiesos (tokios kaip gėris), esančios savaime, yra akivaizdžios. Filosofo nuomone „teisingas veiksmas kiekvienoje situacijoje bus toks veiksmas, kuris sukels didžiausią gėrio kiekį visose galimose situacijose. Todėl klausimas, kas yra teisinga, Moore’o koncepcijoje subordinuojamas klausimui, kas yra gėris.“3 Kadangi, Moore’o etika – utilitaristinė, tad galėtume teigti, jog teiginys „gėris yra malonumas“ yra teisinga. Utilitarizmas, tai etinė doktrina teigianti, kad veiksmo moralinė vertė priklauso tik nuo to veiksmo bendro naudingumo visai žmonijai. Jeigu imtume malonumą kaip naudingumo kriterijų, tai mano pasirinktas teiginys būtų vi
isiškai teisingas.

Anot Moore‘o, gėris negali būti apibrėžiamas nei kaip nauda, nei kaip malonumas ar estetiškumas. Svarbiausia ne įvardyti kokie objektai yra geri ar blogi – svarbiausia atsakyti į klausimą: kaip apibrėžti gėrio turinį? Šis klausimas, anot Moore, yra pagrindinis etikos klausimas. Atsakymas yra paprastas, suvokiamas mąstant ir intuityviai, pats Moore į jį atsakė taip : „Gėris yra gėris.“ Esminis dalykas, ką jis tuo norėjo pasakyti yra tai, jog ši sąvoka negali būti apibrėžiama, o jei ir bandoma tai padaryti, tai tėra tik sintetiniai sprendiniai. Bendros gėrio formulės tiesiog nėra, gėris yra intuityvus: gėris – tokia pat paprasta ir neapibrėžiama savybė, anot Moore‘o, kaip ir geltona spalva. Kaip neįmanoma paaiškinti, kas yra geltona spalva, tam, kuris iki tol nežinojo, kas yra geltona spalva, taip neįmanoma paaiškinti, kas yra gėris, tam, kuris iki tol nežinojo, kas yra gėris.

Moore’u sekė ir kartu jį kritikavo deontologas Ross’as. Jis bandė atrasti kompromisą tarp Moore’o utilitarizmo ir Prichardo deontologijos. Jo teigimu egzistuoja tam tikri moralės principai, kurie egzistuoja prima facie prasme, tai yra su sąlyga, kad jų negalės nugalėti kiti moralės principai. Rosso deontologija yra pliuralistinė, išskirianti įvairias prima pareigas: ištikimybės, skriaudos atitaisymo, dėkingumo pareiga, teisingumo pareiga (siejama su malonumų arba laimės paskirstymo galimybe, nepaisant asmeninių nuopelnų); geradarystės pareiga (privalu padėti ki
itiems); savęs tobulinimo pareiga; nepažeisti kitų (apsaugoti save nuo poelgių, kai mes įžeidžiame kitus). Baranova teigia, kad Rossas laiko egzistuojančias tam tikras taisykles, kurių laikantis bus laikomasi ir moralinių principų. Taigi, trečiają prima facie pareigų grupę Ross’as susiejo su malonumais arba laime. Ir šias pareigas pavadino teisingumo pareigomis. Todėl, jeigu teigtume, jog gėris yra tai kas savaime teisinga, galėtume įrodyti analizuojamo teiginio teisingumą.

Kadangi, Ross’as panašiai kaip Moore’as teigė, jog yra intuityviai pažįstamos moralės pareigos (prima facie), kurios yra akivaizdžios, tai sąvoka „gėris“ yra akivaizdi. Taigi, sąvoka „gėris“ yra savaime teisinga, todėl ir pavyzdžiui teiginys „malonumas yra gėris“ yra teisingas. Tačiau, šio filosofo teigimu „ne visos pareigos, kurios yra teisingos, konkrečioje situacijoje yra privalomos“.4 Taigi, ar teiginys „malonumas yra gėris“ priklausys nuo situacijos.

Pareigos yra nujaučiamos intuityviai ir jos kiekvienoje situacijoje yra teisingos ir privalomos. Pareiga tampa privaloma tada, kai to reikalauja situacija – pripažinimas, kad pareigybė gali nesutapti viena su kita: vienu metu pareiga gali būti privaloma, kitu – neleistina. O nagrinėjamas teiginys „Gėris kaip malonumas“ įmanomas kaip pareiga tam tikroje situacijoje, tačiau gali būti ir neįmanomas jau kitoje. Gėris malonumu gali būti laikomas, pavyzdžiui pagalboje kitiems, ir ši sąvoka gali būti paneigiama tuo atveju, jei, tarkime, malonumas jaučiamas kenkiant kitiems, tuomet šis ap
pibrėžimas tampa neteisingas savo prasme. Rossas siekė nagrinėti apibrėžimo galimybes.

Alfredas Julesas Ayeris eliminavo intuityvią moralinių teiginių pažinimo galimybę, jam nepavyko suvokti intuicijos kaip teiginių verifikavimo priemonės. Pasak Ayerio, sakinys gali būti reikšmingas bet kuriam, kuris numano kaip reiktų verifikuoti tuo sakiniu reiškiamą propoziciją. Kada atliekamas verifikavimas privaloma apsibrėžti sąlygas, kurios leistų patvirtinti teiginį kaip teisingą ir atmesti kaip klaidingą, kita vertus, Ayeris teigia, kad pagrindinės etikos sąvokos yra nesuvokiamos, nes nėra kriterijaus, pagal kurį jas galima būtų vertinti , dar daugiau – dažnai tai tėra slapyvardžiai, t.y. išgalvotos sąvokos tokios, kurios jei ir yra emocionaliai reikšmingos subjektui, tačiau tikrosios esmės neturi. Ayer’is nepritarė nei Moore’ui, nei Ross’ui. Taigi, moralės teiginys, kuriame yra žodelis „gėris“ neturi jokio objektyvaus pagrįstumo, nes sąvoka “gėris” taip pat nėra pagrindžiama objektyviai. Be to, šio filosofo teigimu, kai kurie malonūs dalykai nėra geri, vertinant teigiama prasme, todėl negalime teigti, jog gėris turėtų būt malonumas, kaip malonumas savaime. Apskritai, Ayeris priešingai nei Moore‘as, intuicijos negalėjo suvokti kaip verifikavimo priemonės. Jis teigė: „ Kad galėtume sakyti, jog pateisinome savo požiūrį teigiantį, kad visos sintetinės prielaidos yra empirinės hipotezės, reikia pašalinti dar vieną prieštaravimą. Šis prieštaravimas pagrįstas visuotinai paplitusia prielaida, jog mūsų spekuliatyvus pažinimas yra dviejų rūšių: pažinimas, susijęs su empiriniais faktais, ir pažinimas, susijęs su vertybių klausimais.“5

Hare’as nagrinėjo preskriptyvinę moralės teiginių funkciją. Jo teigimu, ši funkcija yra vadovavimas elgesiui. Šio filosofo nuomone, dar nėra išspręstas klausimas, kokiais kriterijais reikėtų remtis sprendžiant ar sprendinys yra moralinis sprendinys. Remiantis Hare’u galėtume teigti, jog moralinio teiginio vertinimas priklauso nuo to ar teginys yra argumentuotas. Tai yra, turėtume pagrįsti kodėl būtent jis turėtų būt toks, bet ne kitoks. Filosofo nuomone, neturi būti siekiama įtikinti kitą žmogų ar daryti kitam įtaką. Tai pat moralinis sprendinys, turėtų būti formuojamas taip, kad jį būtų galima universalizuoti.

Preskriptyvizmas, atstovaujamas Richardo Mervyno Hare‘o tvirtino, kad moralinis teiginys kaip perskripcija nėra joks įtikinėjimas. Į klausimą „ką privalau daryti?“ atsakymas yra iš tiesų vadavimas veiksmui, o tai, ar atsakymas yra moralinis veiksmas sprendžiama iš to, kaip atsakymas padaro įtaką veiksmui. Taigi, detaliau paanalizavę mūsų teiginį matysime, kad perskripcija čia laikomas gėris, o deskripcija malonumas. O atsakymas į klausimą „ką privalau daryti?“ yra mūsų analizuojamas teiginys „Gėris yra malonumas“, performuluotas Hare‘o: „siek gėrio!“, kitas klausimas – „kodėl?“, „todėl, kad jis yra malonumas“. Vertinimo kriterijus nekinta – juo remiantis vertinami visi vienos klasės objektai. Todėl vertinamąsias gerumo savybes Hare’as pavadino pirminėmis deskryptyviųjų atžvilgiu. Iš esmės yra svarbiausia nurodyti nuorodą į veiksmą. Tai neturi būti kažkokia propaganda, nesiekiama daryti įtakos kitiems ar įtikinėti – preskripcija svarbi tuo, kad ji iš tiesų būtų moraliniu teiginiu. Tad sąvokos „geras“ prasmė kinta priklausomai nuo vertinamojo objekto. Todėl, jeigu sąvoką „malonumas“ laikysime gera, tad ir teiginys „gėris yra malonumas“ bus savaime teisinga. O jeigu sąvoka „malonumas“ apibrėš nebūtinai gerą ar moralų elgesį, tuomet tokį teginį laikysime neteisingu. Pavyzdžiui, teiginys „koks malonumas yra pavartoti alkoholio“, neatitiks teiginio „gėris yra malonumas“, nes išgėrus galima, pavyzdžiui, pakenkti pašaliniams asmenims. Tuo tarpu, teiginys „kaip malonu padėti kitam“, atitiks pasirinktą analizuoti teiginį, nes šiuo atveju tai yra malonumas daryti gerą.

Nagrinėjant keturių metaetikos krypčių autorių mintis apie malonumo kaip gėrio sampratą matome, kad sulygint teorijas yra gan sudėtinga. Sąvoka gėris dažnai pereina į antrą planą ir tampa sudedamąją kitų savybių dalimi, arba matu, kuris nėra savaime suprantamas ir pamatuojamas. Malonumo išaukštinimas tėra hedonistika, tačiau su moralinėmis dorybėmis nesusijusi. Pačią moralės filosofiją sunku apsvarstyti dar ir dėl to, kad praktikoje viskas yra papraščiau nei perėjus į teorinį lygmenį. Nors ir Kantas pagrindė kategorinius imperatyvus protu, tačiau metaetikai siūlė pareigą suprasti labiau iš vidinių paskatų. Kaip rasė Baranova polemizuodama Kanto idėjas su metaetikų mintimis visada galima prisigalvotų kaip turėtų būti iš to kas yra, tačiau kiekvienas susidūręs su konkrečia situacija turi pasirinkti ir nuspręsti pagal principus, kurie jam atrodo tinkamiausi. Paslėpus savo namuose žmogų nuo žudiko gali sakyti tiesą žudikui ne dėl to, kad bandysi išsaugoti besislepiančiojo gyvybę, tačiau šis aktas gali teikti tau pačiam malonumą, kuris susijęs su tavo psichinėmis savybėmis, bet ne moralumu.

Išanalizavus visus keturis požiūrius, galima teigti, kad moralės teiginių analizavimas yra labai abstraktus net ir remiantis tam tikromis teorijomis. Nes iškyla labai daug klausimu vertinant abstrakčius teiginius, o ne konkrečią situaciją, kurioje jie būtų vartojami. Iškyla labai daug „o jeigu.?“ klausimų dėl susiklosčiusių aplinkybių. Todėl vienareikšmišką atsakymą ar moralės teiginys teisingas ar ne galime gauti tik labai retais ir išskirtiniais atvejais, kada visos aplinkybės yra aiškios.

Literatūros sąrašas:

Baranova J., XX amžiaus moralės filosofija: pokalbis su Kantu. Vilnius: VPU leidykla, 2004 p. 19 – 73;

Kuzmickas B. (sud.), Gėrio kontūrai iš XX a. užsienio etikos.Vilnius: Mintis, 1989, p. 24 – 56, p. 97 – 106;

Moore G. E., Principia Ethica. Cambridge: The University Press, 1956.

1 Baranova J. XX amžiaus moralės filosofija: pokalbis su Kantu, p. 20

2 Moore G. E. Principia Ethica, p. 6

3 Baranova J. XX amžiaus moralės filosofija: pokalbis su Kantu, p. 29

4 Baranova J. XX amžiaus moralės filosofija: pokalbis su Kantu., p. 45

5 Kuzmickas B. Gėrio kontūrai iš XX a. užsienio etikos., p. 97

Leave a Comment