Technikos samprata. E. Kappas ir Dessaueris

Technikos samprata. E. Kappas ir Dessaueris

Kas yra technika? Ko galima iš jos laukti, ką ji gali duoti žmogui ir ką iš jo atimti? Ar technika turi savo nepakeičiamą vystymosi logiką, kurią lemia jos pačios prigimtis, gamtos dėsniai? Ar technikos raida invariantiška ir ją žmogus gali nukreipti sau norima linkme? Tai bene svarbiausi klausimai, keliami šiuolaikinėje (XVIIIamžius – XIX amžiaus pirmoji pusė) ir dabartinėje (XIX amžiaus antroji pusė – iki šių dienų) technikos filosofijoje. Jų analizei šiandien turi įtakos dvi filosofinės tradicijos: mokslo fiilosofija bei metodologija (tyrinėjama techninių žinių prigimtis ir specifika) ir filosofinė antropologija (etinė ir kultūrologinė technikos problematika, humanistiniai ir vertybiniai technikos aspektai). Dėl šių priežasčių technikos filosofinės problematikos laukas yra labai platus: pačios technikos sampratos plėtotė, technikos istorinės raidos analizė, techninių žinių specifika ir ryšys su fundamentiniais mokslais, menu, politika, ekonomika, naujos žmogaus ir gamtos sąveikos paieškos, naujos techninės elgsenos formavimas, vertybinių technikos konstravimo aspektų tyrinėjimas, naujos etikos postindustrinėje informacinėje visuomenėje klausimai. Technikos antropologijos sritis apimtų techninio lavinimo ir auklėjimo kllausimus, vertybių sistemos formavima, intelektualinių ir dvasinių pradų derinimą, žmogaus, konstruojančio ir naudojančio techniką, atsakomybės jausmo ugdymą, techninių žinių ir racionalaus techninės pažangos ribų įsisąmoninimą. (knyga: „Filosofijos pamatai“)

Technika kaip žinojimas yra tiesiogiai susiję su žmogaus veikla. Tai žinios apie tai,kas ši

iai dienai neegzistuoja, o dar tik atsiras žmonių gyvenime, vadinasi, apie tai, kas žmogaus sąmonės sukuriama, darbu realizuojama ir vėliau jam tarnauja, jo tikslams. Techninių žinių ypatybė – tai jų nukreipimas į konstravimą ir gamybą. Techninės žinios apima: objekto konstravimą (tikslą);projektą; konstrukcijos,tikslo sukūrimą. Tai pagrindinė techninių žinių ypatybė, todėl techninės žinios ir tikslo suformulavimas yra techninių žinių įgyvendinimo priemonė.,,Techninė žmogaus veikla gali pakeisti net gamtinių procesų kryptį. Viena vertus, ši veikla analogiška gamtai, kita vertus, keičia ją pagal žmogaus tikslus.’’

Technikos sąvokos ištakos, kaita, šiuolaikinė samprata

 

Sąvokos technika ištakos glūdi antikos laikuose. Graikų kalboje sąvoka technē (gr. technē – technika) nėra susietas su kokia nors konkrečia ypatinga veikla ir išskiria meistrystę, išmanymą, sumanumą, net gudrumą. Todėl jo taikymo sritis – nuo amatininko veiklos iki aukštojo meno. Kllasikinėje graikų kalboje yra tokių sąvokų, kaip amatininko technika, gydytojo technika, mašinų gamybos technika, įsakymų technika ir net meilės technika. Graikų mąstytojai bando apibrėžti technē vietą tarp kitų žmogiškojo pažinimo ir veiklos rūšių. Aristotelis šią sąvoką nagrinėja Nikomacho etikoje. Čia jis parodo technē skirtumą nuo kitų žinojimo rūšių. Aristotelio manymu, technē skiriasi nuo patyrimo (gr. empeiria – pažinimas, paremtas jutimais, patirtimi) ir nuo teorinių žinių (gr. epistēmē – žinios). Taigi mąstytojas visai neskiria dėmesio daiktinei technikai (įrankiams). Jam technika yra veiklos meistrystė, mo

okėjimas.

Technika kaip žinios (žinojimas) yra tiesiogiai susiję su žmogaus veikla. Tai žinios apie tai, kas dar neegzistuoja, o tik atsiras žmogaus veikloje, vadinasi, apie tai, kas žmogaus sąmonės sukuriama, darbine veikla realizuojama ir tarnauja jo tikslams.

Skirtingai nuo teorinių žinių, kurios nukreiptos į objektyvią gamtinę tikrovę, technines žinias galima apibūdinti kaip „žinias apie gaminimą“, todėl techninių žinių dalykas – kuriamo, gaminamo, tampančio, įgyjančio buvimą sritis. Šia prasme techninės žinios yra tarpinė grandis tarp patyrimo ir teorijos. Techninės žinios organiškai jungia eksperimentinius duomenis, suformuluotus tikslus ir jų įkūnijimo būdus.

Techninių žinių ypatumas – tai jų nukreiptumas į konstravimą ir gamybą. Techninės žinios apima:

mintinį objekto konstravimą (tikslą);

projektą;

konstrukcijos sukūrimą.

Tai esminė techninių žinių ypatybė, todėl techninės žinios ir tikslo formulavimas yra pastarojo realizavimo priemonė.

Jau graikų mąstytojai, lygindami tapsmo procesus gamtoje ir jų atsiradimą žmogaus veikloje, pastebi tarp jų esančius skirtumus: jie mato, kad šių procesų atsiradimas gamyboje ir kūryboje yra sudėtingesnis, tačiau iš esmės jie analogiški.

Tačiau kitaip nei gamta, techninėje savo veikloje žmogus pajėgus modeliuoti ir tobulinti tai, ką gamina. Techninė žmogaus veikla gali pakeisti gamtinių procesų kryptį. Viena vertus, ši veikla analogiška gamtai, kita vertus, keičia ją pagal žmogaus tikslus.

XVII amžiaus mokslinių revoliucijų ir gamybos perversmų epochoje Vakarų Europoje lotynų kalbos sąvoka technika ars (gamybos sumanumo ir išmanymo menas) pe

ereina į prancūzų kalbą kaip terminas technique, o dar vėliau – į vokiečių kalbą kaip technik. Sąvokos turinys tampa vis labiau specializuotas. Naujaisiais laikais sąvoka technika apima visumą priemonių, procedūrų ir veiksmų, kurie būtini bet kokioje veikloje, tačiau pirmiausia – darbo įrankių ir mašinų gamyboje. Taigi, tobulėjant technikai, kinta ir jos supratimas.

Šiuolaikinė ir dabartinė technikos sampratos yra susijusios su klasikine, tačiau audringa mokslo ir technikos pažanga įnešė ir išplėtė šio termino apibrėžties lauką. Šiuolaikinė ir dabartinė technika apima neorganinę ir organinę gamtą. Neorganinėje gamtoje – tai statybinė, elektros, šilumos, fizikinė ir cheminė, energetinė, ryšių ir t. t. technikos. Organinėje gamtoje – tai žemės ūkio, biotechnologijos, genų ir klonavimo technikos. Be to, egzistuoja mąstymo, diskusijų, mokymo, atminties, komunikacijų, derybų meno, vadybos, vadovavimo ir t. t. technikos. Šiuolaikinėje ir dabartinėje išplėstinėse technikos sampratose išskiriami šie svarbiausi aspektai:

 

1) žinių sritis, sudarančių tarpinę grandį tarp empirinių ir teorinių žinių;

2) žmogaus veiklos sritis, nukreipta į žmogaus pertvarką savo tikslams ir poreikiams tenkinti;

3) dirbtinės veiklos priemonės ir jų sistemos (daiktiniai technikos elementai);

4) veiklos metodai, būdai ir procedūros;

5) visuma žmogaus gebų, žinių ir įgūdžių, sudarančių profesionalią tam tikros srities kompetenciją.

 

Technikos filosofijos pradžia Vakaruose sietina su Backmanno vardu, kuris 1777m. išleido veikalą Technologijos įvadas. Tačiau šis darbas buvo užmirštas. 1877m. pasirodė E. Kappo knyga Technikos filosofijos pagrindai: kultūros atsiradimo istorija na

auju požiūriu, kuri po šimtmečio buvo pakartotinai išleista Vokietijoje. Tai byloja apie veikalo reikšmę ir vertingumą.

http://af09.blogas.lt/technikos-filosofija-3.html

E. Kappo požiūriu, technikos fenomenas aiškintinas or-ganprojekcijos principo pagrindu, t.y. kildinant ją (techniką) išgamtos. Technika sudaro dirbtinę aplinką, kurios išvystymas yra pirmoji sąlyga, paaiškinanti žmogaus tapsmą savimonę turinčia būtybe. Tai yra ir technikos filosofijos pagrindas ir jos reikšmingumo prielaida. Mašina yra žmogaus organų projekcija į gamtinę medžiagą. Technikos pavidalai, funkcijos ir gamyba yra analogiška žmogaus natūraliems organams ir funkcijoms. Prieštaravimai tarp žmogaus organų ir jų funkcijų yra technikos pažangos variklis. Pirmoji žmogaus formų suteikimo gamtinei medžiagai istorinė pakopa – įrankių gamyba ir panaudojimas. Antrą pakopą sudarytų žmogaus organizmo funkcionavimo, algoritmų ir dėsnių pažinimas bei jų įkūnijimas veikiančiose technikos formose. Pagaliau technikoje realizuojamas ir žmogiškasis nesąmoningumas. Todėl technika yra tarsi veidrodis, kuriame žmogus mato ir pažįsta pats save. Taigi technika yra ne tik žmogaus organų projekcija, realus žmogaus sąmonėjimas, bet ir savęs išlaisvinimo priemonė. E. Kappo technikos koncepcija atspindi 19 a. pabaigoje vyravusias didžios dalies to meto technikų ir mąstytojų optimistines nuotaikas, kurias kėlė technikos pažanga. Tai tradicinis technofilinis požiūris, nes čia dar nenurodomi tie negatyvūs techninės pažangos padariniai, kurie šiandien kelia grėsmę pačiai žmogaus būčiai.

Įtakingą technikos koncepciją sukūrė garsus vokiečių filosofas neotomistas F. Dessaueris. Jį domino technikos kilmės, esmės ir raidos problemos. Aiškinant technikos prigimtį, jo netenkina E. Kappo nuoroda į gamtinę dvasią. Jis nelinkęs interpretuoti techniką ir tik kaip paprastą gamtos dėsnių pritaikymą. Dessauerio manymu, technika yra ne tik prekė ar priemonė žmogaus poreikiams tenkinti. Jos esmė nėra ir žmogaus įsikūnijimas savo kūriniuose. Dessaueris pripažįsta, kad technikos fenomenas yra susijęs su gamtos dėsniais, žmogus jų negali peržengti. Tačiau nuoroda į gamtos dėsnius neatskleidžia tikrosios technikos esmės. Joje glūdi tam tikra autonominė prasmė. Ji realizuoja kitas nuostatas. Technikoje įsikūnija apskritai dvasia arba pasaulio dvasia, kuri Dessaueriui yra dieviškosios dvasios išraiška. Dessaueris postuluoja tam tikrą techninių idėjų esatį , kuri negali gimti žmogaus prote, o yra tik jo pagaunama. „Technika yra realioji būtis, kilusi iš idėjų “, –teigia filosofas. Techninės idėjos yra ne kas kita, kaip Dievo šviesaus proto apraiškos. Technika – dieviškojo kūrimo tąsa, todėl technikos pažanga negali nekelti optimizmo žmogui, tikin

iam imanentine dieviškosios kūrinijos prasme. Kūrėjas pasaulio neužbaigė, jis nesukūrė nei rato, nei laivo, nei telefono, tačiau davė žmogui dvasią ir gebą praturtinti žemę naujais pavidalais. Dessauerio koncepcijoje nesunku atpažinti platoniškai hegelišką dvasios hierarchi jos struktūrą: iš dieviškosios dvasios pagal jos dėsnius kyla pasaulio bei gamtos dvasia, kuri per žmogaus dvasią tampa realiai į pavidalinta technikoje. Dessaueris technikos prigimtyje skiria 3 momentus: gamtos dėsningumus, apdirbimą ir tikslų nustatymą. Žmogus, laisva valia pasirinkęs tikslą, remdamasis gamtos dėsniais, keičia gamtos medžiagas, kuria naujas formas. Bet žmogus gali su-kurti tik tai, kas Dievo suplanuota kaip galimybė. Pažymėtina, kad Dessaueris interpretuoja techniką kaip savistovų fenomeną, pasižymint į nekintančia specifika. Jo požiūriu, technikai kaip visumai būdinga kažkas pastovaus, kas su laiku nekinta. Nagrinėdamas techninę išradybą, Dessaueris pabrėžia, kad išradime aktualizuojasi iš anksto nustatytas sprendimas. Pažymėtina, kad Dessaueris akcentuoja išradybos svarbą techniniame konstravime. Jis skiria technikus išradėjus ir patobulintojus. Dessaueris susilaukė aštrios kritikos už ontologinę technikos prigimties mistifikaciją, už tai, kad jo koncepcijoje technikos raida iš anksto apspręsta (neįvertinamas technikos istoriškumas). Kritikų nuomone, atsakomybę už negatyvius technikos padarinius Dessaueris nukelia į mistinę technikos idėjų buveinę ir nuima nuo žmogaus, visuomenės pečių. Vis dėlto Dessauerio jo iškeltos idėjos apie techninę išradybą, inžinieriaus saviprotą kaip techninių veiksmų esmę, suformuotos sąvokos išradimas, konstravimas, patobulinimas įėjo į technikos filosofiją, skatina technikos filosofijos plėtrą.

Šiuolaikinė technikos samprata yra susijusi su klasikine, tačiau gausi ir staigi mokslo ir technikos pažanga praplėtė šios sąvokos apibrėžties lauką. Šiuolaikinė ir dabartinė technika apima neorganinę ir organinę gamtą. Neorganinėje gamtoje – tai elektros, šilumos, fizikinė ir cheminė, energetinė, ryšių ir t. t. technikos. Organinėje gamtoje – tai žemės ūkio, biotechnologijos, genų ir klonavimo technikos. Taip pat, egzistuoja mąstymo, diskusijų, mokymo, atminties, komunikacijų, derybų meno, vadybos, vadovavimo ir t. t. technikos

1) http://af09.blogas.lt/technikos-filosofija-3.html

2) R. Biržys, A. Jasmontas, T.Kačerauskas, A. Kunčinas „Filosofijos pamatai“

Leave a Comment